2019 m. lapkričio 14 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Bronius Makauskas

Lietuvos laisvės kovotojų ryšiai su Vakarais 1945–1954 m. ir jų nuslopinimas


- Santrauka -

 

Straipsnyje aptariamas svarbus laisvės kovų epizodas – lietuvių antisovietinio pasipriešinimo ryšių su Vakarais užmezgimas, ryšių bazės sukūrimas ir veikimas Pietų Lietuvoje ir Lenkijos teritorijoje 1945–1954 m. siekiant prasiveržti pro geležinę uždangą ir pranešti demokratiniam pasauliui apie antrosios sovietinės okupacijos padarinius Lietuvoje bei ieškoti supratimo ir paramos tautos pasipriešinimo okupantui byloje.


Laisvės kovotojų ir lietuvių išeivių viltimis gauti savo tikslams įgyvendinti paramą iš Vakarų valstybių pastarosios pavertė informacijos apie Sovietų Sąjungą rinkimo priemone, be to, dar ir neveiksminga.


JAV ir Didžiosios Britanijos požiūris į Sovietų Sąjungą iki 1946 m. pradžios buvo draugiškas. Tačiau pastarosios veiksmai privertė Vakarų sąjungininkus keisti savo laikyseną. Buvo prabilta apie geležinę uždangą Europoje ir už jos įsigalinčią sovietų įtaką, galinčią virsti agresija, kurią Vakarai privalo pažaboti. Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai pirmiausia pradėjo stiprinti žvalgybinę veiklą, kuri netenkino nei lietuvių išeivijos, nei krašto rezistencijos lūkesčių.


Palaikant ryšius su kovojančia Tėvyne, pats svarbiausias buvo Vokietijoje atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Lietuvos okupacijos klausimą jis kėlė Potsdamo konferencijos proga. 1945 m. liepos 10 d. buvo nusiųstas išsamus memorandumas JAV prezidentui ir Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui, prašant: 1) nepripažinti vienašališku Kremliaus aktu paremto Lietuvos aneksavimo į Sovietų Sąjungą; 2) pareikalauti, kad Sovietų Sąjunga išvestų savo pajėgas iš Lietuvos ir leistų lietuvių tautai laisvai ir nekliudomai atkurti suverenines savo valstybės institucijas; 3) kad, iki tai bus padaryta, lietuvių tremtinius ir pabėgėlius Vakaruose globotų sąjungininkai; 4) priversti Sovietų Sąjungą grąžinti į Lietuvą visus Sibiro tremtinius.


Kai kurie antinacinės rezistencijos dalyviai turėjo ambicijų tapti politiniais pasipriešinimo lyderiais, atstovaujančiais kovojančio krašto interesams Vakaruose. Vienas tokių buvo vokiečių okupacijos laikų veikėjas Jonas Deksnys (slap. Hektoras, Prapuolenis), kuris emigracijoje pradėjo kurti konkuruojančią su VLIK’u pasipriešinimo judėjimo politinę struktūrą – Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), turintį teisę atstovauti Lietuvai Vakaruose. Šis užmojis sulaukė kontroversijų ir smarkios VLIK’o, o vėliau ir laisvės kovotojų Lietuvoje reakcijos. VLAK’o siūloma „jėgų kaupimo“ koncepcija buvo paranki MGB, kuris siekė sunaikinti ginkluotąjį pogrindį, skaldyti ir paralyžiuoti emigrantų organizacijas.


1947 m. sausio mėn. vykusiame partizanų suvažiavime VLAK’as buvo nukenksmintas, ir politinį vadovavimą perėmė Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumas, kur partizanų vadovybei buvo suteiktas prioritetinis vaidmuo. Suvažiavimo esmė – pabrėžta ryšių su Vakarais svarba bei nusiteikimas patiems išsiaiškinti ten vykstančius procesus, susijusius su Lietuvos laisvinimo byla.


Lietuvos ginkluotojo pogrindžio ryšiai su Vakarais buvo svarbūs ne tik partizanų vidiniam potencialui stiprinti, bet ir sudarė pagrindą į juos atkreipti dėmesį Vakarų žvalgybos struktūroms, kurios pamažu, kad ir pažeidžiamos sovietinio atoveiksmio, leido savo šalių politikams suprasti, kad jas domina okupuotų kraštų pasipriešinimas sovietų okupacijai. Vakarų žvalgybos tarnybos, ypač Didžiosios Britanijos slaptosios žvalgybos tarnyba SIS, skatino viltį, nepagrįstą politiniais savo šalių vadovų veiksmais, kad yra įmanomas karinis Sovietų Sąjungos ir Vakarų konfliktas.


Nepriklausomos Lietuvos diplomatinė tarnyba ir VLIK’as, nors kiek skirtingai vertindami pasaulinio konflikto galybę (VLIK’as ja tikėjo labiau), pabrėžė, kad krašto rezistencija turi vengti nereikalingų aukų, ir manė, kad demonstratyvios partizanų akcijos yra reikalingos, bet nuolatinė karinė veikla nepageidautina, nes būtina taupyti jėgas.


Krašto rezistencijai ryšiai su Vakarais buvo svarbūs politiškai ir psichologiškai. Tikėtasi buvo daugiau negu gauta. Nusivylimas buvo nemažas, bet nepriklausomybės kova turėjo idealistinį pamatą, ir su tikrove susidūrusių laisvės kovotojų nepalaužė neviltis suvokus, kad ginklu nugalėti galingą priešą yra neįmanoma. Juk jeigu laisvės būtų buvę siekiama tik atsiradus jėgų persvarai, mes jos niekada nebūtume atgavę.


Lietuvių antisovietinio ginkluotojo pogrindžio Lenkijos teritorijoje epizodas yra nepaprastai svarbus dramatiškų lietuvių tautos kovų su sovietiniu okupantu kontekste. Čia veikiantis ryšių tinklas ir veiklos bazė buvo naudojami svarbioms žinioms apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje perduoti. Lietuvos partizanai rado prieglobstį Suvalkų krašte ir Lenkijos gilumoje. Dalis jų čia išduoti žuvo, kiti čia apsigyveno ir taip išgelbėjo savo gyvybes. Tačiau visus juos, kaip ir kitus antikomunistinio pogrindžio dalyvius, persekiojo komunistinės Lenkijos represinės struktūros, iki pat 1989 m. jais domėjosi ir sovietinės specialiosios tarnybos.


Lietuvos partizanų laisvės kovos nenuėjo veltui. Jos subrandino lietuvių nepriklausomybės sąjūdį, atvedusį į nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.



Relations of the Lithuanian Freedom Fighters with the West in 1945–1954 and Their Suppression


- Summary -

 

The article discusses a very important episode of freedom fights – maintenance of Lithuanian anti-Soviet resistance relations with the West, establishment and operation of the communication basis in the territory of South Lithuania and Poland in 1945–1954, seeking to break through the Iron Curtain and to communicate to the democratic world about the consequences of the Soviet occupation in Lithuania and to search for understanding and support in the case of the national resistance against the occupant.


The hopes of freedom fighters and Lithuanian émigré to receive support from the Western states for implementation of their purposes were turned into the measure for collection of information about the Soviet Union, moreover, inefficient at that.


The approach of the USA and Great Britain towards the Soviet Union up to the beginning of 1946 was friendly. The actions of the latter, however, made the Western allies change their attitude. Talks were heard about the Iron Curtain in Europe and the Soviet influence gaining momentum beyond it, which may turn into aggression that must be curbed by the West. The WWII allies primarily started strengthening the intelligence activities, which did not satisfy the expectations either of Lithuanian émigré or national resistance.


In maintaining relations with the fighting Homeland, of utmost importance was the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK) which was recreated in Germany. It raised the issue of Lithuania’s occupation on the occasion of the Potsdam Conference. On July 10, 1945, an exhaustive memo was forwarded to the USA President and the Prime Minister of Great Britain requesting: 1) not to recognize Lithuania’s annexation into the Soviet Union, supported by the unilateral Kremlin act; 2) to demand that the Soviet Union would withdraw its forces from Lithuania and would allow the Lithuanian nation to recreate its sovereign state institutions freely and without hindrance; 3) that until it is done, the Lithuanian deportees and refugees would be under protection in the West; 4) to force the Soviet Union to return all the deportees from Siberia to Lithuania.


Some anti-Nazi resistance participants had ambitions to become the political resistance leaders, representing the interests of the fighting country in the West. One of such was the figure of the German occupation times Jonas Deksnys (pseudonym Hektoras, Prapuolenis), who started establishing a political structure in the emigration, competing with VLIK, – Chief Committee for the Restoration of Lithuania’s Statehood (VLAK), having the right to represent Lithuania in the West. This plan was met with controversy and a strong reaction on the part of VLIK and later the fighters for freedom in Lithuania. The conception of the “accumulation of forces”, proposed by VLAK, was favourable for MGB, which strove to destroy the armed underground, to divide and paralyze emigrant organizations.


In the partisan congress, held in January 1947, the VLAK was neutralized, and political leadership was taken over by the Presidium of the United Democratic Resistance Movement, where the priority role was attributed to the partisan leadership. The essence of the congress is the underlined importance of the relations with the West and the disposition to clarify by themselves the processes, relating to the case of Lithuania’s liberation, occurring there.


The relations of the Lithuanian armed underground with the West were of importance not only for the strengthening of the internal potential of the partisans, but also created the grounds for attention being drawn to them by the Western intelligence bodies, which gradually, though being affected by Soviet counteraction, allowed the politicians of their countries to understand that they were interested in the resistance of the occupied countries against the Soviet occupation. The Western intelligence services, especially the SIS from Great Britain, induced a hope, not justified by the political actions of their country leaders, that the military conflict between the Soviet Union and the West was possible.


The diplomatic service of independent Lithuania and VLIK, even though evaluating the potency of the world conflict in a different way (VLIK had more hopes for it), stressed that national resistance had to avoid unnecessary victims and thought that the ostentatious actions of partisans were necessary, whereas permanent military actions were undesirable, since it was necessary to save forces.


The relations with the West for the national resistance were important in political and psychological terms. Expectations were greater than reality. Disappointment was considerable but the struggle for independence had the idealistic foundation and despair did not break the fighters for freedom who faced the reality after perceiving that it was impossible to conquer the enemy. Actually, if we sought to achieve the freedom only after gaining an advantage of forces, we had never regained it.


An episode of the Lithuanian anti-Soviet armed underground in the territory of Poland is extremely important within the context of the dramatic fights of the Lithuanian nation against the Soviet occupants. Here the operating network of communications and the action basis were used for transferring of important news on the situation in the Soviet-occupied Lithuania. Lithuanian partisans found shelter in the land of Suvalkai and in the depth of Poland. Part of them was killed being betrayed; others settled here and thus saved their lives. However, all of them, like other participants of anti-Communist underground, were persecuted by the Polish repressive bodies, they were of interest to the Soviet special services until the very 1989.


The fights for freedom of the Lithuanian partisans were not wasted. They matured the Lithuanian independence movement, which led to the re-establishment of independent Lithuania.




„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 1(27)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”