LGGRTC LOGO

 

Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Lietuvos laisvės kovų paminklai

 

ŠILALĖS KRAŠTAS

Šiuo straipsniu tęsiamas ciklas, pradėtas žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ 2000 m. 1(7) numeryje. Išlaikydami pagrindinę idėją – aprašyti žymesnius partizanų atminimui skirtus paminklus, nutarėme trumpai pristatyti ir sovietinį genocidą menančias vietas. Jos, be kita ko, liudija rezistencinio sąjūdžio priežastis.

Partizaninių kovų Šilalės krašte eigą, čia veikusias organizacines struktūras pakankamai plačiai ir kvalifikuotai yra aprašęs istorikas Kazys Misius. Šiame tekste išryškinti tik tie epizodai, kurie tiesiogiai susiję su aprašomomis vietovėmis, memorialiniais paminklais. Vis dėlto galima paminėti, kad didžioji Šilalės rajono dalis įėjo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Dauguma Šilalės krašte veikusių būrių priklausė keliskart pavadinimą keitusiai Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinei. Tai Šalnos tėvūnijos Lukšto, Aušrelės ir Jūros būriai, Dariaus tėvūnijos Pilies ir Geležinio vilko būriai. Į šiaurę nuo senojo Žemaičių plento esanti teritorija buvo priskirta Žemaičių apygardai. Čia veikė Žemaičių apygardos štabo apsaugos būrys, Šatrijos rinktinės kovotojai.

Autoriai dėkoja visiems, teikusiems žinias ar kitaip prisidėjusiems rengiant šį tekstą. Ačiū Danutei Danaitienei, Pranui Gedmontui, Aldonai Gedvilienei, Eugenijui ir Zinai Ivanauskams, Leonui ir Valerijai Laurinskams, Klemensui Lovčikui, Kaziui Misiui, Juozui Parnarauskui, Pranui Rindokui, Aldonai Šulskytei, Elenai Žymančienei, Titui Žymančiui. Prie šio darbo daug prisidėjo ir Anapilin jau iškeliavę Kęstutis Balčiūnas, Vytautas Liatukas.

Straipsnyje stengtasi prisiminti ir rezistencijos bei genocido įamžinimo iniciatorius. Deja, žinių apie juos trūko. Autoriai atsiprašo visų, kurių pavardžių nepasisekė išsiaiškinti ir jos liko nepaminėtos.

Čia pateikiamą tekstą numatoma pakartotinai skelbti leidinyje apie pietų Žemaitijos istorijos ir kultūros vertybes. Jei skaitytojai pastebėtų netikslumų ar norėtų žinias papildyti, autoriai prašytų parašyti jiems adresu Ugnės g. 36, LT-3021, Kaunas.

ŠILALĖ IR APYLINKĖS

Šilalė. Miesto centre, skvere ties J. Basanavičiaus ir Vytauto Didžiojo gatvių sankryža aukštai iškilęs granitinis paminklas „Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone“. Monumente iškalta beveik 180 pavardžių. Tiek aukų sudėta nedideliame žemės lopinėlyje, apimančiame tik 1/55 dalį Lietuvos. Būtent dabartinio Šilalės rajono teritorijoje laikėsi, kovojo ir žuvo žymūs rezistencinio sąjūdžio vadovai – Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Butageidžio rinktinės vadas Petras Balčinas-Pušis. Pažymėtina ir tai, kad šiame mažai miškingame (išskyrus pietvakarinę dalį) ir partizaniniam karui nelabai tinkamame krašte kovos truko beveik 15 metų, paskutiniai šūviai nuaidėjo 1959-aisiais.

Paminklas iškilmingai pašventintas 1998 m. rudenį. Vienas pagrindinių jo pastatymo iniciatorių, kartu ir autorius – T. Žymančius. Jam įvairiais būdais talkino Zosė ir Petras Baranauskai, Petras Briedis, Antanas Damulis, Palmyra ir Antanas Gestautai, Zita Lazdauskienė, Ieva Puidokienė ir kiti šilališkiai. Statybą parėmė Lietuvos Respublikos vyriausybė, Šilalės rajono savivaldybė ir daug kitų rėmėjų. Visi jie surašyti vienoje paminklo plokščių.

Memorialine lenta pažymėta dar viena dėmesio verta Šilalės vieta – dabartinė klebonija, buvusi NKVD būstinė (Vytauto Didžiojo g. 9). Tai labai liūdnos praeities pastatas. Prie jo 1992 m. pritvirtinta memorialinė lenta, liudijanti, kad saugumas čia buvo įsikūręs 1949–1953 m., kad emgėbistai čia „kankino nekaltus Lietuvos žmones“. Namo rūsyje buvo keturios kameros, o virš jų – tardymo kabinetai. Ne vienas šilališkis čia atsisveikino su laisve ar net neteko gyvybės.

Paminklas masinėse partizanų užkasimo vietoje  

Šiaurės rytiniame miesto pakraštyje, evangelikų liuteronų kapinių pašonėje yra masinė partizanų užkasimo vieta. Vykstant rezistencinėms kovoms Šilalės stribai ir enkavėdistai būtent čia užkasė daugumą Šilalės apylinkėse žuvusių ir šiame mieste niekintų partizanų bei jų rėmėjų kūnų. Bendras palaidotųjų skaičius nėra žinomas, bet jų turėtų būti ne mažiau kaip keliasdešimt. au nuo seno užkasimo vietose supilta apie 10 didesnių ir mažesnių kauburėlių. Iš netiesioginių liudijimų galima spėti, po kuriuo iš jų palaidoti partizanai, žuvę 1946 m. gruodžio 25 d. Kreiviuose, 1947 m. balandžio 5 d. Gerviškėje, 1949 m. spalio 21 d. Lentinėje, 1952 m. balandžio 18 d. Bilioniuose, 1953 m. vasario 1 d. Kelmutiškėje.

Paminklas masinėje partizanų užkasimo vietoje prie Šilalės evangelikų liuteronų kapinių (nuotraukos autorių)

Vis dėlto be specialių tyrimų nė vienu atveju negalima būti tikriems. Atgimimo metais palaidojimų vieta buvo aptverta, prijungta prie kapinių, pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atminimo įamžinimu daugiausia rūpinosi Jurgis Juozapaitis, Povilas Karbauskis ir T. Žymančius.

Šalimais aprašytų kapų plieno kryžiumi simboliškai įamžintas 1946 m. rugpjūčio 15 d. Spraudaičių kaime  žuvęs ir Didkiemio–Laumenų miške palaidotas partizanas Vytautas Lukoševičius-Lizdeika. Į kairę nuo kryžiaus ilsisi partizanas Vladas Nutautas. 1947 m. jis žuvo nelaimingo atsitikimo metu (sprogus granatai) ir kovos draugų buvo palaidotas Lomos miške prie Pažvėrio kaimo. 1992 m. kapą pasisekė rasti ir partizanas buvo perlaidotas.

Į aptvertą plotą pateko ne visi partizanų kapai. Dar kelios užkasimų vietos yra giliau miške arba pietvakariniame jo pakraštyje. Vienas mediniu kryželiu pažymėtas kapas, esantis keliasdešimt metrų nuo Šilo gatvės ir maždaug 100 m nuo evangelikų liuteronų kapinių, Atgimimo metais artimųjų iniciatyva buvo atkastas. Jame rasti trijų asmenų palaikai. Vieną partizaną pasisekė atpažinti pagal diržo likučius. Manoma, kad tai Lukšto būrio kovotojas Stasys Liatukas-Skrajūnas, žuvęs 1951-ųjų vasarą.

Lentinė. Tai kairiajame Lokystos krante, į pietvakarius nuo Šilalės tarp miškelių išsibarstęs kaimas. Jame šalia gražaus beržynėlio LGGRTC iniciatyva 1999 m. pastatytas standartinis atminimo ženklas čia žuvusiems Lukšto būrio partizanams. Prie jo reikia vykti Šilalės–Pajūrio plentu. Apie pusantro kilometro nuo miesto ribos, ties pirma sodyba dešinėje kelio pusėje sukti į kairę ir nukakti dar 100 metrų.

Lukšto būrys iš anksčiau susidariusios mažesnės partizanų grupės ir naujų kovotojų susiformavo 1947 m. rudenį ir iki 1953 m. keliais skyriais aktyviai veikė trikampyje tarp Rietavo–Šilalės ir Rietavo–Kaltinėnų kelių. Jam ilgai vadovavo iš Gūbrių kaimo kilęs partizanas Jonas Kentra-Rūtenis, todėl būrys vadintas ir jo slapyvardžiu. Jį būtų galima vadinti Kentrų būriu, nes jame kovojo ir vado broliai Juozas, Leonas ir sesuo Elena. Į būrį taip pat buvo įstoję bendrapavardžiai, iš Alkupio kaimo kilę broliai Kazys ir Stasys. Anot trečiojo vado brolio Albino, kai buvo organizuojamas būrys, „kovotojų pasirinkimą lėmė jų dvasinės, moralinės savybės. Gal todėl šį būrį ilgai lydėjo sėkmė“.

Atminimo ženklas
Tipinis atminimo ženklas Lentinės kaime žuvusiems partizanams

Nors Lentinės kaimas yra prie pat Šilalės, enkavėdistų, stribų ir Rūtenio vyrų keliai čia susikryžiavo net kelis kartus. 1948 m. Lentinėje nušautas šilališkių ypač nemėgtas stribas, o 1949 m. spalio 21 d. Katauskų sodyboje buvo užklupti partizanai. Enkavėdistai paruošę ginklus prie sodybos atsėlino turėdami šnipo informaciją, kad troboje yra partizanų. Sodyboje po ilgo naktinio žygio tikrai buvo sustoję pailsėti maždaug dešimt J. Kentros-Rūtenio vadovaujamų vyrų. Nors ir užklupti visai netikėtai, jie aktyviai gynėsi ir mėgino prasiveržti pasinaudodami padegto tvarto dūmų priedanga. Vis dėlto kulkos žudikės pakirto vado brolį Leoną Kentrą-Sakalą, Joną Rupšlaukį-Šarūną, Kazį Kentrą-Papartį, Vaclovą Žilį-Artoją (dėl penktojo partizano asmenybės yra abejonių). Žuvusiųjų galėjo būti dar daugiau, jei ne kito vado brolio Juozo Kentros-Tauro pasiaukojimas. Užėmęs gerą poziciją už šulinio jis dengė draugų atsitraukimą kulkosvaidžio ugnimi. „Jei ne Juozas, visi būtume žuvę“, – vėliau sakydavo Rūtenis. Deja, pats Juozas-Tauras buvo sunkiai sužeistas ir, nors iš kautynių vietos dar pasitraukė, vėliau miške nusišovė. Jo kūną rado tik po kelių mėnesių. Šalimais gulėjo partizaniškų dainų sąsiuvinis, atverstas ties „Malda už tėvynę“. J. Kentra buvo palaidotas viename Lentinės lauke, tačiau jo kapas iki šiol nerastas. Po šių kautynių Lukšto būrį papildė nauji kovotojai ir jiems dar teko dalyvauti ne vienose kautynėse (žr. skyrelius Šilų miškas, Alkupis).

Lit.: „Šilalės krašto partizanai 1947–1948 m.“ Parengė V. Almonaitis, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, Nr. 19, p. 186–188; Aitvarai. 6. Kęstučio apygardos partizanai, Kaunas, 1998, p. 251–253.

Jokūbaičiai. Ties šio kaimo ir piečiau esančių Kūtymų riba yra senos kapinaitės. Patogiausia prie jų vykti Šilalės–Pajūrio plentu. Nutolus du kilometrus nuo miesto reikia sukti į kairę, o dar už pusantro kilometro – į dešinę.

Čia atmintį saugo akmens paminklas tiems, „kurie išėjo ir negrįžo 1940–1953“. Nors užrašas simbolinis, paties jo statytojo žodžiais, paminklas skirtas iš Jokūbaičių, Kelmutiškės, Kūtymų, Rugienų kaimų kilusiems ar čia žuvusiems partizanams Vladislovui Nutautui-Briedžiui, Vladui Šniaukštai-Bijūnui (žr. skyrelį Kiaukai), Stasiui Paulavičiui-Direktoriui, Alfonsui Paulavičiui-Jovarui, Antanui Šalčiui-Šalčiūnui, Antanui Armonui-Tigrui, rėmėjai Onutei Dambrauskaitei, iš Sibiro negrįžusiam tremtiniui Boleslovui Žymančiui atminti.

Jūros būrio vadas A. Šalčiūnas ir partizanas A. Armonas buvo įsirengę žeminę tik puskilometris nuo kapinaičių, Kelmutiškės kaime, Dambrauskų sodyboje. Gyveno saugiai, kol vienas savu laikytas žmogus panoro tapti kolūkio pirmininku… 1953 m. vasario 1 d., sodybą apsupus emgėbistams, partizanai ir jų rėmėja O. Dambrauskaitė žeminėje susisprogdino.

Paminklas pastatytas 1992 m. iš Kūtymų kilusio partizanų ryšininko T. Žymančiaus pastangomis.

Kiaukai. Tai už penkių kilometrų į rytus nuo Šilalės, kairiajame Akmenos upės krante išsidėstęs kaimas. Centrinėje jo dalyje, prie Dargužų sodybos 1947 m. spalio 26 d. tragediją mena 1999 m. LGGRTC pastatytas standartinis atminimo ženklas Kiaukuose žuvusiems partizanams. Prie paminklo reikia vykti Šilalės–Upynos keliu. Už 3,5 kilometro nuo Balsių gyvenvietės sukti į kairę, dar už 1,3 kilometro – į dešinę.

Minėtą dieną į Kiaukus, Jurgučių sodybon buvo užsukęs Lydžio rinktinės partizanų būrys (devyni kovotojai), vadovaujamas Simo Kromelio. Pagal vado slapyvardį šis būrys dažniausiai buvo vadinamas Perkūno vardu. Jis veikė Upynos–Lomių–Pagramančio apylinkėse.

Padedami agentų emgėbistai partizanus užklupo gana netikėtai. Pastebėję sodybą supančius kareivius jie skubiai traukėsi. Deja, dauguma kelių jau buvo užkirsta. Partizanė Stasė Irtmonaitė-Aušrelė buvo sužeista, bėgti negalėjo, tad užėmusi gerą poziciją atkakliai atsišaudė. Baigusi šaudmenis nukreipė ginklą į save. Šiose nesėkmingose partizanams kautynėse žuvo ir jos brolis Aleksandras Irtmonas-Genys, taip pat Stasys Šaltys-Laibutis, Albinas Rupšlaukis-Trimitas. Sunkiai sužeistas Vladas Šniaukšta-Bijūnas dar pasitraukė, tačiau vėliau miške mirė. Manoma, kad jis buvo palaidotas senosiose Griaužų kaimo kapinaitėse prie Šakviečio. Kitų kovotojų kūnai buvo numesti ant Kaltinėnų miestelio grindinio.

Buvusi mokytoja S. Irtmonaitė jau 1945 m. tapo pogrindininke, Lydžio rinktinės Organizacinio skyriaus (OS) Šilalės valsčiaus pirmininke. Rinktinės vadas Petras Ruibys-Garbštas stebėjosi jos aktyvumu ir sumanumu. Vis dėlto enkavėdistai pradėjo mokytoją įtarinėti ir ji turėjo pasitraukti į mišką. Po mūšio Kiaukuose, siekiant įamžinti šią narsią partizanę, būrys, kuriame kovojo Aušrelė, pavadintas jos slapyvardžiu. Šis švelnus mažybinis vardas sunkiai derinasi su kruvinomis kautynėmis ir skaudžiomis netektimis, kurias netrukus po to patyrė Aušrelės būrio kovotojai (žr. skyrelį Sutkų miškas žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2000, Nr. 1(7), p. 206–207; taip pat skyrelius Girdiškė, Kaltinėnai šiame str.).

Gaila, kad paminklas Kiaukuose buvo statomas nepakankamai įvertinus turimą informaciją apie įvykį, jame kol kas iškaltos tik Stasės ir Aleksandro Irtmonų pavardės. Artimiausiu metu turėtų būti įrašyti ir kiti du žuvę partizanai.

Lit.: „Šilalės krašto partizanai 1947–1948 m.“ Parengė V. Almonaitis, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, Nr. 19, p. 190–192.

ŽVINGIŲ–PAJŪRIO APYLINKĖS

Žvingiai. Pats Žvingių bažnytkaimis yra kairiajame, o parapijos kapinės – dešiniajame Jūros upės krante, Pajūriškių kaime (formaliai – Šilutės rajone). Aukščiau kitų antkapių jose iškilęs juodu atspindžiu blizgantis simbolinis atminimo paminklas iš Žvingių parapijos kilusiems partizanams. Jame iškalta 31 pavardė. Dauguma čia įamžintų kovotojų priklausė Žvingių apylinkėse veikusiam Jūros (iš pradžių vadinamam antrajam) būriui. Vienas šio dalinio vadų Vincas Stonys-Žalgiris kaip tik kilęs iš Žvingių parapijos Palolyčio kaimo. Kartu su žmona Ona Jagminaite-Stoniene 1951 m. pabaigoje jis žuvo Putokšlių kaime (žr. skyrelį Putokšliai žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2000, Nr. 1(7), p. 202). Šalia Žvingių esančiame Bikavėnų kaime gimė Geležinio Vilko būrio, veikusio Pajūrio apylinkėse, vadas Kazys Auškalnis-Tauras. 1949 m. rugpjūčio mėn. jis pateko į pasalą ir žuvo Cipariškės kaime penki kilometrai į šiaurės vakarus nuo Žvingių.

Prie kiekvienos iš kitų 28 pavardžių taip pat būtų galima stabtelėti, nepaprastą likimą aprašyti. Štai kad ir eilinis Jūros būrio partizanas Jonas Jagminas-Klevas. 1950-aisiais jis su dviem bendražygiais netoli Žvingių pateko į apsuptį. Kiti du partizanai žuvo, o J. Jagminas, pasibaigus šoviniams, norėjo nusišauti, tačiau kulka išėjo per akį ir jis liko gyvas. Enkavėdistai, matyt, tikėdamiesi ateityje išgauti iš jo žinių, sužeistą partizaną nuvežė gydyti į Tauragės ligoninę. Nors ir buvo saugomas, padedamas vienos seselės J. Jagminas iš ligoninės pabėgo ir apsigydęs žaizdas vėl grįžo į būrį. Žuvo 1951 m. liepos 1 d. Tuščių kaime.

Sąraše išsiskiria keliskart pasikartojanti Vaičiulių pavardė. Ji įrašytina į Lietuvos laisvei daugiausia paaukojusių šeimų sąrašą. Net keturi Bikavėnų kaime gyvenę broliai Vaičiuliai – Antanas-Tigras, Vincas-Papartis, Jonas-Jurginas ir Juozas-Šarka – įstojo į Žvingių apylinkėse veikusius partizanų dalinius ir kovodami žuvo 1946, 1950, 1953 m.

Paminklas Žvingių partizanams pastatytas 1996 m. Pagrindinis iniciatorius – iš šio krašto kilęs LPKTS Tauragės skyriaus pirmininkas P. Rindokas. Paminklą sukūrė meistras T. Žymančius.

Spraudaičiai. Rytiniame kaimo pakraštyje, trys kilometrai nuo Žvingių, kairėje Didkiemin vedančio vieškelio pusėje stovi plieninis atminimo kryžius partizanui Vytautui Lukoševičiui-Lizdeikai.

Lukoševičių šeima, karui baigiantis palikusi namus Šilalėje, traukėsi į Vakarus. Priartėjus prie Vokietijos sienos septyniolikmetis Vytautas pareiškė namiškiams, kad jis palikti Lietuvos negali. Tėvas kaip įmanydamas stengėsi sūnų atkalbėti, siūlėsi verčiau pats vietoj jo pasilikti. Tačiau, kaip prisiminė sesuo Elvyra, Vytautas atsakęs: „Ne senų reikia, o jaunų reikia, kad kovotų!“ – ir išlipęs iš vežimo. Po kurio laiko jis tikrai tapo kovotoju, Lydžio rinktinės partizanu.

1946 m. rugpjūčio 15 d. rinktinės trečiosios kuopos antrasis būrys, keturiolika vyrų, vadovaujami Prano Karbauskio-Margio, buvo trumpam apsistoję Spraudaičiuose. V. Lukoševičius-Lizdeika ir dar vienas partizanas ėjo į Žvingius vykdyti užduoties ir susidūrė su keliu sunkvežimiais važiuojančiais enkavėdistais. Pamatę du bėgančius vyrus kareiviai ėmė šaudyti ir V. Lukoševičius žuvo. Būrio kovotojai kulkosvaidžio ugnimi enkavėdistus nuvijo, todėl Lizdeikos kūnas neatsidūrė ant grindinio, buvo palaidotas Didkiemio–Laumenų miške. V. Lukoševičiaus bendražygis, partizanų poetas Mečislovas Dargužas-Aras jo atminimui sukūrė eilėraštį, vėliau virtusį daina. Atgimimo metais keliskart mėginta palaidojimo vietą surasti, tačiau nesėkmingai, todėl 1992-aisiais partizano sesers Elvyros Lukoševičiūtės-Narutienės ir kitų artimųjų iniciatyva paslaptį saugančio miško pakraštyje pastatytas minėtasis kryžius. Taigi, anot poeto Aro:

Ir liko kapas užmaskuotas

Didžiulio miško glūdumoj,

O veidas žemėmis užklotas

Jaunyste žydinčioj jėgoj.

Lit.: E. Lukoševičiūtė-Narutienė, „Partizano Vytauto Lukoševičiaus-Lizdeikos gyvenimas ir kova“, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, Nr. 18, p. 307–314.

Pajūris. Miestelio centre, aikštėje prie autobusų stotelės yra netradiciškai suprojektuotas memorialas „Žuvusiems Sibire“ ir „Žuvusiems už Lietuvą“. Jo centre – prieškario metais statytus Laisvės paminklus primenantis obeliskas. „Dievui ir tėvynei likome ištikimi, apgynėm Lietuvą gyvybės auka“, – užrašyta ant jo. Aplinkui obeliską pusračiu išdėstyti septyni dideli akmenys, simbolizuojantys septynis regionus, į kuriuos buvo ištremti Pajūrio parapijos žmonės: Tomsko, Irkutsko, Permės sritis, Chabarovsko, Krasnojarsko kraštus, Jakutiją, Komiją. Pagrindinis memorialo įrengimo iniciatorius – buvęs Pajūrio klebonas Vytautas Sadauskas. Daug prisidėjo jį pakeitęs klebonas Jonas Baginskas, Šilalės LPKTS skyriaus pirmininkė Ieva Puidokienė. Paminklinis ansamblis baigtas statyti ir pašventintas 1994 m.

Rytiniame Pajūrio pakraštyje, prie plento į Šilalę yra kryžius 1940–1990 m. iškentėtoms „Tautos kančioms atminti“.

Teneniai. Bažnytkaimio centre, prie įėjimo į šventorių stovi kryžius „Ištremtiems ir negrįžusiems į savo Tėvynę. Jis pastatytas 1995 m. daugiausia Šilalės LPKTS skyriaus pirmininkės I. Puidokienės iniciatyva.

KVĖDARNOS–PAJŪRALIO APYLINKĖS

Kvėdarna. Pačiame miestelio centre, ties dviejų pagrindinių gatvių sankryža iškilęs stogastulpis „Žuvusiems už Lietuvą tremtyje ir tėvynėje 1940–1953“. Jo vieta neatsitiktinė. Seniau čia buvo „raudonuoju“ vadintas namas, saugumiečių būstinė. Joje kankindavo ir kalindavo žmones, šalia pastato numesdavo išniekinimui žuvusių partizanų kūnus. Ne vieno kvėdarniškio pėdsakai dingo įėjus į šį pastatą. Įdomu, kad namą sovietų valdžia nugriovė prieš pat Lietuvos atgimimą, nors dėl techninių priežasčių tai neatrodė būtina. Šis stogastulpis – vienas pirmųjų panašios paskirties paminklų Lietuvoje, pašventintas 1989-ųjų rudenį. Pagrindinis jo pastatymo iniciatorius – ilgai Kvėdarnoje gyvenęs tremtinys ir kraštotyrininkas Kęstutis Balčiūnas. Stogastulpio autorius – buvęs politinis kalinys ir tautodailininkas Andrius Martinaitis.

Maždaug 400 m į šiaurės vakarus nuo stogastulpio, prie naujos Liepų gatvės, žydų kapinių pakraštyje spindi plieninis kryžius „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944–1959“. Jis žymi apytikrę vietą, kur vykstant partizaniniam karui Kvėdarnos stribai ir saugumiečiai užkasdavo nukautus partizanus ir kitas aukas. Tada čia būta didelių bulviarūsių, tad baudėjams nereikėdavo ilgai vargti. Čia palaidotųjų skaičių sunku nuspėti. Kraštotyrininkas K. Balčiūnas buvo suradęs žmogų, kuris jam teigė, kad vien 1947–1948 m. jis čia užkasė apie 40 žmonių. Gal šis skaičius ir padidintas. Žuvusiųjų atminimui skirtą kryžių 1991 m. padarė tauragiškis Jonas Steigvilas.

Kapinių centre, ties dviejų pagrindinių takų sankirta yra devynių 1941 m. sovietinės kariuomenės nužudytų žmonių kapas. Siautėję Lietuvoje ir anksčiau, prasidėjus karui su Vokietija sovietų kariškiai pasijuto visai nekontroliuojami. Vien už tai, kad klausėsi radijo, 1941 m. birželio 24 d. netoli Kvėdarnos esančiame Drobūkščių (Uosynės) kaime sadistiškiausiais būdais jie nužudė tris brolius Puleikius – Juozą, Jurgį ir Stanislovą. Juozui nukirto rankas, paskui subadė durtuvais. Stanislovui nurėžė nugaros odą, vėliau sušaudė. Po egzekucijos privertė kankinių tėvą kelti žudikams vaišes. Tame pačiame kaime, įsiveržę į ką tik vedusių Liudviko ir Sofijos Stasyčių sodybą, kareiviai papjovė jų telyčią. Skerdienai apdoroti panaudojo šeimininkų paklodes. S. Stasytienė jas išplovė ir padžiovė. Dalinio politrukas nusprendė, kad taip ji duoda ženklą vokiečiams. Baisiausiai sumušęs, nukirtęs ranką galiausiai moterį nušovė. Panašiomis aplinkybėmis buvo nužudyti dar penki Kvėdarnos parapijos žmonės – Petras Bertulis, Tomas Jasas, Antanas Sinkevičius, Kazimieras Zaramba, Vladislovas Zaramba. Dar karo metais prie kankinių kapo buvo pastatytas aukštas, gana meniškas paminklas. Enciklopedininko Broniaus Kviklio žiniomis, jį suprojektavo inžinierius Liatukas.

Kvėdarna
1941 m. sovietų kariuomenės nužudytų žmonių kapas Kvėdarnos kapinėse

Padievaitis. Šiame kaime, pora kilometrų į pietus nuo Kvėdarnos centro, prie kelio, vedančio į brastą per Jūros upę, dunkso paminklinis akmuo generolo Prano Liatuko atminimui. Jis pastatytas buvusios Liatukų sodybos vietoje. Čia P. Liatukas 1876 m. gimė, augo, vėliau dažnai lankydavosi.

Labai sudėtingu laikotarpiu, 1919–1920 m., generolas P. Liatukas buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku, vyriausiuoju vadu, krašto apsaugos ministru; sėkmingai vadovavo kovoms su bermontininkais. Nepaklausęs patarimų pasitraukti į Vakarus jis tapo sovietinio genocido auka. 1945-aisiais 69-erių metų P. Liatuką NKVD suėmė ir nukankino Lukiškių kalėjime. Akmuo atidengtas 50-ųjų jo žūties metinių proga.

Lembas. Ties šio ir Grimzdų kaimo riba, prie A. Galinskio ir B. Kuitiniauskienės sodybų, yra kuklus paminklinis kryžius penkiems Lembe ir apylinkėse žuvusiems partizanams. Prie jo vedantis keliukas išsuka iš Šilalės–Rietavo plento 4,5 km į šiaurę nuo Kvėdarnos (neprivažiavus posūkio į K. Jauniaus klėtelę). Nukakus puskilometrį, reikia pasukti kairėn.

Paminklas pastatytas keli šimtai žingsnių į pietvakarius nuo tos vietos, kur 1951 m. birželio 29 d. rytą pasaloje tykojusių Kvėdarnos stribų kulkos pasivijo Stanislovą Paulavičių-Direktorių, Rambyną. Netoliese žuvo ir kartu buvęs jo brolis, partizanas Alfonsas Paulavičius-Jovaras. Paėmęs ginklą į rankas vos persiritus frontui, S. Paulavičius partizanavo beveik septynerius metus. Bent nuo 1947 m. pradžios iki žūties ėjo Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinės Pilies būrio, veikusio Kvėdarnos–Judrėnų apylinkėse, vado pareigas.

Atminimo lentelėje taip pat įamžinti du jauni (abu gimę 1931 m.) partizanai Vacys Rėbžda-Ramutis ir Silvestras Šerpytis-Narsūnaitis. Jie žuvo 1952 m. rugsėjo 27 d. netolimame Lėgų miške, kai enkavėdistai surado Butageidžio rinktinės štabo bunkerio vietą. Šia operacija pirmiausia norėta sunaikinti rinktinės vadą, penktąjį iš paminkle įamžintų partizanų Petrą Balčiną-Pušį, Radvilą, bet tądien žeminėje jo nebuvo. Kvėdarniškis P. Balčinas (Balčiūnas) partizanu tapo vos prasidėjus sovietinei okupacijai, tad 1952-aisiais jis jau buvo tikras miško senbuvis. Pušis garsėjo kaip sumanus ir teisingas partizanas, turėjo didelį autoritetą ne tik tarp kovotojų, bet ir tarp vietos gyventojų, nuolat kilo partizaniškų pareigybių laiptais. Butageidžio rinktinės vadu tapo 1951 m. viduryje. Nors P. Balčino mirties aplinkybės nėra visiškai aiškios, tačiau, atrodo, jos buvo itin tragiškos. Po saugumiečių painių operacijų, neteisingai įtarus bendradarbiavimu su MGB, 1952 m. vėlyvą rudenį jį greičiausiai nušovė artimiausi bendražygiai.

Paminklas Lembo kaime pastatytas 1995 m. Zuzanos Norkienės, Zosės Radveikienės ir Aloyzo Viršilo iniciatyva. Metalo kryžių nukalė Dionizas Varkalis.

Buišiai – pamiškės kaimelis vakariniame Šilalės rajono pakraštyje, prie kelio į Švėkšną. Šalia šio plento stovi koplytstulpis ir atminimo akmuo 1940–1990 m. nukentėjusiems Šakėnų, Buišių, Stirbiškės, Bumbuliškių kaimų žmonėms. Užrašas skelbia, kad paminklinis ansamblis skiriamas „sušaudytiems, mirusiems“, taip pat „išdraskytoms sodyboms“ prisiminti. Koplytstulpis ir akmuo pastatyti 1993 m. iš šių vietų kilusių Romo ir Janinos Audinių iniciatyva.

Buisiai

Ties koplytstulpiu nuo plento atsišakojantis kelelis veda į Buišių kaimo sodybas. Nuriedėjus ar nužingsniavus juo gerą puskilometrį reikia pasukti kairėn. Dar už 200 m – V. Nognienės sodyba. Joje stovi medinis kryžius paskutiniams Šilalės krašto partizanams Petrui Oželiui-Jaunučiui ir Feliksui Urbonui-Algirdui.

Šių kovotojų žūtis plačiai aprašyta minėtame K. Misiaus straipsnyje. Iš netolimo Lekiškės kaimo kilęs P. Oželis slapyvardį Jaunutis gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika. Visa jo jaunystė, 10 metų, prabėgo miške. Partizanų rėmėjai Urbonai gyveno su Buišiais besiribojančiuose Bumbuliškiuose. 1953 m. mirus motinai, našlaičiais čia buvo likę keturi broliai. Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, Feliksui – šešiolikti. Su pasigėrėjimu galima stebėtis, kaip šie patriotiškai nusiteikę jaunuoliai atsispyrė daugkartiniams saugumiečių gąsdinimams, netapo išdavikais. Priešingai, 1955-aisiais, kai daug kam atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką. L. Urbonas, deja, greit pateko į emgėbistų nagus ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o F. Urbonas partizanavo beveik ketverius metus.

Kryžius paskutiniųjų Šilalės krašto partizanų atminimui Buišių kaime

1957 m. rudenį buvusios Dariaus tėvūnijos teritorijoje, t. y. visame Šilalės–Rietavo–Šilutės krašte, liko tik du partizanai – P. Oželis ir F. Urbonas. Kelerius metus juos medžiojo visa armija (geras pusšimtis) smogikų ir agentų. Vienas jų, Skroblas, gyveno Buišiuose. 1959 m. gegužės 3 d. padedamas sūnų jis įviliojo į kaimą atėjusius partizanus giminaičių Nognių sodybon. Ją greit apsupo saugumiečiai. Vidurnaktį čia sutratėjo automatai. F. Urbonas krito iškart, o P. Oželis dar ilgai atsišaudė, žuvo kovodamas.

Sunaikinę paskutinius partizanus, kagėbistai negalėjo džiaugtis pasiekę galutinę pergalę. Jų agentui Skroblui buvo žiauriai atkeršyta. Tiesa, į pasalą pateko ir buvo nukautas ne jis pats, o jo sūnus Petras, kuris prie minėtos operacijos prisidėjo mažai. Keršytojų saugumiečiai ieškojo ne mažiau atkakliai nei partizanų. Jų pastangas mena stora septynių tomų byla, kuri buvo nutraukta tik 1982 m. Tačiau ir šiandien težinoma tiek, kad keršijo du vyrai.

Partizanų atminimui skirtas kryžius pastatytas 1991 m. šilališkio Mečislovo Šiaudinio iniciatyva.

Lit.: Erškėčių keliu. Sud. M. Alūzaitė-Kuličauskienė, Kaunas, 1996, p. 256–258.

Šilų miškas. „Dešiniajame Aitros upės krante ošia šilamiškis. Jis ošdamas tęsiasi tekančios Aitros krantais į pietus. Gražus tas miškas vasaros metu. Jaunos medžių atžalos stiepiasi į viršų iš ten, kur guli išvirtę seni, supuvę jų tėvų ar protėvių kamienai, padangėn kelia purias galvas lieknos pušaitės ir eglės, palikdamos plačiuosius paparčius ir žydinčias gėles. Bet tas miškas gražus ir žiemą. Ant šakų susiklostęs sniegas spindi lyg nakties žvaigždutės. Ir miško tyla kiekvieną buria. Kada ne kada prabėga kiškelis, laputė ir ilgakojė stirna. Niekas negali pagalvoti, kad tokiame tyliame miške gyvena kovos broliai partizanai ir tuoj už keliuko, tarp tankių pušelių, slepiasi stovykla“. Taip poetiškai apie Šilų (kitaip – Girėnų) mišką laikraštyje „Laisvės balsas“ 1953 m. rašė partizanė Snieguolė. Atvykę į jos minimą stovyklavietę šiandien rasime atstatytą slėptuvę, pašventintą kryžių žuvusiems kovotojams. Jie mena Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanus, žuvusius 1952 m.

Žeminė
Atstatyta Lukšto būrio žeminė Šilų miške

1949 m. pradžioje pertvarkius partizanų struktūras, pakeitus jų pavadinimus, Lukšto (kitaip – Rūtenio) ir kiti du būriai sudarė vadinamąją Šalnos tėvūniją. Šio junginio vadas Algirdas Liatukas-Vasaris laikėsi kaip tik su Lukšto būriu, kuriam tuo metu vadovavo Simas Budreckas-Algirdas. Patyrę nesėkmių, 1951-ųjų rudenį Lukšto būrio partizanai nutarė pakeisti dislokacijos vietą ir pasitraukti į saugesnes, miškingas Girėnų kaimo apylinkes. Įsikurta 67-ajame (dabar 43-iasis) Šilų miško kvartale, tankiame jaunuolyne buvusioje slėptuvėje. Gera konspiracija, patikimi ryšininkai lėmė, kad partizanai ilgai jautėsi saugūs. Emgėbistai būrio paieškoms užvedė specialią bylą iškalbingu pavadinimu „Fanatikai“, visą apylinkę apraizgė agentūriniu tinklu. Jų agentas Pušis vieną 1952-ųjų vasario dieną vaikščiodamas po Šilų mišką užuodė dūmus, o apsižvalgęs pastebėjo ir į jaunuolyną vedančius pėdsakus… Vasario 18 d. MGB daliniai, talkinami Rietavo ir Tverų stribų, slėptuvę apsupo. Joje buvo 13 žmonių. Partizanai mėgino kovodami prasiveržti, tačiau ir pamiškėje, ir ties kvartalų linijomis juos pasitikdavo kulkosvaidžių serijos. Kulkos pakirto Konstanciją Žilienę-Juodaakę, Juozą Matutį-Laimutį, Juozą Vitkų-Aidą, Alfonsą Pudžemį-Arimantą. Vadas Vasaris buvo sužeistas, ir nors bendražygiai norėjo jį išnešti, liepė šiems trauktis vieniems, o pats susisprogdino. Po kelių dienų nuo mirtinų žaizdų mirė šeštasis partizanas Pranas Kromelis-Šalis. K. Žilienė buvo nėščia, tad galima sakyti, kad iš viso tądien nutrūko septynios gyvybės. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Rietave, vėliau ten pat kalkių duobėje užkasti. Belieka stebėtis, kaip kiti partizanai, pralaužę kelis apsupties žiedus, prasiveržė, liko gyvi. Tragiška jų patirtis greit buvo aprašyta pogrindžio spaudoje.

vidus.jpg  

Lukšto būrio slėptuvė iš kitų pastaruoju metu atstatytų partizanų žeminių išsiskiria autentiškumu. Pradėjus darbus buvo aptiktos jos senosios grindys, sienų likučiai (taigi buvo galima tiksliai nustatyti dydį), o kaip atrodė visa kita, papasakojo mūsų dienų sulaukusi partizanė Emilija Vaitkutė-Ramunė – viena iš tąkart prasiveržusiųjų. Anuomet čia būta neperžvelgiamo eglyno, todėl partizanai įrengė ne įprastą požeminį bunkerį, o erdvią, gana sausą ir jaukią pusiau žeminę. Jie patys savo statinį vadino „trobele“. Tokios slėptuvės labiau būdingos pradiniam rezistencinio judėjimo etapui, kai partizanai laikėsi dideliais būriais, veikė gana atvirai.

Lukšto būrio žeminės vidus

Žeminė atstatyta 1996 m. Pagrindiniai iniciatoriai – Jeronimas Oželis, Eugenijus Ivanauskas, Aldona Gedvilienė ir Kazys Palekas.

Norint žeminę apžiūrėti, pirmiausia naujuoju Žemaičių plentu reikia nuvykti iki poilsio aikštelės prie tilto per Aitros upelę. Nuo čia kelias kiek pavingiuodamas veda šiaurės rytų kryptimi, kerta 39-ąjį, 40-ąjį, 41-ąjį, 42-ąjį, 43-iąjį kvartalus. Nukakus maždaug tris kilometrus reikia staiga sukti į dešinę ir dar 500 m vykti keliu, einančiu tarp 43-iojo ir 94-ojo bei 107-ojo kvartalų. Galiausiai lieka paėjėti 200 m į vakarus tiesiai per mišką. Kelias nuo aikštelės – siaurokas, bet pažvyruotas, geresniu oru pravažiuojamas lengvąja mašina. Formaliai žeminė yra Rietavo savivaldybės teritorijoje, bet tik keli šimtai metrų nuo Šilalės rajono ribos.

Lit.: Nenugalėtoji Lietuva. 4. Lietuvos partizanų spauda (1950–1956), Vilnius, 1996, p. 526–530.

Alkupis. Šis pagonišką Žemaitijos senovę menantis kaimas yra pusiaukelėje tarp Kvėdarnos ir Laukuvos. Senosiose Alkupio kapinaitėse po įspūdingu išsikerojusiu ąžuolu pastatytas simbolinis paminklas iš Alkupio, Padvarninkų, Palokysčio ir Prapymo kaimų kilusiems partizanams. Pasiekti kapinaites nesunku. Naujojo Žemaičių plento ir Laukuvos–Kvėdarnos vieškelio sankryžoje reikia pasukti į pietvakarius, Kvėdarnos link. Pavažiavus 2,3 kilometro sukti kairėn ir nuriedėti dar vieną kilometrą.

Juodame paminklo akmenyje įamžinta vienuolika partizanų. Visi jie priklausė šiose apylinkėse veikusiam Lukšto (kitaip – Rūtenio) būriui (žr. skyrelius Lentinė, Šilų miškas). Kovojo atkakliai ir ilgai, dauguma žuvo tik 1951–1954 m. Pakeleiviui jų pavardės nesako beveik nieko, tačiau vietos gyventojai paliudys, kad tai šviesios atminties žmonės. Štai kaip 1949 m. Lentinėje žuvusį partizaną Rupšlaukį-Šarūną prisimena jo krikšto dukra E. Vitkutė: „Visur jis suspėdavo: ir Laukuvos bažnyčios chore giedojo, ir pavasarininkų organizacijos veikloje aktyviai dalyvavo. Nei gėrė, nei rūkė. Daugelis tėvų troško jį žentu vadinti, daugelio jaunų merginų širdys imdavo karščiau plakti, jį susitikus“.

Akimis perbėgus per pavardžių sąrašą, dar norisi stabtelėti ties Jadvygos Rupšytės (Pudžemytės)-Drebulės ir Broniaus Jankausko-Klajūno, Šalnos tėvūnijos štabo nario, pavardėmis. Tai vyras ir žmona. Jų slėptuvė buvo vienoje gretimo Padvarninkų kaimo sodyboje. Iš agentu tapusio ryšininko sužinoję, kur ir kada Klajūnas eis, saugumiečiai jį 1953 m. vasario 22 d. nušovė. Paskui apsupę slėptuvę Drebulei pasiūlė pasiduoti, nes jos vyras atseit jau pasidavė. Tačiau partizanė tuo negalėjo patikėti ir paprašė: „Jeigu jis gyvas, tegu pats pašaukia mane vardu“. Aišku, vyras neatsiliepė, ir slėptuvėje nuaidėjo šūvis… Įsiveržę stribai rado Drebulę plūstančią kraujais, bet dar gyvą. Netoliese buvo tądien vykusių sovietinių „rinkimų“ būstinė, tad nepaisydami jokio žmogiškumo enkavėdistai pirmiausia nuvežė nukautą B. Jankauską ir mirštančią J. Rupšytę parodyti rinkėjams. Šie, pamatę tokį vaizdą ir pasibaisėję, išsilakstė nespėję net nubalsuoti „už šviesų rytojų“.

Paminkle įrašyta ir vieno iš dviejų paskutinių Lukšto būrio partizanų Andriaus Rimkaus-Tarzano pavardė. Niekšiškai nunuodytas MGB agentės jis mirė 1954 m. gegužės 7 d. Dalgų kaime prie Tverų.

Paminklas pastatytas 1998 m. daugiausia Kazio Paleko iniciatyva. Didžiąją dalį lėšų skyrė Žadeikių seniūnija.

Alkupio kaime, prie Žąsyčių sodybos dar yra 1995 m. statyta koplytėlė alkupiškio, Lukšto būrio partizano Alfonso Pudžemio-Arimanto atminimui. Jis žuvo 1952 m. vasario 18 d., kai enkavėdistai apsupo Šilų miške buvusią žeminę.

Lit.: Erškėčių keliu. Sud. M. Alūzaitė-Kuličauskienė, Kaunas, 1996, p. 204, 213–215, 251–253, 293.

LAUKUVA IR APYLINKĖS

Laukuva. Čia, Aldonos Šulskytės namuose (Eitvydaičių g. 7) yra memorialinė tremtinės, gydytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) ekspozicija. 1941-ųjų birželį ji, keturiolikos metų mergaitė, buvo ištremta tolimojon Šiaurėn, prie Lenos žiočių. 1949 m. iš Sibiro pabėgo į Lietuvą, bet tespėjo namo rūsyje palaidoti mirusią motiną (taip pat bėglę). 1950 m. vėl buvo suimta, nuteista 3 metams lagerio. Paskui vėl tremtis… Vis dėlto A. Grinkevičiūtė sugebėjo įgyti gydytojos specialybę ir grįžusi į Lietuvą ilgai dirbo Laukuvos ambulatorijoje (prie jos pastato 1990 m. atidengta memorialinė lenta). Bet ir čia KGB ją nuolat persekiojo, 1974 m. uždraudė dirbti gydytoja, išvarė iš tarnybinio buto. Savo, kartu visos tautos kančias, žiaurią tremties tikrovę A. Grinkevičiūtė aprašė brandžiu literatūros kūriniu virtusiuose prisiminimuose. Pirmą kartą jie buvo publikuoti 1979 m. rusų disidentų leidinyje „Pamiatj“, 1981 m. išspausdinti ir JAV. Trečią kartą sukrečiantis rašinys „Lietuviai prie Laptevų jūros“ buvo paskelbtas jau po A. Grinkevičiūtės mirties, Atgimimo apyaušriu, 1988 m., žurnale „Pergalė“. Ši publikacija buvo bene pirmasis viešai ištartas žodis apie tremties ir lagerių baisumus. Memorialinė ekspozicija – tai kambarėlis, kuriame A. Grinkevičiūtė gyveno keliolika metų. Čia tebėra daug jos rankraščių, nuotraukų, kasdieniame gyvenime naudotų daiktų. Norint muziejėlyje apsilankyti, vertėtų iš anksto paskambinti Aldonai Šulskytei tel. (8-269) 56-130.

Vakariniame Laukuvos pakraštyje prie kelio į Kvėdarną, Kristinos Rimkutės namuose (Taikos g. 37) veikia kunigo Stanislovo Rimkaus (1912–1942) muziejus. S. Rimkus šiame name negyveno, tačiau yra gimęs netolimame Prapymo kaime, Laukuvoje dažnai lankydavosi. Dar mokydamasis Telšių kunigų seminarijoje jis aktyviai įsitraukė į Pavasarininkų organizacijos veiklą. Nuo 1936 m. pradėjo kunigauti Kražiuose, kur per ketverius metus nuveikė daugybę darbų – subūrė pavasarininkų kuopą, pradėjo leisti žurnalą „Kražių aidai“, suremontavo parapijos namus, įsteigė čia Kražių skerdynių muziejų, pavasarininkų biblioteką, atidarė „liaudies universitetą“ ir t. t. „Apdovanotas reta energija, puikiais organizaciniais sugebėjimais, jis Kražių gyvenime padarė tiesiog revoliucinį perversmą. […] Renginys vijo renginį, pramoga – pramogą, šventė – šventę“. „Puikiai sakydavo pamokslus, neilgus, ugningus, dažnai „pargriaudamas“ visą bažnyčią ant kelių“, – prisiminimuose apie S. Rimkų rašo jo amžininkai. Toks veiklus kunigas, aišku, labai nepatiko sovietų valdžiai. 1940 m. rugpjūčio 6 d. jis buvo suimtas ir įkalintas Raseiniuose. Karui prasidėjus, S. Rimkų išvežė į Petropavlovsko kalėjimą. Čkalovo srities teismas greit jį nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Kunigas išdrįso parašyti kasacinį skundą, nes negalėjo suprasti, kaip galima tokią bausmę skirti vien todėl, kad „kalbėjęs prieš ateizmą, bedievybę, raginęs tikinčiuosius šiuo neramiu metu daugiau melstis“. 1942 m. byla buvo peržiūrėta ir S. Rimkus… nuteistas sušaudyti. Bausmė įvykdyta gegužės 20 d. Muziejaus ekspozicijos pagrindą sudaro S. Rimkaus sesers ir bendradarbės, taip pat pavasarininkės K. Rimkutės išsaugoti kunigo laiškai, rankraščiai, nuotraukos. Muziejus įkurtas jos, taip pat kraštotyrininkės Aldonos Gedvilienės iniciatyva.

Miestelio centre, netoli kapinių pastatytas memorialas „1941–1953 m. Laukuvos valsčiaus tremtinių atminimui“. Trys grandinėmis surakinti ąžuoliniai kryžiai simbolizuoja tris ištremtųjų kartas. Paminklas pastatytas 1941 m. tremtinių, Sibire mirusių Bronislovo ir Marijos Tallat-Kelpšų sodyboje. Už kryžių stovi žemaitiškos architektūros namas, kuriame jie gyveno. Paminklas pastatytas 1990 m. pirmiausia Jono Šedbaro iniciatyva.

Laukuvos kapinėse, šiaurvakariniame jų pakraštyje, į dešinę nuo šoninio įėjimo (iš Varnių gatvės pusės) ilsisi 1941 m., karo pradžioje, „rusų sušaudyti“ broliai Vyšniauskai – Antanas (g. 1916 m.) ir Stanislovas (g. 1924 m.). Kaip skelbia sovietmečiu pusiau uždengtas įrašas antkapyje, juos „gyvenimo pavasaryje“ nei iš šio, nei iš to Pykaičių kaime nušovė „raudonasis slibinas“, arba, tiksliau – atsitraukiantys Raudonosios armijos kareivos. Laukuviškės kraštotyrininkės A. Šulskytės surinktais duomenimis, per kelias pirmąsias karo dienas sovietų kareiviai Laukuvos apylinkėse nužudė ne mažiau kaip 13 žmonių.

Laukuva
Sovietinio genocido aukos A. Vyšniausko kapas Laukuvos kapinėse

Lit.: D. Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, 1997; Už aukštuosius idealus. Kankinys kun. S. Rimkus. Sud. P. Petronis, Kaunas, 1991.

Stirbiškė. Tai nuošalus kaimelis tarp senojo Žemaičių plento ir Šilų, Prapymo miškų. Nūnai negyvenamoje jo pietinėje dalyje (buvusiame Mažikiškės kaime) 1950 m. rugpjūčio 12 d. mėgindami ištrūkti iš apsupties žuvo du Lukšto būrio partizanai, vyras ir žmona Vincas Poškus-Vijūnas bei Antanina Poškienė-Liepsna. Abiejų žūties vietas žymi du metaliniai kryžiai. Juos pastatė partizanų sūnus Vincas Jurgaitis 1989 m. rugpjūčio 23 d. savaip pažymėdamas liūdnas Ribbentropo–Molotovo pakto sukaktuves (šie kryžiai rengiant straipsnį nebuvo apžiūrėti, todėl schemoje jie nepažymėti).

Gatautiškė. Tai kaimas prie Laukuvos–Varnių plento, šiauriniame Šilalės rajono pakraštyje. Čia, buvusios Montvydų sodybos vietoje, kairėje kelio pusėje 1999 m. LGGRTC iniciatyva pastatytas standartinis atminimo ženklas, žymintis Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio, Dėdės, Etmono gimtinę.

V. Montvydas gimė 1911 m. dvaro darbininkų (vėliau ūkininkų) šeimoje. 1938 m. vedė, apsigyveno netolimame Nevardėnų kaime, sėkmingai ūkininkavo. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Vokiečių okupacijos metais įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą, 1944 m. vasarą tapo LLA „vanagų“ grupės vadu. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, V. Montvydas sąmoningai nesitraukė į Vakarus, prie savo sodybos įrengė tris žemines, kuriose su bendraminčiais slapstėsi. Persiritus frontui sovietų kareiviai slėptuves greitai surado. V. Montvydas tuomet ištrūko gyvas ir tapo vienu pirmųjų rezistencinio sąjūdžio Žemaitijoje organizatorių.

Gatautiske
Tipinis atminimo ženklas V. Montvydo-Žemaičio gimtinėje Gatautiškės kaime

„Banditaujančio“ šeimininko sodybą 1944-ųjų Kūčių vakarą enkavėdistai sudegino. Žmona Bronė ir penketas (!) vaikų, kurių mažiausiajam nebuvo nė mėnesio, buvo priversti pavieniui slapstytis pas gimines ir patikimus ūkininkus, nuolat keisti gyvenamąją vietą. Klajoklių gyvenimą lengvino tik tai, kad jie visada jautė vyro bei tėvo rūpestį ir globą.

V. Montvydas-Žemaitis garsėjo kaip sumanus ir atsargus partizanas. Miške jis praleido net devynerius metus – nuo 1944-ųjų vasaros iki 1953-iųjų rugpjūčio. Penkerius su puse iš jų (nuo 1948-ųjų pavasario) vadovavo Žemaičių apygardai, apėmusiai visą šiaurės vakarų Žemaitiją. Jo įsakymams privalėjo paklusti partizanai, kovoję Kretingos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Telšių ir kt. apylinkėse.

Nuo 1951 iki 1953 m. V. Montvydą sekė, žinias apie jį rinko gal 30 MGB agentų. Tačiau Žemaitis ištikimų ryšininkų ir rėmėjų turėjo daugiau. Jų dėka saugumiečių regztos operacijos viena po kitos baigdavosi nesėkme. Susekti apygardos vadą padėjo atsitiktinumas. Vienas vietos žvejys nuolat kiurksodavęs valtelėje pastebėjo, kad retsykiais per Sietuvos upelį, jungiantį Paršo ir Lūksto ežerus, pereina du partizanai. 1953 m. vasarą apie tai prasitarė kaimynui, kuris, kaip paaiškėjo, dirbo Varnių saugume… Žvejys tuoj buvo „apdorotas“ ir, remiantis jo informacija, prie upelio išdėstytos keturios pasalos. Vietovė tam idealiai tiko, nes Sietuvos pakrantės visiškai užpelkėjusios, abu krantus jungė tik kryžiuočių laikus menanti kūlgrinda ir keli liepteliai. Per vieną jų vedė takas iš Reistrų į Čepaičių kaimą. Kaip tik šioje vietoje (maždaug 2 kilometrai į vakarus nuo minėto atminimo ženklo) 1953 m. rugpjūčio 23-iosios vakarą pasirodė Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūzas-Bedalis, Eimutis. Apšviesti raketų šviesomis partizanai neturėjo kur trauktis ir perverti kulkų žuvo. Jų kapas nežinomas.

Lit.: Erškėčių keliu. Sud. M. Alūzaitė-Kuličauskienė, Kaunas, 1996, p. 11–38 ir kt.

Gulbės. Tai keliasdešimties sodybų kaimas trikampyje tarp senojo Žemaičių plento ir Laukuvos–Varnių kelio. Gulbėse gimė ir gyveno Žemaičių apygardos štabo darbuotoja, veikli partizanų spaudos talkininkė, poetė Irena Petkutė-Neringa (1932–1953). Gimtojoje jos sodyboje (dabar priklausančioje Kalkiams) 1999 m. LGGRTC iniciatyva pastatytas standartinis atminimo ženklas. Norint jį rasti, galima orientuotis į sankryžą, kur nuo senojo Žemaičių plento atsišakoja kelias į Varnius. Pavažiavus nuo šios vietos 2,1 km Kaltinėnų link, reikėtų sukti kairėn, o nuvingiavus gerą kilometrą žvyrkeliuku – dešinėn, į ant kalvos įsikūrusią sodybą.

Žemės Petkai turėjo nelabai daug, tačiau buvo šviesūs, sumanūs žmonės, o jų dukra Irena garsėjo kaip gabi literatė. I. Petkutė mokėsi Laukuvos gimnazijoje ir dar 1950-aisiais, būdama 10 klasės gimnaziste, paprašyta partizanų, pradėjo kurti eilėraščius specialiai jų leidiniams. Gimnaziją baigusi dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Medingėnuose. Kai 1952 m. MGB ją susekė, pasitraukė į pogrindį, tapo Žemaičių apygardos štabo nare, viena artimiausių V. Montvydo-Žemaičio bendražygių. Dar beveik metus ji kovojo, tik ne ginklu, o plunksna: redagavo apygardos leidinius „Laisvės balsas“, „Malda girioje“ ir kt. Manoma, kad ji sukūrė daugumą 1952–1953 m. partizanų spaudoje paskelbtų eilėraščių, pasirašytų įvairiais slapyvardžiais – Vilnelė, Neringa, Lakštingala, Rimas. Mat tuo laiku eiles jau mažai kas rašė. 1953 m. rugpjūčio 27 d. saugumiečiams apsupus Žemaičių apygardos štabo slėptuvę Putvinskių kaime prie Kaltinėnų, I. Petkutė pasiduoti atsisakė ir pistoleto vamzdį nukreipė į save… Tiksli jos kapo vieta nežinoma, bet yra duomenų, kad palaikai buvo užkasti Varniuose, prie buvusios MVD būstinės.

Kraujas teka, kraujas karštas,

Kraujas brolio, kraujas draugo.

Šitas kraujas šaukias keršto,

Iš to kraujo laisvė auga, –

rašė Neringa „Laisvės balso“ 1953 m. kovo 20 d. numeryje.

Lit.: Erškėčių keliu. Sud. M. Alūzaitė-Kuličauskienė, Kaunas, 1996, p. 156–176; Kovos keliu žengiant. Sud. L. Gudaitis, Vilnius, 1991.

Dargaliai

Dargaliai. Kaimas yra šeši kilometrai į pietus nuo Laukuvos. Dargalių žemes beveik perpus skiria naujasis Žemaičių plentas. Vos keliasdešimt metrų į šiaurę nuo jo išlikusios senos kapinaitės. Be kelių medinių kryžių, čia stovi akmeninis paminklas su iškalbingu užrašu: „Bolševikų genocido aukos 1941.VI.24“. Data primena karo pradžią ir pirmosiomis jo dienomis sovietų kariuomenės įvykdytas žudynes Kvėdarnos apylinkėse (žr. atitinkamą skyrelį), Panevėžyje, Pravieniškėse, Rainiuose. Siautėta ir čia, Dargaliuose. Be aiškesnės priežasties vienoje kaimo sodyboje buvo nužudyti jos šeimininkai Juozas ir Juzefa Rupšlaukiai, jų augintinė Bronė Gedminaitė ir kartu gyvenusi giminaitė Ona Mikalauskaitė. Paminklas su atitinkamu užrašu kapinaitėse buvo pastatytas jau 1942-aisiais, tačiau pokario metais stribai jį suniokojo. Žuvusiųjų atminimas pakartotinai įamžintas Atgimimo metais.

1941 m. nužudytų žmonių kapas Dargalių kapinėse

Netoli Rupšlaukių palaidotas kitas dargališkis – Antanas Grunovas. Simboliškai antkapyje įamžintas ir Jonas Grunovas. Paminkle užrašyta: „Žuvę už Lietuvos laisvę“. Visa teisybė šiais žodžiais nepasakyta. Jie tikrai kovojo dėl Lietuvos laisvės, A. Grunovas buvo Lydžio rinktinės trečiosios kuopos pirmojo būrio skyrininku. Tačiau įtarus bendradarbiavimu su sovietiniu saugumu, taip pat už partizaniškos drausmės nepaisymą 1947 m. Grunovus sušaudė patys partizanai.

KALTINĖNAI IR APYLINKĖS

Kaltinėnai. Naujojoje miestelio kapinių dalyje, kairėje pusėje tako, vedančio nuo antrojo įėjimo, yra du perlaidotų partizanų kapai. Pirmojoje, aukštu juodo akmens paminklu pažymėtoje kapavietėje palaidoti aštuoni Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai, 1947 m. birželio 2 d. žuvę Kareivų (Kareiviškės) vienkiemyje prie Pašilės. Tąkart čia buvo apsistojęs kovotojų būrys, vadovaujamas Vlado Budgino-Drąsučio. Vietos gyventojas M. apie tai pranešė Kaltinėnų stribams. Pasitelkę naikintojų iš kitų valsčių jie netikėtai užklupo partizanus ir šie nespėjo rimčiau pasipriešinti. Beveik visas būrys žuvo, Steponas Rimkus-Gintaras pateko nelaisvėn. Kaltinėnuose išniekinti rezistentų kūnai buvo užkasti miestelio pakraštyje, pelkėje. 1990 m. daugiausia buvusio partizanų rėmėjo Prano Gedmonto iniciatyva palaikai iškilmingai perkelti į kapines. Antkapinis paminklas pastatytas rezistentų artimųjų pastangomis.

Toje pat pelkaitėje buvo rasti ir kartu su šatrijiečiais perlaidoti visai kito dalinio, Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės Lukšto būrio partizano Vytauto Astrausko-Linksmučio palaikai. Devyniolikmečio kovotojo žūtis – liūdnas įvykis, tačiau V. Astrausko pavardė susijusi ir su bene sėkmingiausia Šilalės krašto partizanų operacija. 1948 m. spalio 17 d. Tūjainių kaime, esančiame septyni kilometrai į pietryčius nuo Kaltinėnų, buvo apsistojęs Aušrelės būrys ir dalis Lukšto būrio, iš viso 17 vyrų. Netikėtai juos puolė Kaltinėnų stribai. Partizanai nesutriko, perėjo į puolimą ir privertė priešus bėgti. Kautynėms pasibaigus paaiškėjo, kad nukauti devyni stribai, o tarp partizanų žuvo tik Linksmutis.

Antrajame kape ilsisi Atgimimo metais čia perlaidoti Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės partizanai Jonas Galminas-Putinas, Evaldas Stelmokas-Šilas ir Jonas Poška-Kęstutis. 1948 m. balandžio 21 d. jie žuvo ir buvo užkasti prie Lomių esančiame Šakviečio–Kasbarynų miške. Apie jų žūtį ir buvusios palaidojimo vietos įamžinimą jau rašyta žurnale „Genocidas ir rezistencija“ (2000, Nr. 1(7), p. 206).

Šalia Kaltinėnų miestelio kuriamos vadinamosios tremtinių kalvarijos – taip pat savotiškas paminklas kančių kelius nuėjusiems žmonėms.

Karoblis – nūnai sunykęs kaimelis maždaug šeši kilometrai į šiaurę nuo Bijotų, netoli senojo Žemaičių plento. Nuvažiavus nuo Kaltinėnų 8,5 km Kryžkalnio link, kairėn atsišakoja ir į senąją kaimavietę veda žvyruotas keliukas. Nuriedėję juo gerą kilometrą pasiekiame buvusią Martinkų sodybos vietą. 1949 m. ginklu besipriešindamas užpuolikams čia žuvo vienas žymiausių Žemaitijos partizanų vadų Aleksandras Milaševičius-Ruonis. 1999-aisiais, pažymint žūties 50-metį, jo atminimui LGGRTC darbuotojų pastangomis pastatytas tipinis atminimo ženklas.

A. Milaševičius gimė 1906 m. Seinuose. Baigęs Kauno karo mokyklą tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turėjo kapitono laipsnį. Karui baigiantis kartu su šeima traukėsi į Vakarus, deja, nespėjo. A. Milaševičiaus žmona ir sūnus žuvo Drezdene bombardavimo metu, o jis pats, patyręs daug pavojų, grįžo į Lietuvą. Iš pradžių slapstėsi Žemaitijoje, užmezgė ryšius su vietos partizanais. Ne vėliau kaip 1948 m. pradžioje įstojo į jų gretas. Tų pat metų gegužės 5 d. visos Žemaitijos partizanų vadai nutarė susijungti į vieną kovos vienetą – Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį. Iš pradžių kapitonas A. Milaševičius ėjo srities vado Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotojo pareigas, o po mėnesio pats tapo vadu. 1949 m. pradžioje suformavus bendrą visos Lietuvos partizanų vadovybę buvo paskirtas dar ir LLKS ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotoju. A. Milaševičius-Ruonis buvo aktyvus partizanas ir aktyvios kovos šalininkas. Jam vadovaujant buvo atkurti ir visu pajėgumu ėmė veikti Žemaičių ir Kęstučio apygardų štabai, buvo parengti norminiai srities dokumentai. MGB labai stengėsi susekti Jūros štabą, kuris nuolat keisdamas vietą laikėsi Kaltinėnų–Skaudvilės apylinkėse. Jo vadovybę sekė agentai Mėta, Oriolas, Snieguolė, Radzevičius. Per juos emgėbistai perdavė srities vadui laišką, siūlydami pasiduoti. Iš atsakymo juodraščio, rasto jau po A. Milaševičiaus žūties, žinoma, kad jis pasiūlymą kategoriškai atmetė, kartu pareikalavo nutraukti karines operacijas prieš partizanus. Deja, agentų padedami saugumiečiai 1949 m. birželio 11 d. netolimame Kavadonių kaime susekė ir nušovė artimiausią A. Milaševičiaus-Ruonio bendražygį, srities štabo viršininką Vytautą Gužą-Kardą, o rugsėjo 9 d. agentas Radzevičius pranešė, kad Karoblio kaime, J. Martinkaus sodyboje yra pats vadas Ruonis. Į kaimą tuoj buvo išsiųstas kelių karininkų vadovaujamas 25 kareivių dalinys. Kaip rašoma emgėbistų ataskaitoje, „karių grupei apieškant daržinę, šiene buvo aptiktas bunkeris, iš kurio tuoj pat į kareivius buvo paleista ilga automato serija, po jos iš bunkerio iššoko banditas ir rengėsi vėl šauti, bet jį aplenkė seržantas Akulovas…“ Kur MGB dėjo nukauto partizano kūną, nėra žinoma. Išlikusiuose LLKS vadovybės dokumentuose rašoma, kad šių dviejų žūčių kaltininkus partizanai sugebėjo nustatyti. Pagal visas taisykles vykusio Karo lauko teismo sprendimu penki išdavikai buvo nuteisti mirti. Keturiems bausmė įvykdyta, o vienas pasislėpė.

Ir dar apie vieną, kitur neakcentuojamą Jūros srities vado bruožą. Taip jau atsitiko, kad iki mūsų dienų išliko gana nemažai 1948–1949 m. darytų jo nuotraukų. Visose jose kapitoną A. Milaševičių regime pasitempusį, tvarkinga uniforma, blizgančiais batais, su kaklaraiščiu – lyg būtų į Lietuvos kariuomenės paradą pasirengęs. Toks jis ir lieka mūsų atmintyje – orus, įsitikinęs savo teisumu, drąsiai žvelgiantis priešui į akis.

Lit.: S. Stungurys, „Išėjusiems sugrįžti…“, Tautos atmintis, 1996, Nr. 5, p. 24–32.

UPYNOS IR GIRDIŠKĖS APYLINKĖS

Upyna. Ties pagrindinių miestelį kertančių kelių sankryža juoduoja granito paminklas „Upynos partizanams atminti“. Priekinėje jo pusėje iškalta penkiolika iš Upynos parapijos kilusių partizanų pavardžių, kitapus įamžinti aštuoni kitur gimę, gyvenę, bet Upynoje niekinti kovotojai. Pirmoji partizanų grupė Upynos apylinkėse ėmė formuotis 1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje, vos nusiritus frontui. Jai vadovavo Antanas Sugintas (žr. Upynos kapinių aprašą). Pradėjus kurtis rezistentų struktūroms, ši grupė įsijungė į Lydžio rinktinės trečiosios kuopos pirmąjį būrį. 1945 m. liepos mėnesį partizanai įsiveržė į Upyną ir padarė nemažai žalos tuometinei valdžiai. Partizanų struktūroms persitvarkant iš vadinamojo pirmojo susidarė du atskiri būriai. Artimiausiose Upynos apylinkėse kovojo būrys, vadintas Aušrelės vardu (žr. skyrelius Kiaukai, Girdiškė, Kaltinėnai). Teritorijoje į vakarus nuo Upynos, už Akmenos upės veikė Lukšto būrio kovotojai (žr. skyrelius Lentinė, Šilų miškas, Alkupis). Minėtiems daliniams ir priklausė Upynoje įamžinti rezistentai.

Upyna
Paminklas Upynos partizanams

Kovose žuvusių partizanų kūnus enkavėdistai numesdavo miestelio centre, prie savo būstinės (dabar perstatyta į kultūros namus). Kaip spėjama, kažkur netoliese juos ir užkasdavo. Tikėtina, kad Lukšto būrio vadas Kazimieras Bagdonas-Ūdra, Bronius Šaltys-Sakalas, Vanda Jonikienė-Kengūra, iš viso maždaug 10 partizanų gali būti palaidoti miestelio teritorijoje, dar nesurastame kape.

Paminklas Upynos partizanams pastatytas 2000 m. pirmiausia buvusio partizanų ryšininko Broniaus Poškaus-Rugelio iniciatyva ir lėšomis. Paminklą sukūrė T. Žymančius.

Miestelio kapinių centre, priešais koplyčią, kitapus tako yra rusvo granito antkapis su užrašu „A. a. Barbora Sugintienė“. Tai spėjama partizanų būrio vado Antano Suginto kapavietė. 1918 m. Vytogaloje gimęs A. Sugintas nepriklausomybės metais dirbo policininku Skaudvilėje. Sovietams okupavus Lietuvą, Upynos–Vytogalos–Varsėdžių apylinkėse jis ėmė burti partizanų grupę, kuriai pats ir vadovavo. Buvusio bendražygio L. Laurinsko-Liūto teigimu, A. Sugintas buvo labai drąsus, sąmoningai nevartojo slapyvardžio. 1946 m. vasario 6 d. Ruibiškės kaime partizaną niekšiškai nužudė NKVD agentas Šimkus. Jį dengdami saugumiečiai inscenizavo kautynes, vėliau A. Suginto lavoną rodė vietos gyventojams ir aiškino, kad jį nukovė. Tačiau ilgainiui partizanams pasisekė nustatyti tikrąjį kaltininką. Šimkus buvo nubaustas mirties bausme.

A. Suginto kūną enkavėdistai niekino Skaudvilėje, ten ir užkasė. Spėjama, kad kažkam pasisekė jo palaikus pavogti ir perlaidoti į minėtą artimųjų kapą. Tai patvirtina faktas, kad sovietmečiu laidojant A. Suginto seserį M. Šamatulskienę, kapavietėje buvo rasti neįprastai negiliai (matyt, skubant) užkasti palaikai. Jie vėl palaidoti tame pačiame kape.

Girdiškė. Centrinėje bažnytkaimio kapinių dalyje, maždaug 20 žingsnių nuo įėjimo ir dešiniau pagrindinio tako yra partizano Juozo Grabausko-Perkūno (g. 1927 m.) kapas. Išbuvęs miške lygiai dvejus metus, jis žuvo 1952 m. gegužės 13 d. netolimame Košių kaime. Aušrelės būrio partizanai Juozas Lankauskas ir Juozas Grabauskas buvo užėję į Jurgaičių sodybą. Negera akis pamatė, pranešė stribams. Šie užklupo partizanus tvarte, kurį padegė. J. Lankauskas-Drąsutis bandė prasiveržti, bet buvo sužeistas ir suimtas. J. Grabauskas gyvas pasiduoti nenorėjo ir nusišovė. Partizano palaikai buvo niekinami ir užkasti Skaudvilėje prie MGB būstinės, tačiau smarkiai rizikuojant, daugiausia partizano giminaičio Alekso Kazlausko pastangomis kūnas buvo pavogtas ir palaidotas čia, giminės kape.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras