2017 m. birželio 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
LLKS organizacinė struktūra 1949-1950 metais
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenei peržengus Lietuvos Respublikos sieną, valstybės nepriklausomybė buvo sunaikinta. Prasidėjo 50 metų trukęs okupacijų laikotarpis. Masinių represijų metu Lietuvos piliečiai, nepaisant jų visuomeninės padėties, luomo ar socialinio sluoksnio, buvo suiminėjami, žudomi, tremiami į Sibirą. 1940 m. rudenį prasidėjęs pasipriešinimas okupacinei valdžiai, 1941 m. birželio 22 d. virto sukilimu. Tuo metu prasidėjo Lietuvos gyventojų – žydų tragedija – Holokaustas. 1944 m. liepos mėn. prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija. Tūkstančiai Lietuvos patriotų tęsė žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Kilo didelio masto partizaninis karas. Niekieno iš šalies neremiama lietuvių tauta ištisą dešimtmetį priešinosi brutaliai okupacinei politikai. Iš stichiškai besikuriančių partizanų būrių susiformavo visą Lietuvą apimanti karinė struktūra. 1944–1949 m. susikūrė partizanų apygardos: Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių. Jos sudarė Jūros, Nemuno bei Kalnų sritis. 1949 m. vasario 10–20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, suvienijęs ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai bei atstovaujančią nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Suvažiavimo metu – vasario 16 d. – buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose kautynių ir susirėmimų su okupantų karinėmis pajėgomis. Iškilo tokie partizanų vadai kaip LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas, partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas, Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus, du kartus per „geležinę uždangą“ į Vakarus prasiveržęs partizanų majoras Juozas Lukša ir daugelis kitų. Okupantai naudojo barbariškiausius kovos būdus: minosvaidžių ugnimi naikino partizanų šeimų ir jų rėmėjų sodybas, žuvusiųjų kūnus viešai niekino miestelių ir kaimų aikštėse, rengė agentų smogikų provokacijas. Daugiau kaip 20 tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti okupantų. Tik 1953 metais Lietuvos partizanų karas baigėsi. Buvo suimtas LLKS prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas, sutriuškinti sričių štabai, sunaikinti ryšiai.

Nuslopinus ginkluotą kovą, lietuvių tauta toliau siekė nepriklausomybės. Šie siekiai išsipildė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai–Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą, kuriuo „atstatomas 1940 metais panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ ir paskelbė šią deklaraciją Lietuvos Respublikos teisės aktu. 1999 metai paskelbti Laisvės kovų minėjimo metais.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”