2017 m. kovo 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Prieš 70 metų

Pirmąjį sovietmetį Lietuvos žmonės labiausiai nukentėjo nuo trėmimų – prievartinio iškėlimo į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus. Ruoštis trėmimams Lietuvoje pradėta netrukus po šalies įjungimo į SSRS. Dar net nesant formalaus SSRS valdžios nutarimo dėl žmonių trėmimo, pasirengimas jam jau vyko pagal NKVD direktyvas. 1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdydamas centro direktyvą, LSSR valstybės saugumo liaudies komisaras gegužės 23 d. pasirašė slaptą įsakymą sudaryti centrinį štabą žmonių trėmimo operacijai parengti ir vadovauti. Pirmąsias dvi savaites centriniam štabui vadovavo LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas Davidas Bykovas, vėliau – Piotras Gladkovas. Trėmimo operacijai vadovauti vietose iš 77 NKGB ir NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių štabai.


1941 m. birželio 4 d. SSRS valstybės saugumo komisaro Vsevolodo Merkulovo pavaduotojas Ivanas Serovas parengė direktyvą apskričių skyrių saugumo viršininkams, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Turėjo būti tremiami tie, apie kuriuos buvo spėta sukaupti kokios nors „kompromituojančios medžiagos“: kad jie dalyvavo Nepriklausomybės kovose, priklausė tautinėms partijoms, ėjo aukštas valstybines pareigas ir pan.


Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, sovietinis ir partinis aktyvas. Genocido akcija buvo kruopščiai suplanuota ir parengta, buvo sukurtos smulkios instrukcijos, kaip vykdyti trėmimus. Kiekvienoje apskrityje NKGB turėjo parengęs išsamius trėmimo vykdymo planus. Į pagalbą pasitelkti ir NKGB bei NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos.


Tremti pradėta birželio 14 d. 3 val. ryto. Kadangi dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, atvykusios trėmimo vykdytojų operatyvinės grupės užmegzdavo ryšį su vietos aktyvistais ir nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ir namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Jeigu kas nors mėgindavo bėgti, būdavo šaudoma. Vienas svarbiausių trėmimo tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga, todėl pagal I. Serovo instrukciją tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per visą savo gyvenimą užgyvento turto. Nors I. Serovo instrukcija draudė atimti iš tremtinių daiktus, neretai tremtiniai buvo atvirai apiplėšiami, o gimtinėje likęs jų turtas – konfiskuojamas.


Remiantis archyviniais dokumentais, 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių, nuo šeimų atskirti vyrai atsidūrė lageriuose. Genocido aukų vardyno duomenimis, yra žinomi 16 246 asmenys, iš jų 12 331 – išvežti į tremtį, o 3915 – į lagerius. Tremtis palietė visas Lietuvoje gyvenusias tautas – lietuvius, žydus, lenkus, rusus ir kt., neaplenkė nė vieno šalies gyventojų sluoksnio.


Daugiausia tremtinių 1941 m. išvežta į Altajaus kraštą, kiti – į Komijos ASSR, Tomsko, Novosibirsko sritį, Kazachiją ir Krasnojarsko kraštą. 1942 m. birželio mėn. beveik pusė lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros. Dėl atšiauraus klimato, bado, antisanitarinių sąlygų sukeltų ligų žmonės tremtyje sirgo, daug jų mirė, o pirmiausia sirgo ir mirė vaikai. Į Lietuvą po 15 ir daugiau metų grįžo mažiau nei pusė 1941 m. tremtinių.


Garvežys, traukiantis gyvulinių vagonų sąstatą. Komijos ASSR.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)
Prie savo vargano būsto sėdi 1941 m. ištremti mokytojai Eleonora ir Rapolas Stanevičiai su sūnumi Sauliumi, dukterimis Nijole Regina ir Jūrate. Čeremšanka, Altajaus kr., 1946 m.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)
Paauglių brigada, kirtusi miškus. Altajaus kr., XX a. 5-asis dešimtmetis.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)
Saugodamos veidus nuo šalčio, seserys Bronislava Žaldokienė ir Cecilija Maldutienė veža malkas. Kolominskije Grivai, Tomsko sr., apie 1944 m.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)
Pirmoji tremtinių lietuvių Bykovo kyšulyje pastatyta jurta. Jakutijos ASSR, 1954 m.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)
Smėliu užpustytos 1941-ųjų metų tremtinių kapinės Tit Aruose. Jakutijos ASSR, 1989 m.
(Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių)



Edita Jankauskienė. Atsisiųsti (plėtinys „.pdf“, 6,18 MB)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”