LGGRTC LOGO

 

IŠ ARCHYVŲ

 

Dalia Kuodytė

Vieno dokumento istorija ir ne tik...

Šios publikacijos tikslas – pristatyti dokumentą, kuris gali būti svarbus tiriant 1941 m. birželio 22 d. sudarytos Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Tai buvusio šios vyriausybės teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus laiškas dr. Domui Jasaičiui. Laiškas be datos, tačiau pagal kartu buvusius dokumentus galima spėti, kad rašytas apie 1970 m. Mat tada dr. D. Jasaitis rengėsi rašyti knygą apie lietuvių ir žydų santykius nacių okupacijos metu. Norėdamas surinkti kuo daugiau duomenų, jis plačiai susirašinėjo su išeivijos lietuviais ir taip sukaupė turtingą archyvą. Knygos dr. D. Jasaitis parengti nespėjo, o jo sukaupti dokumentai, kaip VLIK’o archyvo dalis, buvo saugomi Putname, Amerikos lietuvių kultūros archyve. Šios publikacijos autorei 1997 m. viešint JAV, p. J. Giedraitis perdavė tuos dokumentus LGGRTC archyvui, kur jie šiuo metu ir saugomi.

M. Mackevičiaus laiškas vertintinas keliais aspektais. Pirmiausia jis įdomus todėl, kad jame aiškinamos vieno dokumento atsiradimo aplinkybės. Iš teksto nesunku suprasti, kad autorius kalba apie „Žydų padėties nuostatus“, kurie ne tik lietuviškoje istoriografijoje laikomi vienu gėdingiausių Laikinosios vyriausybės dokumentu, nedviprasmiškai išreiškiančiu jos narių antisemitines nuostatas bei tokį pačios vyriausybės pobūdį. Tiesa, ne vienas tyrinėtojas yra kėlęs abejonę, kodėl savo gyvavimo pabaigoje, kai buvo visiškai aišku, kas tvarko žydų ir apskritai okupuoto krašto reikalus, Laikinajai vyriausybei reikėjo priiminėti panašaus pobūdžio, nieko nereiškiančius dokumentus. Nors į šiuos klausimus atsakymų nebuvo, dokumentas ir toliau buvo naudojamas kaip abejonių nekeliantis argumentas. Kita vertus, neigiant tokio dokumento egzistavimą buvo vadovaujamasi daugiau emocijomis, o ne konkrečiais faktais. Čia reikėtų pažymėti, kad minimieji nuostatai nėra vienintelis Laikinosios vyriausybės priimtas dokumentas, kuriame galima rasti žydus diskriminuojančių postulatų. Tad šia publikacija nesitikima pakeisti esminių vertinimų, tik bandoma atkreipti dėmesį į tai, kad būtina kruopščiau dirbti su šaltiniais, kritiškiau juos vertinti, ypač kalbant apie tokį sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį kaip 1941-ųjų birželis. Tuo labiau, kad pateiktoji versija taip pat gali būti ginčytina.

Išsamiau neaptarinėsime publikuojamo dokumento turinio, tik atkreipsime dėmesį į keletą faktų. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje yra saugomas rinkinys „Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941.VI.23–1941.VIII.5)“. Labiausiai tikėtina, kad apie šį rinkinį bei jame esančius „Žydų padėties nuostatus“ kalbama M. Mackevičiaus laiške. Tačiau tokiu atveju kelia abejonių dokumento data, t. y. rugpjūčio 1 d. Juk po liepos 23 d. įvykusio voldemarininkų perversmo karo komendantu tapo kpt. Stasys Kviecinskas, o laiške minimi faktai susiję su iki tol buvusiu karo komendantu plk. Jurgiu Bobeliu. Galbūt tai taip pat rinkinio leidėjų laisva improvizacija? Neabejotina tik viena: publikuojamas dokumentas galbūt paaiškina ir nušviečia vienas aplinkybes, tačiau tuo pat metu kelia naujų klausimų, į kuriuos neatsakius bet kokie vertinimai bus abejotini.

Galima tik apgailestauti, kad tuo metu aktyviai reiškęsi žmonės neprisirengė parašyti atsiminimų, o jei ir parašė, tai juose gana paviršutiniškai aiškino itin sudėtingas problemas. Tai pasakytina ir apie paties M. Mackevičiaus atsiminimus. Iš dalies atsakymą į klausimą, kodėl taip atsitiko, galime rasti skaitytojams pateikiamame dokumente: istorija tegu ir lieka istorija, daug svarbesnė dabartis ir ateitis. Gaila, kad per vėlai suprantame, jog ir istorija gali pasivyti ir bausti.

DĖL ŽYDŲ GENOCIDO LIETUVOJE

Prašote kai kurių paaiškinimų šiuo klausimu. Suprantu Jūsų rūpestį, reikalą ir tos problemos aktualumą, nors ir esu nuomonės, kad visa tai turi tik istorinės reikšmės, bet suprantu, kad dabartis yra poveikyje praeities – istorijos, kuri yra reikalinga tęsiamai kovai už laisvės idealą. Man asmeniškai rūpi dabarties politinė tikrovė. Aš nesu entuziastas kalbėti, kelti vokiečių nacių genocidą, kada dabar vykdomas sovietinis-rusiškas genocidas Lietuvoje. Kelti šį klausimą tada, kada V[akarų] Vokietijos nusiteikimas Pabaltijo kraštų atžvilgiu yra svarbesnis negu Jungtinių Amerikos Valstybių, mano nuomone, yra politiškai netikslu. Nežiūrint to, kad šiandien V[akarų] Vokietija yra demokratinė ir daro visas pastangas kaip tauta ir valstybė reabilituotis prieš Trečiojo reicho politiką, vokiečių tautai yra tas labai nemalonu. Juk yra skaudu ir nemalonu ir mums, lietuviams, dėl to, kad kai kurie yra parodę žiaurumą žydų tautos mažumai Lietuvoje labai sudrumstoje revoliucinėje fazėje. Ar, logiškai imant, nebūtų politiškai tikslingiau skirti kuo daugiau energijos ir lėšų spaudai – leidiniams, kurie svetimomis kalbomis keltų Sovietų Rusijos kolonizacinį imperializmą, ypač Pabaltijo kraštuose. Juk vedama nutautinimo politika, rusinimas, kuris apima ir paliečia priaugančias kartas, rusinimo tikslais planuojamas ir tvarkomas visas kultūrinis bei ūkio gyvenimas. Tai yra pavojingiausias istorinėje ateities perspektyvoje genocidas. Jis vyksta ir intensyvėja.

Tomis savo individualinėmis pastabomis, tikėkite, kad aš neturiu minties nuvertinti Jūsų darbo ir pastangų. Turime rūpintis ir istorija. Todėl atsakau į Jūsų klausimus žydų genocido reikalu Lietuvoje.

Dar veikiant Laik[inajai] L[lietuvos] Vyriausybei, kada Reicho „atstovu“ Kaune buvo vermachto žmogus, karo komendantas generolas Pohl ir tuo pat metu veikė sukilimo pastatytas Lietuvos komendantas pulk. Bobelis, kuris buvo beveik vienintelis ryšininkas tarp L. L. Vyriausybės ir vokiečių karo komendanto, nes jis vengė oficialių ryšių su L. L. Vyriausybe. Komendantas pulk. Bobelis su generolu Pohl palaikė glaudų kontaktą. To norėjo pats gen. Pohl.

Ir štai vieną dieną į L. L. Vyriausybės posėdį atvyko pulk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl reikalavimą, būtent: „Karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti, trumpai – uždaryti į getto“. Komendantas pulk. Bobelis jam pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Gen. Pohl atsakė, kad tas reikalas nedelsiant turi būti sutvarkytas. Atitinkamais įstatyminiais nuostatais turi būti susirūpinta. Buvo aišku, kad tuo reikalu pasirūpintų Lietuvos administracija, L. L. Vyriausybė. Tuo klausimu skubiai turi būti paruošti nuostatai ir jam pristatyti – parodyti. Min[istrų] kabinetas apsvarstė Vidaus reikalų ministerijos paruoštą projektą apgyvendinti žydus Palemono poligone. Bet tai buvo tik projektas – pasiūlymas vokiečių karo komendantui Pohl.

Gerai prisimenu, kad buvo ilgai tas projektas svarstomas. Buvo įvairių nuomonių. Prisimenu, kad buvo sustota ties klausimu: kokį savo turtą žydai gali pasiimti su savimi. Žinau, atsimenu, kad buvo iškilęs klausimas dėl liuksusinių daiktų, pav., pianinų. Šiaip buvo nuomonė, kad žydai su savimi gali pasiimti viską, nors administraciniu, vietos, patalpų atžvilgiu tas nebuvo taip paprasta ir lengva. Projektas buvo vyriausybės aprobuotas. Tuojaus įteiktas žymesniems žydų bendruomenės atstovams.

Prisimenu kaip šiandien, kai pas mane, kaip Teisingumo ministerį, atvyko į mano kabinetą – įstaigą buvęs mano profesorius (pas kurį rašiau diplominį teisininko darbą ir geras, artimas mano uošvio Mykolo Sleževičiaus draugas) prof. adv. S. Bieliackinas, žydas. Kalbėjau su juo neoficialiai. Pakviečiau jį atsisėsti į fotelį nuošalioj vietoj, kaip aš elgiausi su garbingais ir reikšmingais mūsų tautai žmonėmis-asmenimis. Pasikeitus žodžiais apie esamą tragišką padėtį, prof. S. Bieliackinas išsiėmė iš kišenės minėtą projektą, atsistojo, priėjo prie manęs (ir aš atsistojau) ir pareiškė: „Kolega Mackevičiau (tuojaus bereikalingai pasitaisė „pone ministeri“), jeigu tas projektas praeis ir bus vykdomas, tai Lietuva bus laisva, turėsime savo vyriausybę, valdžią“. Jis tuo projektu buvo labai patenkintas, nes jis gerai suprato ir žinojo nacių Vokietijos nusistatymą ir elgesį su žydų mažuma.

Minėtą, svarstytą ministrų kabinete projektą pulk. Bobelis pristatė gen. Pohl štabui. Pulk. Bobelis sakė, kad pirmą kartą prie gen. Pohl jo štabe jis rado du ar tris SS aukštesnio rango karininkus. Pulk. Bobelis turėjo referuoti projektą. Jis buvo išverstas į vokiečių kalbą. Jis pradėjo jį skaityti ir perskaičius įvadinius projekto paragrafus vienas iš SS karininkų jį, pulk. Bobelį, pertraukė ir pareiškė: „Matau, kad Jūs žydų reikalo nesutvarkysite. Mes sutvarkysime“. Tas projektas ir pasiliko tik popieriuje. Greit atvyko vokiečių civilvervaltungas su dr. von Renteln priešaky ir vokiečių gestapas perėmė žydų tvarkymo – genocido šiurpų reikalą. Teisingumo ministerija, o vėliau vad. Teisingumo valdyba žydų likimo problemoje visai nedalyvavo, neturėjo jokių reikalų. Žinau, kad Lietuvos savivaldybės turėjo parūpinti getų žmonių maitinimą. Apie tai gali daugiau pasakyti, paaiškinti buvę miestų burmistrai. Ir jei iš lietuvių atsirado asmenų, kurie talkino šioj istorijoj gestapui, tai turiu pareikšti, kad tas nieko bendro neturėjo su L. L. Vyriausybės politika ir nusistatymu. Gerai prisimenu ir žinau, kaip Vidaus reikalų ministeriui buvo sunku suvaldyti sporadinius, revoliucinius vienetus, atskirus asmenis, pav., Klimaičio partizanų gengę [gaują. – D. K.], kuri visai ignoravo lietuvių administraciją. Jie buvo ginkluoti ir turėjo gestapo paramą. L. L. Vyriausybėje svarstant minėtą projektą, nebuvo jokio kiek ryškesnio odiumo, neapykantos, o tuo labiau – užmačių sunaikinti žydų mažumą. Ir buvo nelengva atsispirti prieš sporadinius antižydiškus pasireiškimus, nes jų atstovai pateikdavo daug pavyzdžių iš žydų pasireiškimo per pirmąją sovietų okupaciją. Tie pasireiškimai buvo akivaizdūs ir žiaurūs. Aš pats buvau suimtas dviejų žydų – enkavėdistų įrankių, kurie mane terorizavo dar namuose kratos metu, kad rado daug tuščių saldainių dėžučių. Jų nuomone ir supratimu, aš buvau liaudies priešas, išnaudotojas ir prispaudėjas. Aš esu laimingas, kad iš to nedariau bendrinių išvadų apie visą žydų bendruomenę. Ir taip galvojau ne aš vienas. Deja, dabar žydai mato tik neigiamus, sporadinius faktus, bet nenori suprasti lietuvių tautos istorinėje plotmėje. Bet tai yra politika, konjunktūrinė pažiūra ir filosofija. Suprantu, kad yra reikalas į tai reaguoti ir pasisakyti.

Kas atsitiko su minėtu projektu vėliau? Gen. P. Kubiliūno įstaiga-biuras sugalvojo išleisti L. L. Vyriausybės ir kitų potvarkių rinkinį. Jis buvo išspausdintas, kiek prisimenu, rotatoriumi. To rinkinio tarpe buvo paskelbtas ir anksčiau minėtas dėl žydų projektas, kaip priimtas įstatymas. Bolševikai ant to arkliuko dabar ir joja. Gaila, kad mes čia neturime to projekto teksto. Bolševikinė gi nuomonė, įvykių ir faktų interpretacija visiems žinoma: melas, visokeriopas faktų falsifikavimas ir subversyvinė mintis – tikslas.

Daug galėčiau kalbėti apie aną L. L. Vyriausybės laikotarpį, bet gal čia ne vieta. Be to, esu prispaustas gyvenimo rūpesčių. Svarbiausia, nesu grafomanas. Esu uždaro būdo žmogus. Ypač nemėgstu kalbėti apie tuos įvykius, kur aš buvau ir pridėjau savo pirštą, nes tas kitiems gali atrodyti pasigyrimu, savęs iškėlimu. Juk tas – vanitus.

Dėl J. Matulionio pareiškimo tiek turiu pasakyti, kad tai yra greičiausiai „Naujienų“ kūryba, nes šviesios atminties dr. P. Grigaitis Laikinosios Vyriausybės atžvilgiu buvo apgailėtinai klaidingos pažiūros (gal dėl to, kad jo žmona buvo žydė…). Mielas prietelius J. Matulionis, kurį aš kaip žmogų ir lietuvį aukštai vertinu, bet jį pažindamas daleidžiu, kad jis galėjo „pafilosofuoti“. Bet kas liečia Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, tokių ryškių trijų nuomonių, kaip „Naujienos“ paskelbė, tikrai nebuvo. Pats, kaip medikas ir tuo pačiu daugiau ar mažiau psichologas, gerai žinai, kaip paskiri žmonės reaguoja į akivaizdžius įvykius, kaip juos supranta ir aiškina. Daug reliatyvumo. Taigi aš niekam neužmetu nei savo įspūdžių, nei nuomonės.

Priimkite mano ir mano žmonos geriausius sveikatos ir sėkmės linkėjimus Jums ir Gerbiamai Poniai,

Jūsų M. Mackevičius


Arvydas Anušauskas

Partizanai apie atmintį ir sovietinį palikimą

1949 m. kovo 30 d. Lietuvos partizanų Kunigaikščio Margio rinktinės (Algimanto apygarda) štabas parengė kreipimąsi „Lietuviai, rinkime bolševikinio valdymo medžiagą“ ir instrukciją, kaip tą medžiagą rinkti. Kreipimesi rašoma: „Mes išsilaisvinsime iš šio pragaro ir gyvensime vėl, kaip gyvenome. Bet ar galime leisti, kad visas šis bolševikų siautėjimas būtų užmirštas?“ Lietuviai buvo kviečiami kaupti medžiagą, kad visi žinotų, ką teko iškęsti, kas iš tikrųjų yra komunistai, kokie jų tikslai ir kokiais būdais jie savo tikslų siekia. „Rinkti medžiagą apie bolševikinį valdymą yra šventa mūsų pareiga, – kvietė kreipimosi autoriai. – Medžiagą rinksime – prisidėsime prie didžiulės reikšmės valstybinio darbo, nerinksime – būsime ištižėliai. […] Todėl neišsisukinėkime, nesiteisinkime, o imkimės darbo atsidėję ir stropiai. Ką padarysime, bus padaryta ne vien sau, bet ir visai tautai“.

Po pusės šimtmečio Lietuvoje kilusios diskusijos dėl sovietinio laikotarpio palikimo privertė vėl prisiminti lietuvių rezistencijos dalyvių nuostatas: „Užuot naikinus, reikia juos pagloboti, pasaugoti, kad jie nedingtų“. Taip kalbėta ne tik apie dokumentus, bet ir vizualiojo meno kūrinius (plakatus ir pan.). Viskas turėjo padėti siekti bendro tikslo – neužmiršti Lietuvoje ir priminti pasauliui ne tik komunistinio režimo nusikaltimus, bet ir dvasinę priespaudą. Neturėjo būti praleista nė viena gyvenimo sritis – ne tik kultūros paveldo naikinimas, bet ir meno „subolševikinimas“. Įdomi detalė: instrukcijoje uždrausta daryti bet kokią renkamos medžiagos atranką. Visi komunistinio valdymo pėdsakai buvo vienodai įvertinti, pripažinti vienodai svarbiais.

„Nelaukime, kad kas už tą darbą mums atlygintų. Čia ne atlyginimo klausimas, bet pareigos ir tautinio susipratimo reikalas. Šią pareigą supraskime ir nebandykime jos vengti. Ką būsime padarę, bus padaryta T ė v y n e i   L i e t u v a i, o tuo pačiu bus įamžinta tai, kas teko iškęsti mūsų tautai nuo raudonojo okupanto“, – rašoma kreipimesi.

Kreipimasis „Lietuviai, rinkime bolševikinio valdymo medžiagą“ ir toliau publikuojama minėta instrukcija saugomi Genocido aukų muziejaus fonduose.

1949.III.30

L. P. K. M. R. Štabas

Slaptas–Inform.

INSTRUKCIJA Nr. 5

Liečia: Informacinės medžiagos rinkimą bolševikinės okupacijos metais

I

Šiuo metu lietuvių tautai tenka kęsti nepaprastai sunkią bolševikinę priespaudą. Tačiau ši būklė ilgai neužtruks. Ateis laikas, kai lietuvių tauta iš šio pragaro išsilaisvins. Tačiau šis sunkaus vargo, didžiulių skriaudų, persekiojimų, žudynių, niokojimo laikas negalės būti užmirštas. Turės palikti medžiagą amžiams, kad bet kas žinotų, ką lietuvių tautai šiuo metu teko iškęsti.

Iš antros gi pusės, jau dabar yra svarbu turėti pakankamai medžiagos, kad galima būtų nuolatos informuoti užsienį apie dabartinę padėtį Lietuvoje ir apie tuos visus negirdėtos apimties bolševikų siautėjimus, kuriuos tenka pakelti Lietuvos gyventojams.

Bolševikinės priespaudos ir teroro faktų yra begalės. Kad ši gausi, didžiulės reikšmės medžiaga nebūtų užmiršta, o be to, kad būtų ji kur reikia panaudojama, tenka ją rinkti ir saugoti.

Sd vadovybė ragina visus Kp–Br vadus, kovotojus, OSN, NR ryšininkus ir bendradarbius bet kuriomis išgalėmis imtis šio darbo.

Kp ir Br vadai privalo eiliniams kovotojams, OSN, NR ir kt. bendradarbiams smulkiai išaiškinti šios informacinės medžiagos rinkimo tikslą ir reikšmę. Būtina supažindinti su darbo apimtimi, su tomis sritimis, į kurias medžiagą renkant reikia atkreipti dėmesį, su priemonėmis ir pačia darbo tvarka bei būdu.

Br V[adai] ir eiliniai kovotojai, nuolatos susidurdami su visuomene, patiria nemaža bolševikinio siautėjimo faktų. Tačiau to dar maža. Kad darbas būtų pakankamas, būtina dėti daugiau pastangų ir bet kuria proga pravartu kreiptis į OSN, NR, ryšininkus tų rajonų bei asmenis, su kuriais palaikomi santykiai, juos įpareigojant prisidėti prie šio darbo, kas šiuo ar kitu laiku atsitiko toje apylinkėje.

Netenka abejoti, kad aktyvesnieji asmenys, suprasdami reikalą, sutiks šiame darbe talkininkauti, sutartais terminais perduodami kovotojams reikiamą medžiagą ne tik žodžiu, bet ir parengtą, surašytą.

Medžiagą renkant neturi būti praleista nei viena gyvenimo sritis. Turi būti apimtas visas gyvenimas, net patys specifiškiausieji arba net patys smulkiausieji atvejai.

Konkrečiai turi būti renkama informacinė medžiaga, liečianti bolševikų valdymą, priemones ir to valdymo padarinius šiose valstybinio, tautinio, ūkinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse.

1. Patsai bolševikinės valdžios pobūdis. Trejopas valdžios tinklas (tarybos, partinės organizacijos, saugumas). Neapibrėžta diktatūra. Tarybų vaidmuo (tarybos neturi jokių teisių).

2. Bolševikinės valdžios sudarymas. Skyrimai. Rinkiminės komedijos (kaip išstatomi kandidatai, kaip piliečiai priverčiami balsuoti, rinkiminių duomenų klastojimas ir t. t.).

3. Bolševikinės valdžios personalinė sudėtis: a) vykdomųjų komitetų (apylinkių, valsčių, apskričių) personalinė sudėtis; b) partinių organizacijų vadovaujamų organų personalinė sudėtis; c) saugumo (NKGB–NKVD) personalinė sudėtis, skrebai.

4. Bolševikų karinių įstaigų Lietuvoje veikla. Karinis parengimas.

5. Gyventojams uždedamos prievolės: a) žemės ūkio produktų atstatymo prievolės; b) miško medžiagos ruošimo prievolė; c) įvairioms valdžios ir ne valdžios įstaigoms kuro paruošimo prievolė; d) įvairiems valdžios pareigūnams ir partijos [pareigūnams] kuro aprūpinimo prievolė; g) darbo prievolė; h) įvairios kitos prievolės. Prievolių uždėjimo tvarka, dydis, vykdymo kontrolė.

6. Tarybinis žemės ūkis. Valstybiniai ūkiai. Kolektyvinių ūkių organizavimas (prievarta ir t. t., rezultatai). Kolektyvinių ūkių gyvenimas. MTS ir MANP. Žemės ūkio specialistai (kvalifikacijos). Žemės ūkio įstaigos.

7. Pramonė. Pramonės įmonių steigimas. Gamyba. Žaliavos reikalai. Gaminių kokybė. Gamybos priemonių naudojimo neracionalumai, netinkamumai.

8. Prekyba. Valstybinė prekyba. Kooperacija. Speciali prekyba (saugumo, partijos pareigūnų reikalams).

9. Miškų ūkis. Miškų naudojimas. Atželdinimas.

10. Susisiekimas ir transportas. Geležinkeliai, auto, laivyba, aviacija.

11. Statybos. Miestų atstatymas, viešųjų įmonių (elektros ir pan.) statyba. Statybinių medžiagų gamyba.

12. Finansiniai reikalai. Pinigai. Kreditas. Bankų veikla. Taupomųjų kasų veikla.

13. Mokesčiai. Apmokestinimo objektai, mokesčių dydis, apdėjimo tvarka, delspinigiai, ieškojimo tvarka ir t. t. Privalomas ir laisvas draudimas.

14. Pragyvenimo lygis. Atlyginimai. Kainos.

15. Darbo sąlygos. Darbo apsauga. Darbo drausmė. Stachanoviečiai. Soc. lenktynės.

16. Socialinis aprūpinimas. Pašalpos. Pensijos. Senelių globa.

17. Sveikatos reikalai. Gydymo įstaigų veikla. Nemokamas gydymas. Medicinos personalas (kvalifikacijos). Gydymo priemonių (vaistai ir kt.) reikalai.

18. Tarybinis teisingumas. Teismų personalinė sudėtis. Teisėjų kvalifikacijos. Teismų priklausomumas nuo partijos ir t. t.

19. Švietimas. Mokslo vietoje bolševikinė propaganda. Mokslinimo metodai, priemonės. Mokslo prieinamumas. PGA ir kitos spec. mokyklos. Vadovėliai ir jų klastojimas.

20. Kultūros reikalai. Spauda. Spaudos platinimas. Radijas. Kinas. Literatūra. Teatras. Meno subolševikinimas. Kultūros vertybių naikinimas (nebolševikinių knygų naikinimas, paveikslų, muziejų būklė, meno paminklų griovimas, kultūros vertybių grobstymas ir t. t.).

21. Bolševikiniai mitingai. Susirinkimai, suvažiavimai, konferencijos (kaip piliečiai verčiami mitinguose dalyvauti, kaip mitingai pravedami ir t. t.).

22. Bolševikinės šventės. Šventėms pasiruošimas, apsauga ir t. t.

23. Religijos persekiojimas. Bažnyčių uždarinėjimas, pamaldų varžymas, kryžių ir kitų religinio pobūdžio daiktų naikinimas, tikinčiųjų persekiojimas, įvairūs sąžinės laisvės varžymai.

24. Rusinimo politika. Rusų antplūdis, rusų kalbos protegavimas, rusinimas per spaudą, mokyklas, įstaigas, rusiškumo idealizavimas.

25. Piliečių turto grobstymas. Kratų metu, siautimo ir t. t.

26. Tiesioginis teroras: a) naikinamosios ekspedicijos (jų sudėtis, skaitlingumas, organizacija, tikslai); b) nužudymai; c) suėmimai; d) kratos; e) tardymai (jų būdai ir priemonės); f) kalinimas; g) ištrėmimai; h) kalinių ir ištremtųjų likimas.

Bet kuriuo atveju yra svarbu ne tiek konstatuoti bendrąjį bolševikinių veiksmų pobūdį, kiek sužymėti pačius faktus ir taip, kaip galima išsamiau. Darant užrašus būtinai turi būti pažymėta įvykio vieta, laikas, asmenys, kuriuos įvykis palietė, įvykio apystovos, pati eiga ir padariniai. Galimai pilnesnis įvykių apibūdinimas, apystovų išryškinimas ir padarinių suminėjimas yra būtina sąlyga, nes nuo to priklauso pačios medžiagos vertė.

Suminint bolševikų valdžioje ir tarnyboje esančius asmenis, pravartu pateikti ne tik jų vardus, pavardes, kilmę (pagal tautybę), einamas pareigas, bet būtina dar apibūdinti juos kaip žmones: nurodyti, kokio esama jų išsilavinimo, kokios esama jų moralės, ką jie veikė anksčiau, kodėl jie tapo bolševikais arba kodėl jie su bolševikais susidėjo. Jei tik galima, reikia stengtis gauti šių asmenų fotografijų.

Fotografijos iš viso labai svarbi dokumentinė medžiaga. Todėl kartu su bolševikų siautėjimo faktais reikia rinkti ir fotonuotraukas, vaizduojančias bolševikų valdymo padarinius.

Turi būti renkamos fotonuotraukos:

a) bolševikų nukankintų ir nužudytų asmenų; b) nužudymo vietų; c) kalėjimų; d) kalinių (prieš kalinant ir išleistų iš kalėjimo); e) sunaikintų sodybų; f) išniekintų šventovių, sunaikintų kryžių; g) sunaikintų meno vertybių ir t. t. Taip pat reikia rinkti ir tas fotonuotraukas, kuriose vaizduojami bolševikų mitingai, šventės ir pan. jų gyvenimas.

Esant galimybei, visus bolševikų valdymo pėdsakus fotografuoti.

Didelis dalykas yra įvairūs bolševikinio valdymo dokumentai. Todėl būtinas tų dokumentų rinkimas. Įvairūs bolševikinės valdžios įsakymai, reikalavimai, pavedimai, pakvietimai, atsišaukimai, nurodymai, planai, apyskaitos, sąmatos, protokolai ir įvairūs kiti raštai yra nepakeičiama priemonė pažinti bolševikų užmačias. Todėl visa šio pobūdžio dokumentalinė medžiaga turi būti renkama taip pat stropiai, kaip pats faktų registravimas.

Labai yra svarbu šios medžiagos rinkimo visuotinumas. Yra svarbu, kad būtų užfiksuota galimai daugiau šio negirdėto istorijoje lietuvių tautos niokojimo faktų. Būtina užrašyti viską, netgi pačius smulkiausius įvykius, pačius menkiausius faktelius. Daryti faktų ir įvykių atranką draudžiama. Skirti lygus dėmesys visiems bolševikinės priespaudos faktams sužymėti.

II

Šalia bolševikinį valdymą liečiančios medžiagos pravartu rinkti medžiagą, vaizduojančią lietuvių tautos priešinimąsi bolševikų užmačioms. Ši medžiaga turi ir turės didžiulės reikšmės apibūdinant lietuvių pastangas kovoje dėl l a i s v ė s. Šio pobūdžio medžiaga ši:

1. Visuomenės pažiūros į bolševizmą, bolševikų valdymo sistemą, į bolševikų valdymo priemones.
2. Visuomenės nuotaikos. Visuomenės atsparumas bolševikinei propagandai.

Pasyvusis priešinimasis bolševikams (nenoras vykdyti bolševikų valdžios reikalavimus ir kt.).

Priešbolševikiniai pasakojimai, dainos, anekdotai, patarlės, priežodžiai, mįslės ir t. t. (tekstai).

Aktyvusis visuomenės priešinimasis (ginkluotosios pajėgos – partizaninė veikla): a) partizanų kautynės su bolševikais – priežastys (susidūrimas, apsupimas, išdavimas), vieta, skaitlingumas, padariniai; b) pasalos – tikslas, padariniai; c) partizanų užpuoliai, nukreipti prieš bolševikines įstaigas ir t. t.; d) įvairi kita partizaninė veikla.

Teikiant medžiagą apie visuomenės nusistatymą bei jos nuotaikas bolševikų atžvilgiu, nereikia minėti tikrųjų vardų ir pavardžių. Užtenka vietą žymėti didesne apimtimi, kaip tai valsčiumi ar tik apskritimi. Teikiant medžiagą apie partizanus, dalyvavusius įvykiuose, kovotojus žymėti slaptavardėmis.

Informacinės medžiagos rinkimo sėkmingumas priklauso nuo Kp V[adų] ir Br V[adų] iniciatyvos ir pastangų. Jie savo ruožtu turi įpareigoti tam darbui tinkančius kovotojus ir stengtis kiek galima šią instrukciją pildyti.

Medžiagą pradėti rinkti nuo instrukcijos paskelbimo dienos. Surinkta informacinė medžiaga komandos keliu, paliekant nuorašus bei išrašus dalinių archyvuose, kas dvi savaites pristatoma SdŠ Inf[ormacijos] Sk[yriui].

(parašas)

(parašas)

SdŠV

SdŠ InfSk

Instrukciją tvirtinu: (parašas)
SdV

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras