2016 m. rugpjūčio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Partizanų pulkininkas ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.


A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.


1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje slapta vedė Birutę Mažeikaitę. Juos sutuokė šios bažnyčios kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė.


1946 m. A. Ramanauskas-Vanagas – Merkio rinktinės vadas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.


Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“


A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.


Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“.


A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.


A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „…Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad mirtis, deja, neišvengiama. Šiandien įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.


1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).


A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė nuteista kalėti 8 m. Mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune. Palaidota Romainių kapinėse. Jai 1998 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Prezidento dekretu 2009 m. lapkričio 17 d. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).




Atminimo lenta 1 ir Atminimo lenta 2 – Atminimo lenta 1940–1945 m. balandžio mėn. pastate veikusioje Alytaus mokytojų seminarijoje mokytojavusiam 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracijos signatarui, LLKS gynybos pajėgų vadui, partizanų pulkininkui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti. Buvusios seminarijos su atminimo lenta ir atminimo lentos vaizdas.
Alytus, Birutės g. 2. Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.
Atidengta 1998 m. kovo mėn.
R. Trimonienės nuotr., 2010 m.








LGGRTC medžiaga. Atsisiųsti (plėtinys „.pdf“, 2,13 MB)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”