LGGRTC LOGO

 

RECENZIJOS

 

Pavargęs, bet ne herojus…

Liūtas Mockūnas, Pavargęs herojus, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 567 p.

Jonas Deksnys Lietuvos pasipriešinimo scenoje šmėkščiojo penktajame dešimtmetyje. Jis buvo aktyvus antinacinės rezistencijos dalyvis. Pokario metais kelis kartus grįžo iš Vokietijos į Lietuvą, užmezgė ryšius su partizanais, stengėsi su idėjos draugais sukurti atsvarą išeivijoje veikiančiam Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (toliau – VLIK’as). Paskutinį sykį grįžęs į Lietuvą 1949 m. birželį, po kelių dienų buvo sovietinio saugumo suimtas ir pasidarė veikliu jo agentu: dezinformavo išeiviją, skatino jos vidaus kivirčus. Ilgainiui Deksnys tapo prasigėrusiu smulkiu informatoriumi. Jis mirė 1982 m. kovo 22 d.

J. Deksnio vaidmuo pokario metų pasipriešinimo judėjime gana menkas. Nei jo pirmosios kelionės į Lietuvą, nei vėlesnės išdavystės neturėjo didesnės reikšmės partizanų kovoms. Tačiau jis padarė nemažą įtaką išeivijos politikos ir ideologijos nesutarimams, kurie kilo dar tarpukario metais ir tebėra gajūs šiandien.

Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“ nėra siaura J. Deksnio biografija. Autorius stengiasi plačiai vaizduoti Deksnį supančią aplinką – lietuvių pasipriešinimą naciams ir komunistams, ideologinius išeivijos nesutarimus, VLIK’o ir Diplomatinės tarnybos tarpusavio ginčus. Paskelbta nemažai archyvinės medžiagos apie patį Deksnį ir išeivijos politinius nesutarimus. Sovietinių archyvų dokumentai ko nors nauja apie Deksnį neatskleidžia. Blaiviau vertinę padėtį žmonės jau šeštajame dešimtmetyje suprato, kad jis greitai buvo suimtas ir KGB užverbuotas kūrė vadinamuosius „pasyviosios rezistencijos“ centrus. Detaliai atpasakodamas saugumo archyvų turinį, autorius išsklaido likusias abejones ir sukuria išsamų Deksnio darbo sovietiniam saugumui vaizdą. Apie partizanų kovas iš esmės nieko nauja nepasakyta. Knygoje paskelbta nemažai medžiagos, kuri platesnei visuomenei nebuvo prieinama. Bet atrodo, kad Mockūnas nesinaudojo pagrindiniais VLIK’o ar Diplomatinės tarnybos archyvais.

Knyga parašyta sklandžiai. Nors ji ilga (būtų buvę galima ją penktadaliu sumažinti – dėl to turinys nebūtų nukentėjęs), autorius sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį.

L. Mockūnas aiškiai simpatizuoja J. Deksniui, stengiasi jį suprasti, dažnai ir pateisinti, arba bent tiek, kiek leidžia geras tonas. Dėl to nereikėtų jam priekaištauti. Neobjektyvumo, vienašališkumo bei moralizavimo pavojus yra gerokai didesnis, kai autorius rašo apie nemėgstamus žmones, pavyzdžiui, apie Juozą Lukšą arba katalikus.

L. Mockūno knygos savitumą lemia ištikimybė rezistencijos istorijos tradicijai, kurią vadinu santarvine. Ši interpretacija kilo iš Laisvės kovotojų, Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (toliau – BDPS) užsienio delegatūros ir lietuvių rezistencijos santarvės aplinkos. Mockūnas šiuos žmones vadina liberalais, tačiau toks apibrėžimas netikslus, jei liberalais laikomi tie, kurie a) palaiko laisvosios rinkos ūkio principus, b) skiria ypatingą reikšmę pakantumui ir c) yra liberalios demokratijos šalininkai. Bet penktajame dešimtmetyje santarvininkai nesirūpino ūkio klausimais, jautė pagiežą katalikams, o didžioji dalis bent savo veiklos pradžioje buvo tautininkai, voldemarininkai ar nacionalistai. Mockūnas pažymi, kad liberalizmo principai nebuvo nagrinėjami Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (toliau – LLKS) raštuose, bet „tai suprantama, nes filosofų tarp laisvės kovotojų nebuvo“ (p. 80–81). Tuo metu tarp jų nebuvo ir liberalų.

Šiek tiek supaprastinant, svarbiausius santarvininkų interpretacijos bruožus galima apibrėžti šitaip. 1941 metų sukilimą bendromis jėgomis rengė visi lietuviai, bet Laikinojoje vyriausybėje įsitvirtino katalikai. Vedami sektantiškų sumetimų, jie neprileido prie valdžios kitamanių. Skilimas tarp katalikų ir santarvininkų padidėjo nacių okupacijos metais.

Katalikai, susitelkę į Lietuvių frontą (toliau – LF, frontininkai) trukdė pastangoms suvienyti pasipriešinimą ir labiau pasitikėjo vokiečiais. Laicistai, sukūrę LLKS, atkakliai kovojo su naciais ir orientavosi į Vakarus. Pokario metais katalikai užvaldė VLIK’ą, kuris pretendavo į egzilinės vyriausybės vaidmenį, stengėsi pakišti koją Diplomatinei tarnybai ir kurstė beprasmį, brolžudišką partizanų pasipriešinimą.

Santarvininkai – BDPS užsienio delegatūros ir vėliau Lietuvos rezistencinės santarvės pavidalu – priešinosi VLIK’o ir katalikų užmačioms, palaikė diplomatus kilus konfliktui su VLIK’u, skelbė krašto primatą, ragino tausoti jėgas ir iš ginkluotojo pasipriešinimo pereiti į pasyvųjį. Kitaip negu katalikai, santarvininkai palaikė gyvą ryšį su kraštu iki 1952 m. ir vėliau.

Pagrindiniai santarvininkų interpretacijos bruožai buvo suformuluoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai ir buvo sudarytas įspūdingas ją palaikantis dokumentų rinkinys. Tarp jos sekėjų ši interpretacija nepaprastai gaji. Nors buvo atsisakoma kai kurių jos elementų, įrodžius, kad jie yra klaidingi arba KGB klastotės, tai nesukėlė abejonių dėl interpretacijos teisingumo apskritai ir neskatino persvarstyti jos pamatų ir prielaidų. Antai net galutinis J. Deksnio demaskavimas nebuvo akstinas kritiškai vertinti tuos dokumentus, kurie į Vakarus pateko jo dėka. Deksnio perduota medžiaga ir toliau buvo laikoma tikru pinigu.

Praėjus beveik 20 metų po J. Deksnio straipsnių „Švyturyje“, dr. Tomas Remeikis 1980 m. išleido knygą „Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1980“. Tai būdingas, galima sakyti – klasikinis santarvininkų interpretacijos pavyzdys. T. Remeikis su minimaliais pataisymais išdėstė santarvininkų požiūrį į partizanų kovas, suformuluotą ne be paties Deksnio pagalbos. Jis teigė, kad nebuvo jokių duomenų, įrodančių, jog Deksnys buvo tapęs dvigubu agentu (p. 45). Remeikis taip pat teigė, kad J. Lukša, grįžęs į Lietuvą 1950 m., suintensyvino ginkluotą pasipriešinimą (p. 52). Neigiamas Lukšos vertinimas dokumentaliai buvo grindžiamas KGB sukurto BDPS prezidiumo pirmininko 1951 m. balandžio mėn. pranešimu, kuriame rašoma: „Skelbdamas, kad tuojau pat pavasarį kils karas, Skirmantas [Lukša. – K. G.] suaktyvino aktyviosios rezistencijos karinę veiklą… Skirmanto veikla buvo neatsargi, iššaukianti. Tauro apygardoje Skirmantui pasisekė išprovokuoti beprasmingus teroristinius aktus. Pasėkoje tasai privedė prie aktyviosios rezistencijos Pietų grupės sunaikinimo“. T. Remeikis pakartojo šias klastotes, nors jo paties surinkti duomenys apie partizanų aukas (p. 41) jas neigė.

Susipažinęs su saugumo archyvais, L. Mockūnas atmeta tokius akivaizdžiai klaidingus teiginius. Knygos pavadinimo paantraštėje pažymima, kad J. Deksnys tarnavo ne dviem, bet trims žvalgyboms. Mockūnas nedviprasmiškai neigia tvirtinimus apie J. Lukšos išprovokuotą kraujo praliejimą, bet daugeliu kitų atžvilgių laikosi įprastos santarvininkų interpretacijos.

L. Mockūno įsipareigojimas santarvininkų interpretacijai iš principo būtų suderinamas su rimto istorijos teksto parašymu. Jis būtų galėjęs mėginti moksliškai įvertinti ir pristatyti teoriją, kilusią aistringų polemikų metu, parodyti, kad ji tiksliausiai atspindi tikrovę. Bet jis progą praleidžia. Knyga parašyta Weltanschauungkaempfer dvasia. Mockūno sudvejintas pasaulis dvelkia manicheizmu. Veikėjai ne tik skirstomi į „geriečius“ ir „blogiečius“ (tokio skirstymo kartais sunku išvengti), bet itin stengiamasi sušėtoninti „blogiečius“. Mockūnas persistengia pliekdamas savo nemėgstamus žmones ir organizacijas, stengdamasis juos demaskuoti ir atskleisti jų trūkumus. Nepastebimi svarbūs faktai, netiriami galimi skirtingi įvykių aiškinimai. Naujiems duomenims neleidžiama „kvėpuoti“. Jie drausmingai rikiuojami apologetikai ir polemikai, senai santarvininkų istorinei interpretacijai palaikyti. Neapsieinama be moralizavimo ir pamokslavimo, gana netikėto tekste, kurio autorius teigia nenorįs „užsigobti teisėjo togos ir <…> teisti in abstracto (p. 24). Negalima kritikuoti Mockūno tikslo „mėginti Deksnį suprasti, o ne jį teisti“, bet lieka apgailestauti, kad Mockūno azartas teisti ir mokyti kitus suluošina knygą, turinčią nemažą potencialą.

Santarvininkų interpretacija paveikia L. Mockūno knygos turinį ir formą. Autorius užsimoja labai plačiai. Jis stengiasi ne tik apibrėžti, bet ir įvertinti tokius dar nuodugniai neištirtus bei skirtingai vertinamus įvykius kaip 1941 metų sukilimas, Laikinosios vyriausybės veikla, antinacinių rezistencijos grupių veiksmingumas, jų nuostatos bei jų pogrindžio spauda. Net ir naujausiuose tyrimuose (pvz., V. Brandišausko „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą“) tik prabėgomis paliečiama Laikinosios vyriausybės kadrų politika. Tačiau jos neištyrus negalima vertinti santarvininkų ir nacionalistų priekaištų, kad katalikai tik savuosius skyrė į svarbiausius valdžios postus. Ne toliau pažengę ir antinacinės rezistencijos tyrimai. Bet tikėjimas santarvininkų interpretacijos tiesa Mockūnui atstoja duomenų stoką, tad jis nesidrovi su dideliu pasitikėjimu vienus peikti ir mokyti, kitus girti.

Ištikimybę santarvininkų interpretacijai rodo autoriaus polinkis operuoti vienareikšmėmis priešpriešomis. Katalikų ir liberalų, LF ir LLKS, VLIK’o ir Diplomatinės tarnybos, Deksnio ir Lukšos bei kitos priešpriešos yra varomoji L. Mockūno pasakojimo jėga, jos nuspalvina įvykių ir žmonių vertinimus.

Sudvejinto pasaulio įvaizdį L. Mockūnas stengiasi kurti bet kuria kaina, kartais prasilenkdamas su tiesa, kuri negali būti jam nežinoma. Viena kertinių priešpriešų buvo tarp VLIK’o ir Diplomatinės tarnybos. Jų nesutarimus sukėlė įvairios priežastys, viena iš jų – daugelio VLIK’o narių kritiškas žvilgsnis į Antano Smetonos nedemokratišką valdžią. Todėl VLIK’as laikėsi demokratiškos 1922 metų Konstitucijos, manydamas, kad tai padės jam laimėti Vakarų demokratijų pripažinimą. Stasio Lozoraičio vyresniojo vadovaujama Diplomatinė tarnyba laikėsi 1938 metų Konstitucijos iš įsitikinimo, kad būtina palaikyti nepriklausomos Lietuvos institucijų tęstinumą, ir dėl kitų priežasčių. Paskutiniame knygos skyriuje Mockūnas aiškina, kad krašto primatas ir 1938 metų Konstitucijos atkūrimo parėmimas buvo J. Deksnio veiklos metmenys (p. 538) ir kad jie buvo įgyvendinti. Tačiau bent vieną kartą Deksnys atsižadėjo 1938 metų Konstitucijos, būtent 1948 m. parašytame raporte BDPS pirmininkui. Mockūnas cituoja gana ilgas raporto ištraukas, bet atsisakymą nuo Konstitucijos nutyli. 300 puslapio pradžioje jis beveik ištisai cituoja dvi Deksnio pastraipas, išmeta tik dalį vieno sakinio. Pirmosios pastraipos paskutinį sakinį Mockūnas cituoja šitaip: „VLAK’o Deklaracija užsienyje žinoma, ji esmėje sutinka su VLIK’o principais <…>“. Mockūnas praleido šiuos žodžius: „kuriais atsiribojama nuo 1938 m. Konstitucijos ir pabrėžiamas Lietuvos atstatymas 1922 m. Demokratinės konstitucijos dvasia“. Šitoks „kūrybiškas“ citavimas nėra vienintelis šioje knygoje.

Pagrindinė priešprieša – katalikų ir santarvininkų. Katalikai vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį L. Mockūno pasakojime. Jų veikla piešiama vien juoda spalva. Katalikų ambicijos esančios tuščios, jų veikla – klastinga, mintys – reakcingos, politika – nevykusi. Kad ir kokios būtų aplinkybės – dalyvavimas 1941 metų sukilime, priešinimasis naciams, darbas VLIK’e pokario metais, pastangos įvertinti partizanų pasipriešinimą – katalikai pasmerkti suklupti. Ir ne atsitiktinai, bet dėl savo blogos valios, dorovinių bei intelektinių trūkumų. Mockūnas pripažįsta, kad ir santarvininkai kartais pasukdavo ne tuo keliu, bet jis skubina paaiškinti tuos posūkius. Tokio pakantumo katalikai iš Mockūno nesulaukia nė lašo.

Katalikai L. Mockūnui vaidenasi dieną naktį. „Kas kas, o katalikai turėjo pagrindo nepasitikėti Deksniu“ (p. 30), „Deksnys VLIK’o katalikų buvo kaltinamas“ (p. 43), „vlikai, raštikiai, katalikai bei kiti rabinai“ (p. 91), „BDPS katalikai“ (p. 268), „Stokholmo katalikai“ (p. 273, 277), „Lukša buvo pradėjęs atskirą politiką su katalikais“ (p. 278), Lukša „tarnavo katalikiškiems interesams“ (p. 282).

Nors L. Mockūnas nuolat linksniuoja žodį „katalikas“, jis nė nemėgina jo tiksliau apibrėžti. Sąvoka nevartojama jos įprasta konfesine prasme, pagal kurią katalikas yra žmogus, išpažįstantis katalikybę. Kai Karolis Drunga krikštijo savo sūnų Mykolą, J. Deksnys buvo krikšto tėvas (p. 298). S. Lozoraitis irgi buvo tikintysis. Mockūnui „kataliko“ sąvoka yra politinė, ne konfesinė. Jis kataliku laiko politiškai aktyvų žmogų, priklausantį krikščionims demokratams ar frontininkams, ar pritariantį pagrindinėms jų nuostatoms, o tikėjimas, žmogaus pamaldumas jam yra antraeiliai dalykai.

Politinį katalikų apibrėžimą būtų galima suprasti, bet sunkiau pateisinti jo sukarikatūrinimą. L. Mockūnas vaizduoja katalikus kaip sudarančius vieningą monolitinį bloką be jokių idėjinių ar kitokių skirtumų. „VLIK’o katalikai“, „BDPS katalikai“, „Stokholmo katalikai“ – tai tik dalis Mockūno katalikų, kurie esą vienodai mąstė ir savo įsitikinimus stengėsi primesti kitiems. „Kaip karštas ir bekompromisiškas kovingojo katolicizmo adeptas, Lukša kovojo ne dėl bet kokios laisvos Lietuvos, bet dėl katalikiškos Lietuvos pagal LAF’o sukurtą modelį, kur kitaip manantiems ar tikintiems vargiai ar būtų atsiradę vietos“ (p. 434). Jei katalikai nori savo modelį ir šventas tiesas visomis priemonėmis įgyvendinti, tas modelis ir tos tiesos turi egzistuoti ir būti vieningai remiamos. Todėl svarbu pabrėžti vienodą katalikų mąstymą. Problema ta, kad katalikai nebuvo tokie vieningi, o jų skelbiamos idėjos ir veikla nebuvo tokios atgrasios kitoms politinėms partijoms, kaip Mockūnas vaizduoja.

Katalikų vienybė buvo ir yra trapi. Trintis tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartos, ilgainiui išaugusi į frontininkų ir krikščionių demokratų skilimą, prasidėjo dar 1936 m., kai jaunesnieji ateitininkai įsteigė dienraštį „XX amžius“, A. Smetonos diktatūrai uždraudus „Rytą“. Laikui bėgant, nesutarimai brendo, vis labiau ryškėjo skirtingos politinės katalikybės sampratos, katalikų tarpusavio santykiai įsitempė. Antai pokario metais išeivijoje prelatas Ladas Tūlaba apskundė Vatikanui Antaną Maceiną, o vyskupai abejojo dėl Maceinos tinkamumo pavaduoti Ateitininkų federacijos vadą. 1952 m. krikščionims demokratams palaikius kaltinimus Juozui Brazaičiui dėl neviešų sumų naudojimo, frontininkai paliko VLIK’ą. Frontininkų ir krikščionių demokratų ginčai beveik išardė ateitininkų gretas šeštajame dešimtmetyje. Lietuvoje menką katalikų vienybę rodo bent kelios krikščioniškomis besivadinančios partijos, vidaus barniai LKDP ir pan.

L. Mockūnui šie nesutarimai žinomi. Išnašoje knygos pabaigoje (p. 469) jis mini LF pasitraukimą iš VLIK’o, trintį tarp Mykolo Krupavičiaus ir J. Brazaičio. Tačiau tokie duomenys neskatina jo pergalvoti savo teiginių apie monolitinę katalikybę; Mockūnas neįtraukia jų į pagrindinį pasakojimą, o nugrūda į išnašas. Tai nėra vienintelis atvejis, kai šitaip pasielgiama su „nedrausmingais“ faktais.

Manau, kad nevalia lengva ranka numoti į šiuos nesutarimus, juos laikyti nereikšmingais bičiulių tarpusavio vaidais. Juk eretikams (o kai kurie frontininkai tokiais buvo laikomi) skiriamos didžiausios bausmės. Tad nebuvo jokio „kovingojo katolicizmo“, kurio adeptu galėjo būti J. Lukša. Jo santykiai su katalikais nebuvo vienareikšmiai. Jam J. Brazaitis buvo artimesnis negu M. Krupavičius, kuriam nesibodėjo pasiųsti ir gana nemandagių laiškų. Antai 1949 m. gruodžio 6 d. laiške M. Krupavičiui ir Vaclovui Sidzikauskui Lukša juos apkaltino Baden Badeno susitarimų nesilaikymu. Pareiškęs, kad tai „sukelia abejojimų tolimesnio bendradarbiavimo reikalu dėl Lietuvos laisvinimo tarp VLIK’o VT ir Krašto rezistencijos“, Lukša reikalavo pasiaiškinimo. Grįždamas į Lietuvą, partizanų atstovais užsienyje jis paskyrė ne Krupavičių, bet Brazaitį ir diplomatą Stasį Bačkį. Bačkio paskyrimas yra įsidėmėtinas, kadangi Bačkis buvo ištikimas Diplomatinės tarnybos, taigi katalikų ir VLIK’o priešų, narys. Manytume, kad bekompromisis „kovingojo katolicizmo“ adeptas tokių klaidų nedarytų.

Katalikai pajėgė rasti bendrą kalbą su kai kuriais savo politiniais oponentais. Paskutinėje nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje krikščionys demokratai ir liaudininkai taip glaudžiai bendradarbiavo, kad prezidentas A. Smetona juos vadino „ašimi“. Pirmaisiais pokario metais VLIK’e tautininkai dažnai palaikydavo krikščionių demokratų bloką, kartais tai darydavo ir socialdemokratai. Vykdomosios tarybos pirmininkas ir Ūkininkų partijos atstovas V. Sidzikauskas irgi rado bendrą kalbą. L. Mockūnas to neneigia, bet šiam bendravimui suteikia savotišką atspalvį. Pasak jo, tautininkai palaikė katalikus, nes priešingu atveju jiems grėsė išmetimas iš VLIK’o dėl nedemokratiškos praeities (p. 111). Sidzikauskas, „nors ir nepriklausąs katalikiškoms grupuotėms, pačiam sau didžiausios naudos matė Krupavičiaus, Brazaičio ir kitų politikos rėmime“ (p. 283). Socialdemokratų lyderis Steponas Kairys vaizduojamas beveik suvaikėjusiu senuku, kuris rūpinosi nereikšmingomis ateities Lietuvos ūkio problemomis (p. 292). Tas pats Kairys, kuris vėliau paskelbė svarbią „veidu į Lietuvą“ politiką. Taigi vieni politikai buvo beveik šantažuojami paklusti katalikų valiai, kiti tai darė savanaudiškais sumetimais. Vadinasi, bendrauta, bet nešvariais tikslais ir motyvais arba suvaikėjus ar pataikaujant! Šitoks žmonių diskreditavimas yra būdingas aptariamos knygos bruožas. Štai kitas pavyzdys. J. Lukšos bendražygis Kazimieras Pyplys, kaip pripažįsta L. Mockūnas, buvo netikintis, tačiau beatodairiškai pritarė aktyviąją rezistenciją rėmusiems katalikams (p. 338). Nepaisydamas Deksnio vilionių, Pyplys tvirtai palaikė Lukšą; tai patvirtino jo elgesys grįžus į Lietuvą. Mockūno aiškinimas, kad „Pyplys visą laiką jautė nesąmoningą Lukšos baimę“ (p. 340), neįtikimas, kadangi Pyplys buvo vienas drąsiausių to meto partizanų. Pasak autoriaus, Lukša pasinaudojo „akla Pyplio ištikimybe“ (p. 341) perduoti Baden Badeno susitarimų tekstą partizanų vadovybei. Šie Mockūno teiginiai neverti komentaro.

Būtina atkreipti dėmesį į L. Mockūno aiškinimus, kuriais tendencingai vaizduojama katalikų veikla. Štai keli būdingi pavyzdžiai. Apibūdindamas 1941 metų sukilimą, jis priekaištauja sukilėliams, kad jie nesistengė išlaisvinti Kauno kalėjime uždarytų politinių kalinių. Atseit nuo Bastilijos iki 1956 metų vengrų sukilimo pirmenybė buvo skiriama įkalintųjų išlaisvinimui, „taip yra buvę moderniojoje Europos istorijoje“ (p. 65). Suprask, sukilimas buvęs neeuropietiškas. Nekomentuosiu istorijos mokslui Mockūno atrasto sukilimų dėsnio, pagal kurį reikia laisvinti kalinius. Pakanka paminėti tos pačios knygos duomenis, kurie rodo, kad kaliniai buvo išvežti birželio 23-iosios rytą. Tuo metu komunistai tvirtai valdė Kauną, sukilimas dar nebuvo prasidėjęs, būsimieji sukilėliai tebeieškojo ginklų. Tik kitą dieną buvo užimtas radiofonas. Tad birželio 23-iosios rytą dar nebuvo nei žmonių, nei ginklų Kauno kalėjimui pulti. Norėdamas sustiprinti savo priekaištus, Mockūnas teigia, kad Vilniuje sukilėliai tuoj pat išlaisvino du traukinius su tremtiniais, taip pat kalinius, kuriuos 23 sunkvežimių gurguolė vežė į Minską. Bet vienintelis šio teiginio šaltinis – dailininko A. Valeškos atsiminimai, tad dar reikia įrodyti, kad tai ne jo fantazijos išdava.

Kaip minėta, antinacinė rezistencija dar nėra sulaukusi savo istoriko. Abi pagrindinės rezistencijos organizacijos, LF ir LLKS, seniai išdėstė savas to laikotarpio intepretacijas, kuriose neapsieita be poleminių momentų. LF teigė, kad jis laikėsi ramesnės, racionalesnės taktikos, pabrėžė ištikimybę Nepriklausomybės idėjai ir būtinumą tausoti žmones. LLKS aiškino, kad ji laikėsi bekompromisės rezistencijos linijos, o LF buvo labiau linkęs ieškoti kompromisų su vokiečiais.

L. Mockūnas be išlygų dėsto LLKS interpretaciją, lyg ji jau būtų nepriklausomų studijų kanonizuota. Bešališkumo nėra nė kvapo. Pažiūrėkime, kaip jis aiškina LLKS ir LF nuostatas dėl mobilizacijos į Vokietijos kariuomenę 1944 m. pavasarį. Pasak Mockūno, LLKS griežtai jai priešinosi, o LF sutiko, kad mobilizacija turi būti vykdoma. Jis prieina šią išvadą remdamasis vieno VLIK’o posėdžio aprašymu ir ištrauka iš LF leidžiamo pogrindinio „Į laisvę“ numerio. Esą katalikų atstovas Adolfas Damušis įtikino VLIK’o narių daugumą, „vokiečių grasinimų išgąsdintą“, kad mobilizacija turi būti vykdoma, nes priešingu atveju vokiečiai nusiaubs Lietuvą. Mockūnas nenurodo posėdžio aprašymo šaltinio, bet iš konteksto galima spėti, kad tai J. Deksnio parodymai sovietiniam saugumui po jo arešto. Tad šaltinis gana nepatikimas, nes Deksniui labai rūpėjo įrodyti savo antinacišką nusiteikimą, o savo neapykantos katalikams jis neslėpė. Ištrauka iš straipsnio, išspausdinto „Į laisvę“ 1944 m. balandžio 3 d., cituojama iškreiptai. Originale rašoma: <…> „užtat tikime tik jų [vokiečių. – K. G.] interesais, bet ne žodžiais“, Mockūnas išbraukia „bet ne žodžiais“, tuo pakeisdamas mintį. Autorius išmeta ir straipsnio paskutinio sakinio pabaigą. Joje pabrėžiama, kad laukiama Povilo Plechavičiaus užtikrinimo, jog mobilizacija vykdoma Lietuvos teritorijai ginti, o ne kitam tikslui. Mockūnas išvis nutyli šį sakinį: „Ar tinkamai apginsime lietuviškus reikalus, ar nusilenksime vokiškiems, šiandien priklauso tik nuo mūsų vieningumo, budrumo ir ryžtingumo“.

Vėlesniuose „Į laisvę“ numeriuose ir VLIK’o pareiškimuose dar aiškiau raginama vengti mobilizacijos. 1944 m. balandžio 29 d. „Į laisvę“ rašė, kad kol nebus užtikrinimo dėl karių paskirties, „tol lietuvių tautos giliausias interesas, kad nė vienas pašauktųjų nestotų“. Tą pačią dieną VLIK’o paskelbtame pareiškime teigiama, kad kiekvienas „turi pilną teisę, saugomą tarptautinių institucijų, ir tautinę pareigą, saugomą lietuvio proto ir širdies, nevykdyti mobilizacinių įsakymų“. Kai „Laisvės kovotojo“ leidimas jau buvo sustabdytas, „Į laisvę“ 1944 m. birželio 20 d. ragino nepaisyti mobilizacijos potvarkio. Taigi jei VLIK’as ir kiti buvo vokiečių išgąsdinti dar kovo mėn., tai iš kur atsirado jų drąsa vėliau, kai grasinimai padidėjo?

Gėdingas valdžios pasidavimas Maskvos ultimatumui 1940 m. ir komunistų teroras taip paveikė tautos sąmonę, kad visos rezistencijos organizacijos buvo vieningai įsitikinusios, jog šį kartą reikia priešintis, tad ir reikia organizuoti Lietuvos kariuomenę Lietuvai ginti. Jos taip pat vieningai ryžosi netarnauti vokiečiams, tad ir priešintis visoms mobilizacijoms į vokiečių dalinius. Beveik visos patriotinės jėgos pritarė Vietinės rinktinės, kaip Lietuvos kariuomenės užuomazgos, steigimui. L. Mockūnas pažymi (p. 75), kad LLKS pasiuntė savo narius, tarp jų Henriką Žemelį, stoti į rinktinę, bet dar priduria, esą jie buvo siunčiami „prižiūrėti, kad nebūtų nuolaidžiaujama vokiečiams“. Tačiau P. Plechavičius tikrai nebuvo tas žmogus, kuris būtų paklusęs atsargos leitenantams, o 1946 m. parašytuose atsiminimuose „Okupantų replėse“ H. Žemelis nemini šios užduoties.

Taigi savo teiginiui apginti L. Mockūnas pasikliauja abejotinu šaltiniu, iškreiptai cituoja straipsnio ištraukas, straipsnio neįtraukia į platesnį to leidinio kontekstą, nepastebi, kad aiškinimas apie nusileidimą vokiečių grasinimams nesiderina su tolesniu tariamai įbaugintųjų elgesiu.

Šitoks iškreiptas aiškinimas yra taisyklė, o ne išimtis. Pasak L. Mockūno, LLKS bene daugiausia dėmesio skyrė žydų naikinimui. Šiam teiginiui pagrįsti jis nurodo „Laisvės kovotojo“ straipsnį apie gestapo akciją Kauno gete 1944 m. kovo 27–28 d. Bet „Į laisvę“ pranešė apie tą pačią akciją ir būtent tame pačiame numeryje, kuriame išspausdintas straipsnis, neva rodantis, kad įbauginti frontininkai pritarė mobilizacijai.

L. Mockūnas daug reikšmės skiria tam, ką jis vadina A. Maceinos „lietuviškuoju fašizmu“ – jo vadovaujamos komisijos parengtai Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) programai (p. 53). Ceteris paribus jis turėtų paminėti, kad vienas pagrindinių santarvininkų šulų Bronys Raila parengė programinį LAF straipsnį „Už ką kovoja aktyvistai?“, kupiną antisemitinių išpuolių ir gerokai radikalesnį negu A. Maceinos komisijos rengta programa. Kitas vadovaujantis santarvininkas Stasys Žymantas Vilniuje išleistame atsišaukime kalbėjo apie reikalą eliminuoti žydus iš Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo.

L. Mockūnui nesiseka išaiškinti ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (toliau – VLAK’as) atmetimo aplinkybių. Pasak autoriaus, J. Deksnys ir V. Stanevičius, Lietuvoje sukurdami VLAK’o užsienio delegatūrą ir įtikindami partizanus palaikyti VLAK’ą ir BDPS, stengėsi sužlugdyti VLIK’ą ir jį pakeisti VLAK’u (p. 204, 211). Jiems nepasisekė. Dauguma į VLAK’o užsienio delegatūrą kviečiamų žmonių nepripažino Deksnio ir Stanevičiaus įgaliojimų. Itin tvirtai prieš VLAK’ą pasisakė „potencialus sąjungininkas“ socialdemokratų vadovas S. Kairys. Bendrame VLIK’o posėdyje, kuriame buvo svarstomas VLAK’as, Deksnį ir jo planus labai smarkiai kritikavo tautininkų atstovas Balys Gaidžiūnas, socialdemokratas Kipras Bielinis, o liaudininkas Liudvikas Šmulkštys ir krikščionių demokratų vadas M. Krupavičius susilaikė. Visa tai aprašo Mockūnas, bet užuot priėjęs išvadą, kad dėl vienos ar kitos priežasties VLAK’o įpilietinimui priešinosi beveik visos išeivijos politinės partijos, jis pateikia šį aiškinimą: „Didžiausias slenkstis dėl pripažinimo buvo katalikų mažuma Delegatūroje ir jų nepasitenkinimas, kad Deksnys su Stanevičiumi ne tos ideologijos žmonės. 1941 metų vasarą pasėtas nesantaikos grūdas gausiai užderėjo“ (p. 210–211). Atseit katalikai pakišo koją, nes nenorėjo netekti savo įtakos. Šiai išvadai paremti Mockūnas pabrėžia, kad VLIK’as ir VLAK’as buvo labai panašūs vienas į kitą, kad į VLAK’o užsienio delegatūrą būtų įėję svarbiausi VLIK’o žmonės. Bet tai kaip tik rodo, kodėl nuo VLAK’o buvo gana vieningai nusigręžta. Jei VLAK’as nuo VLIK’o iš esmės nesiskiria, kodėl reikia žinomą ir išeivijos pasitikėjimą turinčią organizaciją iškeisti į neaiškios kilmės pakaitalą? Juolab kad VLIK’o nebebūtų buvę galima atkurti paaiškėjus, jog VLAK’as yra fiktyvi organizacija ar kelių žmonių kūrinys. Visa tai stiprino įtarimą, kad Deksnys arba kalba tik savo vardu, arba atstovauja labai ribotiems rezistencijos sluoksniams.

Esama daug kitų atvejų, kai L. Mockūno priešiškumas katalikams ir ideologiniai akidangčiai neleidžia jam tiksliai apibrėžti padėtį arba verčia jį griebtis kazuistinių aiškinimų. Paminėsiu kelis. Antai teigiama (p. 163), kad 1946 m. J. Deksnys blefavo partizanams apie VLIK’o vieningą valią perkelti rezistencijos centrą į Lietuvą, nes „Kazimieraitis, Mykolas-Jonas ir Lukša priklausė katalikiškajam sparnui ir todėl Deksnys negalėjo tiesiogiai pasisakyti prieš organizaciją, kuriai vadovavo kunigas Krupavičius“. Bet Deksnys pirmą kartą susitiko su Mykolu Jonu (Zigmu Drunga) ir Lukša, tad negalėjo žinoti jų nuostatų, o Kazimieraitis (Juozas Vitkus) buvo Deksniui palikęs labai gerą įspūdį. Deksnys blefavo, nes atviras pripažinimas, kad jis norėtų vienašališkai panaikinti VLIK’ą, būtų sužlugdęs jo planą, ir šių partizanų katalikiškumas niekuo dėtas. Be to, neaišku, ar Mykolas Jonas buvo politinis katalikas, kaip jį įsivaizdavo Mockūnas.

1948 m. J. Deksnys jau minėtame raporte BDPS pirmininkui ragino priimti Baden Badeno nutarimus, teigiamai atsiliepė apie J. Lukšą ir K. Pyplį. Kodėl jis tai darė? Kadangi „BDPS pirmininkas pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas ar koks nors kitas katalikas <…> bus Lukšos atitinkamai apšviestas“ apie pasitarimą (p. 299).

Išaiškinus Juozo Markulio išdavystę buvo sukurtas BDPS prezidiumas kaip atsvara Markulio BDPS komitetui. BDPS prezidiumas – bene vienintelė organizacija, kurioje ilgesnį laiką kartu dirbo legaliai gyvenantys inteligentai ir partizanai. Ilgainiui prezidiumas turėjo vadovauti visoms pogrindžio jėgoms, tačiau šito nepasiekė. Jo nariai buvo suimti 1947 m. Bet buvo įkurtas Informacijos centras, kuris klausėsi užsienio radijo laidų, rengė tarptautines apžvalgas, leido „Laisvės žvalgą“, parengė memorandumą JTO ir Lietuvos katalikų laišką popiežiui. L. Mockūnas nuvertina prezidiumo veiklą, nemini, kad jo struktūrai pritarė ne tik Tauro, bet ir Dainavos (taigi ne katalikų vadovaujamos) apygardų vadovybės, ir primygtinai pabrėžia prezidiumo narių katalikiškumą, tad ir jų tariamą šališkumą, lyg viską lemtų jų religiniai įsitikinimai.

L. Mockūnui tariamasis prezidiumo katalikiškumas tampa deus ex machina J. Lukšos veiksmams paaiškinti. Knygoje „Partizanai“, privačiuose pokalbiuose ir kitomis progomis Lukša ne kartą pabrėžė, kad dabartinėmis Lietuvos sąlygomis tradicinės Lietuvos politinės partijos buvo netekusios savo vaidmens ir kad partinės priklausomybės pabrėžimas galėtų sukelti nesantaiką. Partizanų pasipriešinimas remiasi individų įsipareigojimais, o ne politinės priklausomybės principais. Tad pagrįstai galima manyti, kad Lukša nebuvo aklas politinio katalikiškumo šalininkas, bet buvo pasiryžęs bendrauti su įvairių srovių žmonėmis. Mockūnas tai apverčia aukštyn kojomis: esą Lukša nenorėjo politinėmis partijomis grindžiamos struktūros, nes katalikiškas BDPS prezidiumas vylėsi tapti vadovaujančiuoju rezistencijos organu, ir jis su savais katalikais turėtų lemiamą vaidmenį darant sprendimus (p. 276). Mockūno neapgausi! Ir dar. Baden Badeno pasitarime Lukša nesipriešino egzilinės vyriausybės sudarymui; jis teigė, kad partizanų vadovybė visiškai pasitiki dabartiniais išeivijos vadovais. O Mockūnas, kaip dera įgudusiam katalikų sąmokslų medžiotojui, mirabile dictu dešifruoja taip: katalikiškas BDPS prezidiumas pasitiki katalikų Krupavičiaus ir Brazaičio ketinama sudaryti egziline vyriausybe (p. 293).

Knygoje dažnai minimas krašto primatas – tai nuostata, kad lietuvių tautos likimas sprendžiamas Lietuvoje, o ne užsienyje. Lietuvoje liko tautos dauguma, ten ir vyksta pagrindinė kova dėl laisvės, tai kovai vadovauti turi Lietuvoje veikiančios pogrindžio organizacijos. Išeivija gali suvaidinti svarbų, bet tik antraeilį vaidmenį kovoje dėl Lietuvos laisvės. Išeivijos politinės institucijos neturėtų kalbėti Lietuvos vardu, negavusios atitinkamų krašto įgaliojimų. Tokios yra pagrindinės krašto primato tezės, nors dėl konkretaus formulavimo būtų galima ginčytis.

L. Mockūnas aiškina, kad krašto primato teorija buvo kontroversiška, jai priešinosi VLIK’as, ją palaikė santarvininkai. Iš tikrųjų reikalai buvo gerokai sudėtingesni. Nesutarimai kilo ne dėl krašto primato principo – beveik visos organizacijos jam pritarė, – bet dėl konkretaus jo įgyvendinimo. Buvo du pagrindiniai klausimai: kas (kuri organizacija) atstovauja tautai ir kaip galima nustatyti, ar pasiskelbęs krašto atstovas iš tiesų turi teisę ar įgaliojimus kalbėti tautos vardu. Išeivijos organizacijos turėjo įvertinti pretendentus ir nuspręsti, ar pasiskelbęs atstovas yra partizanas ir ypač ar ne saugumietis – juk faktiškai vyko karas. Tikrasis įsipareigojimo krašto primatui išbandymas kildavo tada, kai krašto atstovas skelbė tai, ko nebuvo norima girdėti, ar pritarė taktikai, kuri buvo laikoma klaidinga. Tuo atveju buvo pagunda nepripažinti atstovo kredencialų arba pradėti ieškoti šalyje organizacijos, kuri palaikytų išeivijos grupės nuomonę. Užuot pirma nustačius atstovo autentiškumą, kad ir kokie būtų jo įsitikinimai, ir tada išklausius jo pasiūlymų bei nurodymų, atstovo nuostatų turinys buvo laikomas matu patvirtinti ar atmesti jo teisę kalbėti pogrindžio vardu. Šiai pagundai kaip tik pasidavė santarvininkai. Principiškai pabrėždami krašto primatą, jie faktiškai pripažino tik tuos atstovus (dažnai saugumo agentus), kurie pritardavo santarvininkų nuomonei.

Patys partizanai neabejojo krašto primatu. Jų akyse Lietuvos politikai susikompromitavo pabėgdami į Vakarus ir palikdami tautą likimo valiai. Šie priekaištai buvo ypač stiprūs A. Smetonai, bet jie taikyti ir VLIK’ui. J. Markulio išdavystė, gana greitas pasyviosios rezistencijos organizacijų atskleidimas, nuolatinis pavojus gyvybei įtikino partizanus, kad tik jie gali vadovauti rezistencijai. Pavieniams pasyviosios rezistencijos dalyviams, kurių veikimo galimybės buvo ribotos, o iššifravimo, tad ir išdavimo, tikimybė didelė, buvo galima patikėti tik šalutinį vaidmenį.

Politinės išeivijos katalikų organizacijos irgi pritarė krašto primato principui. L. Mockūno cituotame laiške (p. 210) Juozui Lingui J. Brazaitis rašė: „Teko pripažinti, kad toks organas (VLAK’as) krašte būtų labai pageidaujamas ir jeigu jis būtų ir galėtų kovą organizuoti, tai mes neabejotinai pripažintume jo pirmenybę“. Panašiai galvojo ir kiti. To nepaneigia neatsargūs ir vėliau patikslinti V. Sidzikausko žodžiai apie direktyvas (p. 221–222), taip pat detalesni VLIK’o planai dėl egzilinės vyriausybės.

Pirmasis krašto primato išbandymas įvyko 1947 m., kai J. Deksnys ir V. Stanevičius stengėsi įpilietinti VLAK’ą ir BDPS. Kaip minėta, siūlomi įgaliojimai nebuvo priimti. Ieškodami sąjungininkų kovoje su VLIK’u, S. Lozoraitis ir Diplomatinė tarnyba suartėjo su Deksniu ir nutarė pripažinti VLAK’o Informacijos centrą, tuo parodydami, kad neabejojama ir Deksnio ryšio su kraštu autentiškumu.

Bet ar tai reiškia, kad šiuo atveju J. Deksnys ir S. Lozoraitis nuoširdžiai laikėsi krašto primato principo? Pagrįstai galima abejoti dėl Deksnio, kuris su partizanais ir su išeivija žaidė dvigubą žaidimą piktnaudžiaudamas unikaliu tarpininko ryšiu. Nors 1946 m. Deksnys atvyko į Lietuvą dar susižavėjęs partizanais, tačiau ketino juos išnaudoti siekdamas nuversti VLIK’ą. Jis partizanams melagingai aiškino turįs VLIK’o pavedimą perkelti rezistencijos centrą iš išeivijos į Lietuvą ir siūlė įkurti VLAK’ą ir BDPS (p. 162). Šis sąmoningas partizanų apgaudinėjimas nesiderina su krašto primatu, nes partizanais buvo manipuliuojama nuslepiant reikalingą informaciją. Partizanai nesiryžo priešintis tariamai Vakarų valiai ir pritarė Deksnio planams. O Deksnys, grįžęs į Vokietiją, visus tikino, jog partizanai savarankiškai sukūrė BDPS ir VLAK’ą. Nuoseklus melas apie visas tris organizacijas nėra krašto primato gerbimas.

J. Deksnys apie J. Markulio išdavystę ir kitus pokyčius Lietuvoje sužinojo 1947 m. kovo mėn., kai susitiko su J. Lukša ir Jurgiu Krikščiūnu. Bet ar jis informavo S. Lozoraitį apie Markulį ir pakitusią padėtį Lietuvoje? Ar gegužės mėn. supažindindamas Lozoraitį su VLAK’o bei BDPS dokumentais (p. 223) jis pasakė, kad bent VLAK’as nieko neveikia? Jei to nedarė, tai vėl pasityčiojo iš krašto primato, nes Lozoraičiui nesuteikė svarbių žinių. O jei Lozoraitis žinojo, kad VLAK’as tik popierinė organizacija ir BDPS veikimas pertvarkomas, kaip jis galėjo operuoti jų vardu?

Kitur L. Mockūnas pažymi, kad „Deksnys, nors ir žinodamas, kad Markulis dirba sovietų saugumui, buvo priverstas naudoti medžiagą iš kai kurių jo leidinių. Svarbiausia buvo, kad Markulio medžiaga atitiktų Deksnio ir delegatūros poziciją: saugoti gyvybes ir kovoje su sovietais propaguoti pasyviąją taktiką“ (p. 255). Šiuo klausimu galima pasiūlyti dvi pastabas. Pirma, J. Deksnys ir jo draugai aiškiai pirmenybę teikė ne krašto primatui, bet pasyviosios rezistencijos skatinimui. Tai gali būti siektinas tikslas, bet krašto vėl nesiklausoma, jis mokomas, ką turėtų daryti. Antra, Deksnys nebuvo „priverstas“ naudotis medžiaga – tai jam buvo tiesiog naudinga. Apskritai Mockūnas ne itin garbingus Deksnio poelgius linkęs vaizduoti kaip priverstinius, nors Deksnys galėjo elgtis ir kitaip.

Antrasis krašto primato išbandymas įvyko 1948 m. po J. Lukšos atvykimo į Vakarus ir Baden Badeno suvažiavimo. J. Deksniui pasirašius Baden Badeno susitarimus, kuriais VLIK’ui teko vadovaujantis vaidmuo, didžioji jo draugų dalis nuo jo piktai nusigręžė. Rugpjūčio mėn. BDPS užsienio delegatūros suvažiavimas nutarė, kad Deksniui reikia paskelbti mirties nuosprendį, ir pašalino jį iš delegatūros (p. 309–310), nors Deksnys jau prieš keturis mėnesius buvo atsistatydinęs. Tą karčią ironiją, kad krašto primatą skelbianti organizacija pašalino vienintelį su kraštu ryšį turintį asmenį, prablaivėję pastebėjo kai kurie Deksnio draugai.

L. Mockūnas priekaištauja J. Lukšai, kad jis peržengė savo įgaliojimus, duotus BDPS prezidiumo, ir klaidingai nušvietė partizanų padėtį, taigi neatstovavo kraštui, o geriausiu atveju tik BDPS katalikams (p. 293). Šiaip ar taip, Lukša buvo tikras partizanų ryšininkas, jo veiklai pritarė partizanų vadovybė, nors nei Jonas Žemaitis, nei Adolfas Ramanauskas, nei daugelis Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos narių nebuvo katalikai, kaip juos įsivaizduoja Mockūnas. Savo ruožtu santarvininkai nepripažino J. Lukšos teisės kalbėti krašto vardu. Tokie kaip V. Stanevičius netikėjo J. Markulio išdavyste, teigė, kad katalikų „juodasis kabinetas“ surengė perversmą prieš Markulį. Santarvininkai ilgus metus tikėjo, kad J. Deksnys išliko laisvas, nors po pirmųjų jo radiogramų buvo pagrindo manyti, jog jis suimtas. Deksnys ilgai apgaudinėjo santarvininkus, kurie, L. Mockūno žodžiais, su „neapsakomu naivumu“ (p. 478) juo tikėjo, autentiškomis laikė jo minimas pasyviosios rezistencijos organizacijas, šiltai priėmė jo siunčiamus sovietinius agentus. „Pasitikėti į Angliją atsiųstais agentais skatino ir amžinos varžybos su VLIK’u“ (p. 478).

Nors santarvininkai ir L. Mockūnas pabrėžia krašto primatą leisdami suprasti, kad VLIK’as jo nepripažino, beveik kas kartą, kai abi organizacijos turėjo įvertinti iš krašto gaunamas žinias ir atvykstančius žmones, VLIK’as vertino teisingai, o santarvininkai – klaidingai. VLIK’as suabejojo VLAK’o ir BDPS vaidmeniu Lietuvoje, o santarvininkai nenorėjo tikėti J. Markulio išdavyste. VLIK’as suprato, kad J. Deksnys suimtas, o santarvininkai buvo mulkinami ne vienerius metus. Nuoseklus santarvininkų nesugebėjimas, gal ir nenoras, teisingai vertinti padėtį Lietuvoje perša išvadą, kad jų aklumą nulėmė siekimas pergalės išeivijos politikos nesutarimuose ir kad krašto primato principas nebuvo savaime svarbus principas, bet patogi lazda VLIK’ui mušti, lazda, kuri buvo numesta, kai atsigręžė prieš pačius santarvininkus.

Santarvininkų įsipareigojimas krašto primatui buvo gana sąlygiškas. Tvirtesnės buvo jų nuostatos, kad būtina pereiti į pasyviąją rezistenciją. J. Deksnys ilgai palaikė J. Markulio poziciją dėl partizanų demobilizavimo, S. Lozoraitis labai skeptiškai vertino greito karo galimybes. L. Mockūnas santarvininkus vaizduoja lyg balsą, šaukiantį tyruose, kuria įspūdį, kad VLIK’ui, J. Lukšai ir partizanų vadovybei rūpėjo plėsti karo veiksmus. Manyčiau, jog tikrovė buvo sudėtingesnė. VLIK’as ir kai kurios kitos organizacijos žavėjosi partizanų pasipriešinimu, manė, kad jis stiprina tarptautinę Lietuvos bylą, bet jos nekurstė partizanų plėsti savo veiklą. 1947 m. Paryžiaus konferencijoje buvo aiškiai išsakytos pagrindinės nuostatos: krašto rezistencija – teigiamas reiškinys; reikia kraštui perduoti tikėjimo išsilaisvinimu galimybę; rezistencija turi reikštis vadovaujantis tautos potencialo taupymo dėsniu, nededant visų vilčių į mišką; partizanai patys sprendžia savo taktiką, bet pabrėžiamas reikalas vengti nereikalingų aukų (p. 221). Su šiokiais tokiais svyravimais VLIK’as laikėsi šios nuostatos.

Padėtis Lietuvoje buvo kita. Herojiškas atvirų kovų laikotarpis baigėsi 1947 m. pradžioje. Kai kurie partizanų vadai, pavyzdžiui, Antanas Baltūsis ir vėliau Aleksandras Milaševičius Žemaitijoje, skatino aktyvią kovą, tačiau partizanų jėgos jau seko. Kovotojai neketino sudėti ginklų, bet buvo kalbama ir apie dalinę demobilizaciją. Kaip tai padaryti? 1945 m. legalizavusiųjų partizanų patirtis rodė, kad saugumas laužė savo pažadus ir nepaliko jų ramybėje. Buvę partizanai buvo suimami arba verbuojami išduoti kovos draugus. Reikėjo rasti būdą laiduoti, kad legalizavimasis netaptų savižudybe arba kovos draugų išdavyste. Nuožmios ir nuolatinės valdžios represijos, dažnai taikomos visai nekaltiems žmonėms, neteikė vilčių, kad bus galima ramiai pasitraukti iš miško; antra vertus, jos papildė partizanų gretas arešto vengiančiais naujais kovotojais. J. Markulio ir J. Deksnio planai buvo nerealistiški. Miškuose esą turėjo likti tik tie, kurie negali legalizuotis, bet ir jie turėtų pasyviai laikytis. „Jei dėl svarbių priežasčių žmonės negali išeiti iš miško, bus imtasi priemonių pergabenti juos į Lenkiją ar kitur“ (p. 187). Bet ir tiems, kurie pasyviai laikydamiesi slapstėsi miške, reikėjo ryšininkų ir rėmėjų, kad gautų maisto ir galėtų gyventi. Vadų pergabenimas į Lenkiją buvo tuščia svajonė. Be to, po Markulio išdavystės visoks centralizuotas legalizavimasis tapo įtartinas, o dėl įsipareigojimo Nepriklausomybei bei žuvusiems draugams visuotinė demobilizacija pasidarė neįmanoma. Net ir atkakliausias įtikinėjimas, kad greito karo nebus, nebūtų turėjęs didesnio poveikio, nes tomis didelės tarptautinės įtampos dienomis partizanai girdėjo tai, ką norėjo girdėti. Greitas karas jiems reiškė ne tik tautos laisvę, bet ir gyvybės išsaugojimą. Tautos primatas buvo nesuderinamas su visuotiniu pasyviosios rezistencijos įgyvendinimu.

L. Mockūno pagieža J. Lukšai yra atvira ir didelė. Pasak Mockūno, Lukša buvo nepaprastai įtarus, nepasitikėjo žmonėmis, ypač tais, kurie laikosi kitų įsitikinimų (p. 281). Refrenas apie Lukšos tariamą įtarumą kartojamas be paliovos. Lukša buvo šaltas ir beširdis. „Jei net ir bendradarbis prasižengė elgesio kodeksui arba ką nors išdavė – kulka į kaktą ir nueiti savais keliais“. Jis primityviai skirstė pasaulį į gėrį ir blogį. Tarnaujant katalikų interesams, „katalikiškos dorybės buvo paliktos nuošalyje“, leista meluoti ir šantažuoti. Tai šaltakraujis žudikas, kuriam „atliekant nuosprendį jo ranka nesudrebės“ (p. 282). Jis priklausė kovingojo katolicizmo sparnui, „kuris rūpinosi ne tikėjimu į Dievą ar religinėmis vertybėmis, bet valdžia ir kas ta valdžia disponuos <…>“ (p. 433). Lukšai rūpėjo ne laisva Lietuva, bet katalikiška Lietuva, kur kitaip manantiems vargu ar būtų atsiradę vietos (p. 434). Atrodo, kad Mockūnui tiesiog ranka nekyla ką nors gera parašyti apie Lukšą. Kai Lukša iš Deksnio radiogramos teisingai suprato, kad Deksnys sulaikytas, Mockūnui tai „primena mokinį, kuris, spręsdamas matematikos uždavinį, vartoja klaidingą metodą, bet gauna teisingą atsakymą“ (p. 426). Jis iššifravo Markulį remdamasis „logiškų priežasčių“ neturinčiu įtarumu (p. 281).

Pirmiausia apie J. Lukšą – šaltakraujį žudiką, žmogų, „pasiryžusį kovoti iki paskutinio šovinio“ (p. 451), kuris 1947 m. buvo aktyvių veiksmų šalininkas (p. 241). Mockūnas nepateikia nė vieno fakto šiems apibūdinimams paremti. Bet yra daug faktų, kurie tai neigia. Pažvelkime į Lukšos partizanavimo raidą. Iš pradžių jis bendravo su pasyviosios rezistencijos organizacija – Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT), įstojo į partizanų gretas, bet labiausiai rūpinosi spauda. 1946 m. jis vėl paliko mišką, persikėlė į Vilnių, dirbo su J. Markulio BDPS komitetu. Anot J. Deksnio, Lukšą taip piktino nedrausmingi partizanai, kad jis net ketino sukurti pasyviosios rezistencijos judėjimą, kuris su jais nepalaikytų jokio ryšio (p. 177). KGB agentas 1946 m. rugpjūčio 24 d. pranešė, kad Lukša nepritarė naujakurių naikinimui ir susidorojimui su įtariamais kolaborantais (p. 189). 1947 m. jis vadovavo Pakaunėje veikiančios Birutės rinktinei, kuriai labiau rūpėjo ryšiai su Kauno intelektualais negu kovos veiksmai. Po susitikimo su Deksniu Lenkijoje 1947 m. Lukša susiginčijo su A. Baltūsiu ir ėmė reikalauti, kad partizanai visas jėgas skirtų žvalgybai (p. 241). Tad kaipgi pasyvaus pasipriešinimo šalininkas iki 1947 m. pradžios ir po 1947 m. gegužės staiga tapo „aktyvių veiksmų“ šalininku? Kur duomenys?

Tą patį galima pasakyti ir apie teiginį, jog A. Baltūsis, parinkdamas J. Lukšą likviduoti J. Markulį, gerai žinojo, kad Lukšos ranka nesudrebės. Man nėra žinomas nė vienas atvejis, kad Lukša būtų įvykdęs mirties bausmę. Jei L. Mockūnas turi tokių duomenų, būtų labai svarbu juos paskelbti. Užuot tai padaręs, Mockūnas nutyli jo linijos neatitinkančius faktus. Oficialiai nepaskelbtuose atsiminimuose Lukša pažymi, kad Baltūsis kitiems partizanams pasiūlė nužudyti Markulį, o Lukša turėjo atlikti žvalgybą. Pakitus planams, Lukša ir K. Pyplys turėjo būti apsauga. „Patį nužudymą turėjome pavesti Katinui, kadangi jis [Markulis. – K. G.] ne tik mane, bet ir Mažytį [Pyplį. – K. G.] puikiai pažinojo, ir pastebėjęs įeinančius galėjo griebtis apsisaugojimo priemonių“.

Reikšminga ir tai, kad A. Baltūsis davė įsakymą įvykdyti J. Markuliui mirties bausmę po J. Lukšos grįžimo iš Lenkijos, taigi po ginčo su Lukša. Dar 1946 m. Baltūsis buvo įtūžęs ant Lukšos, kai šis išvyko į Vilnių dirbti Vyriausiajame ginkluotųjų pajėgų štabe (toliau – VGPŠ) be jo leidimo. Įsakymas dalyvauti Markulio nužudyme galėjo būti Baltūsio būdas nubausti ir pamokyti Lukšą dėl jo nedrausmingumo ir savarankiškumo. Smarkūs Baltūsio ir Lukšos nesutarimai vėlgi nelabai derinasi su Mockūno teze apie vieningą kovingąjį katolicizmą.

Pasak L. Mockūno, J. Lukša nepasitikėjo nekatalikais ir kitais, kurie jam nebuvo ideologiškai artimi. Bet jis į Vakarus keliavo su K. Pypliu ir Jurgiu Krikščiūnu, Vilniuje dirbo kartu su Algimantu Zaskevičiumi prieš jam tampant išdaviku, vėliau su A. Ramanausku, kvietė generolą Viktorą Giedrį tapti VGPŠ vadu. Nė vienas iš jų nebuvo politinis katalikas.

L. Mockūnas atkakliai įrodinėja, kad J. Lukša pažeidė BDPS prezidiumo įgaliojimus, peržengė savo kompetenciją, jo veiksmuose nuolat įžiūri klastą. Tai gana keistos pratybos Mockūnui, nes jis paprastai tyčiojasi iš BDPS prezidiumo. Bet yra nesudėtingas paaiškinimas. Lukšai antrą kartą vykstant į Vakarus, nebuvo žinoma padėtis išeivijoje, nors buvo aišku, kad VLAK’as neveikė taip, kaip turėjo veikti. Taip pat buvo aišku, kad, kaip ir pavasarį, J. Deksnys mėgins kliudyti Lukšai ir Pypliui vykti į Švediją ir Vakarus ir susitikti su atitinkamomis organizacijomis. Tad Lukšai buvo duodami dviprasmiški, labai platūs įgaliojimai, kurie tiktų kiekvienam atvejui. Tokie pat platūs įgaliojimai buvo duodami ir Deksniui, jeigu jų prireiktų ir be jų nebūtų galima pasiekti Vakarų. Nuvykęs į Vakarus, Lukša veikė savo nuožiūra partizanų naudai, bet to ir buvo laukiama.

Pagaliau L. Mockūnas labai daug dėmesio skiria J. Lukšos Pro memoria, parašytai jam grįžus į Lietuvą 1950 m. spalio mėn. Pasak Mockūno, tai „vienas iš tendencingiausių dokumentų pokario rezistencijos istorijoje“ (p. 433), pilnas iškraipymų, kuris baigiasi sukrečiančiu pasiūlymu, kad per S. Žymantą siunčiami vienos valstybės agentai „būtų likviduoti, o jų atsiradimo krašte inspiratoriams atimti bet kokią juridinę galią užsienyje veikti kovojančio krašto atstovų vardu“ (p. 443). Mockūno nuomonei nepritariu; kai kurios citatos ištraukiamos iš konteksto, nenurodoma, kad kalba apie likvidavimą ir įgaliojimo atėmimą buvo siejama su S. Žymanto pastangomis diskredituoti Lukšą ir partizanus. Bet kiekvienas gali susidaryti savo nuomonę, nes Pro memoria išspausdinta 1996 m. išleistoje knygoje „Laisvės kovos 1944–1953 metais“, p. 515–530.

Labiausiai pasisekusi knygos dalis – tai J. Deksnio biografija siaurąja prasme. L. Mockūnas surinko nepaprastai daug medžiagos, iš kurios paminėtini sunkiai prieinami laiškai draugams ir draugėms. Sveikintina Mockūno nuostata atskleisti ne itin malonias Deksnio savybes arba veiksmus. Antai minimos Deksnio antisemitiškos pastabos pirmosiomis karo dienomis, išspausdintos labai neigiamos Algirdo Vokietaičio pastabos apie Deksnį (p. 512), kurias būtų buvę galima lengvai nutylėti, nes jos nėra esminė pasakojimo dalis. Minimos ir kitos Deksnio silpnybės – jo arogancija, polinkis į didybę, kitų niekinimas, dažnas melavimas apie labai smulkius ir labai didelius dalykus, jo klasikinis menkavertiškumo kompleksas. Nors Deksnys buvo neturtingas ir savamokslis, bet išsikovojo vietą LLKS, o savo drąsa – net vadovaujantį vaidmenį tarp santarvininkų. Mockūnas stengiasi suprasti vingiuotą Deksnio gyvenimo kelią, įdomiai svarsto priežastis, dėl kurių Deksnys palūžo. Nenutylimos ir paskutinės Deksnio dienos, kai dėl progresuojančio alkoholizmo, nuolatinio savęs apgaudinėjimo jis visiškai palūžo, nepajėgė „pasipriešinti nė menkiausioms KGB užgaidoms“ (p. 520).

Iki grįžimo į Lietuvą ir arešto J. Deksnys buvo laimės vaikas: nacių suimtas, bet daug nenukentėjęs, gyvenęs ir dirbęs su saugumo agentu J. Markuliu, bet saugumo leistas grįžti į Vakarus, susipjovęs su draugais dėl Baden Badeno susitarimų, bet likęs jiems nepakeičiamas dėl ryšių su kraštu, iš britų ir švedų žvalgybos patogiai gyvenantis, bet dėl to nenustojęs drąsos viskuo rizikuoti ir dar kartą grįžęs į Lietuvą.

J. Deksnys nebuvo joks angelas ir dažnai griebdavosi griežtų priemonių. Siekdamas sunaikinti VLIK’ą, jis ryžosi apgauti ir partizanus, ir VLIK’ą bei išeivijos politines organizacijas. Kad savo rankose išlaikytų ryšius su kraštu, jis du kartus stengėsi partizanų atstovams užkirsti kelią į Vakarus. Sukūręs VLAK’ą ir BDPS, jis nuo jų staiga nusigręžė ir juos sužlugdė. Susitaikęs su VLIK’u, greit atnaujino ryšius su pagrindiniais VLIK’o varžovais – S. Žymantu ir S. Lozoraičiu.

Bet L. Mockūno mėginimą suprasti J. Deksnį nustelbia dar uolesnės jo pastangos pasmerkti katalikus, J. Lukšą ir kitus „blogiečius“ bei pateisinti Deksnio veiksmus, vaizduojant juos neišvengiamais ar priverstais. Ne visiems šitokie veiksmai yra priimtini, bet politikai, siekdami, jų nuomone, svarbių tikslų, pasiryžę negailestingai kovoti.

Didžiojo išbandymo J. Deksnys neišlaikė. Greitai palaužtas, jis uoliai, perdėm uoliai tarnavo savo krašto pavergėjams. Ne tiek jau ir stebina, kad Deksnys palūžo, jam kaip anglų šnipui grėsė mirtis. Išdavystės keliu pasuko ir kiti, tarp jų ir partizanų vadai, ypač po 1950 m. Nevilties pagauti buvo ir J. Žemaitis bei A. Ramanauskas. Bet jie atsitraukė nuo išdavystės, o Deksnys greitai pradėjo ja mėgautis ir taip įsijautė į agento vaidmenį, kad Maskvai piršo pasiūlymus, kaip sugauti Lukšą.

Tarkime, kad J. Lukša buvo toks baisus, kokį jį J. Deksnys įsivaizdavo, ir kad Deksnys, nors ir klaidingai, nuoširdžiai tikėjo, jog Lukšos sunaikinimu bus išvengta daugiau aukų. Tuo atveju galėtų būti bent minimalus Deksnio pateisinimas. Bet Deksnys apgaudinėjo ir išdavinėjo ne tik savo priešus; jis nuosekliai mulkino savo draugus Vakaruose, iškvietė į Lietuvą Justą Dočkų ir taip jį pražudė, dalyvavo provokacijose prieš savo labai vertinamą pasyviąją rezistenciją. Dočkaus išdavystė toks skaudus dalykas, kad L. Mockūnas kaip įmanydamas stengiasi jo nužudymą atitolinti nuo Deksnio (p. 443–444). Knygos pabaigoje jis aiškina, jog Deksnį turėjo „ypač skaudinti“ tai, kad „savo idėjos bendražygį jis netiesiogiai pasmerkė mirčiai“ (p. 495). Ar skaudino, ar ne, nežinome, bet pravartu paskaityti, kaip Mockūnas vaizduoja tą istoriją.

Šeštajame dešimtmetyje J. Deksnys tapo agentu provokatoriumi, nors nežinia, kiek žmonių jis išdavė. Pasak L. Mockūno, Deksnys nežinojo, ar jo sutinkami žmonės buvo tikri rezistentai, ar užverbuoti provokatoriai, tikrinantys jo ištikimybę saugumui, todėl jam neliko kito kelio kaip vykdyti užduotį arba rinktis savižudybę (p. 503). Nors Deksnio padėtis nebuvo pavydėtina, buvo trečias kelias, būtent taip elgtis su žmonėmis, su kuriais jis buvo suvestas, kad tikriems rezistentams kiltų abejonių dėl jo vaidmens, o saugumui – dėl jo naudingumo. Tais laikais atbaidyti žmones nebuvo itin sunku. Taip elgdamasis Deksnys būtų rizikavęs užsitraukti saugumo rūstybę, bet vargu ar jam grėsė griežta bausmė. Antra vertus, nuo jo veiksmų priklausė kitų žmonių laisvė. Bet Deksnys buvo labai įsijautęs į savo naują vaidmenį ir jį nepriekaištingai vykdė.

Noras įrodyti savo vertę bendradarbiams ir britams, skatinęs J. Deksnį veržtis į Lietuvą, dabar jį skatino įtikti savo naujiems ponams. Penktojo dešimtmečio nuopelnus persvėrė 20 metų trukęs degradavimas ir išdavystė. Vaizdavęsis herojumi, Deksnys baigė gyvenimą kaip smulkus informatorius, tikėjęs savo galiomis ir išskirtinumu. Deksnys įsirikiavo į dešimttūkstantinę KGB agentėlių armiją. Pavargęs – taip, herojus – ne.

Kęstutis Girnius

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras