LGGRTC LOGO

 

RECENZIJOS

 

Abejotinas „frontininkų“ pasirinkimas, arba apie eilinę A. Liekio „monografiją“ (Algimantas Liekis, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22–08 05), Vilnius, 2000, 428 p.)

Blogos pranašystės, deja, išsipildo, ir net su kaupu. Taip būtų galima pasakyti apie išeivijos mėnraštyje „Akiračiai“ pasirodžiusią žinutę, kad Lietuvos istorikas Algimantas Liekis, padirbėjęs Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) archyve Čikagoje, rengiasi parašyti knygą apie 1941 m. Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę (LV). Priminus istoriko praeitį („sovietiniais laikais […] buvo sovietinio laivyno komsorgas, LTSR Istorijos instituto partinės organizacijos sekretorius…“), suabejojus jo, kaip mokslininko, reputacija, teigta, jog Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) „įpėdiniai frontininkai“ pakvietė A. Liekį „parašyti knygą, kuri padėtų Seime prastumti reikiamus įstatymus, „įteisinti“ Laikinąją vyriausybę, o sukilimo datą paskelbti valstybine švente“. Remiantis A. Liekio interviu laikraščiui „Draugas“, kritikuotos ir jo išvados dėl LAF’o veiklos bei paviršutiniško žydų tragedijos traktavimo. Nors A. Liekio praeities akcentavimas atrodė labiau panašus į partinę polemiką, o skeptiškas požiūris, knygai dar nepasirodžius, pernelyg ankstyvas, tačiau šiandien, kai knyga jau pasiekė skaitytoją, nuojauta, pasirodo, buvo daugiau nei pagrįsta.

Tad pradėkime nuo „monografijos“ (taip knygą pavadino autorius) pristatymo. Tie, kuriems įspūdį daro leidinio poligrafinė kokybė, nenusivils: knyga solidžios apimties, gražiai išleista. Prasminga ir turininga autoriaus biografija, pateikta knygos gale, įspūdingi mokslinio darbo rezultatai: „iš viso yra paskelbęs Lietuvos ir užsienio spaudoje daugiau kaip 650 straipsnių, parašęs 18 knygų mokslo, technikos raidos, lietuvių kovos prieš okupantus klausimais“. Garbinga redakcijos taryba, žinomi recenzentai (gal kiek mažiau istorikams žinomas aviacijos veteranas Viktoras Ašmenskas; tačiau, kita vertus, ne istorikas redakcijos tarybą vargu atskirs nuo recenzentų). Taigi viskas būtų lyg ir neblogai, jei ne viena „smulkmena“: beveik 400 puslapių apimties tekstą parašyti įdomiai, problemiškai, profesionaliai. Deja, jis nėra toks nepriekaištingas, kaip norėtųsi, tad daugiausia kalbėsime apie medžiagos dėstymą, teksto dalykines spragas ir būtinybę skaityti kolegų tekstus, apie elementarius reikalavimus mokslinei publikacijai bei elementarią istoriko etiką, mažiausiai, deja, apie profesionalumą.

Kiekvienoje monografijoje pirmiausia turėtų būti išsami istoriografinė analizė. Tuo labiau šioje, nes apie Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę rašyta ir iki šiol rašoma, ypač išeivijoje, pakankamai daug. Įvade taip pat turėtų būti analizuojamos pagrindinės problemos, kontraversiškiausi klausimai, interpretacijų įvairovė ir jos priežastys. Deja, viso to nerandame. A. Liekis pateikia tik kelis stereotipinius vertinimus, įprastus tarybiniais metais, pamini kelias pavardes bei veikalus iš paskutiniojo dešimtmečio ir keletą Lietuvių fronto bičiulių straipsnių. Bibliografiniam informaciniam leidiniui, ištaisius klaidas ir papildžius, gal to ir užtektų, tačiau „monografijoje“ norėtųsi matyti analizę. O ji galima įvairiais aspektais: teminiu, chronologiniu, netgi ideologiniu.

Nebuvo aptarta ir darbe naudota archyvinė medžiaga. Išvardyti tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) bei Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo (LVOA) fondai, kuriais autorius naudojosi, nors, tiesą sakant, su klaidomis (nurodyti fondai, kurių skaitydami tekstą išnašose nerasime). Lietuvos skaitytojui ypač būtų buvę įdomu daugiau sužinoti apie Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA) ir jame saugomus dokumentus, LTSC archyve sukauptą medžiagą. Iš knygos pratarmės neaišku, kiek dėmesio autorius skyrė archyvams (ir kuriems), o kiek – gausiems išeivių atsiminimams. Šiuos klausimus autorius mėgino komentuoti jau išleidus knygą. Atsakydamas į laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiojo redaktoriaus Gedimino Zemlicko klausimą pažymėjo, kad „pagrindinė archyvinė medžiaga [buvo] rinkta ir tvarkyta Lietuvoje – Centriniame valstybės archyve“, o liudininkų atsiminimai netapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Į svarbų klausimą, kiek galima remtis buvusių LV narių atsiminimais, nes „žmonių atmintis dūla“, A. Liekis taip ir neatsakė.

Pratarmėje A. Liekis suformulavo klausimus, į kuriuos atsakymus skaitytojas turėjo rasti perskaitęs knygą. Būtų natūralu, jei autorius prie jų artėtų nuosekliai, tačiau kartais A. Liekis juos, atrodo, žino jau iš anksto. Štai vienas klausimas formuluojamas taip: „Kiek LAF buvo masinė organizacija, kiek ji išreiškė Lietuvių tautos siekius?“ (p. 8). Būtų suprantama, jei išvada būtų padaryta ištyrus antitarybinio pogrindžio 1940–1941 m. masiškumą, jo vertybines nuostatas. Tačiau atsakymą autorius jau žino. Atidesnis skaitytojas nepraleis pro akis pratarmės pradžioje išsakyto teiginio, jog LAF „sujungė beveik visas pogrindines lietuvių organizacijas ir aprėpė visą kraštą“ (p. 4). Kitaip sakant, kam vargintis su įrodymais? O jei paaiškėtų, kad faktai neatitinka tiesos (rimčiau paanalizavę matytume, jog taip ir yra), tai, reik manyti, tuo blogiau faktams. Ar vyresni skaitytojai nėra to girdėję?! Manau, jog taip. Tik tada tai buvo vadinama partiniu ar klasiniu požiūriu, o dabar įvardijimo skalė išsiplečia – politinis užsakymas, elementarios logikos nepaisymas, analitinio mąstymo stoka ir (ar) pan.

Pratarmės pradžioje yra ir daugiau teiginių, kurie tiktų išvadoms po LAF’o ar Laikinosios vyriausybės veiklos analizės. Tačiau, atrodo, išankstinės nuostatos formuoja tekstą, o ne analizė lemia išvadas. Nežinia kaip reikėtų suprasti teiginį, esą sukilėliai planavo atkurti „demokratinę Lietuvos valstybę“ (p. 4). Ką reiškia teiginys, jog LV buvo sudaryta „bendru sukilėlių sutarimu“ (ibid.)? Įdomu, kaip tarptautinės teisės specialistas komentuotų mintį, esą vokiečiai prasidėjus karui įžengė į „nepriklausomos Lietuvos valstybę“ (ibid.). Įdomios mintys, jog sukilimą ir LV sudarymą pasmerkė Tarybų Sąjunga, jog vokiečiai „uždraudė lietuviams domėtis žydų reikalais“ (p. 5). Tokius teiginius reikėtų įrodyti, deja… Amoraliu alogizmu dvelkia teiginys, jog „lietuviai, Katalikų bažnyčia mažai kuo galėjo jiems [žydams. – V. B.] padėti, kaip prieš metus vykstant lietuvių trėmimams nepadėjo žydai, rabinai, kaip nepadėjo ir popai nei protestantų dvasininkai…“ (ibid.). Rimtai tokio teiginio neanalizuodami juokais galėtume paklausti: ar tai nauja mintis mūsų istoriografijoje apie rabinų idėjinį vadovavimą Josifui Stalinui, ar sena, tik kiek parafrazuota teorija apie pasaulinį komunistinį žydų sąmokslą?

Negalėčiau sutikti su A. Liekiu ir tada, kai jis nuo 60-ties metų senumo įvykių pereina prie šių dienų aktualijų sakydamas, jog „[…] sukilėliai nėra sulyginami su kitais kovotojais dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės“ (p. 8). Taip nėra, ir tai rodo priimti įstatymai. Štai 1997 m. sausio 23 d. priimtu „Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu“ Birželio sukilėliai įvardyti kaip kariai savanoriai ir prilyginti Vietinės rinktinės bei Tėvynės apsaugos rinktinės kariams ir pokario partizanams. Todėl ar nebūtų tikslingiau kelti klausimą kitaip: ar 1941 m. birželio mėn. savaitę ar kiek ilgiau veikusius partizanus, kurių dalis nedalyvavo jokiuose kariniuose veiksmuose, galime prilyginti pokario partizanams, kurie ištisais mėnesiais, o neretai ir metais nelegaliai gyveno, kovojo ir žūdavo?

Nuo pratarmės pereikime prie atskirų skyrių, medžiagos dėstymo ir pradėkime nuo grynai dalykinių pastabų. Bene labiausiai į akis krinta rėmimasis senais tekstais bei tikrovės neatitinkančiais faktais ir teiginiais. Štai aptariant Liaudies seimo rinkimų 1940 m. vasarą aktyvumą ir rezultatus remiamasi buvusio Seimo nario, Šiaulių apygardos rinkiminės komisijos pirmininko Prano Mickaus dar 1942 m. paskelbtais atsiminimais. Pasak jo, Seimo rinkimuose dalyvavo 30–50 proc. visų rinkėjų, o galiojančių biuletenių rasta vos 16–18 proc. (p. 16–17, 20). Tačiau naujausi tyrimai minėtų duomenų nepatvirtina. Liudas Truska, tyrinėjęs politinę padėtį 1940 m. vasarą, priėjo prie išvados, jog Seimo rinkimuose dalyvavo dauguma (apie 85 proc.) rinkėjų, iš kurių apie 55 proc. savo balsus atidavė už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus.

Rašant apie Lietuvių tautinio komiteto (LTK) sudarymą, manyčiau, neužtenka pasiremti Kazio Škirpos knyga apie Birželio sukilimą ar Kazio Ambrozaičio straipsniu (p. 44). A. Liekiui turėtų būti žinomas išlikęs ir publikuotas Lietuvos pasiuntinių pasitarimo Romoje 1940 m. rugsėjo mėnesį protokolas bei naujausi tyrimai, atlikti remiantis vertinga Stasio Antano Bačkio asmeninio archyvo medžiaga.

Įrodinėdamas reikšmingą žydų vaidmenį sovietizuojant Lietuvą bei aktyvų dalyvavimą tarybinėse represinėse struktūrose A. Liekis daugiausia remiasi Juozo Prunskio straipsniu „Lietuvos žydai ir holokaustas“ (p. 271). Tačiau autoriui turėtų būti žinoma, jog prof. J. Prunskis rašydamas straipsnį prieš du dešimtmečius Lietuvos archyvais pasinaudoti negalėjo, todėl nieko keisto, kad remdamasis jam prieinama literatūra ir pirmiausia „Lietuvių archyvu“ susidarė žydiškos tarybinės administracijos įvaizdį. Šiandien Lietuvoje šis klausimas pakankamai nuodugniai ištirtas; geriausiai tai įrodo Nijolės Maslauskienės ir L. Truskos tekstai. Kolegiškai norėtųsi priminti, jog šie tyrimai rodo, kad žydai Lietuvos komunistų partijoje bei tarybinėse represinėse struktūrose skirtingais laikotarpiais vaidino skirtingą vaidmenį. Nors tam tikrais momentais jis buvo pakankamai reikšmingas (lyginant su tuo, kurią bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus dalį jie sudarė), tačiau ne žydai nulėmė Lietuvos okupaciją ir aneksiją, o vėliau ir sovietizaciją bei trėmimus karo išvakarėse.

Netikslinga remtis ir Adolfo Damušio skaičiavimais, kalbant apie Lietuvos gyventojų netektis pirmaisiais tarybinės okupacijos ir aneksijos metais (p. 34). Vargu ar šiandieninėje mokslinėje literatūroje dar pavyktų rasti teiginį, esą 1941 m. birželio mėnesį iš Lietuvos buvo ištremta 35 tūkst. lietuvių (p. 274). Argi A. Liekio neįtikina Eugenijaus Grunskio paskelbti skaičiavimai, apibendrinti jo disertacijoje? E. Grunskio žiniomis, iki 1941 m. birželio 19 d. visoje Lietuvoje buvo suimta ir ištremta per 17 tūkst. žmonių (šie skaičiai iš esmės neprieštarauja ir anksčiau skelbtiems Represijų Lietuvoje tyrimo centro bei Lietuvos savitarpinės pagalbos žinių biuro duomenims). Vargu ar kas galėtų patvirtinti ir skaičiavimus, esą „Lietuvių tautos ir valstybės genocido svarbiausiais vykdytojais buvo beveik 200 tūkst. sovietų okupacinė kariuomenė…“ (p. 390) (beje, autorius tikriausiai užmiršo, kad anksčiau rašė apie 300 tūkst. armiją, p. 271), kad pirmaisiais tarybinės okupacijos metais buvo „išžudyta, ištremta, uždaryta į kalėjimus“ daugiau kaip 100 tūkst. Lietuvos gyventojų (p. 390). Pasak Arvydo Anušausko, minėta kariuomenė buvo bent ketvirčiu mažesnė, o „sovietinio genocido ir teroro“ aukomis 1940–1941 m. (įskaičiuojant suimtus ir įkalintus, taip pat išvežtus į lagerius ir tremtį bei nužudytus karo pradžioje) tapo šiek tiek daugiau nei 31 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Cituojamuose dokumentuose, atsiminimuose ir laiškuose skaitytojas ras skaičius, rodančius lietuvių antitarybinio pogrindžio masiškumą 1940–1941 m. bei nuostolius pirmomis karo dienomis: aktyvistų frontas vienijo 36 tūkst. kovotojų (p. 305); Birželio sukilime, kuris pareikalavo daugiau kaip 2 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų (p. 353), dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių (p. 305). Tačiau greta perspausdintuose tekstuose rasime ir kitus skaičius: sukilėlių – 120–130 tūkst. (p. 353), sukilimo aukų – 4 tūkst. (p. 305). Autoriaus teisė tikėti vienais ar kitais nepagrįstais skaičiais, tačiau jiems įvairuojant įdomu būtų žinoti, kuriems ir kodėl autorius pritartų labiau. Jo požiūris į sukilimo masiškumą geriausiai atsiskleidė viename interviu, kurį jis davė jau išspausdinus knygą. Anot knygos autoriaus, suskaičiuoti Birželio sukilėlius yra tas pats, kas pasakyti, kiek žmonių dalyvavo Sąjūdyje prieš gerą dešimtmetį. Toliau vis dėlto mėginama konkretinti: sukilime dalyvavo „visa šaulių sąjunga“, didelė dalis kariškių, studentija.

Neaišku, iš kur autorius paima daugelį tiesos neatitinkančių skaičių, kai kalba apie žydų gelbėtojus. Pvz., išvardijęs kelių lietuvių, sušaudytų už žydų slėpimą, pavardes, daro išvadą, jog tokių nelaimingųjų buvę „šimtai“ (p. 274). Jei A. Liekis būtų susipažinęs su Žydų muziejuje esančia medžiaga, būtų įsitikinęs, jog sušaudytų už žydų slėpimą (beje, ne vien lietuvių) buvo apie 50, o nukentėjusių, t. y. suimtų, įkalintų ir pan., gerokai daugiau. Tikslumo trūksta ir kalbant apie gelbėtojus. Tvirtinimas, esą kunigas Bronius Paukštys „išgelbėjo 120 žydų vaikų, slėptų klebonijoje, bažnyčioje, pas pažįstamus“ (p. 275), taip pat neteisingas; šis skaičius yra mažesnis – 25 žydai. Žinoma, slėpdamas 25 žydus B. Paukštys rizikavo ne ką mažiau, tačiau tai kitas klausimas. Mes kalbame apie istorinį faktą ir jo tikrumą. Anot A. Liekio, vieni inteligentai išgelbėjo „labai daug“ (Kipras Petrauskas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), o kiti – tik „daug“ (Kazys Grinius ir kiti, p. 274). Tačiau dokumentai rodo, kad pirmieji du išgelbėjo po vieną, o buvęs prezidentas K. Grinius – du žydus. Panašių netikslumų galėtume išvardyti ir daugiau, nors jie, kaip minėjau, gelbėtojų pasiaukojimo nenuvertina. Deja, to negali pasakyti apie pasitikėjimą knygos tekstu. „Žydiška“ knygos problematika kelia bene daugiausia klausimų.

Pradėkime nuo „Žydų padėties nuostatų“. Daug ginčytasi, ar juos priėmė Laikinoji vyriausybė, ar tai esąs falsifikatas. Pasak A. Liekio, „šis tariamas dokumentas nuolat cituojamas prieš lietuvius ir nepriklausomą Lietuvą nusiteikusių žmonių, ypač žydų šovinistų ir nacionalistų, kagėbistų. Skelbiamas jis visomis pasaulio kalbomis, tarsi būtų iš tikro rimtas dokumentas“ (p. 232). A. Liekis teisingai pažymi, kad LV posėdžių protokolai, kurie „galėtų pasitarnauti ir nustatant įstatymų, nutarimų, aplinkraščių tikrumą, jų iniciatorius“, neišliko (p. 212). Tačiau tai netrukdo jam vienų LV priimtų norminių aktų autentiškumu tikėti, o kitais abejoti. Pasak autoriaus, abejonių dėl „Žydų padėties nuostatų“ autentiškumo kelia tai, kad šis dokumentas esąs „be jokių parašų ir labai besiskiriantis nuo kitų dokumentų tiek šriftu, tiek dėstymo forma, o labiausiai esme, svetima kitiems Vyriausybės dokumentams ir jos praktiniam elgesiui“ (p. 231–232), kad buvo priimtas 1941 m. rugpjūčio 1 d., t. y. LV veiklos pabaigoje, kad tokio dokumento buvimą knygos autoriui neigė buvę vyriausybės nariai bei sukilimo organizatoriai (p. 236).Vėliau, knygai jau pasirodžius, viename interviu A. Liekis pabrėžė, jog po „Nuostatais“ nėra vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus ir vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio parašų. Tačiau į klausimą, „ar teko matyti tų pačių Laikinosios vyriausybės priimtų dokumentų kelis egzempliorius, kurių vienuose būtų, o kituose nebūtų vyriausybės narių parašų?“, A. Liekis taip ir neatsakė, išsisuko pasakydamas, jog „tų dokumentų yra labai mažai“, ir ėmė kalbėti apie dingusius vyriausybės posėdžių protokolus. Dar vėliau reziumavo: „Kategoriškai nei teigiu, nei neigiu dėl to dokumento autentiškumo“. A. Liekis nėra pirmas, abejojantis minėtų „Nuostatų“ autoryste bei autentiškumu, ir jo argumentai nėra nauji. Jie ne kartą buvo išdėstyti išeivių straipsniuose bei prisiminimuose. Galima pasakyti tik tiek, kad paskutinieji LV aktai datuojami rugpjūčio 4-ąja, vadinasi, rugpjūčio 1 d. vyriausybė dirbo ir įstatymų leidimo teisės nebuvo atsisakiusi. Kita vertus, pritarimas radikaliai spręsti „žydų klausimą“ neprieštaravo ir LV ideologinėms nuostatoms (turiu omeny tai, kad denacionalizacijos įstatymais buvo ribojamos žydų pilietinės teisės, t. y. žydams neturėjo būti grąžinami tarybų valdžios metais nacionalizuoti ūkiai, namai, žemė, jiems LV potvarkiais uždrausta verstis prekyba ir pan.). Parašų nebuvimas po „Nuostatais“ taip pat nėra rimtas argumentas. Juk daugelis tyrinėtojų, tarp jų ir A. Liekis, remiasi jau civilinės vokiečių valdžios laikotarpiu išleistu leidiniu „Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941.VI.23–1941.VIII.5)“, cituoja ten skelbiamus denacionalizacijos įstatymus neabejodami jų autentiškumu. Tačiau po jais parašų taip pat nėra. Juose rasime vyriausybės vadovo J. Ambrazevičiaus ir dar kurio nors pareigūno pavardę, dažniausiai – kabineto reikalų vedėjo J. Švelniko, rečiau – posėdžio sekretoriaus Juozo Sakalausko. Vyriausybės ministrų pavardės yra vos po vienu ar keliais norminiais aktais, t. y. tik po įstatymais ar nutarimais, liečiančiais jų kuruojamą sritį: pramonės ministro A. Damušio – po „Pramonės įmonių denacionalizacijos įstatymu“, susisiekimo ministro Antano Novickio – po „Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymu“ ir t. t. Tad nieko nuostabaus, kad po „Žydų padėties nuostatais“ randame J. Ambrazevičiaus ir vidaus reikalų ministro J. Šlepečio pavardes (be parašų), o ne dažnai minimo J. Švelniko ar kurio kito pareigūno pavardę.

Galima sutikti, kad žydų žudynės „Lietūkio“ garaže nėra nuodugniai ištirtos. Ginčijamasi dėl daug ko: nužudytųjų skaičiaus, jų partinės priklausomybės ir darbo pobūdžio, netgi datos. Tačiau teiginys, esą „pagrindinis žudikas – blondinas su metaliniu laužtuvu rankose (užmušęs apie 45–50 žydų) – yra SS oberšturfiureris Joachimas Hamanas“ (p. 254), yra netikėtas ir gana „originalus“. Nors A. Liekis remiasi kitu autoriumi, tačiau citavimas be komentarų tolygus pritarimui jam. Nesileisdami į įvairias istoriografines įvykio interpretacijas pasakysime tik tiek, kad J. Hamannas į Kauną atvyko birželio 29 d., t. y., kai įvykiai garaže jau buvo pasibaigę. Be to, jei tikėtume viena nuotrauka, J. Hamannas nebuvo blondinas ir buvo šiek tiek vyresnis už tą jaunuolį, kurį matome gerai žinomoje žudynių „Lietūkio“ garaže nuotraukoje. Rašydamas apie šį tragišką įvykį A. Liekis netiksliai remiasi ir Alvydo Dargio publikacija (beje, nuorodoje A. Dargio pavardės nerasime), išspausdinta laikraštyje „Lietuvos rytas“. Jis rašo, jog „daugelio liudininkų teigimu, tarp žudikų nebuvę nei vieno „baltaraiščio““ (p. 254). Tačiau tik įvykių liudytojas Henrikas Žemelis yra teigęs, jog tarp maždaug dešimties civilių asmenų, mušusių geležiniais laužtuvais apie 30 žydų grupę, jis „nematęs nė vieno su baltu raiščiu ant rankovės“. Kiti liudytojai apie šią detalę nekalbėję.

Galima susidaryti įspūdį, jog autorius išvedė tiesioginę priklausomybę tarp žydų skaičiaus atskirose valstybėse ir jų sugyvenimo su tos valstybės gyventojų dauguma (p. 270). Laikantis tokios logikos išeitų, jog geriausia žydams buvę gyventi Lenkijoje, kur jų gyveno per 3 mln., o blogiausiai jie jautėsi Estijoje, nes čia žydų gyveno vos apie 4 tūkst. Tačiau gerai yra žinoma, jog būtent Lenkija iki Antrojo pasaulinio karo didele tolerancija žydams nepasižymėjo.

Rašydamas apie katalikų dvasininkų poziciją žydų atžvilgiu A. Liekis rėmėsi vyskupo Vincento Brizgio daugiau kaip prieš 20 metų paskelbtu straipsniu (p. 275–278). Jame minima daug kas: vyskupų laiškas, kuriame esą jie „priminė lietuviams nelieti nekalto kraujo, neliesti nekaltų žmonių palikimo, nesikėsinti į suimtų žydų turtą“, memorandumas, kuriame vokiečių valdžiai buvo priminta, kad „žydai yra Lietuvos piliečiai, kad pagal tarptautines teises užimtuose kraštuose veikia to krašto įstatymai, ir protestavo prieš kokių nors getų steigimą Lietuvos žydams“, 1941 m. spalio mėnesį įvykusi vyskupų konferencija, kuri „pirmuoju klausimu svarstė pagalbą žydams“ (p. 277). Dėl pirmųjų dviejų dokumentų – vyskupų laiško ir memorandumo – norėtųsi paklausti (autorius jų buvimu ir būtent tokiu turiniu neabejoja), kur su jais būtų galima susipažinti? Šiokia tokia pažintis su Lietuvos archyvais bei nuojauta sako, kad sulaukti atsakymo nepavyks. O dėl konferencijos trumpai galima pasakyti tik tiek, kad joje vyskupas V. Brizgys informavo „apie savo […] pasikalbėjimą [spalio 8 d. – V. B.] žydų klausimu su pirmuoju generaliniu tarėju gen. Kubiliūnu, iš kurio paaiškėjo, kad žydų klausimą vokiečiai yra išimtinai sau rezervavę spręsti“. Todėl norėtųsi patarti A. Liekiui padirbėti archyvuose ar bent jau susipažinti su naujausiais šios srities tyrimais.

Jei autorius norėjo daryti kokius nors apibendrinimus apie holokauste dalyvavusių lietuvių partinę priklausomybę ar ideologines nuostatas 1940–1941 m., tai turėjo peržiūrėti ne vieną dešimtį, o gal ir keletą šimtų baudžiamųjų bylų, saugomų Lietuvos ypatingajame archyve (LYA). Remtis Albino Gražiūno pateiktais faktais (p. 279) gana drąsu, nes jis apie pateiktų duomenų šaltinius neužsimena.

Teiginį, jog dėl žydų žūties kaltinama visa lietuvių tauta (p. 293), reikėtų pagrįsti naujausia bibliografija. Tokios neradęs, A. Liekis pateikė dar 1947 m. Miunchene sušaukto Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo priimtą rezoliuciją (p. 294–295). Izraelyje leidžiamame žurnale „Lithuania Crime and Punishment“ nurodytas skaičius, esą „žydų žudynėse dalyvavo daugiau kaip 23 tūkst. lietuvių“ (p. 297), yra padidintas, tačiau, antra vertus, net jei tai būtų ir tiesa, tai nėra „visa lietuvių tauta“, o tik maždaug 1 proc. visos tautos.

Nežinia kuo remdamasis autorius teigia, esą „per visą sovietmetį KGB tesugebėjo priskaičiuoti apie 800 lietuvių, kurie kiek nors buvo prisidėję, neretai prievarta, prie žydų genocido, nors didelei jų daliai ir nesurado reikiamų įkalčių (prie „žydšaudžių“ buvo priskirti ir tie, kurie vokiečiams verčiant turėjo pervežti žydus ir pan.)“ (p. 295, 397). Norint pasakyti bent apytikslį skaičių bei nustatyti „prisidėjimo“ prie holokausto laipsnį reikia ištirti ne vieną šimtą LYA saugomų baudžiamųjų bylų. O juk šiame archyve vien „asmenų, bendradarbiavusių su nacių okupacine valdžia (civilinės valdžios pareigūnai, policininkai, savisaugos batalionų kariškiai ir t. t.)“, yra apie 1900 bylų. Įdomu, su kiek iš jų A. Liekis susipažino?

„Vilniuje, Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve yra surinkti duomenys apie beveik 2,5 tūkstančius lietuvių šeimų, gelbėjusių žydus“ (p. 295–296), – teigia A. Liekis. O dabar paskaitykime, ką rašo minėto muziejaus ir skyriaus darbuotoja Viktorija Sakaitė, ne pirmus metus renkanti medžiagą apie asmenis, gelbėjusius žydus: „[…] Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2300 šeimų [ir ne vien lietuvių, kaip teigia A. Liekis. – V. B.], Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas“; „sudarytas ir išgelbėtųjų vardinis sąrašas, kuriame yra apie 3000 pavardžių ir vardų…“

Skelbti 1942 m. sukurtą Lietuvos himno parodijos tekstą be jokių komentarų istorikui neleistina. Galima suprasti (bet ne pateisinti), kai taip elgiasi politikai. Tuo tarpu istorikas, kaip teisingai yra pažymėjęs Saulius Sužiedėlis, turi įsigilinti į istorinį kontekstą ir emocijas pakeisti proto kalba. Tai jau buvo padaryta, bet A. Liekis to nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti.

Neįtikinamai ir deklaratyviai nuskambėjo dar kai kurie teiginiai, susiję su holokausto problematika, pvz.: „[…] daugelį lietuvių atgrasė nuo denacionalizacijos tai, kad vokiečiai neleido grąžinti turto žydams“ (p. 237). Arba: „Pastebėtina, kad užsienio žydų, pirmiausia gyvenančių JAV, kaltinimai dėl genocido keisdavosi priklausomai nuo SSSR ir jos TSKP, KGB politikos“ (p. 294).

Nesuprantama, kodėl A. Liekis, rašydamas apie „bankų ir kredito reikalus“ (p. 218–219), net neužsiminė apie Laikinojo ministrų kabineto liepos 5 d. nutarimą dėl Lietuvos banko veiklos atnaujinimo, apie LV kreipimąsi į vokiečių karinę vadovybę dėl Lietuvoje veikusios valiutos litais atstatymo. Lietuvos banko istoriją ir veiklą tyręs Vladas Terleckas pabrėžė, jog „minėtas vyriausybės nutarimas ir kreipimasis dėl lito apyvartos atnaujinimo turi principinę reikšmę kaip patvirtinimas konkrečių valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo veiksmų bei siekių turėti pilnavertį emisijos banką ir nacionalinę pinigų sistemą“. Drįsčiau teigti, kad šiuo atveju autorius iš tiesų yra nesusipažinęs su naujausia literatūra. Ir štai kodėl: juk rašant tokiu stiliumi kaip A. Liekis galima „nepastebėti“ „nevalstybiškai“ ar liberaliai mąstančių bei kritiškai rašančių autorių, tačiau minėtu atveju kaip tik pabrėžiamas LV narių patriotinis nusiteikimas bei valstybinis mąstymas.

Deja, tai, kas pasakyta, galime apibendrinti apgailestaudami, kad naujausią literatūrą bei naujausius tyrimus pakeitė kelių dešimtmečių senumo, visų pirma Lietuvių fronto bičiulių, straipsniai bei atsiminimai. Džiugu, kad jų gausu, nes atsiminimai taip pat šaltinis. Tik, manyčiau, jie daugiau turėtų būti aptarti įvade, istoriografinėje dalyje. Tačiau autorius pasielgė kitaip – įvade jų beveik neaptarė, o perkėlė į tekstą ir tokiu būdu pavertė juos kertine veikalo dalimi. Tuose straipsniuose ir atsiminimuose pateiktas 1940–1941 m. įvykių scenarijus, netgi vertinimai tapo ir A. Liekio knygos „generaline linija“. Vėl buvo suaktualinti jau ne kartą minėti įvykiai, kuriems pagrįsti dokumentų Lietuvos archyvuose sunku rasti. Turiu omeny ne pirmą kartą išsakytus teiginius, kad 1940 m. spalio 9 d. įvyko Vilniaus ir Kauno vadovaujančiųjų veikėjų susitikimas (p. 39), kad 1941 m. balandžio pradžioje LAF ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) susivienijo ir buvo sudarytas bendras sukilimo rengimo centras (p. 92), kad dainų „Saulelė raudona, vakaras netoli…“, „Siuntė mane motinėlė…“, „Karvelėli, mėlynasai…“ įrašų per radiofoną transliavimas reiškė sukilimo pradžią (p. 124), kad LV buvo sudaryta dar 1941 m. balandžio mėn. (p. 156) ir t. t.

Galime kelti klausimą ir taip: kodėl remiamasi tik tais atsiminimais, kurie liudija herojišką sukilimo pobūdį, didelį mastą, o jei tuo suabejojama, jie į A. Liekio akiratį nepatenka? Pvz., p. 125 remdamasis A. Damušio straipsniu (nors nuorodos į šį straipsnį nerandame) A. Liekis teigia, kad Kaune, Parodos aikštėje (A. Damušio straipsnyje – „Parodos paviljonuose“) sukilėliai rado „apie 2500 [minėtame tekste – 25 000. – V. B.] automatinių šautuvų, daug pistoletų, granatų, kulkosvaidžių“. Tačiau yra ir kitų liudijimų, pasak kurių, partizanai „išgrobstė nedidelį bolševikų ginklų sandėlį parodos aikštėj…“ Tik čia, deja, apie jokius tūkstančius vienetų įvairios ginkluotės nekalbama.

Yra ir daugiau dalykinių pastabų. Antai autorius išvardija LAF’o komisijų sudėtį remdamasis K. Škirpos knyga „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“, nors išnašoje to ir nenurodo. Tačiau A. Liekis turėtų žinoti, jog atsiminimuose bei suimtų aktyvistų kvotų protokoluose kartais nurodoma skirtinga LAF’o tarybos ir jo štabo sudėtis. Žinoma, autorius gali remtis kuo tik jis nori, bet būtų įdomu žinoti pasirinkimo motyvus, sakykime, kodėl nesiremiama kad ir Zenonu Ivinskiu, Algirdu Budreckiu ar kuriuo nors kitu?

Nežinia kuo remdamasis autorius LAF’o uždarymo data laiko rugsėjo 22-ąją (p. 326). Patikslinu: organizacijos veikla buvo sustabdyta, o jos turtas konfiskuotas generalinio komisaro rugsėjo 26 d. įsakymu. Susipainioja A. Liekis rašydamas ir apie Lietuvių nacionalistų partiją (LNP), jos įkūrimo data jis laiko 1938 m. gruodžio 29 d. (ibid.). Reikėtų patikslinti, jog minėtą dieną buvo įkurta Lietuvių aktyvistų sąjunga. Nors tarp jos steigėjų buvo asmenų, vėliau tapusių LNP lyderiais, vis dėlto korektiškiau organizacijas vadinti jų tikraisiais vardais.

A. Liekį galima apkaltinti ir plagijavimu, nors, tiesą sakant, šis kaltinimas labiau sietinas su ankstesnės, dar 1996 m. išleistos knygos „LKP agresijos kronika“ 2 tomu. Kadangi tuo metu istorikų jis taip ir liko nekomentuotas, kadangi recenzuojamoje „monografijoje“ ketverių metų senumo iš esmės kompiliacinį darbą mėginama įteisinti kaip nepriekaištingą autoriaus archyvinio darbo rezultatą, pabandysiu pagrįsti savo kaltinimą ir atskleisti kai kuriuos A. Liekio darbo su archyviniais dokumentais principus. Taigi apie viską iš pradžių. Karo metais, remiantis „Žuvusio kare ar nuo bolševikų teroro asmens anketos“ duomenimis bei apskričių policijos vadų raportais, buvo sudaryti besitraukiančios Raudonosios armijos ir vietinių komunistų aukų sąrašai, kuriuose nurodyti žinomi žuvusiųjų anketiniai duomenys ir aprašytos jų žūties aplinkybės. 21-oje apskrityje (įskaitant Kauną) suregistruotos 1027 teroro aukos. Apibendrintą medžiagą, pavadintą „Bėgančiųjų kerštas“ (archyvo bylos antraštėje – „„Raudonasis teroras“ Lietuvoje“), skaitytojas galėtų rasti Centriniame valstybės archyve, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vardynų skyriuje. Tuo tarpu A. Liekis mėgina sudaryti įspūdį, kad duomenys apie nužudytuosius yra jo kruopštaus darbo Lietuvos archyvuose rezultatas. Jis rašo: „[…] šių eilučių autoriui [t. y. A. Liekiui. – V. B.] pasisekė surinkti duomenis daugiau kaip apie 1100 tokių nužudytųjų“ (p. 153). Visa esmė ta, kad rinkti nereikėjo, nes viskas buvo surinkta. Tereikėjo tuos sąrašus išleisti kaip dokumentinį liudijimą, o ne kaip paties parengtą autorinį darbą. Šiuo atveju A. Liekis tik perrašė archyve (ir, atrodo, ne vien jame) rastą medžiagą ir išleido savo vardu.

