2019 m. gegužės 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Saidokas

Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Saidokas gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo-Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.


1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui, kuris žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d.


1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias, sau pavaldiems daliniams nurodė rinkti medžiagą apie pirmuosius partizanus, vadus, kovos organizatorius, mūšius, kovotojų gyvenimo būdą, padarytas klaidas, atliktas kovines užduotis ir operacijas, buvusius vadovybės pasitarimus, posėdžius ir juose priimtus nutarimus, priešo nuostolius ir siautėjimo faktus, gyventojų deportacijas, žvalgybinę veiklą. Reikalavo, kad į apygardą siunčiamoje archyvinėje medžiagoje atsispindėtų partizanų nuopelnai, jų asmens žinios, būtų nurodyti ryšininkai ir rėmėjai, sutvarkytos visų likviduotų asmenų bylos bei rinktinėse išleisti įsakymai, sudaryti partizanų nuotraukų ir jų negatyvų archyvai bei išsamūs partizanų veiklos konspektai. Jis įsakė su gyventojų pagalba sutvarkyti žinomas partizanų palaidojimo vietas, jas nufotografuoti ir išsamiai aprašyti. Jam vadovaujant, griežtai uždrausta likviduoti asmenį, jeigu nesudaryta jo asmens byla ir nutarimo nepatvirtino rinktinės štabas. Jausdamas atsakomybę istorijai, V. Vitkauskas rūpinosi, kad kiekvienas partizanas ir jo kova būtų tinkamai įvertinti, pažymėti, kruopščiai rinko visą kovų už laisvę archyvinę medžiagą, griežtino laisvės kovotojų drausmę.


Jis ir toliau ypač sudėtingomis sąlygomis leido apygardos laikraštį „Laisvės žvalgas“, kurio leidybą atgaivino dar 1948 m. Kaip vadas partizanų buvo labai vertinamas ir mylimas – dažniausiai bendražygiai jį vadindavo ne slapyvardžiu, o Tėvu. Už drąsą ir pareigingumą vykdant pareigas jis buvo vertinamas ir aukščiausiosios partizanų vadovybės. 1950 m. spalio 14 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado įsakymu Nr. 22 apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1951 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 43-iųjų metinių proga LLKS vyriausioji vadovybė jam suteikė partizanų kapitono laipsnį.


Viktoras Vitkauskas dalyvavo daugiau kaip dešimtyje kautynių su priešu. 1950 m. kovo mėn., esant sunkiai partizanų fnansinei padėčiai, V. Vitkauskas Karijotas dienos metu organizavo į Ežerėlio durpyną vykstančio traukinio, kuriame su stipria sargyba buvo vežami pinigai, užpuolimą. Pats ir vadovavo šiai operacijai. Sunaikinus sargybą buvo paimta didelė pinigų suma, kuri paskirstyta apygardų štabams ir LLKS Prezidiumui. Už šią operaciją V. Vitkauskas buvo pažymėtas pagyrimo raštu.


1950 m. spalio mėn. iš Vakarų į Lietuvą su desantininkų grupe grįžus Juozui Lukšai-Skirmantui, V. Vitkauskas-Karijotas organizavo jų apgyvendinimą, ryšio su Vakarais ir vyriausiąja LLKS vadovybe palaikymą.


1997 m. gruodžio 22 d. Viktorui Vitkauskui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) ir majoro laipsnis (po mirties).



LGGRTC medžiaga Atsisiųsti (plėtinys „.pdf“, 0.5 MB)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”