2020 m. birželio 3 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Lietuvos gyventojų genocidas. IV tomas. 1949 (A–M), ats. red. Rita Godliauskienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2012, 836 p.

Ši knyga – ketvirtas tomas leidinių serijos ,,Lietuvos gyventojų genocidas“, kurią 1989 metais ėmėsi rengti Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, nuo 1991 m. tapusi Represijų Lietuvoje tyrimo centru (toliau – RLTC) prie MA Sociologijos, filosofijos ir teisės instituto. Pirmas tomas – 1939–1941 metais nuo sovietinių okupantų nukentėjusių asmenų vardynas – buvo išleistas 1992 metais. Duomenys pirmam tomui buvo surinkti iš žmonių pateiktos autentiškos medžiagos (anketų, laiškų, sąrašų, prisiminimų), 1988–1990 metais siųstos minėtai komisijai, o vėliau, nuo 1991 metų, – RLTC. 1997 metais RLTC prijungus prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir atsiradus galimybei rinkti informaciją iš Lietuvos ypatingojo archyvo (buv. KGB, LSSR vidaus reikalų ministerijos ir LKP istorijos instituto archyvų) dokumentų, buvo sukaupta daug papildomų duomenų apie 1939–1941 metais sovietinių okupantų vykdytą Lietuvos gyventojų terorą. Jais remiantis 1999 metais išleistas papildytas ir patikslintas pirmas vardyno tomas. Jame pateikti duomenys apie 30,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, nukentėjusių per pirmąją sovietinę okupaciją.

Antras vardyno tomas skirtas 1944–1947 metų sovietinio genocido aukoms. Tai buvo žiauriausio teroro ir didžiausių netekčių laikotarpis: per šiuos 2,5 metų buvo nužudyta 10,3 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių daugiau kaip 2 tūkst. buvo beginkliai kaimo žmonės, suimta ir išvežta į lagerius 49 tūkst., ištremta 10 tūkst. žmonių, į filtravimo lagerius išvežta daugiau kaip 10 tūkst. asmenų. Iš viso šiame tome, kurį sudaro trys knygos, suregistruota daugiau kaip 80 tūkst. sovietines represijas patyrusių Lietuvos gyventojų.

Trečiame vardyno tome, kurį sudaro dvi knygos, pateikti duomenys apie Lietuvos gyventojus, ištremtus, suimtus ar nužudytus per 1948 metus. Tais metais sovietų valdžia surengė ir kartu su vietos komunistais kolaborantais įvykdė masinių trėmimų akciją „Vesna“ („Pavasaris“), kurios metu ištrėmė daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, iš jų 12,5 tūkst. vaikų. Lietuvoje per 1948 metus suimta ir išvežta į lagerius 3,5 tūkst. žmonių, žuvo 1067 partizanai. Iš viso 1948 metais nuo sovietinio režimo vykdytų represijų nukentėjo 53 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Ketvirto vardyno tomo pirmoje knygoje, skirtoje 1949 metais represijas patyrusiems žmonėms, suregistruota 18,4 tūkst. tremtinių, išvežtų į Sibirą per masinių trėmimų akciją „Priboj“ („Bangų mūša“), 2,6 tūkst. suimtų ir išvežtų į lagerius ir 840 nužudytų ar žuvusių Lietuvoje asmenų.

Patirtis parodė, kad išvengti netikslumų ir klaidų galima tik tada, jei nepasikliaujama vien tik sovietinių represinių struktūrų archyviniais dokumentais, kurių paskirtis ir buvo klastoti istoriją. Represijas patyrusiųjų ar jų artimųjų autentiški liudijimai, laisvės kovų dalyvių prisiminimai yra pamatas istorinei tiesai atkurti. Vardyno rengėjai dėkoja visiems, siuntusiems laiškus, anketas, prisiminimus, kitą informacinę medžiagą, ir tikisi sulaukti patikslinimų bei papildymų šiai knygai.



Vytautas Valiauga, Palikti Lietuvoje: pokario vaiko atsiminimai, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2013, 116 p.

Priešais skaitytoją – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) parengti Vytauto Valiaugos atsiminimai. Iš kitų apie pokario Lietuvą kalbančių LGGRTC leidinių jie išsiskiria tuo, kad keliolika sovietizuojamos ir prievartaujamos pokario Lietuvos metų atspindi vaiko, paauglio ir jau bręstančio jaunuolio akimis, per jo mąstymo ir suvokimo prizmę. Tik kur ne kur įterpiamos jau vyresnio Vytauto pastabos ir viena kita praeities įvykius vertinanti dabarties mintis. Skaitydami V. Valiaugos knygą matome ir jaučiame, kaip kaupiasi mažo žmogaus patirtis ir plečiasi akiratis.

Tos patirties semtasi ne vien Lietuvoje našlaičio dalią vargstant, kai tėvas Kazimieras kalėjo Magadane. 1947 m. gruodį suimant tėtį, Vytukui nė penkerių nebuvo. Mama buvo mirusi dar anksčiau, būsimų atsiminimų autoriui teturint pusantrų metukų… Tad, namuose nelikus tėvo, vaikas augo prie 1946 m. čia apsigyvenusios pamotės, kuri, švelniai tariant, nebuvo gera. 1949 m. ištremta ir pamotė. Keturi vaikai tapo tarsi našlaičiais, tarsi pamestinukais. Tėvas į namus Troškūnuose grįžo 1955 m. lapkritį, taigi po beveik aštuonerių metų. Tą laikotarpį be tėvo ir pamotės pasilikusį Vytuką šiek tiek globojo giminaičiai ir kiti žmonės. Tačiau iš esmės jį augino brolis Algirdas. Mat sesuo Vanda apsigyveno pas tetą Panevėžyje, o brolis Mindaugas – pas senelį kaime.

Atsiminimų pradžioje autorius trumpai apibūdina savo tėvo ir kitų 22 troškūniečių suėmimo 1947 m. pabaigoje aplinkybes. Tada ir dar dvejus metus vėliau Troškūnuose ir aplinkinėse vietovėse labai aktyviai reiškėsi partizanai, į šią veiklą kaip partizanų informatoriai, rėmėjai ir padėjėjai buvo įtraukta nemažai sovietinės valdžios tarnautojų, stribų, milicininkų ir net MGB pareigūnų. Apskrities ir valsčiaus represinių įstaigų viršininkai niršo nesulaukdami įskundimų, kurie padėtų okupantams ir aukštas pareigas einantiems kolaborantams palaužti partizanus. Tik pasinaudodami netikra amnestija patikėjusiais buvusiais partizanais, 1947 m. saugumiečiai iš jų išreikalavo arba išmušė kankinimais informaciją apie miško broliams talkinusius žmones. Partizanų rėmėjai buvo suimti, tardomi ir kankinami. Antai Vytauto tėvui per tardymus buvo išmušti visi priekiniai dantys… Pavarčius į daugelį tomų sudėtą 1947 m. gruodį suimtų troškūniečių bylą, esančią Lietuvos ypatingajame archyve (toliau – LYA), kyla nemažai neaiškumų ir klausimų. Mat vieni su jais susiję žmonės, išėję anapilin dar iki tautos atgimimo ir 1990 m. kovo 11-osios, negalėjo, o dalis kitų žmonių, sulaukusių Nepriklausomybės, nenorėjo ar nepaskubėjo pasidalyti istorinės atminties faktais. Kaip minėta, vietos partizanai Troškūnuose ir kituose miesteliuose turėjo savų žmonių (rėmėjų) okupantų valdžios struktūrose. Gali būti, kad tokį partizanų rėmėjo vaidmenį atliko ir Kazimieras Valiauga. Tačiau nei apie ryšius su pokario partizanais, nei apie jų užduotis, nei apie savo įkalinimo Panevėžio kalėjime aplinkybes nacių okupacijos metais Kazimieras savo sūnui taip ir nepapasakojo. Vytautas tik kai ką apie tai sužinojo iš giminaičių ar kitų žmonių daugiausia jau po tėvo mirties (1977 m.). Iš 1947–1948 m. sudarytos troškūniečių baudžiamosios bylos aišku, kad suimtieji (tarp 23 suimtų asmenų buvo 6 moterys) tardytojams Panevėžyje ir Vilniuje visko apie partizanus ir ryšius su jais neatskleidė. Gal ir tardytojai pritrūko laiko iškamantinėti suimtuosius ir pasitenkino surinktais „įkalčiais“, kurių užteko viršininkų užduočiai atlikti – išsiųsti troškūniečius į atšiauriose sovietų imperijos vietovėse įrengtus lagerius. Per suimtųjų apklausas apie tebekovojančius partizanus saugumiečiai nedaug tesužinojo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, K. Valiauga saugumiečiams atskleidė vos kelis buvusių kontaktų su partizanais atvejus.

