LGGRTC LOGO

 

Vytenis Almonaitis. Lietuvos laisvės kovų paminklai. Tauragės kraštas

 

Nuo pat Atgimimo pradžios, jau vienuolika metų Lietuvoje tęsiasi laisvės kovų, sovietinio genocido aukų įamžinimo darbai. Pastatyta šimtai paminklų, pažymėta dauguma žinomų partizanų, enkavėdistų nužudytų žmonių kapaviečių, daugelis žūties vietų, atstatyta keliasdešimt žeminių. Matyt, jau laikas stabtelėti ir pabandyti apibendrinti, kas yra nuveikta viename ar kitame Lietuvos krašte. Galimybes tam turime. LGGRTC Memorialiniame departamente sukaupta informacija (šį darbą koordinuoja Rūta Trimonienė) apie daugumą Tauragės, Šilalės, Jurbarko, Prienų, Švenčionių, Širvintų, Jonavos, Šiaulių, Radviliškio ir keliuose kituose rajonuose esančių paminklų.

Kitas dalykas, kad didelė dalis per vargus pastatytų kryžių, atminimo ženklų, deja, lankomi retai. Kaip juos surasti, dažnai žino tik jų statytojai ir artimiausios apylinkės žmonės. Viena svarbiausių to priežasčių – informacijos stygius. Dauguma paminklų buvo aprašyti tik „Tremtinyje“ ar rajoninėje spaudoje, tikslesnės jų vietos dažniausiai nenurodytos. Tuo tarpu beveik visi LGGRTC darbuotojų aprašyti objektai yra pažymėti žemėlapiuose (M 1:10 000). Pastaruoju metu tikslioms jų koordinatėms nustatyti pradėta naudoti modernūs GPS aparatai. Todėl, matyt, prasminga dalį žurnalo eilučių skirti aprašams, padėsiantiems rasti vieną ar kitą rezistenciją, genocidą menantį paminklą.

Įamžintų Lietuvos laisvės kovų vietų apžvalgą pradedame nuo Tauragės krašto. Tai ypatinga, Alekso Miliulio-Algimanto, Vytauto Gužo-Mindaugo, Juozo Kasperavičiaus-Visvydo išvaikščiota žemė. Čia veikė viena gyvybingiausių Lydžio-Aukuro, Butageidžio rinktinė, čia Kęstučio apygardos branduolys. Šių struktūrų kūrimasis, bendra kovų eiga jau aprašyta Dalios Kuodytės ir kitų istorikų straipsniuose. Šiame rašinyje atkreipsime dėmesį tik į tuos jos momentus, kurie tiesiogiai susiję su aprašomais paminklais.

Autorius norėtų padėkoti visiems žinias teikusiems Tauragės krašto partizanams, jų rėmėjams, ryšininkams, ypač gerbiamiems Leonui ir Valerijai Laurinskams, Pranui Rindokui, Onutei Leščinskaitei-Švedienei, Albinai Norkutei-Kairienei, Vladislovui Liekiui, Alfonsui Gedučiui, Steponui Strainiui, Jonui Ozgirdui, Titui Žymančiui, Jonui Žičkui. Autorius taip pat atsiprašo tų atminimo įamžinimo iniciatorių, kurių pavardės dėl nežinojimo šiame straipsnyje nepaminėtos.

Čia pateikiamą medžiagą numatoma pakartotinai skelbti apibendrinančio pobūdžio knygoje apie pietų Žemaitijos istorijos ir kultūros vertybes. Jei skaitytojai pastebėtų netikslumų ar norėtų žinias papildyti, autorius prašytų parašyti jam adresu Ugnės g. 36, LT-3021, Kaunas.

Literatūra apie Kęstučio apygardą: D. Kuodytė, „Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas (dokumentų rinkinys)“, Laisvės kovų archyvas, K., 1994, Nr. 12, p. 5–64 ir K., 1995, Nr. 13, p. 5–25; N. Gaškaitė ir kt., Lietuvos partizanai 1944–1953 m., K., 1996, p. 233–259.

TAURAGĖ IR APYLINKĖS

Tauragė. Šiame mieste yra vienas garsiausių visoje Lietuvoje sovietinio genocido paminklų – buvusi NKVD (MGB) būstinė , pagal ankstesniojo namo šeimininko pavardę tauragiškių paprastai vadinama Šubertine. Tai niūrokas trijų aukštų mūrinis pastatas Prezidento gatvėje (Nr. 38). Saugumiečiai jame buvo įsikūrę 1945–1954 m. Čia buvo įrengtos kelios kalinimo kameros bei tardymo kambariai. Šubertinės sienos mena baisias kančias, šimtus sulaužytų likimų. Įdomu pažymėti, kad, nors būstinės apsauga buvo ypač griežta, 1946 m. birželio mėnesį, papirkus vieną enkavėdistą, partizanų ryšininkams pasisekė surengti sėkmingą operaciją ir išvaduoti 22 Šubertinėje kalintus bendražygius. Daugiau apie liūdną šio pastato praeitį galima sužinoti Kovų ir kančių istorijos muziejuje, kuris įkurtas pusrūsyje, buvusių kamerų vietoje. Jo stendai taip pat skirti Tauragės tremtiniams, šio krašto partizaninio judėjimo istorijai. Muziejus veikia I–V nuo 10 iki 16 val. Telefonas pasiteirauti – (8-246) 53-059. Lankymas nemokamas.

Memorialas Subertines kieme

Tauragės apylinkėse žuvę partizanai buvo atvežami čia, prie Šubertinės. Manoma, kad net keliasdešimt jų gali būti užkasta pastato kieme. Spėjama, kad būtent čia guli 1947 m. žuvęs Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas. Tikėtina, kad Šubertinės kieme būdavo užkasami ir joje nukankinti nelaimingieji. Visų jų atminimui 1993 m. iš lauko akmenų sumūrytas didingas memorialas „Lietuvos laisvės kovotojams“. Tai masyvus obeliskas ir atminimo sienelė su žuvusiųjų pavardėmis. Paminklo papėdėje palaidoti aukų kaulai, rasti kasant per Šubertinės kiemą tranšėją. Kairiau obelisko stovi senutėlis medinis kryžius. 1948-aisiais jis buvo slapčia pastatytas Žygaičių kapinėse ant partizano Antano Lukošiaus-Rūtos kapo ir ten išstovėjo pusšimtį metų. Memorialas įrengtas Prano Rindoko, Stepono Strainio, Prano Joniko, Antano Urbučio ir kitų Tauragės LPKTS narių jėgomis.

