2019 m. spalio 18 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Stovyklos žurnalistų mintys

 2005 m. liepos mėn. 8 d.

 Stovyklautojų rytas prasidėjo tikrai anksti, t. y. teko pabusti visa valanda anksčiau, nes už lango bėgiojo skanduotes šaukiantys kareiviai. Iš geležinių lovų niurzgėdamos lipo mergaitės, nė viena nebuvo pratusi taip anksti pramerkti akių. Visiems  stovyklautojams teko skubėti į rytinę mankštą. Jos metu sušlapę nuo rasos pabudo kiekvienas. Po „šlapiosios“ mankštelės valgykloje buvo malšinamas rytinis stovyklautojų alkis.

  

Iki pietų draugiškai nusiteikę stovyklautojai bendravo tarpusavyje savo būriuose, taip pat gerino rikiuotės įgūdžius. Beje, buvo pastebėtas neįprastos spalvos ir dydžio žiogas, kurį Serbento būrys draugiškai ir taikiai paleido šokuoti atgal į pievą. Taip pat buvo pastebėtas ir pievelės pjovėjas, tad, tikimės, ponui žiogeliui viskas bus gerai.

  

Nuo 15 val. vyko iškilmingas stovyklos atidarymas, kuriame dalyvavo garbingi svečiai, stovyklos vadai ir stovyklautojai. Pastarieji buvo panašūs į ką tik išsiritusius viščiukus dėl savo vienodų geltonų marškinėlių. Ceremonijos metu stovyklautojai prisistatė savo būrius: dainavo, grojo gitaromis, vaidino.

  

Vėliau stovyklautojams ir svečiams suteikta galimybė pamatyti karinius ginklus. Buvo galima kiekvieną palaikyti, nusifotografuoti, ypač dailiosios lyties atstovės ginklus narsiai ėmė į rankas. Tiesa, keletas stovyklautojų prie karinės amunicijos ir ginklų net neprisilietė. Paklausus kodėl, abejingai atsakė, kad ginklais nesidomi, nesižavi ir laiko juos tik „žudymo mašinomis“.

  

Vakare mūsų laukė laužas ir dainos. Susėdus aplink liepsnojantį laužą, vakarą pradėjo šmaikštūs vadovai. Be perstojo brazdindami gitaromis, mušdami būgnelį ir dainuodami, jie kvietė visus prisidėti dainomis. Tik stovyklautojai buvo gerokai apsnūdę… Gal vakarienės pasirodė pernelyg daug?J

  

Žaisdami juokingus žaidimus, vienu kąsniu prariję naktipiečius ir sušildyti laužo liepsnos dar vieną nuostabų stovyklinį vakarą praleidome drauge.  

   

2005 m. liepos 9 d.

Šeštadienis, kaip jau tapo beveik įprasta, prasidėjo mankšta. Šį rytą ją vedė stovyklos vadovė Indrė. Sėkmingai pratampę sustabarėjusius kaulus ir tapę žvalesni grįžome į kambarius laukti pusryčių.

  

Nelabai vykusiai „laikydami tarpelius“ (tai tapo įprasta) nužygiavome į valgyklą, kur gavome progą skrandžius užpildyti kiaušiniene. Po pusryčių sugrįžę į kambarius, radome kambarių tvarkymosi įvertinimą. Jau antrą dieną daugiausiai balų gauna vaikinų kambarys, ir jiems priklauso pirmasis stovyklos istorijoje dešimtukas. Bendra kambarių tvarkymosi suvestinė parodė aiškų vyriškosios pusės lyderiavimą stovykloje. Išvada: merginos myli chaosą ir jos nepataisomos. Palikę daugiau ar mažiau tvarkingus vadinamuosius „kubrikus“, nužygiavome žiūrėti filmo „Vienui vieni“. Tai dokumentinis filmas apie partizanus. Nors ir buvo tokių, kurie filmą žiūrėjo jau antrą kartą, tačiau po vakar dienos susitikimo su pagrindinio filmo herojaus broliu Antanu Lukša, stebėti rodomus įvykius buvo daug prasmingiau ir įdomiau. Po filmo peržiūros, medžių šešėlyje diskutavome. Visi stovyklautojai entuziastingai dalyvavo diskusijoje ir reiškė savo nuomonę bei mintis. Į klausimą, ar Lietuvai reikėjo partizaninio judėjimo, vieningai atsakėme, kad tik taip galėjome išsaugoti savo tautiškumą ir vėliau pasiekti nepriklausomybę. Moralas: kovokime už save!

 

 Kaire, kaire, viens du trys… ir atžygiavome į valgyklą valgyti pietų.

  

Per LGGRTC veiklos pristatymą jaukiai susėdę nagrinėjome, kaip suprantame žodžius – „tremtis“ ir pan.

 

 „Mielas jaunime…“ – tokiais žodžiais savo pasakojimą pradėjo Didžiosios Kovos apygardos partizanas Augustinas Švenčionis. – Tai buvo žiaurus laikotarpis, kada jaunimas apsiginklavo ir kovojo su priešu. Kova buvo negailestinga“. Susiformavo 9 partizanų apygardos: Tauro, Vytauto, Didžiosios Kovos, Dainavos, Žemaičio, Kęstučio, Prisikėlimo, Vyčio ir Algirdo. Partizanai turėdavo slapyvardžius, taip pat ginklus. A. Švenčionis pasakojo graudžią meilės istoriją tarp partizano ir jaunos ryšininkės. Išgirdome pasakojimų apie partizanų išdavimą. Išdavikai sugebėdavo įgauti partizanų pasitikėjimą, o vėliau juos išduodavo.

  

Partizanas A. Švenčionis iškėlė klausimą: „Ar vertėjo kovoti prieš tokią galybę okupantų?“ Šis ginčas vyksta ir dabar, bet partizanas išsklaidė dvejonę žodžiais: „Reikėjo gintis net ir tada, nors ir žinojai, kad pralaimėsi. Juk negalima dvejoti lietuviškomis, tautiškomis vertybėmis. Jei partizanai nebūtų gynęsi, Lietuva nebūtų tokia vertinga“. A. Švenčionis paminėjo ir 1918 m. karius – savanorius, kurie padėjo išsaugoti mūsų tautiškumą.

 

 Pasakojimo metu Augustinas Švenčionis visą laiką kreipėsi į mus „gerbiamas jaunime“. Toks kreipinys skambėjo išdidžiai ir pagarbiai. „Tikimės, kad visą gyvenimą elgsimės garbingai ir būsime visuomet pasirengę apginti Tėvynę Lietuvą“.

  

Vakare mūsų laukė viktorina „Pokario istorija jaunimui“. Joje dalyvavo penkios komandos, kurios turėjo parengti sumanius ir neįprastus pasirodymus apie partizanus. Taip pat komanda turėjo turėti savo atributiką. Antroje viktorinos dalyje laukė klausimai. Buvo ir sunkių, ir lengvų. Viktorinos pabaigoje visi nekantriai laukė komisijos nuosprendžio. Vertintojai buvo teisingi, bet ir gailestingi.Visos komandos buvo apdovanotos.

    

2005 m. liepos 10 d.

Pramerkę akis ir vos spėję nusišypsoti mus supančiam pasauliui šokome į sportinę aprangą ir bėgte nuskubėjome į stadioną. Šiandien turėjome galimybę rinktis sunkią ar lengvą mankštą atlikti. Kad ir kaip būtų keista, didesnio sportinio krūvio mėgėjų neatsirado. Pratampę dar apsnūdusius raumenis ir apsiprausę nužygiavome pusryčiauti.

 

 Po rytinio kambarių švaros patikrinimo vaikinų veidai labai nuostabiai apsiniaukė, nes jiems teko apleisti tvarkingiausių stovyklautojų aukštumas ir nusileisti į žemiausią vietą (užuojauta jiems)…

  

Kiekvienas žmogus turėtų mokėti suteikti PMP (pirmąją medicininę pagalbą), nes juk niekas nežino, kada ir kur gali užklupti nelaimė. Atsižvelgę į tai, stovyklos vadovai supažindino stovyklautojus su PMP pagrindais.

  

Mes pasimokinę, –  žengte marš, –  nužygiavome į dalinio koplyčią. Žinote, kas ten patiko? Šv. Mišių paprastumas, nuostabus skaučių giedojimas… 12.30 val. pasibaigus Šv. Mišioms, visa kuopa nuskubėjo į valgyklą, kur pagaliau skaniai užvalgę stovyklautojai gavo dvi valandas laisvo laiko. Jį puikiai praleido bendraudami tarpusavyje, ilsėdamiesi ir užkandžiaudami.

  

Vakarop stovyklautojai buvo surikiuoti grupėmis ir supažindinti su orientacinio žaidimo taisyklėmis. Stovyklautojai žaidimo metu buvo apimti didelio azarto ir trupučio konkurencijos, tad orientaciniu žaidimu buvo liko kiekvienas stovyklautojas… Po žaidimo stovyklautojai gavo 30 min. poilsio, paskui smagiai aptarę žaidimo nuotykius nuėjo vakarieniauti.

  

Gražų sekmadienio vakarą, mūsų stovyklą aplankė Danutė ir Šarūnas Borutai. Danutė – viena iš ateitininkų organizacijos vadovų, mokytoja, etnografinio ansamblio vadovė. Šarūnas – tremtinio sūnus, Telšių vyskupijos vyskupo Jono Borutos brolis, rašytojo Kazio Borutos sūnėnas. 

 

Visą vakarą skambėjo tremtinių, partizanų ir knygnešių dainos. Išgirdę Danutės balsą, visi tarsi sustingo…

 

 – Daina – didinga jėga, padedanti sunkiais momentais, – pasakojo D. Borutienė. Šarūnas su savimi atsivežė laiškų, tėvelio siųstų iš Intos jo mamytei. Laiškuose aprašomi jausmai, lūkesčiai ir geros emocijos, kartais juose atsispindi ištremtųjų ir pasilikusių Lietuvoje tragiški likimai. Vos tik gimus Šarūnui Borutai, Lietuvą užėmė rusai. Jo tėvelis Jonas dalyvavo ateitininkų organizacijos veikloje, kuri visą laiką skleidė principus – tautiškumą, katalikiškumą, visuomeniškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą. 1948 m. Jonas Boruta buvo suimtas ir nuteistas kalėti. Visa tai nuspręsta be teismo, trijų asmenų sprendimu. Šarūno mamytė liko gyventi viena su trimis mažais vaikais. Išsiskyrimas buvo skaudus visiems, ir ištremtajam, ir pasilikusiems Tėvynėje. Nors Šarūnas gyveno be tėčio, visuomet jautėsi turintis artimesnį tėtį negu kiti vaikai. Tėvas visai šeimai siųsdavo laiškus. Juose jaučiame, kokia brangi Jonui Borutai buvo Tėvynė ir šeima. Viename iš laiškų Jonas dėkoja už šeimos meilę, reiškiamas ilgesys, svajonės, ateities planai būti kartu. 

 

Viename iš Jono laiškų rašoma: „Kokie būtų laimingi žmonės, jei visi žmonės būtų žmonės, o ne vilkai“. Iš tiesų kaliniai laukė ne siuntinių, bet laiškelio ar žinutės iš artimųjų. Savo laiškuose J. Boruta rašė norintis pastatyti bažnyčią, bet negavus leidimo, prieš Velykas pastatė namą kunigui, kuriame įrengė koplyčią.

  

Po ilgų, sunkių laukimo metų tėvas Jonas grįžo į namus.

  

Po šilto ir turiningo susitikimo su Danute ir Šarūnu Borutais, stovyklautojai su savo būrių vadais aptarė dienotvarkę, pavalgė naktipiečius ir atsigaivinę duše saldžiai užmigo.

  

2005 m. liepos 11 d.

Pirmadienio rytas, tikriausiai pats sunkiausias iš visų iki tol buvusių. Miego trūkumas daro savo. Išvargusiais veidais laukėme ekskursijos po Didžiosios Kovos apygardą. Sulipę į autobusą, pradedame suprasti, kas mūsų laukia – nežmoniškas karštis senutėliame autobuse su vos per centimetrą prasiveriančiais liukais. Vos prasidėjus kelionei, pasidarė aišku, kad bus dar sunkiau nei tikėjomės. Neįmanomai lėtas dardėjimas dulkėtais vieškeliais vargina labiau nei bėgiojimas vakar vykusiame orientaciniame žaidime. Pagaliau trumpam stabtelime įkvėpti gryno oro, ir vėl į autobusą, vėl į kelionę. Tai buvo bunkeris, čia žuvo du broliai partizanai. Partizanas A. Švenčionis pasakojo apie to meto įvykius tuose kraštuose.

  

Visų veiduose atsispindėjo nuovargis, o dar tik kelionės pradžia. Kita stotelė – Kaišiadorys. Miesto traukinių stotyje kažkada dirbo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjas J. Misiūnas – Žalias Velnias. Saulė kaitino vis labiau…

 

 Paskutinė kelionės stotelė prieš didžiąją pietų pertrauką – kapinaitės, kuriose buvo koplytėlė partizanams. Pagaliau sulaukėme pietų. Mums lankantis kitose kapinaitėse, netoliese gyvenanti močiutė papasakojo apie savo vyro ir kelių partizanų žūtį.

 

 Važiuoti dar kur nors niekas nebenori ir nebegali, todėl patraukėme atgal į Ruklą. Ten mūsų jau laukė skani vakarienė.

  

Po vakarienės skubėjome prie Neries skardžio piešti ant akmenų. Galėjome atsipalaiduoti, dienos sunkumus nustumti į šalį. Šį vakarą klausėmės nuostabių dainų ir žvelgdami į laužo liepsną šypsojomės vienį kitiems. Nuo kojų nusivarę stovyklautojai grįžo į kambarius miegeliui.

    

2005 m. liepos 12 d.

 Išaušo ankstyvas liepos 12-osios rytas. Jau 7.05 val. visa stovykla buvo stadione ir mankštinosi. Po mankštelės, visi skubėjome į dušus ir pusryčiauti. Skaniai pavalgę sužinojome, kad šiandien laukia įdomi atrakcija – lazerinė šaudykla! Šaudėme lazeriniais šautuvais, o nuo tikrų jie skyrėsi tik tuo, kad pastarieji šaudo ne kulkomis ir yra prijungti prie kompiuterio. Tad buvo galimybė pamatyti savo šaudymo rezultatus, ką reikėtų taisyti, keisti. Šaudymas buvo labai tikroviškas, per kolonėles girdėjosi šūvio garsas, taip pat iššovus jautėsi atatranka.

  

Merginas daugiausiai gąsdino garsas, ypač po pirmųjų šūvių. Taip pat buvo sunku išlaikyti ginklą stovint, lengviau, kai klūpėdavome. Ilgiau palaikius, pradėdavo drebėti ir leistis ranka. Tačiau, visus šiuos nepatogumus nustelbdavo noras dar kartą patirti šūvį, kuris sukelia naujus ir neišdildomus pojūčius. Vaikinai visi kaip vienas tvirtino, kad buvo labai smagu! Visą likusią dieną stovyklautojai dalijosi įspūdžiais…

 

Antroje dienos pusėje būriams teko užduotis – sukurti programą stovyklos uždarymui. Visi būriai iš karto puolė darbuotis. Nekantraudami laukėme rytojaus!

 

 Vėlai vakare išskubėjome į Šv. Mišias, kurios vyko gamtoje, po atviru dangumi. Viskas buvo labai netradiciška. Daugelis pirmą kartą dalyvavo tokiose Šv. Mišiose. Saulė žaidė tarp medžių šakų, o švelnūs vadovių balsai, jų giedamos giesmės ramino širdį ir suteikė Šv. Mišioms paprastumo ir sakrališkumo. Visi būriai padėkojo Dievui už buvimą stovykloje ir atnešė prie altoriaus pačių padarytas atnašas. Po Šv. Mišių, visi lėtai patraukėme stovyklos link. Pavalgę naktipiečius, rengėmės poilsiui.

  

2005 m. liepos 13 d.

Diena prasidėjo neįprastai, nes naktį teko kulniuoti apie 8 km. Buvo naktinis žygis. 01.30 val. nakties stovyklautojai buvo tylomis pakelti kaukėmis prisidengusių vadovų. Buvo pasakyta greitai apsirengti ir pasiruošti ilgai kelionei. Visu būriu eidami per mokomojo pulko praleidžiamąjį punktą budėtojams keistai atrodėme. Kelionėje iš visų pusių mūsų laukė bauginimai, gąsdinimai. Išgirdę, kad atvažiuoja mašina turėjome slėptis. Prie miško sustojome, ir vadovai greitai sukūrė laužą. Dainavome liaudiškas dainas, klausėmės siaubingų istorijų. Tik brėkštant rytui pasiekėme namučius. Grįžę į kambarius, griuvome miegoti.

 

 Kad ir kokia sunki buvo naktis, stovyklautojai pabudo laimingi ir linksmi. Visi džiaugėsi, kad buvo galima ilgiau miegoti, neiti daryti mankštos ir valgyti pusryčių, nes jie patys atkeliavo į mūsų gyvenamąsias patalpas. Toliau, kaip įprastai, vyko rytinė rikiuotė, ir paskutinį kartą skambėjo šūkiai. Paskui būriuose vyko atsisveikinimas ir pasirengimas uždarymui.

  

Iškilmingas uždarymas prasidėjo iškilminga rikiuote. Vėliau LGGRT centro stovyklos koordinatoriai, atkurtos Didžiosios Kovos apygardos vadas A. Švenčionis ir skautų pirmininkas apdovanojo vadus už pagalbą ir stovyklautojus už dalyvavimą ir domėjimąsi pokario istorija. Po uždarymo prasidėjo talentų popietė, kurioje pasirodė būriai ir stovyklautojų grupelės. Skambėjo dainos, buvo deklamuojami eilėraščiai, vaidinama, rodomi nupiešti darbai. Pasibaigus stovyklos uždarymui vėl žygiavome į kareivines. Koridoriuje skambėjo dainos ir gitaros akordai. Stovyklautojai vaikščiojo iš kambario į kambarį rašydami palinkėjimus vieni kitiems ir slapta vienas kitam dalino dovanėles. Po vakarienės klausėmės folklorinio ansamblio koncerto, stovyklautojai šoko, žaidė žaidimus. Vėliau dainos skambėjo prie laužo.

  

Taip ir baigėsi stovykla, su daina, šiltais žvilgsniais ir gera nuotaika…   

 

 Stovyklos žurnalistai:

 

 

 Monika Zelepūgaitė

 Justina Berniūnaitė

 Indrė Telksnytė

 Justinas Lebedzevičius

 Gabriella Farkaš

 Viktorija Ručinskaitė

 Modestas Bacevičius    

 

 

 

 

 

 

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”