Iš baudžiamosios bylos sužinome, kad Vytauto tėvas antrosios sovietų okupacijos pradžioje dirbo priešgaisrinėje apsaugoje, 1944 m. spalio–1945 m. liepos mėn. tarnavo vadinamųjų liaudies gynėjų (stribų) vietos būryje, o 1945 m. liepos–1946 m. spalio mėn. buvo mašinų ir arklių nuomos punkto vedėjas. Paskui, pasak jo paties žodžius per 1948 m. sausio 2 d. apklausą Vilniuje užrašiusio tardytojo, „1946 m. nuo spalio iki gruodžio mėnesio buvau paskirtas Troškūnų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku, bet tos pareigos man buvo nepakeliamos ir 1947 m. gruodį pasitraukiau ir įsidarbinau komunalinio ūkio vedėju, tas pareigas ėjau iki 1947 m. rugsėjo 15 d., nuo to laiko dirbau namuose savo ūkyje“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16151, t. 1, l. 260–261; iš rusų k. versta mano. – S. B.).

Apie tai, kaip buvusiam dailidei ir staliui Kazimierui sekėsi ūkininkauti 1947 m. gautame žemės sklype, šiek tiek rašo ir V. Valiauga. Tada bolševikai dar stengėsi vaizduoti geradarius, varu nevarė į kolūkius, tebedalijo žemę… Tik kad laiko ūkininkauti nuo 1947 m. pavasario iki suėmimo tėvui mažai tebuvo skirta. Mažojo Vytuko atmintyje užsifiksavo ir kai kurie jo tėvo pirmininkavimo („viršaičiavimo“) ypatumai. Tai jis vaizdingai aprašė dabarties atsiminimuose. Mat bolševikai K. Valiaugą į vadovaujamas pareigas skyrė kaip nukentėjusį nuo nacių (1941 m. kalintą), nors jis „mokyklą tik dvi žiemas buvo lankęs. Paskaityti dar kiek galėjo, bet rašyti – nė iš vietos. Tiesa, parašą suraitydavo įskaitomą. Tais laikais mažai kas kreipė dėmesį, raštingas viršininkas ar ne.“ Valsčiaus galva tapęs K. Valiauga tuos du su trupučiu mėnesio turėjo raštininką, kurio „pareiga buvo tvarkyti visą valsčiaus dokumentaciją, viršaičiui belikdavo pasirašyti parengtus dokumentus“ (cit. iš V. Valiaugos teksto).

Galima ir net būtina bent trumpai prisiminti, kad XX a. troškūniečiai priešinosi visiems grobikams ir pavergėjams. Troškūnų vyrai dalyvavo 1919 m. prasidėjusiose Nepriklausomybės kovose. 1920 m. lapkričio 21 d. vietos šauliai pasipriešino netoli Troškūnų atsidūrusiems lenkų raiteliams. Tada nuo Jozefo Pilsudskio pasiųstų prieš Lietuvos Respubliką želigovskininkų kulkų žuvo penki troškūniečiai. Trys simboliniai akmenys iš jų žūties vietos 1989 m. buvo įmūryti į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atkurto paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ postamentą. Nuo 1942 m. veikė Lietuvos laisvės armijos Troškūnų valsčiaus organizacija. Iš pradžių ji dalyvavo antinaciniame pasipriešinime. Buvo sužlugdyta nacių sumanyta vietos jaunimo mobilizacija į lietuvių SS legioną. 1944 m. į Vakarus nepasitraukę Troškūnų rezistentai stojo į kovą su grįžusiais į Lietuvą bolševikais, vykdančiais represijas ir šiurkščią jaunuolių mobilizaciją į tebesikaunančią su vokiečiais sovietų kariuomenę. Dar 1944 m. vasarą ir rudenį daug troškūniečių vietoj tarnybos okupantų armijoje pasirinko ginkluotą pasipriešinimą. Partizanais tapo net penki broliai Slučkos iš Troškūnų miestelio. Antanas Slučka (pasirinko Šarūno slapyvardį), 1942–1944 m. dalyvavęs antinacinėje veikloje, 1945 m. suvienijo valsčiaus partizanus, vėliau vadovavo didelėje teritorijoje veikusiems Algimanto partizanų apygardos būriams, o dar vėliau tapo Rytų Lietuvos partizanų srities vadu. Žuvo 1949 m. spalio 28 d. Veikiausiai buvo išduotas tada jau padaugėjusių skundikų ar per tardymą kankinamo žmogaus.

1949-ieji rėžte įsirėžė ir į šešiamečio Vytuko atmintį. Kaip aiškėja iš archyvinių šaltinių, 1949 m. kovo 4 d. jis kartu su broliais – penkeriais metais vyresniu Mindaugu ir šešiolikamečiu Algiu – buvo įtraukta į asmenų, ištremtinų iš Troškūnų ir Lietuvos, sąrašus (sesuo Vanda tada gyveno pas giminaičius). Tą ankstyvą pavasarį Valiaugiukai kelias dienas praleido uždaryti mokyklos pastate tarp kitų būsimų tremtinių. Trėmimo valsčiuje organizatoriai ir vykdytojai nežinojo, kaip pasielgti su broliais. Tremiama pamotė pasisakė vaikų neturinti. Tad tąkart brolius paleido. Antrą kartą „suimti“ mokykloje buvo tik Vytukas su Algiu (Mindaugas jau buvo grįžęs į kaimą pas senelį, kur glaudėsi suėmus tėvą). Tetai Malvinai pavyko išsukti brolius iš tremties į Sibirą. Liko jie našlaičiauti Lietuvoje.

1949 m. Troškūnuose būta karinio dalinio. Jo kareiviai šukuodami miškus ieškojo laisvės kovotojų, jų bunkerių. Tada saugumiečiai kartu su stribais įnirtingiau terorizavo gyventojus. Pridurtina, kad 1949 m. kovo–balandžio mėn. iš Lietuvos buvo ištremta apie 32 tūkst. žmonių.

Atsiminimuose nemažai kalbama ir apie mokyklą. Su mokymusi susiję dešimt autoriaus gyvenimo Troškūnuose metų. 1953 m., praėjus mėnesiui nuo mokslo metų pradžios, kai į klasę buvo atvestas į Troškūnų rajoną paskirto komunistų partijos sekretoriaus sūnelis, Vytautas buvo iškeldintas iš savo suolo. Tapo klajokliu klasėje. Sėdėdavo tądien į mokyklą neatėjusio draugo suole. Tokia buvo našlaičio dalia. Su įvairiais nepritekliais. Nuo jų broliai vienu metu gynėsi laikydami išdykusią ožką. Buvo laikas, kai Vytautas rinko rūgštynes miestelio ponioms ir kitaip prisidurdavo pragyvenimui ir išlaidoms, kurioms kiti mokiniai pinigų gaudavo iš tėvų. Reikėjo pastangų susitaupyti laikrodžiui ir kitiems daiktams, kuriuos klasės draugai įsigydavo daug lengviau. Svarbu pasakyti, kad visa tai – bręstančio žmogaus veiksmai, atradimai ir nesėkmės – aprašyta nevirkaujant, su humoro gaidele.

Minimas ir įdomus faktas, kad 1959 m. pamotė visus kambarius buvo išnuomojusi ir šeimos poreikiams palikusi tik nedidelę kamarą su virtuve. Virtuvėje ir stovėjo pamotės iš namų stumiamo Vytauto lovelė. Kodėl Troškūnuose buvo tiek daug žmonių, turinčių nuomotis gyvenamąjį plotą? Atsakymas glūdi bolševikinių administracinių pertvarkymų labirintuose. Mat 1950 m., panaikinus iki tol Lietuvoje buvusias apskritis ir valsčius, buvo prikepta daug rajonų centrų. Jais tapo daugelis buvusių valsčių centrinių gyvenviečių. Sudarytas ir Troškūnų rajonas. Gali būti, kad tai lėmė ir aplinkybė, jog miestelis nenukentėjo per Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių mūšius nei 1941, nei 1944 m., kaip atsitiko kai kurioms didesnėms Lietuvos, ypač Žemaitijos, gyvenvietėms. Miestelyje atsiradus daug rajoninio lygio administracinių, represinių ir kitų įstaigų, čia atvyko daug partinių ir kitokių funkcionierių, valdininkų ir tarnautojų. Jiems reikėjo kur nors gyventi, o laisvų butų nebuvo. Tad atvykėliams teko nuomininkų dalia. O troškūniečiai galėjo papildyti savo šeimos biudžetą nuompinigiais. Tačiau ne visi atvykėliai atsilygindavo šeimininkams. Kitoje atsiminimų vietoje Vytautas rašo, kaip geresniojoje jų namų pusėje buvo apgyvendintas iš „plačiosios tėvynės“ atsiųstas karininkas rusas. Jis net neketino mokėti nuomos mokesčio be suaugusiųjų priežiūros likusiems ir varganai besiverčiantiems broliams Valiaugoms. Tada jų kieme atsirado berniukas Slava, su kuriuo Vytukas žaidė, nors kai kurie aplinkiniai tuo buvo nepatenkinti.

1959 metai buvo paskutiniai Troškūnams kaip rajoniniam miestui (beje, miesto statusas jiems suteiktas 1956 m.): tų metų gruodį, vykdant Lietuvos rajonų stambinimą, Troškūnų rajono nebeliko. Miestu pavadintai gyvenvietei teliko apylinkės centro vardas. Nuomininkai ėmė kraustytis iš Troškūnų. Tačiau to Vytautas jau nebepamatė. 1959 m. jis šešiolikmetis (jau ne paauglys, bet dar ne visai jaunuolis) atsidūrė tolimajame Krasnojarske, kur išvyko tarsi savo noru, o iš tiesų – į tremtinių ir kalinių kraštą iš namų Troškūnuose pastūmėtas pamotės. Mat ji tokia pat negailestinga savo įvaikiams liko ir grįžusi iš tremties. Net bilietui tolimai kelionei traukiniu į Krasnojarską Vytautas turėjo užsidirbti pats...

Krasnojarske jau uždarbiavo anksčiau atvykęs „savanoris“ brolis Mindaugas. Šio miesto gamykloje ir, maitindamas savo krauju nepasotinamus Sibiro mašalus, įmonės šefuojamame kolūkyje knygos autorius praleido dvejus metus. Įgijo šaltkalvio ir suvirintojo profesijas. Sruogiškas (kaip knygoje „Dievų miškas“) žvilgsnis į sunkumus padėjo nepalūžti ir barbariškais bolševikiniais metodais kolonizuojamame Sibire, bendrauti su įvairaus charakterio ir polinkių žmonėmis, kartu stebėti ir analizuoti aplinką, jos reiškinius. Tarp jų – ir vadinamosios socialistinės visuomenės nuosmukį, kuris akivaizdžiausiai reiškėsi žmonėms beatodairiškai ir ilgai girtuokliaujant. Girtuoklystė tada plito ir Lietuvoje.

Grįžusio į Lietuvą Vytauto gyvenimo aprašyme rasime tuometės sovietinės Lietuvos politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės kasdienybės faktų, būdingų partinių veikėjų portretų, žmogaus būties atspindžių. Daugelio to meto reiškinių ir provincijos valdžios pareigūnų įpročių ir baimių V. Valiauga negalėjo neaprašyti be visam atsiminimų tekstui būdingų švelnios ar stipresnės pašaipos (ir savišaipos) spalvų. Tada, brolio Algio pakviestas, Vytautas nuo 1961 m. kurį laiką gyveno Tauragėje. Čia ne tik įgijo ryšių montuotojo specialybę, bet ir baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Tokias mokyklas XX a. septintajame dešimtmetyje baigė daugelis iš kaimų ir miestelių į miestus atvykusių jaunuolių. Iš jų tėvų jau senokai buvo atimta žemė. Ant Raudonosios armijos durtuvų 1944 m. sugrįžę bolševikai jau buvo sukolchozinę Lietuvos kaimą ir ten pasilikusiam jaunam žmogui tegalėjo pasiūlyti varganą atlygį už vadinamuosius darbadienius. Be to, daug kur reiškėsi pirmininkų savivalė, jų nemokšiški sprendimai, kuriuos vainikavo miestuose sėdinčių partijos sekretorių sudaromi sėjos, primilžių ir kiti planai. O augantiems miestams reikėjo darbo rankų. Be to, daugelis tėvų ragino kaimo jaunuolius siekti aukštesnio mokslo. Mokslo kelią pasirinko ir Vytautas. Tame kelyje sutiko ir būsimą žmoną Romą, kuri mažametė su tėvais ir seserimis buvo ištremta į Irkutsko sritį 1948 m. gegužę. Tada iš Lietuvos ištremta daugiausia gyventojų (palyginti su kitais masiniais trėmimais) – apie 37 tūkst. vyrų, moterų, senelių ir vaikų.

Istoriko komentare neįmanoma apžvelgti visų dėmesio vertų atsiminimų autoriaus pateikiamų faktų ir pastebėjimų, nušviečiančių Lietuvos istoriją bolševikų diktatoriaus ir tirono Josifo Stalino viešpatavimo bei pradiniu SSKP CK generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu. Knygoje pasakojama apie įvykius ir sovietinio gyvenimo reiškinius, su kuriais autorius susidūrė iki 1963 m. Atsiminimai baigiasi, kai prasideda naujas autoriaus gyvenimo etapas. Jis išvažiuoja studijuoti į Vilniaus universitetą. Tada Vytautui buvo dvidešimt metų.

Kaip liudija į minėtą 1947–1948 m. baudžiamąją bylą įsegta Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pažyma, visi 23 tada nuteisti troškūniečiai 1990 m. balandžio 25 d. buvo reabilituoti. Skelbiamų atsiminimų autorius 2000 m. iš LYA gavo pažymėjimą, liudijantį, kad jis su kitais dviem broliais 1949 m. „buvo įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR Troškūnų mietelio už Lietuvos SSR ribų“. Tačiau tik 2005 m. V. Valiauga parašė prašymą LGGRTC Pasipriešinimo (rezistentų) teisių komisijai pripažinti jam nukentėjusio tremtinio statusą.

V. Valiaugos knygą ar atskiras jos dalis su įdomumu gali skaityti įvairaus amžiaus skaitytojai. Juolab kad plačiau pritaikyti atsiminimus padės ir autoriaus stilius. Turint pedagoginių ir edukacinių tikslų, bent atskiras knygos dalis galima paskaitinėti ne tik šeimos rate. Atsiminimai pravers ir mokytojams kaip pagalbinė medžiaga. Mokykloje daugeliu knygos fragmentų galima pasiremti istorijos, etikos ar kitose pamokose, užklasinėje veikloje. Neabejoju, kad troškūniečio VytautoValiaugos atsiminimai bus panaudoti kaip didaktinė ir edukacinė priemonė ne tik Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinėje, bet ir ne vienoje kitoje Lietuvos mokykloje.



Skaudžių likimų aidas, sud. Rimantas Jokimaitis, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2013, 208 p.

Jau dvylika metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGTRC) organizuoja nacionalinį mokinių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį koordinuoja LR švietimo ir mokslo ministerija. Šio konkurso tikslas – ugdyti ir puoselėti jaunosios kartos istorinę atmintį, stiprinti istorinės praeities pažinimą, skatinti jaunimą domėtis Lietuvos pokario istorija ir artimiau susipažinti su žmonių likimais sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais: tremties, partizaninio karo, Lietuvos laisvės gynimu 1991 m. sausį. Visais atžvilgiais svarbu, kad laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje bręstantys žmonės gerai žinotų savo šalies okupacijų ir pasipriešinimo joms istoriją. Taigi konkursas skatina jaunimo savarankišką mąstymą, nuomonių, idėjų įvairovę ir ugdo kūrybinius gebėjimus. Pirmuose konkursuose dalyvavo tik rašinių autoriai, bet išraiškos priemonės vis plėtėsi ir konkursas tapo tarpdisciplininis. Dalyvauti konkurse didžiausi mokinių įkvepėjai yra jų mokytojai.

Pastaraisiais metais konkurse dalyvavo daugiau kaip tūkstantis mokinių iš visos Lietuvos ir lietuviškų mokyklų Punske ir Seinuose. Tarp nepaprastų mokinių darbų buvo unikalus „Neringos“ stovyklos iš JAV Vermonto valstijos eksponatas, skirtas Sibiro tremtiniams atminti.

Nuo 2000 m. konkurso dalyvių rašiniai ir piešiniai publikuojami leidiniuose: „Nelaisvės metų atspindžiai“, „Prakalbinta praeitis“, „Tarp vakar ir šiandien“, „Laisvės paslaptis yra drąsa“, „Šaukėme laisvę“, o gražiausios dainos sudėtos į kompaktinę plokštelę „O taip norėjosi gyventi...“, išleistas su konkurso dalyvių piešiniais atvirukų komplektas, skirtas 1941 m. trėmimams atminti, įvairių švenčių proga spausdinamos darbų reprodukcijos.

Šiais metais LGGRTC išleido naują iliustruotą mokinių darbų rinkinį „Skaudžių likimų aidas“. Knyga sudaryta iš pastaraisiais metais LGGRTC organizuoto respublikinio konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ atrinktų vertinimo komisijos mokinių rašinių. Jaunieji kūrėjai pasakoja prosenelių, senelių ir kitų artimųjų skaudžias gyvenimo istorijas. Dažniausios rašinių temos: tremtys, lageriai, partizanų kovos, kovų dalyvių portretai, žydų likimas karo metais, jaudinančios vilko vaikų istorijos ir Sausio 13-osios įvykiai ir kiti Atgimimo metų pasakojimai. Daug nuostabių istorijų, daug portretų, daug prasmingų autorių apmąstymų, daug autentiškų liudijimų. Dažnam mokinių rašinių herojui sunku pasakoti, ką jam teko patirti okupacijos metais. Aprašomi istoriniai įvykiai tolsta laike ir beveik nesusiję su per tiesioginę komunikaciją perduodama atmintimi. Juk istoriją pasakoja ketvirtoji karta.

Šį kartą leidinyje pateikiama ir iliustracinės medžiagos, kuri pagyvina leidinio tekstą. Kai kurie mokinių rašiniai yra iliustruoti nuotraukomis, kurios pasakoja apie kasdienį lietuvių tremtinių gyvenimą. Greta nuotraukų spausdinami mokinių piešiniai, atspindintys 1991 m. sausio 13-osios kruvinus įvykius, skaudžius tremties išgyvenimus ir partizanų kovas. Knygoje įamžintos akimirkos iš konkurso laureatų renginio apdovanojimo.


„Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”