2017 m. rugsėjo 21 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas 1954-1988 m.

Lietuvos visuomenė niekada nebuvo susitaikiusi su sovietų okupacija. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, laisvės kova tęsėsi. Partizaninį judėjimą pakeitė „tylioji“ rezistencija, disidentinis sąjūdis. Neginkluotos rezistencijos susiformavimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje įnešė didelį indėlį į SSSR sužlugimą, nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Nuo šeštojo dešimtmečio iki pat Berlyno sienos griuvimo opozicija komunizmui reiškėsi ne vienoje Rytų Europos šalyje: Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Disidentinis judėjimas vyko ir Sovietų Sąjungoje, kur ypač svarbų vaidmenį vaidino Rusijos disidentai. Tačiau lyginant su kitomis sovietinėmis respublikomis, Lietuvos SSR pilietinis pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo itin intensyvus.

Su partizanų judėjimu susijusias organizacijas po 1953 m. palaipsniui pakeitė kitos, ne karinį pasipriešinimą vykdžiusios organizacijos. Kūrėsi jaunimo organizacijos bei grupės, kurių iniciatoriais tapo iš lagerių grįžę pasipriešinimo dalyviai, besimokantis jaunimas ir inteligentija. Šeštajame dešimtmetyje tokių organizacijų bei grupių veikla buvo pagrindinis neginkluoto pasipriešinimo būdas. Jų nariai platino antisovietinius atsišaukimus ir tautinę atributiką, viešose vietose iškeldavo griežtai draudžiamas trispalves Lietuvos vėliavas, slapta studijavo draudžiamą Lietuvos istoriją, literatūrą ir kultūrą. 1955–1958 metais KGB Lietuvoje išaiškino 61 nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausia jaunimas. 1956–1957 metais KGB užfiksavo 126 antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejus, 419 anoniminio pobūdžio laiškų (V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994, p. 82). Rengtos ir viešos protesto akcijos – pavyzdžiui, 1956 m. demonstracijos Vilniaus ir Kauno kapinėse, kuriose lietuviai išreiškė palaikymą Vengrijos revoliucijai.

Neginkluotai rezistencijai bręstant, gimė nauji veiklos metodai. Kiekybiškai ir kokybiškai naują pilietinio pasipriešinimo etapą žymėjo 1972-ieji: Romo Kalantos susideginimas protestuojant prieš sovietinį režimą ir po jo kilusi masinė protesto demonstracija Kaune bei pirmojo periodinio pogrindžio leidinio – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ - leidybos pradžia. Nuo tada pilietinė rezistencija įgavo vis didesnį pagreitį. Ėmė steigtis kiti periodiniai pogrindžio leidiniai, susikūrė tokios organizacijos kaip Lietuvos Helsinkio grupė bei Lietuvos Laisvės Lyga. Nemažai visos šios veiklos dalyvių buvo persekiojami KGB, nuteisti kalėti, atsidūrė lageriuose, tremtyse. Prieš juos naudotos ir psichiatrinės prievartos priemonės. Viso pasipriešinimo proceso kulminacija tapo 1987-ųjų mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, žymėjęs naujos epochos pradžią. Vėliau sekė Sąjūdžio gimimas ir Nepriklausomybės atkūrimas.

Tyrimų programoje analizuojamos neginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje susiformavimas ir raida, vidinės bei išorinės priežastys, 6–9 dešimtmečiuose veikusių pogrindinių organizacijų, grupių, pavienių asmenų veikla, pogrindžio leidiniai, represijos prieš pogrindžio disidentines organizacijas ir grupes, Lietuvos disidentinio sąjūdžio skirtumai bei panašumus su analogišku reiškiniu, vykusiu Vidurio Rytų Europoje bei Rusijoje.



KNYGOS STRAIPSNIAI

Egidijus Jaseliūnas Periodinės savilaidos formavimasis: sovietinio disidentizmo reiškinys ir Lietuvos katalikiškasis judėjimas, 2002, 1(11), p. 7–43

Egidijus Jaseliūnas Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo formavimuisi Lietuvoje, 2002, 2(12), p. 61–80

Birutė Kuklytė Disidentų kalinimas Sovietų sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918–1988 m., 2007, 1(21), p. 31–52.

Monika Kareniauskaitė Baudžiamosios teisės sistema Lietuvos SSR: genezė, specifika, ryšys su neginkluotuoju antisovietiniu pasipriešinimu, 2013, Nr. 2 (34)

Viktor Niitsoo Pasipriešinimo sąjūdis Estijoje (1955–1985), 1997, 2, p. 106–109.

Živilė Račkauskaitė Pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, 1998, 2(4), p. 52–69.

Živilė Račkauskaitė Pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje aštuntajame dešimtmetyje, 1999, 2(6), p. 91–105.

Indulis Zalīte Pagrindinės neprievartinio pasipriešinimo formos ir slaptasis nacionalizmas – vidinis nepaklusimas sovietiniam režimui Latvijoje (aštuntasis–devintasis dešimtmečiai), 1997, 2, p. 110–121.



IŠ ARCHYVŲ

Lietuvos grupės Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto nutarimams remti dokumentas Nr. 17, 2000, 1(7), p. 169–173.

Lietuvos Helsinkio grupės atstovo dr. A. Statkevičiaus 1988 m. rugsėjo 15 d. liudijimas Saugumo ir bendradarbiavimo Europos komisijos JAV Kongrese sesijoje. Sesijos stenograma, 2003, 1(13), p. 136–146



STUDENTŲ STUDIJOS

Audrius Dabrovolskas Lietuvos akademinio jaunimo antisovietinis pasipriešinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje, 2011, Nr. 1 (29)

Monika Kareniauskaitė Lietuvos neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo antrosios sovietų okupacijos metais ištakos ir veiksniai, 2011, Nr. 2 (30)

Valdemaras Klumbys Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios savilaidos pradžia Lietuvoje, 2002, 2(12), p. 179–208

Birutė Kuklytė Roko maršai per Lietuvą 1987–1989 m. Žvilgsnis į Dainuojančią revoliuciją , 2008, 1(23), p. 76–88

Ramūnas Labanauskas Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973 m., 2003, 1(13), p. 93–112

Asta Masiulionytė Neginkluotojo pasipriešinimo dalyvio psichologinis portretas, 2015, Nr. 2 (38)

Linas Tatarūnas Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį, 2002, 1(11), p. 117–129

Sergejus Tichomirovas Sergejaus Kovaliovo veikla disidentiniame judėjime ir ryšiai su Lietuva, 2007, 1(21), p. 105–124



ATMINTIS

Alvydas Kazakevičius Pogrindinė Rusijos solidaristų organizacija ir Lietuva, 2007, 1(21), p. 126–167
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”