Ne paraidinį, bet prasminį perrašymą, nepateikiant nuorodų, galime rasti ir kitose vietose. Štai autorius rašo: „[…] jo [Lietuvių tautinio komiteto. – V. B.] nariai gyveno skirtingose valstybėse: E. Galvanauskas ir K. Škirpa – Vokietijoje, S. Lozoraitis – Italijoje, E. Turauskas – Šveicarijoje ir t. t. Be to, jie buvo skirtingų politinių orientacijų: K. Škirpa – provokiškos, S. Lozoraitis ir E. Turauskas – proangliškos ir pan.“ (p. 49). Dabar šį fragmentą palyginkime su vienu fragmentu iš šios recenzijos autoriaus knygos. Visas A. Liekio naujumas tas, kad jis padarė porą smulkių prierašų, būtent: „ir t. t.“ bei „ir pan.“ Tačiau, deja, jų negali būti iš principo, nes LTK sudarė tik 4 minėti asmenys. Negali būti prierašo „ir pan.“, nes Ernestas Galvanauskas akivaizdžiai nedemonstravo nei proamerikietiškų, nei projaponiškų, nei dar kokių nors „pro“ pažiūrų.

Yra nemažai teiginių, reikalaujančių įrodymų, tačiau jų nerandame. Pvz., ką reiškia teiginys, esą K. Škirpa buvo gavęs „Lietuvos pogrindininkų įgaliojimus“ (p. 8)? Teigiama, kad švietimo tarėjas Pranas Germantas „daug […] nuveikė okupuotos Lietuvos, ypač jos švietimo ir mokslo išsaugojimui“ (p. 329), tačiau ką jis nuveikė, taip ir lieka paslaptyje. Kalbama, jog „galutinę krašto valdymo sistemą turėjo nuspręsti po karo laisvais rinkimais išrinkta vyriausybė“ (p. 84). Mintis įdomi, bet skaitytoją reikėtų įtikinti argumentais. Kuo remiantis daroma tokia išvada? Kokiais „programiniais“ LAF’o dokumentais remiantis teigiama, jog aktyvistai buvo numatę Lietuvos valdymo formą, t. y. kad „Lietuva taps demokratinė“ (p. 391)? A. Liekis rašo: „Sukilėlių būrius Kaune daugiausia sudarė studentai, gimnazistai, tarnautojai, mažesnę jų dalį – darbininkai. Bet apskritai vyravo dvidešimtmečiai jaunuoliai“ (p. 128). Kurioje knygos vietoje galima rasti šių sukilėlių amžiaus bei socialinės sudėties analizę? Jos, deja, nėra.

Nežinia kuo remdamasis autorius teigia, jog birželio 27 d. sukilėliai „sudėjo“ ginklus, jog tą pačią dieną „vokiečiai paskelbė, kad Lietuvos kariuomenė neegzistuoja“ (p. 164, 208). Pažymėsime, kad Kaune sukilėliai ginklus turėjo sudėti iki birželio 28 d., o provincijoje partizanų nuginklavimas vyko nevienodu tempu ir užtruko dar ne vieną savaitę. Labai įdomi mintis, kad Laikinoji vyriausybė, „nenorėdama sudaryti jai [vokiečių kariuomenei. – V. B.] dingsties areštuoti ar išvaikyti, kai kuriuose savo įstatymuose ir nutarimuose atiduodavo duoklę ir nacių brukamai ideologijai“ (p. 200). Anot autoriaus, Vokietijai užėmus Lietuvą, buvo pareikšti protestai Didžiosios Britanijos ir Argentinos vyriausybėms (p. 328). Tačiau kas ir kada juos pareiškė, A. Liekis neparašė. Randame ir naują, visais metais paankstintą Lietuvos laisvės armijos įkūrimo datą – 1940 m. gruodžio 26 d. (p. 329).

Knygoje yra nemažai deklaratyvių teiginių: „LAF kūrė visa tauta […]“ (p. 58); „LAF politinės, ekonominės, socialinės, kultūros, švietimo programos apmatai buvo suprantami visiems Lietuvos žmonėms ir žadino viltis, kad išsikovotoje nepriklausomoje Lietuvoje bus laisvas, kūrybingas ir laimingas gyvenimas“ (p. 123); rengiantis sukilimui „dalyvavo didžioji lietuvių tautos dalis […]“ (p. 120); Lietuvos „valdymo forma turėjo tenkinti valstybę sukūrusios tautos – lietuvių – gyvybinius reikalavimus“ (ibid.); „[…] Laikinosios vyriausybės priimti įstatymai, nutarimai būtų padėję atkurti nepriklausomą, aukštos kultūros ir gerovės valstybę“ (p. 231) ir t. t.

Keletą pastabų vertėtų pasakyti ir dėl atskiro skyrelio, pavadinto „Kai kurių Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybės narių, biografiniai duomenys“ (šie „duomenys“ pateikiami atskiroje skiltyje p. 59–221). A. Liekis pateikia žinių apie 39 asmenis, dauguma jų – Laikinosios vyriausybės bei Kauno ir Vilniaus aktyvistų štabų nariai. Tačiau neaiškūs pavardžių atrankos principai. Pvz., kodėl nepateikiama vieno iš Berlyno LAF’o vadų, kuriam buvo numatytas užsienio reikalų ministro postas Laikinojoje vyriausybėje, Rapolo Skipičio biografija? Kodėl nerandame buvusio krašto gynimo tarybos nario (kitų keturių šios tarybos narių biografijos yra) bei Kauno miesto burmistro Kazimiero Palčiausko pavardės? Iš LV viceministrų pateikta tik vieno – Prano Padalio, iš Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto narių – tik jo pirmininko Stasio Žakevičiaus biografija. Kodėl šalia Vytauto Bulvičiaus, Vlado Nasevičiaus, Antano Skripkausko nerandame jų bendražygių, 1941 m. sušaudytų Gorkio kalėjime Jurgio Gobio, Juozo Kiliaus, Alekso Kamantausko, Stasio Mockaičio, Leono Žemkalnio pavardžių? Kodėl iš žuvusių sukilėlių pateikiama tik Juozo Milvydo biografija?

Nekyla abejonė, kad pagrindinis informacijos šaltinis renkant „biografinius duomenis“ A. Liekiui buvo išeivijoje leista „Lietuvių enciklopedija“ (LE). Deja, nuorodų į šį Bostone leistą daugiatomį leidinį nerandame, LE taip pat neminima „Literatūrinių ir archyvinių šaltinių“ sąraše (p. 401–413). Vis dėlto skaitytojui minėtų beveik 40 veikėjų biografijų patarčiau geriau ieškoti „Lietuvių enciklopedijoje“, nes čia duomenys daug tikslesni, biografijos informatyvesnės, informacija labiau subalansuota, įvairiapusiškesnė, turi griežtesnę ir vienodesnę struktūrą. A. Liekis ją vietomis suliteratūrino, sureikšmino bei išplėtė 1940–1941 m. biografinę dalį (enciklopedijoje apie kai kurių asmenų pogrindinę veiklą 1940–1941 m., priklausymą LAF’ui net neužsimenama), įterpė prisiminimus, fragmentus iš laiškų, straipsnių, kalbų minint mirties metines, net nekrologų, o tai skyreliui, pavadintam „biografiniai duomenys“, vargiai tinka. Tiesa, kai kurių faktų, kuriuos pateikia A. Liekis, ypač iš minimų asmenų gyvenimo paskutiniųjų dešimtmečių, LE nerasime. Tačiau tai ir suprantama, nes paskutinis jos tomas buvo išleistas dar 1966 m. (tiesa, 1969 ir 1985 m. išėjo dar du – papildymų tomai, bet ir jie visko aprėpti negalėjo). Vienas akivaizdžiausių nusirašymo iš „Lietuvių enciklopedijos“ pavyzdžių – Antano Skripkausko biografija. Joje vienintelėje iš 39 biografijų nenurodyti asmens gimimo metai. Jie nenurodyti ir LE. Tai suprantama: A. Skripkauskas 1941 m. Rusijoje buvo sušaudytas, o tuometinė KGB nepasirūpino enciklopedijos leidėjams perduoti jo biografinių duomenų. Tuo tarpu A. Liekis galėjo pasinaudoti bent jau baudžiamąja byla, saugoma LYA, ir šią nežymią spragą būtų užpildęs. Kita vertus, ne visų aprašomų asmenų biografinius duomenis iš bostoniškio šaltinio A. Liekiui pavyko nurašyti be klaidų. Štai, pasak enciklopedijos autorių, Juozas Ambrazevičius su vienerių metų pertrauka 1927–1943 m. mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o A. Liekis teigia, kad jis tais pačiais metais dirbo Kauno universitete lietuvių literatūros ir tautosakos dėstytoju (p. 59). Kuo tikėti?

Knygoje autorius skelbia ne vieną dokumentą. Tačiau bent viename radus kupiūrą natūraliai kyla klausimas, kiekgi galima pasitikėti kitais? Kalbėdamas apie tai pirmiausia turiu omeny knygoje skelbiamą LAF’o programą (p. 68–73). Apie ją, ypač pabrėžiant vieno straipsnio kupiūravimą, rašyta jau ne kartą. Tačiau A. Liekis elgiasi taip pat, kaip pasielgė K. Škirpa 1973 m. išleistoje savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė medžiaga“, t. y. abu praleidžia minėtos programos §16, kuriame sakoma, kad „LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą“. Ir K. Škirpa, ir A. Liekis elgiasi panašiai: kupiūrų nepažymi, §17-ą įvardija 16-u, §18-ą – 17-u ir t. t. Tačiau iš knygoje pateiktos nuorodos matyti, kad A. Liekis rėmėsi ne K. Škirpos knyga, o Amerikos lietuvių kultūros archyvo medžiaga. Jei taip, tai logiškai kyla klausimas ir dėl kitų tame archyve saugomų dokumentų patikimumo. Nors, tiesą sakant, galimi ir kiti variantai, kurių vieną jau minėjome: jei faktai neatitinka reikalingos koncepcijos, tuo blogiau faktams.

Kyla klausimų ir dėl knygoje skelbiamos vaizdinės medžiagos. Galima suprasti, kodėl buvo įdėtos LAF’o, LV narių, sukilėlių nuotraukos, kai kurių dokumentų faksimilės. Tačiau ką norėta pasakyti įdedant žemėlapį, pavadintą „Lietuvos valstybė Vytauto Didžiojo laikais“ (p. 46), Čikagos lietuvių tarybos 1967 m. vasario mėn. atsišaukimą (p. 259), nuotraukas iš 1988–1990 m. laikotarpio (p. 325, 346–347)? Nesuprantama ir kodėl įdėta karikatūra, aiškiai nesusijusi su aprašomuoju laikotarpiu, nes tarp pavergtų tautų pavaizduota Čekoslovakija ir Lenkija (p. 77). Negalėčiau tvirtinti, kad 47 puslapyje pavaizduotą žemėlapį platino Laikinoji vyriausybė, kaip teigia knygos autorius. Jei tai tiesa, tai A. Liekis prieštarauja pats sau. Priešingu atveju, kaip suprasti jo teiginį, esą „pogrindininkai planavo atkurti Lietuvos valstybę etnografinėse žemėse“ (p. 120; mano įsitikinimu, pogrindininkai ir LV nėra vienas ir tas pats, tačiau knygos autorius perša mintį, kad pogrindininkai – tai iš esmės aktyvistai, o Laikinąją vyriausybę sudarė ne kas kitas, kaip tie patys aktyvistų fronto nariai, todėl didelio skirtumo neturėtų būti, ypač tokiais skaudžiais klausimais kaip šalies teritorija). O gal nemažos dabartinės Lenkijos (Suvalkai, Augustavas) ir Baltarusijos (Lyda, Ašmena) teritorijos iš tiesų yra lietuvių etnografinės žemės? Iš vertingų dokumentų kopijų atkreiptinas dėmesys į vieną, būtent faksimilę 110 puslapyje. Joje kalbama, jog LAF skelbia, „kad 1940 m. birželio mėn. 15 d. bolševikų okupacijos suspenduota Lietuvos Respublikos Konstitucija nuo 1941 m. birželio mėn. 23 d. veikia toliau…“ Tai būtų svarbus dokumentas, rodantis valstybingumo tęstinumą, jei kojos nebūtų vėlgi pakišusi „smulkmena“: nėra dokumento metrikos. Tas pat pasakytina ir apie vieną iš autoriaus išvadų: „Galutinę išsilaisvinusios Lietuvos valdymo sistemą turėjo išspręsti, pasiekus pergalę, visos lietuvių tautos išrinktas Seimas, o kol tai bus padaryta, Laikinoji vyriausybė vadovausis 1938 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstitucija“ (p. 392). Tai nauja ir įdomi mintis, tačiau būtent todėl ją reikia įrodyti.

Pasitikėjimo knygos tekstu neprideda ne tik „frontininkų“ atsiminimų nekritiškas vertinimas, bet ir nekritiškas naudojimasis archyvine medžiaga, pirmiausia Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais. Pvz., visiškai nesuabejojama suimto ryšininko Antano Valiukėno parodymais tarybiniams saugumo darbuotojams (p. 90–91). Nekritiškai vertinami V. Bulvičiaus vadovaujamos organizacijos planai (nors, atrodo, rašydamas apie jos planus ir veiklą autorius rėmėsi ne LYA saugoma baudžiamąja byla, o Dalios Sadzevičiūtės-Vabalienės straipsniu iš „Lietuvos aido“ (p. 88–89).

Kita vertus, kaip pasijus studentas, perskaitęs recenzuojamą knygą ir nuėjęs Laikinosios vyriausybės veiklą liudijančių dokumentų ieškoti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. O taip gali atsitikti, nes 213 puslapyje A. Liekis nurodo, jog rašydamas apie LV veiklą rėmėsi jos priimtais įstatymais, nutarimais ir potvarkiais, esančiais būtent šiame teisme. Nuorodos „ten pat“ kartojasi ir 214–221, 224–231 puslapiuose. Tačiau Konstitucinis Teismas savo veiklą pradėjo vos prieš aštuonerius metus ir jo archyve saugoma medžiaga tik nuo 1993 m. ir tik susijusi su šios institucijos darbu. Daugmaž susipažinus su archyviniais dokumentais šia tema nesunkiai pavyko nustatyti, kad Konstituciniam Teismui buvo priskirta Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma medžiaga. Nereikėtų painioti ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo su Lietuvos valstybės istorijos archyvu (LVIA), teisingai rašyti Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo pavadinimą (p. 8, 178, 317). Neturėtų A. Liekiui būti naujiena ir tai, jog buvęs KGB archyvas jau ne pirmi metai vadinamas Lietuvos ypatinguoju archyvu (p. 410).

Panašių klaidų randame ir nuorodose, kur pažymėta, jog buvo naudotasi LCVA fondais. Rašydamas apie antitarybines organizacijas 1940–1941 m. A. Liekis nurodo, jog rėmėsi keliais šio archyvo dokumentais (p. 36). Tačiau nei minėtos bylos, nei konkretūs dokumentai nieko bendro su antitarybiniu pogrindžiu neturi: tose bylose yra Šiaulių apskrities policijos Joniškio nuovados tarnautojų algų už 1941 m. rugpjūčio mėnesį lapas, Laikinojo Seinų apskrities komiteto posėdžio, įvykusio 1941 m. liepos 2 d., protokolas Nr. 7 bei Seinų apskrities viršininko 1941 m. liepos 4 d. potvarkis. Korektūros klaidos čia negali būti, nes bent kiek su archyvais susipažinęs tyrinėtojas dokumentų apie minėtą pogrindį ieškotų ne LCVA, o visų pirma LYA.

Kalbant apie nuorodas knygos autoriui turėtų būti žinoma, jog jei archyvinis dokumentas jau buvo skelbtas, tai reikėtų nurodyti metrikoje, o ne pateikti jį kaip skelbiamą pirmą kartą. Pvz., jau buvo skelbtas LAF’o vadovybės 1941 m. liepos 25 d. pareiškimas „Geležinio Vilko“ vadovybei (p. 177–178), LV krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio liepos 27 d. įsakymas (p. 178), Rietavo valsčiaus žmonių susirinkimo, įvykusio 1941 m. rugpjūčio 10 d., nutarimas (p. 317). Visi šie dokumentai paskelbti knygoje, kurią A. Liekis rankose tikrai turėjo, nes apie ją trumpai užsiminė pratarmėje (p. 7).

Knygos autorius visiškai ignoruoja ir sunormintų nuorodų rašybą: vienur pateikiama tiksli laikraščio išleidimo data, kitur – tik numeris, vienur – knygos išleidimo vieta ir data, kitur – tik puslapis. Netrūksta ir neišsamių ar klaidingų nuorodų: pvz., 36 puslapyje praleistas bylos numeris, 30 ir 402 puslapiuose randame klaidingą keturtomio „Lietuvių archyvas: bolševizmo metai“ nuorodą (toks įspūdis, kad autorius nežino, nei kiek tomų buvo išleista, nei kuriais metais, nei koks visas ir teisingas leidinio pavadinimas), 34 puslapyje netikslus A. Damušio neseniai išleistos knygos pavadinimas (nors p. 133 ir 401 jau nurodomas teisingai). Painioja A. Liekis ir Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) 1990 m. išleistą knygą „Vienų vieni“ su to paties pavadinimo knyga, išleista N. E. Sūduvio slapyvardžiu 1964 m. (žr. išnašas 44 ir 268 p.); nuorodą į dokumentų rinkinio „Masinės žudynės Lietuvoje“ I ir II dalį randame keturiose vietose (p. 257, 268, 281 ir 402), o klaidų jose ne mažiau kaip septynios, ir t. t. Tačiau dažniausiai randame arba „plikas“ išnašas (t. y. nurodomas tik fondo, apyrašo, bylos numeris ir puslapis, o ieškoti dokumento pavadinimo su adresatu bei data būtų beviltiška), arba nerandame jokių (p. 142, 150 ir t. t.). Nuorodos yra ne tik būtinas mokslinio teksto atributas. Skaitant šią knygą tvarkingos nuorodos gal bent kiek būtų sumažinusios abejones dėl joje pateikiamos informacijos patikimumo.

Dar keletas pastabų dėl korektūros klaidų, stiliaus ir pan. Nesunkiai buvo galima išvengti elementarių klaidų: nesunku suskaičiuoti, kad 1987 m. Antanas Maceina šventė 79-ąjį, o ne 99-ąjį gimtadienį (p. 109); akivaizdu, kad jokia Laikinoji vyriausybė 1942 m. balandžio 22 d. nebuvo sudaryta (p. 93; be abejo, omeny turėta 1941 m.); visi žinome 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, tačiau tekste minimas 1338 m. priimtas pagrindinis įstatymų sąvadas (p. 48). Pranas Dielininkaitis dėl atidumo stokos virsta Dielnikaičiu (p. 119), Jonas Dainauskas – Danausku (p. 254), A. Gražiūnas – Gaižiūnu (p. 269), o Michailas Bakuninas – Bakaninu ir dar Mykolu (p. 364). Nurodomas klaidingas V. Bulvičiaus ir jo bendrabylių (p. 85) baudžiamosios bylos LYA numeris. Šias klaidas galėtume laikyti tiesiog korektūros klaidomis, tik ar jų nėra per daug? Nežinia kodėl Juozo Milvydo gimtieji Telšiai pavirto „Žemaičiais“ (p. 125), Augsburgas – Ausburgu (p. 125), Regensburgas – Rogensburgu (p. 171), Vajėšių kaimas – Vaješių (p. 123).

Nevienodai rašomos ir pavardės: vienur nurodomas visas vardas, kitur – tik vardo pirma raidė, o kartais nelieka ir jos, nors vardą autorius neabejotinai turėtų žinoti.

Reikėjo suvienodinti ir nelietuviškų vietovardžių bei pavardžių rašybą: vienur randame originalią formą (pvz., Karlsruhė (p. 133), Schwarzenback (p. 137), Stahleckeris (p. 249) ir t. t.), kitur – sulietuvintą variantą (pvz., Štutgartas (p. 133), Hamanas (p. 254) ir kt.), o kartais abu (pvz., p. 255 – Joachimas Biomė (Böhme), Bernardas Fišeris-Švederis (Fischer-Schweder) ir t. t.).

Yra ir daugiau techninio pobūdžio pastabų: knygoje neturėjo likti neiššifruotų trumpinimų; neretai kalbama apie asmenį jo nepristačius: kas jis toks, skaitytojas šiek tiek sužinos nebent iš jo veiklos. Tekste yra rusiškų, vokiškų ir angliškų sąvokų, frazių ar net ilgesnių pasakymų, kurie turėjo būti išversti (p. 24, 202, 284, 301, 370 ir t. t.).

Tekstui netinka labai ilgos, kartais net kelių puslapių citatos. Teisus A. Liekis rašydamas, jog „norėtųsi atsiprašyti skaitytoją dėl tokių ilgų citatų, tačiau jokie kiti dokumentai negalėtų geriau atkurti tų mūsų tautai ir valstybei taip reikšmingų dienų, kaip žmogus, pats buvęs tų įvykių ir procesų priežastis ir pasekmė…“ (p. 116). Iš dalies tai tiesa, bet kai citatos sudaro didesnę teksto dalį, kyla mintis, gal vertėjo išleisti dokumentų ar išeivių „frontininkų“ straipsnių apie 1940–1941 m. įvykius rinkinį? Teko susidurti ir su kita problema: kartais radus citatos pradžią nepavykdavo rasti pabaigos (pvz., p. 122). Vietomis buvo nelengva suprasti, kur baigiasi A. Liekio parafrazuota kito autoriaus mintis, o kur prasideda jo paties žodžiai. Korektiškai nesutvarkius citatų ir nepažymėjus visų nuorodų kyla nemažai keblių klausimų. Štai vienas pavyzdys: 84 puslapyje rašoma apie Lietuvos antitarybinio pogrindžio ryšius su Berlyno LAF’u. Citatų nėra, nuorodų taip pat. Kaip tai vertinti? Jei autorius būtų vyresnio amžiaus, galėtume tai laikyti jo atsiminimais. Dabar tai geriausiu atveju rodytų gerą A. Liekio atmintį (bet net ir tokiu atveju būtų įdomu sužinoti, kas tai aprašė). Žinoma, kai skaitydamas nerandi nuorodų po nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso ar saugumo policijos ir SD vado Reinhardo Heydricho citatomis (p. 269), dar galima suprasti: gal autoriui jos taip patiko, kad išmoko atmintinai. Tačiau kai nėra nuorodų po datomis, skaičiais, abejotinais teiginiais, ilgomis ir ne tokiomis vaizdingomis citatomis kaip dviejų minėtų nacių lyderių, komentarų nelieka.

Kelia abejonių beveik ištisinių LV įstatymų tekstų (Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, Pramonės įmonių denacionalizacijos, p. 215–217) įterpimas į teksto vidurį. Jei jau norėta juos skaitytojui pateikti, buvo galima įdėti kaip priedus knygos gale. Dar daugiau abejonių kyla dėl to, ar reikėjo perspausdinti Lietuvos mokslų akademijos statutą (p. 228–230). Kartais autorius taip įsijaučia, kad tuos pačius dokumentus tekste cituoja net po du kartus. Taip atsitiko su Kauno miesto komisaro Hanso Cramerio 1941 m. liepos 28 d. ir liepos 31 d. įsakymais (p. 257, 260, 300–301). Deja, cituojant du kartus padidėja ir klaidos tikimybė, todėl vienoje vietoje šie norminiai aktai vadinami „įsakymais“, o kitoje – „privalomu nutarimu“ ir „skelbimu“. Žodžiu, skaitytojas gali pasirinkti, kas jam maloniau.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į knygos stilių, kuris vietomis ypač vaizdingas. Gal tai ir tiktų kino filmo apie karo žiaurumus scenarijui, tačiau monografijai – vargu. Betgi palikime tai spręsti skaitytojui. Štai vienas vaizdingesnių fragmentų: „Nušautų kalinių gretos pradalgėmis krito lyg dalgio pakirsti rugiai. Sužeistųjų dejavimai, siaubingi gyvųjų riksmai, šlykštūs raudonarmiečių keiksmai ir nuolatinis automatinių ginklų tratėjimas susiliejo į pragarišką kakofoniją… Išguldę pradalgėmis išrikiuotus kalinius, jie liovėsi šaudę, dar rodančius gyvybės ženklus pribaigė durtuvais ir rankinėmis granatomis, kurios buvo mėtomos į lavonų kūnus“ (p. 145). Vaizdingų posakių, „sodrių“ atskirų personalijų apibūdinimų rasime ir daugiau: „[…] tikroji tautos valia buvo paminta čekisto nagaikos […]“ (p. 20); „[…] ir taip baigėsi parvežtos Stalino saulės iškrovimas Kauno geležinkelio stoties perone“ (p. 28); „Lietuvos nepriklausomybės smaugėjas kagėbistas Aleksandras Slavinas“ (p. 232) ir t. t.

Viena kita mintis, išsakyta „baigiamuosiuose priminimuose“ (p. 389–400), jau buvo komentuota. Tačiau yra išvadų bei faktų, dar nesulaukusių komentaro. Neaišku, kuo remdamasis autorius teigia, kad ryšį tarp aneksuotos Lietuvos ir Berlyno LAF’o palaikė 120 lietuvių. Ne archyviniais dokumentais, o greičiausiai atsiminimais pagrįstas teiginys, esą į LAF’ą iki 1941 m. balandžio liko neįsiliejusi tik LLKS ir Juodosios svastikos organizacija. Pateikus abejotiną faktą daroma ir abejotina išvada: LAF, „apjungęs beveik visas lietuvių pogrindžio organizacijas“, gavo „pavergtos tautos mandatą – įgaliojimą vadovauti, sudaryti Laikinąją vyriausybę“ (p. 392). Nėra patikimi duomenys, rodantys, kiek LAF iki karo Kaune sudarė dalinių, kiek sukilėliai parengė aikštelių ginklams iš vokiečių lėktuvų priimti. Su tiesa prasilenkia teiginys, kad „daugelis būsimosios Laikinosios vyriausybės narių dar iki sukilimo parengė savo ministerijų ir žinybų atkūrimo ir veiklos planus, parinko darbuotojus, kad laimėjus būtų galima iš karto pradėti darbą“ (p. 393). Ginčytinas mėginimas Birželio sukilimą parodyti kaip organizuotą (ibid.). Turi būti pagrįstas teiginys, jog „daug kur sukilėliai išvadavo įkaitus“ (p. 394). O kas suskaičiavo Kauno sukilėlius? Kas turima omeny rašant, kad „besitraukiantys raudonieji okupantai paliko apie 4000 nužudytų lietuvių“ (ibid.)? Ar tai tik civiliai, ar ir žuvę sukilėliai? Tačiau kad ir koks būtų atsakymas, skaičius yra padidintas. Neįtikina mintis, jog vokiečiai neišvaikė ar iš karto nesuėmė Laikinosios vyriausybės todėl, kad ja pasitikėjo daugelis Lietuvos žmonių (p. 395).

Nemažai dėmesio „baigiamuosiuose priminimuose“ skiriama ir „žydų klausimui“. Tačiau greta išvados, jog „Laikinoji vyriausybė ne kartą kreipėsi į vokiečių okupacinę valdžią, kad nutrauktų Lietuvos piliečių žydų žudymą…“ (p. 396), norėjosi tekste rasti ir šių pastangų įrodymus. Labai paprastai išsprendžiama žydšaudžių problema. Pasirodo, tai dažniausiai be moralės ar sadistinės prigimties žmonės, buvę nusikaltėliai. Svarbu tai žinoti, o sociologinius šios žmonių grupės tyrimus galima atlikti ir vėliau. Ne vienas skaitytojas, perskaitęs išvadą, kad „kaip žydai negalėjo apsaugoti lietuvių nuo trėmimų ir naikinimo sovietmečiu, taip ir lietuviai negalėjo visų jų išgelbėti per vokietmetį“ (p. 397), tikriausiai pagalvos, kad tarp tarybų valdžios ir žydų valdžios vargu ar yra didelis skirtumas. Galima sutikti su teiginiu, jog „naciai savo juodas užmačias [prieš žydus. – V. B.] vis tiek būtų įgyvendinę, jeigu lietuviai nebūtų sukilę ir nesudarę savo Vyriausybės“ (p. 398), tačiau nematyti Laikinosios vyriausybės bent jau moralinės atsakomybės neteisinga istoriškai ir neleistina etiniu požiūriu.

Išvadoms netinka ir polemika, kai diskutuojama su priekaištais, išsakomais LV (p. 395). Apibendrinant apie išvadas galima pasakyti tik tiek, kad tarp jų neturėjo likti deklaratyvių, abejotinų ar neįrodytų teiginių, kad jos turėjo nuosekliai išplaukti iš knygos dėstymo ir atspindėti tyrimų rezultatus.

Keletas žodžių dėl „Literatūrinių ir archyvinių šaltinių“ (p. 401–413). Knygų sąraše randame toli gražu ne visas, kurias autorius cituoja, ir priešingai: įrašytos knygos, kurių nerandame nuorodose. Nurodant archyvinius šaltinius (beje, jie turėtų būti pirmoje vietoje) paprastai užtenka archyvo, fondo ir jo pavadinimo, tuo tarpu autorius surašė dokumentų pavadinimus, kurie turėtų būti nuorodose. Be to, jie surašyti be jokios suvokiamos sekos ar logikos. Archyviniai dokumentai suplakti su jų rinkiniais bei dokumentų publikacijomis įvairiuose leidiniuose. Visiškas nesusipratimas tarp dokumentų įdėti Lietuvos Laikinosios vyriausybės įstatymų ir potvarkių (1941 06 23–1941 08 05) arba kvotos protokolų, esančių LYA baudžiamosiose bylose, sąrašus. Nėra ir straipsnių bibliografijos. Žodžiu, paprasčiau būtų viską patikrinti ir perrašyti nei komentuoti.

Apie pavardžių rodyklę galima pasakyti trumpai: jei ji būtų išsami, pastabų neturėčiau.

Tai toli gražu ne viskas, ką norėjosi pasakyti. Tačiau recenzijos apimtis (ir taip jau viršijusi jai leidžiamas ribas) neleido plėstis į dar smulkesnes detales. Kita vertus, nesinorėjo pernelyg daug ginčytis su kitų autorių mintimis, kurias A. Liekis neretai cituoja labai plačiai. Tikrai įdomios pasirodė K. Škirpos diskusijos su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), Amerikos lietuvių tarybos vadovybe, buvusiais bendražygiais dėl LV teisinio statuso ir pripažinimo po karo (p. 337–387), tačiau tai jau kita tema.

Knygos pabaigoje autorius pabrėžė, kad jis pateikė Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos analizę (p. 388), tačiau recenzentas rado ne tiek analizę, kiek perspausdintus tekstus ir dokumentus, susidūrė su jų autentiškumo problema, su nepagarba istorinio teksto metrikai, kartu ir skaitytojui.

Tačiau A. Liekis pamėgino apsidrausti nuo galimos kritikos. Anot jo, sukilimas ir Laikinoji vyriausybė – „tai vieni garbingiausių mūsų Tautos kovos dėl savo laisvės ir nepriklausomybės puslapių, nors ir nutylimų, juodintų ir juodinamų ar dėl nežinojimo, ar dėl politinių, ekonominių ar kitų siekių, buvusių okupantų ir jų tarnų, ar tik „savais“ kriterijais besivadovaujančių tyrėjų“ (p. 388). Arba kita vaizdinga išvada: „Ignoruoti, juodinti Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę naudinga daugeliui šiandieninės nepriklausomos Lietuvos priešų, norint toliausiai šiaurėje esantį katalikišką kraštą sužlugdyti materialiai ir moraliai“ (p. 398). Taigi jei kritikuoji, švelniai tariant, neprofesionaliai parašytą knygą bei dar labiau suromantintą „frontininkų“ Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės viziją, matyt, tampi vienu iš jų – kažkieno, turinčių kažkokių interesų, tarnu, Lietuvos priešu ar pan. Politikoje tokie „argumentai“ gal kartais ir būtų veiksminga priemonė, tačiau moksle vargu bau.

Būtų buvę galima ir neskirti tiek daug dėmesio recenzuojamai knygai, jei ne didelis ir nežinia kuo paremtas „frontininkų“ pasitikėjimas A. Liekiu, ne pirmas mėginimas publicistinį tekstą pateikti kaip mokslinę monografiją, istorikams nepriimtinas naudojimasis archyviniais dokumentais, galų gale nekritiškas knygos pristatymas Lietuvos visuomenei.

Apie pastarąjį motyvą taip pat norėtųsi tarti porą žodžių. Knyga buvo pristatyta garbingai auditorijai, vėliau pasirodė interviu su autoriumi, kuris buvo išspausdintas trijuose laikraščio „Mokslo Lietuva“ numeriuose. Čia A. Liekis ir vėl pademonstravo nesiskaitymą su konkrečiais istoriniais faktais: jo paminėtas gestapo 1944 m. išleistas leidinys, kuriame buvo išspausdinta VLIK’o deklaracija, vadinosi ne „Naujoji Lietuva“, o „Laisvės kovotojas“; jei vokiečiai ir teikė lenkų Armijai krajovai ginklus, tai 1944 m. pradžioje, o ne 1941 m. žiemą. Atsakydamas į vieną klausimą A. Liekis teigia, jog LAF siekė sukurti „organišką valstybę. Tai reiškė ne tik socialinę, bet ir politinę demokratiją – visiems turėjo būti užtikrinamas minimalus atlyginimas, nustatyti profesiniai priedai ir priedai už vaikus“. Ar tik tai nebus naujas ir gana „originalus“ „politinės demokratijos“ aiškinimas?

Apie dar vieną knygos panegirišką ir nekvalifikuotą pristatymą nevertėtų net ir užsiminti, jei „Valstiečių laikraštis“ nebūtų populiarus Lietuvos kaime. Nors straipsnelio autorius savo atsiliepimą vadina „recenzija“, o „18-oji istoriko A. Liekio knyga, – anot jo, – puikus mūsų praeities liudijimas“, tačiau tai tėra skambių frazių rinkinukas bei mėginimas paaiškinti, remiantis keliomis citatomis iš A. Liekio knygos, ką „gero“ Lietuvai padarė ir tebedaro žydai.

Pabaigai paties A. Liekio žodžiai, kuriais jis atsakė į G. Zemlicko klausimą: „Memuaristika naudinga ir reikalinga kaip atskiro žmogaus požiūris. Mokslininkui jau reikėtų siekti apibendrinimo, remiantis dokumentais (juos taip pat būtina vertinti kritiškai) ir visais kitais šaltiniais“. Negalima nesutikti. Galima tik paklausti: kodėl sakoma vienaip, o padaryta, švelniai tariant, ne visai taip? Taigi baigti norėtųsi su geriausiais linkėjimais, kad darbai nesiskirtų nuo žodžių, ir su teberusenančia viltimi, kad istorikams apie kolegų darbus neteks rašyti taip kritiškai. Būtent tuo – netipiška knyga – galėčiau paaiškinti ir gana netipišką (ypač kritikos doze ir apimtimi) recenziją.

Valentinas Brandišauskas

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras