LGGRTC LOGO

 

Nijolė Žemaitienė. II dalis. Pogrindinė organizacija „Laisvę Lietuvai“

 

1955 m. Pandėlio vidurinės mokyklos devintų dešimtų klasių moksleiviai pradėjo kurti kitą pogrindinę organizaciją. Iniciatorius buvo Algis Susnys, pažinojęs 1953 m. sunaikintos pogrindinės organizacijos Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“ vadovą Kazį Daugelavičių. Į Pandėlio vidurinę mokyklą A. Susnys atėjo 1952 m. iš Suvainiškio mokyklos ir kelis mėnesius kartu su K. Daugelavičiumi gyveno pas tą pačią buto šeimininkę Panemunio gatvėje Nr. 30. Kambario vyresniojo draugo suėmimas sukrėtė patriotiškai nusiteikusį jaunuolį.

Partizaninio karo atgarsiai visuomenėje dar nebuvo išblėsę: Pandėlio apylinkėse tebeveikė pora paskutiniųjų partizanų, kaimuose pasitaikydavo partizanų spaudos, moksleiviai persirašinėdavo į dainų sąsiuvinius partizanų dainas. Jaunimas skaitė „Raudonąjį rojų“, o apylinkėse retsykiais pasirodydavo rusų emigrantų Nacionalinės darbo sąjungos atsišaukimų ir šios organizacijos laikraščio „Posev“ numerių, kuriuos paskleisdavo lėktuvai.

A. Susnio ir jo draugo Petro Plumpos tėviškėse buvo žurnalų „Karys“ ir „Trimitas“ komplektai, viena kita nepriklausomybės metų knyga; jas jaunimas skaitė ir patys mėgino šį bei tą rašyti.

1955 m. birželio 20 d. A. Susnio paskatinti būrelis moksleivių – Rimantas Greiška, Nijolė Gaškaitė, P. Plumpa ir pats A. Susnys parašė keliasdešimt atsišaukimų, kuriuos išplatino Pandėlio, Suvainiškio, Konstantinavos, Paliepių ir Vilkolių apylinkėse.

Nors pogrindinė organizacija formaliai dar nebuvo sukurta, tačiau po vasaros atostogų susirinkę į mokyklą dešimtų vienuoliktų klasių moksleiviai pradėjo leisti rankraštinį laikraštėlį „Laisvės balsas“. Idėją leisti laikraštėlį pasiūlė A. Susnys, tam turėjo įtakos ir tai, kad dauguma grupelės narių bandė save išreikšti kūryboje. P. Plumpa, kurio brolis Albertas buvo partizanas ir kalėjo Vorkutos lageryje (tėvas irgi buvo patyręs Gulago „svetingumą“), rašė romaną apie partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“, buvo parašęs apsakymą „Prie Nemuno“; N. Gaškaitė kūrė eilėraščius ir apsakymus; prie grupelės netrukus prisidėjęs Donatas Bičiūnas buvo parašęs apsakymą „Ledas lūžta“, rašė dienoraštį. Tad kūrybinės energijos užteko. Pirmasis „Laisvės balso“ numeris buvo vos poros lapų, tačiau netrukus laikraštėlis jau sudarė visą sąsiuvinį. Iki 1956 m. pavasario išėjo šeši laikraščio numeriai. Jame buvo publikuojami analitiniai publicistiniai straipsniai, politinių įvykių komentarai, mėginama kritiškai įvertinti Lenino–Stalino raštų teiginius ir su jais polemizuoti, ypač nacionalinės politikos klausimais, atskleisti komunistinės ideologijos totalitarinę prigimtį, demaskuoti okupacinės valdžios represinę politiką ir neutralizuoti komunistinę propagandą. „Komunistai, okupavę Lietuvą, stengiasi įsigyti savo talkininkų jaunimo tarpe, kad galėtų sau užsitikrinti viešpatavimą okupuotuose kraštuose“, – buvo rašoma viename iš straipsnių. Laikraštėlio leidėjai aiškino, kad Stalino kulto pasmerkimas nereiškia sistemos demokratizavimo ir okupacijos panaikinimo. Keliamas problemas atspindėjo straipsnių pavadinimai: „Komunistinė teorija ir praktika“, „XX komunistų partijos suvažiavimas“, „Apie tarybinę armiją“, „Jaunimo uždaviniai“ ir pan. Laikraštėlyje buvo spausdinami patriotiniai eilėraščiai ir apsakymai. „Laisvės balsą“ skaitė ir jame bendradarbiavo nemažas būrys moksleivių: be jau minėtų, A. Susnio ir R. Greiškos bendraklasiai Česlovas Kučinskas, Aloyzas Karpinskas, Julius Patūpa, Vytautas Šiaučiūnas, Juozas Jurevičius ir kt.

Prieš Naujuosius metus, 1955 m. gruodžio 20–28 d. grupės nariai spausdintomis raidėmis perrašė ir Pandėlyje išplatino atsišaukimus, kuriuose kvietė nepamiršti Lietuvos okupacijos padarinių ir neprarasti išsivadavimo vilties. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės dienai 1956 m. vasario 15-osios vakare Apaščios kaime Č. Kučinskas išplatino antisovietines karikatūras, o Pandėlyje ant ištremtų žmonių namo, kuriame buvo įkurdinta taupomoji kasa, N. Gaškaitė užrašė šūkį „Tegyvuoja Vasario 16!“ Kovo pradžioje dvi karikatūras grupės nariai iškabino „Naujosios sodybos“ kolūkyje.

Jaunimo nuotaikos atsispindėjo vieno iš grupės narių – D. Bičiūno dienoraštyje. Vasario 16 d. išvakarėse jis rašė: „Taip, aš tikiu, tvirtai tikiu ateisiant pavasarį. Neilgai jau laukti ir kentėti. Kada upės sulaužys tvirtą ledo dangą, kada laukai nusimes sunkią sniego skrandą, tu pakilsi žaliu, gležnu daigeliu, o kloniais ir pievomis skris galinga laisvės daina, apkurtinanti ir pritrenkianti senąją žiemą. […] Bėga metai, kiti. Nepriklausomybė išduodama Lietuvos judų, išdavusių ją ir jos dirbančiuosius žmones už pinigus. Keletas išdavikų visos Lietuvos vardu nutarė parduoti Lietuvą sovietams“.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžią taikliai aprašė savo romane P. Plumpa: „ Sekančią dieną visais pakraščiais jau slampinėjo išvargę, apdulkėję ir alkani rusų kareiviai, ieškodami ko nors pavalgyti ar pavogti. Jei kas pasiūlydavo jiems degtinės ar alaus, tada jie atiduodavo tiems savo milines, atsargines kelnes ir marškinius, kad tik gautų pasigerti ir užmiršti bei nebejausti to kasdienio iki pat kaulų įkyrėjusio vargo, skurdo, alkio ir nemigos“. Pagrindinis romano herojus Juozas Grigonis nedvejodamas pasirinko partizano kelią; jis aiškino draugams, kad „jeigu mes dabar taip susiburtumėm prieš raudonikius, tai, galvoju, ir paties ruskio sąjungininkai mums padėtų“.

Tai buvo dar labai artima tikrovė. Vėliau teisme P. Plumpa aiškino: „Aš savo romane, kurį pavadinau „Kruvina pašvaistė“, rašiau grynus faktus, kuriuos girdėjau iš žmonių arba pats išgyvenau“.

Besiplečiančią jaunuolių veiklą pastebėjo KGB. Jau pirmuosius atsišaukimus keli sovietiniai aktyvistai atnešė į KGB Pandėlio rajono skyrių. Netrukus buvo užverbuotas viename bute su A. Susniu gyvenęs bendraklasis B. S. Tapęs agentu Lakūnu jis ieškojo būdų pateisinti čekistų pasitikėjimą. A. Susnys buvo jam rodęs rusišką Nacionalinės darbo sąjungos atsišaukimą. Pasiknaisiojęs kambario draugo sąsiuviniuose, Lakūnas pranešė operatyvininkui, kad A. Susnys turi antisovietinių užrašų. Tuojau buvo suplanuota akcija. KGB nurodymu mokymo dalies vedėja po pamokų užlaikė mokykloje A. Susnį ir kartu gyvenantį J. Jurevičių, o agentas Lakūnas, grįžęs namo, nunešė į KGB skyrių A. Susnio užrašus, kuriuos čekistai persifotografavo. Tačiau A. Susnys, pajutęs įtarimą, paprašė mokymo dalies vedėją trumpam išleisti iš klasės ir greitai parbėgęs (gyveno visai netoli mokyklos) pamatė, kad jo sąsiuvinių nėra. Kai vakare grįžo iš mokyklos, visi popieriai vėl buvo padėti į vietą. Neliko abejonių, kad B. S. šnipinėja kambario draugus, tad reikėjo laukti tolesnių KGB veiksmų. Tapo pavojinga rašyti atsišaukimus ranka. D. Bičiūnui pavyko gauti šrifto raides nuo rašomosios mašinėlės, tačiau tekstams rinkti jų buvo per mažai. Saugodamasis agento A. Susnys bijojo gautas raides laikyti savo kambaryje, todėl paslėpė jas apleistose žydų kapinėse. Po kurio laiko raidės dingo.

Tuo metu Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis „atlydys“. 1956 m. kovo 24 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė įsaką dėl politinių kalinių bylų peržiūrėjimo. Iš konclagerių ir tremties pradėjo masiškai grįžti žmonės. Grįžo ir prieš trejus metus suimti Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviai, pogrindinės organizacijos Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“ nariai. Tarp jų buvo ir R. Greiškos pusbrolis A. Greiška. Už menkesnius antisovietinius veiksmus KGB vengė kelti baudžiamąsias bylas ir vis plačiau naudojo vadinamąją profilaktiką – perspėdavo, svarstydavo kolektyvuose, pasmerkdavo spaudoje ir pan. Išsiaiškinę, kad Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviai leidžia pogrindinį laikraštėlį, saugumiečiai 1956 m. balandžio mėnesį suėmė R. Greišką, o jo namuose padarė kratą. Laimei, R. Greiška spėjo turėtą atsišaukimą pakišti po audimo staklių koja ir čekistai jo neaptiko. R. Greiška buvo išvežtas į Vilnių ir kelias dienas tardomas. Saugumiečiams rūpėjo sužinoti apie laikraštėlio „Laisvės balsas“ leidybą ir partizanų satyrinę poemą „Raudonasis rojus“. Matyt, įvertindami tą faktą, kad R. Greiškos pusbrolis buvo politinis kalinys, operatyvininkai laikė Rimantą pogrindinės organizacijos vadovu. Trumpam buvo sulaikyti ir KGB Pandėlio rajono skyriuje apklausti A. Susnys ir N. Gaškaitė. Jie kategoriškai neigė, kad prisidėjo prie atsišaukimų platinimo ir laikraščio leidybos, tad buvo paleisti. Buvo paleistas ir R. Greiška, tačiau prieš pat brandos egzaminus jį pašalino iš vidurinės mokyklos, nors mokėsi vien penketais (po metų dirbdamas melioracijoje grioviakasiu jis eksternu išlaikė brandos egzaminus ir vėliau baigė Kauno politechnikos institutą).

R. Greišką išmetus iš mokyklos, o N. Gaškaitei išvažiavus studijuoti į Kauno politechnikos institutą, laikraštėlio leidyba 1956 m. rudenį sustojo. Likę grupės nariai mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje.

1956 m. Vengrijos revoliucija sujudino Lietuvos visuomenę ir iš naujo sužadino antikomunistines nuotaikas. Vilniaus ir Kauno miestų kapinėse įvyko didžiulės demonstracijos. Kauno miesto kapinėse susirinko 3–4 tūkst. žmonių, juos išsklaidė milicija ir vidaus kariuomenė. Demonstracijoje dalyvavusi N. Gaškaitė buvo sukrėsta čekistų brutalumo ir sujaudinta spontaniškai prasiveržusio žmonių laisvės troškulio. „Aš vedžiau antisovietinę agitaciją prieš tarybinę santvarką Lietuvoje todėl, kad ji man nepatinka. Aš norėjau matyti Lietuvą nepriklausomą, laisvą, be tarybinės santvarkos. Toks buvo mano pagrindinis tikslas“, – vėliau aiškino ji tardytojui.

Tačiau šio tikslo buvo galima siekti tik turint bendraminčių, o patekus į naują aplinką jų rasti buvo sunku. Liko vienintelė išraiškos forma – eilėraščiai.

Jei nusviro galva

Budapešto širdy,

Dega kraujo spalva

Ten dangaus pakraštys.

Jei sukniubo sūnus

Žemaitijos miškuos,

Tuoj bežvaigždžiam danguj

Žarija sužioruos.

O kur kraujas nukris,

Ten rasa suspindės,

Ir pakils vyturys

Iš pašauto širdies.

Tą patį rudenį ji parašė apsakymą apie profesorių, kuris, paveiktas Vengrijos įvykių, per Vėlinių demonstraciją Kaune pasakė antikomunistinę kalbą ir už tai buvo suimtas. Teisme profesorius kalbėjo: „Tada ne mes, o jūs atsidursite kaltinamųjų suole. Čia jus kaltins ne prokuroras, o milijonai sūnų netekusių Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos motinų, milijonai kalėjusių tolimuose lageriuose“.

N. Gaškaitės literatūrinius bandymus Glavlito cenzorius L. Burokas, atlikęs baudžiamosios bylos rankraščių literatūrinę ekspertizę, įvertino taip: „Aukščiau minėtuose eilėraščiuose ir straipsniuose šmeižiama tarybų valdžia ir komunistų partija“.

Eilėraščius N. Gaškaitė parodė kurso draugei, kuri 1957 m. vasario mėnesį supažindino ją su ką tik iš lagerio grįžusiu pusbroliu Aleksandru Krasausku. N. Gaškaitė į žmogų, šešerius metus praleidusį Gulage, žiūrėjo kaip į tikrą didvyrį. Tuo tarpu A. Krasausko teistumas iš dalies buvo nelemtas atsitiktinumas.

A. Krasauskas mokėsi Kauno 8-ojoje gimnazijoje. 1948 m. buvo suimta grupė gimnazistų, palaikiusių ryšį su Kęstučio apygardos partizanais ir platinusių apygardos spaudos organą „Laisvės varpas“. A. Krasauskas artimai bendravo su suimtaisiais, tarp kurių buvo geras jo draugas Jaroslavas Valiukėnas. Tad arešto grėsmė pakibo ir virš A. Krasausko. Apie visa tai jis parašė laiške sovietinėje armijoje tarnaujančiam draugui Henrikui Šatkauskui, taip pat užsiminė, kad norint išvengti arešto gali tekti išeiti į mišką. Patikrinę laišką ir turėdami tokią „kompromituojančią medžiagą“, čekistai 1948 m. rugpjūčio 27 d. sulaikė A. Krasauską, užverbavo jį ir davė jam Rudžio slapyvardį. Tačiau A. Krasauskas nevykdė MGB agento funkcijų. „Krasauskas buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą su MGB organais ir nukreiptas tirti antisovietinį elementą tarp 8-osios gimnazijos moksleivių, su kuriais palaikė plačius ryšius. Tačiau Krasauskas nuo darbo su MGB organais nusišalino, jokios medžiagos neteikė, nuolat neatvykdavo į susitikimus“, – rašė čekistai jo charakteristikoje.

1950 m. vasario 17 d. MGB suėmė dar keletą buvusių Kauno 8-osios gimnazijos moksleivių, kurie priklausė pogrindinei organizacijai „Laisvės švyturys“. Paaiškėjo, kad A. Krasauskas jau nuo 1948 m. žinojo apie šios organizacijos egzistavimą, buvo pardavęs jos nariams pistoleto šovinių, tačiau čekistams apie tai nepranešė. Savo „dviveidžiavimą“ jis paaiškino paprastai: „Jie buvo geri draugai ir juos išduoti man buvo gaila“. A. Krasauskas buvo sulaikytas ir iš naujo perverbuotas. Po pusmečio nesulaukę jokių žinių, čekistai jį suėmė ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo už tai, kad jis žinojo apie pogrindinę organizaciją „Laisvės švyturys“ ir nepranešė MGB organams. 1957 m. liepos 16 d. SSRS AT Prezidiumo komisija A. Krasauską paleido iš lagerio.

Susipažinusi su A. Krasausku N. Gaškaitė paprašė jo padėti rasti ryšį su partizaniniu pogrindžiu, kurio egzistavimu ji neabejojo. A. Krasauskas nepaneigė turįs tokių ryšių ir pažadėjo, atėjus tinkamam momentui, suvesti ją su pogrindžio atstovais. Tačiau laikas ėjo, bet N. Gaškaitė jokių konkrečių užduočių iš A. Krasausko nesulaukė. Pagaliau 1957 m. rudenį A. Krasauskas pranešė, kad pogrindžiui reikia patikimų žmonių. Nenorėdama pažeisti konspiracijos, N. Gaškaitė nesiteiravo, kokiam konkrečiai dalykui žmonės reikalingi.

Kaip tik tuo metu A. Susnys buvo įstojęs į Veterinarijos akademiją, o P. Plumpa dirbo Kauno hidroelektrinėje. N. Gaškaitė supažindino juos su A. Krasausku. „Susipažinus A. Susnys pasakė man, kad jis nori kovoti prieš „okupantus“ už „laisvę“ ir šiam tikslui jau turi parinkęs žmonių. […] Plumpa ir Susnys klausinėjo mane, kaip aš kovojau su egzistuojančia santvarka iki mano arešto. Aš jiems papasakojau. Išklausęs mane, Susnys pasiūlė sukurti pogrindinę antisovietinę grupę. Aš sutikau ir pareiškiau, kad grupei vadovausiu aš. Į šią grupę įėjo: aš, Susnys, Plumpa ir Gaškaitė. Čia pat mano pasiūlymu buvo pasirinkti pogrindiniai slapyvardžiai: aš pasirinkau Sakalo, Petras Plumpa – Giedraičio, Susnys – Aukštaičio slapyvardžius. […] Gaškaitė Nijolė […] pasirinko pogrindinį Rūtos slapyvardį“, – vėliau per tardymą aiškino A. Krasauskas.

1957 m. lapkričio mėnesį Kauno Ąžuolyne A. Krasauskas kaip grupės vadovas priėmė organizacijos narių priesaiką. Netrukus į organizaciją įstojo kartu su N. Gaškaite gyvenanti KPI studentė Birutė Putrimaitė. Ji pasirinko Eglės slapyvardį.

Okupacinė valdžia, pamokyta praeitų metų įvykių, ruošėsi Vėlinėms. Kauno kapinėse paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę buvo apkaltas lentomis ir Vėlinių dieną jį apsupo milicija bei vidaus kariuomenės kordonai. Gausiai susirinkę žmonės mėgino prieiti prie paminklo ir uždegti žvakutes. Besibūriuojančiuosius milicija pradėjo stumti iš kapinių. Buvo suimti 102 asmenys, jiems pritaikytas specialiai 1956 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo priimtas įsakas, baudžiantis 15 parų arešto už chuliganizmą. Šitaip pradėta įgyvendinti plačiai pasaulyje okupacinės valdžios deklaruojama nuostata, kad Sovietų Sąjungoje nėra politinių kalinių. Kauno kapinėse buvę pandėliečiai nutarė parengti ir išplatinti atsišaukimą, skirtą Vėlinių įvykiams. Piešinius, vaizduojančius okupantų smurtą prie paminklo Kauno kapinėse, ir sovietinį kareivį, durtuvu persmeigusį Lietuvos žemėlapį, nupiešė B. Putrimaitė ir N. Gaškaitė, atsišaukimo tekstinę dalį sukūrė P. Plumpa ir N. Gaškaitė. Atsišaukime buvo rašoma: „Okupantui nieko nėra švento. Jis savo kaustytais batais trypia mūsų kapus. Argi tu gali ramiai žiūrėti, kaip sužvėrėję azijatai vaiko beginklę minią, susirinkusią pagerbti mirusių atminimo, laužo rankas moterims, suiminėja pirmus pasitaikiusius žmones?“

Iš provincijos atvažiavus į didmiesčius, ypač į surusintą Vilnių, dar labiau buvo juntamas sovietinės propagandos totalumas. Į Vilniaus pedagoginį institutą įstojęs pandėlietis D. Bičiūnas laiške draugui rašė: „Būk sveikas su Spalio keturiasdešimtu, kurį man primena kiekvienas žingsnis, kiekvienas galvos pasukimas ir Vladimiras, bežiūrįs iš raudono audeklo, pakabinto ant Ministrų tarybos rūmų ir ant kiekvienos išvietės, ant Centro komiteto ir ant kiekvieno telefono stulpo, o raudona spalva taip veikia, kad net ant širdies bloga darosi nuo ryškumo ir gausumo, atrodo, kad visas miestas nudažytas raudona spalva“.

Gruodžio mėnesį D. Bičiūnas prisiekė ir oficialiai tapo organizacijos nariu, jo slapyvardis buvo Romas. Netrukus prisiekė ir Č. Kučinskas, Vilniaus geležinkelio transporto technikumo moksleivis (slapyvardis Uosis). 1958 m. vasario mėnesį į organizaciją įstojo suvainiškėnas (Pandėlio r.) Jonas Skeivalas (slapyvardis Henrikas). Jis buvo grįžęs iš tremties ir mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume. Taigi organizacijos narių buvo visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Faktiškai organizacijai vadovavo A. Susnys. A. Krasauskas tik priimdavo naujų narių priesaiką; jis teigė, kad partizanų vadovybė, su kuria jis neva palaikąs ryšį, įsakė jokios savarankiškos veiklos kol kas nesiimti.

Tuo tarpu A. Susnys suformulavo pagrindinius organizacijos tikslus: a) gaminti ir platinti atsišaukimus; b) plėsti organizaciją, įtraukiant naujus narius; c) platinti nepriklausomybės laikų literatūrą; d) leisti organizacijos laikraštį. Laisvalaikiu organizacijos nariai mokėsi šaudyti, lavinosi, rašė eilėraščius ir prozos kūrinius.

Nesulaukdami nurodymų iš A. Krasausko, pandėliečiai ėmėsi iniciatyvos ir gruodžio mėnesį sukūrė naujo atsišaukimo tekstą, kurį fotografiniu būdu padaugino 200 egzempliorių. Atsišaukime Naujųjų metų proga kreipiamasi į visuomenę: „Sutikdami Naujuosius metus, sutelkime visas jėgas lietuviškumo palaikymui, lietuviškos jaunosios kartos išauklėjimui, mūsų tėvynės išvadavimui. Jeigu jūsų gyslose dar srovena lietuviškas kraujas ir širdyse dega Lietuvos karžygių dvasia, tad nuo šių Naujųjų metų visi kaip vienas pakilkime į kovą už žmogaus teises, už laisvę, už Nepriklausomybę“.

Į Kauną Naujųjų metų išvakarėse atvažiavo vilniškis grupės narys Č. Kučinskas. Pasiskirstę, kur kas platins atsišaukimus, vakare jaunuoliai išėjo į miestą. Vienu metu atsišaukimai buvo išmėtyti ar prisegti prie stulpų Kęstučio, Donelaičio gatvėse ir tuometiniuose Stalino (Laisvės alėja), Lenino (?), Raudonosios armijos (Savanorių) prospektuose. KPI Statybos fakulteto studentė N. Gaškaitė nusinešė apie 70 atsišaukimų į Rotušę, kurioje tuo metu buvo Statybos fakultetas ir vyko studentų šventinis vakaras. Pusę dvyliktos nakties ji pažėrė pluoštą atsišaukimų į salės vidurį tarp šokančiųjų. „Šokių metu, kai salėje periodiškai užgesdavo šviesa, Šiliukas [MGB agentas. – N. Ž.] pastebėjo, kad jam nepažįstamas jaunas žmogus skaitė kažkokius lapelius ir perduodavo juos kitiems. Agentas tuo susidomėjo ir taip pat ištiesęs ranką siekė lapelio, kurį laikė nepažįstamasis, bet šis išplėšė jį iš Šiliuko rankų, lapelis perplyšo ir agento rankose liko tik pusė lapelio, kurį agentas perdavė operatyviniam darbuotojui“, – rašė ataskaitoje čekistai.

Gavę pranešimų, kad mieste platinami antisovietiniai atsišaukimai, čekistai nedelsdami su tarnybiniais šunimis mėgino susekti jų platintojus. Profsąjungų rūmuose, kur per naktį vyko šokiai, buvo apklausti žmonės, skaitę atsišaukimus. Tačiau jie buvo atsitiktiniai liudytojai ir teigė radę atsišaukimus Donelaičio gatvėje. Kitokių pėdsakų operatyvininkams nepavyko rasti.

Tuo tarpu išplatinę atsišaukimus pandėliečiai dvyliktą valandą nakties jau buvo Aleksote, N. Gaškaitės ir B. Putrimaitės nuomojamame kambarėlyje, ir sveikino vieni kitus su sėkminga akcija ir Naujaisiais metais. Tuometinė nuotaika atsispindi N. Gaškaitės eilėraštyje:

Vėl gruodis spigina laukus,

Ir vėl sniegulės krinta retos.

Einu gatve ir sveikinu aš jus,

Penkiasdešimt aštuntieji metai.

Šią naktį jūsų garbei mes,

Uždengę langus, prislopindami balsus,

Tvirta kovotojų ranka taures

Pakelsim už naujus, laisvus laikus.

Galbūt jūs slinksite tylėjime

Ir tautą mano kalsite grandinėm

Už tai, kad per silpnai mylėjome,

Kad per mažai Tėvynę gynėme.

O gal šie metai žengs sprogimams tratant,

Pabūklams griaudžiant, Kremliaus bokštams svyrant,

Kada prie savanorio aštuonioliktųjų metų

Guls žemėn penkiasdešimt aštuntų didvyris

Priimsim viską, ką išties

Lemties slaptingoji ranka,

Ir degsim aukure vilties,

Kaip kažkada kažkur kažkas.

A. Krasauskas padainavo politinių kalinių himną:

Šiandien raudono maro laikas,

Gal ir mūs laukia Vorkuta,

Šiandien rytų plėšikai siaučia, –

Ateis ir mūsų valanda.

Drauguži, tikėk,

Greit nebereiks kentėti,

Ir viltį turėk,

Greit laisvę mes regėsim.

Nuotaika buvo pakili. Čekistai, tą naktį nesuradę atsišaukimų platintojų, ėmė kurti operatyvinius paieškų planus. Kadangi vienodi atsišaukimai buvo išmėtyti visame mieste, KGB operatyvininkai priėjo prie išvados, kad juos platino grupė asmenų. Lapeliai buvo pagaminti fotografiniu būdu, o tekstas parašytas kaligrafišku braižybiniu šriftu. Nutarta patikrinti visas fotolaboratorijas ir Kauno politechnikos instituto, Žemės ūkio akademijos bei Kauno politechnikumo studentų braižą. Tuo tikslu ekspertai peržiūrėjo visų šiose mokyklose besimokančių studentų brėžinių šriftą. Ta pačia proga buvo prisiminti visi asmenys, kada nors dalyvavę ar įtarti dalyvavę antisovietinėje veikloje. Agentas Šiliukas tuoj pat pranešė Rotušėje pastebėjęs Vandens ūkio projektavimo techniką Pamakštį ir jo draugą Stalnionį. Juos pradėta sekti, tačiau prieš Vasario 16-ąją jie dingo iš seklių akiračio. Netrukus čekistai įsitikino, kad su atsišaukimais šie vyrai neturi nieko bendra.

Taip pat buvo prisiminta, kad pandėlietis agentas Lakūnas, įstojęs į Žemės ūkio akademiją, susitikęs su Kauno miesto MGB skyriaus operatyvininku, 1957 m. gruodžio 10 d. pasakojo apie Pandėlyje profilaktiškai apdorotą klasės draugą A. Susnį, šiuo metu studijuojantį Kaune. Kauno maisto pramonės technikume mokėsi ir paleistas iš lagerio Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ narys A. Greiška. Agentui Lakūnui buvo liepta užmegzti glaudesnius ryšius su pandėliečiais. Dar prieš Naujuosius metus jam buvo pavesta surengti vakarėlį, į kurį pasikviesti buvusius bendraklasius, taip pat A. Greišką. Tačiau šios užduoties agentas nesugebėjo įvykdyti, todėl tuoj po Naujųjų metų jis buvo komandiruotas į Vilnių, ten susitiko dar iš Pandėlio laikų čekistų įtariamą J. Patūpą, besimokantį Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Nieko blogo negalvodamas J. Patūpa pasigyrė agentui Naujuosius metus sutikęs Kaune, tačiau paneigė jo teiginį, kad svečiavosi pas A. Susnį, nes jo neradęs namuose – A. Susnys šventęs Naujųjų metų sutikimą pas N. Gaškaitę. J. Patūpa papasakojo agentui, kad A. Susnys priklausąs kažkokiam antisovietiniam būreliui, į kurį įstoti kvietęs ir jį.

Šie duomenys davė dingstį sekti pandėliečių organizaciją. Saugumiečiai karštligiškai ieškojo agentų, kuriuos galėtų įterpti į organizaciją. Užverbuotam vienam iš Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ narių agentui Smarkui buvo pavesta tirti A. Greišką. Nors jokių kompromituojančių duomenų gauti nepavyko, vis dėlto nutarta išvaryti A. Greišką iš Kauno. Pritaikius pasų režimo apribojimus, jam buvo uždrausta gyventi Kaune, jis pašalintas iš Maisto pramonės technikumo.

Agentas Lakūnas aiškinosi A. Susnio ryšius. Prisiminė matęs jį Kaune su P. Plumpa, sužinojo, kad jis bendrauja su N. Gaškaite.

Agentas Savčiukas, buvęs nuteistas „Laisvės švyturio“ byloje, aplankė A. Krasauską ir iš jo patyrė, kad Krasauskas draugauja su studente iš KPI. A. Krasauskas buvusiam mokslo draugui ir pogrindinės organizacijos nariui pasisakė bijąs, kad jo pažįstama Nijolė nepakliūtų į kalėjimą. Kitas „Laisvės švyturio“ organizacijos narys, irgi užverbuotas KGB (agentas Jakimas), pranešė operatyvininkui, kad A. Krasausko motina pasiguodė jo motinai sūnaus kišenėje radusi antisovietinių atsišaukimų. Agentas Jakimas, įpareigotas KGB operatyvininko, ėmė lankytis A. Krasausko namuose ir sužinojo, kad mergina, su kuria draugauja A. Krasauskas, yra N. Gaškaitė.

1958 m. vasario 11 d. skubiai susitikti su operatyviniu darbuotoju panoro dar vienas agentas – Studentas. Jis pranešė, kad per studentų atostogas savo tėviškėje Ukmergėje sužinojęs iš pažįstamo Veterinarijos akademijos studento Jono Išoro, jog šiam A. Susnys siūlė stoti į pogrindinę organizaciją.

Pandėliečiai studentų atostogas praleido tėviškėje. Merginos buvo pasiuvusios tris trispalves vėliavas, vieną iš jų N. Gaškaitė parvežė į Pandėlį ir perdavė Č. Kučinskui. Vėliavos buvo skirtos Vasario 16-ajai, jas buvo numatyta iškelti Pandėlyje, Vilniuje ir Kaune. Pandėlyje A. Susniui iš spaustuvėje dirbančio Prano Mažuolio pavyko nupirkti apie 800 spaustuvinio šrifto ženklų. Atsivėrė platesnės veiklos galimybės. Sugrįžę į Kauną A. Susnys ir P. Plumpa padarė reikiamus įrenginius ir pamėgino surinkti atsišaukimo tekstą spausdintomis raidėmis. Kadangi šrifto ženklų buvo nedaug, tekstas turėjo būti neilgas, tačiau jokia ekspertizė jau nebūtų galėjusi nustatyti atsišaukimo autorių.

Rengiantis paminėti Vasario 16-ąją iškilo nenumatyta kliūtis. A. Krasauskas, kuris formaliai buvo laikomas organizacijos vadovu, ėmė prieštarauti tokiam jaunuolių aktyvumui. Jis pareiškė, kad pogrindžio vadovybė, su kuria jis neva palaikąs ryšį, kategoriškai draudžia visokius savarankiškus veiksmus. „Norėdamas atitraukti Nijolę Gaškaitę nuo šitos „veiklos“, aš jai melavau sakydamas turįs „tikrą“ ryšį, t. y. ryšį su „partizanais“, ir prižadėjau ją suvesti su jais, jei tik ji mes visą tą „veiklą““, – tardomas prisipažino A. Krasauskas.

Likus savaitei iki Vasario 16-osios, kilo nesutarimų tarp pandėliečių ir A. Krasausko. Jis sukritikavo Vasario 16-ajai parengtus spaustuviniu šriftu išspausdintus atsišaukimus, pareikšdamas, kad jie nekokybiški ir jų negalima platinti. „Susnys sakė, kad negalima sėdėti sudėjus rankas; nors ir prastai, bet reikia dirbti, nes be kovos Lietuva laisvės negaus,“ – prisiminė vėliau A. Krasauskas.

A. Susnys ir P. Plumpa suabejojo A. Krasausko ryšiais su partizanais, juo tikėjo tik N. Gaškaitė. Iki tol A. Krasauskas ne tik nesupažindino su jokiu pogrindžio atstovu, bet ir visaip stabdė pogrindinę veiklą. Kadangi jis buvo minėjęs, kad partizanų bunkeris yra įrengtas Kauno Ąžuolyne, A. Susnys ir N. Gaškaitė visą dieną braidžiojo Ąžuolyno griovomis, tačiau jokių slėptuvės pėdsakų neaptiko. Nuomonės išsiskyrė. A. Krasauskas buvo minėjęs, kad nepaklusimas partizanų vadovybei tolygus išdavystei, todėl N. Gaškaitė bijojo pažeisti subordinaciją. Ji pareiškė A. Krasauskui, kad vieną mėnesį dar lauks susitikimo su partizanų vadovybe, o jei susitikimo nebus, tada ji nebesijaus saistoma jokiais įsipareigojimais tariamai vadovybei. Tuo tarpu A. Susnys ir P. Plumpa nutarė nedelsdami atsiriboti nuo A. Krasausko ir veikti savarankiškai.

Vasario 15 d. B. Putrimaitė nuvežė į Vilnių ir perdavė Č. Kučinskui trispalvę vėliavą ir 150 atsišaukimų. Pasitelkęs į pagalbą D. Bičiūną ir grįžusį iš tremties pandėliškį Juozą Zuozą, besimokantį vairuotojų kursuose, Č. Kučinskas vasario 15-osios naktį į 16-ąją iškėlė vėliavą ant kalno netoli Olandų gatvės. „Aš, Bičiūnas ir Zuoza nusprendėme, kad iškelti vėliavą ant Gedimino kalno labai pavojinga, ir norėjome ją iškelti ant metereologijos bokšto. Tačiau netoli tos vietos, kareivinėse, sulojo šunys. Mes nuėjome toliau, išpjovėme lazdą, pririšome prie jos vėliavą ir įsmeigėme į žemę. Lapelius pasidalijome tarpusavyje ir nutarėme juos išplatinti atskirai“.

Paieškai čekistai panaudojo tarnybinį šunį; šuo atvedė operatyvinius darbuotojus iki Geležinkelio transporto bendrabučio, kuriame gyveno Č. Kučinskas.

Vasario 15 d. pusę dešimtos vakaro A. Susnys, P. Plumpa, N. Gaškaitė ir B. Putrimaitė nuvažiavo į Petrašiūnus. P. Plumpa pasiryžo iškelti trispalvę ant 80 m aukščio elektrinės kamino. Kaip darbuotojas, jis turėjo leidimą įeiti į elektrinės teritoriją. Budėtojui paaiškinęs, kad eina į dušą, įkopęs į kaminą, pririšo vėliavą jo viršūnėje. Tada nuėjo į dušą, o 23 valandą išėjo iš elektrinės. Kiti organizacijos nariai laukė jo gatvėje. Visi autobusu grįžo į Kauną. P. Plumpa pakeliui iššoko iš autobuso ir nuėjo į savo bendrabutį. Kitą vakarą jis ir A. Susnys Kauno gatvėse išplatino atsišaukimus.

Vėliava buvo pastebėta tik rytą prieš devynias. Čekistai lipo jos nuimti gerą valandą ir piktinosi, kad nesugebėjo sutrukdyti tiems, kurie ją iškėlė.

Iš tikrųjų gavę agento pranešimą, kad A. Susnys kvietė J. Išorą stoti į pogrindinę organizaciją, čekistai vasario 15 d. skyrė A. Susniui „išorinį stebėjimą“. Seklys nustatė, kad A. Susnys kartu su jaunuoliu, sąlyginai čekistų pramintu Stepanu, pavakare užsuko pas N. Gaškaitę ir B. Putrimaitę ir toliau visi keturi važiavo į Petrašiūnus. Ką jie ten veikė, seklys nesugebėjo nustatyti, tik rytą, pastebėjus vėliavą, tapo aišku, kad ją iškėlė pandėliečiai.

Kitą vakarą sekliai nustatė, kad A. Susnys su Stepanu vėl užsuko pas Vilijampolėje gyvenančias merginas, paskui nuėjo į miestą ir mėtė į pašto dėžutes kažkokius lapelius. Čekistai tuojau pat išėmė iš vienos dėžutės lapelį ir pamatė, kad tai toks pat fotografiniu būdu pagamintas atsišaukimas, kokie buvo platinami Kauno mieste anksčiau. Tačiau sulaikyti jaunuolių iš karto nesiryžo: norėjo atskleisti visus jų ryšius. Svarbiausia, kad operatyvininkai negalėjo nustatyti Stepano tapatybės ir jis vėl dingo iš jų akiračio. „Tą vakarą darbo sąlygos buvo labai sunkios, kaip ir Petrašiūnuose, be to, „Stepanas“ elgėsi atsargiai, todėl jį, kaip ir pirmą vakarą, žvalgyba pametė“, – rašė ataskaitoje čekistai. Nors stebėjimo postai buvo pastatyti visose į miestą vedančiose gatvėse, žvalgybininkai Stepano niekur nepastebėjo. Sekimo metu padarytos Stepano nuotraukos buvo rodomos Petrašiūnų rajone gyvenantiems agentams, patikrinti visi asmenys, išoriškai nors kiek panašūs į Stepaną. Pagaliau po kelių dienų susivokta, kad tai galėtų būti P. Plumpa, dirbantis Statybos ir montavimo valdyboje, esančioje Petrašiūnų elektrinės teritorijoje. Kadrų skyriuje iš jo asmens bylos paimta nuotrauka buvo sulyginta su išorinio stebėjimo metu padarytomis nuotraukomis; atpažinimui nuotraukos parodytos pandėliečiui B. S. – agentui Lakūnui. Jis ir patvirtino hipotezę, kad tai tikrai yra P. Plumpa. Taigi paieškos baigėsi ir visą dėmesį čekistai sutelkė į pandėliečių sekimą. 1958 m. vasario 18 d. A. Susnio, P. Plumpos, N. Gaškaitės ir B. Putrimaitės veiklai tirti buvo pradėta agentūrinė byla „Optika“ (bylos pavadinimas parinktas pagal atsišaukimų gamybos būdą).

Sekti A. Susnį buvo įpareigotas agentas Studentas per slapta sekamą J. Išorą (pastarasis, KGB nuomone, verbavimui netiko, nes iš viso ėmė vengti A. Susnio). Agentas Studentas buvo patyręs čekistų talkininkas: 1951 m. jis pabėgo iš tremties, todėl turėjo pogrindininkų pasitikėjimą. Jau mokykloje buvo išdavęs antisovietinę organizaciją, jo pastangomis buvo suimtas vienas partizanas. Čekistai mėgino užverbuoti dar vieną A. Susnio kurso draugą, gyvenantį kartu su juo, aktyvų komjaunuolį. Pastarasis tuo tikslu buvo iškviestas į komjaunimo komitetą, tačiau kitą dieną „išsišifravo“: apie verbavimą atvirai papasakojo agentui Studentui.

Kadangi išorinio stebėjimo metu buvo nustatyta, kad A. Susnys ir P. Plumpa nuolat lankosi pas N. Gaškaitę ir B. Putrimaitę, nutarta įrengti jų kambario pokalbių pasiklausymo aparatūrą. Tokia įranga buvo įtaisyta gretimame archyvinio agento Turisto bute. Kovo 11 d. pasiklausymo aparatūra buvo įtaisyta ir A. Susnio bute.

Vasario pabaigoje aparatūra užfiksavo A. Susnio, P. Plumpos, N. Gaškaitės ir B. Putrimaitės pokalbį, kurio metu buvo aptariamos akcijos, nukreiptos prieš 1958 m. kovo 16 d. įvyksiančius Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Buvo nutarta pagaminti ir Vilniuje, taip pat Kaune išplatinti atsišaukimus, primenančius okupacinės valdžios neteisėtumą.

Kovo 8 d. sekliai pastebėjo, kad A. Susnys susitiko P. Plumpą, vėliau abu nakvojo A. Susnio namuose. Iš tikrųjų jiedu tuo metu kūrė organizacijos, kuri buvo pavadinta „Laisvę Lietuvai“ vardu, programos projektą. Kitą dieną šį projektą P. Plumpa nuvežė į Vilnių suderinti su vilniškiais organizacijos nariais. „Sutaręs su Susniu, aš kovo 9 d. išvažiavau į Vilnių, ten su Česlovu Kučinsku ir Donatu Bičiūnu apsvarstėme mūsų organizacijos programą, kurios pagrindinis tikslas buvo ideologinė kova su sovietų valdžia Lietuvoje platinant tarp gyventojų antisovietinius atsišaukimus ir kitokią priešišką literatūrą“, – vėliau paaiškino P. Plumpa. Projekte (deja, programos teksto neišliko) buvo numatyta palaikyti lietuviškumą, kurti ir platinti atsišaukimus, kitokius dokumentus ir literatūrą, plėsti organizaciją, sukurti stiprias grupes Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Vis dėlto organizacijos narių sekimas nebuvo gerai organizuotas; tai vėliau konstatavo patys čekistai: „Nors byloje veikė keli agentai, tokie kaip Lakūnas, Studentas, Jakimas, Savčiukas ir kt., nė vieno iš jų nepavyko tiesiogiai įdiegti į organizaciją, nors ta kryptimi ir buvo dirbama“. Be to, čekistai prisipažino neįvertinę A. Krasausko vaidmens ir per mažai dėmesio skyrę jo sekimui, taip pat deramai nepasistengę, kad būtų užverbuotas J. Išoras.

Artėjant rinkimams, čekistai nutarė A. Susnio ir N. Gaškaitės butuose atlikti slaptas kratas. Kovo 13 d. tokia krata buvo atlikta A. Susnio kambaryje; KGB operatyviniai darbuotojai rado ir slapta persifotografavo pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą, atsišaukimus, šriftą ir rėmelį su surinktu programos tekstu.

Bijodami priešiškų rinkimams akcijų (nors organizacijos nariai niekada nesvarstė jokių diversinių aktų galimybės, tačiau čekistams labai pavojingas atrodė P. Plumpa, galintis prieiti prie elektrinės įrenginių), KGB operatyviniai darbuotojai nutarė ilgiau nelaukti ir organizaciją sunaikinti. Buvo nutarta pirmiausiai slapta sulaikyti A. Susnį su įkalčiais, o tada, remiantis jo parodymais, suimti likusius organizacijos narius. 1958 m. kovo 13 d. 21 val. operatyvinė grupė su kviestiniais iš „sovietinio aktyvo“ atvyko į Vilijampolę, tačiau nesiryžo eiti į A. Susnio nuomojamą kambarėlį, nes ten tuo metu buvo P. Plumpa. Per pasiklausymo aparatūrą girdėjosi, kad jie kažką spausdina, todėl A. Susnys buvo suimtas tik 23 val., kai iš jo namų išėjo P. Plumpa. Kratos metu buvo paimta 146 egzemplioriai spausdinamos „Laisvę Lietuvai“ organizacijos programos. Ankstų kovo 14 d. rytą Kaune buvo suimti kiti organizacijos nariai, beveik pas visus rasta atsišaukimų ir įvairių užrašų, kuriuos KGB ekspertai kvalifikavo kaip antisovietinius. Vilniuje buvo sulaikyti D. Bičiūnas, Č. Kučinskas, J. Patūpa ir J. Zuoza. Dėl nereikšmingo dalyvavimo pogrindinėje veikloje po kelių dienų buvo profilaktiškai apdoroti ir paleisti J. Patūpa ir J. Zuoza. Visų suimtųjų tėviškėse buvo padarytos kratos, kurių metu rastas mažo kalibro pistoletas, nupjautavamzdis šautuvas ir granata. Visai suėmimo operacijai vadovavo ir pirmuose tardymuose dalyvavo specialiai į Kauną atvykęs KGB pirmininko pavaduotojas Leonardas Martavičius.

Suimtiems su įkalčiais jaunuoliams buvo sunku nuneigti savo dalyvavimą organizacijos veikloje, tačiau iš pradžių dauguma stengėsi sugalvoti įvairias įkalčių atsiradimo versijas. Antai N. Gaškaitė aiškino atsišaukimus radusi prie miesto sodo ir parsinešusi. 1958 m. kovo 14 d. dviejuose pasiaiškinimuose ji teigė: „Jokiai pogrindinei antisovietinei organizacijai aš nepriklausau ir nieko nežinau apie tokios organizacijos egzistavimą. Antisovietinės literatūros neplatinau, tik laikiau rastus minėtus lapelius“. – „Aš, Gaškaitė Nijolė, jokiai pogrindinei organizacijai nepriklausau ir nežinau, kas jai priklauso“. Vis dėlto be pertraukos tardant antrą parą ir kitiems organizacijos dalyviams pradėjus duoti parodymus, viską neigti pasidarė beprasmiška. Tačiau ir vėliau dauguma suimtųjų kalbėjo tik tai, kas jau žinoma tardytojams, kiekvienas stengėsi net prisiimti nepadarytus „nusikaltimus“, kad tik apsaugotų kitus. Norėdami nustatyti, kas yra tikrasis kaltininkas, tardytojai dažnai rengdavo neįprastas akistatas, kai abu kaltinamieji teigė įvykdę vieną ar kitą veiką. Daugiausia stengėsi apsaugoti bendrabylius A. Susnys; jis ne kartą patvirtino esąs organizacijos iniciatorius ir vadovas: „1955 m. rudenį aš aplink save subūriau antisovietiškai nusiteikusių moksleivių grupę, į kurią įėjo Gaškaitė, Česlovas Kučinskas, Donatas Bičiūnas ir Petras Plumpa. Kartu su šiais asmenimis mano iniciatyva ir man vadovaujant buvo išleisti šeši numeriai antisovietinio turinio laikraščio, pavadinto „Laisvės balsas““.

Per tardymus atsiskleidė dar vienas paradoksas: nors visi organizacijos nariai teigė, kad A. Krasauskas praktiškai jokios iniciatyvos nerodė ir visaip stabdė organizacijos kūrimą bei veiklą, tačiau KGB tardytojai nedvejodami jam priskyrė vadovo vaidmenį. Galbūt lėmė tai, kad jis buvo jau kartą teistas ir aštuoneriais metais vyresnis už kitus organizacijos dalyvius. Įtikinamiausia priežastis veikiausiai ta, kad A. Krasauskas prieš dešimt metų buvo užverbuotas MGB, tačiau nevykdė agento funkcijų ir jau trečią kartą neišdavė pogrindinėje veikloje dalyvaujančių asmenų. Griežčiausia jam skirta bausmė visiškai neatitiko jo įvykdytos veikos; greičiausiai tai buvo keršto aktas ir žiaurus pamokymas, kad nevalia žaisti su „organais“. Per tardymus A. Krasauskas iš pradžių teigė norėjęs atitraukti jaunuolius nuo pavojingos veiklos ir visaip ją stabdęs, tačiau vėliau prisipažino vadovavęs organizacijai: „Gaškaitė mano ketinimą sukurti grupę palaikė, kadangi ji veržėsi dirbti antisovietinį pogrindinį darbą ir pažadėjo supažindinti mane su žmonėmis, kuriuos bus galima įtraukti į antisovietinę grupę. Kurdamas grupę aš turėjau tikslą palaikyti visa, kas lietuviška, kad jos dalyviai būtų tikri lietuviai ir kovotų už tokią Lietuvą, kokia ji buvo iki 1940 metų“.

Tardytojus domino ne tik konkretūs veiklos epizodai, bet ir beletrizuotuose vaizdeliuose aprašyti įvykiai. Daugeliu atvejų čekistai neskyrė dienoraščių nuo beletristikos; sutapatinę apsakymų personažus su jų autoriais, jie primygtinai reikalavo prisipažinti, kur ir kada aprašytas įvykis vyko iš tikrųjų. Tokie reikalavimai suimtiesiems atrodė groteskiški, tačiau jie buvo labai varginantys ir mažai kuo skyrėsi nuo Stalino ir Berijos laikų tardymo metodų. Vis dėlto tardymui einant į pabaigą tikri faktai buvo atsijoti nuo kūrybinės išmonės, kuri irgi tapo dar vienu „įkalčiu“.

Tardytojai ne tik tyrinėjo konkrečias „nusikalstamas“ veikas, bet ir stengėsi išsiaiškinti, kokie motyvai paskatino jaunuolius kovoti su okupacine valdžia. Prigimtinis laisvės ir tiesos siekis čekistams buvo nesuprantamas ir nepriimtinas, be to, šio siekio pripažinimas būtų buvęs tolygus socializmo kaip totalitarinės sistemos pasmerkimui. Primygtinai buvo ieškoma „buržuazinės ideologijos“ skleidėjų, padariusių įtaką „politiškai nebrandiems“ jaunuoliams. Norėdami užkirsti kelią tardytojų spekuliacijoms „įtakų“ tema, jaunuoliai stengėsi parodyti, kad jų patriotiškumą skatino pati sovietinė tikrovė ir kratos metu paimtos nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos: „Veikiamas gausios perskaitytos nacionalistinio antisovietinio turinio literatūros, taip pat būdamas nepatenkintas Lietuvoje egzistuojančia sovietine santvarka, aš pradėjau antisovietinės veiklos kelią“.

Kiek sudėtingiau buvo paaiškinti savo nusistatymą tiems grupės nariams, kurių namuose kratos metu nebuvo rasta „antisovietinės literatūros“ ir, čekistų nuomone, tam galėjo turėti įtakos tėvų pasaulėžiūra. B. Putrimaitės tėvas buvo čekistų nužudytas dar okupacijos pradžioje, o motina mokytojavo; N. Gaškaitės abu tėvai buvo mokytojai. Norėdamos apsaugoti nuo represijų tėvus (vis dėlto jie buvo atleisti iš darbo) merginos nenurodė tikrųjų priežasčių, paskatinusių įsitraukti į kovą su okupaciniu režimu. „Įstoti į organizaciją mane privertė susiklosčiusios aplinkybės, kadangi aš gyvenau viename kambaryje su Nijole Gaškaite, kuri tuo metu buvo organizacijos dalyvė ir jos bute rinkdavosi kiti organizacijos nariai – Krasauskas, Plumpa ir Susnys; jie svarstydavo antisovietinio darbo klausimus“, – paaiškino tardytojams B. Putrimaitė. N. Gaškaitė teigė, kad dalyvauti pogrindinėje veikloje ją paskatino sovietinė literatūra, konkrečiai – A. Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ pavyzdys.

Nesitenkindami kratos metu paimtais įkalčiais ir per tardymus išgautais duomenimis, čekistai penkių suimtų organizacijos narių kamerose įkurdino kamerų agentus, o A. Susnio pokalbius kameroje kontroliavo dar ir pasiklausymo aparatūra. Trijų suimtųjų – A. Susnio, D. Bičiūno ir P. Plumpos – kamerų agentų veikla buvo vaisinga: jie išgavo duomenų apie kai kurias bylos detales, o svarbiausia, sužinojo, kad yra dar vienas nesuimtas organizacijos narys, turėjęs sukurti organizacijos padalinį Klaipėdoje – Jonas Skeivalas. Remiantis šiais duomenimis visu mėnesiu vėliau už kitus J. Skeivalas buvo suimtas; jo suėmimas ilgai buvo mįslė, nes ne visi organizacijos nariai žinojo apie jo veiklą. „Kameros agentūros duomenų panaudojimas kartu su kita tardymo medžiaga sudarė galimybę visiškai atskleisti visų suimtųjų nusikalstamą veiklą, nors daugelis iš jų bandė nuslėpti kai kuriuos faktus ir stengėsi neduoti parodymų prieš savo bendrabylius. Pavyzdžiui, Susnys atvirai stengėsi apsaugoti Krasauską, prisiėmė jo padarytus nusikaltimus pareikšdamas, kad Krasauskas tik žinojo iš Gaškaitės apie organizaciją, bet jos veikloje nedalyvavo“, – rašė ataskaitoje čekistai.

Išlikę archyviniai dokumentai rodo, kad kameros agentai buvo labai aktyvūs. Tuo metu kitoje byloje kaltinamas suimtas V. G., pats pasiūlęs savo paslaugas čekistams, vos ne kasdien rašė detalias ataskaitas apie pokalbius su D. Bičiūnu. „Nuo 1953 m. kovo 15 d. į mūsų kamerą buvo atkeltas Donatas Bičiūnas. Tuo metu šioje kameroje dar sėdėjo ir Bronius Galinaitis. Bičiūnas iš pradžių buvo labai susijaudinęs, todėl mažai kalbėjo, o jei ir kalbėjo, tai neaiškiai, „pusiau lūpų“. Todėl iš pradžių buvo sunku suprasti net už ką jis suimtas. Per kitas dienas jis po truputį pradėjo pasakoti daugiau“, – rašė V. G. Vėliau agentas pranešė, kad D. Bičiūnas prasitaręs, jog „jei visi bus demaskuoti, tai susidarys apie 15 žmonių grupė“. Agentas perpasakojo girdėjęs, kad organizacijos „Laisvę Lietuvai“ dalyviai svarstę, kaip įsigyti ginklų ir juos kaupti, kaip organizuoti streikus gamyklose, kaip užmegzti ryšius su kitomis respublikomis ir Lenkija.

Agentas ne tik šnipinėjo, bet ir stengėsi daryti KGB naudingą įtaką kameros draugams: „Ta kryptimi, nors nežymiai, ir aš stengiuosi veikti. Tiesiogiai apie tai nekalbu, bet skatinu jį būti atvirą, nes saugumo organai jau viską žino arba sužinos iš jo draugų, todėl jam nėra ko per daug slėpti ir ginti draugų. Kalbėti apie draugus, mano manymu, jam yra vienas sunkiausių dalykų“.

Kiekvieną dieną provokuodamas D. Bičiūną pokalbiais, agentas, nors ir konstatavo, kad „dabar jis daugiau skaito ir tyli“, vis dėlto šį tą išpešė apie bylą: „Prieš kelias dienas jis, grįžęs iš tardymo, truputį plačiau papasakojo apie tai, kaip jis, grįždamas iš atostogų į Vilnių, Radviliškio stotyje atidavė Gaškaitei dalį lapelių. Neaiškiai minėjo ir kažkokius pinigus, kuriuos gavęs iš Gaškaitės (maždaug 200 rb)“. Šį pranešimą priėmęs tardytojas Klopovas užrašė rezoliuciją: „Gaškaitė ir Bičiūnas suimti kaip antisovietinės organizacijos dalyviai. Šiuos faktus abu slepia nuo tardymo. Užduotis ankstesnė: demaskuoti Susnį ir Gaškaitę“.

Taip aktyviai bendradarbiaudamas su KGB operatyvininkais, kameros agentas po mėnesio pasiguodė, kad, galimas daiktas, jis atsiskleidė: „Šis naujas gyventojas, atkeltas į mano kamerą, labai tylus, apie save pasakoja labai mažai, nemini jokių pavardžių, net savo draugų“. Agentas taip pat pranešė, jog per pasimatymą jo žmona „man pasakė, kad apie mane žmonės kalba, neva aš einąs į kitas kameras, „šnipinėjąs“ ir tuo būdu norįs greičiau atsėdėti savo bausmę“.

Pagaliau organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narių tardymas buvo baigtas. 1958 m. liepos 28–31 d. įvyko teismas. LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos posėdis buvo uždaras, tačiau, kaip įprasta, vis tiek buvo imituojamas normalus teismo procesas: su dviem „liaudies tarėjais“ ir keturiais advokatais. Visi aštuoni teisiamieji buvo kaltinami antisovietine agitacija ir grupine veikla (SSRS BK 58-10 I d. ir 58-11 str.). Be to, A. Susniui, P. Plumpai, Č. Kučinskui ir D. Bičiūnui dar buvo inkriminuojamas ginklo laikymas. Tardymo ir teismo metu kaltinamieji atvirai dėstė savo pažiūras. „Aš kovojau su sovietų valdžia todėl, kad ji man nepatinka. Mano supratimu, nėra sovietinėje santvarkoje žmogui visiškos laisvės pareikšti savo mintį tiek žodžiu, tiek raštu, pati Lietuvos valstybė yra ne laisva valstybė, o okupuota rusų. Mano tikslas kovojant su sovietine santvarka buvo tas, kad sovietinė santvarka Lietuvoje būtų panaikinta, kad Lietuva taptų nepriklausoma ir joje vyrautų visiška demokratija“. – „Per marksizmo paskaitas nesupažindino su Kantu, Nyče, bet tik su Marksu. Kolektyvizacija yra gera priemonė, bet reikia, kad žmonės patys susiprastų, o ne prievarta. Rinkimai – kokia čia priemonė, jeigu renka, ką paskyrė. Reikia, kad žmonės rinktų tą, ką nori. Reikia, kad būtų leidžiamos partijos. […] Tą vėliavą aš laikiau ne buržuazine, bet Lietuvos vėliava“. – „Senovinius paminklus griauna, o vietoj jų statomi kiti paminklai, kurie neturi nieko bendro su Lietuva“. – „Aš galvojau, kad okupacija yra į kieno nors valstybę įvesta svetima kariuomenė. Aš maniau, kad Lietuva yra taip pat okupuota“. – „Mūsų siekis buvo: tas ne lietuvis, kuris neprisidės, liks nuošaly“.

Gal dėl tokio atviro patriotizmo deklaravimo nuosprendis byloje, nepaisant postalininio „atšilimo“, buvo gana griežtas: A. Kra-sauskui – 10, A. Susniui – 8, P. Plumpai ir N. Gaškaitei – 7, D. Bičiūnui ir Č. Kučinskui – 5, B. Putrimaitei – 3, J. Skeivalui – 2 metai laisvės atėmimo. 1960 m. Sovietų Sąjungoje buvo priimtas naujas Baudžiamasis kodeksas, pagal kurį didžiausia bausmė už antisovietinę agitaciją tebuvo 7 metai laisvės atėmimo. Taigi pusė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narių buvo nubausti maksimaliomis ar net didesnėmis bausmėmis, kurios taip ir liko nepakeistos iki kalinimo pabaigos. Nors kalinimo metu mėgindami užverbuoti čekistai kai kuriems organizacijos dalyviams siūlė rašyti malonės prašymus, šia galimybe nė vienas nepasinaudojo ir išbuvo lageriuose visą bausmės laiką.

1958 m. rudenį visi nuteistieji buvo išvežti į griežto režimo lagerius: vyrai – į Mordovijos Zubova Polianos rajoną, o merginos per Oršos, Maskvos Raudonosios Presnios, Novosibirsko, Krasnojarsko ir Mariinsko persiuntimo kalėjimus – į vienintelį tuometinėje Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių lagerį Kemerovo srityje, Suslovo rajone. Vėliau visas lageris buvo etapu perkeltas į Irkutsko srities Taišeto rajoną, o 1961 m. – į Mordovijos 17-ąjį lagerio punktą.

Dauguma organizacijos „Laisvę Lietuvai“ dalyvių vyrų pakliuvo į Mordovijos 11-ąjį lagerio punktą. Tuo metu ten kalėjo apie 100 lietuvių, tarp jų net 6 kunigai. Jaunimo auklėtojas ir didelis autoritetas buvo mokytojas Petras Paulaitis, lageryje atkūręs Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. Jaunimas rinkdavosi grupelėmis, dainuodavo lietuviškas dainas, skaitydavo referatus, švęsdavo tautines ir religines šventes, žaisdavo krepšinį, per kalinius, kurie dirbo sargybos neprižiūrimi, užmegzdavo ryšius su kitais lagerio punktais. Vienas iš tokių „paštininkų“ buvo D. Bičiūnas; jis perduodavo laiškus iš 11-ojo į 2-ąjį lagerio punktą. Norėdami nuo jaunimo izoliuoti P. Paulaitį, lagerio operatyvininkai kūrė planus užverbuoti D. Bičiūną, o jei šis nesutiks – uždrausti jam be sargybos vaikščioti už zonos. Šių planų čekistams nepavyko įgyvendinti.

Moterų lageryje atmosfera buvo niūresnė: tarp trijų šimtų kalinių lietuvių tebuvo keliolika, jos buvo išsklaidytos po įvairias brigadas ir skirtingus barakus, jaunimo beveik nebuvo. Daugumą kalinių sudarė mažaraštės įvairių sektų sektantės.

Mordovijos moterų lagerio dvasinis gyvenimas pagyvėjo, kai į gretimą 17-ojo lagerio punkto zoną buvo atvežti už antisovietinę agitaciją nuteisti vyrai. Užsimezgė nelegalūs ryšiai tarp abiejų zonų, buvo dalijamasi literatūra, keičiamasi laiškais ir naujienomis. Šie nelegalūs ryšiai dažniausiai buvo palaikomi per „Laisvę Lietuvai“ dalyvius A. Susnį ir N. Gaškaitę. Visa korespondencija būdavo surenkama į vieną vietą ir, prasilenkiant vyrų ir moterų brigadoms, permetama iš vienos kolonos į kitą. Būta ir kitokių ryšio kanalų: vieni kitiems perdavinėjo siuntas per atvažiavusius giminaičius (kai vienu metu gaudavo pasimatymą abiejų zonų kaliniai), taip pat per lietuvį sargybinį Gediminą ir pan.

Iš rizikingesnių to meto akcijų paminėtinas moteriškų drabužių perdavimas į vyrų zoną planuojančiam pabėgti iš lagerio Vladui Šakaliui ir moterų–politinių kalinių sąrašo sudarymas.

Tuo metu Sovietų Sąjungos politikoje vyko permainingi procesai. Po XX komunistų partijos suvažiavimo, kuriame buvo pasmerktas Stalino kultas, prasidėjo vadinamasis „atlydžio“ periodas. Buvo paleisti tremtiniai ir dauguma politinių kalinių, likusieji naudojosi šiokiomis tokiomis lengvatomis (kai kuriems net buvo leidžiama be sargybos dirbti už zonos). Tačiau XXI komunistų partijos suvažiavime priimtoje SSKP programoje buvo konstatuota, kad „socializmas mūsų šalyje pasiekė visišką ir galutinę pergalę“. Ši tezė turėjo skaudžių padarinių politiniams kaliniams, ypač tada, kai Nikita Chruščiovas paskelbė pasauliui, kad Sovietų Sąjungoje nebėra politinių kalinių. Visi nuteistieji pagal SSRS BK 58 straipsnį buvo pavadinti ypač pavojingais valstybiniais nusikaltėliais. Prie jų buvo priskirti ne tik Baltijos kraštų, Vakarų Ukrainos tautinio pasipriešinimo dalyviai ar vienas kitas rusų disidentas, bet ir nelabai raštingi tikrosios stačiatikių cerkvės – Katakombų bažnyčios nariai, Jahvės liudytojai, įvairių religijų ir sektų tikintieji. Jau nuo 1958 m. pabaigos buvo pradėta griežtinti lagerių režimą, panaikintos vadinamosios „užskaitos“ (kai viršijus darbo normas viena kalinimo diena būdavo prilyginama dviem ar trims dienoms), uždrausta dirbti be sargybos, apribotas susirašinėjimas bei siuntiniai, taip pat pasimatymai, įvestos kalinių uniformos ir t. t. Eilinį demagogišką komunistų melą galėjo atskleisti į Vakarus perduota informacija apie Sovietų Sąjungoje tebeegzistuojančią nė kiek nepakitusią Gulago sistemą. Todėl kilo mintis sudaryti detalų moterų–politinių kalinių sąrašą, jame nurodyti oficialius kaltinimus ir tikrąsias arešto priežastis, bausmių dydį, išsilavinimą, amžių ir kt. duomenis ir pabandyti sąrašą nusiųsti Jungtinių Tautų Organizacijai.

Tuo metu Rusijoje dar tik formavosi disidentiniai sąjūdžiai bei savilaida (Aleksandras Ginzburgas buvo pradėjęs leisti žurnalą „Sintaksis“), nebuvo jokių žmogaus teisių ir laisvių komitetų, o sovietinė propaganda skelbė pasauliui apie Stalino kulto pasmerkimą ir pergalingą komunizmo statybą.

Iš vyrų zonos buvo gauta žinia, kad baigiasi bausmės terminas Jurijui Trofimovui (1992 m. buvo Rusijos Dūmos demokratinio bloko deputatas), kuris galėtų kalinių sąrašus išvežti ir perduoti Maskvoje užsienio diplomatams. Tai buvo pirmas lietuvių ir rusų demokratų bendradarbiavimo atvejis, deja, nesėkmingas.

Apie šią rizikingą akciją moterų zonoje žinojo tik buvusi Vyčio apygardos partizanė Jadvyga Žardinskaitė, N. Gaškaitė ir peterburgietė Irena Verblovskaja, nuteista Revolto Pimenovo (1990 m. talkinusio Andrejui Sacharovui kuriant Rusijos Konstitucijos projektą) byloje. J. Žardinskaitė dirbo medicinos seserimi lagerio sanitarinėje dalyje; ji iš medicininių kortelių nurašydavo tikslius kalinių anketinius duomenis, o N. Gaškaitė, papildžiusi juos tikraisiais įkalinimo motyvais ir kitais duomenimis, spausdintomis raidėmis įrašydavo į sąrašą. Pildyti tokį sąrašą barake, kuriame gyveno 60 kalinių, buvo gana sunku; nuolat vaikščiodavo prižiūrėtojai ir stebėdavo šnipai, be to, kiekvieną minutę galėjo būti padaryta krata. Vis dėlto sąrašas buvo sudarytas ir sėkmingai persiųstas į vyrų zoną, iš kur J. Trofimovui pavyko jį išvežti į laisvę. Maskvoje sąrašas buvo perduotas JAV ambasados sekretorei, tačiau neaiškiomis aplinkybėmis pateko į KGB rankas.

Kadangi sąrašas buvo rašomas rusų kalba ir jame atsispindėjo duomenys, kuriuos buvo įmanoma gauti tik lagerio kontoroje, įtarimas krito ant darbų skirstytojos Anos Saltykovos – 25 metų bausme už karo nusikaltimus nuteistos rusės. Lageryje ji tapo dešiniąja administracijos ranka, bendradarbiavo su operatyvininkais ir gerokai engė kalinius. A. Saltykova buvo išvežta į Saransko kalėjimą ir keletą mėnesių tardoma, tačiau trūkstant įrodymų byla dėl moterų–politinių kalinių sąrašo sudarymo ir bandymo perduoti į užsienį jai iškelta nebuvo.

Atlikę paskirtas bausmes visi organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai grįžo į Lietuvą. Prisiregistruoti ir įsidarbinti buvo nelengva, o dar sunkiau – baigti mokslą. Iš aštuonių kalėjusiųjų tik trims pavyko neakivaizdiniu būdu ar vakariniuose fakultetuose baigti aukštąjį mokslą ir įgyti technines specialybes. Vienas iš organizacijos narių – P. Plumpa jau nuo 1968 m. vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą: daugino Antano Maceinos, Juozo Girniaus knygas, Ribbentropo–Molotovo paktą, spausdino maldynus. 1972 m. kartu su kun. Sigitu Tamkevičiumi parengė pirmąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numerį. Gyvendamas pusiau legaliai Kaune įsirengė dauginimo aparatūrą ir pradėjo leisti pogrindinę spaudą. Matydamas krikščioniškosios intelektualios literatūros stygių ir komunistinės propagandos beveik nuslopintą Lietuvos dvasinį gyvenimą, P. Plumpa ketino „išleisti nors dešimt gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją, marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų ir katalikų doktrinos sintezę. Tarp jų turėjo būti svarbiausi lietuvių filosofų veikalai, lietuvių išeivijos geriausios knygos, Rusijos disidentų knygos, jaunimo dvasinės reanimacijos vadovas ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui – sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų“.

Taigi ta pati kultūrinės veiklos programa, kurios užuomazgas buvo galima matyti jaunatviškos „Laisvę Lietuvai“ organizacijos veikloje, tik labiau subrandinta bei apmąstyta, vienam iš organizacijos kūrėjų – P. Plumpai ir po penkiolikos metų atrodė vienintelė reali atsvara komunistinės ideologijos žalojamai Lietuvos visuomenei. Šios programos nepavyko įgyvendinti: 1973 m. lapkričio 19 d. P. Plumpa buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo griežto režimo lageriuose. Iš viso penkiolika metų praleidęs nelaisvėje savo dvasia jis visada buvo laisvas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Plumpa vaisingai darbavosi katalikiškosios spaudos bei jaunimo dvasinio ugdymo baruose, dalyvavo valstybės atkuriamajame darbe. Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės 1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu P. Plumpa buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Iki pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo KGB stebėjo ir kitus organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narius, nors pogrindinėje veikloje jie aktyviai nedalyvavo. 1986–1987 m. KGB įvairiais pretekstais retsykiais studijuodavo baudžiamąją bylą ir rinkdavo duomenis apie A. Susnį, P. Plumpą, D. Bičiūną, N. Gaškaitę, J. Skeivalą ir Č. Kučinską. Tik Lietuvos Respublikai išsivadavus iš „blogio imperijos“ padėtas paskutinis taškas šioje vienoje iš daugelio jaunimo pasipriešinimo bylų.

IŠVADOS

1. 1952–1953 m. Pandėlio vidurinėje mokykloje veikusi pogrindinė organizacija Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“ turėjo tikslą išplėsti savo gretas, sukaupti ginklų ir atėjus išsivadavimo momentui prisidėti prie partizanų, su kuriais užmezgė ryšį. 1955–1958 m. toje pat mokykloje susikūrusi pogrindinė organizacija „Laisvę Lietuvai“ ne tik ieškojo ryšio su partizanais, bet ir pati ėmėsi iniciatyvos; svarbiausiu veiklos prioritetu ji laikė lietuvybės, tautinių tradicijų puoselėjimą ir žmogaus teisių gynimą. Šių tikslų siekė propagandinėmis priemonėmis, plėtė organizaciją ir mėgino leisti pogrindinę spaudą. Nors turėjo ginklų, tačiau jie buvo skirti daugiau savigynai negu abstrakčiai išsivadavimo galimybei.

2. Pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ struktūra (vienas vadovas ir tiesiogiai su juo susiję vienas kitą pažįstantys nariai) nebuvo racionali konspiracijos atžvilgiu, tačiau gana demokratiška ir laisva. Naujų narių buvo ieškoma per asmeninius kontaktus ir gal net per daug pasitikint žmonių patriotiškumu bei gera valia. Vis dėlto nė vienas toks kontaktas nesibaigė tiesiogine išdavyste, o tai rodo, kad iki 1958 m. Lietuvos visuomenė nebuvo labai lojali okupacinei valdžiai.

3. Organizacijos nariai nežinojo KGB veiklos metodų ir neįsivaizdavo, kad atlikdami agentūrinį tyrimą čekistai iš atskirų faktų sintezės būdu sukuria sekamųjų veiklos modelį ir bylą realizuoja tik tuomet, kai operatyvinėmis bei techninėmis priemonėmis nustato pagrindines to modelio detales. Tuo tarpu organizacijos nariai manė, kad svarbiausia – neįkliūti per kokią nors akciją, ir visai neįtarė, jog ilgą laiką buvo išoriškai stebimi, o jų pokalbių klausomasi.

4. Nors teoriškai organizacijos nariai ruošėsi suėmimui (mokėsi Morzės abėcėlės, buvo girdėję apie kalėjimuose veikiančius šnipus), tačiau neturėjo jokio supratimo apie tardymo metodus, nesugalvojo ir tarpusavyje neaptarė įvairių elgesio versijų bei veiklos legendų, per daug pasitikėjo kamerų draugais.

5. Palyginus su kitomis socialinėmis grupėmis, gana daug buvusių pasipriešinimo dalyvių užverbuodavo KGB (agentai Jakimas, Savčiukas, Smarkus, V. G. ir kt.).

6. „Laisvę Lietuvai“ narių bausmės nebuvo adekvačios jų įvykdytoms veikoms. Iš to galima daryti išvadą, kad okupacinei valdžiai pavojingesni buvo ne konkretūs prieš ją nukreipti veiksmai, bet potencialūs lyderiai ir kupini patriotinių idėjų kūrybingi asmenys.

7. Atlikę bausmę toliau tęsė pogrindinę veiklą tik maža dalis pasipriešinimo dalyvių (12 proc. organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narių).

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras