LGGRTC LOGO

 

KRAŠTO LAISVĖS KOVOS

 

Nijolė Žemaitienė

Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje

ĮVADAS

Partizaninio karo metais, be aktyvios ginkluotos rezistencijos, veikė ir pasyvų pasipriešinimą praktikavusios pogrindžio organizacijos. Dauguma tokių organizacijų sudarė partizanų rezervą, o jų sukūrimo iniciatyva priklausė partizanams. Tačiau buvo ir savarankiškai susikūrusių grupių, kurios vėliau užmezgė ryšį su partizanų junginiais. Straipsnyje apžvelgiamos dvi vienoje Aukštaitijos mokyklų veikusios pogrindžio organizacijos. Pirmoji – Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“, užmezgusi ryšį su partizanais ir vykdžiusi jų instrukcijas, buvo sunaikinta 1953 m. Antroji – „Laisvę Lietuvai“ pasivadinusi organizacija – veikė 1955–1958 m., savarankiškai formulavo savo veiklos prioritetus. Šių įvairiu laikotarpiu vienoje vidurinėje mokykloje susikūrusių pogrindžio organizacijų istorija akivaizdžiai atskleidžia Lietuvos rezistencijos perėjimą nuo pasirengimo visuotiniam sukilimui (turint greito išsivadavimo viltį) prie moralinės rezistencijos (ilgalaikės okupacijos sąlygomis).

I D A L I S

LIETUVOS JAUNIMO SĄJUNGA „VYTIS“

Iki šiol pogrindinės pasipriešinimo organizacijos ir grupės tebėra mažai žinomos, o jų veikla menkai tyrinėta. Šią spragą gražiai užpildė J. R. Bagušausko monografija, tačiau viena knyga negali aprėpti visų šios problemos aspektų. Vyrauja nuomonė, kad ginkluotą partizaninį karą pratęsė įvairios pogrindinės organizacijos, vykdžiusios nesmurtinį pasipriešinimą okupantui. Partizaninio karo metais (iki 1949 m.) žinomesnis buvo LLA pavyzdžiu sukurtas centralizuotas, partizanų rikiuotės daliniams pavaldus Organizacinis sektorius bei įvairios dažniausiai miestų inteligentijos kuriamos pogrindinės organizacijos, pretendavusios perimti politinį vadovavimą partizanų daliniams.

Tačiau be šių žinomesnių organizacijų tiek partizaninio karo metais, tiek vėliau beveik kiekviename miestelyje kūrėsi savarankiškos jaunimo pogrindinės organizacijos ar grupės (be fiksuotos narystės), kurių nariai ieškojo ryšių su partizanais, o jų neturėdami veikė savarankiškai. Nors partizanai buvo gyvybiškai suinteresuoti palaikyti ryšius su visuomene ir turėti organizuotą rėmėjų tinklą, tačiau po pirmaisiais okupacijos metais MGB įvykdytų provokacijų užmegzti kontaktą su spontaniškai besikuriančiomis jaunimo pogrindinėmis grupelėmis buvo nelengva. Daugelis organizacijų buvo MGB sunaikintos nespėjus tokių ryšių užmegzti; be to, 1949 m. panaikinus Organizacinį sektorių ne visi partizanų daliniai gavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos instrukcijas dėl slapukų grandžių organizavimo ir neturėjo vieningos nuomonės dėl pogrindinių grupelių organizuoto veikimo. Neturėdamos ryšių su partizanais daugelis tokių grupių veikė savarankiškai. Jų gausa rodo, kad maksimalistiškai nusiteikęs jaunimas negalėjo taikstytis su okupacija. Ne kiekviena grupė buvo nusistačiusi konkrečius strateginius tikslus, tačiau kiekvienas veiksmas, nukreiptas prieš okupanto politiką, liudijo laisvo žmogaus nepaklusimą prievartai.

Dvi pogrindinės organizacijos susikūrė ir veikė Pandėlio vidurinėje mokykloje. Pirmoji buvo sunaikinta 1953 m. pradžioje, antroji – 1958 m.

1953 m. pradžioje partizaninis judėjimas geso, visoje Lietuvoje buvo likę vos pora šimtų partizanų. Pandėlio rajone slapstėsi tik keli Pilėnų tėvūnijos partizanai: Jonas Baltušis, Romas Styra, Mykolas Suveizdis, Edvardas Žilinskas ir Valdemaras Karosas. Tačiau „sukomunistinti“ visuomenę okupacinei valdžiai nesisekė: iš 470 Pandėlio vidurinės mokyklos moksleivių (komjaunuoliško amžiaus – 240) buvo tik 22 komjaunuoliai. Tarp mokytojų iš 34 VLKJS priklausė 12.

1951 m. į MGB akiratį pakliuvo devyniolikmetis bibliotekininkas Feliksas Vištartas. Jo tėvai 1949 m. buvo pasislėpę nuo trėmimo. Balandžio mėnesį tikrindami laiškus MGB operatyvininkai atkreipė dėmesį į F. Vištarto laišką Kaziui Vaičiuliui, kuriame Vištartas rašė: „Kiek daug Lietuvos sūnų ir dukrų žūsta už tėvynės laisvę, kuri visiems mums, lietuviams, reikalinga. Negalime pamiršti savo vardo, negalim leisti kentėti savo broliams ir seserims ten toli miškuose arba Sibire. Pabuskime! […] Pakilkime visi kaip vienas į kovą, kaip ir mūsų protėviai pakildavo. Mūsų mažai, bet Dievas mus palaimins“.

Sekti F. Vištartą buvo pavesta MGB agentui Zacharčiukui (Stasiui A.), su kuriuo kartu jis gyveno nuomojamame bute pas Povilą Vaičekauską. Agentas informavo čekistus, kad Pandėlio bibliotekos vedėjas tarp savo draugų kalba antisovietiškai, lanko bažnyčią. Be to, jis pateikė F. Vištarto rankraščio pavyzdžių, kurie buvo reikalingi laiškų autentiškumui nustatyti. Tarp įvairių popierių pavogė F. Vištarto raštelį, kuriame šis rašė: „Buvo įspūdingas vakaras dėl to, kad aš buvau tarp draugų mylimų, kurie mano širdį pažįsta“. Toliau nurodė jų vardus: Vytautas ir Gediminas.

1951 m. rugpjūčio mėnesį MGB Pandėlio rajono skyrius gavo laišką, kuriame anonimas pranešė, jog paėmęs iš bibliotekos knygą joje rado tris lapus antisovietinių dainų.

Gavus tokią informaciją pradėta rengtis F. Vištarto suėmimui. Tačiau įkalčių buvo mažoka ir MGB Šiaulių srities valdyba nedavė sankcijos. 1951 m. rudenį F. Vištartas išvažiavo iš Pandėlio ir išnyko iš čekistų akiračio. Jo agentūrinio tyrimo byla buvo perduota MGB Šiaulių srities valdybos archyvui.

1952 m. rudenį MGB Klaipėdos srities valdybos skyrius, tikrinęs gyventojų korespondenciją, sulaikė laiškus, kuriuos Klaipėdoje gyvenantis Vytautas Vaičekauskas siuntė pandėliečiams moksleiviams Kaziui Daugelavičiui, Gediminui Tindžiuliui ir Zitai bei Aldonai Jurgelionytėms. Nors laiškuose buvo daug perkeltine prasme pavartotų posakių, tačiau čekistai nesunkiai įžvelgė antisovietinę potekstę. Iš laiškų buvo galima spėti, kad Pandėlyje veikia pogrindinė antisovietinė jaunimo organizacija. MGB kilo įtarimas, kad laiškų autorius gali būti nuo saugumo pasislėpęs F. Vištartas. 1952 m. gruodžio mėnesį visa ši medžiaga buvo perduota MGB Pandėlio rajono skyriui, kuriam vadovavo vyr. ltn. Juchnevičius. Čia išaiškėjo, kad laiškų autorius yra pandėlietis V. Vaičekauskas, išvykęs į Klaipėdą. Atlikus grafologinę ekspertizę įtarimas, kad Vištartas ir Vaičekauskas – tas pats asmuo, nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino faktas, kad vidurinėje mokykloje veikia pogrindinė organizacija.

Pandėlio čekistams tai nebuvo naujiena: 1950–1952 m. Pandėlyje, Skapiškyje ir Papilyje ne kartą buvo išklijuoti antisovietiniai atsišaukimai ir karikatūros, sovietiniai aktyvistai gaudavo grasinančių laiškų, agentūra pranešdavo, kad jaunimas bendrauja su partizanais. 1952 m. kovo mėnesį įvyko LSSR MGB 5-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkų pasitarimas dėl darbo su jaunimu. Sumažėjus partizanų skaičiui čekistai visą dėmesį sutelkė į vieną „pavojingiausių“ socialinių grupių – jaunimą. Buvo sudaryti konkretūs „priemonių“ planai, į rajonus komandiruoti maršrutiniai agentai. Tai davė rezultatų: 1952 m. Lietuvoje buvo atskleistos 77 antisovietinės jaunimo organizacijos ir grupės.

1953 m. pradžioje čekistai ieškodami F. Vištarto pėdsakų sužinojo, kad jis tarnauja sovietinėje armijoje Balašove. Jo adresu Pandėlio moksleiviai Kazys Daugelavičius, Algirdas Greiška ir kt. rašė laiškus. Pradėjo aiškėti įtariamieji.

Iš tikrųjų jau nuo 1950 m. pabaigos penkiolikmečiai – šešiolikmečiai Pandėlio jaunuoliai pradėjo mąstyti apie pasipriešinimą okupantams. „Kiekvienas žmogus jaunystėje turi aukštus idealus, turi didžiulę energiją, kurią paskiria tų idealų įgyvendinimui, – rašė pasiaiškinime čekistams suimtas K. Daugelavičius. – Susirandu draugų ir po eilės atsargių pasikalbėjimų pradedame kalbėtis politinėmis temomis ir sugalvojame susiorganizuoti, pradėti veiklą“. Pirmieji K. Daugelavičiaus bendraminčiai – šešiolikmetis vakarinės vidurinės mokyklos moksleivis G. Tindžiulis ir dvidešimtmetis bibliotekininkas F. Vištartas. Pastarasis rašė eilėraščius, duodavo jų pasiskaityti G. Tindžiuliui ir V. Vaičekauskui (kurio tėvų namuose gyveno agentas Zacharčiukas), siųsdavo laiškuose artimiesiems. Eilėraščiuose rašė: „Aš gyvenu tarp draugų, su jais kalbuosi, kad neužsnūstų, o kovotų su priespauda. O jei žūsim, tai žinosim, už ką jauni žuvom, kad mūs širdys susiliejo su visų širdimis. Gal mūsų dabar ir mažai, mes galim susiskaičiuoti: du, trys, dešimt, bet pas mus dar ateis šimtai“ (laisvas vertimas iš rusų k., aut.). Šešiolikmetis V. Vaičekauskas irgi rašė eilėraščius:

Geriau minutę sakalu pabūti,

Nei visą amžių šliaužioti žeme.

Geriau už laisvę mūšy žūti,

Nei nešti pančius su gėdos žyme!

1951 m. balandžio 30 d. susirinkę F. Vištartas, G. Tindžiulis ir V. Vaičekauskas nutarė sunaikinti sovietines vėliavas, kurias okupacinė valdžia iškeldavo miestelyje švenčiant Gegužės 1-ąją. Tą patį vakarą jie nuplėšė vėliavą nuo Pandėlio vidurinės mokyklos, o G. Tindžiulis supjaustė šventės proga virš tribūnos iškeltą sovietinį šūkį. Gegužės 1-osios vakare jie sunaikino dar dvi miestelyje iškeltas okupacinės valdžios vėliavas, iš vienos jų pasiuvo lietuvišką trispalvę.

Pirmoji sėkminga akcija paskatino veikti aktyviau. Gegužės mėnesį susirinkę miestelio parke F. Vištartas, V. Vaičekauskas, K. Daugelavičius, G. Tindžiulis, A. Greiška, Leonas Veščiūnas ir Algirdas Petrušonis tarėsi apie tolesnę veiklą. Planai buvo tokie: jei susiklostytų palanki tarptautinė padėtis ir prasidėtų visuotinis tautos sukilimas prieš okupantus, numatyta įstoti į kovotojų gretas. Tam tikslui reikėjo įsigyti ginklų. K. Daugelavičius buvo įsitikinęs, kad reikėtų aktyviau platinti antisovietinius atsišaukimus ir tokiu būdu atkreipti partizanų dėmesį, užmegzti su jais ryšį. Tada ginklų klausimas išsispręstų savaime, be to, veikla būtų koordinuojama. Jaunuoliai nutarė įsigyti rašomąją mašinėlę, kuria galėtų spausdinti atsišaukimus. Mašinėlę buvo ketinama pagrobti iš Pandėlio rajono Finansų skyriaus. Deja, ši akcija nepavyko.

Kadangi F. Vištarto šeima 1949 m. buvo pasislėpusi nuo tremties, 1951 m. rudenį iš darbo Papilio vidurinėje mokykloje buvo atleista jo sesuo. Pajutęs MGB dėmesį iš Pandėlio į Šilutę išvažiavo ir F. Vištartas (vėliau jis buvo paimtas į sovietinę armiją). Organizacijos kūrimo iniciatyvą perėmė K. Daugelavičius. Jis pradėjo intensyviai ieškoti ryšių su Pandėlio apylinkėse veikiančiais partizanais. Tėviškėje, Stunkūnų kaime, gyveno Bronė Baltušytė. Per ją K. Daugelavičiui pavyko susisiekti su Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos partizanais. 1952 m. rugpjūčio mėnesį K. Daugelavičius susitiko su J. Baltušiu ir R. Styra. Partizanai jam patarė, kaip organizuoti pogrindinę grupę, perdavė LLKS instrukciją apie slapukų organizavimą, partizanų laikraščių (LLKS Rytų Lietuvos srities organą „Laisvės kova“), porą karikatūrų. Per kitą susitikimą, kuris įvyko spalio mėnesį, partizanai davė pasiskaityti poeto Rivaišo (Broniaus Krivicko) eilėraščių rinkinį, kuris K. Daugelavičiui padarė didžiulį įspūdį: „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“.

Partizanų spauda ir B. Krivicko poezija uždegė jaunuolius.

Taip lekia jaunystė, lyg žirgas be vadžių.

Kur ji nusitrenks, kas ją sustabdys?

Vilioja ją toliai ir laisvės miražai,

Jai kraujas vis verda širdy…,

– rašė laiške draugams K. Daugelavičius. Mėgino kurti eilėraščius ne tik V. Vaičekauskas ir F. Vištartas, bet ir K. Daugelavičius bei G. Tindžiulis. Ne visi turėjo tam gabumų, tačiau kilnių jausmų ir širdies šilumos pakako:

Motulė Lietuva ten po kryžium verkia,

Skęsta ilgesyje, savo kančioje,

Kur tu prisiglausi šitam žemės parke,

Jei širdy apgaulė, ji visai tuščia.

Šitam tavo rūme meilė kitam kraštui,

Ten tėvynei savo paruošei kapus.

Negi jos tu niekad nebepasiilgsi?

Negi tau jos gaila niekada nebus?

Atsakydamas savo lyriniam herojui, kartu ir draugui F. Vištartui, V. Vaičekauskas pasižadėjo: „Mano širdis nuo šios dienos prieš nieką nesudrebės. Klausysiu tik savo brangios tėvynės šauksmo“.

Partizanų duotas karikatūras K. Daugelavičius su G. Tindžiuliu priklijavo Pandėlyje ant telefono stulpų. „Tai padūko stribai, net Švelnį buvo nusišaukę į miliciją ir ten ilgai tardė, – rašė K. Daugelavičius. – Mes ketiname išvystyti platesnę veiklą, priimti naujų narių, įsteigti pirmines grupes Panemunyje, Skapiškyje, Kazliškyje, Kvetkuose“.

Spalio mėnesį už Pandėlio miestelio susirinkusiems draugams K. Daugelavičius papasakojo apie susitikimus su partizanais. Čia pat nutarta neformalią jų grupelę, kuri iki šiol vadinosi „Vyčio“ vardu, partizanų siūlymu pavadinti Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“. Be to, laikantis LLKS instrukcijos reikėjo sukurti organizacijos įstatus, priesaikos tekstą ir programą. Partizanai patarė stengtis įsigyti ginklų ir pradėti surašinėti kolaboruojantį sovietinį partinį aktyvą. Jie pažadėjo padėti įsigyti rašomąją mašinėlę, tačiau su partizanais susitikti iki pavasario buvo neįmanoma. Susirinkimo dalyviai išsirinko slapyvardžius: K. Daugelavičius pasivadino Vaidevučiu, V. Vaičekauskas – Žuvėdra, G. Tindžiulis – Sakalu, A. Greiška – Dobilu.

Spalio mėnesį V. Vaičekauskas išvažiavo į Klaipėdą ir įsidarbino garlaivio „Burevestnik“ kūriku. Vienas iš agentų, dirbusių šiame laive, pranešė MGB, kad laive yra prieškarinių Šaulių sąjungos žurnalų ir knygų, kurias skaito jūreiviai, ir pareikalavo jas paimti. Nors tarp įgulos būta patriotiškai nusiteikusių vyrų, vis dėlto naujoje vietoje V. Vaičekauskas jautėsi vienišas. „Per šitas „būdines“ [turima mintyje Spalio perversmo minėjimas. – N. Ž.] nebuvau niekur išėjęs, nebuvau net išėjęs pažiūrėti „stacijų“, – rašė jis laiške pandėliečiams. – Per „būdines“ buvau „merginėt“ [konspiracijos sumetimais „mergomis“ organizacijos nariai vadino sovietines vėliavas. – N. Ž.] biškį, bet vienam tai nekas. „Mergų“ tai čia daug, katras lengva paimti, katras sunku. Vieną vis tiek „prisikalbinau“. Prieš mus yra namas tam pačiam kieme, tai aš ją ir pasiglemžiau“. Tame pat laiške V. Vaičekauskas rašė, kad praeitais metais nemažai vyrų sugebėjo pabėgti į Švediją. Nors visas naujienas rašė labai miglotai, tačiau emgėbistai nesunkiai galėjo jas išsišifruoti. Suprasdamas, jog laiškus MGB kontroliuoja, V. Vaičekauskas prašė perduoti K. Daugelavičiui, kad rašytų „švelniau biškį, mat geriau važiuoja“. Čia pat paprašė naudotis sutartu būdu – rašyti pienu tarp eilučių: „Gal Jis dar kada nors ir pieno valgo. Aš čia tai nebematau. Tai tegul įdeda ir man biškį nors laiške, gal neištekės. […] Tu Jam tai primink, Jis žinos, kaip įdėt“.

V. Vaičekauskas susisiekė ir su F. Vištartu (pastarasis jį aplankė Klaipėdoje), o vėliau atviru tekstu parašė jam laišką: „Brangūs broliai, mes turime didvyriškai kovoti už Lietuvos laisvę. Iš savo kūnų mes pastatysime pilis, savo kraujuje paskandinsime priešus, bet neduosime žūti Tėvynei“.

Pandėlio emgėbistai 1952 m. spalio 12 d. radę miestelyje išklijuotas karikatūras ėmėsi ieškoti jų autorių. Pirmiausia patikrino Pandėlio laikraščio „Spalio pergalė“ spaustuvę ir nustatė, kad joje „analogiškos klišės su amerikiečių karikatūra nėra“. Mat buvo manyta, kad tai nėra originali, o tik savaip perkurta karikatūra. Nutarė ieškoti kitose spaustuvėse. Tuo metu Pandėlyje lankėsi laikraščių „Tarybų Lietuva“ ir Šiaulių srities oficiozo „Raudonoji vėliava“ korespondentas Januševičius, kuris apsinakvojo pas mokytoją Vladą Raugelę. Buvo įtariama, kad mokytojas dalyvavo 1941 m. sukilime. Taigi emgėbistai manė, jog Januševičius galėjęs atvežti karikatūrą. Tik daug vėliau nustatyta, kad tokią karikatūrą platino Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai.

Tuo tarpu K. Daugelavičius kūrė ir stiprino organizaciją. Jis parašė priesaikos tekstą: „Aš, stodamas į Lietuvos jaunimo sąjungą „Vytis“, Visagaliu dangumi ir žeme, žūstančia Tėvyne, tėvų ir protėvių vardu, savo garbe ir visu tuo, kas lietuviui yra šventa, o priešų išjuokta, prisiekiu: laikytis organizacijos įstatų, visur elgtis taip, kaip pridera lietuviui, klausyti vadovybės įsakymų ir juos dorai vykdyti, saugoti paslaptis, susijusias su organizacijos veikla, negailint jėgų ir gyvybės dirbti parengiamąjį Lietuvos išlaisvinimo darbą. Už išdavystę ar nusikaltimą tegu mane nubaudžia organizacijos nariai ar jos globėjai – partizanai“ (vertimas iš rusų k., aut.).

Be programinių punktų, įstatuose nurodyta tiesioginė pogrindžio organizacijos priklausomybė ir pavaldumas LLKS. Dvyliktame paragrafe rašoma, kad organizacijos vadovas „instrukcijas ir informaciją gauna iš partizanų būrio vado, jų turinį praneša organizacijos nariams, o organizacijos narių surinktus duomenis perduoda partizanų būrio vadui“ (vertimas iš rusų k., aut.). Kiekvienas organizacijos narys privalėjo LLKS rinkti žinias apie priešą arba teikti partizanams materialinę paramą. Veiklos tikslai buvo šie: spausdinti ir platinti atsišaukimus; stebėti žmones ir nustatyti jų pažiūras; kaupti ir sandėliuoti ginklus; kilus karui stoti į partizanų būrius arba patiems juos organizuoti iš patikimų žmonių; plėsti organizaciją, nes „ateitis neaiški“, todėl kiekvienas organizacijos narys kiekvieną minutę „turi būti pasirengęs, privalo būti budrus, drąsus, garbingas ir turėti gerą vardą Lietuvos visuomenėje“.

Karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių viltis dar nebuvo išblėsusi: „Yra gandų, kad pavasarį gali kai kas būti, ir aš jais dar abejoju, – rašė K. Daugelavičius, – nors, žinoma, būtų gera, nes jei dar nieko, tai paims į armiją“.

Numatyta per žiemą išplėsti organizaciją, o gavus iš partizanų spausdinimo mašinėlę – platinti atsišaukimus ir išspausdinti organizacijos narių bilietus. Per individualius pokalbius su mokslo draugais išsiaiškinta, kad bendraminčių yra pakankamai, todėl buvo visai realu sukurti organizacijos tinklą visame rajone. Panemunio grupei turėjo vadovauti A. Greiška, Skapiškio – Antanas Mažeika, Kazliškio – Vladas Lipas, Kvetkų – Benediktas Patūpa. Iš partizanų K. Daugelavičius buvo girdėjęs apie Papilyje veikiančią pogrindinę jaunimo grupę. B. Patūpa susirašinėjo su patriotiškai nusiteikusiu papiliečiu Algirdu Kalpoku. „Yra gandų, kad Papilio „Gvardija“ jau susekta, tačiau aš netikiu, – rašė K. Daugelavičius, – nes jei būtų susekta, tai „aniolai sargai“ nelauktų, o čiuptų visom jėgom. Tiesa, nemaža dalis papiliečių, nors ryšio neturiu ir tiksliai nežinau, tačiau išmovė dar iš rudenio į kitas gimnazijas, o kai kurie stojo komjauniman, kad nusikratytų įtarimu“.

Skapiškyje 1950–1952 m. irgi ne kartą buvo pasirodę antisovietinių atsišaukimų. MGB buvo užčiuopusi ir jų autorius bei platintojus, tačiau 1952 m. pabaigoje aktyvesni jaunuoliai Linas Burokas, Stasys Kruopienis, Vladas Žilinskas buvo paimti į sovietinę kariuomenę, o kiti išsiskirstė kas kur: Aleksas Kazakevičius visai išvažiavo iš Pandėlio rajono, A. Mažeika perėjo mokytis į Pandėlio vidurinę mokyklą, Leonas Stasėnas persikraustė gyventi į Pandėlį. Vyravo nuomonė, kad prasidėjus MGB persekiojimui galima „sumėtyti pėdas“ ir atsikratyti įtarimų. „Komjauniman įstoti gali tekti ir mums, – rašė K. Daugelavičius, – nes esame labai sekami tiek mokykloje, tiek visur. Prie Gedmos [Tindžiulio. – N. Ž.] ir Broniaus [Švelnio. – N. Ž.] pristatyti specialiai šnipukai, kurie mokykloje seka kiekvieną jų žingsnį; mane tai seka ne vienas, todėl visa darome labai atsargiai ir veikiame mažai“. Anot K. Daugelavičiaus, „mokykla siunta ir žada išaiškinti „mokinių sąmonės nuodytojus“ ir tinkamai su jais pasielgti“. Čia pat pasidžiaugta, kad sulaikytas ir tardomas B. Švelnys „laikėsi labai vyriškai, nieko neišdavė ir tuo būdu nusikratė įtarimų, nes paleisdami jo atsiprašė, įvykęs, girdi, nesusipratimas“. Atsargumas buvo būtinas, bet arešto grėsmė jaunuolių nesustabdė: „Tačiau bijoti aš daug nebijau, nes mūsų tikslas aiškus, teisingas ir neturi būti skaitomasi su priemonėmis nė su gyvybėmis siekiant iškovoti tautai laisvę“, – rašė K. Daugelavičius. Šokiuose G. Tindžiulis savo pusseserei Stasei prasitarė, kad jį stebi dvi poros milicininkų akių ir laisvėje jis gyvens neilgai.

Nors K. Daugelavičius mokė draugus konspiracijos ir pats žinojo, kad laiškai yra MGB tikrinami ir perfotografuojami, todėl nei užuominomis, nei pienu nieko rašyti negalima, o gautus laiškus būtina tuojau sudeginti, tačiau netrukus padarė lemtingą klaidą.

1953-iųjų Naujųjų metų išvakarėse jis parašė V. Vaičekauskui laišką, kuriame detaliai išdėstė organizacijos perspektyvas. Šį laišką išsiuntė ne paštu, o perdavė per V. Vaičekausko seserį Liliją, mokytojaujančią Skuodo rajone, tikėdamasis, kad ji atiduos laišką tiesiai broliui į rankas. Tačiau V. Vaičekausko sesuo nežinojo konspiracijos taisyklių. Perskaičiusi laišką ir išsigandusi brolio veiklos, ji parašė jam, kad K. Daugelavičiaus laiško nepersiųs, nes jaunuoliai pražudys save ir visus artimuosius. Vis dėlto, matyt, ji vėliau persigalvojo ir K. Daugelavičiaus laišką kartu su savuoju nieko blogo nepagalvojusi išsiuntė paštu. K. Daugelavičiaus laiško originalas pateko į čekistų rankas.

Tuo tarpu jaunuoliai nieko neįtardami toliau susirašinėjo tarpusavyje. V. Vaičekauskas, ilgėdamasis Pandėlyje likusių draugų, rašė nuoširdžius laiškus Vidui Suvaizdžiui, nuo 1949 m. tremties pabėgusioms mergaitėms Zitai ir Aldonai Jurgelionytėms ir kitiems. „Aplink tylu… Tik mėnuo apšviečia žemę. Kur ne kur krinta pageltęs lapelis. Taip ir aš, kaip šis lapelis, atsidūriau toli nuo savo lizdo, nuo žalių miškų, kur visada girdėjosi laisvės dainos“, – dalijosi išgyvenimais jaunuolis. Jam pritarė draugai: „Vieni toli nuo tėvynės, kurie kovojo už jos laisvę, kiti dar tėvynėje, bet prislėgti sunkios letenos“. „Kodėl tu mane pravardžiuoji „gimnaziste“, argi aš ne tokia pat lietuvė, kurią nuskriaudė likimas ir apleido visi žmonės“, – guodėsi pasislėpusi nuo tremties be namų likusi mergaitė.

Nesnaudė ir čekistai. MGB Pandėlio rajono skyriaus viršininkas Juchnevičius, žinodamas, kad V. Vaičekauskas ieško ryšio su Klaipėdos pogrindžiu, nutarė jam „pakišti“ agentą, apsimetusį pogrindininku. Operacija buvo suplanuota labai paprastai: iškviesti V. Vaičekauską į miliciją apklausai apie uoste grobstomą žuvį. Prie kabineto liepti jam ilgokai palaukti, o koridoriuje pasodinti neva į „tardymą“ pakviestą Klaipėdos „Ryto“ spaustuvės darbininką agentą Smelyj. Tikėtasi, kad koridoriuje laukdami tardymo abu jaunuoliai susipažins ir V. Vaičekauskas neatsispirs pagundai susidraugauti su žmogumi iš spaustuvės, galinčiu parūpinti organizacijai spaustuvinį šriftą.

Tačiau 1953 m. sausio 19 d. MGB Pandėlio rajono skyriaus viršininkas Juchnevičius kautynėse su partizanu Linu Kabutavičiumi buvo nušautas. Jį laikinai ėmęs pavaduoti Tiurinas sukūrė dar geresnį planą: nutarė į maršrutinę komandiruotę pasiųsti Pandėlio MGB agentą Zacharčiuką, gerai pažinojusį F. Vištartą ir V. Vaičekauską. 1953 m. vasario pradžioje agentas atėjo pas V. Vaičekausko tėvus (pas juos buvo nuomojęs butą) ir paprašė sūnaus adreso. Pasisakė norįs važiuoti į Klaipėdą ieškoti darbo, pasiūlė nuvežti Vytautui laišką. Užėjo ir pas G. Tindžiulį, kuriam taip pat pasigyrė važiuojąs pas V. Vaičekauską, net pasiūlė jam darbą savo įstaigoje. Tačiau G. Tindžiulis jokio laiško V. Vaičekauskui neįdavė, o tėvo laiškelis sūnui čekistams jokių operatyvinių duomenų nesuteikė. Agentas vis tiek nuvažiavo pas V. Vaičekauską, paprašė padėti įsidarbinti žvejybos laivyne, porą dienų pavaikštinėjo kartu su juo po Klaipėdą ir grįžęs į Pandėlį pasakė čekistams, kad V. Vaičekauskas ketina pabėgti į užsienį. Parodė jo perduotą laišką G. Tindžiuliui, kuriame V. Vaičekauskas klausė: „Parašyk, kaip viskas einasi, kiek gavai mano laiškų, kaip sekasi „mergininkams“, perduok Kaziui D., kad aš negavau jo laiškų. Nerašykite laiškų taip riebiai, nes aš jų negaunu, jie, matyt, įstringa MGB stalčiuose“.

Artėjo rinkimai į Vietines „darbo žmonių deputatų“ tarybas, todėl bijodama antisovietinių išpuolių MGB Šiaulių srities valdyba nutarė ilgiau nelaukti ir suimti K. Daugelavičiaus pogrindinę grupę. Į MGB operatyvinę įskaitą buvo įrašyta 14 asmenų. Pirmasis 1953 m. vasario 20 d. buvo Klaipėdoje suimtas V. Vaičekauskas. Po keturių dienų tardymo naktimis, priremtas akivaizdžiais įrodymais – savo ir K. Daugelavičiaus laiškais – jis pripažino, kad Pandėlio vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė organizacija. Vasario 26 d. Pandėlio rajono čekistai kartu su MGB Šiaulių srities valdybos 5-ojo skyriaus operatyvine grupe įvykdė „operaciją“: suėmė K. Daugelavičių, G. Tindžiulį, A. Greišką ir A. Mažeikį. Sulaikyti buvo V. Suvaizdis, B. Patūpa, B. Švelnys ir Stasė Tindžiulytė, po dienos – B. Baltušytė, o kovo mėnesį Pavolgio karinės apygardos kontržvalgyba suėmė sovietinėje kariuomenėje tarnaujantį F. Vištartą. Ilgesnei ar trumpesnei apklausai buvo sulaikyta daug moksleivių ir jaunuolių, draugavusių su įtariamaisiais. Prasidėjo įprastas čekistų „darbas“. Jau po Stalino mirties, gegužės mėnesį, G. Tindžiulis pasiskundė, kad jį suėmę čekistai mušė per veidą, galvą trankė į sieną, sodino ant kėdės kraščiuko, t. y. naudojo visus įprastus „tardymo“ metodus. Tačiau MVD Šiaulių srities valdybos kadrų skyriaus Ypatingoji inspekcija, kaip buvo įprasta, nurodė, kad „faktai nepasitvirtino“. Čekistai Tiurinas, Usačiovas, Domarkas, Šutovas, Lesinskas ir Jurkevičius pareiškė, kad jie „fizinio poveikio priemonių“ suimtiesiems netaikė.

Panemunyje dirbanti B. Baltušytė, išgirdusi apie areštus Pandėlyje, parbėgo namo ir kuo skubiausiai sunaikino turimus partizano R. Styros laiškus. Kitą dieną pamačiusi, kad čekistai daro kratas K. Daugelavičiaus ir V. Suvaizdžio tėvų namuose, sudegino iš partizanų gautą dviejų dalių knygą (pirmojoje buvo B. Krivicko eilėraščiai, antrojoje – partizaninio judėjimo istorija). Dėl to labai krimtosi ir gailėjosi, nes šitos knygos, pasak partizanų, iš viso tebuvo vos du trys egzemplioriai. Vėliau mergaitės tėvas tvirtino, kad ji jokiu būdu tokios brangios knygos negalėjusi sudeginti ir tikriausiai ją paslėpusi.

Darydami kratas pas K. Daugelavičių emgėbistai surado organizacijos programą ir įstatus. Balandžio mėnesį surado ir paėmė pistoletą, porą šimtų šovinių, parako. „Nusikalstamos“ veiklos įrodymų pakako, gintis ir viską neigti nebuvo prasmės. Vis dėlto atkakliausiai laikėsi G. Tindžiulis. Net per akistatas su organizacijos nariais jis neigė jų parodymus ir jo vienintelio kaltinamojoje išvadoje Šiaulių miesto MVD darbuotojai buvo priversti parašyti, kad „Tindžiulis kaltu prisipažino iš dalies“. Paklaustas tardytojo, kodėl jis, vargingos šeimos vaikas, „stojo į kovos su sovietine valdžia kelią“, G. Tindžiulis atsakė: „Aš einu teisingu keliu ir kito kelio nežinau“.

Trūkstamas veiklos „detales“ stengėsi sužinoti kamerų šnipai. Kartais jų informacija netgi būdavo naudinga suimtajam: antai B. Švelnio kameroje įkurdintas agentas pranešė sužinojęs, kad Švelnys dar nebuvo spėjęs įstoti į organizaciją. Stokodami patirties dauguma suimtų jaunuolių nuoširdžiai bendravo su nepažįstamais kameros „draugais“. Agentė Zina, keliaujanti per mergaičių kameras, iš Stasės Tindžiulytės sužinojo, kad A. Jurgelionytė mašinėle buvo išspausdinusi berniukų eilėraščius. Perkelta į B. Baltušytės kamerą sugebėjo susidraugauti, sužinojo apie jos ryšius su partizanais. Čekistai nutarė B. Baltušytę paleisti, o agentė turėjo pasiūlyti jai atvažiuoti gyventi į Šiaulius, ten ją įkurdinti ir patarti pasikviesti į Šiaulius partizaną R. Styrą, kuriam su MGB pagalba būtų „parūpinti“ fiktyvūs dokumentai. Atlikusi visus pavedimus kamerose, agentė buvo paleista. Kovo mėnesį kas sekmadienį ji atvažiuodavo į Pandėlio turgų neva parduoti puspadžių ir ieškojo ryšių su paleistomis iš kalėjimo mergaitėmis. Susitikusi S. Tindžiulytę, iš jos sužinojo, kad B. Baltušytė ir Z. Jurgelionytė jau yra laisvėje, todėl nuskubėjo pas Baltušytės tėvus. Nors tardomas tėvas Kazys Baltušis pažadėjo čekistams „per 10–15 dienų surasti banditus, kad išpirktų savo ir dukters kaltę“, tačiau buvo apdairus: agentė nieko įdomesnio iš jo nesužinojo.

Čekistai išsiaiškino, kad neatskleistas liko agentas Zacharčiukas, todėl kovo 5 d. l. e. MGB Pandėlio rajono skyriaus viršininko pareigas Tiurinas nutarė siųsti jį į Papilį ir kaip išvengusį arešto Pandėlio pogrindžio dalyvį pristatyti antisovietine veikla įtariamam A. Kalpokui.

Čekistams kuriant vis platesnius persekiojimo ir represijų planus įvyko istorinis įvykis: 1953 m. kovo 5 d. mirė Stalinas. Negausus Pandėlio vidurinės mokyklos komjaunimo aktyvas vaikščiojo užverktomis akimis, o kaip tik tą dieną mokyklos direktorius Kęstutis Margevičius dėl vasario mėnesį įvykusių moksleivių areštų turėjo atsiskaityti apie auklėjamąjį darbą Pandėlio rajono komunistų partijos biurui. MGB visą dėmesį sutelkė į mokytojų kolektyvą. Taip sutapo, kad vasario mėnesį MGB Kauno srities 2 N valdybos operatyvininkai iš agento Kosto gavo signalą apie Pandėlio vidurinės mokyklos mokytojų antisovietines nuotaikas. Agento Kosto sesuo Ona B., nuo 1952 m. lapkričio 15 d. dirbanti Pandėlyje mokytoja, atvažiavusi pas brolį pasiguodė, kad dėl prosovietiškų pažiūrų ji savo darbovietėje yra ujama. Kartą nugirdusi, kaip vienas iš mokytojų – Vincas Kropas – pasakęs direktoriui, kad „naujoji mokytoja komunistiškai nusiteikusi“. Direktorius nuraminęs V. Kropą, jog tai – sutvarkomas dalykas: „Pirmiausia, pamokas, kurias aplankysim, atestuosim blogai, o antra – išsiųsim dirbti į Papilį“. Mokytojų kolektyvą agento sesuo apibūdino labai neigiamai. Tirti padėtį Pandėlyje buvo pavesta MGB Šiaulių srities valdybos operatyvininkui Jansonui. Šis atvykęs į vietą pradėjo apklausinėti lojaliai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikusius mokytojus bei MGB agentus. Mokyklos komsorgė mokytoja Nina Kastanauskaitė pareiškė, kad „Margevičius, bendrai paėmus, šuo. Jis visada eina prieš komjaunuolius. […] Tik Margevičius kaltas, kad mūsų mokykloje neauga komjaunimo organizacija, kad toks žemas moksleivių pažangumas. Jis stengiasi įtikinti moksleivius, kad sovietų valdžia juos tik kankina, bet nieko jiems neduoda. Tai įrodo didžiulis skaičius nepatenkinamų pažymių, ne veltui konferencijoje jį pavadino „kirviu““.

Agento Kosto pateiktas žinias apie Pandėlio mokytojus patvirtino ir mokytojos B. Chreptavičiūtė bei agento Kosto sesuo Ona B. Paaiškėjo, kad direktoriaus žmonos Jūratės Margevičienės (Jašinskaitės) tėvas, buvęs Rokiškio policijos viršininkas, 1941 m. su šeima buvo ištremtas iš Lietuvos. J. Jašinskaitė pabėgo iš tremties, gyveno remiama dėdės kunigo, iki pastarojo meto siunčianti tėvams siuntinius. Mokytojos Stasėnienės tėvai – buvę buožės. Mokytoja Šimėnienė iš buožių šeimos. Suaugusiųjų vidurinės mokyklos direktorius Antanas Kavaliauskas nusiteikęs antisovietiškai, nes labai nusivylęs, kai agento sesuo pasisakė netikinti Dievą, o kai ji parodžiusi jam Stalino raštus, Kavaliauskas ironiškai šypsodamasis pasakęs, kad galįs apsieiti ir be jų. Mokytojas V. Kropas pareiškęs, kad reikėtų pakeisti jos pažiūras, o kai ji nusistebėjusi, kaip galima tokiam antitarybininkui mokytojauti, V. Kropas atsakęs: „Visa laimė, kad aš dėstau fizinį lavinimą“. Daugiausia įtarimų čekistams kėlė tai, kad pas direktorių dažnai rinkdavosi mokytojai Virginija Jusiūtė, Jevdokija Kondraševaitė (pastaroji draugavo su mokytoja Pranute Kripaite, kuri 1951 m. buvo suimta už antisovietinių atsišaukimų platinimą), V. Kropas, A. Kavaliauskas, švietimo skyriaus vedėjas Vepštas, ūkvedys Leonardas Zolubas ir kt.

Kovo 17 d. MGB Šiaulių srities 2 N valdybos majoras Jansonas išsiaiškino, kad laisvalaikiu mokytojai pas direktorių renkasi lošti kortomis, o kovo 8 d., nors dėl Stalino mirties buvo paskelbtas gedulas, mokytoja Jusiūtė suorganizavo linksmą vakarėlį, kuriame dalyvavo dauguma jaunų mokytojų ir net rajoninio laikraščio korespondentas Prascienius. Be to, įtartinai atrodė tas faktas, kad iki A. Greiškos suėmimo mokytojas V. Kropas dažnai šnekučiuodavosi su juo.

Taigi mokytojų kolektyvas atrodė kaip tikras kontrrevoliucionierių lizdas, o jų nekalti pobūviai buvo panašūs į konspiracinius susiėjimus. Tuojau įsakyta mokykloje surengti susirinkimą ir jame pasmerkti suimtus mokinius. Mokytoja Zina Bitėnaitė savo kalbą pradėjo patarle: jaunuoliui ir marios iki kelių, o prigers ir griovy. Patarlė buvo dviprasmiška, jos klausėsi į salę suvaryti visi vyresniųjų klasių mokiniai, tarp jų ir aštuntokai bei devintokai, po poros metų susibūrę į naują pogrindinę antisovietinę organizaciją.

Abu direktoriai privalėjo parašyti suimtų mokinių charakteristikas. Jos buvo sausos ir trumpos; vis dėlto vienas iš direktorių, jausdamas aplink tvyrančią grėsmę, parašė, kad dėl suimtųjų įtakos neaugo komjaunimo organizacija.

Greta oficialių įpareigojimų mokytojams MGB vykdė ir savo neoficialius planus. Nuo sausio mėnesio į Papilį perkelta agento Kosto sesuo gegužės mėnesį tapo agente Žibute ir pradėjo sekti Papilio mokytojus Birutę Atkočiūnaitę, Aldoną Dragūnaitę, Kotryną Balčiūnienę, kunigą Joną Pranevičių, mokinius Edvardą Trečioką ir kt. Jos nuomone, ir Papilyje vyksta antisovietiniai susirinkimai, nes mokytojai klausosi „Amerikos balso“ ir jį komentuoja. Čekistus labiausiai domino, ar įtariamų Papilio mokytojų ir moksleivių grupė turi vadovą, ar rengia susirinkimus, ar turi programą ir organizacijos pavadinimą, kiek narių joje dalyvauja ir ar palaiko ryšius su partizanais, t. y. ar atitinka požymius, leidžiančius tiriamai grupei pritaikyti organizacijos statusą ir teisti už grupinę veiklą.

Pandėlio mokytojams sekti buvo pasitelktas agentas Birzniekas, kuris visas žinias apie mokyklą gaudavo iš savo žmonos mokytojos S. A.Iš jos sužinojo, kad direktorius K. Margevičius, perskaitęs rajono komitete pranešimą „Apie auklėjamąjį darbą tarp moksleivių“, pasidžiaugė, jog pašnekėjęs taip, kaip reikėjo, o darysiąs taip, kaip norės…

Tuo tarpu visus jaudino naujos Sovietų Sąjungos vyriausybės formavimas. Čekistai laukė naujų direktyvų, o gyventojai, matydami Kremliaus grumtynes dėl valdžios, tikėjosi Lietuvai palankių permainų. Agentė Žibutė raportavo, kad per „Amerikos balsą“ išklausiusi JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio kalbą mokytoja B. Atkočiūnaitė pareiškė, kad „dabar mus tikrai išlaisvins“. Agentas Birzniekas irgi pranešė, kad kolūkio „Gegužės 9-oji“ sąskaitininkas Petras Kežys pasirengęs galimiems įvykiams, nes Lietuva ir visas Pabaltijys galįs atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, todėl kolūkiuose niekas nesirengiąs sėjai, tuo labiau kad už darbadienį gauta vos po 200 gramų grūdų.

Gegužės mėnesį dėl Lavrentijaus Berijos politikos jau visu garsu sklido gandai apie karą, tuo labiau kad pradėta šaukti vyrus į sovietinę kariuomenę. MGB konstatavo, jog žmonės laukia iš Sibiro grįžtančių tremtinių ir kolūkių panaikinimo, nes L. Berija išlaisvino gydytojus, atvirai konfrontuoja su Georgijum Malenkovu, o Maskvoje vos ne karinė padėtis. Permainos Maskvoje paskatino gyventojus drąsiau priešintis represinių institucijų savavaliavimui. Antai miestelio gydytoja R. Likaitė parašė skundą MGB stribų būrio pirminei partinei organizacijai, kad girtas stribas Jonas Kovaliovas įsiveržė į gimdymo patalpas, ten keikėsi ir mušė personalą.

Įvykiai Sovietų Sąjungoje iš dalies nulėmė tai, kad suimti nepilnamečiai Pandėlio moksleiviai A. Mažeikis, B. Patūpa, B. Švelnys, V. Suvaizdis ir B. Baltušytė balandžio–gegužės mėnesiais buvo paleisti į laisvę. Visi buvo įtraukti į MGB operatyvinę įskaitą ir turėjo būti čekistų stebimi, kol jiems sukaks 70 metų amžiaus.

Kiti suimtieji kalėjo Šiaulių miesto vidaus kalėjime. 1953 m. liepos 18 d. buvo surašyta kaltinamoji išvada, o rugsėjo 12 d. Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo tribunolas paskelbė nuosprendį. Visi buvo apkaltinti tėvynės išdavimu ir antisovietine agitacija (pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1a punktą ir 10 straipsnio 1 dalį). K. Daugelavičiui ir F. Vištartui buvo skirtos 25 metų, V. Vaičekauskui, G. Tindžiuliui ir A. Greiškai – 10 metų laisvės atėmimo bausmės ir konfiskuoti turtą. Be to, atlikus bausmę visiems dar 5 metams buvo apribotos teisės.

Nuteistieji galėjo apskųsti nuosprendį SSRS Aukščiausiojo Teismo karinei kolegijai ir šia teise pasinaudojo: 1953 m. lapkričio 11 d. bausmės buvo sumažintos. F. Vištartui palikta 10, V. Vaičekauskui – 7, G. Tindžiuliui ir A. Greiškai – po 6 metus pataisos darbų stovykloje. K. Daugelavičiui nuosprendis liko nepakeistas: 25 metai laisvės atėmimo.

Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu pagal Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1955 m. rugsėjo 17 d. įsaką visi įkalintieji Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviai buvo paleisti į laisvę ir grįžo į tėvynę, tačiau ramybės neturėjo: KGB mėgindavo verbuoti juos arba jų giminaičius, nuolat peržiūrinėdavo operatyvinius dokumentus ir baudžiamąją bylą. 1983 m. KGB vėl sekė visus prieš trisdešimt metų pakliuvusius į operatyvinę įskaitą pandėliečius, 1985 m. – A. Jurgelionytę, 1987 m. – V. Lipą, 1987 m. – Juozą Jurgelionį, 1988 m. – V. Suvaizdį (abu pastaruosius dėl kelionių į užsienį). Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimas padėjo paskutinį tašką visose KGB bylose.

IŠVADOS

1. 1952 m. dauguma Lietuvos jaunuolių buvo nusiteikę patriotiškai ir beveik kiekvienoje vidurinėje mokykloje, jei tik atsirasdavo lyderis, susikurdavo pogrindinė antisovietinė organizacija.

2. Tikėjimas karinio konflikto tarp Vakarų pasaulio ir Sovietų Sąjungos tikimybe skatino jaunimą organizuotis ir ieškoti ryšių su išlikusiais negausiais partizanų junginiais.

3. Partizanų veikla ir jų spauda turėjo didelį poveikį jaunimo patriotizmo, altruistiško pasiaukojimo ir kūrybinių pradų ugdymui.

4. Visuotinis antikomunistiškas nusiteikimas ir MGB veiklos metodų nežinojimas slopino atsargumą ir skatino nesilaikyti konspiracijos dėsnių. Nors visuomenė suprato, kad paštu siunčiama korespondencija yra MGB tikrinama, tačiau realiai niekas neįsivaizdavo, kad laiškų tikrinimas yra toks totalus.

5. Visuomenėje vyravo tarpusavio pasitikėjimo atmosfera, todėl vienas kitas MGB agentas turėjo geras galimybes informuoti čekistus apie daugelio asmenų nuotaikas. Kamerų agentai lengvai įgydavo suimtųjų pasitikėjimą.

6. Okupacinei valdžiai buvo pavojingos bet kokios bendruomeniškumo tradicijos, todėl atkakliai buvo sekami net paprasčiausi jaunų mokytojų susiėjimai, juose paranojiškai įžvelgiamas „kontrrevoliucinis“ pobūdis. Agentų pranešimai būdavo kupini neapykantos ir pasąmoninio pavydo, kad jie negali ar nesugeba būti tos lengvai, nuoširdžiai ir atvirai bendraujančios draugijos nariais. Ilgainiui MGB persekiojimai sukūrė visuotinę įtarumo atmosferą, žmonės susvetimėjo.

7. Nors Pandėlio vidurinėje mokykloje 1951–1952 m. veikusi pogrindinė jaunimo organizacija pasivadino Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ vardu, tačiau ji nebuvo LLKS Vakarų srities vado A. Bakšio 1952 m. kurtos Vyčių sąjungos padalinys. Gali būti, kad 1952 m. Rytų Lietuvos partizanų vadovybę kartu su A. Bakšio pranešimu apie LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio ligą ir naujo pirmininko rinkimus buvo pasiekusi informacija apie ketinimus kurti Vyčių sąjungą (tai rodytų K. Daugelavičiaus liudijimas, jog organizacija, iš pradžių turėjusi „Vyčio“ pavadinimą, po susitikimo su partizanais pagal LLKS statutą buvo pervardyta Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ vardu, ir faktas, kad Vyčių sąjungos kreipimasis, raginantis kurti „Vyčių sąjungą“, pasirodė jau 1952 m. birželio 1 d.), tačiau nuo 1952 m. spalio mėnesio K. Daugelavičius ryšių su partizanais nepalaikė. Jo sudarytas organizacijos įstatų projektas yra paremtas LLKS slapukų organizavimo instrukcija.

 

PRIEDAS

LIETUVOS JAUNIMO SĄJUNGOS „VYTIS“ ĮSTATI (PROJEKTAS)

(Įstatai apsvarstyti ir priimti LLKS narių susirinkime. Projektas sukurtas remiantis „Laisvės kovotojų slapukų organizavimo“ instrukcija)

1. LLKS nariu laikomas tas asmuo, kuris pasižadėjo ar prisiekė pagal slaptos organizacijos priesaikos tekstą, dalyvauja grandies pasitarimuose, žygiuose, klauso vadovybės nurodymų, vykdo užduotis, susijusias su Lietuvos laisvės kova.

2. Nariai į organizaciją priimami balsavimu, rekomendavus vienam iš senesnių organizacijos narių. Narys, rekomenduojantis naujoką, yra visiškai atsakingas už naujo nario, kaip lietuvio, veiksmus.

3. Susirinkimuose narys nedalyvauja tada, kai yra sekamas ar stebimas tėvų arba neturi galimybės atvykti.

4. Narių tarpusavio santykiai turi būti patys geriausi, kadangi kiekvienas iš jų susijungė bendrai kovai dėl laisvės.

5. Kiekvienas narys privalo:

a) kiek gali dalyvauti LLKS veikloje: rinkti duomenis apie priešą arba remti sąjūdį materialiai;

b) ypatingais atvejais padėti vadovybei spausdinti ir platinti atsišaukimus;

c) stebėti ir tirti žmones, išsiaiškinti jų pažiūras ir apie tai informuoti vadovybę;

c) pranešti organizacijos vadovybei atsakymus ir motyvus tų, kurie organizacijos nario yra pakviesti įstoti į sąjungą.

6. Dalyvavimą organizacijoje narys turi laikyti didelėje paslaptyje, nes nuo to priklauso visų likimas. Bendraudamas ar kalbėdamas su nežinomais asmenimis privalo visada ir visur žinoti, ką kalba ir ką daro.

7. Didelę reikšmę turi priešo klaidinimas, įtarimų išsklaidymas. Draugauti su priešiškais asmenimis narys gali tik vadui leidus. Tokiais atvejais privalo elgtis taip, kad dėl to nekiltų įtarimų.

8. Kovoje narys turi būti ten, kur yra paskirtas, ir privalo klausyti vado nurodymų:

a) pabėgimas negavus įsakymo laikomas bailumu, išdavyste;

b) pirmą kartą už tai baudžiama griežtai, o faktui pasikartojus – visu griežtumu.

9.       a) Karo metu pavojingomis sąlygomis narys turi elgtis taip, kad nepatektų priešui. Pakliuvęs į priešo rankas privalo laikytis kaip tikras lietuvis: neatsakinėti į priešo klausimus, susijusius su organizacija ir partizanais, nieko neišduoti;

b) kilus karui narys privalo įstoti į partizanų dalinį arba vado įsakymu privalo pats jį organizuoti iš patikimų asmenų.

10. Išdavikas laikomas nevertu žmogaus vardo, dideliu priešu ir turi būti nubaustas mirtimi. Bausmę įvykdyti turi teisę patys organizacijos nariai, o jei neturi ginklo ar galimybių, į pagalbą kviečiasi partizanus.

11. Už nuopelnus veikloje kiekvienas narys turi teisę į ginklą, asmeniškai įgytą ar išduotą partizanų dalinio vado. Ginklą privalo tinkamai laikyti, saugoti jį nuo priešo, nenaudoti asmeniniams interesams ar be tikslo. Neturi teisės naudotis ginklu be organizacijos vado žinios.

12. Organizacijos vadovybė renkama organizacijos narių slaptu balsavimu. Susideda iš vado, agitacinės dalies vadovo ir sandėlininko. Vado įsakymų, jeigu jie rimti ir apgalvoti, nariai privalo klausyti. Vadas informaciją ir instrukcijas gauna iš partizanų dalinio vado, su jų turiniu supažindina organizacijos narius, organizacijos narių surinktus duomenis perduoda partizanų dalinio vadui. Ryšį su partizanais palaiko pats vadas tiesiogiai arba per patikimą asmenį, arba abiem būdais.

13. Kad darbas vyktų geriau ir veikimas būtų platesnis, organizacija privalo turėti ryšį su kaimyninėmis organizacijomis. Ryšį nurodo partizanai. Ryšiui palaikyti skiriamas specialus ryšininkas arba tuo užsiima kas nors iš vadovybės. Jis privalo žinoti tik gretimos organizacijos ryšininkus, bet ne jos narius. Kaimyninės organizacijos ryšininkas taip pat neturi žinoti organizacijos narių. Kiek narių priklauso vienai ar kitai organizacijai, turi žinoti tik partizanų dalinio vadas ir ypatingais atvejais – organizacijos vadas.

14. Organizacijos nariai be partizanų dalinio vado sutikimo neturi teisės dalyvauti kovinėse operacijose.

15. Organizacijos pavadinimas išrenkamas balsavimo būdu pasiūlius organizacijos nariams. Pavadinimas turi būti lietuviškas.

16. Organizacijoje gali dalyvauti ir moterys. Jų teisės lygios su vyrų teisėmis, bet operacijos joms parenkamos lengvesnės.

17. Organizacija turi teisę turėti padėjėjų, kurie ją palaiko, padeda rinkti įvairius duomenis, be to, padėjėjai leidus organizacijos vadui ir turėdami svarbių klausimų turi teisę dalyvauti susirinkimuose. Kovinėse operacijose jie dalyvauti negali.

18. Kiekvienas narys turi teisę turėti vieną padėjėją. Padėjėjai gali žinoti organizacijos planus tik ypatingais atvejais (kilus pavojui ar panašiai).

19. Nariai turi būti kiekvieną minutę pasirengę, nes ateitis yra neaiški. Jie privalo būti budrūs, drąsūs, garbingi ir turėti gerą vardą Lietuvos visuomenėje.

20. Nariai renka nuo karo likusius ginklus į organizacijos sandėlį.

21. Nariai privalo pasirinkti slapyvardžius.

22. Nariai turi būti supažindinti su įstatais, jų laikytis ir juos vykdyti.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras