2017 m. birželio 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Pasitarimas, skirtas Sajų sodybos įamžinimo klausimams

2013 m. balandžio 8 d. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) inicijuotas pasitarimas, skirtas Sajų sodybos įamžinimo klausimams. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo, LGGRTC, Lietuvos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Muziejų asociacijos, Radviliškio rajono savivaldybės, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų bei piliečių iniciatyvinės grupės atstovai, istorikai, žurnalistai. Susirinkimą moderavo LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Susitikimo pradžioje kalbėjęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Bendrųjų reikalų ir plėtros prodekanas dr. Salvijus Kulevičius pristatė dėl Sajų sodybos atstatymo kovojančių visuomenininkų viziją įkurti Balandiškyje partizanų kovų atminties centrą.

LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys supažindino su Centro specialistų atliktu archyviniu-istoriniu tyrimu, kurio metu iš atskirų šaltinių buvo kruopščiai sudėliota ir atkurta 1949 m. vykusio Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo eiga, nustatyta vieta. Pasak dr. A. Bubnio, šiuo metu nėra jokių duomenų, kurie leistų susieti Sajų sodybą su minėtu partizanų vadų suvažiavimu.

Susirinkime dalyvavusi istorikė Aurelija Malinauskaitė, viena pirmųjų rinkusių medžiagą apie partizanų vadų suvažiavimą ir parengusi knygą apie laisvės kovas Prisikėlimo apygardoje, teigė, kad visuomenininkų nuolat minimo Viktoro Šniuolio prisiminimais apie Balandiškį remtis negalima. Jai pritarė ir aktyvus visuomenės veikėjas Antanas Kliunka. Pasak jo, V. Šniuolis, per tardymą papasakojęs apie bunkerį Minaičių kaime, susiejo save su Balandiškiu, o ne su Minaičiais, sąmoningai vengdamas išdaviko etiketės.

Seimo narės Dalios Kuodytės nuomone, kalbant apie Sajų sodybos atstatymą reikia galvoti apie prioritetus. Jaunimo renginiai, festivaliai Balandiškyje gali vykti ir neatstačius sodybos. „Ar reikalinga forma už pusę milijono litų? Tiek, kiek kainavo įamžinimas visame Radviliškio rajone?“ – klausė ji. Jai pritarė ir paveldosaugininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius ir Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza, kalbėjęs apie įamžinimo galimybes šiandieniniame kontekste. Jis sakė, kad ne visada reikalinga infrastruktūra, reikalaujanti didelių sąnaudų, tuo labiau, kad Balandiškis – tik vienas iš daugybės objektų, bylojančių apie partizaninį judėjimą. Atsižvelgiant į tai, R. Balza ragino nekurti alternatyvų jau esantiems dalykams.

Susirinkimo metu dar kalbėjo LGGRTC Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis. Visus pasisakymus tarsi apibendrino kultūros viceministras dr. Romas Jarockis. Jis teigė neabejojantis LGGRTC specialistų kompetencija ir pateiktomis išvadomis. Pasak jo, nėra argumentų teigti, kad suvažiavimas vyko Balandiškyje, todėl numatyta suma Sajų sodybos gyvenamojo namo restauravimui turi būti koreguojama. Tačiau tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad jaunimo iniciatyvos atgaivinant paveldo objektus yra sveikintinos ir pažadėjo jų rengiamas vasaros stovyklas viena ar kita forma remti.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”