2019 m. rugpjūčio 22 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Stanislovas Buchaveckas

HOLOKAUSTAS RASEINIŲ APSKRITYJE: NEMAKŠČIŲ VALSČIAUS ŽYDŲ ŽŪTIS


- Santrauka -

 

Trečiasis iš trijų straipsnis apie holokaustą 1941 m. vasarą Raseinių apskrities šiaurės vakarų dalyje pratęsia straipsnius apie žydų bendruomenių žūtį Kražių ir Viduklės valsčiuose (žr. „Genocidas ir rezistencija“, 2009 m. Nr. 2(26) ir 2010 m. Nr. 1(27).

Nemakščių žydų bendruomenė, pradinį kapitalą susikrovusi iš prekybos arkliais, buvo turtingiausia iš aplinkinių štetlų (t. y. miestelių, kuriuose gyveno daug žydų). Tarp Raseinių apskrities miestų ir valsčių centrų Nemakščiai 1940 m. buvo vienintelė gyvenvietė, kurioje daugumą gyventojų sudarė žydai (apie 650 žmonių). Daugiau žydų gyveno tik Raseinių, Jurbarko ir Kelmės miestuose.

Per 1940–1941 m. sovietų okupaciją valsčiuje būta pogrindžio. Jo dalyviai Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžioje 1941 m. Birželio sukilimo metu, dar iki vokiečių vermachtui įsiveržiant į Nemakščius, jungėsi į savarankų savisaugos būrį gyventojams ir turtui apsaugoti. Valsčius patyrė nuostolių (sudegė bažnyčia), aukų turėjo abi kariaujančios pusės. Keršydami už raudonarmiečių nušautus vokiečių kareivius, naciai sušaudė kaip įkaitus 8 Švendūnos ir Geidėnų kaimų vyrus lietuvius, Očikiuose – dar 3. Strateginės svarbos Nemakščių valsčių, esantį automobilių kelio ir geležinkelio iš Tilžės į Rygą sankirtoje su Žemaičių plentu, kontroliavo komendantūra Skaudvilėje (Tauragės aps.) ir Tilžės operatyvinio būrio padalinys (vėliau – žydų žudynes Lietuvoje vykdžiusi A operatyvinė grupė). 1941 m. birželio 26 ar 27 d. į Skaudvilę išvežti Nemakščių valsčiaus savisaugos vyrai (jų po įkaitų žudynių sumažėjo) buvo instruktuoti ir apginkluoti šautuvais. Būrio, įgijusio neformalų pagalbinės policijos statusą ir papildyto atsitiktiniais žmonėmis, likučiai talkino valsčiuje reziduojantiems vokiečiams vykdyti žydų išpilietinimą, diskriminavimą ir izoliavimą.

Nemakščių valsčiaus „burmistru“ naciai paskyrė savo patikėtinį V. Miecevičių. Jis uzurpavo vadovavimo valsčiaus savivaldybei ir policijai funkcijas. Jau birželio 30 d. V. Miecevičius pradėjo skelbti valsčiaus žydus diskriminuojančius įsakymus, nuo liepos 14 d. įsakė jiems segėti geltonas Dovydo žvaigždes. Nemakščių valsčiaus žydus vyrus naciai įkalino gete (stovykloje) prie Viduklės geležinkelio stoties, ten ir nužudė (kartu su Viduklės valsčiaus žydais). Nemakščiuose įrengtą kone klasikinį getą, aptvertą spygliuota tvora, saugojo vokiečiai ir lietuviai. Jis veikė iki 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai ten kalintos moterys su vaikais buvo sušaudytos Legotiškės kaime. Dvi duobes aukoms iškasė naktį. Žudė liudytojų parodymuose gestapininkais vadinti vokiečiai ir keli lietuviai, atvažiavę iš Raseinių. Iš vietinių „talkininkų“ pasižymėjo iš kulkosvaidžio šaudęs Julius Damanskis, dauguma kitų buvo konvojuotojai arba sargybiniai. Pažymėtina, kad visuose trijuose valsčiuose bolševikams 1940–1941 m. nepavyko tautiniu pagrindu supriešinti gyventojų, nuteikti lietuvių prieš žydus, o naciams 1941 m. vasarą – sukelti vietos gyventojų antisemitinių nuotaikų. Vokiečių vykdytų egzekucijų antisemitiniais motyvais būta dar iki paskelbiant prieš žydus nukreiptus diskriminavimo potvarkius. Vokiečių kareiviai ir operatyvininkai grobstė getuose izoliuotų žydų turtą (Nemakščiai), prievartavo žydaites (Kražiai), sadistiškai kankino getų kalinius (Viduklės glžk. stotis) ir pan. Apie aptariamų valsčių savarankių apsauginių (sukilėlių) ir vėliau naciams talkinusių lietuvių žiaurų elgesį su žydais duomenų neaptikta. Visur naciams talkinę lietuviai prieš egzekucijas buvo apsvaiginti alkoholiniais gėrimais, aukos iš getų žudyti vežtos sunkvežimiais. Kražiuose vokiečių karininkams pavyko pasiekti, kad savo kaimynų žydų krauju susiteptų kuo daugiau lietuvių. Viduklėje ir Nemakščiuose žudikų lietuvių buvo nedaug ir dėl to, kad panaudoti kulkosvaidžiai.

Preliminariai 1941 m. žydų tauta Nemakščių valsčiuje neteko per 560 asmenų, Kražių – apie 370, Viduklės – 160–170. Raseinių apskrityje žydų bendruomenių nebeliko 1941 m. rugsėjo mėn.

Ateityje aptikti nauji šaltiniai ir patikimi faktai iš jau užsienio istorikų naudojamų dokumentų leis atsakyti į straipsnyje kilusius klausimus ir nuodugniau panagrinėti holokaustą Lietuvoje, kurią Vokietijos naciai 1941 m. pavertė masinių žydų žudynių poligonu Europos mastu. Papildyta istoriografija geriau atskleis Lietuvos žydų tragedijos ypatumus (holokausto Europoje kontekste), padės atsisakyti abejotinų jos vertinimo stereotipų ir supaprastinto žydų bendruomenių žūties modelio rekonstrukcijos Lietuvos miestuose ir miesteliuose.



HOLOCAUST IN RASEINIAI DISTRICT: DESTRUCTION OF THE JEWISH COM MUNITY IN NEMAKŠČIAI RURAL DISTRICT


- Summary -

 

This third article (out of three) on the Holocaust in the summer of 1941 in the north-western part of Raseiniai District continues a series of articles about the destruction of Jewish communities, the two other articles being about the Kražiai and Viduklė rural districts (see Genocide and Resistance, 2009 No. 2(26) and 2010 No. 1(27).

The Nemakščiai Jewish community, which mainly accumulated capital from selling horses, was the richest of the neighbouring shtetls (i.e. the towns with predominantly Jewish population). Among the district and rural district centres, Nemakščiai in 1940 was the only settlement with a majority of Jews (population of around 650). The only neighbouring locations with a larger Jewish population were the towns of Raseiniai, Jurbarkas, and Kelmė.

During the Soviet occupation of 1940–1941, underground activities were taking place in this rural district. At the beginning of the war between Germany and the Soviet Union and the June 1941 Uprising, prior to the Nazi Wermacht entering Nemakščiai, members of the underground movement organised themselves into an independent unit for the protection of inhabitants and their property. The rural district suffered losses (the church was burnt down) and there were victims on both warring sides. In revenge for German soldiers killed by the Red Army, the Nazis killed several hostages—eight Lithuanian men from the villages of Švendūna and Geidėnai and another three from the village of Očikiai. The Nemakščiai Rural District, which was in a strategic location at the crossing of the road and rail connecting Tilsit and Riga with Žemaičiai Road, was controlled by the Skaudvilė Commandant (Tauragė District) and a unit of the Tilsit Operational Squad (later—Operational Group A, which carried out the massacre of Jews in Lithuania). On 26 and 27 June 1941, men from the self-protection unit of the Nemakščiai Rural District were taken to Skaudvilė (their numbers were reduced by the murder of the hostages), given instructions, and armed with rifles. Remnants of this squad, which acquired the informal status of a supporting police force and was supplemented with recruits, aided the Germans stationed in the rural district to carry out the neutralisation, discrimination, and isolation of the Jews.

The Nazis appointed V. Miecevičius as Burgomeister of the Nemakščiai Rural District. He usurped the functions of governing the rural district and police. As early as 30 June, Miecevičius started issuing orders discriminating against the Jews of the rural district and on 14 July ordered them to wear yellow stars of David. The Nazis imprisoned Jewish men of the Nemakščiai Rural District in a ghetto (camp) near the railway station in Viduklė and then killed them there (together with the Jews of the Viduklė Rural District). The nearly ‘classical’ ghetto established in Nemakščiai and fenced with barbed wire was guarded by Germans and Lithuanians. It operated until 22 August, when the women and children imprisoned in the ghetto were shot dead in Legotiškės Village. Two pits for the victims were dug at night. According to witnesses, the massacre was carried out by, as they said, Gestapo men—the Germans and several Lithuanians who came from Raseiniai. From the local ‘sidekicks’, Julius Damanskis ‘distinguished’ himself by shooting with a machine-gun, whereas many others were convoy men or guards.

It should be noted that in all three rural areas, the Bolsheviks failed to set the inhabitants against each other on an ethnic basis in 1940–1941 or to turn the Lithuanians against the Jews. Neither were the Nazis able to provoke anti-Semitism in the local population in the summer of 1941. Executions on an anti-Semitic basis were carried out by the Germans prior to proclaiming discriminatory decrees against the Jews. German soldiers and men from operational units plundered the property of the Jews isolated in the ghettos (Nemakščiai), raped Jewish women (Kražiai), sadistically tortured prisoners of the ghetto (Viduklė railway station), etc. No information was found about the cruel behaviour with Jews of the Lithuanians from the independent self-protection units (rebels) who later aided the Nazis. The Lithuanians who assisted the Nazis were intoxicated with alcohol prior to carrying out the executions; the victims were brought from the ghettos for execution in lorries. In Kražiai, German officers managed to achieve their goal that as many Lithuanians as possible would have their hands stained with Jewish blood. In Viduklė and Nemakščiai few Lithuanians participated in carrying out the massacre, largely because the killings were conducted by using machine guns.

Preliminary, in 1941 the Jews lost over 560 people in Nemakščiai Rural District, about 370 in Kražiai Rural District, and 160–170 in Viduklė Riral Area. In Raseiniai District, no Jewish communities were left by September 1941.

New sources and reliable information found in the future in documents currently used by historians abroad will allow the provision of answers to the questions raised in the article and the exploration of the Holocaust in Lithuania in more detail, since Lithuania in 1941 was turned into a firing ground for the mass Jewish massacre on the European scale by the German Nazis. The supplemented historiography will better reveal the specifics of the tragedy of Lithuanian Jews (and of the Holocaust within the European context) and will help reject doubtful stereotypes of its interpretation and a simplified reconstruction of the model of the destruction of the Jewish communities in the towns and villages of Lithuania.



„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 2(28)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”