2017 m. vasario 20 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944–1953 metais
1. Programos aktualumas
1.1. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Lietuva neatgavo valstybingumo, šalį pakartotinai okupavo Sovietų Sąjunga. Nuo 1944 m. vasaros vidurio buvo tęsiama dar 1940 m. pradėta sovietizacija, apėmusi visas gyvenimo sritis – politinę ir administracinę sistemas, ūkį, socialinę sanklodą, žmonių tarpusavio, ekonominius ir socialinius santykius ir t. t. Vadovaujantis komunistiniais kriterijais brutaliai diegta nauja ideologija, formuojama daugumai gyventojų neįprasta ir nepriimtina pasaulėžiūra. Visus šiuos veiksmus lydėjusios represijos ir kitos prievartos priemonės lėmė įvairių formų pasipriešinimo procesus 1944–1953 metais: pradedant sovietų valdžios pasyvaus ignoravimo arba nepaklusnumo jai aktais ir baigiant aktyvia ginkluota kova. Ginkluotas pasipriešinimas (partizaninis karas) buvo savaiminė tautos nesitaikymo su okupacija, valstybingumo praradimu ir tradicinės visuomeninės, politinės bei ūkinės sanklodos transformavimo išraiška. Nors okupacijos ir ginkluoto pasipriešinimo procesai (fenomenas) ne vienerius metus nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau dar stokojama sistemingo ir objektyvaus negrįžtamųjų žmonių nuostolių problemos tyrimo.
1.2. Dėl okupantų represijų, ginkluotos kovos neišvengiamos žmonių aukos. Tas akivaizdus faktas nebuvo išimtis ir Lietuvoje: gyvosios jėgos nuostolių turėjo tiek sovietų okupantai ir jų kolaborantai, tiek jiems priešinęsi partizanai, jų rėmėjai (rezistentai), tiek ir kovos veiksmuose nedalyvavę asmenys. Nėra žinomas tikslus žuvusiųjų skaičius, nepakankamai ištirtos tam tikrų įvykių priežastys, aplinkybės, jų dalyvių veiksmų motyvacija. Nauji šaltiniai, nauja medžiaga (pvz., internete skelbiami Rusijos archyvų dokumentų kopijos) leidžia tvirtinti, kad antipartizaniniuose veiksmuose dalyvavusių NKVD–MGB dalinių nuostoliai iki šiol nebuvo įtraukiami į žuvusiųjų skaičių. Remiantis netiksliais skaičiais, daromos išvados, kurios iškreipia partizanų veiksmų pobūdį (tvirtinama, kad jų atakų taikiniu buvo išimtinai civiliai gyventojai, kad su partizanais kovojo vietiniai „liaudies gynėjai“ ir pan.). Pirmiausia reikia išsiaiškinti reiškinio elementus, vėliau turėtų paaiškėti jo esmė.
1.3. Sovietų Sąjunga Lietuvos gyventojus traktavo kaip savus piliečius. Jau 1944-07-26 buvo paskelbta vyrų nuo 19 iki 55 m. mobilizacija į Raudonąją armiją. Nors mobilizacijos vengimas įgavo reikšmingą mastą, vis dėlto iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos į Raudonąją armiją buvo mobilizuota nemažai gyventojų (pagal kai kuriuos šaltinius – 200 000, iš jų 25 000 lietuvių žuvo). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, gyventojai buvo šaukiami į privalomąją tarnybą Raudonojoje armijoje, kuri nuo 1946-02-25 oficialiai vadinama Sovietų armija.
1.4. Partizaninio karo (ginkluoto pasipriešinimo okupacijai, ginkluotos rezistencijos) laikotarpiu Lietuva patyrė reikšmingų gyventojų nuostolių. Lietuvos gyventojų priverstinę tarnybą Raudonojoje (Sovietų) armijoje lėmė tam tikros istorinės politinės aplinkybės, tiesiogiai sąlygotos sovietų okupacijos. Todėl žuvusius ir mirusius Raudonosios (Sovietų) armijos karius būtina įtraukti į bendrą gyventojų nuostolių skaičių. Okupacijos ir partizaninio karo negrįžtamuosius nuostolius sudaro:
- atviroje kovoje arba represijų metu žuvę ginkluoto pasipriešinimo dalyviai (partizanai, jų aktyvūs rėmėjai) ir jų šalininkai;
- suimti ir sovietų nuteisti mirties bausme, taip pat mirę įkalinimo įstaigose ginkluoto pasipriešinimo dalyviai;
- pasipriešinime nedalyvavę, vengiantys mobilizacijos į Raudonąją (Sovietų) armiją ar represijų, dėl įvairių motyvų besislapstantys, neutraliai besilaikantys asmenys ir kiti, kurie žuvo nuo sovietinių karinių, vidaus saugumo padalinių, kolaborantinių formuočių baudžiamųjų akcijų metu arba atsitiktinai, taip nužudyti sovietinės administracijos atstovų ir sovietų šalininkų asmenine iniciatyva;
- gyventojai, nužudyti Raudonosios (Sovietų) armijos karių, vidaus saugumo padalinių, kolaborantinių formuočių dalyvių, sovietinės administracijos atstovų ir sovietų šalininkų dėl asmeninių paskatų (kriminalinio pobūdžio nusikaltimai);
- atviroje kovoje žuvę Raudonosios (Sovietų) armijos kariai, vidaus saugumo padalinių, kolaborantinių formuočių dalyviai;
- kolaborantai ir sovietų šalininkai, partizanų nubausti mirties bausme;
- kriminalinius nusikaltimus padarę asmenys (civiliai, ginkluoto pasipriešinimo dalyviai ir kiti), partizanų nubausti mirties bausme;
- žuvę ir dėl ligų mirę Lietuvoje mobilizuoti Raudonosios (Sovietų) armijos kariai.

2. Programos tikslai.
Programa yra kompleksinis istorinis-statistinis tyrimas, kuriuo siekiama šių tikslų:
2.1. Sudaryti išsamų žuvusiųjų registrą.
2.2. Atlikti kiekybinę lyginamąją nuostolių analizę.
2.3. Ištirti partizanų karo lauko teismų ir kitų partizanų institucijų veiklą.
2.4. Įvertinti partizanų veiksmų teigiamas ir neigiamas pasekmes istoriniu-teisiniu aspektu.
2.5. Ištirti partizanų kovos taktiką, perprasti strateginius ir taktinius kovos uždavinius, priimtus sprendimus (sėkmingi, klaidingi), partizanų veiksmų rezultatyvumą.
2.6. Ištirti okupantų taikytas kontrpartizaninės kovos priemones, jų veiksmų rezultatyvumą.
2.7. Tyrimų medžiagos pagrindu parengti mokslines ir archyvinių dokumentų publikacijas.

3. Programos uždaviniai:
3.1. Nustatyti žuvusiųjų asmens duomenis, priklausymą tam tikrai kategorijai, žūties aplinkybes.
3.2. Kompiuterizuoti duomenis.
3.3. Atlikti papildomą tyrimą: „Kriminogeninė situacija Lietuvoje 1944–1953 metais“.

4. Programos vykdytojai:
4.1. Pagrindinis šios programos vykdytojas – LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius.
4.2. Kiti LGGRTC padaliniai.
4.3. Lietuvos ir užsienio įstaigos, organizacijos ir privatūs asmenys.

Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”