2019 m. birželio 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Antisovietinė pasipriešinimas 1944–1953 m.

1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Vieni jų į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais.


1949 m., nors pasipriešinimas jau silpo, partizanai tęsė aktyvią kovą, ir pogrindžiui pavyko suvienyti Lietuvos patriotines jėgas į vieną organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę. 1949 m. vasario mėn. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimti kariniai ir politiniai dokumentai. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas.


Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.


Pagrindinės programos tyrimo kryptys – karo priežastys, atskirų regionų partizanų veikla ir struktūra, partizanų dokumentai ir spauda, vyriausiosios vadovybės kūrimas ir veikla bei karinės represinės okupantų struktūros Lietuvoje ir jų veikla slopinant ginkluotąjį pasipriešinimą.




KNYGOS

STRAIPSNIAI

Arvydas Anušauskas Ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės lyginamoji analizė, 1997, 2, p. 14–18; 

Arvydas Anušauskas Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, 2003, 1(13), p. 41–47

Juozapas Romualdas Bagušauskas Užsienio radijo laidos tautos kovoje dėl laisvės sovietinio režimo metais, 2001, 2(10), p. 62–90.

Juozapas Romualdas Bagušauskas Komunistų partijos ideologinė apologetika slopinant tautos pasipriešinimą (1944–1953 m.), 2004, 2(16), p. 41–54 

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio strategija, 1999, 1(5), p. 24–40.

Geistautas Gečiauskas Lietuvos partizanų Tigro rinktinė: pavaldumas, struktūra ir veikimo teritorija 2006, 1(19), p. 21–60 

Ritvars Jansons Latvijos SSR MGB specialiosios grupės ir specialieji agentai kovoje su tautinėmis ginkluotomis formuotėmis (1946–1953), 1997, 2, p. 81–88. 

Kęstutis Kasparas Okupantų veiksmai siekiant demoralizuoti ir dezorganizuoti pasipriešinimą 1945m. vasarą, 1998, 1(3), p. 59–71

Dalia Kuizinienė Rezistencijos tema Alg. Landsbergio, V. Alanto ir V. Ramono kūryboje, 2000, 1(7), p. 72–86.

Dalia Kuodytė Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais,, 1997, 2, p. 38–45. 

Bronius Makauskas Lietuvos laisvės kovotojų ryšiai su Vakarais 1945–1954 m. ir jų nuslopinimas, 2010, 1(27), p. 90–104

Mindaugas Pocius Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1949 - 1953 m., 2009, 1(25), p. 38–60

Lijana Pušinskytė Neginkluotos pogrindinės organizacijos Klaipėdos mieste 1946–1953 m., 2007, 2(22), p. 7–24 

Lijana Pušinskytė Žodinės istorijos metodas, jo taikymo rezistencijos tyrimuose problemos, 2008, 2(24), p. 22–33 

Lijana Pušinskytė Antisovietinis pasipriešinimas Klaipėdos krašte 1945–1953 m., 2009, 2(26), p. 50–72

Žaneta Smolskutė Moterų dalyvavimo ginkluotame pasipriešinime 1944–1953 m. ypatumai, 2006, (2)20, p. 53–61

Juozas Starkauskas Komunistų partijos įtaka čekistams 1944–1953 m. ., 2004, 1(15), p. 7–41

Liudas Truska Lietuvos komunistų partijos pastangos likviduoti partizanų sąjūdį , 1998, 1(3), p. 107–114.

Vidmantas Tūtlis Tragiškų įvykių sūkuryje parašytų memuarų savitumai, 1997, 1, p. 82–97. 

Gintaras Vaičiūnas Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis: organizacinė veikla, ryšiai, vadovybė, 2010, 2(28), p. 79–90

Volodymyr Vjatrovič Ukrainiečių sukilėlių žygis į Baltijos šalis, 2006, 1(19), p. 116–121 

Nijolė Žemaitienė Generolo Jono Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare, 1998, 2(4), p. 27–51



IŠ ARCHYVŲ 

Arvydas Anušauskas Partizanai apie atmintį ir sovietinį palikimą, 2000, 2(8), p. 139–142.

Simonas Norbutas Partizaninio pasipriešinimo baigiamoji stadija (Šiaulių sritis), 2002, 2(12), p. 209–221

Juozas Starkauskas Sovietinis prokuroras apie represinių struktūrų veiklą ir pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje pokario metais, 2003, 2(14), p. 119–153



KRAŠTO LAISVĖS KOVOS

Juozas Jankauskas Lietuvos kariuomenės karininkai – antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 2003, 1(13), p. 147–165

Antanas Ragavičius Jiezno jaunieji partizanai, 2010, 1(27), p. 124–155

Nijolė Žemaitienė Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse, 2000, 1(7), p. 174–197.

Nijolė Žemaitienė Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje, 2000, 2(8), p. 143–156.

Nijolė Žemaitienė II dalis. Pogrindinė organizacija „Laisvę Lietuvai“, 2001, 1(9), p. 118–133.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”