Memorialas „Lietuvos laisvės kovotojams“ Šubertinės kieme Tauragėje (nuotraukos autoriaus)

Kaziškės miškas. Į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų driekiasi gūdoki eglynai. Jų kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas pastarojo kaimo vardu. Būtent čia, visai netoli Tauragės, 1949 m. buvo įsikūręs Jungtinės Kęstučio apygardos štabas, kuriam tuo metu vadovavo Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas. Iki tapdamas partizanu A. Miliulis mokytojavo Žygaičiuose, išėjęs į mišką iš pradžių vadovavo Butageidžio (buvusiai Lydžio, Aukuro) rinktinei. Tapęs apygardos vadu gerokai patobulino jos struktūrą, stengėsi, kad partizanų rėmėjų veikla būtų konspiratyvesnė, o visas sąjūdis labiau apsaugotas nuo išdavysčių. Deja, jis pats ir artimiausi jo bendražygiai žuvo būtent dėl išdavystės. MGB agentai Šimkus ir Platonas, partizanų laikyti savais, 1949 m. birželio 9-ąją iškvietė štabo pareigūnus į susitikimą su… emgėbistais. Kovodami žuvo A. Miliulis, jo pavaduotojas Steponas Venckaitis-Biliūnas, Girėnas, štabo ryšininkas Albertas Norkus-Linksmutis, buvo suimtas štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Sidabras, kuris po tris mėnesius trukusių kankinimų ir psichologinio spaudimo pats tapo išdaviku. Buvusio partizano L. Laurinsko-Liūto žiniomis, vienam kovotojui, Jonui Paliokui (Juozaičiui)-Martynui, iš apsupties pasisekė ištrūkti. Padedamas A. Norkaus jis įlipo į medį, kur jo niekas nepastebėjo.

1999 m. prie buvusios štabo žeminės LGGRTC iniciatyva pastatytas standartinis atminimo žymuo.  Norint šią vietą pasiekti, reikėtų važiuoti Tauragės–Šilalės keliu. Puskilometris už Papušynės kapinių sukti dešinėn, į mišką, o privažiavus sankryžą – kairiau. Keliui iš miško išnirus, reikia juo nukakti dar du kilometrus ir kaip nors (kelio čia beveik nėra) pasiekti šiaurės vakarinį miško pakraštį. Keli šimtai žingsnių į pietvakarius nuo giliai į pievas išsišovusio antrojo kvartalo kampo girion įsmunka menkas keliukas. Paėjėjus juo maždaug 500 m, dešinėje matyti Vyčio kryžiaus kontūrus primenantis atminimo ženklas.

Lit.: „Ketvirtasis Kęstučio apygardos štabas“, Lietuvos aidas, 1999, birželio 10.

Rekstukai. Į kaimą veda neblogas vieškelis, atsišakojantis kairėn nuo Tauragės–Šilalės plento keli šimtai metrų šiauriau tilto per Šuniją. Nukakus juo ketvertą kilometrų jau iš tolo matyti balta piramidė ir du į ją įmontuoti plieniniai kryžiai. Tai paminklas Reksčių bei Rekstukų partizanams ir tremtiniams. Jis pastatytas vaizdingoje vietoje, prie E. Saudargienės sodybos. Užrašas primena, kad penki šių kaimų vyrai (Stasys Sadauskas, Stasys Vaivada, Bronius Gaižauskas, Petras Rokaitis ir Antanas Petrikas) išėjo į mišką, o devynios šeimos buvo ištremtos į Sibirą. Paminklas pastatytas 1997 m. iš minėtų kaimų kilusių giminaičių Antano, Petro ir Algirdo Sadauskų, Elenos Saudargienės ir Vinco Pukelio iniciatyva.

Ceikiškė. Kaimą kerta Tauragės–Tilžės plentas. Jam pradėjus leistis į Ežeruonos slėnį, dešinėje pusėje, paplentėje, matyti juodo šlifuoto akmens paminklas 1950 m. kovo 3 d. žuvusiems partizanams. Tądien į netoliese buvusią Knatauskų sodybą užėjo du kovotojai – Butageidžio rinktinės vadas Vladas Gudavičius-Vaišnora ir rinktinės štabo narys Antanas Kundrotas-Šarūnas. V. Gudavičius partizanavo nuo 1945-ųjų, kovojo Aido būryje, Lydžio rinktinėje. A. Kundrotas partizanų ryšininku tapo dar mokydamasis Šilalės gimnazijoje 1948–1949 m. Mokytojaudamas Visbarų kaime toliau palaikė ryšius su rezistentais, rašė į pogrindžio spaudą. Emgėbistai A. Kundrotą susekė ir suėmė. Paleido tik išgavę pažadą, kad jis sužinos 40-ties partizanų ir ryšininkų, kurių sąrašas pateko į jų rankas, tikrąsias pavardes. Taip susiklosčius aplinkybėms, visi A. Kundroto artimieji nusprendė, kad geriau jau žus viena jų šeima nei visos 40. Antanui, tuomet 24-erių metų jaunuoliui, beliko vienas kelias – į mišką. Kundrotų šeima greitai buvo išvežta į Sibirą.

Partizanams apsistojus Ceikiškėje, juos kažkas įskundė, ir sodybą apsupo emgėbistai. Atvažiavo net dvi tanketės. Pajutę pavojų, Vaišnora ir Šarūnas pasislėpė palėpėje. Įsiveržę į namą, priešai pasiūlė partizanams pasiduoti. Šiems atsisakius, liepė šeimininkų dukrai, septyniolikmetei Danutei, pirmajai lipti į palėpę (matyt, norėta ja prisidengti). Mergina nepakluso, todėl vienas saugumietis šovė jai į nugarą… Emgėbistai dar pašaudė į lubas, metė kelias granatas, galiausiai namą padegė. Jame greit pokštelėjo du šūviai… Sudegti „laimikiui“ saugumiečiai nedavė, lavonus iš degančio namo išvilko į kiemą. Ant kūnų užmetė kelias lentas ir ant jų, šaukdami „bandity!“, šokinėjo, trypė. Partizanų kapas nežinomas, o po kelių dienų mirusi Danutė Knatauskaitė palaidota Tauragėje. Paminklas žuvusiesiems pastatytas 1995 m., daugiausia A. Kundroto bendražygio Tito Žymančiaus pastangomis.

Lit.: V. Almonaitis, „Partizanas Antanas Kundrotas-Šarūnas“, Tremtinys, 1995, gruodis, Nr. 46(187).

ŽYGAIČIŲ–SARTININKŲ APYLINKĖS

Žygaičiai. Miestelio kapinėse palaidoti keli šio krašto rezistentai. Į kairę nuo centrinio įėjimo, pačiame rytiniame kapų kamputyje ilsisi Antanas Lukošius-Rūta. Nepriklausomybės metais jis dirbo policininku Batakiuose, Tauragėje, be to, buvo aktyvus šaulys. 1923-iaisiais dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. Sovietų valdžiai tokie žmonės buvo itin „nepriimtini“, todėl jau 1940 m. A. Lukošius buvo suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime. Jį išlaisvino 1941 m. birželio sukilėliai. 1944 m. vokiečiai A. Lukošių ir jo šeimą išvežė į Vokietiją. Iš čia jis galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau 1945 m. grįžo gimtinėn ir išėjo į mišką. 1948 m. rudenį kartu su kitais Butageidžio rinktinės vyrais verždamasis iš apsupties Tyrelio miške partizanas buvo sužeistas ir nenorėdamas pasiduoti gyvas nusišovė. Išniekintą jo kūną stribai užkapstė Žygaičių žvyrduobėje. Partizanų rėmėjai jį atkasė ir slapčia palaidojo šiose kapinėse. Ant partizano kapo ilgai stovėjo medinis kryžius be jokio užrašo (šiuo metu jis perkeltas į Tauragę, į memorialą prie Šubertinės). 1998 m. partizano dukters Elenos ir Tauragės LPKTS pirmininko Prano Rindoko pastangomis, parėmus LGGRTC, čia pastatytas naujas akmeninis paminklas.

Pačiame pietvakariniame kapinių pakraštyje, tiesiai priešais įėjimą palaidotas partizanas Albinas Sudeikis-Algirdas, žuvęs 1950 m. pradžioje netolimame Balčių kaime. Jo kūnas taip pat buvo užkastas Žygaičių žvyrduobėje. Nors nuo jos iki stribų būstinės tebuvo 150 m, partizanai (tie patys, kurie vėliau žuvo Stirbaičiuose), padedami rėmėjų, palaikus išvogė ir slapčia perlaidojo. Antkapyje simboliškai įamžinti ir du Albino Sudeikio broliai, partizanai Antanas-Girėnas ir Zigmas-Darius. Abu kovojo Žalgirio būryje, žuvo 1952 m. birželio 6 d. prie Aukštupių. Manoma, kad jie užkasti Tauragėje, Šubertinės kieme.

Į dešinę nuo pagrindinio tako (orientyras – prie pat jo esantis Gečų kapas), šalia tėvo Prano 1989 m. buvo perlaidotas partizanas Alfonsas Kučinskas-Briedis. Jis vienas pirmųjų Žygaičių apylinkėse išėjo į mišką, subūrė bendražygius ir iki 1947 m. vadovavo vienam Kęstučio apygardos III kuopos būrių. Žuvo 1948 m., matyt, nelaimingo atsitikimo metu ir pačių partizanų buvo palaidotas Ežeruonos pakrantėje ties Gurklių kaimu.

Dabrupinė. Tai nedidelis kaimelis, giliai įsiterpęs į Tyrelio mišką. Šioje girioje laikėsi partizanų būriai, vadovaujami Alfonso Kučinsko-Briedžio, Zigmo Šatkaus-Šiaurio, Vinco Stonio-Žalgirio. 1950 m. spalio 3 d. į Tyrelio mišką parašiutais nusileido Juozas Lukša-Skirmantas, Daumantas ir du jo bendražygiai.

Į Dabrupinę vedantis žvyrkelis atsišakoja nuo Tauragės–Vainuto plento ties Aukštupiais. Nukakus juo kiek daugiau nei kilometrą, kairėje iškyla aukštas juodai dažytas metalinis kryžius Tyrelio miško partizanams. Užrašas kiekvienam praeiviui primena, kad 1948–1952 m. Tyrelio samanos sugėrė aštuonių vyrų kraują. Kryžius pastatytas netoli tos vietos, kur žuvo Danielius Lukočius-Maironis. Į mišką jis išėjo neturėdamas nė šešiolikos, kai šeimą išvežė į Sibirą. Ne kartą žvelgė mirčiai į akis, per plauką išvengė mirties pasaloje prie Stirbaičių. Lemtingą 1950 m. rugpjūčio 8-ąją kiek galėdamas dengė besitraukiančius draugus, o paskutinį šovinį pasiliko sau. Jam ėjo tik septyniolikti. Šį, taip pat Putokšliuose, Būdviečiuose iškilusius kryžius pastatė iš Dabrupinės kaimo kilęs partizanų rėmėjas Jonas Ozgirdas.

Būdviečiai. Prie Tauragės–Vainuto plento ties Būdviečiais į 6 m aukštį stiebiasi dar vienas kryžius šio krašto partizanams. Atminimo lentelėje įamžinti 22 rezistentai, žuvę šiose apylinkėse: 1949 m. birželio 14-ąją Kęsčiuose, 1950 m. gegužės 7-ąją Stirbaičiuose ir kitur. Visai prie pat kryžiui parinktos vietos 1952-ųjų kovo mėnesį žuvo Alfonsas Šacauskas-Sakalas ir Antanas Bartušis. Šie vyrai sąmoningai rinkosi garbingą mirtį. Kaip prisiminė partizanų rėmėjas J. Ozgirdas, A. Šacauskas likus trims savaitėms iki žūties mąstė: „Mūsų kova pralaimėta, Vakarai mums nepadės, mes visi anksčiau ar vėliau žūsime, bet mes esame priėmę priesaiką ir kelio atgal neturime“.

Stirbaičiai. Negausios kaimo sodybos išsimėčiusios šiauriau Tauragės–Sartininkų kelio. Nuo jo atsišakojantis žvyrkelis veda iki Janušių sodybos (daugiau kaip kilometrą). Dar 700 m paėjėjus pėstute lauko keliuku pasiekiamos Stirbaičių kapinaitės. Jų pakraštyje iškilęs aukštas medinis kryžius 1950 m. žuvusiems partizanams. 1950-ųjų pavasarį Kęstučio apygardą sudrebino išdavystės. Emgėbistams pasisekė užverbuoti kuopos vadą Fricą Gaubtį-Vytautą. Jo įsakymu gegužės 7 d. Žalgirio būrio partizanai, vadovaujami skyrininko Zigmo Šatkaus-Šiaurio, atvyko prie Stirbaičių kapinaičių. Čia jų laukė pasala. Iš kulkosvaidžių ir automatų papliupusi ugnis pakirto priekyje ėjusius Šiaurį, jo brolį Alfonsą Šatkų-Dobilą, Vladą Lukošių-Mėnulį, Juozą Bušinską-Bijūną, ryšininką Kazimierą Gužauską-Slapuką. Dviem vyriausiems iš jų buvo po 26-erius metus, o dviem jauniausiems – po 21-erius. Dar trys partizanai ėjo šiek tiek atsilikę, todėl tuokart mirties išvengė. Aprašytasis kryžius pastatytas žuvusių partizanų Zigmo ir Alfonso Šatkų seserų Antaninos Šatkutės ir Birutės Šatkutės Valskienės iniciatyva netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Putokšliai. Kaimo centrą galima pasiekti pavažiavus maždaug keturis kilometrus Žygaičių–Sartininkų keliu. Čia pasukus į dešinę ir dar pusantro kilometro nukakus geru žvyrkeliuku, dešinėje matosi aukštas metalinis kryžius Putokšlių apylinkėse žuvusiems partizanams. Užrašas skelbia, kad kovodami su raudonaisiais okupantais šiose vietose žuvo devyni vyrai ir trys moterys. Kryžiaus vieta – ne atsitiktinė. Netoliese 1951 m. žuvo Pilėnų būrio vadas Vincas Stonys-Žalgiris. Jo žmona partizanė Ona Jagminaitė-Stonienė pasibaigus šoviniams susisprogdino granata.

GAURĖ IR APYLINKĖS

Gaurė. Miestelis prigludęs prie didžiulės Karšuvos girios, globusios šimtus Tauragės–Jurbarko krašto partizanų. Devintajame dešimtmetyje, statant naujuosius kultūros namus, dalis Gaurės istorijos buvo sunaikinta. Tada ekskavatoriai buvo užkabinę šulinį, pilną kaulų. Deja, Atgimimas dar nebuvo išaušęs, ir juos teko vėl užkasti. Tarsi atsiprašant už tai vėliau kultūros namų kieme pastatytas paminklas „Gaurės valsčiaus kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1941–1952 m.“. Senesnių miestelio gyventojų nuomone, po kultūros namų pamatais ar netoli jų gali būti likę keliasdešimties partizanų, žuvusių Purviškiuose ir kitose kautynėse, palaikai. Paminklas pastatytas 1990 m. daugiausia vietos kultūros namų direktorės Irenos Laugalienės ir viršaičio Antano Tendzegolskio iniciatyva.

Šis paminklas taip pat primena vieną sėkmingiausių pietų Žemaitijos partizanų operacijų. 1945 m. lapkričio 10 d. Boleslovo Misevičiaus-Gintaro ir Antano Joniko-Daktaro, Rolando vadovaujami būriai (iš viso keliasdešimt vyrų) miestelį užėmė. Operacijoje dalyvavęs Stasys Plienaitis-Voldemaras prisiminė, jog partizanai puolimo planą buvo iš anksto apgalvoję ir gerai parengę. Operacija prasidėjo staiga, pagal signalą. Kiekvienas rezistentas turėjo savo užduotį – penki puolė stribų būstinę, du užtvėrė kelią į Tauragę, du – į Eržvilką, keli nukirpo telefono laidus, kiti įsiveržė į vietinių aktyvistų namus, užėmė valsčiaus pastatą, paštą, parduotuvę. Per susišaudymą penki stribai ir raudonieji veikėjai buvo nukauti, dar keturis partizanai išsivedė į mišką, ištardė ir partizaniško karo lauko teismo sprendimu sušaudė. Puolėjų nuostoliai buvo minimalūs – žuvo vienas partizanas. Prie operacijos sėkmės nemažai prisidėjo ir tuo metu Gaurės valsčiaus sekretoriumi dirbęs, tačiau partizanus rėmęs Vladas Jonča. Po užpuolimo jis taip pat turėjo pasitraukti į mišką ir tapo partizanu Vaidotu. Žuvo 1946 m. mūšyje Šiauriškių miške. Suskaičiuota, kad iš viso buvusio Gaurės valsčiaus teritorijoje žuvo 46 partizanai.

Lit.: „Gaurės užpuolimas“ (parengė V. Almonaitis), Laisvės kovų archyvas, K., 1994, Nr. 12, p. 143–147.

Žiburiai. Atvykus Tauragės–Eržvilko keliu ir pasukus į priešingą nuo Gaurės pusę, kelias už pusantro kilometro atveda į Žiburių kaimą. Žvyrkeliukas tik kartą pasuka kairėn, daugiau neklaidina. Pamiškėje, kairėje kelio pusėje stovi paminklas Mickiškės–Žiburių kautynėse žuvusiems partizanams.

1945 m. rugpjūčio pradžioje Lydžio rinktinės partizanų būrys, apie 30 vyrų, vadovaujamas Jono Strainio-Saturno, buvo apsistojęs miške į šiaurės rytus nuo Žiburių, prie Mickiškės kaimo. Matyt, kažkas juos pasekė arba išdavė, nes vieną pavakarę netikėtai užpuolė NKVD kariuomenė. Vos prasidėjus kautynėms buvo sunkiai sužeistas būrio vadas. Partizanai iš pradžių sėkmingai atsišaudė ir per mišką traukėsi. Didžioji būrio dalis sugebėjo prasiveržti Traklauko kaimo link, tačiau tų, kurie išėjo iš miško ties Žiburiais, laukė pasala. Žuvo partizanai Jonas Jakutis-Plechavičius, Antanas Jokubauskas-Adomas, Stepas Norkus-Stepukas, Stasys Jukna, ryšininkas Juozas Kaminskas. Taip pat buvo nukauti keturi iš nelaisvės pabėgę ir laikinai pas partizanus prisiglaudę vokiečių kariai (jie ketino trauktis į Vokietiją). Partizanų ir dviejų vokiečių lavonai buvo nuvežti į Batakius ir ten išniekinti. Aprašytasis paminklas buvo pastatytas 1998 m. rudenį žuvusių kovotojų artimųjų Broniaus Jokubausko, Antano Jakučio, taip pat buvusio partizanų rėmėjo Jono Balsio iniciatyva.

Surengę pasalą, enkavėdistai vietinių žmonių neperspėjo. Prie paminklo tebesančios sodybos šeimininkai Aleksos tuo metu ramiausiai dirbo laukuose. Pasirodžius partizanams ir kareiviams pradėjus šaudyti, į kulkų lietų pakliuvo ir jie. Žuvo Dominikas Aleksa. Lomelėje prie sodybos yra dar vienas, jo atminimui skirtas paminklas.

Lit.: J. Žičkus, Nueitas kelias, V., 1999, p. 66–72; P. Girdzijauskas, „Paminklinis kryžius“, Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 2(4), p. 153.

Eičiai. Kaimas įsiterpęs į patį Karšuvos girios vidurį, pasiekiamas Tauragės–Jurbarko keliu. Pietiniame Eičių pakraštyje, kairiau keliuko, vedančio Gličio ežero link, galima aplankyti paminklą partizanui Baltrui Pikčiūnui-Maksui. Į rezistentų gretas B. Pikčiūnas įstojo dar 1944-aisiais. Kovojo Aido, Rolando, Eimučio būriuose. 1945-ųjų rudenį dalyvavo užimant Gaurę. Paskui vyrą partizanauti išėjo ir Marijona Pikčiūnienė-Magdė (vėliau buvo nuteista 25 m.). Neatsispyręs namų ilgesiui vieną 1949-ųjų liepos dieną B. Pikčiūnas užėjo į savo sodybą Eičiuose, buvo atpažintas ir pasitraukti nespėjo. Nukauto partizano kūną emgėbistai tris dienas laikė numetę ant Jurbarko aikštės grindinio, paskui nežinia kur užkasė. Paminklą 1998 m. pastatė partizano vaikai.

1950 m. birželio 16 d. į šiaurės vakarus nuo Eičių, prie Buveinių ežero vyko nesėkmingos kautynės, jose žuvo 12 rezistentų – beveik visas Jono Stoškaus-Eimučio vadovaujamas būrys. Planuojama šią žūtį įamžinti, pastatyti atminimo ženklą.

BATAKIAI IR APYLINKĖS

Batakiai. Pietinėje šio seno miestelio pašonėje, netoli evangelikų liuteronų bažnyčios paminklinis akmuo žymi 1945 m. Mickiškės–Žiburių kautynėse žuvusiųjų kapavietę. Čia buvo užkasti septynių vyrų – penkių Lietuvos partizanų ir dviejų vokiečių kareivių – kūnai. 1990 m. partizano S. Norkaus brolio Jurgio Norkaus ir kitų artimųjų rūpesčiu kapavietė buvo aptverta, pastatytas paminklas. 1998 m. prie jo pritvirtinta nauja lentelė su patikslintu užrašu: „1945 žuvę partizanai už Lietuvos laisvę Steponas Norkus 1926 Juozas Kaminskas 1909 Jonas Jakutis 1923 Stasys Jukna 1923 Antanas Jokubauskas 1924“.

Du to paties būrio kovotojai – vadas Jonas Strainys-Saturnas ir Antanas Norkus-Antoška – žuvo po kelių dienų Lybiškų kaime. Jų kūnus stribai buvo užkasę bombos duobėje, Gryblaukio miške.

Paminklas Batakiuose

1990 m. didvyrių palaikai perkelti į Batakių kapines. Norint aplankyti šį kapą, reikėtų paėjėti apie 110 m pagrindiniu kapinių taku (iki Lukošių kapavietės), paskui dar 30 žingsnių žengti į dešinę.

Esant Batakiuose galima prisiminti vieną ypatingos narsos pareikalavusį partizanų žygį. 1947 m. rudenį keturi vietiniai kovotojai – Albertas Norkus-Linksmutis, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Stasys Plienaitis-Voldemaras ir Česlovas Remeikis-Plienas, padedami rėmėjo, valsčiaus darbuotojo Antano Laugalio, neįtikėtinai drąsiai puolė Batakių stribų būstinę.

Paminklas partizanų užkasimo vietoje Batakiuose

Nors netoli stovėjo apie 150-ties kareivių dalinys, nemažai priešų buvo pačioje būstinėje, partizanams pasisekė pasiekti tikslą – išvaduoti suimtą ryšininkę Albiną Norkutę ir su minimaliais nuostoliais (tik Č. Remeikis buvo sužeistas) pasitraukti. Deja, sėkmingoms partizanų operacijoms atminti paminklai kol kas nestatomi.

Lit.: „Įsiveržimas į Batakius“ (užrašė V. Almonaitis), Laisvės kovų archyvas, K., 1995, Nr. 13, p. 124–127.

Užšešuviai. Šis kaimas buvo piečiau Ožnugario. Ties šia gyvenviete nuo Batakių–Varlaukio vieškelio atsišakojantis, tolydžio blogėjantis kelias atveda iki pamiškės, kur stovi kuklus paminklas 1945 m. žuvusiems partizanams. Kiek piečiau šios vietos, Rykiškine vadintame miškelyje 1944–1945 m. žiemą buvo įsirengę žeminę J. Strainio-Saturno vadovaujamo būrio partizanai. Kažkas juos išdavė, ir 1945 m. sausio 10 d. slėptuvę apsupo priešai. Tuo metu joje buvo 11 vyrų. Jie nepasidavė, kovodami mėgino iš apsupties išsiveržti. Vieniems pavyko, tačiau keturi partizanai – Jonas Pukys, Jonas Norkus, Zenonas Norkus ir Juozas Gailius – žuvo. Jų kūnus enkavėdistai užkasė gretimame Santakų kaime. Ši žūtis – išskirtinė. Tai pirmosios Tauragės krašte beprasidedančio partizaninio karo aukos. Paminklas pastatytas 1995 m. daugiausia žuvusių partizanų vado brolio Stepono Strainio iniciatyva.

Santakai. Kelias į Santakus veda per Eidintus. Pietiniame gyvenvietės pakraštyje, už fermų pasukus į kairę, ne per seniausiai išpiltas žvyrkeliukas vingiuodamas veda iki Ančios ir Šešuvies santakos. Ten, kur jis baigiasi, prie senkelio į brastą per Ančią stovi akmeninis paminklas 1945 m. Užšešuviuose žuvusiems partizanams. Keturi vyrai krito 1945 m. pradžioje, kai rezistentų kūnai dar nebuvo mėtomi miestelių aikštėse. Todėl jie buvo užkasti čia, netoli žuvimo vietos. Kapo duobę atstojo nuo karo likęs vokiečių apkasas. Atgimimo metais palaikus mėginta surasti, bet nesėkmingai. Paminklas stovi tik apytikrėje, užtat labai vaizdingoje vietoje. Jo pastatymu rūpinosi žuvusiųjų artimieji – Albina Norkutė-Kairienė, Aldona Norkutė, Jurgis Norkus.

Paminklas Santaku kaime
Paminklas Santakų kaime apytikrėje
partizanų užkasimo vietoje

Antegluonis – pakelės kaimas prie Tauragės–Kryžkalnio plento. Miške į pietus nuo jo, Agluonos kairiajame krante, prie Bijoto upokšnio, seniau buvo nuošalus Bijotų vienkiemis. Tai Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus-Visvydo ir štabo nario Albino Biliūno-Džiugo žūties vieta. Atvykti čia paprasta. Nuo minėto plento ir kelio Batakiai–Lomiai sankryžos reikėtų pavažiuoti 1,1 km Tauragės link. Čia prieš vieną sodybą į kairę suka žvyruotas miško keliukas. Sukorus juo 1 km, kelias pasisuka kairėn. Dar keliasdešimt žingsnių paėjėjus nuo posūkio į dešinę, matyti atminimo ženklai.

1946 m. rugpjūčio–spalio mėn. pietų Žemaitijos partizanams pagaliau pasisekė susivienyti, buvo sukurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Jos vadu tapo Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas J. Kasperavičius-Visvydas, Šilas, Angis. Jis daug nuveikė vienydamas judėjimą, nustatydamas ryšius tarp apygardų, skleisdamas partizanišką spaudą. 1947 m. sausio 15 d. vykusio pasipriešinimo vadų suvažiavimo dalyviams J. Kasperavičius nusiuntė laišką, kuriame išdėstė savo nuomonę apie rezistencinio sąjūdžio centralizavimą, santykį tarp politinės ir ginkluotos kovos būdų ir kt. Jo išsakytos mintys turėjo didelę įtaką apibrėžiant LLKS veiklos principus. J. Kasperavičiaus laiškas jo bendražygiams, matyt, buvo gerai žinomas, jį savo knygoje perteikia J. Lukša-Daumantas.

Kęstučio apygardos štabas iš pradžių buvo įsikūręs Eržvilko valsčiuje, tačiau kilus pavojui, kad jo vieta bus atskleista, vadovybė nusprendė persikelti į Batakių kraštą, kur rezistentai veikė labai aktyviai ir organizuotai. Vietą slėptuvei parinko Batakių OS (organizacinio sektoriaus) vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. Buvo nusižiūrėta nuošali partizanų rėmėjų Juknų sodyba. Vadovaujami apygardos vado J. Kasperavičiaus, septyni vyrai žeminę po gyvenamojo namo grindimis įrengė per vieną rugsėjo naktį. Čia buvo atgabenti spausdinimo įrenginiai, kelios rašomosios mašinėlės, radijo stotis ir kt. Bijotų vienkiemis pusmečiui tapo pietų Žemaitijos rezistencinio sąjūdžio centru. Deja, su agento Juozo Markulio-Erelio pagalba 1947-ųjų pavasarį sovietų saugumiečiai jo vietą nustatė. Kai balandžio 12-ąją sodybą apsupo kariuomenė, žeminėje buvo apygardos vadas Visvydas ir partizanas Džiugas. Supratę, kas įvyko, jie, kiek pajėgė, sunaikino turėtus dokumentus, turtą ir susisprogdino. Sprogimo sudarkyti rezistentų kūnai buvo išvežti į Tauragę; manoma, kad jie užkasti buvusios NKVD (MGB) būstinės, vadinamosios Šubertinės, kieme. Sodybos šeimininkas Juozas Jukna ir jo šeima buvo ištremti į Sibirą. 1949 m. LLKS vadovybė J. Kasperavičių apdovanojo I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais) ir suteikė jam Laisvės Kovotojo Karžygio vardą. Toks garbingas titulas buvo suteiktas tik aštuoniems Lietuvos partizanams. Sunaikinus vadavietę Kęstučio apygarda nesubyrėjo. 1947 m. gegužės 20–25 d. vykusiame vadų pasitarime nauju vadu buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Kova tęsėsi.

Šiandien vienkiemio vieta pamažu užauga mišku, tačiau buvusios žeminės duobė matosi gerai. Prasidėjus Atgimimui, buvę žuvusiųjų bendražygiai šalia jos pastatė medinį kryžių. 1993 m. Leono Laurinsko, Tito Žymančiaus, Albino Rimkaus ir kitų iniciatyva bei triūsu čia pastatytas akmeninis paminklas su žuvusiųjų atvaizdais.

Lit.: D. Kuodytė, „Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas (dokumentų rinkinys)“, Laisvės kovų archyvas, K., 1994, Nr. 12, p. 15–23 ir kt.; J. Gaidauskas, „Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vado prisiminimai“, Laisvės kovų archyvas, K., 1995, Nr. 13, p. 93–98 ir kt.

LOMIŲ–ŠAKVIEČIO APYLINKĖS

Šakvietis. Pakeliui iš Lomių į Šakvietį, keturi kilometrai nuo Lomių bažnyčios, prieš kanalizuotą Malūndaubio upelį dešinėn pasuka šviežiai išpiltas žvyrkeliukas. (Jis gali būti užtvertas, tuomet raktų reikėtų teirautis šalimais esančioje Adomaičių sodyboje.) Už gero puskilometrio žvyrkelis įsiremia į Šakviečio–Kasbarynų mišką. Dar kokie 120 žingsnių į rytus krypstančiu miško keliuku, ir kairėje iškyla juodas akmeninis paminklas 1948 m. balandžio 21 d. čia žuvusiems partizanams. Tądien miške, šiauriau dabartinio paminklo, buvo apsistojęs vienas Kęstučio apygardos III kuopos būrys, 13 vyrų. Nežinia kokiu būdu MGB sužinojo, kur yra partizanų stovyklavietė, ir ją apsupo. Partizanai tuo metu miegojo, bet sargybinis išgirdo įtartinus garsus. Vyrai dar spėjo pagriebti ginklus, ir užvirė kautynės. Jie bandė prasiveržti gilyn į girią, tačiau ten ties kvartalų linijomis laukė pasalos. Kautynėse žuvo Jonas Galminas-Putinas, Evaldas Stelmokas-Šilas ir Jonas Poška-Kęstutis. Pastarąjį jau iki tol priešų kulkos buvo kliudžiusios vienuolika kartų, o lemtinga tapo dvyliktoji. Mūšyje mirtinai sužeistas buvo ir Leonas Pocius-Meška, kuris nelaisvėje greitai mirė. Sunkiai sužeistam Leonui Laurinskui-Liūtui pavyko nepastebėtam likti miške. Po „bunkerio ligoninių“ viena jo koja liko 4 cm trumpesnė. Tačiau partizanai sanatorijų neturėjo ir L. Laurinskas dar 5 m. praleido žeminėse, o po to – 15 m. lageriuose. Prasidėjus Atgimimui, 1988-ųjų birželio 14 d. buvęs partizanas Liūtas Vilniaus Katedros aikštėje bene pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė trispalvę.

Paminklas pastatytas 1992 m. toje vietoje, kur nuo 1948 m. ilsėjosi mūšyje žuvę partizanai Putinas, Šilas ir Kęstutis. Atgimimo metais jų palaikai perkelti į Kaltinėnų kapines. Pagrindinis šių rezistentų atminimo įamžinimo iniciatorius – vėlgi Leonas Laurinskas. Jam talkino „Geležinio vilko“ rinktinės kariai.

Sutkų miškas. Pietinė didelio Ringių miško dalis, prigludusi prie Sutkų, paprastai vadinama šio kaimo vardu. Čia galima atvykti ir iš šiaurinės pusės per Šakvietį ir Griaužus, bet geresnis kelias – per Sungailiškius. Ties šia gyvenviete atsišakoja ir į Sutkus veda geras žvyrkelis. Nukakus juo 3,5 km, kelias sukasi į šiaurę, o dar už 1,5 km – į šiaurės rytus, į girią. Puskilometris nuo miško krašto, kairėje kelio pusėje stovi kuklus metalinis kryžius 1951 m. Sutkų miške žuvusiems partizanams. Netoli šios vietos 1951 m. gegužės 14-ąją buvo apsistojęs Aušrelės partizanų būrys, vadovaujamas Juozo Gružinsko-Kęstučio. Vyrai buvo paprašę vieno ryšininko, kad atvežtų iš Tauragės cigarečių, kitų reikalingų daiktų. Deja, šis „parvežė“ tuntą emgėbistų. Partizanai kovėsi, bandė pasitraukti į miško gilumą, bet pritrūko šaudmenų. Žuvo vadas, taip pat Bronius Karbauskas-Aras, jo žmona Marytė Karbauskienė, iš viso 12 ar 13 kovotojų. Pasitraukti pasisekė, berods, vieninteliam Kazimierui Beržiniui-Algirdui. Tačiau ir jis gyvenimu džiaugėsi neilgai. Liepos 29-ąją kartu su keliais bendražygiais dienojo Sutkų miško 29-ajame kvartale (kaip tik prie jo stovi minėtasis kryžius). Partizanų dislokacijos vietą emgėbistams ir vėl nurodė išdavikas. Kariuomenei kvartalą apsiautus, rezistentai pateko į spąstus: iš visų keturių pusių – plačios kvartalų linijos. Pasakojama, kad jie vis dėlto mėgino prasiveržti, nušovė kelis priešus. Manoma, kad pasisekė tik vienam. Keturis kovotojus, tarp jų ir K. Beržinį-Algirdą, pakirto kulkos. Beržinių šeimai tai buvo ketvirtoji netektis. Dar trys Kazimiero broliai – Antanas, Povilas ir Petras – žuvo miške. Aprašytasis atminimo kryžius pastatytas 1992 m. daugiausia žuvusių partizanų sesers Zofijos Beržinytės-Baranauskienės iniciatyva.

SKAUDVILĖ IR APYLINKĖS

Skaudvilė. Skaudžiausia Skaudvilės vieta – buvusi NKVD (MGB) būstinė (Tauragės g. 24). Kaip ir Tauragės Šubertinė – tai pragaro mašina, tik kiek mažesnė. Jos kieme įrengtas memorialas Skaudvilės krašto rezistentams. 1944–1955 m. miestelio apylinkėse žuvo per 40 partizanų, kovojusių J. Strainio-Saturno, Vaclovo Ivanausko-Vytenio ir kituose būriuose. Daugumą jų enkavėdistai užkasė po savo būstinės langais. 1990 m. mėginta palaikus surasti ir perlaidoti, tačiau paieškos nebuvo sėkmingos. Tik dalis palaikų buvo surasti ir kartu su keliais kitoje Skaudvilės vietoje surastais žuvusiaisiais perlaidoti į bendrą kapą šventoriaus kapinaitėse. Didžioji dalis rezistentų palaikų, matyt, liko čia, todėl 1991–1992 m. jų atminimui pastatytas lauko akmenų paminklas ir 43 simboliniai antkapiai su žuvusiųjų pavardėmis. Pagrindinis Skaudvilės krašto partizanų atminimo įamžinimo iniciatorius – buvęs rezistentas Alfonsas Gedutis-Jonukas.

Skaudvilės šventoriaus kapinėse, prie šoninio įėjimo, yra dar vienas partizanų kapas. Jį žymi tamsus, masyvus medinis kryžius. 1990 m. čia buvo palaidoti nežinomų kovotojų palaikai, rasti kasinėjant buvusios NKVD (MGB) būstinės kiemą. Taip pat čia perlaidoti keli kiti tiksliai neidentifikuoti laisvės kovotojai, buvę užkasti kitoje Skaudvilės vietoje.

Lit.: J. Žičkus, „Kankinių kapinaitės Skaudvilėje“, Laisvės kovų archyvas, K., 1996, Nr. 19, p. 213–219.

Mažintai. Kelias į vakarinę šio kaimo dalį atsišakoja nuo senojo Tauragės–Šiaulių plento ties Pužais. Pravažiavus Puželius, nukakus 2,5 km reikia sukti į kairę. Nusileidęs Ančios slėnin, keliukas įsuka į Šiaulių sodybą. Ties ja, paupio galulaukėje pastatytas atminimo akmuo 1951 m. kovo 19 d. čia žuvusiems partizanams. Už keliasdešimties metrų nuo jo tebėra dvi didelės duobės. Vienoje jų 1950 m. rudenį buvo įrengta žeminė, kurioje laikėsi partizanai Vladas Mišeikis-Tarzanas, Aldona Gedutytė-Mišeikienė-Gegutė ir Algimantas (pavardė nežinoma, slapyvardžio neturėjo). V. Mišeikis-Tarzanas buvo vienas žymiausių tų apylinkių rezistentų. Jau partizanaudamas susituokė su bendražyge, partizanų ryšininke A. Gedutyte. Jų santuoką slapčia palaimino Varlaukio klebonas. V. Mišeikis buvo sukaupęs didelį partizanų nuotraukų archyvą. Jis išliko, negatyvai dar sovietmečiu buvo pergabenti į Vakarus. Taip šių kraštų partizanų kasdienybės vaizdai išplito, jais buvo iliustruota daug knygų apie rezistenciją.

Įsikūrę prie Ančios, partizanai stengėsi laikytis visų saugumo priemonių. Ryšys buvo palaikomas per visiškai patikimą žmogų, A. Gedutytės brolį partizaną Alfonsą Gedutį-Jonuką. Apie padėtį apylinkėse nuolat informuodavo priešais žeminę, kitapus Ančios buvusios sodybos šeimininkas Antanas Kubilius. Kilus pavojui sutartoje vietoje kabodavo raudona, ramią dieną – balta paklodė. Vis dėlto emgėbistams pasisekė žeminę susekti. Ją apsupus, Algimantas dar bandė prasiveržti, o Mišeikiai nusišovė. Tą dieną nuo jų partizaniškų vestuvių nebuvo praėję nė metai. Atminimo akmuo pastatytas 1997 m. Alfonso Gedučio iniciatyva.

Lit.: „Tragedija Mažintuose“ (užrašė V. Almonaitis), Laisvės kovų archyvas, K., 1996, Nr. 19, p. 200–203.

Kavadoniai. Kaimas yra tolėliau į šiaurės rytus nuo Skaudvilės, prie Kryžkalnio. Kavadonių laukuose 1949 m. birželio 11 d. žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininkas kapitonas Vytautas Gužas-Mindaugas, Kardas. Jis kilęs iš Rokiškio. Į pasipriešinimo sąjūdį Žemaitijoje aktyviai įsitraukė nuo pat jo pradžios, vadovavo vienam Lydžio rinktinės būriui. 1947 m. balandžio 6 d. Paparčių kaime būrį apsupus, iš jo vienintelis liko gyvas.

Atminimo zenklas Vytautui Guzui  

Šią nelaimę skaudžiai išgyveno, bet kovą tęsė, tapo vienu Kęstučio apygardos, vėliau Jūros srities vadų. Pasižymėjo daugelyje mūšių. 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir tapo vienu iš aštuonių vasario 16-ąją pasirašytos LLKS tarybos deklaracijos signatarų. 1999 m. netoli jo žuvimo vietos LGGRTC iniciatyva ir lėšomis pastatytas standartinis atminimo žymuo. Norint jį rasti, reikia važiuoti Šiaulių–Tauragės plentu. Atskaičiavus keturis kilometrus nuo Kryžkalnio, sukti į dešinę, Gedgaudiškės link. Už puskilometrio vėl sukti į dešinę ir vykti dar vieną kilometrą.

Atminimo ženklas Vytautui Gužui Kavadonių k.

Lit.: R. Čekutis, „Praėjo 50 metų nuo Vytauto Gužo žūties“, Lietuvos aidas, 1999, birželio 23.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras