LGGRTC LOGO

 

Nijolė Žemaitienė. Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse

 

Sunku išskirti atskiro Lietuvos regiono partizaninių kovų istoriją iš bendros tame krašte veikusių partizanų junginių istorijos. To neįmanoma padaryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad administracinis-teritorinis Lietuvos paskirstymas nesutapo su partizanų junginių veiklos ribomis. Nors Lietuvos laisvės armijos (LLA) programinėse nuostatose buvo nurodoma, kad apskrities teritorijoje veikiantys partizanų būriai turi sudaryti rinktinę, tačiau praktiškai (ypač užsitęsus okupacijai ir sumažėjus partizanų skaičiui) vienai rinktinei dažnai priklausė kelių apskričių kovotojai, o Rokiškio apskrityje nuo 1947 m. vasaros, kai buvo pradėta formuoti Algimanto apygarda, veikė net dviejų apygardų partizanų būriai. Be to, okupacinė valdžia keletą kartų keitė administracinį valdymą: 1946 m. buvo įkurta nauja Kupiškio apskritis, kuriai buvo perduoti iki tol Rokiškio apskričiai priklausę Skapiškio ir Svėdasų valsčiai, o 1950 m., įkūrus sritis ir rajonus, iš Rokiškio apskrities buvo suformuoti trys rajonai: Rokiškio, Pandėlio ir Obelių. Didesni ar mažesni teritorijų perdalijimai vyko nuolat, o 1962 m. Pandėlio rajonas buvo panaikintas, jo teritorija priskirta Rokiškio, Kupiškio ir Biržų rajonams. Partizanai junginių ribomis neretai pasirinkdavo ne valsčių ar apskričių ribas, o geografinius orientyrus: upes, geležinkelio linijas ar plentus. Partizaninio karo pradžioje dėl subordinacijos stokos junginių veiklos ribos nebuvo nusistovėjusios. Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityse, junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje, todėl atskiri būriai ilgai ne tik liko nepavaldūs aukštesniems štabams, bet ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo telkiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis apskričių sandūrose ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai – Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas. Tik nuo 1950 m., kai partizanų slopinimui MGB vis plačiau naudojo čekistines karines grupes (ČVG), priskirtas konkrečiam partizanų būriui, administracinio teritorijos paskirstymo ir partizanų junginių ribų nesutapimas turėjo mažiau reikšmės.

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama partizanų veikla visoje Rokiškio apskrityje, daugiau dėmesio skiriama Pandėlio apylinkių partizanams.

Šio regiono partizanų veiklą išsamiausiai nagrinėjo istorikas Mindaugas Pocius, tyrimų medžiagą paskelbęs Rokiškio 500 metų jubiliejui skirtoje knygoje (Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės, Vilnius, 1999). Be to, informacijos apie pandėliečių pasipriešinimą galima rasti „Laisvės kovų archyvo“ žurnale, Kęstučio Kasparo knygoje „Lietuvos karas“ (Kaunas, 1999), Romo Kauniečio surinktuose „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (Vilnius, 1 dalis – 1996, 2 dalis – 1998), Andriaus Dručkaus knygoje „Laukit, sugrįšim laisve nešini“ (Kaunas, 1995) ir kt.

Jau 1943 m. Rokiškio apskrityje susiformavo Lietuvos laisvės armijos štabas, kuriam vadovavo Čedasų mokyklos vedėjas ltn. Kazimieras Kalpokas. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. rugsėjo mėnesį jis ėmėsi organizuoti partizanų rinktinę. NKVD–NKGB duomenimis, Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi per 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio valsčiaus Čedasų ir Suvainiškio apylinkėse – Juozo Jancėno (nuo 1946 m. liepos – Antano Blėkos) vadovaujama 50-ties partizanų kuopa, Juodupės vls. – Alfonso Lūžos 50 partizanų dalinys ir Antano Kuveikio būrys, Pandėlio vls. – Kazio Krisiūno (vėliau – Romo Šakalio) vadovaujami 21 partizanas, Juodupės vls. – Jurgio Taliaus (vėliau – Kosto Kažemėko), Obelių vls. – Tomo Sabaliausko, Balio Vaičėno ir Balio Bislio daugiau nei šimto partizanų daliniai, Aleksandravėlės – Petro Malciaus, Svėdasų vls. – ltn. Jurgio Guzo ir Alberto Nakučio 60 partizanų dalinys, Pandėlio vls. Skapiškio apylinkėse – Kazliškio mokytojo vyr. ltn. Petro Vaidakevičiaus 20 partizanų būrys, Kamajų vls. – Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) Gedimino organizacijai priklausantis Broniaus Vaičiukevičiaus 110 partizanų dalinys ir Petro Černiaus vadovaujamas partizanų dalinys, Jūžintų vls. – Antano Baukio 60 partizanų ir kt. 1944 m. spalio 31 d. partizanai puolė Pandėlio miliciją ir išlaisvino 7 suimtuosius. Lapkričio 7 d. buvo užpulti Jūžintai, lapkričio 8 d. – Panemunėlio ir Skapiškio miesteliai, lapkričio 11 d. K. Kalpokas su savo vyrais pergalingai pražygiavo per Čedasus. Mėnesio pabaigoje buvo užpulti Duokiškio ir Juodupės miesteliai. Gruodžio 12 d. K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai puolė Panemunio miestelį. Čia buvo nukauta 13 stribų bei sovietinių aktyvistų, žuvo partizanas Petras Čibinskas. Tai buvo visoje Lietuvoje plačiausiai vykdoma partizanų kovinė operacija, kurios tikslas – neleisti Lietuvoje sukurti ir įtvirtinti okupacinių administracinių organų, pademonstruoti pasauliui ir okupantui, kad sovietinė valdžia įvesta prievarta, o mobilizacija į okupacinę kariuomenę yra neteisėta. Buvo tikimasi, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui tarptautinė bendrija, vykdydama Atlanto Chartos principus, pareikalaus išvesti Raudonąją armiją iš okupuotų kraštų. Tačiau okupacinė valdžia besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų paieškos pretekstu pradėjo baudžiamąsias operacijas. Dzūkijoje ir Žemaitijoje baudėjai ypač siautėjo gruodžio pabaigoje, o Rokiškio apskrityje – 1944 m. lapkričio pabaigoje ir 1945 m. sausio mėnesį. 1945 m. sausio 5–6 d. Juodupės vls. žuvo 23 Povilo Kumpicko būrio partizanai, buvo sudegintos 9 sodybos; Skapiškio vls. žuvo Algimanto Šalčio vadovaujami 52 partizanai ir civiliai asmenys, tarp Skapiškio ir Pandėlio esančiame Akmeniškių vienkiemyje gyvi sudeginti trys broliai Žiobos ir Gintautas Balys; Kazliškyje nužudyta 13 žmonių. 1945 m. vasario 10–11 d. Skapiškio vls. Skapagiryje buvo užpulta 60 P. Vaidakevičiaus vadovaujamų partizanų kovotojų stovykla. Pralaužus apsupimą partizanams pavyko pasitraukti Kazliškio link. 1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, Rokiškio, Pandėlio, Juodupės, Skapiškio, Obelių ir Panemunėlio valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dauguma jų civiliai, nes čekistai tepaėmė vos pusšimtį ginklų. Visuose valsčių centruose buvo dislokuotos NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos ir Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 12-ojo pasienio pulko kareivių įgulos.

Po Panemunio puolimo, kurio metu nukauta 13 stribų ir sovietinių pareigūnų, K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai pasitraukė į Viršilų ir Juodupės vls. Užežerių miškus, tačiau dėl NKVD kariuomenės siautėjimų išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. 1945 m. pavasarį vėl pradėjo jungtis į didesnius būrius: K. Kalpokas ėmėsi vadovauti Kupreliškio valsčiaus partizanams, Jonas ir Albinas Šidlauskai – alizaviškiams, Jonas Šlekys ir Bronius Žilinskas – papiliečiams. Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kpt. Bronius Čarka (1945 m. liepą legalizavosi), tačiau sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Tuo metu apskrityje veikė dvi pasipriešinimo organizacijos: LLA ir LPS Gedimino organizacija, kurios ištakos siekė Lietuvių fronto (LF) Kęstučio organizaciją.

1945 m. vasarą visi partizanų būriai aktyviai įsitraukė į padėkos laiško J. Stalinui pasirašymo boikotą. Lietuvos gyventojų parašai galėjo būti okupacinės valdžios traktuojami kaip savotiškas plebiscitas, todėl partizanai atiminėjo parašų lakštus, perspėjo ir agitavo gyventojus nesirašyti po šiuo laišku ir nedalyvauti propagandinėje kampanijoje. 1945 m. liepos mėnesį Kupreliškyje buvo organizuojamas mitingas, tačiau sovietiniams pareigūnams neatvykus, jame pasirodė partizanai, ir K. Kalpokas kreipėsi į žmones, ragindamas juos būti vieningus, nepasiduoti komunistinei propagandai, stengtis išlaikyti lietuvybę. 1945–1946 m. žiemą apskrityje buvo platinami partizanų leidiniai: „Aukštaičių kova“ (3 LLA Vytauto apygardos organas), „Pogrindžio žodis“ (LLA Šarūno rinktinės organas), „Laisvės šauklys“ (Liūto rinktinės organas), „Laisvės keliais“ (Lietuvos partizanų sąjunga), „Partizanas“ (Gedimino organizacija) ir kt. 1946 m. pradžioje kaip ir visoje Lietuvoje partizanai stengėsi sutrukdyti rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pandėlio valsčiuje jie apšaudė Vozgučių rinkiminę būstinę (žuvo 3 partizanai), Vabalninko valsčiuje – Kupreliškio būstinę ir kt. 1946 m. gruodžio 12 d. žuvo Pandėlio vls. Notigalės pelkėse bazavęsis vadinamasis „Bermonto pulkas“, vadovaujamas Jono Šiupinio-Bermonto, priklausęs 3 LLA Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopai. Dvylika vyrų buvo savaitę niekinami Panemunėlyje, vėliau – Pandėlyje.

1947 m. partizanų būriai toliau struktūrizavosi. Formaliai Rokiškio apskrities teritorija įėjo į Vytauto apygardos Šarūno rinktinės ribas. Tačiau čia veikė keletas didesnių būrių, nepavaldžių aukštesniems štabams, ir keliasdešimt mažesnėmis grupelėmis besislapstančių partizanų. MGB duomenimis, apskrityje buvo apie 120 laisvės kovotojų. Viltis atkurti nepriklausomybę diplomatiniu būdu išblėso, besislapstantys nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją jaunuoliai arba legalizavosi, arba įsigijo fiktyvius dokumentus. Daugelis jų legalizuodamiesi neatidavė ginklų ir sudarė partizanų rezervą tam atvejui, jei kiltų karinis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Kai kurie vyrai, įsigiję fiktyvius dokumentus, išvažiavo gyventi į Rygą. Tarp jų buvo ir partizaninio judėjimo organizatorius K. Kalpokas (atskleistas ir suimtas Rygoje tik 1951 m., nuteistas mirties bausme; tais pat metais Rygoje atskleistas ir suimtas pandėliškis Alfonsas Januševičius nuteistas 25 m. laisvės atėmimo). 1947 m. rudenį Alfonso Kalpoko vadovaujami partizanai atėjo pas Čedasų kleboną klausti patarimo dėl legalizacijos. Legalizuotuosius vyrus tardydavo MGB. Atskleidę ryšius su partizanais arba užverbuodavo (tarp tokių buvo ir A. Lūža, tapęs MGB agentu Maskva), arba suimdavo. MGB agentai siūlydavo įsigyti fiktyvius dokumentus, kurių gavėjai netrukus būdavo suimami. Tačiau išsislapstyti miškuose tokiai daugybei vyrų tapo sunku. Klebonas atsakė taip: jei iki žiemos nebus karo, kas gali, turi legalizuotis.

Iš didesnių junginių 1947 m. apskrityje paminėtina Rokiškio, Kamajų, Jūžintų ir Obelių valsčiuose veikusi Dariaus ir Girėno kuopa, vadovaujama Kazio Jurevičiaus-Dobilo, kurią sudarė apie 30 partizanų. Kuopa priklausė Vytauto apygardos Šarūno rinktinei. Tai pačiai rinktinei priklausė Pandėlio, Panemunio ir Panemunėlio valsčiuose veikusi kuopa, kuriai iki žūties 1946 m. rugsėjo 5 d. vadovavo Antanas Blėka, o vėliau – Antanas Gūra-Šarūnas. 1947 m. balandžio 5 d. Suvaidiškių miške prieš Velykas žuvus su penkiais partizanais vadui Šarūnui, vadovavimą kuopai perėmė Bronius Baltušis-Kiriuška. Kuopai priklausė keletas būrių: Pandėlio vls. – Povilo Gaigalo (?)-Vilko, Panemunėlio – Stasio Jasiūno, Vyžuonos apylinkėse – Danieliaus Karaliūno, Kvetkuose – Vytauto Tauterio (1947 m. birželį susijungė su Povilo Skiauterio būriu) vadovaujami partizanai. Be to, Obelių, Antazavės ir Ilukstės (Latvija) valsčiuose dar veikė Kazio Ramanausko 17-os partizanų būrys ir Balio Vaičėno 15-os partizanų būrys, formaliai priklausę Vytauto apygardos Lokio rinktinei, Pandėlio ir Papilio apylinkėse – Romo Petronio, Jono Marciuko ir Broniaus Žilinsko, Alizavos, Kupreliškio ir Pandėlio apylinkėse – Jono Šidlausko ir Alekso Puzino partizanų būriai. Partizanai nuolat susikaudavo su stribais ir MVD kariškiais, naikindavo ginkluotus sovietinius aktyvistus. 1947 m. rugsėjį ir 1948 m. rugpjūtį Pandėlyje jie sudegino valstybės paruošoms iš ūkininkų atimto šieno stirtas, platino partizanų spaudą.

1947 m. rugsėjo mėnesį žuvus B. Baltušiui, jo vadovaujama kuopa suskilo į keletą būrių, kuriuos suvienyti ėmėsi broliai Juozas ir Jonas Bulovai (deja, 1947 m. gruodžio 17 d. pagal agentų pranešimus Žiobiškio apylinkėse surengtoje pasaloje sužeistas Jonas Bulovas-Vėjas dengdamas ugnimi kovos brolius žuvo). Vytauto apygardos vadovybė ragino veikti organizuotai: šaukti apylinkės partizanų sueigas, formuoti būrius ir kuopas, išsirinkti vadus ir savavališkai nevykdyti jokių akcijų. Siekiant pagerinti vadovavimą, 1947 m. gegužės 1 d. iš dalies Vytauto apygardos buvo suformuota nauja Algimanto apygarda, kuriai ir buvo priskirti anksčiau Šarūno rinktinei priklausę partizanų daliniai. Taigi Rokiškio apskrities teritorijoje praktiškai veikė dviejų apygardų partizanai: rytinio pakraščio (Juodupės ir Obelių) partizanai kaip ir anksčiau priklausė Vytauto apygardos Lokio rinktinei, o likusieji – naujai kuriamos Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinei (įkurta 1948 m. birželio 15 d., vadas – Juozas Kemeklis-Rimtutis). Vytauto apygardai priklausę Rokiškio apskrities partizanų būriai įėjo į Vyties kuopą (vadovavo Balys Vaičėnas-Liubartas, nuo 1947 m. rugsėjo iki veiklos pabaigos – Juozas Streikus-Stumbras), čia buvo suformuoti Vyties (Aleksandravėlėje, vad. B. Vaičėnas) ir Gintaro (Obelių ir Juodupės apylinkėse, vad. Juozas Žukauskas-Spirginys) būriai. Kunigaikščio Margio rinktinėje buvo numatytos trys kuopos; jos suformuotos jau 1948 m. vasarą. Dariaus ir Girėno kuopa (vadovavo Kazys Jurevičius, o 1949 m. vasario mėnesį jį paskyrus rinktinės štabo viršininku – Antanas Baukys-Sakalas, jam 1949 m. kovo 13 d. žuvus – buvęs plechavičiukas kamajiškis Petras Černius-Tigras) veikė Ragelių ir Kamajų apylinkėse. Jai priklausė Žalgirio (vad. Jonas Mackus-Don Kichotas), Ąžuolo (vad. Pranas Kemeklis-Tėvas), Audros (vad. Feliksas Stasiškis-Smūgis) ir Kalnų (vad. Jonas Dilys-Bijūnas?) būriai. Antroji – Vaižganto – kuopa (vad. Albertas Nakutis-Viesulas) veikė Kupiškio, Svėdasų ir Kamajų apylinkėse, ją sudarė Viesulo (vad. A. Nakutis) ir Vaidilučio (vad. Kazys Indrelė-Strausas) būriai. Trečioji – Gedimino – kuopa buvo mažiausia ir susidėjo iš vieno – Kęstučio būrio. Ji veikė Alizavos, Kupreliškio ir Pandėlio apylinkėse. Kuopai vadovavo Juozas Bulovas-Iksas, o Kęstučio būriui – Petras Andriuškevičius (kituose šaltiniuose – Indriuškevičius)-Dainius. J. Bulovas kartu ėjo kuopų ir būrių ryšininko pareigas.

Be šių įsijungusių į apygardas partizanų dalinių, apskrityje 1948–1949 m. liko keletas jokiam aukštesniam štabui nepavaldžių partizanų būrių. Panemunio ir Papilio valsčiuose veikė Povilo Skiauterio 9 partizanų būrys. P. Skiauteriui kartu su V. Tauteriu 1948 m. gruodžio mėnesį žuvus vadovavimą perėmė Vytauto brolis Norbertas Tauteris. Panemunio valsčiuje dar veikė Adolfo Sakausko vadovaujamas 11 partizanų būrys. Be to, partizanavo keletas pavienių ar mažomis grupelėmis susibūrusių kovotojų.

Šiame krašte partizanų organizavimosi darbai, palyginus su kitomis Lietuvos vietovėmis, šiek tiek vėlavo. Kaip rašė P. Kemeklis, pirmasis Kunigaikščio Margio rinktinės vadas, „mūsų rinktinė dar tebėra organizavimosi stadijoje. Mums reikės įdėti daug jėgų ir atkaklaus darbo, kad taptume lygūs su seniai veikiančiomis rinktinėmis“. Priklausyti aukštesniam štabui, turinčiam ryšį su 1948 m. intensyviai kuriama vyriausiąja vadovybe, o per ją – su visos Lietuvos partizanų apygardomis, gauti veiklos instrukcijas, žinoti pogrindžio strategines ir taktines nuostatas buvo viliojantis dalykas, tačiau kartu tai reiškė, kad reikės atsisakyti savavališkų veiksmų, laikytis kariškos drausmės ir vykdyti įsakymus. Partizanai privalėjo tapti gerai organizuota pogrindžio kariuomene, nes okupacija užsitęsė, ir jei kas norėjo vien išsislapstyti nuo mobilizacijos, tas galėjo legalizuotis ar mėginti įsigyti fiktyvius dokumentus. Tačiau svarbiausias argumentas, nulėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į atitinkamas visoje Lietuvoje jau susiformavusias partizanų struktūras, buvo išdavysčių ir provokacijų baimė. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus bei provokatorius ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją. Iš suimtų ryšininkų tardytojai sadistiškais kankinimais ar klasta išgaudavo prisipažinimus, todėl paskirti susitikimai dažnai baigdavosi kautynėmis. Be to, apsimetę ryšio ieškančiais kaimyniniais daliniais ar vyresniąja vadovybe, siautėdavo MGB agentai smogikai. Todėl kai kurioms partizanų grupėms (tarp jų buvo pandėliečiai A. Puzinas ir J. Čepulis) atrodė daug saugiau nesijungti į stambesnius organizacinius vienetus.

1948 m. vasarą J. Bulovo vadovaujama Gedimino kuopa praleido Pandėlio vls. netoli Lailūnų kaimo įsirengtoje miško stovykloje. Partizanus rėmė Genė ir Joana Nežinskaitės, jų namuose buvo ryšių punktas slaptavardžiu „Pakrūmė“. Partizanai turėjo rašomąją mašinėlę, daugino Algimanto apygardos laikraštį „Partizanų kova“. Būryje buvo ir Juozo Bulovo žmona poetė Diana Glemžaitė. Organizavimosi reikalais pas juos ateidavo pandėliečiai Aleksas Puzinas-Liudvikas, Jonas Baltušis-Didelis Jonas (vėliau pasivadino Trimitu), Jonas Čepulis; kartais susirinkdavo iki 15 partizanų. „Ketinu užmegzti ryšį su visais kaimynais ir įjungti juos į rinktinę“, – rašė J. Bulovas-Iksas.

Tokia aktyvi veikla negalėjo neatkreipti čekistų dėmesio. Kuopai sekti buvo pasitelktas patyręs MGB agentas Maskva – buvęs Juodupės partizanas A. Lūža, užverbuotas 1945 m. spalio mėnesį. 1947–1948 m. jis išdavė 13 partizanų, už tai buvo apdovanotas 2,5 tūkst. rublių premija. 1947 m. vasario 25 d. Panemunio valsčiuje A. Lūža susekė ir išdavė Liudą Mikšį, Vladą Zemlicką, Petrą Liaušką ir Vilhelmą Milaknį, vėliau vaikštinėjo su nieko neįtariančiu partizanu Stasiu Šeškausku-Ereliu, ieškodamas ryšio su naujomis aukomis. 1949 m. sausio mėnesį Juodupės vls. Slabados kaime užklydęs pas ūkininką Lukštaraupį pasiprašė pagyventi. Šeimininko dukra Bronė prasitarė, kad pas juos bunkeryje jau žiemojąs Vyžuonos būrio vadas Viktoras Tinkūnas (kitur – Tunkūnas)-Ąžuolas (vadovavo būriui po D. Karaliūno žūties 1948 m. kovo 13 d.) – jei jis sutiksiąs, galėsią žiemoti. Sužinojęs, kad bunkeris yra po krosnimi, pranešė čekistams, kurie tuoj suorganizavo karinę operaciją. V. Tinkūnas žuvo.

Vėliau agentas Maskva buvo pasiųstas ieškoti J. Bulovo. Vyžuoniškiams sekti buvo pasitelktas agentas Greitas – Danas Patūpa, prieš tai išdavęs D. Karaliūną. Deja, agentas, bijodamas palaikyti tiesioginį ryšį su čekistais, susirašinėjo laiškais per slaptavietes, todėl ryšys su čekistais nutrūko ir D. Patūpa 1948 m. rugpjūčio 29 d. Panemunio vls. Roviškių kaime kartu su Petru Kalpoku per karinę operaciją žuvo. A. Lūža apsimetė esąs vienas likęs iš vyžuoniškių būrio ir ieškąs ryšio su organizuotais partizanais.

Artėjo pavasaris. 1949 m. vasario 26 d. J. Bulovas rašė Kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininkui: „Žiemą praleidome nejudėdami, tik praeitą savaitę susirišome su plačiuoju pasauliu. Labai gaila, kad mūsų nedidelė šeima dar sumažėjo. Šią žiemą žuvo partizanų Kamajų valsčiuje ir Kupiškio apskrityje. […] Gauta literatūra apšviečiau saviškius. Labai geri turiniu ir forma „Laisvės šauklys“ [Vytauto apygardos Liūto rinktinės organas. – N. Ž.], „Partizaninė kova“. Manau, kad atsiras žmonių, kurie prisidės ir rašys į laikraštį [iš Gedimino kuopos į rinktinės štabą dirbti „Partizanų kovos“ redakcijoje išėjo partizanas Jonas Kublickas-Šturmas. – N. Ž.] […] Po pirmos ilgam laikui keliausiu pas Biržų partizanus, pakeliui susitikęs pandėliečius galvoju juos įjungti į rinktinės sudėtį. Dedam pastangas susitikti su Čedasų ir Obelių partizanais. […]

Panemunėlio valsčiuje ir Rokiškio valsčiaus pakraštyje prasidėjo „pažymėjininkų“ (t. y. legalizuotųjų) areštų epidemija. Viskas prasidėjo nuo to, kad pas vieną ant aukšto rado partizanų literatūrą, šis išdavė savo draugą, tas kitą, trečią ir t. t. Jau suimta daugiau kaip 20 žmonių. Kalba, kad jų padėtis pablogėjo Vasario 16 iškėlus vėliavą ant Panemunėlio majako.

Toks pat procesas vyksta Panemunio vls. Baublių, Janikūnų, Kurkliečių kaimuose, pirmadienį jau buvo suimti 4 žmonės, vyksta kratos. Kalba, kad Rokiškyje suimta 60 žmonių (žinios netikslios), gamyklos „Plūgas“, elektros stoties darbininkų ir kitų, pas daugelį rado ginklų.

Darau žygius dėl kuopos padidinimo ir tikiu, kad susijungsime su šiauriniais rokiškiečiais.

Nors mūsų tėvynę baigia sukolektyvinti, nepaisant daugybės areštų, žmonės tiki greitu išsivadavimu“.

Pavasarį pagyvėjus partizanų judėjimui prasidėjo ir netektys: 1949 m. kovo 13 d. žuvo Kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininkas K. Jurevičius, Dariaus ir Girėno kuopos vadas A. Baukys-Sakalas ir kt.

J. Bulovui telkiant pavienius partizanus, A. Lūžai per partizaną Julių Šilių pavyko užmegzti ryšį su Gedimino kuopa. 1949 m. balandžio 25 d. Vikonių kaime pas ūkininką Stašį agentas susitiko su šios kuopos Kęstučio būrio vadu Petru Andriuškevičium-Dainiumi bei partizanais P. Riūka-Škirpa ir Jonu Katele-Pūku. J. Bulovas buvo išvykęs atnaujinti ryšio su rinktinės štabu.

Kadangi J. Bulovas kol kas buvo nepasiekiamas, agentas Maskva nutarė pats žudyti pavienius partizanus: „[…] parinksiu momentą ir iš savo grupės vieną kitą banditą likviduosiu, nes šis būrys neorganizuotas, banditai nežino, kur katras yra, ir nepajus, kai išvesiu iš rikiuotės. Tik prašau ir Jus pasiruošti tam momentui,“ – rašė jis čekistams. Pirmiausia nutarė nužudyti J. Šilių, su kuriuo kartu vaikštinėjo.

1949 m. gegužės 20–21 d. agentas Maskva dalyvavo Gedimino kuopos partizanų pasitarime, kur išklausė dar praeitą rudenį gautą Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo instrukciją apie partizanų dalinių organizavimą, sužinojo, kad J. Bulovas iškeliavęs į Šimonių girią, norėdamas per tenykščius partizanus atstatyti nutrūkusį ryšį su rinktinės štabu. P. Andriuškevičius nurodė, kad šiuo metu svarbiausia išsaugoti jėgas, trukdyti kolektyvizaciją, stengtis neatsiskleisti ir nesudaryti pavojaus gyventojams. Kadangi A. Lūža pageidavo įstoti į Gedimino kuopą, buvo sutarta, kad kai tik J. Bulovas grįš, paskirs jį Kęstučio būrio vado, t. y. P. Andriuškevičiaus, pavaduotoju.

Po pasitarimo praslinkus trims dienoms A. Lūža nužudė J. Šilių. Agentui užmaskuoti buvo inscenizuota karinė operacija. Kitą mėnesį, t. y. birželio 20 d., Užežerio miške A. Lūža vėl susitiko su Gedimino kuopos vadą pavaduojančiu P. Andriuškevičiumi ir sužinojo, kad J. Bulovas dar negrįžęs iš žygio (J. Bulovui pavyko susisiekti su rinktinės štabu tik rugpjūčio mėnesį per Algimanto apygardos vadą Antaną Starkų-Montę). Negaišdamas laiko agentas slapta nužudė dar vieną partizaną – Joną Šereiką. Nieko neįtariantis P. Andriuškevičius paskyrė MGB agentą A. Lūžą ryšininku tarp Gedimino kuopos Kęstučio ir Vyties kuopos Gintaro būrių. Tokiu būdu jis sužinojo apie Kęstučio būrio stovyklavietę Žiobiškio apylinkėse Steponių miške netoli Dargių kaimo. Iššniukštinėjo, kad ten paslėpti ir archyvai. Pranešė čekistams, kurie 1949 m. rugpjūčio 13 d. karinės operacijos metu nušovė P. Riūką-Škirpą. Kitiems dviem partizanams pavyko pabėgti.

1949 m. rudenį siekiant suvienodinti Lietuvos partizanų junginių struktūrą Kunigaikščio Margio rinktinėje vietoj trijų kuopų buvo suformuoti du rajonai: Aušra ir Neris. J. Bulovas-Dūmas buvo paskirtas Neries rajono vadu. Darbo padaugėjo, nes reikėjo formuoti rajono štabą ir pasirengti žiemojimui. Nors J. Bulovas ilgai nepasitikėjo A. Lūža, tačiau trūkstant pareigūnų rugsėjo pradžioje pagaliau patikėjo jam kartu su P. Andriuškevičiumi parinkti Plunksnočių miške vietą bunkeriui. Per šį susitikimą su rajono vadu agentas sužinojo, kad 1949 m. rugsėjo 20 d. Ragelių vls. Skrebiškių kaime įvyks trijų partizanų būrių pasitarimas.

Tuoj pat buvo surengtos pasalos ir sutraukta MVD kariuomenė (30 kareivių ir 17 stribų). Minėtame rajone čekistai pastebėjo keturis partizanus, kurie apšaudė kareivius ir pasitraukė. Operacija buvo nesėkminga. Pats J. Bulovas-Iksas, Dūmas tuo metu buvo už pusės kilometro.

Spalio 15 d. Skrebiškių miške įvyko Gedimino kuopos partizanų pasitarimas, kuriame dalyvavo rinktinės vadas J. Kemeklis-Rokas su keturių partizanų palyda. Agentas nespėjo apie tai pranešti MGB operatyvininkams. Artėjant žiemai buvo aptartos veiklos ir ryšių galimybės. Kadangi partizanai žiemą judėti negalėjo, buvo svarstoma, kaip įtraukti į pasipriešinimą legaliai gyvenančius asmenis ir šitaip kurti partizanų rezervą. Kamajų ir Jūžintų valsčiuose buvo numatyta prieš komunistines Spalio šventes išplatinti atsišaukimus. Rinktinės vadovybė supažindino pasitarimo dalyvius su instrukcija, nurodančia stengtis įtraukti į partizanų gretas pavieniui besislapstančius asmenis, kurti drausmingą pogrindinę kariuomenę. Kadangi tarptautinė padėtis sovietams įvykdžius Berlyno blokadą ir susikūrus NATO buvo gana įtempta, J. Bulovas patarė lietuviams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje, būti pasirengusiems prasidėjus karo veiksmams tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių atgręžti ginklus prieš okupantą.

Agentui Maskva tik spalio pabaigoje pavyko susitikti su MGB operatyvininku. Išsigandęs, kad užsidaręs bunkeryje žiemoti vienas su visa Gedimino kuopa nesusidoros, A. Lūža prašė čekistų kuo greičiau sunaikinti partizanus. Pasiūlė ir planą: susprogdinti naktį bunkerį, o likusius gyvus partizanus ketino iššaudyti pats. Lapkričio 4 d. pranešė tikslią bunkerio vietą Plunksnočių miško 43-iame kvartale. Bunkeris buvo nedidelis: 3 m pločio ir 4 m ilgio, aukštis – 1,6 m. Žiemoti rengėsi (įskaitant agentą) 7 žmonės. Kadangi miną pristatyti į Plunksnočių mišką buvo sudėtinga, agentas gavo dvi granatas su tolo užtaisu. Naktį turėjo nepastebimai išeiti iš bunkerio ir jį susprogdinti. Netoliese su automatu turėjo budėti agento brolis, kuris būtų perdavęs ginklą A. Lūžai (pribaigti likusiems gyviems partizanams), o pats nuskubėjęs pranešti apie operaciją čekistams. Auštant agentui užmaskuoti privalėjo būti inscenizuota karinė operacija, suimti partizanų rėmėjai ir ryšininkai, suvaidinta, kad bunkerį išdavęs kas nors iš suimtųjų. Čekistai pageidavo, kad prieš sprogdinimą agentas išvestų iš bunkerio P. Andriuškevičių, kuris žinodamas ryšių su rinktinės štabu kanalus galėjo būti jiems naudingas.

1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto A. Lūža susprogdino bunkerį. Jame žuvo J. Bulovas-Iksas, Dūmas, jo brolis Antanas Bulovas-Budrys, Škarna, Juozo Bulovo žmona Diana Glemžaitė, Kazys Kirstukas-Mukas, Jonas Katelė-Pūkas, P. Andriuškevičius-Dainius, Šaučius.

Penkios dienos prieš žūtį D. Glemžaitė rašė: „Jei negrįžčiau – kaip justi – neminėkit labai blogai. Nes ir mes taip pat esame žmonės, gal tik ne visiems suprantami. Geriau palinkėkite, kad jei bus lemta mirti – gimtoji žemė, uždengus mūsų akis, tebūna kaip glamonėjanti ranka“. 

Partizanų kūnai buvo išniekinti Juodupėje. Kunigaikščio Margio rinktinės Neries rajono vadovybė buvo sunaikinta, lietuvių literatūra neteko jaunos talentingos poetės, o partizaninis judėjimas – pasišventusio kovotojo ir gabaus vado. Organizaciniai reikalai Pandėlio ir Rokiškio apylinkėse apmirė.

1949 m. spalio–lapkričio mėn. čekistams pavyko sunaikinti Algimanto apygardos ir Kunigaikščio Margio rinktinės štabų bunkerius. Žuvo Algimanto apygardos vadas A. Starkus, štabų pareigūnai. Kunigaikščio Margio rinktinės vadui J. Kemekliui pavyko prasiveržti iš apsupties ir jis persikėlė į Kupiškio apskrities Svėdasų valsčių. Rinktinėje buvo likę vos 16 partizanų. Trūkstant pareigūnų, 1950 m. lapkričio 25 d. Algimanto apygarda srities vado įsakymu buvo panaikinta, likę gyvi Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto – rinktinę ir priskirti Vytauto apygardai. Šiai apygardai priklausiusi Vyties kuopa 1950 m. irgi buvo beveik visiškai sunaikinta. J. Streikus kurį laiką glaudėsi Latvijoje, vėliau partizanavo Rokiškio apylinkėse, paskutinius trejus metus slapstėsi Notigalės ir Plunksnočių apylinkėse (paklausęs čekistų pažadų, 1958 m. kartu su broliu Izidoriumi J. Streikus legalizavosi, tačiau 1962 m. buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas). Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas B. Vaičėnas (pirmasis Vyties kuopos vadas) žuvo 1951 m. balandžio 11 d.

Tuo tarpu A. Lūža – MGB agentas Maskva, gavęs už Neries rajono partizanų sunaikinimą 3 tūkst. rublių premiją, po mėnesio išdavė Rokiškio ligoninėje besigydančią Vyties kuopos vado J. Streikaus seserį partizanę Oną Streikutę (čekistų nukankinta mirė 1950 m. sausio 20 d.). 1950 m. balandžio mėnesį kartu su žmona – MGB agente Lida – A. Lūža buvo pasiųstas į Suvainiškio miškus pas eigulį Gaidamavičių ieškoti Norberto Tauterio būrio partizanų. Rugpjūčio mėnesį buvo komandiruotas į Utenos apskritį. Ten su kitu agentu – Juozu Bulka – apsimetė ketinąs atkurti sunaikintą Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabą, susitiko su salakiškiu partizanų vadu Jonu Dūdėnu ir jį išdavė. Tada buvo permestas į Žemaitiją, išdavė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo narį Igną Sabulį (kalėjime buvo nukankintas), kol galiausiai kito verbuojamo partizano pats buvo išduotas partizanams ir karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudytas. Po A. Lūžos žūties už tai, kad jis sunaikino per 30 partizanų, jo motinai MGB paskyrė pensiją.

1950 m. Pandėlio apylinkėse veikusiems partizanams vadovavo Romas Petronis-Siaubas, panemuniečiams – N. Tauteris-Norba, papiliečiams – Jonas Marciukas. Jie palaikė ryšį su Biržų krašto partizanais, vadovaujamais Stepono Giedriko-Giriečio ir poeto Broniaus Krivicko.

Partizanus MGB medžiojo verbuodama jų rėmėjus, gimines ir pažįstamus. Kai kurie užverbuotieji, nenorėdami šnipinėti ir nematydami kitos išeities, patys išėjo partizanauti. Agentų tinklas plėtėsi, o partizanų rėmėjų po masinių trėmimų sumažėjo. MGB stengėsi pasinaudoti kiekviena smulkmena, kurią sužinodavo iš agentų. Antai vienas iš MGB agentų, bendravęs su J. Baltušio motina, sužinojo, kad pandėliškis partizanas Aleksas Puzinas serga (jam gydyti ne kartą buvo iškviestas Pandėlio gydytojas Vaitoška), kad su partizanais palaiko ryšį Pandėlio gimnazistas Balys Dačiulis, o J. Baltušio giminaitis Juozas Mažuolis (MGB užverbuotas slapyvardžiu Šernas) padeda partizanams. Čekistai iš karto ėmėsi priemonių: nutarta specialiojoje agentų smogikų, vaizduojančių partizanus, grupėje ištardyti A. Puzino žmoną; grįžtantį iš mokyklos į Buivėnų kaimą B. Dačiulį slapta sulaikyti ir šantažuojant jo ryšiais su partizanais užverbuoti, o nenuoširdų agentą Šerną, apgaudinėjantį čekistus ir remiantį partizanus, perverbuoti iš naujo. Netgi numatyta klastingai iškviesti neva pensijos skyrimo reikalu į rajono vykdomąjį komitetą daugiavaikę motiną iš Buivėnų kaimo Genaitienę ir ją užverbuoti.

Tardant žmones jau nebūdavo pasitenkinama vien kankinimais. Daug žalos padarydavo kamerų agentai, taip pat specialieji provokatorių būriai. Išprovokuotus patiklius žmones būdavo nesunku palaužti. Antai 1950 m. buvo sulaikyta Vlada Miržinskaitė. Kameros agentė išklausinėjo, kur slepiasi jos mylimasis partizanas Julius Šneka. Partizanas buvo suimtas, o V. Miržinskaitė užverbuota.

Čekistų išradingumui nebuvo ribų. Norėdami susekti N. Tauterį jie nutarė sulaikyti į Šilutės Macikų konclagerį motinai vežiojantį siuntinius jo nepilnametį brolį Daną Tauterį ir iškvosti specialiojoje provokatorių grupėje. Buvo numatyta partizanais apsimetusių MGB agentų smogikų grupėje ištardyti ūkininkus Jansoną ir Prunskų ir iš jų sužinoti, kaip susisiekti su Biržų girioje besislapstančiu latvygališkiu partizanu Antanu Būtėnu. 1950 m. rugsėjo mėnesį A. Būtėnas buvo suimtas. Mušamas ir kankinamas jis ilgai vedžiojo čekistus po Biržų girią, kol šie galiausiai aptiko partizanų stovyklą, kurioje žuvo partizano Edvardo tėvas Petras Žilinskas. A. Būtėnas, toliau verčiamas parodyti partizanų stovyklavietes, užvedė čekistus į raistą ir buvo nukankintas.

Nors ir tokiomis sunkiomis sąlygomis veikdami, partizanai stengėsi padėti suimtiesiems. 1951 m. gegužės 14 d. Žiliškių miške pakeliui iš Pandėlio į Biržus partizanai surengė pasalą ir norėjo išlaisvinti suimtus Vytautą Galvanauską ir Joną Žiedelį. Deja, operacija nepasisekė: nors buvo nukautas MVD seržantas Mišienis, tačiau per susišaudymą žuvo J. Žiedelis ir buvo sužeistas partizanas Jonas Čepulis. Pastarajam pavyko miške pasislėpti po šakomis, tačiau nesulaukęs pagalbos nuo žaizdų mirė.

Suvarius gyventojus į kolūkius, partizanų padėtis labai pasunkėjo. Apsirūpinti maistu ir būtiniausiais reikmenimis tapo problemiška, o kiekviena akcija – parduotuvių, valdiškų įstaigų kasų, kolūkių puolimai – sukeldavo neregėtą čekistų siautėjimą. Partizanų giminės buvo ištremti, likusieji gyventojai nuskurdinti. Partizanas Mykolas Suveizdis-Sakalas laiške ištremtiems tėvams rašė: „Kolchozninkai kasmet tampa vis turtingesni ir turtingesni, greit nebežinos, ką valgyti ir gerti, gal tetrūks tik gulbės pieno. Arkliai tapo tokie riebūs, kad vos vos vaikšto. Pavasarį Papilyje įsikūrė MTS, traktoriai gaudžia kaip fabrike, o ūkininkams mažai kas liko dirbti. Jie stovi ir žvalgosi, kur varnos laksto. „Duonos šiai dienai dar turime, ko daugiau reikia“, – kalba“. Džiugino tik tai, kad jaunimas nebuvo nutautėjęs: Pandėlio, Papilio ir Skapiškio apylinkėse pasirodydavo atsišaukimų, mokyklose kūrėsi pogrindinės organizacijos.

1951 m. gegužės pabaigoje Biržų girioje buvo sušauktas biržiečių, pandėliškių, papiliečių ir panemuniečių partizanų pasitarimas. Susirinko apie 20 partizanų, sutarė palaikyti ryšį. Rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavus Vyčio apygardos atstovams, buvo įkurta Sierakausko (vėliau pavadinta Pilėnų) tėvūnija, jos vadu tapo Steponas Giedrikas-Girietis. Biržų girioje partizanavęs poetas B. Krivickas buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies vadovu, buvo atnaujinta spaudos leidyba. Pandėliečiai partizanai įstojo į Pilėnų tėvūniją, pradėjo gauti partizanų laikraščių, atsišaukimų, B. Krivicko-Rivaišo eilėraščių. Matyt, per Juozą Šibailą, LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoją, atkeliavusį į Aukštaitiją, juos pasiekė kitose apygardose leidžiama spauda, karikatūros, satyrinė poema „Raudonasis rojus“.

Nors organizaciniu atžvilgiu Pandėlio rajono partizanams tie metai buvo sėkmingi, tačiau jie atnešė daug aukų. Spalio 7 d. sodyboje, kurios šeimininko abu sūnūs buvo užverbuoti MGB, smarkiai pasipriešinęs (nukovė vieną čekistą) žuvo jaunas panemuniečių partizanas Danas Ruželė. Baisiausia išdavystė įvyko spalio 12 d. Vabalninko rajone Janušiškio miške. Klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko MGB agentas Tupėnas – kunigas Antanas Valantinas, kuris apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Sumigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – Pilėnų tėvūnijos štabo viršininkas Linas Pivoravičius-Kanapė (kilęs iš Pandėlio rajono Einorių kaimo), štabo visuomeninės dalies viršininkas R. Petronis-Siaubas (buvęs Papilio policijos viršininkas), Bronius Mikonis-Cvinglis, Vytautas Valentėlis-Laigūnas, Petras Laucius-Pumputis. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti Kazys Valentėlis-Pavasaris ir Stasys Liaudanskas-Žirgutis. Visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme. Norėdamas išlikti gyvas, R. Petronis sutiko vykdyti čekistų užduotis ir nurodė partizanų ryšininkus ir rėmėjus. Dėl jo išdavystės 1950 m. spalio 28 d. Pariškių miške už Kučgalio žuvo panemuniečių būrio vadas N. Tauteris ir Adolfas Bičiūnas. Partizanai atkakliai priešinosi, tačiau jėgos buvo nelygios.

Iš R. Petronio būrio liko tik du partizanai: J. Baltušis ir Romas Styra. Pirmasis partizanavo nuo 1944 m. , o antrasis tapo partizanu 1950 m. pabėgęs iš sovietinės kariuomenės. Tuo metu prasidėjęs karas Korėjoje teikė vilčių, kad prasidės ginkluotas konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių.

Nesėkmingi buvo ir 1952 m. Balandžio 6 d. Pandėlio rajono Griauzdės kaime negyvenamame name stribai užtiko partizanų slėptuvę. Partizanai atsišaudė pusantros valandos. Kai čekistai padegė namą, mėgindami iš jo prasiveržti žuvo papiliečių partizanų būrio vadas J. Marciukas ir jo žmona partizanė Marija Vaidelaitė.

1952 m. liepos 27 d. Žalynės vienkiemyje 10 stribų būrys, krėsdamas Viktoro Maišėno sodybą, ant tvarto užtiko du partizanus. Partizanai nušovė vieną iš stribų ir mėgino pabėgti į mišką. Beveik už kilometro nuo sodybos buvo nušautas devyniolikmetis partizanas Vladas Būtėnas (1950 m. žuvusio Antano Būtėno brolis; tėvai buvo ištremti). Kartu su juo apsuptas ką tik į partizanų eiles įstojęs (nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje) Valdemaras Karosas buvo sužeistas, bet jam pavyko pasitraukti. Sužeistas slapstėsi netoli tėviškės Pandėlio rajono Latvygalos kaime.

1953 m. sausio 19 d. „Spalio pergalės“ kolūkyje Matuko namuose (išduotas P. Greviškienės) smarkiai pasipriešinęs žuvo dar vienas Pilėnų tėvūnijos partizanas Linas Kabutavičius. Prieš žūdamas jis nušovė Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Juchnevičių. Prieš pusmetį, 1952 m. gegužės 12 d., Kvetkų kolūkyje L. Kabutavičius buvo įvykdęs mirties nuosprendį čekistų uoliai saugomai MGB agentei Kregždei – Olgai Tobolevičiūtei.

Partizanų gretos retėjo. Vis dėlto atsirado jaunuolių, kurie net ir po Stalino mirties nutarė netarnauti sovietinėje kariuomenėje ir pasirinko partizano kelią. Paskutinis Pandėlio rajone išėjęs partizanauti buvo Algimantas Ikamas iš Gikonių kaimo. Jau nuo 1951 m. jis palaikė ryšį su partizanais. 1952 m. lapkričio 13 d. pašauktas į sovietinę kariuomenę pabėgo iš Šiaulių karinio komisariato surinkimo punkto, tačiau kitą dieną buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas 2 m. drausmės bataliono. Išsiųstas į Jelgavą 1953 m. kovo 22 d. vėl pabėgo iš kariuomenės ir susisiekė su Roberto Tučo-Radvilos būrio, veikusio Biržų girioje, partizanais. Žiemojo Latvijoje Raudos miške įrengtame bunkeryje kartu su Pilėnų tėvūnijos partizanu Stasiu Jasiūnu. Tai buvo senas iš Rokiškio kilęs partizanas, buvęs šaulys ir 1941 m. sukilimo dalyvis. Iš pradžių partizanavo K. Kalpoko, nuo 1949 m. – N. Tauterio, 1951–1952 m. – R. Tučo, o nuo 1953 m. – M. Suveizdžio būriuose.

1953 m. rugpjūčio mėnesį A. Ikamas pusbroliui Leonui Styrai į kariuomenę nusiuntė laišką ir atsišaukimą. Laiške optimistiškai rašė: „Sveikinu tave iš savo krašto, iš Pilėnų tėvūnijos […]. Levuk, gal tarnaudamas sovietinėj armijoj ištautėjai […], man atrodo, kad biškį nustojai lietuviškumo, kad nė linkėjimų nepasiunti. […] Pas mus naujienos tiktai tokios: stribitkaulių nebebus, tiktai milicija, garnizonų nebėra. Sako, kad bus garnizonų iš vietos lietuvių, bet iš kur juos atkels, tai nežinau“. Atsišaukimas buvo skirtas jaunimui: „Nupulti dvasioje reiškia neprieštarauti priešo norams; nemokėjimas pasakyti „ne“ reiškia pritarimą priešui. […] Jaunas, energija trykštąs žmogus neturi bijoti priešo grasinimų, neturi bijoti, jei reiktų, paaukoti savo gyvenimą tam, kad liktų gyva laisvę mylinti tautos dvasia, kad išlaikytų nesuterštą savo vardą lietuvių tautos Prisikėlimui“.

Čekistai iš pradžių įtarė, kad laišką parašė A. Ikamo pažįstamos mergaitės iš Gikonių kaimo Leokadija Klanauskaitė arba Janina Kujalytė. Buvo nutarta užverbuoti ką nors iš to pat kaimo, kas galėtų sekti L. Styrą ir A. Ikamą. Vėliau nustatyta, kad laiško autorius yra pats partizanas A. Ikamas.

1954 m. pradžioje agentai pranešė, kad Pilėnų tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas – Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjelgavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R. Styra – Kupiškio ir Vabalninko rajonų sandūroje. Buvo nurodytos ir vietos, kuriose partizanai pereina per Nemunėlį į Latviją.

Pavasarį agentai pranešė pastebėję partizanus Raščiūnų miško apylinkėse. Birželio pradžioje buvo sutraukti Pandėlio ir Biržų rajonų stribai bei 84 MVD kariuomenės kareiviai. Šukuodami mišką jie pastebėjo du partizanus. Birželio 7 d. buvo nukautas S. Jasiūnas. A. Ikamui pavyko pasitraukti. Stribai ištisas dienas rengė pasalas netoli jo giminaičių sodybų. Birželio 11 d. Pakriaušės ir Gikonių kaimuose surengę pasalą stribai pastebėjo A. Ikamą, tačiau jis atsišaudydamas pabėgo.

Kadangi karinės operacijos nedavė rezultatų, čekistai birželio 30 d. sulaikė A. Ikamo pažįstamą merginą K. iš Gikonių kaimo ir grasindami suimti už ryšius su partizanais užverbavo. Agentė Lakštingala pradėjo vykdyti čekistų užduotis.

1954 m. liepos 15 d. naktį pas agentę atėjo partizanai A. Ikamas ir Bronius Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. B. Meškinis paprašė nupirkti medžiagos baltiniams. Agentė 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido į kelionę. Tuo tarpu 18 čekistų laukė pasaloje prie brastos per Nemunėlį. 8 val. ryto pasirodė partizanai. Nors jie buvo ginkluoti automatais bei pistoletais ir užklupti atsišaudė, bet jėgos buvo nelygios. A. Ikamas ir B. Meškinis žuvo. Atpažinti A. Ikamo buvo atvesta jo motina.

Pasmerkus Stalino kultą ir nutraukus Berijos politiką, 1954 m. vasarą čekistai suaktyvino partizanų legalizavimosi propagandą. Per agentus ir tiesiogiai buvo veikiami partizanų giminaičiai, partizanams ir nelegaliai gyvenantiems asmenims rašomi laiškai su siūlymais pasiduoti. Naujo karo viltys išblėso, partizanų liko mažai, slapstytis tapo labai sunku. 1954 m. liepos 26 d. legalizavosi P. Kalpokas, rugpjūčio 11 d. – R. Styra, rugpjūčio 20 d. – P. Šaltis, rugpjūčio 27 d. – J. Tauteris. Buvo suimti Biržų krašte partizanavę Pilėnų tėvūnijos partizanai R. Tučas ir Robertas Indrikis.

Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas, Budrys ir E. Žilinskas-Vanagas.

1955 m. KGB toliau kūrė įvairiausius operatyvinius planus, verbavo žmones, remiančius partizanus. Olgai Jašinskaitei, kuri dirbo Būginių pašte ir perduodavo M. Suveizdžiui tremtyje esančių tėvų laiškus, buvo pristatytas neva ją įsimylėjęs jaunuolis – MGB agentas Vytas. Kubilių kaimo gyventoją Balį Jakūbonį, rėmusį partizanus maistu, saugumiečiai bandė suvilioti pažadėdami sergančiai dukrai kelialapį į Likėnų sanatoriją. Patyrę, kad Medeikių (Biržų r.) felčeris Alfonsas Mickevičius yra gydęs partizanus, jį slapta sulaikė ir mėgino užverbuoti, tačiau nesėkmingai: 1955 m. pabaigoje žmogus, susirinkęs visą mantą, naktį sunkvežimiu išvažiavo nežinoma kryptimi.

Vykdant čekistų planą į Pandėlio rajono „Aušros“ kolūkį buvo perkeltas dirbti agentas Klevas, Biržų rajone 1954 m. rugsėjo mėnesį išdavęs partizaną R. Tučą. Jis greit susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku. 1955 m. gegužės 16 d. iš Vozgučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuoj pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Apsuptam partizanui kelis kartus buvo siūloma pasiduoti. J. Baltušis ilgai dvejojo: žinojo, kad okupacinis režimas sušvelnėjo, kai kurie legalizavęsi partizanai nebuvo suimti, kaip vėliau atsitiko J. ir I. Streikams, o karo tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos viltys išblėso. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1956 m. liepos 15 d. Pandėlio apylinkėse žuvo ir paskutiniai du partizanai – M. Suveizdis-Budrys ir E. Žilinskas-Vanagas. Juos nušovė KGB agento sodyboje pasalą įrengęs agentas smogikas.

IŠVADOS

1. Partizanų junginių kūrimuisi Rokiškio apskrityje 1944–1945 m. daug įtakos turėjo LLA, tačiau kartu kūrėsi ir kitas partizanų būrius vienijantis centras – LPS Gedimino organizacija.

2. 1944–1945 m. partizanų taktika Rokiškio apskrityje nesiskyrė nuo kitų Lietuvos regionų taktikos: buvo puolami miesteliai, boikotuojama mobilizacija į Raudonąją armiją, platinami atsišaukimai ir partizanų spauda, naikinamos okupacinės valdžios įstaigos.

3. Rokiškio apskrities partizanų junginių vadai nedraudė partizanams legalizuotis ar įsigyti fiktyvius dokumentus. Daug besislapstančių vyrų išvyko gyventi į Rygą, o partizanų būriai prasidėjus MVD kariuomenės siautėjimams dažnai pereidavo į Latvijos teritoriją, nes čekistinės operacijos būdavo planuojamos ir vykdomos laikantis administracinio-teritorinio paskirstymo.

4. Būdami nutolę nuo Vytauto apygardos centro ir turėdami silpnus ryšius 1946–1948 m. partizanų būriai buvo minimaliai pavaldūs šios apygardos Šarūno rinktinei. Rokiškio apskrities partizanų būrių centralizacija faktiškai prasidėjo 1948 m. įkūrus Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinę, tačiau apskrities teritorijoje, ypač Pandėlio apylinkėse, dar ilgai buvo pavienių, aukštesniam štabui nepriklausančių būrių. Iš dalies tai nulėmė vadų, ypač karininkų stoka.

5. Trūkstant būriuose pareigūnų, partizanų veikla pagyvėdavo, spaudos leidyba ir platinimas suaktyvėdavo tik tada, kai Rokiškio ir Pandėlio apylinkių partizanai įstodavo į organizuotas struktūras: Kunigaikščio Margio rinktinę, Pilėnų tėvūniją ir pan.

6. Ne taip kaip kitose Lietuvos vietovėse, partizanų junginiai Rokiškio apskrityje neturėjo griežtai apibrėžtų teritorinių ribų. Čia gana ilgai išliko LLA pavyzdžiu sukurta kuopų ir būrių organizacinė struktūra. Rajonai Kunigaikščio Margio rinktinėje buvo sukurti tik 1949 m., o tuo metu visoje Lietuvoje LLKS vadovybės nurodymu panaikinus Organizacinį sektorių (OS) vietoj rajonų, jungusių tiek partizanų rikiuotės dalinius, tiek OS padalinius, jau buvo formuojamos tėvūnijos, susidedančios vien iš partizanų rikiuotės dalinių.

7. Nors siekiant geriau vadovauti partizanų junginiams ir buvo įkurta Algimanto apygarda, tačiau Rokiškio apskrities partizanų būriai sunkiai palaikė ryšius su apygardos štabu, o Pandėlio apylinkių partizanai, bijodami provokacijų, dar ilgai nesiryžo stoti į LLKS.

8. Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo tas pačias pasipriešinimo slopinimo priemones kaip ir kituose regionuose: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus ir kt. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tačiau tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis. Gyventojų ir partizanų patiklumas lėmė tai, kad net ir nedaugelis ištikimai tarnavusių okupantui agentų padarė milžiniškų nuostolių.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras