2017 m. birželio 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
- Teko girdėti, kad LGGRTC vadovybė sumanė pakeisti Genocido aukų muziejaus, neoficialiai vadinamo “KGB muziejumi” pavadinimą, iš jo pašalindama žodį “genocidas”. Ar taip norima pagaliau pašalinti vieną iš pagrindinių nesusipratimų su vakariečiais, kurie mano, kad taip turėtų vadintis tik Holokaustui skirtas muziejus, priežasčių?

- Taip, nuolatos ore plevena klausimas, kodėl mes, lietuviai, komunistines represijas bei nusikaltimus ir tuos nuostolius, kuriuos tai atnešė mūsų tautai, vadiname genocidu. To, žinoma, dažnai klausinėja rusai, tačiau ne mažiau dažnai – ir vakariečiai.

Taigi, mintis pakeisti muziejaus pavadinimą – ne tokia jau ir šviežia.

- Tad kaip, jūsų nuomone, galėtų vadintis muziejus?

- Buvo visokių variantų – pavyzdžiui, „Sovietų ir nacių okupacijų“. Tačiau nusprendėme pernelyg nedetalizuoti ir greičiausiai siūlysime Seimui, kuriam esame atskaitingi, pervadinti muziejų, pavyzdžiui, į „Teroro ir pasipriešinimo“.

Mat man dabartiniame pavadinime kliūna ne tik žodis „genocidas“, bet ir žodis „aukos“. Juk ten kalbama ne tik ir net ne tiek apie aukas, kaip tokias, bet ir apie pasipriešinimą.

Partizanai, žinoma, buvo ir aukos, tačiau pirmiausiai ir labiausiai jie laikytini pasipriešinimo kariais, kovotojais, o ne vien tik aukomis. Kita vertus, ir masiškai ištremtuosius labiau tiktų vadinti „nukentėjusiais“, o ne vien „aukomis“.

– Tačiau šią problemą lyg ir mėginama spręsti ir kitokiu būdu – muziejaus ekspozicijose pastaruoju metu imta daugiau kalbėti apie Holokaustą, nors, žinoma, komunizmo represijos bei partizanų karas lieka dominuojančia tema.

Kita vertus, juk problemos esmė yra tai, jog mūsų įstatymuose genocidas apibrėžiamas plačiau, nei tarptautinėje teisėje – kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik rasines, nacionalines bei religines, bet ir politines bei socialines grupes. Už tai Lietuva nuolatos susilaukia kaltinimų ir Vakaruose, ir, žinoma, Rusijoje dėl siekio „nuvertinti“ Holokaustą, „iškraipyti“ istoriją. Ką daryti su šiais klausimais?


- Taip, muziejaus pavadinimo keitimas būtų ne tik paprastas formalumas, bet galbūt net ir tam tikras raginimas pagaliau iš esmės spręsti problemą, kuri yra žymiai platesnė ir nepaprastai svarbi.

Prieš tapdama LGGRTC vadove aš ne itin daug žinojau apie Holokaustą. Tad skaičiau iš tiesų daug literatūros, gilinausi į šią temą. Tuomet ir supratau, kad mes, lietuviai, padarėme didelę klaidą bei smarkiai paskubėjome pavadindami genocidu tai, ką su mumis darė komunistinis totalitarizmas.

Žinoma, aš visiškai suprantu tas priežastis, kurios tai lėmė. Įvedant šį terminą į vartoseną ir ypač – pavadinant muziejų, nusvėrė žmonių, nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos, kurie buvo labai aktyvūs, emocijos. Norėta, kad sovietinis totalitarizmas bei jo nusikaltimai būtų pasmerkti kuo labiau, aukščiausiu laipsniu bei būtų vertinami taip pat, kaip ir nacių nusikaltimai.

Tačiau aš manau, kad genocidu be jokių išlygų galima vadinti tik nacių ir jų talkininkų vydytas totalines žydų žudynes, kurios, kaip žinia, vyko ir Lietuvoje. Tuo tarpu komunizmo nusikaltimus labiau tiktų vadinti nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais.

Žinoma, negalima nematyti ir to, kad sovietų nusikaltimai turėjo ir ryškių genocidinių požymių, kurie matyti ir tarptautinės teisės bei sampratos kontekste. Juk, pavyzdžiui, tokios žudynės, kaip Rainių – akivaizdžiai genocidinis aktas.

Trėmimai bei kitos represijos taip pat vykdyti ne tik socialiniu ar politiniu, bet ir tautinės tapatybės pagrindu – tautybė buvo specialiai pabrėžiama net ir oficialiuose represuojamųjų dokumentuose. Pavyzdžiui, esu tyrusi atvejį, kai 1945 m. į medvilnės plantacijas Tadžikijoje buvo ištremta apie tūkstantis Lietuvos piliečių, turėjusių bent šiek tiek vokiško kraujo ar bet kokių sąsajų su vokiškumu. Apie trečdalis iš jų ten numirė nuo nepakeliamų sąlygų per pirmuosius metus.

Taip pat galima vertinti ir kai kuriuos lietuvių trėmimus. Tačiau vis tiek matyti skirtumas tarp šių nusikaltimų ir Holokausto. Pastaruoju atveju buvo nuosekliai, metodiškai ir aiškiai siekiama fiziškai išnaikinti visą tautą iki paskutinio žmogaus, ko apie komunistinio totalitarizmo planus ir nusikaltimus negalima pasakyti.

- Tad, viena vertus, galima laikytis nuostatos, kad, sovietų siekį visiškai arba iš dalies sunaikinti svarbiausias ir režimui pavojingiausias tautos bei visuomenės grupes, komunistinius nusikaltimus galima vadinti genocidu ir pagal tarptautinę teisę.

Kita vertus, galima ir toliau tvirtinti, kad tarptautinė genocido samprata, nulemta pokarinio sovietų spaudimo Vakarams, yra per siaura ir raginti Vakarus ją praplėsti. Trečia, galima ne tik keisti kai kurių įstaigų pavadinimus, šalinant iš jų žodį „genocidas“, bet ir savo įstatymus apkarpant iki tarptautinės teisės rėmų. Kokiu keliu, jūsų nuomone, derėtų eiti?


- Nenoriu siūlyti kokio nors vieno recepto. Mat problema ne tik labai svarbi, bet ir labai sudėtinga. Tačiau esu įsitikinusi, kad šiuo klausimu pagaliau turi prasidėti diskusijos, kuriuose lemiamas žodis priklausytų ekspertams, mokslininkams bei specialistams.

Blogiausia, jei viskas vėl paskęstų emocijų bei kaltinimų „išsigandus žydų“ ar „ginant komunistus“ lavinoje, kaip ne kartą jau yra buvę.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”