2018 m. gegužės 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Tarptautinė konferencija Liverpulyje

Ar muziejai turėtų aktyviai dalyvauti padėdami spręsti šiandienos žmogaus teisių problemas? Koks būtų jų vaidmuo? Kaip gali muziejai, remdamiesi istorija, padėti vaikams ir jaunuoliams suvokti savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje? Į šiuos ir kitus klausimus bandė atsakyti 2010 m. rugsėjo 15–16 d. Tarptautiniame vergovės muziejuje Liverpulyje (Jungtinė Karalystė) vykusi Tarptautinių žmogaus teisių muziejų federacijos (FIHRM) inauguracinė konferencija. Į ją atvyko beveik 100 dalyvių iš daugiau nei 20 pasaulio šalių. Jie atstovavo institucijoms ir muziejams, nagrinėjantiems jautrias ir prieštaringas vergovės, holokausto ir žmogaus teisių temas. Į konferenciją buvo pakviesta ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Juozevičiūtė.

Konferencijos darbotvarkė buvo gana įtempta. Darbas vyko keliose sesijose. Buvo aptariamas muziejų vaidmuo ugdant pagarbą žmogaus teisėms ir lygiateisiškumui, ekspozicijų jautriomis temomis kūrimo principai, darbas su vietos bendruomenėmis, edukacinė veikla ir kiti klausimai. Nors konferencijoje atstovauti Pietų ir Šiaurės Amerikos, Afrikos ir Europos muziejai geografiškai vieni nuo kitų nutolę per tūkstančius kilometrų, buvo akivaizdu, kad jie turi daug bendrų bruožų. Daugelis jų įkurti palyginti neseniai ir atspindi skaudžius XX a. istorijos puslapius, tokius kaip žydų holokaustas ar Ruandos genocidas. Jie rūpinasi istorinės atminties išsaugojimu, aukų pagerbimu, bet turbūt daugiausia dėmesio skiria edukacijai, darbui su jaunimu ir moksleiviais. Pasitelkus edukaciją ir švietimą skatinama atmesti rasizmą ir nepakantumą, siekiama skiepyti pagarbą žmogaus teisėms ir lygiateisiškumui.

Puikus to pavyzdys – pats Tarptautinis vergovės muziejus, kuriame vyko minėta konferencija. 2007 m. lankytojams duris atvėręs muziejus pasižymi moderniomis ir šiuolaikiškomis ekspozicijomis, supažindinančiomis su Vakarų Afrikos tautomis ir jų tradicijomis, prekyba žmonėmis, sunkia vergų dalia ir tokiu vergų prekybos palikimu kaip rasizmas ir diskriminacija. Jame taip pat įkurtas Anthonio Walkerio edukacijos centras, kuriame vyksta užsiėmimai moksleiviams. Vienas iš šio muziejaus tikslų – paskatinti lankytojus iš naujo apmąstyti savo tapatybę ir istoriją. Mat Liverpulis, įkurtas dar XIII a. pradžioje, ypač suklestėjo XVII–XVIII a., kai per jo uostą buvo gabenamos ne tik įvairios prekės, bet ir vergai – šis miestas buvo vienas didžiausių pasaulyje vergų prekybos centrų. Dar ir šiandien daug jo pastatų ir gatvių mena tuos laikus. Tarptautinis vergovės muziejus siekia atverti lankytojams naujas mąstymo kryptis, apsvarstyti vergų prekybos palikimą mūsų dienomis ir priversti susimąstyti, kad nė vienas lankytojas neišeitų iš jo neįgijęs daugiau supratimo, kaip funkcionuoja šiuolaikinė visuomenė ir visuomeniniai santykiai. Neatsitiktinai šis muziejus tapo ir vienu iš iniciatorių steigti Tarptautinių žmogaus teisių muziejų federaciją. Anot Liverpulio nacionalinių muziejų direktoriaus dr. Davido Flemingo, tokia federacija taptų reikšmingu momentu plėtojant muziejų vaidmenį visame pasaulyje: „Šiandien aiškėja, kad muziejai gali vaidinti svarbų vaidmenį skatindami žmones atmesti rasistinius ir kitus žmogaus teisėms prieštaraujančius įsitikinimus. Atėjo laikas, kai muziejai, pasidaliję savo patirtimi ir žiniomis, gali dar veiksmingiau kovoti už lygias visų teises ir galimybes.“ Inauguracinė konferencija buvo pirmas bandymas suburti žmogaus teises ginančius muziejus, pasidalyti rūpimais klausimais ir numatyti tolesnės veiklos perspektyvas. O veikti tikrai yra ką. Kaip pažymėjo konferencijoje kalbėjęs dr. Kevinas Balesas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, ir mūsų dienomis gyvuoja vergovė. Galbūt ne klasikinė, bet kita, modernioji. Šių dienų vergai – tai žmonės, kuriuos gyvenimo sąlygos priverčia taikstytis su išnaudojimu, per menku atlyginimu ir diskriminacija. Be to, gyvuoja rasistiniai nusistatymai, tautinis priešiškumas, žmogaus teises pamina nedemokratiški režimai.

Todėl renginyje sulaukė susidomėjimo pranešimas apie LGGRTC Genocido aukų muziejaus požiūrį į šiandienos žmogaus teisių problematiką ir jos vietą muziejaus veikloje. Konferencijos dalyviai buvo supažindinti su muziejaus projektais ir renginiais, kurie organizuojami bendradarbiaujant su baltarusių, ukrainiečių, Kaukazo tautų ir Tibeto laisvės rėmėjų atstovais. Dr. D. Flemingas iškėlė pasiūlymą, kad Tarptautinių žmogaus teisių muziejų federacija galėtų tarpininkauti rengiant parodas ir pristatant šią problematiką platesnei pasaulio auditorijai. Tik gaila, kad Genocido aukų muziejus konferencijoje buvo vienintelis, kuris nušvietė sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimus. Norisi tikėtis, kad ateityje į Tarptautinių žmogaus teisių muziejų federaciją įsijungs ne tik kaimyninių valstybių (Latvijos ir Estijos), bet ir kiti Lietuvos muziejai.


Vilma Juozevičiūtė


 

Tarptautinis vergovės muziejus, įsikūręs Alberto dokuose – trečiajame Mersisaido jūrų muziejaus aukšte Konferencijos akimirka. Kalba Nacionalinių Liverpulio muziejų direktorius Dr. Davidas Flemingas

 



„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 2(28)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”