LGGRTC LOGO

 

Inga Čepėnaitė. Sausio 13-oji – Lietuvos dvasios pergalė

 

Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Lietuvis – savo tėvų žemės šeimininkas, jis čia gyvens ir kurs.

Lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai. Apie žmonių drąsą tomis dienomis galėjai išgirsti iš pačių dalyvių, spaudos, kitų informacijos priemonių. Tačiau laikas bėgo; nugrimzdo į užmarštį kraupūs vaizdai, apgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, iš gyvenimo pasitraukė kai kurie įvykių dalyviai, o kiti prisiminimus atgaivina nenoriai. Todėl mes, Noreikiškių vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai, nutarėme užrašyti tėvų bei šeimos narių, dalyvavusių Sausio 13-osios įvykiuose, prisiminimus. Leiskime prabilti dokumentams ir gyvajai atminčiai, įsiklausykime į jų dialogą.

Sausio 8 dieną SSSR gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsako įvesti desantininkų padalinius į Baltijos kraštus. Į Lietuvą pradėjo traukti divizijos daliniai iš Pskovo .

Sausio 9 dieną Michailas Gorbačiovas apkaltina Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką.

„Sąjūdžio mitingai pažadino mumyse tai, apie ką seniai nebegalvojome arba svajojome slaptai – viltį būti laisviems. Nepaprastas žmonių entuziazmas, perpildytos mitingų aikštės rodė, kad lietuvio sąmonė bunda. Mes suvokėme, jog okupantai su tuo nesitaikstys. Kažkas turi įvykti. Kur? Kaip? Kada? To mes dar nežinojome...“ – pasakoja mūsų mokyklos mokytojas, klasės auklėtojas R. Miknevičius.

Sausio 10 dieną Vilniaus miesto Šiaurės kariniame miestelyje įrengiamas kosminio ryšio su Maskva punktas.

Sausio 11 dieną LKP CK biuro narys Juozas Jermalavičius skelbia, kad sudarė nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris „imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą“.

11 val. 30 min. užimamos krašto apsaugos patalpos Alytuje.

11 val. 45 min. Vladimiras Uschopčikas informuoja LAT apie Vilniuje prasidedančius karinius „manevrus“.

„Šeštadienį su kurso draugais (1991 m. buvome KPI Mašinų gamybos fakulteto trečio kurso studentai) nuvažiavome į Vilnių. Tikėjomės, jog sostinė bus išlaikiusi naujametę nuotaiką, tad mes čia smagiai paviešėsime. Tačiau taip neįvyko. Pirmąjį jaudulį sukėlė per tiltą ties Pedagoginiu institutu važiuojančios tanketės. Aš vis dar netikėjau, kad Lietuvoje galimi įvairūs politikos posūkiai, tačiau dabar pajutau akivaizdžią grėsmę. „Kariniai manevrai!“ Jie man buvo geriau negu kitiems suprantami – 1985–1987 m. tarnavau vidaus kariuomenės daliniuose. 1986 m. gruodžio 15 d. mūsų pulkas slopino Alma Atos jaunimo ir studentų maištą prieš Kunajevo paskyrimą Kazachijos KP CK pirmuoju sekretoriumi, o 1987 m. Krymo totoriams pareikalavus autonomijos, „suteikėme internacionalinę pagalbą“ ir šiai tautai. Ir vis po karinių manevrų priedanga”, – pasakoja pirmos klasės mokinės Justinos tėvelis E. Šimkus.

11 val. 45 min. desantininkai užima krašto apsaugos rūmus Vilniuje. Yra sužeistų.

Apie 12 val. užgrobti Spaudos rūmai. Akcijoje dalyvauja šarvuočiai, tankai, desantininkai. Keturi žmonės sužeisti, tarp jų ir moterys.

„Sausio 11-ąją aš gerai prisimenu, – atsiminimais dalijasi 12a klasės mokinio M. Gudaičio mama D. Gudaitienė. – Ėjau pas Tamošauskus mokyti jų sūnaus Tado (berniukas sirgo ir buvo mokomas namuose). Svetainėje prie įjungto televizoriaus sėdėjo Tado mama: rodė reportažą apie tragiškus įvykius prie Spaudos rūmų. Abi labai išsigandom, mus apėmė nerimas, baimė: sužeisti žmonės, o kas bus toliau?! Tamošauskienė dejavo, jautėme netikrumą, įtampą. Trumpai tąkart pamokiau Tadą ir išskubėjau namo – galvojau apie saviškius“.

12 val. 30 min. užimamas krašto apsaugos pastatas Šiauliuose.

13 val. užgrobiamas Kauno vairuotojų mokyklos, kur vykdavo KAD kursai, pastatas.

13 val. 30 min. Vytautas Landsbergis skambina SSSR prezidentui M. Gorbačiovui. Pokalbis neįvyksta, nes prezidentas „pietauja“.

16 val. 30 min. iš Rudaminos į Vilnių išvažiuoja 50 desantininkų tankų. Marijampolės rajone ties Igliauka uždaro kelią į Vilnių. Karinės mašinos iš Panemunės išvyksta į Vilnių.

16 val. 40 min. Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas perskaito protesto notą SSSR užsienio reikalų ministrui.

„Sausio 11-tą aš lankiausi Vilniuje, nes turėjau reikalų VPI. Tačiau visos darbo problemos tąsyk atrodė nesvarbios. Kalbėjome tik apie tų dienų įvykius. Mūsų nerimą stiprino nuolatiniai pranešimai apie užimamus pastatus, uždaromus objektus, valdžios pareiškimus. Įtampa jautėsi ir gatvėse: žygiavo sovietų kareivių būriai, važinėjo tanketės, neveikė kai kurios įstaigos. Supratau, kad reikia skubėti į Kauną – vėliau galiu nepasiekti namų, o ten sunerimus laukia šeima“, – pasakoja Noreikiškių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui K. Juška.

18 val. užgrobiamas Medžiotojų ir žvejų draugijos pastatas Vilniuje.

21 val. užimamas Nemenčinės TV retransliacijos centras.

23 val. pranešama, kad kariškiai užgrobė Vilniaus geležinkelio mazgą, sustojo traukinių eismas.

„Rytojaus dieną darbo reikalais ruošiausi vykti į Vilnių. Tuo metu dirbau LŽŪA prorektoriumi ir sprendžiau Akademijai iškilusias problemas. Akylai sekiau visų dienų įvykius ir darėsi neramu dėl Lietuvos. Supratau, kad darbo ir asmeninius klausimus teks atidėti kuriam laikui, nes dabar sprendžiami valstybės reikalai. Kitą dieną į Vilnių neišvažiavau, bet drauge su kitais darbuotojais išvykau kitu maršrutu – į Juragius“, – prisiminimais pasidalijo Noreikiškių seniūnijos seniūnas J. Padalevičius.

Sausio 12 dieną vadovauti kariuomenės veiksmams į Vilnių atvyko generolas Vladislavas Ačialovas.

Po karinės jėgos panaudojimo LR AT įsteigė Laikinąją gynybos vadovybę. Šis organas vadovauja karinei, politinei ir informacinei gynybai, kurios tikslas – nutraukti SSSR puolimą ir karą prieš Lietuvą.

1 val. 30 min. Vilniaus gatvėse intensyviai pradeda judėti šarvuočiai ir kitas karinis transportas.

2 val. apsupamas ypatingosios paskirties policijos dalinys, esantis Valakampiuose. 32 Lietuvos vidaus organų darbuotojai pereina į SSSR pajėgų pusę.

4 val. 30 min. puolama Policijos akademija. V. Landsbergis tris kartus bandė susisiekti su M. Gorbačiovu.

11 val. kelyje Porečė–Druskininkai apsuptas KAD postas, žmonės sumušti, išvaikyti.

Trylikos Spaudos rūmuose užgrobtų redakcijų žurnalistai išleidžia bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“.

13 val. atvyko Leningrado delegacija.

Pasakoja Vidmantas Lazdauskas, 7a klasės mokinės Karolinos Lazdauskaitės dėdė: „1991 m. sausio 12 d., apie pietus, išvykome iš Kuršėnų autobusu. Visi važiavome patriotiškai nusiteikę, pakilios nuotaikos, dainuodami. Niekas net neįtarė, ką reikės tą naktį išgyventi Vilniuje...“

14 val. Kaune karinis sunkvežimis, pažeidęs eismo taisykles, užkabino automobilį. Vienas žmogus žuvo, kitas sunkiai sužeistas. Tūkstančiai vilniečių ir žmonės iš visos Lietuvos budi prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos komiteto, TV bokšto ir tarpmiestinės telefonų stoties.

LŽŪA docentas E. Ulickas, 10a klasės mokinės G. Kazlauskaitės senelis, pasakoja: „1991 m. sausio 12 d. LŽŪA sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarime buvo nutarta organizuoti studentų grupes, norinčias vykti saugoti svarbiausius objektus Kauno rajone. Inžinerijos fakulteto, kuriame aš dirbu, studentai ir dėstytojai nutarė vykti į Juragius saugoti televizijos bokšto.

Nuvykę pamatėme, kad lauke ruošiamasi gintis. Išardytas sunkvežimis ir kitos įvairių mašinų dalys, metalo laužas sunešti prie pagrindinio įėjimo į bokštą, kad jomis būtų užremtos durys ir iš lauko pusės kareiviai negalėtų įsiveržti į pastato vidų.

Prie pastato rinkosi vis daugiau žmonių. Kai kurie ėjo pėsti, kiti vyko lengvosiomis mašinomis. Atvažiavo ir keletas traktorių, sunkvežimių. Iki 20 val. susirinko keli šimtai žmonių.

LRT darbuotojai pranešinėjo apie vis didėjantį pavojų Vilniaus televizijai ir nurodinėjo, kad Kaunas būtų pasirengęs perimti iš Vilniaus TV stoties transliacijas, jei Vilniaus stotis būtų užimta kariškių ir negalėtų transliuoti laidų“.

11c klasės mokinio Edvino tėvelis S. Rajuncas prisimena: „Sausio 12 d. mums paskambino dziudo treneris Romualdas Pocius ir paprašė surinkti sportininkų grupę, galinčią vykti į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Greitai sukvietėme žmones, priklausiusius dziudo „Žalgirio“ rinktinei, ir nedelsdami išvykome.

Vilniuje prasiskverbę pro didžiulę žmonių minią, susitikome su SKAT vadu, Lietuvos kariuomenės pulkininku A. Pociumi. Jis paaiškino mūsų veiklos planą. Kiekviena savanorių grupė užėmė nurodytas teritorijas, vyrai nusiteikė rimtai, bet neišsigando. Labai trūko ginklų: 12 savanorių teturėjo du šautuvus. Tačiau ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis nesitraukėme, mus palaikė žmonių minia, apsupusi AT“.

22 val. karinės technikos kolona važiuoja iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus.

„Tarp 22–23 val. buvo pranešta, kad miesto link pajudėjo tankai. Žmonės trimis gyvomis grandinėmis apjuosė bokštą. Moterims ir jaunimui liepė pasitraukti į tolimesnę eilę. Priekyje stovėjo vyrai. Gynėjams giedant giesmę „Marija, Marija“, omonininkai paleido šūvius į bokšto langus. Žmonės nesiskirstė“, – pasakoja Jolanta Lazdauskienė, 7a klasės mokinės Karolinos mama.

AT ir jos pirmininko vardu Lietuvos piliečiai raginami ginti Vyriausybės pastatus. Gyventojai atsiliepė į raginimus: tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir apsupo Vyriausybės įstaigas. Daugiausia žmonių susitelkė prie TV bokšto ir Respublikos parlamento.

23 val. anoniminė antikonstitucinė grupuotė, apsišaukusi „nacionalinio gelbėjimo komitetu“, paskelbia „...savo pareiga paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje...“

Sausio 13 dieną apie 24 val. NGK atstovai kreipėsi į LAT peticija reikalaudami, kad ji atsistatydintų ir būtų įvestas prezidentinis valdymas. Tuo pačiu laiku NGK nutarė paimti kontrolėn Radijo ir TV pastatus.

Atsiminimais dalijasi 2d klasės mokinio Aurimo tėtis Vykintas Vaitkevičius: „Budėti nusprendėme prie Televizijos ir radijo komiteto. Nuo gatvės pusės, prie įėjimo į pastatą, prasidėjo šaudymas. Žmones, užtvėrusius įėjimą, puolė desantininkai pilna kovine apranga – su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, automatais. Aš stovėjau trečioje ar ketvirtoje eilėje ir mačiau desantininkus, su pasitenkinimu metančius užtaisus į mus. Gerai apšviestuose desantininkų veiduose matėme žiaurų pyktį, įniršį. Jie plūdosi, kartais paleisdavo šūvius. Pagaliau žmones puolė automatų buožėmis, po netikėtų smūgių daug kas susiėmė už galvų“.

Pasakoja 10a klasės mokinio Aurelijaus Majausko teta Danutė Andriuškevičienė: „Nežinau, kas mane tą vakarą „nunešė“ prie TV bokšto. Tokia gausybė žmonių! Nepažįstami žmonės glėbesčiavosi, nuoširdžiai bendravo. Visi nerimaudami laukė įvykių. Balsas iš garsiakalbio nuolat kartojo, kad būtumėme stiprūs, tvirti, kad Lietuvos radijas ir televizija su mumis. Mano akys buvo pilnos ašarų ir tą vakarą jaučiausi labai tvirta...“

8b klasės mokinės Viktorijos tėtis V. Pran-ckietis prisimena: „Sausio 13-osios naktį, pirmą valandą 50 minučių, tankai pradeda supti TV bokštą Vilniuje. Tankų priekyje einantys automatininkai koviniais šoviniais iš pradžių šaudo į žemę“.

„Užpuolikų tankai pradėjo vienas po kito važiuoti į žmonių minią, sukinėtis joje. Taip po vikšrais pateko keletas žmonių. Medikai stengėsi suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Aplink vis daugiau girdėjosi aimanų ir dejonių, bet žmonių ryžtas nemažėjo“, – papildo 11b klasės mokinio Tado tėvelis R. Baltrušaitis.

2 val. nakties kariuomenė užima Radijo ir TV pastatus, TV bokštą. Iš tankų prie TV bokšto ir BTR, važinėjančių po miestą, buvo transliuojamas iš anksto parengtas magnetofono įrašas su J. Jermalavičiaus pranešimu, kad NKG paėmė visą politinę valdžią į savo rankas. NKG vardu buvo skelbiama, kad sausio 13 d. 6 val. 30 min. įvedama komendanto valanda ir Vilniaus komendantu paskiriamas Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras V. Uschopčikas.

3 val. 20 min. pradeda veikti Kauno radiofonas ir televizija (Sitkūnuose).

„Tuo laiku, kada Lietuvos žmonės pakilo į laisvės kovą, mes gyvenome netoli greitkelio, vedančio Sitkūnų link. Po kruvinosios nakties keletą parų budėjome prie Sitkūnų stoties bokšto. Tai buvo skausmo dienos: visi gedėjo žuvusiųjų, išgyveno dėl sužeistųjų, su nerimu gaudė kiekvieną naujieną iš „karštų taškų“. Tačiau visur jautėme net nepažįstamų žmonių nuoširdumą, broliškumą, vienybę ir neapykantą priešui“, – prisimena 10b klasės mokinės Indrės mama D. Prakupimienė.

12 val. 25 min. į Vilnių atskrido SSSR AT delegacija. Aikštėje apie šimtas tūkstančių žmonių: atvyko solidarumo delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos.

Mitingas, palaikantis teisėtą valdžią, tęsėsi iki 21 val. Buvo paskelbtas 3 dienų gedulas.

Šauksmas į geležinę širdį

Žmogau, atsitokėk, ką tu darai?

Nejau širdis iš geležies kalta?

Dėmių ant savo rankų nematai?

Tai kraujas. Tave prakeiks visa tauta.

Žinok, tai kraujas nekaltų žmonių,

Kovojusių už savo laisvę.

Kam reikia dar naujų aukų?

Kam gi atimt gyventi teisę?

Nejaugi nedreba sunki ranka,

Pakilus prieš beginklę minią?

Gal nulieta iš geležies širdis tava,

Kad nejaučia, jog taikią žemę mina?

Ką pasakys tau motina žila,

Namo kraujuotom rankom kai sugrįši?

Ar apsidžiaugs vaikai, žmona,

Kad mūsų žemę tu krauju dažysi?

Giedrė Baltrušaitytė, 9b kl., 1991 m.

Taline Baltijos stotys ir RSFSR pirmininkas Borisas Jelcinas pasirašo kreipimąsi į JTO generalinį sekretorių Peresą de Kueljerą dėl JTO konferencijos kvietimo Baltijos valstybių problemai sureguliuoti. Talino pasitarime RSFSR AT pirmininkas B. Jelcinas kreipėsi į rusakalbius Pabaltijo gyventojus ir karininkus bei kareivius, esančius tose respublikose bei Rusijos teritorijoje: „Prieš eidami šturmuoti valstybinius objektus Pabaltijo kraštuose, prisiminkite savosios respublikos ir savo liaudies dabartį ir ateitį. Vykdydami įsakymą užimti vyriausybinius objektus ir panaudodami ginklą prieš gyventojus, Jūs tampate tamsių jėgų įrankiu...“

Tačiau „tamsiosios jėgos“ pergalės nepasiekė. Kruvini įvykiai sutvirtino žmonių ryžtą, įkvėpė kovai, suteikė jėgų. Dar keletą savaičių ištikimiausi Lietuvos vaikai saugojo gyvybiškai svarbius objektus.

Aš, kaip ir mano bendraamžiai, 1991 m. sausio 13 d. dar nėjau į mokyklą. Prisimenu, kaip mane, brolį ir mamą tėtis buvo nusivežęs prie Juragių bokšto. Mes nuvežėme ten budėjusiems žmonėms karštos arbatos ir sumuštinių. Žmonių radome nedaug, bet visi buvo labai draugiški, mane pavaišino sausainiais. Tuo metu aš dar nesupratau, kas vyksta.

Mano mama dirbo statybinėje organizacijoje, kuri į Vilnių siuntė gelžbetoninių blokų prikrautas sunkiasvores mašinas užtvaroms statyti. Transportas vyko ir į Juragius bei Sitkūnus. Darbuotojai pamainomis važiavo budėti į Vilnių. Moterims važiuoti neleido, liepė saugoti vaikus.

Taip pat gerai prisimenu, kaip mano dėdė dailininkas Petras Kardokas daug dienų ir naktų budėjo prie telefonų stoties Kaune. Šiurpių įvykių jis nepatyrė, nes Kaune tragedijos pavyko išvengti. Čia dauguma žmonių taip pat buvo pasirengę viskam, nors atsirado ir tokių, kurie, pasisukioję keletą minučių, išvažiuodavo.

Prabėgo 10 metų, tačiau ir dabar, prisiminus tas dienas, ne vienam atsiveria senos žaizdos. Rinkdami prisiminimus pastebėjome, kad daugelis žmonių apie patirtus išgyvenimus pasakoja nenoriai. Pakalbinau savo pusseserės I. Yliekienės vyrą Audingą. Jis papasakojo, kaip po savaitės vyko vieno omonininko vestuvės. Niekas jose nedalyvavo, net artimiausi giminės. Žinojau, kad Audingas gali papasakoti daugiau, nes jis (nors tuo metu turėjo gimti jų pirmagimis) keletą parų nesitraukdamas budėjo prie TV bokšto. Tačiau į mano prašymus buvo atsakyta: „Per daug skaudu prisiminti“. Patirtas siaubas jį labai pakeitė.

7a klasės mokinys V. Miknevičius užrašė tokį pasakojimą: „Aš pažįstu žmogų, kuris dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose – Petrą Podgorną. Dabar jis pirmos grupės invalidas: sunkiai vaikščioja, sutrikusi kalba. Dėdė Petras tą naktį nuosavu autobusu nuvyko prie TV bokšto. Apie 2 val. nakties į autobusą įsiveržė kareiviai. Sudaužė valdymo skydą, sudraskė sėdynių apmušalus, o išlipdami šautuvo buože smogė jam pačiam. Sudaužytą autobusą parvairavo kitas žmogus. Dėdė Petras ilgai gydėsi, bet... Šiandien tų įvykių jis stengiasi neprisiminti“.

Sausio 13-osios įvykiai pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo. Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Macinkevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.

Sausio 13-oji... Šiandien prirašyta daug straipsnių, išleista nemažai knygų, kuriose rimti politikai, istorikai, politologai nagrinėja faktinę medžiagą, pateikia situacijos, įvykių, politikų ir visuomenės vaidmens įvertinimą. Moksliškai tyrinėti faktus mes nepajėgūs. Mūsų darbo tikslas – užfiksuoti gyvąją atmintį, parodyti jaunajai kartai, kad žmonės, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, gyvena šalia ir yra mūsų seneliai, tėvai, artimieji. Mes, noreikiškiečiai, norime išsaugoti nors dalelę autentiškų prisiminimų. Tegul šie liudijimai įkvėps naujiems darbams, padės jaunajai kartai suvokti laisvės kainą, pasirinkti savo gyvenimo idealus. Tikime, kad tauta bus gyva tol, kol jos vaikai savo širdyse nešios Tėvynės meilės kibirkštį. „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“ (Just. Marcinkevičius).

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras