LGGRTC LOGO

 

RECENZIJOS

 

Kai į istoriją žiūrima pro Holokausto prizmę (Dov Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Iš hebrajų kalbos vertė Jonas Morkus. Išleido Izraelio ambasada, Tarptautinis žydų civilizacijos centras, Jeruzalės hebrajų universitetas ir Yad Vashem, Vilnius, 2000, 208 p.)

Labai greitai iš knygynų dingusios Raulio Hilbergo (Nusikaltėliai, aukos, stebėtojai, Vilnius, 1999), Paulo Jonsono (Žydų istorija, Vilnius, 1999), Solomono Atamuko (Lietuvos žydų kelias, Vilnius, 1998), o dabar ir Avrahamo Torio (Kauno getas, Vilnius, 2000), Dovo Levino knygos rodo didžiulį skaitytojų susidomėjimą žydų tautos istorija, tiek visuotine, tiek Lietuvos. Nesunku suprasti, kodėl. Išsklaidyti tarp svetimų tautų žydai išsaugojo savo identitetą ir po dviejų tūkstančių metų atkūrė Izraelio valstybę. Senovės žydai davė žmonijai Mozę ir Kristų, o naujaisiais laikais – Spinozą, Marxą, Einsteiną, Freudą, maždaug 30 proc. Nobelio premijos laureatų. Lietuvos žydų bendrija, Katastrofos išvakarėse sudariusi tik 0,9 proc. pasaulio žydų, jau nuo senų laikų garsėjo kaip unikalus Toros ir kultūrinis centras. Rytų Europos kitų kraštų žydų elgsenai nemažai įtakos turėjo jausminga širdis, o litvakams buvo svarbiau racionali laikysena, teigia D. Levinas (p. 3). Lietuvos žydai atsispyrė chasidizmo kerams, priėmė Vilniaus Gaono (Elijahu) mokymą, kūrė ir palaikė „Musar“ („Doros“) sąjūdį, buvo viena konservatyviojo judaizmo tvirtovių, daug davė sionistiniam ir socialistiniam sąjūdžiams.

Lietuvių skaitytojui pateikta knyga yra 1996 m. Jeruzalėje pasirodžiusios Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedijos įvadinis straipsnis, ir tai nulėmė veikalo pobūdį. Pratarmėje autorius rašo, kad jo uždavinys – ne tiek aiškinti įvykių priežastis, kiek konstatuoti faktus (p. 5). Deja, knygoje nėra istoriografinės dalies (knygos pabaigoje pateiktas tiktai naudotos literatūros hebrajų ir jidiš kalbomis sąrašas), taip pat naudotų šaltinių nuorodų, ir tai apsunkina recenzento uždavinį. Rengdamas „Trumpą žydų istoriją Lietuvoje“, autorius taip pat rėmėsi įvairiomis enciklopedijomis (tarp jų – bostoniške „Lietuviška enciklopedija“ bei „Mažąja lietuviška tarybine enciklopedija“), Izraelio, Niujorko JIVO archyvų medžiaga, ano meto žydų periodika („Hamelic“, „Folksblat“), žinoma, ta, kurios komplektai yra Izraelio knygų saugyklose. Autorius pasinaudojo 1965–1973 m. Vilniuje išleistu dokumentų rinkiniu „Masinės žudynės Lietuvoje“, tačiau jam, matyt, nebuvo prieinami naujausi lietuvių istorikų tyrimai.

Recenzuojamos knygos turiniui (pirmiausia perdėm pesimistiniam požiūriui į lietuvių ir žydų santykius), matyt, turėjo įtakos ir asmeninė autoriaus patirtis. D. Levinas gimė Kaune, ten 1940 m. baigė hebrajišką Švabės gimnaziją, nacių okupacijos metais buvo Kauno geto kalinys, jo pogrindžio pasipriešinimo grupės narys, 1944 m. pabėgo ir tapo Rytų Lietuvoje veikusio sovietinių partizanų būrio „Mirtis okupantams“ kovotoju. 1945 m. D. Levinas nelegaliai paliko Sovietų Sąjungą ir pasiekė Palestiną, ten dalyvavo nepriklausomybės kovose, taip pat visuose vėlesniuose žydų ir arabų karuose. D. Levino veikla labai įvairi, pradedant kibucais ir baigiant mokslo tiriamosiomis įstaigomis. Jis – daugelio pranešimų tarptautinėse konferencijose, mokslinių straipsnių ir monografijų apie Lietuvos ir Rytų Europos žydų naujausių laikų istoriją autorius (With Their Backs to the Wall (apie kovą su naciais Latvijoje), 1978; Fighting Back, 1985; The Jews in the Soviet Annexed Territories 1939 – 1941, 1989; Baltic Jews Under the Soviets 1940–1946, 1994; Ebreju Vesture Latvia (trumpa Latvijos žydų istorija), 1999). Lietuvos istorikams ir platesniems visuomenės sluoksniams D. Levinas žinomas nuo 1999 m., kai „Pergalės“ žurnalo pirmame numeryje buvo paskelbtas jo straipsnis apie 1940–1941 m. sovietų valdžios suimtus ir ištremtus Lietuvos žydus. 1993 m. ir 1998 m. Vilniaus universitete profesorius skaitė paskaitas ir vedė seminarus naujausios Lietuvos žydų istorijos klausimais.

Ikiunijiniam ir abiejų tautų Respublikos laikotarpiui knygoje skirta vos keliolika puslapių, todėl pateikta tik elementari apžvalga. Kiek nukrypdamas nuo tradicijos, siejančios žydų atsiradimą Lietuvoje su Gedimino laiškais, D. Levinas nukelia jį į XII amžių. Didijį kunigaikštį Vytautą, kaip ir jo senelį Gediminą, autorius apibūdina kaip šviesų ir žydams palankų valdovą. Neskriaudė naujųjų gyventojų ir vėlesnieji valdovai. Glaustai aprašyti žydų verslai, jų socialinė padėtis, visuomeninis, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Pasak autoriaus, pragmatiniais tikslais žydus globojo valdovai, didikai, bajorai, o priešiškai žiūrėjo konkurentai – miestiečiai krikščionys. Kaip visur, taip ir Lietuvoje dėl liaudies tamsumo sklido „kraujo apkalbos“. D. Levinas taikliai pažymi, jog, priėmus Krikščionybę, vietos gyventojų sąmonėje vaiduoklio vietą užėmė „žydas“ (p. 16). Tačiau autorius niekur nerašo apie pogromus, nes jų Lietuvoje, kitaip negu kitose Europos šalyse, iš esmės nebuvo. Lietuvos žydai daugiausia kentėjo nuo Bogdano Chmelnickio (žydų vadinto „Chamiliu piktadariu“) kazokų, Rusijos caro Aleksejaus kariuomenės bei švedų, taip pat maro epidemijų. 1623–1761 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydai turėjo savo valdžios instituciją – Lietuvos Valstybės Tarybą (Vaadą), kuri, pasak autoriaus, buvo viena labiausiai susiformavusių žydų savivaldos institucijų to meto Europoje (p. 21). Manyčiau, abejotinas yra D. Levino teiginys, jog LDK laikais žydai naudojosi teise turėti nuosavus dvarus ir baudžiauninkus (p. 14). Kaip žinoma, feodalizmo laikais monopolinę žemės nuosavybės teisę turėjo tik bajorų luomo žmonės, o žydai galėjo jiems įsiskolinusių žemvaldžių dvarus laikinai valdyti, kol atsiims skolą. Vaizdžiai aprašyta žydų pagarba svarbiausiam bendruomenės nariui – rabinui (p. 24–25). Žydų šeimos buvo labai gausios – vidutiniškai dešimt ar net daugiau asmenų (p. 14). Dėl didelio natūralaus prieaugio bei imigracijos iš kitų šalių žydų skaičius sparčiai didėjo. Remdamasis 1765 m. surašymo duomenimis, D. Levinas apskaičiavo, jog tuomet etninėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir tuometiniuose Breslaujos, Lydos, Ašmenos, Gardino pavietuose) gyveno maždaug 120 tūkst. žydų (p. 27). Ko gero, šis skaičius veikiau sumažintas negu padidintas.

XVIII a. pabaigoje prijungus Lietuvą prie Rusijos, žydų padėtis pablogėjo, – daro išvadą autorius, – nes pradėta siaurinti jų teises. Žydai turėjo mokėti dvigubai didesnius mokesčius negu miestiečiai krikščionys; atsirado naujų prievolių, žydus ypač slėgusi rekrutų prievolė. Lietuva pateko į vadinamąją sėslumo zoną, iš kurios žydai negalėjo išvykti į rusų gubernijas. Dėl šios priežasties, taip pat dėl migracijos procesų ir aukšto natūralaus prieaugio toliau sparčiai didėjo žydų skaičius. 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos surašymo duomenimis, vien Kauno gubernijoje buvo 212,6 tūkst. žydų, kurie sudarė 13,7 proc. visų gyventojų. Kartu su lietuviškąja Suvalkų gubernijos dalimi ir vakariniu Vilniaus gubernijos pakraščiu, t. y. dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuomet gyveno per 300 tūkst. žydų. Knygos autorius daug dėmesio skiria demografinei analizei. To paties šaltinio duomenimis, 43,4 proc. Kauno gubernijos žydų gyveno miestuose, 56 proc. – miesteliuose ir tik 2,8 proc. – kaimuose (p. 42). XIX a. pabaigoje 33,3 proc. visų žydų vertėsi amatais ir dirbo pramonėje (lietuvių – 7,6 proc.), 26 proc. – prekyboje (lietuvių – vos 0,6 proc.), 4,9 proc. – žemės ūkyje (lietuvių net 73 proc.), 4 proc. – transporto srityje (lietuvių – 0,5 proc.), 4,6 proc. vertėsi laisvosiomis profesijomis (lietuvių – 1 proc.), 11,1 proc. – paslaugomis ir kt. (p. 46).

Knygoje pateikti svarbiausi duomenys apie žydų pozicijas krašto ekonomikoje, jų švietimą, kultūrą, religinius bei socialinius sąjūdžius (chasidų, „Musar“, haskalą). 1808 m. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji pasaulietinė mokykla žydų vaikams. Iki 1863 m. carizmui vykdant aktyvią rusinimo politiką, buvo steigiamos nemokamos valdinės mokyklos rusų kalbai bei kultūrai tarp žydų platinti. XIX a. viduryje prasidėjusi Lietuvos žydų (daugiausia išprususių) integracija į rusų kultūrą tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo (p. 56). Pirmasis žydų periodinis leidinys išėjo 1841 m., t. y. kur kas anksčiau negu mūsų „Aušra“, ir nuo tada iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos pasirodė 82 periodiniai leidiniai jidiš bei hebrajų kalbomis (lietuvių kalba – 62).

Pasak autoriaus, jau nuo XVII–XVIII a. litvakai palaikė ryšius su Palestinos žydų bendruomene; jie reguliariai pervesdavo pinigų tenykštei žydų bendruomenei, be to, ten kėlėsi gyventi pavieniai asmenys (p. 59). XIX a. pabaigoje Vilnius tapo svarbiu sionizmo centru. Nuo devintojo dešimtmečio visoje Lietuvoje kūrėsi palestinofilų būreliai, o 1897 m. įvykusiame pirmajame sionistų kongrese Bazelyje dalyvavo 5 atstovai iš Lietuvos. 1904 m. Lietuvoje lankėsi sionizmo tėvas Teodoras Herzelis, o po metų Vilniuje buvo įkurta centrinė Rusijos sionistų būstinė. Vilnius taip pat tapo žydų darbininkų sąjūdžio, jų socialdemokratinės veiklos židiniu. Čia kūrėsi pirmosios profsąjungos, įvyko pirmieji streikai, paminėta Gegužės 1-oji. 1897 m. Vilniuje buvo įsteigta „Visuotinė Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga“ (sutrumpintai „Bundas“). Socialdemokratinė srovė („Poalei Cion“) atsirado ir sionistiniame sąjūdyje.

Antisemitizmas pasaulyje gyvavo mažiausiai du tūkstančius metų visur, kur tik yra žydų. Žinoma, ne išimtis ir Lietuva. Tačiau D. Levinas perdeda antisemitizmo Lietuvoje mastą. Pasak jo, XIX a. antroje pusėje žydų pogromai ir persekiojimai buvę ypač dažni (p. 44). Kad Lietuvos nepasiekė devintojo dešimtmečio pradžioje Pietų Rusijoje kilusi pogromų banga, autorius priskiria nuopelnus Vilniaus generalgubernatoriui (p. 37). Kilus 1905 m. revoliucijai ir Rusijoje vėl prasidėjus pogromams, Lietuvos žydai kūrė savigynos būrius (p. 37). Skaitytojas pagalvos, jog apsiginti nuo lietuvių. Bet juk savigynos būrius, sklindant kalboms apie rusų juodašimčių siautėjimą gretimuose regionuose, tada kūrė ir lietuviai. Rusų policijai pavyko išprovokuoti tik vieną žydų pogromą Dusetose (Zarasų aps.), kur 1905 m. kovo 18-ają, Velykų naktį, kilus gaisrui ir policijai dėl jo melagingai apkaltinus žydus, nuo krikščionių nukentėjo 60 žydų šeimų.

Matyt, reikia sutikti su Jeruzalės hebrajų universiteto prof. E. Mendelsohnu, kuris tyrinėjo žydų padėtį Rytų Europos šalyse ir priėjo prie išvados, jog XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių neslėgė stipri antisemitizmo tradicija, kaip, sakykim, lenkų, ukrainiečių ar rusų, o žydų ir lietuvių santykiai buvo geresni negu kituose Rusijos imperijos regionuose. Ukrainoje ir Besarabijoje būta gėdingų pogromų, Lietuvoje jų, galima sakyti, nebuvo; Lenkijos Karalystė tapo organizuotos antisemitinės veiklos (žydų parduotuvių boikoto) arena, o Lietuvoje nieko panašaus neatsitiko. Žinoma, ne todėl, jog lietuviai buvo geresni negu lenkai, vokiečiai, rumunai ar ukrainiečiai. Reikalas tas, jog lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo vėliau ir iki pat Pirmojo pasaulinio karo iš esmės dar nebuvo lietuvių buržuazijos, todėl nebuvo konkurencijos su žydų prekybininkais bei pramonininkais, o kartu ir ekonominio antisemitizmo. Lietuvių tautinis sąjūdis pirmiausia buvo nukreiptas prieš rusų ir lenkų politinį, ekonominį bei kultūrinį viešpatavimą Lietuvoje, o žydai šioje kovoje buvo veikiau sąjungininkai negu priešai. Revoliucijos metu lietuvių valstiečių priimtose peticijose, be kita ko, buvo reikalaujama sulyginti žydus su visais piliečiais ir leisti jiems gyventi visoje imperijoje . Renkant Rusijos Dūmą, lietuvių rinkikai balsuodavo už žydų kandidatus, o žydų rinkikai – už lietuvių . Tai buvo politinės lietuvių ir žydų sąjungos užuomazga, išryškėjusi po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis Lietuvai.

Paminėjęs žydų negandas Pirmojo pasaulinio karo metais (per 120 tūkst. jų buvo ištremta į Rusiją), autorius pereina į nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kuriam skiria didžiausią savo veikalo dalį (daugiau nei trečdalį). Lietuvos Tarybos politiką žydų atžvilgiu D. Levinas vertina perdėm neigiamai. Esą Taryba, vykdžiusi „kietą nacionalistinę liniją“, kėlė nepriimtinus žydams reikalavimus dėl jų atstovavimo Taryboje ir net rengėsi vokiečių padedama atimti žydų turtą (p. 72–73). Kaltinimai Tarybai yra nepagrįsti, o sensacingas, tačiau visiškai neargumentuotas teiginys apie kažkokią planuotą ekspropriaciją tėra autoriaus fantazija. Paskelbti Tarybos protokolai, įvairių autorių, ne tik lietuvių, tyrimai rodo geranorišką Lietuvos Tarybos ir vykdomosios valdžios politiką tautinių mažumų, ypač žydų, atžvilgiu. Kaip žinoma, Lietuvių konferencija, 1917 m. rugsėjo 21 d. išrinkusi 20 asmenų Tarybą, suteikė jai teisę kooptuoti 5–6 naujus narius iš žydų, lenkų ir gudų tarpo. Būsimiems mažumų atstovams buvo keliami tik du reikalavimai: pritarti Lietuvos valstybės kūrimuisi ir suprasti lietuviškai . Lietuvos Taryba, suvokdama, kad konfliktas su lenkais neišvengiamas, siekė užsitikrinti žydų bei gudų paramą. Pastarieji dėl įvairių priežasčių delsė ir savo atstovus į Tarybą atsiuntė tik 1918 m. gruodį. D. Levinas apie tai net neužsimena.

Rašydamas apie žydų dalyvavimą kuriant Lietuvos valstybę, recenzuojamo veikalo autorius daro šiurkščių dalykinių klaidų. Antai jis teigia, jog „1918 m. lapkričio 5 d. [iš tikrųjų 11 d. – L. T.] A. Voldemaro vadovaujamą vyriausybę sudarė vien lietuviai“ (p. 74). Tai netiesa, nes pirmajame Ministrų kabinete buvo du kitataučiai: ministras be portfelio gudų reikalams Juozapas Voronko ir ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, tuometinis Vilniaus žydų bendruomenės vadovas. Augustino Voldemaro vyriausybei autorius priešpriešina bolševikinę Vinco Kapsuko vyriausybę, kurioje esą buvo net du žydai – Semionas Dimanšteinas ir Aizikas Vainšteinas (p. 74). Tačiau D. Levinas nekelia klausimo, kieno interesams pastarieji atstovavo. Pasak autoriaus, žydai buvo įtraukti tik į antrąją Lietuvos vyriausybę – 1918 m. gruodžio pabaigoje Mykolo Sleževičiaus sudarytą kabinetą. Knygoje pateikti svarbiausi žydų dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės kovose faktai: tarp 10 tūkst. savanorių per 500 buvo žydai, vien Kaune 400 žydų įstojo į šaulių organizaciją, aukščiausią apdovanojimą, Vyčio kryžių, pelnė 23, o mūšiuose žuvo mažiausiai 73 žydai kariai. Iškeliami žydų nuopelnai Lietuvai įtvirtinant nepriklausomybę, išgaunant jai tarptautinį pripažinimą.

1919–1924 m. laikotarpį, kai Lietuvoje veikė personalinė (politinė) žydų autonomija – valdžios funkcijas vykdžiusios bendruomenės, nacionalinis susirinkimas, Tautos taryba, Žydų reikalų ministerija – autorius tradiciškai vadina „aukso amžiumi“, nors trinties būta ir tada (antižydiški išpuoliai kai kuriuose miesteliuose, žydiškų iškabų murzinimas, žydai kariai savanoriai negavo žemės).

Dėl didžiulės žydų emigracijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir ypač dėl to, kad negrįžo daugelis 1915 m. evakuotų į Rusiją žydų, jų skaičius Lietuvos respublikoje 1923 m. sumažėjo iki 153,7 tūkst. (7,6 proc. visų gyventojų). Nepaisant to, žydai liko gausiausia tautinė mažuma, vaidinusi svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, 21,6 proc. visų žydų vertėsi amatais ir dirbo pramonėje (lietuvių – 4,2 proc.), 2,8 proc. – transporto bei ryšių sistemoje (lietuvių – 0,8 proc.), 30 proc. – prekyboje (lietuvių – vos 0,5 proc.), 6 proc. – žemės ūkyje (lietuvių – 84,5 proc.), 5 proc. buvo laisvųjų profesijų atstovai ir tarnautojai (lietuvių – 3,7 proc.), kiti – padieniai darbininkai, tarnai, bedarbiai ir pan. (p. 92– 93). Tačiau plėtojant Lietuvoje valstybinę kooperatinę nuosavybę ir einant į nežemdirbinius verslus lietuviams, žydų vaidmuo pramonėje bei prekyboje tarpukariu gerokai sumažėjo. Konkrečių duomenų apie tai autorius nepateikia.

Vienas D. Levino knygos skyrių pavadintas „Nuo aukšto kalno į gilią duobę“ (p. 74). „Gili duobė“ – tai žydų padėtis Lietuvoje žlugus jų politinei autonomijai. Tačiau knygoje pateikti duomenys apie kultūrinį, religinį ir politinį visuomeninį žydų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje rodo visai ką kita. Neregėtas aukštumas pasiekė žydų švietimas. Žydai turėjo visišką pasirinkimo laisvę, į kokias mokyklas – lietuviškas ar žydiškas (jidiš ir hebrajų dėstomomis kalbomis) – leisti savo vaikus. 1936 m. žydiškas pradžios mokyklas lankė beveik 80 proc. visų žydų moksleivių (p. 105). Lietuvos vyriausybė tęsėjo savo pažadus ir iki pat sovietinės okupacijos finansavo pradines žydų mokyklas. „Pradinės žydų mokyklos naudojosi visomis biudžetinėmis ir juridinėmis teisėmis, kurias turėjo ir nežydų [lietuviškos. – L. T.] mokyklos“, – konstatuoja autorius (p. 101). Vyriausybė taip pat finansiškai rėmė vidurines žydų mokyklas, kurios visos buvo privačios. Per 20 metų hebrajiškos gimnazijos išleido apie 6000 abiturientų, kurių 2,5 tūkst. išvyko į užsienį (1,5 tūkst. – į Palestiną), 2,5 tūkst. tęsė mokslus aukštosiose Lietuvos bei užsienio mokyklose (p. 105–106). Žydų tautybės studentų skaičius Vytauto Didžiojo universitete nors ir sumažėjo (nuo 31,5 proc. visų studentų 1923 m. iki 26,5 proc. 1933 m.), tačiau keleriopai viršijo žydų santykį tarp šalies gyventojų (p. 106). „Neabejotina, kad Lietuvai pritapęs „antrojo Izraelio“ titulas, – rašo autorius, – teko jai daugiausia dėl įvairialypės ir plačios hebrajiškojo švietimo sistemos, kuriai nebuvo lygių visoje diasporoje“ (p. 106), t. y. visame pasaulyje, išskyrus Palestiną. Beje, klestėjo ir kitos žydų kultūrinio gyvenimo sritys: periodinė spauda (tarpukariu ėjo apie 60 laikraščių bei žurnalų jidiš ir hebrajų kalbomis), knygų leidyba, sportas (didžiausia sporto organizacija „Makabi“ turėjo 82 filialus, o juose – beveik 6 tūkst. narių – p. 118), teatras („vakarais, pasibaigus šabui, vienu ir tuo pačiu metu vykdavo spektakliai trijuose Kauno žydų teatruose“, p. 114). Lietuvos miestuose ir miesteliuose veikė 120 visuomeninių žydų bibliotekų, antra tiek buvo mokyklose (p. 115). „Žydiškoji Lietuva išgarsėjo kaip vienas pasaulinių šventųjų mokslų centrų“ (p. 106). Didžiausiose Kauno (Vilijampolės), Telšių, Panevėžio ir Kelmės ješivose 1938 m. mokėsi beveik tūkstantis vietinių ir iš užsienio atvykusių studentų. Jų auklėtiniai užimdavo prestižiškiausias rabinų vietas daugelyje pasaulio šalių. Visa tai rodo, jog iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos Lietuvos žydai išsaugojo kultūrinę autonomiją.

Nepriklausomoje Lietuvoje visomis vaivorykštės spalvomis žaižaravo politinė visuomeninė žydų veikla. Recenzuojamame veikale pateikta daug duomenų, kurių nerasime jokioje lietuviškoje literatūroje, apie žydų partijas, organizacijas, draugijas, jų vadovus ir spaudą, tarpusavio nesutarimus. „Trumpa žydų istorija Lietuvoje“ paneigia pas mus paplitusį mitą apie žydų vienybę. Buvęs sionistas D. Levinas nesumenkina savo ideologinių priešininkų komunistų. Jis konstatuoja, jog ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „komunistų įtaka išaugo plačioje žydų visuomenėje, tarp inteligentų ir jaunimo, netgi to, kuris priklausė sionistiniam sąjūdžiui“ (p. 132). Komunistai buvo vienintelė internacionalinė žydijos srovė, sudariusi ne atskirą organizaciją, o priklausiusi tautine sudėtimi mišriai Lietuvos komunistų partijai.

Dėl labai sunkių pasaulinės ekonominės krizės padarinių, taip pat sklindančios iš Vokietijos rasistinės ideologijos nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sustiprėjo antisemitizmas. Vis platesnį atgarsį įvairiuose lietuvių visuomenės sluoksniuose surasdavo Lietuvių verslininkų sąjungos, konkuravusios su žydų prekybininkais bei pramonininkais, propaguotas šūkis „Lietuva lietuviams!“, „miestų reformos“ (t. y. žydų išstūmimo iš verslų) idėja, raginimas nepirkti pas žydus; padažnėjo antižydiški išpuoliai – žydų mušimas, jų langų daužymas miesteliuose. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti su D. Levinu, jog vyriausybės reakcija į antižydiškas akcijas „paprastai būdavo vangi arba jos visai nebūdavo“ (p. 138). Neįtikėtina, tačiau recenzuojamoje knygoje nė karto nepaminėta Antano Smetonos pavardė. O be reikalo! Juk nuosaikus nacionalistas, principingas „parla-mentarizmo“, t. y. politinės demokratijos, priešininkas A. Smetona išpažino ir gynė žmogiškąsias vertybes, smerkė rasizmą ir radikalųjį („zoologinį“) nacionalizmą, kvietė savo tautiečius neužsisklęsti vien lietuviškoje kultūroje, o perimti pasaulinės kultūros lobius, gerbti visų tautų bei religijų žmones. A. Smetonai galima prikišti daug ką, bet tik ne antisemitizmą. Gal Lietuvos prezidentas ir nebuvo žydų tautos bičiulis, kaip T. Masarykas, tačiau jo tikrai negalima statyti į vieną gretą su vengrų diktatoriumi Horčiu, rumunų karaliumi Karoliu ar lenkų maršalu Pilsudskiu. Smetoninėje Lietuvoje nebuvo priimta nė vieno antisemitinio juridinio akto, nė vienas A. Smetonos ministras ar kitas aukštas pareigūnas neištarė (bent jau viešai) antižydiškos frazės. Visa Lietuvos vidaus politika buvo grindžiama nuostata, draudžiančia kurstyti vieną visuomenės dalį prieš kitą. 1934 m. sausio 12 d. slaptame krašto apsaugos ministro įsakyme apskričių komendantams buvo nurodyta: „Griežtai bausti visus […], kurie sąmoningai agituoja prieš Lietuvos žydus. Stabdyti veikimą visų žydiškų organizacijų, kurios […] pasiduos komunistų įtakai“. Dar greičiau buvo uždaromos komunistų įtakai pasidavusios lietuviškos organizacijos ir laikraščiai. 1936 m. rugpjūčio 5 d. Krašto apsaugos ministerija leido komendantams administracine tvarka bausti asmenis, kurie „organizuotai puola kurią [nors] tautinę mažumą arba josios turtą“; buitinių konfliktų dalyviai buvo perduodami apylinkės teismui. Apskričių komendantai, o 1938 m. pavasarį, panaikinus karo padėtį, jų funkcijas perėmę apskričių viršininkai griežtai baudė antižydiškų išpuolių dalyvius. Antai Šiaulių apygardos teismas tris Židikų gyventojus, 1935 m. spalio 22 d. kursčiusius į prekymetį susirinkusią minią mušti žydus, nubaudė kalėti: vieną – 6 mėnesius, o kitus tris – po 2 savaites. Apeliaciniai rūmai patvirtino teismo sprendimą. 1936 m. birželį tas pats teismas nubaudė pil. Jonušą, kirviu sužalojusį Telšių žydą Bernšteiną, pusantrų metų kalėti sunkiųjų darbų kalėjime. Tų pat metų rugpjūtį Kretingos komendantas nubaudė 40 antižydiško išpuolio dalyvių nuo 1 iki 3 mėnesių arešto. Seinų (Lazdijų) apskrities viršininkas asmenis, kurie 1939 m. birželio 18 d. išmušė Leipalingio žydų namų langus, nubaudė taip: 4 asmenis – po 1 mėnesį kalėti arba sumokėti po 1 tūkst. lt baudą, 13 asmenų – po 1 savaitę kalėti arba sumokėti po 200 lt ir 1 asmenį – švelnesne bausme. Pažymėtina, jog Lietuvos žydai, jų organizacijos ir spauda ne kartą pripažino principingą valdžios elgesį, išpuolių netoleravimą, gerai vertino policijos veiklą. „Valdžios organams negalima reikšti jokių pretenzijų. Kai tik pasirodė pavojus [turima galvoje 1935 m. rudens antižydiški išpuoliai Žemaitijoje. – L. T.], jie griebėsi griežčiausių priemonių. Į neramias vietas buvo nusiųsta policija [tvarkos palaikyti taip pat buvo pašaukti šauliai. – L. T.], buvo suimti ir nubausti chuliganai“. „Reikia pripažinti, kad vietinė policija, energingai likvidavusi šiuos ekscesus [Naumiestyje ir Leipalingyje. – L. T.], parodė visišką savo funkcijų supratimą […]. Jokių priekabių prie policijos mes ir anksčiau nebuvome turėję. Matyt, kad vietinė administracija turi aiškias Vidaus reikalų ministerijos instrukcijas“, – 1939 m. vasarą konstatavo Lietuvos sionistų sąjungos organas „Idiše štime“.

Turint galvoje visas šias aplinkybes, stebina D. Levino teiginys, jog kruvini 1939 m. spalio 29 d.– lapkričio 1 d. pogromai Vilniuje buvo paskatinti lietuvių policijos (p. 144). Beje, autorius nerašo, kad pogromus vykdė lenkai, todėl mažai apie Lietuvą žinančiam užsienio skaitytojui gali susidaryti įspūdis, jog Vilniaus žydus terorizavo lietuviai. Tokiam rimtam kaltinimui knygos autorius jokių įrodymų nepateikia, nes jų ir nėra. Lietuviškoji tradicija, faktinė medžiaga, pagaliau elementari logika sako, jog už minėtus pogromus Vilniuje atsakinga buvo ne Lietuvos valdžia. Lietuvos vyriausybė, spalio 10 d. pasirašiusi su SSRS savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią šalyje buvo įkurdintos Raudonosios armijos įgulos, buvo gyvybiškai suinteresuota padėties stabilumu, kad neduotų preteksto sovietams kištis į vidaus gyvenimą. Lietuviai, kurių kariuomenė įžengė į Vilnių tik spalio 28 d., dar nebuvo spėję įtvirtinti savo valdžios. Pasinaudoję tarpuvaldžiu, lenkų radikalai, daugiausia moksleiviai ir studentai, kaip jie tai darė ne kartą anksčiau, sukėlė antilietuviškas ir antižydiškas riaušes. Visa tai išsamiai ir argumentuotai, remdamasi slaptais politinės lietuvių policijos pranešimais, aprašė Regina Žepkaitė.

Toliau D. Levinas rašo: „Gresiant pavojui, jog panašūs išpuoliai gali pasikartoti, į Kauną susirinko kelios žydų organizacijos aptarti, kaip pasirengs savigynai. Buvo sukurta smulki nuodugni programa. Joje buvo numatyti nuolatiniai budėjimai [gatvėse? – L. T.], ryšių tinklas ir net ginkluotė“ (p. 145). Valstybės saugumo departamentas, kuris buvo labai gerai informuotas apie viską, kas vyko Lietuvoje (lietuvių opozicijoje, Katalikų Bažnyčios sferose, pogrindinėje komunistų partijoje, taip pat žydų organizacijose), nieko nežinojo apie D. Levino minimą pasitarimą ir net pasirengimą ginkluotai savigynai, kuri, beje, buvo visai nereikalinga, nes tikrų pogromų Lietuvoje nebuvo, o nuo chuliganiškų išpuolių žydus veiksmingai gynė policija. Taigi belieka manyti, jog visa tai yra knygos autoriaus ar jo informatorių vaizduotės padarinys.

1939 m. rudenį Lietuvoje rado prieglobstį tūkstančiai Suvalkų krašto žydų, kuriuos vokiečiai išvarė iš namų. Pasak knygos autoriaus, tai buvo ne Lietuvos valdžios nuopelnas, o tik pasienio miestelio žydų, kurie slaptai pervedė tremtinius į Lietuvos pusę (p. 142). Tačiau tuometinis vyriausiasis Palestinos rabinas Herzogas buvo kitokios nuomonės: jis padėkojo Lietuvos vyriausybei už suteiktą prieglobstį iš Lenkijos atbėgusiems rabinų seminarijų studentams.

Įstabus dalykas: sionisto D. Levino naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos kertinių klausimų vertinimai neretai sutampa su sovietinės istoriografijos klišėmis. Antai 1918 m. pabaigoje–1919 m. veikusi V. Kapsuko komunistinė vyriausybė vertinama kaip autentiška (p. 82), nors ji buvo sudaryta sovietinės Rusijos tautybių liaudies komisaro Josifo Stalino iniciatyva kaip priedanga Raudonosios armijos invazijai į Lietuvą, o pats V. Kapsukas ir jo kolegos priešinosi sovietinės Lietuvos respublikos skelbimui, nes Lietuvos ateitį siejo tik su Rusija. RA intervencija į Lietuvą 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje, pasak autoriaus, – sovietų „karinė ir politinė parama“ V. Kapsuko vyriausybei (p. 74); trūksta tik žodžio „broliška“. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmą autorius traktuoja kaip fašistinį (p. 83, 119, 130).

Apsirinka autorius teigdamas, jog trečiajame dešimtmetyje buvo priimtas „itin užgavęs žydus“ įstatymas, draudęs prekybinę, amatų ir pramoninę veiklą sekmadieniais (p. 82). Iš tikrųjų parduotuvių darbas sekmadieniais nebuvo uždraustas, o tik apribotas: nebuvo galima prekiauti pamaldų bažnyčiose valandomis. Nebuvo įvestas žydų amatininkams ir lietuvių kalbos egzaminas (p. 99). Kaip knygoje kuriamas lietuvių politinių jėgų priešiškumo žydams įvaizdis, rodo pavyzdys: II Seimas krikščionių demokratų balsais sukliudė žydų atstovams įeiti į daugumą Seimo komisijų. „Kitos frakcijos, – rašo autorius, – neprotestavo, išskyrus socialistus ir socialdemokratus“ (p. 82), [pabraukta mano. – L. T.]. Bet juk kitų frakcijų, išskyrus krikščionis demokratus, socialistus (valstiečius liaudininkus) bei socialdemokratus, tuomet Seime ir nebuvo!

Apskritai žydų padėtis Lietuvos Respublikoje buvo kur kas geresnė negu D. Levino veikale formuojamas įvaizdis. Tai ne kartą pripažino ir patys žydai. „Lietuvos vairuotojai [vyriausybė. – L. T.] nedaro skirtumo tarp piliečių dėl jų tikybos ar tautybės“, – 1937 m. pabaigoje konstatavo „Apžvalga“. O „Idiše štime“ 1938 m. vasarį rašė: „Nepaisant kartaus nusivylimo dėl neįgyvendintų pažadų [neatkurta personalinė autonomija. – L. T.], mes, žydai, pripažįstame faktą, jog ir dabartiniais sunkiais laikais, nepaisant visų kiršytojų ir sąmonės nuodytojų, Lietuva vis dėlto yra sala audringoje nežmoniškų žydų persekiojimų jūroje, ir kad Lietuvos žydai gyvena ramų, garbingą, žmonišką bei tautinį gyvenimą“. O štai E. Mendelsohno nuomonė: „Daugumoje naujųjų valstybių [susikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo. – L. T.] santykiai tarp žydų ir krikščionių buvo blogi nuo pat pradžios (Čekoslovakija ir Baltijos valstybės buvo pagirtinos išimtys ) [pabraukta mano. – L. T.] ir visose jose šie santykiai labai pablogėjo ketvirtajame dešimtmety“. Lietuvą E. Mendelsohnas laikė saikingai antisemitine šalimi (prie stipraus antisemitizmo šalių jis priskyrė Lenkiją, Vengriją ir Rumuniją; Rytų Europoje tik Čekoslovakija nebuvo antisemitinė).

Likimo ironija: Rumunijoje, kuri visais laikais garsėjo antisemitizmu, iš visų Vokietijos kontroliuotų šalių išliko daugiausia gyvų žydų (57 proc.), o demokratinėje Čekoslovakijoje, kurioje žydų padėtis tarpukariu buvo geresnė negu bet kurioje kitoje Rytų Europos šalyje, – tik 17,5 proc.   Šio palyginimo moralas: jei kurioje nors šalyje Antrojo pasaulinio karo metais žuvo itin daug žydų, tai nereiškia, kad joje visada buvo labai bloga žydų padėtis, o vietos gyventojai buvo dideli antisemitai.

Kai 1940 m. birželio 15 d. „sovietiniai tankai įvažiavo į Lietuvos miestus, žydai, ypač jaunimas, buvo tarp žmonių, kurie sveikino Raudonosios armijos kareivius, – rašo autorius. – Šitoks elgesys labai skyrėsi nuo pykčio ir gedulo jausmų, kurie dėl sovietų okupacijos apėmė daugumą lietuvių […]. Dauguma žydų buvo kupini entuziazmo ir pajuto didelį palengvėjimą [kad neatėjo hitlerininkai. – L. T.]“ (p. 146). Tokiam vertinimui iš esmės galima pritarti, tik reikia pabrėžti, jog anaiptol ne visi žydai laukė Raudonosios armijos. Yra žinoma, jog 1940 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto ir artimesnių apylinkių rabinai, susirinkę į Vokiečių gatvėje buvusią sinagogą, meldėsi, kad sovietai neužimtų Lietuvos. Naujoji valdžia išties nediskriminavo žydų. Kitaip negu anksčiau, jie buvo priimami į valstybines tarnybas, o kai kurie užėmė net aukštus postus. Vis dėlto kai kur D. Levinas perdeda žydų vaidmenį krašto sovietizacijoje. Antai jis rašo, jog 1940 m. vasarą „visose gyvenvietėse mitingai vyko jidiš kalba“ (p. 146). Valstybės saugumo policijos raportai, kuriuose išsamiai aprašyta vykę mitingai, jų dalyviai, oratoriai bei jų kalbų turinys, to nepatvirtina. Visi mitingai tautine dalyvių sudėtimi buvo mišrūs, o dauguma kalbėtojų buvo lietuviai. Žydų tautybės oratoriai irgi kalbėjo lietuviškai. Beje, minia juos neretai nušvilpdavo. LKP vadovai stengėsi paneigti daugelio lietuvių sąmonėje įsitvirtinusį LKP žydiškumo įvaizdį, todėl žydai labiau nukentėjo ir 1940 m. rudenį pradėjus LKP „valymą“. Į vadovaujančius postus daugiausia buvo keliami dviejų kategorijų asmenys: 1) iš Rusijos atsiųsti, turintys praktinio darbo patirtį darbuotojai, 2) pagrindinės tautybės („korenoj nacionalnosti“) kadrai, t. y. lietuviai. Ilgainiui dėl nuosavybės nacionalizavimo, sovietų vykdytos kultūrinės politikos (uždarytos visos hebrajiškos mokyklos, neleidžiama švęsti šeštadienio, pradėta uždarinėti sinagogas), represijų (1941 m. birželį žydų buvo ištremta į Sibirą santykiškai daugiau negu lietuvių) žydų entuziazmas visai išblėso; apie tai ir rašo autorius. „Vis dėlto dėl nuolatinės grėsmės, kurią kėlė kaimynystė su nacistine Vokietija, dėl įsitikinimo, kad gavę progą lietuviai susidorotų su žydais [? – L. T.], daugelis žydų pripažino, kad, nepaisant visko, ši santvarka esanti mažesnis blogis“, – apibendrina autorius (p. 150–151).

1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui, lietuviai, pasak D. Levino, surengė savo kaimynų žydų skerdynes mažiausiai 40 Lietuvos gyvenviečių dar iki įžengiant į jas vokiečių kareiviams (p. 152). Ar buvo žudomi žydai iki vokiečių atėjimo – principinis klausimas ir atsakant į jį vien išlikusių gyvų žydų atsiminimų (būtent šiuo šaltiniu, atrodo, remiasi autorius), recenzento nuomone, neužtenka. Sakykim, ar gali išlikęs gyvas kaunietis po penkerių, dešimties, penkiolikos ar daugiau metų atsiminti, kurią dieną buvo nužudyti jo artimieji – birželio 23–24 d., kai mieste dar nebuvo vokiečių, ar vėliau, po to, kai birželio 25 d. Kauną užėmus vokiečiams, specialiosios A grupės (Einsatzgruppe) vado Walterio Stahleckerio įsakymu Algirdo Klimaičio būrio partizanai pradėjo žudyti žydus? Antra, ir tai svarbiausia – ar atsiminimų autorius kompetentingas spręsti, kodėl buvo nužudyti jo artimieji: kaip komunistai, sovietiniai pareigūnai, asmeninių sąskaitų aukos ar todėl, kad jie buvo žydai? Juk pirmosiomis karo savaitėmis partizanai nužudė ir 5 tūkst. lietuvių: komunistų, komjaunuolių, sovietinių pareigūnų, naujakurių arba ir šiaip niekuo dėtų žmonių, suvedinėdami asmenines sąskaitas. Laikinoji vyriausybė, deja, visiškai nepajėgė kontroliuoti padėtį šalyje. Išskyrus žydų atsiminimus, jokie kiti šaltiniai nerodo, jog Lietuvoje iki vokiečių atėjimo žydai buvo žudomi todėl, kad jie buvo žydai.

Turint visa tai galvoje reikia išsiaiškinti, kaip lietuvių antisemitinės jėgos sprendė „žydų klausimą“. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvių verslininkų sąjunga, vienintelė organizuota antisemitinė jėga šalyje, ir jai pritarianti visuomenės dalis propagavo „verslų reformą“, t. y. ekonominį žydų ekspropriavimą. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) variantas – žydų išvarymas, kilus karui, iš Lietuvos į Rusiją. Yra žinomas tik vienas dokumentas, kurį cituoja ir D. Levinas (p. 152) – neva LAF’o propagandos centro 1941 m. kovo 19 d. Berlyne išleistas atsišaukimas, kuriame rašoma, jog lietuviams „išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą“. Šis atsišaukimas LAF’ui visai nebūdingas ir iškrenta iš kitų LAF’o dokumentų. Galimas dalykas, jog šį atsišaukimą parašė vienas ar keli asmenys, neturintys nieko bendro su LAF’u, bet kad solidžiau atrodytų, pasinaudojo jo vardu. Kadangi pagrindinė žydų dalis liko Lietuvoje (pasak D. Levino, spėjo evakuotis į Rusiją tik 15 tūkst. asmenų), tai birželio 30 d. Laikinoji vyriausybė pritarė žydų koncentracijos stovyklos – geto steigimui Kaune (Vilijampolėje). Liepos pirmoje pusėje Kauno pavyzdžiu steigė getus ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių savivaldybės. Tačiau getų (išskyrus Vilniaus, Kauno ir Šiaulių) gyvavimo laikotarpis buvo labai trumpas, nes naciai jau karo su SSRS išvakarėse buvo sumanę „žydų klausimą“ spręsti radikaliai – juos sunaikinti fiziškai. Ypatingiesiems vokiečių daliniams, kurie nuo liepos pabaigos pradėjo naikinti periferijos žydus, veiksmingai talkino lietuvių savivalda, miestų burmistrai, kiti valdininkai ir ypač policija. Apskritai tarp antižydiškos propagandos apkvaišintų vietos gyventojų surasti žydšaudžių nebuvo sunku. Todėl autoriaus teiginys, jog „vokiečiai daugiausia rūpinosi žudynių grafiko sudarymu, technine parengtimi ir žudynių priežiūra, o lietuviai rinkdavo būsimąsias aukas, mušdami ir tyčiodamiesi vesdavo jas prie iš anksto iškastų duobių ir ten nužudydavo“ (p. 170), iš esmės, deja, yra teisingas.

Visi lietuviai knygos autoriui – vientisa masė, kuri krykštavo stebėdama kankinamus ir žudomus savo tėvynainius žydus (p. 169). Apie žydų gelbėtojus beveik neužsiminta. Tiesa, po Stalingrado mūšio lietuviai už pinigus arba kitas vertybes „ėmė rodyti tam tikrą pasirengimą suteikti pagalbą nedaugeliui išlikusių žydų“ (p. 183). Tačiau net ir baigiantis karui lietuviai „visaip stengėsi, kad žydų Lietuvoje neliktų“ (p. 183). Autorius cituoja 1947 m. Miunchene įvykusios išlikusių gyvų Lietuvos žydų konferencijos pareiškimą: „Visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, tarnautojai, valstiečiai, amatininkai, darbininkai) veikliai bendradarbiavo su žudikais naikindami Lietuvos žydus, ypač provincijos miestuose […]. Konferencija įpareigoja naująją sąjungos valdybą po visą pasaulį skleisti informaciją apie siaubingus lietuvių tautos darbus – prieš įžengiant naciams, jie masiškai žudė savo šalies piliečius žydus“ (p. 190–191). Pareiškimas žmonių, ką tik ištrūkusių iš pragaro, kuriame jie nematė kitokių lietuvių, kaip tik tuos, kurie juos kankino ir žudė, per daug nestebina. Stebina kitkas: prof. D. Levinas net ir praslinkus 60 metų neįveikia nuoskaudos, emocijų, neįvertina visų faktų ir skelbia nepagrįstą, perdėm kategorišką verdiktą visai tautai.

Žydų gyvenimui sovietinėje ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje recenzuojamame veikale skirta vos keli lapai. Ir šiuo laikotarpiu lietuvių ir žydų santykiai autoriui atrodo be prošvaisčių. Tiesa, iškart po karo, kol lietuviai dar bijojo sovietų valdžios, „jie pagarbiai elgėsi su išlikusiais žydais, tačiau įsitikinę, jog sovietinė hierarchija per daug nesistengia dėl žydų, lietuviai grįžo prie savo ydų [pabraukta mano. – L. T.]. Keliuose miesteliuose ir kaimuose lietuviai nužudė išlikusius žydus, savo buvusius kaimynus. Kitose vietose virš žydų galvų kaupėsi pavojus, jog vėl bus surengti pogromai dėl kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis“. Kai kurie žydai nukentėjo nuo lietuvių partizanų (p. 193). Nepriklausomoje Lietuvoje padėtis, pasak autoriaus, gal net blogesnė negu sovietinėje. Ir Vytauto Landsbergio, ir Algirdo Brazausko pastangos įamžinti nužudytų žydų atminimą, užmegzti lietuvių ir žydų dialogą tėra „gestai“, o „žydų žudikai ir toliau vaikšto laisvi“ (p. 196). Pripažįstant, jog vilkinami Kazio Gimžausko ir Aleksandro Lileikio teismo procesai nedaro garbės Lietuvai, vis dėlto tyrinėtojui nederėtų užmiršti, kad žydšaudžių buvo ne milijonai ir ne šimtai tūkstančių, kad daugelis, o gal net dauguma susitepusių žydų krauju lietuvių po karo atsidūrė Vakaruose (JAV, Kanadoje, Australijoje, Anglijoje), kad tūkstančius nusikaltėlių nubaudė sovietai (civilizuotose šalyse antrą kartą už tą patį nusikaltimą neteisiama); svarbiausia, kad per 60 metų jie išmirė, o jei vienas kitas dar gyvas, tai tokios fizinės ir psichinės būsenos, kad jau nepakaltinami.

Šių dienų lietuviams reikia žinoti ne tik visą tiesą apie tėvynainių žydų žūtį ir lietuvių vaidmenį, tiek neigiamą, tiek teigiamą, Holokauste, bet ir tokį kaip D. Levino požiūrį, ne visai besiderinantį su tiesa. Juk ginčuose gimsta tiesa.

Baigiant recenziją, dera pagirti Joną Morkų, išvertusį iš hebrajų kalbos šį D. Levino veikalą. Vertimo kalba apskritai yra sklandi, turtinga, net išraiškinga. Tačiau, nebūdamas istorikas, vertėjas, žinoma, neišvengė ir klaidų bei netikslumų. Pradėkime nuo knygos pavadinimo: argi negalėtų būti „Trumpa Lietuvos žydų istorija“? Vertime minimos „vietos anapus sėslumo zonos“ ir „Rusijos giluma“ (p. 28, 38) – tai rusiškosios ir vidinės gubernijos; Latvijos miestas Mituva (p. 19) – tai, matyt, Mintauja; turėtų būti ne Zavileisko apskritis, o Užnerio (p. 29); geriau būtų kiekybinis pranašumas, o ne skaitlinis (p. 43). Ne kiekvienas skaitytojas suvoks, kad XIX a. pradžioje pradėti suteikti žydams giminės vardai – tai pavardės, kurių Lietuvos žydai iki tol neturėjo (p. 31). Svarstymų struktūra (p. 31) – tai įstaiga arba institucija. 36 puslapyje minimos XIX a. miestelių tarybos – tai miestų dūmos (rusiškas žodis „duma“ neverčiamas; jas turėjo tik miestai, o ne miesteliai). Rusiškas žodis „ukaz“ verčiamas kaip įsakas, o ne nuosprendis (p. 38). 48 puslapyje rašoma, jog „šepečius gamindavo fabrikuose, atskirai nuo gyvenamųjų namų“. Reikalas tas, kad ankstyvojo kapitalizmo laikais darbininkai neretai produkciją gamino savo namuose, o fabrike ji būdavo tik galutinai apdorojama. Tad jei darbininkai dirbo fabrikuose, kam dar rašyti, kad jie buvo atskirai nuo namų? Haskalą geriau būtų versti ne kaip švietimo, o kaip šviečiamąjį sąjūdį (p. 55). Grūdai padaryti javų grūdais (p. 70). Neaišku, dėl kieno neapsižiūrėjimo Rusijos caras Aleksandras I tapo II (p. 28, 31), o 1868 m. choleros epidemija perkelta į 1886 m. (p. 44). Knygoje begalė korektūros klaidų, jų yra kiekvie-name puslapyje.

Nepaisant pareikštų kritinių pastabų, kurių bent dalis, matyt, yra diskusinio pobūdžio, D. Levino darbas yra svarus įnašas į litvakų istorijos tyrimus. Reikia tik sveikinti, kad jis tapo prieinamas Lietuvos skaitytojui.


Kita versija (Dalia Kuodytė, „Vieno dokumento istorija ir ne tik…“,
Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8))

Dalios Kuodytės paskelbtas 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus maždaug 1970 m. dr. Domui Jasaičiui rašytas laiškas, kuriame kalbama apie lietuviškosios valdžios dokumentą, liečiantį žydus, yra svarbus šaltinis tyrinėjant Laikinosios vyriausybės (LV) veiklą.

Tačiau nesu įsitikinęs, kaip D. Kuodytė, jog buvęs ministras turėjo galvoje 1941 m. rugpjūčio 1 d. Laikinosios vyriausybės priimtus „Žydų padėties nuostatus“. Pačiai D. Kuodytei kelia abejonių, kodėl laiške kalbama apie Kauno miesto lietuvių komendantą plk. Jurgį Bobelį, šias pareigas ėjusį iki liepos 23 d. voldemarininkų pučo, o ne apie kpt. Stasį Kviecinską, tapusį komendantu po pučo ir šias pareigas ėjusį „Nuostatų“ priėmimo metu. Yra ir daugiau klaustukų: sakysim, kodėl Laikinosios vyriausybės dokumentas buvo pristatytas vokiečių karo komendantui gen. Robertui von Pohliui, o ne komisarui Adrianui von Rentelnui, kuris, liepos pabaigoje įvedus civilinį valdymą, perėmė iš Pohlio įgaliojimus lietuviškųjų institucijų atžvilgiu? Arba kodėl dokumente kalbama apie leistiną žydams pasiimti į getą turtą? Juk LV rugpjūčio 1 d. dokumente išdėstytos tik bendrosios nuostatos: komunistinių organizacijų nariai bei apskritai bolševikinėje veikloje dalyvavę žydai suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o visi kiti žydų tautybės asmenys apgyvendinami atskirose tam tikslui pasirinktose vietose. M. Mackevičiaus laiške atsiradusius neaiškumus paaiškinti nesunku: buvęs ministras rašė laišką praslinkus 30 metų po aprašomųjų įvykių, todėl ne viską atsiminė, kai ką ir painiojo.

Viskas susidėliotų į savo vietas, jei vadovautumės prielaida, jog M. Mackevičius savo laiške kalba ne apie rugpjūčio 1 d. „Žydų padėties nuostatus“, o apie kito, ankstesnio nutarimo steigti Kaune getą poįstatyminių aktų projektus, kuriuose reglamentuojami visiškai konkretūs dalykai: geto ribos, leistinas žydams į getą pasiimti turtas ir pan. Kaip žinoma, Kauno miesto lietuvių komendantas J. Bobelis ir miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas, vykdydami LV birželio 30 d. nutarimą steigti Kaune getą, liepos 10 d. išleido įsakymą, kad visi Kauno žydai iki rugpjūčio 15 d. privalo persikelti į Vilijampolės priemiestį. Šio įsakymo 5-asis paragrafas skelbė: „Tvarkingam persikėlimui užtikrinti Kauno miesto Butų ūkio valdyba kartu su žydų bendruomenės atstovais nustato persikėlimo sąlygas, tvarką ir eigą“. Dešimčių tūkstančių žmonių perkraustymas – techniškai sudėtingas dalykas. Todėl jau liepos 12 d. miesto savivaldybė patvirtino Žydų komitetą ir jo pasiūlytus kandidatus į specialias turto, butų paskirstymo, transporto, finansų, sanitarijos, statistikos komisijas, taip pat 67 „bendradarbius“, irgi iš žydų tarpo, kurie kartu su Žydų komitetu (jo nariai buvo Jokūbas Goldbergas, Moisiejus Kopelmanas, Samuelis Sniegas, Nikolajus Gimelickis, Beras Šapira, Levas Garfunkelis, Efraimas Rabinovičius, Jankelis Šmukleris ir Grigorijus Volfas) turėjo perkraustyti žydus. Buvo patvirtintas ir šeimų perkėlimo grafikas.

Liepos 10 d. įsakymas buvo gana liberalus (jei čia tinka šis žodis): iškeliami į Vilijampolę žydai galėjo savo paliekamą nekilnojamąjį turtą likviduoti, „pirmoje eilėje susitardami pasikeisti su Vilijampolėje nekilnojamąjį turtą turinčiais ir iš ten išsikraustyti norinčiais lietuviais“. Todėl visiškai suprantamas M. Mackevičiaus aprašytas vokiečių nepasitenkinimas: plk. J. Bobeliui pradėjus R. von Pohlio štabe skaityti projekto tekstą, vienas SS karininkų nutraukė jį sakydamas: „Matau, kad jūs žydų reikalo nesutvarkysite. Mes sutvarkysime“. Ir iš tiesų liepos 31 d. Kauno miesto komisaras SA oberfiureris Hansas Crameris iš dalies pakeitė liepos 10 d. lietuviškosios miesto valdžios įsakymą, uždrausdamas žydams „pardavinėti, keisti ar kokiu kitu būdu realizuoti visą jų judamąjį ir nejudamąjį turtą“. Dar prieš tai, liepos 25 d. naujoji, daugiausia iš voldemarininkų sudaryta Kauno miesto valdžia (komendantas kpt. S. Kviecinskas, jo pavaduotojas plk. Mykolas Kalmantas, burmistras K. Palčiauskas, Kauno policijos vadas Kęstutis Renigeris, komendantūros organizacinio skyriaus viršininkas mjr. Antanas Biknaitis, Saugumo departamento direktorius Vytautas Reivytis ir Policijos departamento direktorius Ignas Taunys), matyt, viską suderinusi su vokiečiais nutarė, jog „žydams, išsikeliantiems į Vilijampolėje skirtą rajoną, leidžiama pasiimti tik profesijos įrankius ir naujoms gyvenimo sąlygoms būtiną mantą […]. Kitas turtas paliekamas Kauno miesto savivaldybės žinioje“. Patvirtintoje instrukcijoje smulkmeniškai nurodyta, kokius daiktus leidžiama pasiimti.

Galima manyti, jog apie kurį nors šių lietuviškosios Kauno miesto valdžios projektų, parengtų po liepos 10 d., ir rašo savo laiške M. Mackevičius.

Ta pačia proga keletas pastabų dėl Laikinajai vyriausybei priskiriamo dokumento „Žydų padėties nuostatai“ autentiškumo. Vyriausybės posėdžių protokolai neišliko arba bent jau tyrinėtojams nėra žinomi. „Nuostatai“ buvo paskelbti 1941 m. rudenį generalinių tarėjų įstaigos rotaprintu išleistame rinkinyje „Laikinosios vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941.06.23–1941.08.05).

1974 m. rašytame straipsnyje „Lietuvos žydų likimas ir laikinoji Lietuvos vyriausybė“ (paskelbtas 1978 m.) buvęs tos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) tvirtina, jog „šis dokumentas – netikras“, nes: 1) LV priimti nutarimai būdavo pasirašomi ministro pirmininko pareigas ėjusio J. Ambrazevičiaus ir vyriausybės reikalų vedėjo J. Švelniko, o šis – J. Ambrazevičiaus ir vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio; be to, po dokumentu nėra ministrų parašų, o tik mašinėle įrašytos jų pavardės; 2) „Žydų padėties nuostatų“ data – 1941 m. rugpjūčio 1 d., kai nuo liepos 25 d. Lietuvoje jau buvo civilinė vokiečių valdžia (Zivilverwaltung). Išeivijos autorius J. Balčiūnas teigė, jog „Žydų padėties nuostatai“ – nacių falsifikatas. Šio dokumento autentiškumu abejojo ir kiti išeivijos autoriai.

Tačiau tai, kad po „Nuostatais“ trūksta J. Švelniko parašo, nėra argumentas, verčiantis abejoti šio dokumento autentiškumu. Liepos 19 d. vyriausybės priimtą „Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių denacionalizacijos įstatymą“ pasirašė J. Ambrazevičius ir prekybos ministras Pranas Vainauskas, liepos 22 d. priimtą „Pramonės įmonių denacionalizacijos įstatymą“ – J. Ambrazevičius ir pramonės ministras Adolfas Damušis, liepos 26 d. „Farmacijos įmonių denacionalizacijos įstatymą“ – J. Ambrazevičius ir sveikatos apsaugos ministras dr. Kazys Venckus. Rugpjūčio 4 d. vyriausybės priimtus „Laikinuosius nuostatus darbo jėgai tvarkyti“ pasirašė J. Ambrazevičius ir darbo bei socialinės apsaugos ministras Juozas Pajaujis. Daugumą su švietimu bei kultūra susijusių aktų pasirašinėjo vien J. Ambrazevičius, nes jis ėjo ne tik premjero pareigas, bet buvo ir švietimo ministras. Beje, rugpjūčio pradžioje J. Švelniko parašo nėra nė po vienu aktu, visur pasirašinėjo J. Ambrazevičius ir vyriausybės posėdžio sekretorius J. Sakalauskas arba atitinkamos šakos ministras. Iš to darytina išvada, jog rugpjūčio pradžioje J. Švelnikas nedalyvavo vyriausybės posėdžiuose. „Žydų padėties nuostatų“ 9-asis straipsnis skelbė, jog „šiems nuostatams vykdyti instrukcijų leidžia ir kylančius dėl šių nuostatų vykdymo neaiškumus ir skundus galutinai sprendžia Vidaus reikalų ministras“. Todėl visai logiška, kad po šiuo dokumentu nėra vidaus reikalų ministro J. Šlepečio parašo.

Rotaprintu išleistų „Laikinosios vyriausybės įstatymų, nutarimų ir potvarkių“ tekstas nebuvo fotografuotinis, todėl atkrenta ir J. Ambrazevičiaus priekaištas, kad po dokumentu trūksta originalių parašų.

Jau V. Brandišauskas pastebėjo, kad Laikinoji vyriausybė leido įstatymus iki paskutinės savo veiklos dienos – rugpjūčio 4-osios. Rugpjūčio 1 d. vyriausybė priėmė 10 juridinių aktų, rugpjūčio 2 d. – taip pat 10, 3 d. nedirbo (sekmadienis), o 4 d. – net 18.

Tačiau stipriausias argumentas, pagrindžiantis „Žydų padėties nuostatų“ autentiškumą, yra šis: generalinių tarėjų institucijų išleistas Laikinosios vyriausybės aktų rinkinys nebuvo slaptas, o tarp pačių generalinių tarėjų buvo 3 Laikinosios vyriausybės nariai (finansų tarėjas Jonas Matulionis, teisingumo – M. Mackevičius ir žemės ūkio – Balys Vitkus). Vadinasi, leidinys nebuvo paslaptis ir kitiems buvusiems ministrams, taip pat ir J. Ambrazevičiui. Kodėl jie, pastebėję falsifikatą, nedemaskavo apgaulės? Tai jie galėjo padaryti jau vokiečių okupacijos metais nacių cenzūrai nepavaldžioje antinacinės rezistencijos spaudoje („Nepriklausoma Lietuva“, „Į laisvę“, „Laisvės šauklys“ ir kt.). Tą patį jie galėjo padaryti ir pirmaisiais pokario metais, gyvendami Vakarų Vokietijoje, paskui persikėlę į Šiaurės Ameriką, tenykštėje lietuvių arba anglų spaudoje. Kodėl J. Ambrazevičius bei kiti išeivijos veikėjai prabilo apie „falsifikatą“ tik po to, kai anglų kalba buvo paskelbti dokumentai apie Holokaustą Lietuvoje 1941 m. vasarą ir iškilo J. Ambrazevičiaus bei kai kurių kolegų ministrų deportavimo grėsmė?

Last but not least, „Žydų padėties nuostatai“ neiškrenta iš konteksto ir visiškai derinasi su kitais LAF’o bei Laikinosios vyriausybės dokumentais. Dėl visų šių priežasčių nėra pagrindo abejoti „Nuostatų“ autentiškumu.


Dėl „Žydų padėties nuostatų“ autentiškumo

Nei skelbtu dokumentu, nei kaip nors kitaip neįrodinėjau „Žydų padėties nuostatų“ neautentiškumo. Bandžiau pasakyti, kad tyrinėtojui toks dokumentas tiek dėl formos, tiek dėl laiko, kada buvo priimtas, turės sukelti tam tikrų abejonių. Ir dabar, nekvestionuodama „Nuostatų“ autentikos, abejoju, ar Laikinoji vyriausybė, jau žinodama savo likimą, galėjo priimti visiškai nereikalingą ir tuo laiku nelogišką dokumentą, kai žydų klausimas iš esmės jau buvo išspręstas.

Dalia Kuodytė

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras