LGGRTC LOGO

 

KRONIKA

 

Didžiosios Kovos partizanų apygarda

Širvintose Vilniaus gatvėje už bažnyčios 1927 m. liepos 15 d. buvo pastatytas ir pašventintas skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Sovietams antrą kartą okupavus kraštą šalia paminklo esančiame Lietuvos kariuomenės plk. J. Plentos gyvenamajame name įsikūrė enkavėdistai. Jiems vadovavo Kuznecovas. Mūšiuose arba NKVD pastate nužudytų partizanų palaikus enkavėdistai išniekindavo Nepriklausomybės paminklo papėdėje, kurį vietiniai komjaunuoliai 1954 m. sudaužė ir užkasė keliose vietose. Šiame name buvo (ir tebėra) nemažas rūsys. Jame buvo laikomi sovietų valdžiai neįtikę civiliai gyventojai, paimti gyvi Lietuvos partizanai. Žmonės taip pat buvo kalinami prie namo esančiame svirne. Kad name tikrai buvo įsikūrę enkavėdistai, patvirtina ir 1984 m. gegužės 24 d. į LSSR KGB atsiųstas aktas, kurį pasirašė šešių žmonių komisija. Jame rašoma:

„Komisija, susidedanti iš Širvintų raj. LKP sekretorės Ž. B. Birbilaitės, Širvintų VK pirmininko R. Tatolio, LSSR KGB Širvintų raj. skyriaus viršininko Z. Bendinsko, buvusių liaudies gynėjų – L. Martusevičiaus, A. Gusčios, rajono laikraščio „Lenino balsas“ fotografo V. Kalasausko, 1984 m. gegužės 24 d. apžiūrėjo pastatą, esantį Širvintų mieste Vilniaus g. 114, kuriame nuo 1944 metų buvo LSSR Širvinų raj. KGB skyriaus liaudies gynėjų būrio štabas [...]. Šiuo metu nurodytame pastate yra centrinės rajono bibliotekos vaikų literatūros skyrius...“ 

Dabartiniu metu buvęs NKVD pastatas grąžintas buvusio savininko šeimai. Ketinama šiais metais prie namo sienos pritvirtinti juodo granito atminimo lentą visų jame kankintų sovietų okupacijos aukų atminimui.

Čia kalėjo ir buvo tardomi suimti partizanai Juozas Kudelis, Vaclovas Macijauskas, Juozas Bartosevičius ir kiti, kurių pavardžių, deja, kol kas dar nežinome. Kas buvo šie vyrai, kovoję dėl Lietuvos laisvės? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento parengtoje archyvinėje pažymoje, remiantis buvusio KGB archyvų medžiaga, rašoma:

„Juozas Kudelis gimė 1922 m. Leščiūnų kaime Gelvonų valsčiuje Širvintų rajone, slapyvardis Dobilas. Nuo 1944 m. rudens priklausė Leono Kudelio-Bolševiko vadovaujamam partizanų būriui. Jam žuvus perėmė vadovavimą būriui ir vadovavo iki suėmimo 1950 05 12 d. Nuteistas sušaudyti – nuosprendis įvykdytas 1951 05 17 d.

Vaclovas Macijauskas-Žirgelis gimė 1921 m. Astruvkos kaime Gelvonų valsčiuje Širvintų raj. Nuo 1945 m. vasario mėnesio – Dobilo būrio partizanas. Suimtas kartu su Juozu Kudeliu. Nuteistas Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1951 01 17 nuosprendžiu sušaudyti. Bausmė įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d.

Juozas Bartošius (taip byloje) gimė 1919 m. Varpėnų kaime Jonavos valsčiuje Kauno apskrityje. Slapyvardis Medžiotojas, Dobilo būrio partizanas, suimtas kartu su dviem pirmaisiais. Sušaudytas irgi 1951 m. gegužės 17 d.“

Kur užkasti šių partizanų palaikai – nėra žinoma. Nežinomos ir daugelio kitų Didžiosios Kovos apygardos partizanų paskutinės amžinojo poilsio vietos. Todėl jau pirmojoje publikacijoje minėto paminklo Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti (paminklas šių metų birželio 27 d. pašventintas Kaišiadorių vyskupo J. Matulaičio) galiniame fasade bus iškaltos visų Didžiosios Kovos apygardoje kovojusių partizanų pavardės. Šis paminklas tarsi vainikuoja visus atstatytus, pastatytus ir būsimus paminklus, skirtus šios apygardos, taip pat ir Širvintų rajono, Laisvės kovų ir jų dalyvių įamžinimui. O jų Širvintų rajone yra nemažai.

Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui Širvintose 1989 m. buvo atkastas sudaužyto Nepriklausomybės paminklo postamentas su įrašo likučiais ir skulptūros dalis (ranka). Skulptorius Robertas Antinis (sūnus) padarė skulptūrinio paminklo kopiją. Atstačius paminklą buvo sutvarkytas skveras, o 1991 m. birželio 14 d. jo dešinėje pusėje pastatytas ir pašventintas tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurtas koplytstulpis Širvintų rajono 1940–1953 metų aukoms atminti.

Gelvonuose pastatyta keletas paminklų partizanų ir tremtinių atminimui. Bažnyčios šventoriuje 1989 m. birželio 11 d. pastatytas ir pašventintas kryžius tremtinių atminimui. Jo autorius – tautodailininkas Jonas Beržinskas. Aikštėje priešais bažnyčią, kaip jau minėta, pastatytas paminklas Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui.

Miestelio kapinėse bendrame kape palaidoti šeši 1919–1920 m. žuvę Lietuvos savanoriai. Kapas sutvarkytas. 1997 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, ant kapo pastatytas ir pašventintas tautodailininko Povilo Malinausko medinis kryžius. Kapinėse taip pat palaidoti ir iš Sibiro parvežti tremtinių palaikai. Deja, Gelvonų seniūnijoje palaidoti tik keturių iš Sibiro parvežtų tremtinių palaikai. O jų buvo daug. 1941 m. birželio 14 d. iš Gelvonų ir jo apylinkių ištremta:

tarnautojo Mykolo, mokytojos Marijos ir Romualdo Jakučiūnų šeima. M. Jakučiūnas žuvo 1942 m. Rešiotuose;
ūkininkų Tomo, Juzefos ir Tomo Lebeckų šeima;
ūkininkų Kazio, Donato, Onos ir Irenos Linartų šeima. K. Linartas žuvo 1942 m. Altajaus krašte;
tarnautojo Kazio, Aleksandros, Vytauto ir Gražinos Morkūnų šeima;
darbininko Stanislovo, Elenos, Zdislavo, Genės ir Vandos Petkun (Petkūnų) šeima. Jų likimas nėra žinomas.

1948 m. gegužės 28 d. ištremta ūkininko Motiejaus, Elenos, Rozalijos, Justino, Juozo, Jono, Birutės ir Emilijos Rakauskų šeima. M. Rakauskas 1948 m. lapkričio 1 d., o R. Rakauskaitė 1950 m. rugsėjo 11 d. mirė Krasnojarsko krašte Igarkoje. Jų palaikai 1990 m. liepos mėn. parvežti į Lietuvą ir palaidoti Gelvonų kapinėse šeimos kape. Jų atminimui artimieji pastatė antkapinį paminklą.

1948 m. gegužės 22 d. ištremta ūkininko Vytauto, Ievos, Juozo, Genovaitės ir Jadvygos Raškevičių šeima. I. Raškevičiūtė 1950 m. sausio mėn., J. Raškevičienė 1961 m. mirė Krasnojarsko krašte Igarkoje. I. Raškevičiūtės palaikai irgi parvežti iš Sibiro ir 1997 m. liepos 22 d. palaidoti Gelvonų kapinėse.

1951 m. spalio 2 d. ištremta ūkininko Viktoro, Efrozinos, Alfonso, Stasio, Vandos ir Anelės Čižiūnų šeima. V. Čižiūnas mirė 1954 m. Tomsko srities Parabelio rajono Barkų kaime. Jo palaikai taip pat grįžo į Lietuvą ir palaidoti Gelvonų seniūnijoje Mančiušėnų kaimo kapinaitėse.

Širvintų rajono miesteliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, pokario metais buvo įsikūrę enkavėdistai bei stribai. Jų būstinės buvo Gelvonuose ir Musninkuose. Jie turėjo sunaikinti visas Lietuvos partizanų formuotes, pagal parengtus sąrašus vykdyti vietinių gyventojų trėmimus.

Gelvonų miestelyje yra išlikę du pastatai, kuriuose buvo NKVD. Abu jie Vilniaus gatvėje. Enkavėdistai „dirbo“ pastate Vilniaus g. 11. Tarpukario Lietuvos laikais ten buvo Gelvonų valsčiaus administracija, šiuo metu jame – Gelvonų slaugos namai. Suimtieji buvo kalinami toje pačioje gatvėje esančiame pastate Nr. 12. Prieškario metais čia buvo valsčiaus kalėjimas, vokiečių okupacijos metu šiame pastate kalėjo žmonės. Visi suimtieji čia praleisdavo tik po keletą dienų ir būdavo siunčiami į kitus NKVD kalėjimus, daugiausia į Ukmergės kalėjimą. 1945 m. minėtoje areštinėje buvo kalintas Didžiosios Kovos apygardos būrio vadas Jonas Daškevičius-Papūga, kuris tą pačią suėmimo naktį sugebėjo pabėgti iš areštinės ir toliau kovojo su okupantais. Jonas Daškevičius-Papūga gimė 1927 m. Trakų apskrities Žaslių valsčiaus Putnikų kaime. Partizanas nuo 1944 m. lapkričio mėn. 1945 m. rugpjūčio 4 d. suimtas Gelvonų valsčiaus Diržonių kaime. LSSR NKVD Ukmergės apskrities kariuomenės karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu nuteistas sušaudyti. Nuos- prendis įvykdytas 1945 m. spalio 25 d.

Prie pastato Vilniaus gatvėje Nr. 14 buvo niekinami nužudytų Lietuvos partizanų palaikai. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad vienų nužudytųjų palaikus užkasdavo už Gelvonų kapinių tvoros, kitų išveždavo į šalia miestelio esantį (apie 7 km) Mančiušėnų kaimą. Sovietiniais metais, plečiant Gelvonų kapines ir atliekant žemės kasimo darbus, užkasimo vieta buvo sunaikinta. Dabar net seniausieji gelvoniškiai nebegali jos parodyti.

Iš Gelvonų ir jo apylinkių yra kilę nemažai Didžiosios Kovos apygardos partizanų:

būrio vadas Leonas Kudelis-Bolševikas. Gimė 1917 m. Lesčiūnų kaime. Žuvo 1945 m. rudenį;
Juozas Kudelis-Dobilas, g. 1922 m.
Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, g. 1912 m. – Dobilo būrio partizanas.
Eugenijus Svilas-Slyva, Didžiosios Kovos apygardos būrio vadas. Jo būrio partizanai:
Alfonsas Antukevičius iš Mančiušėnų kaimo. Žuvo 1945 m. kovo 3 d.;
Aleksas Lukša iš Gelvonų valsčiaus. Žuvo 1945 m. kovo 3 d.
Viktoras Savarauskas. Žuvo 1945 m. kovo 3 d.
Karolis Stepšas. Žuvo 1945 m. kovo 3 d.
Partizanas Vladas Šatkauskas-Lazdynas, gimęs 1922 m., nuo 1944-ųjų priklausė Dobilo būriui. Žuvo 1950 m. kovo 13 d. E. Paulausko sodyboje Gelvonų valsčiaus Lesčiūnų kaime.

Baigdama antrąją straipsnio dalį, norėčiau paprašyti visų esančių ir buvusių širvintiškių bei gelvoniškių, kurie nėra pildę anketų ir prisimena ištremtus bei partizanavusius savo šeimos narius, gimines, draugus ar kaimynus, apie juos parašyti į LGGRT Centrą.

(Tęsinys kitame numeryje)

Rūta Trimonienė


PAMINKLAS DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS PARTIZANAMS

Šių metų birželio 27 d. Širvintų rajono Gelvonų miestelyje atidengtas ir pašventintas paminklas žuvusiems, nužudytiems ir ištremtiems Didžiosios Kovos apygardos partizanams, jų ryšininkams ir rėmėjams atminti. Paminklas pastatytas LGGRT Centro lėšomis ir rūpesčiu. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla, architektės – Viktorija Molienė ir Audronė Kaušinienė.

Šventinis renginys prasidėjo šv. Mišiomis Gelvonų bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo ir po jų paminklą pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Atsinaujinusioje Gelvonų miestelio aikštėje susirinkusiems vietiniams gyventojams ir gausiam būriui svečių kalbėjo Širvintų rajono meras Vytas Šimonėlis, Seimo narys Juozas Listavičius, LGGRT Centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė, taip pat Didžiosios Kovos ir kitų apygardų partizanai, suvažiavę iš visos Lietuvos su savo apygardų vėliavomis. Koncertavo Kauno politinių kalinių ir tremtinių kolektyvas, Gelvonų moksleiviai, garbės sargyboje stovėjo Lietuvos kariai savanoriai.

Renginio pabaigoje paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla padovanojo Gelvonų moksleiviams Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žaliojo Velnio portretą.

Dalius Žygelis


Paminklinis kryžius žuvusiems Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanams atminti

1998 m. rugsėjo 13 d. Gaurės šv. Mykolo Archangelo bažnyčioje (Tauragės raj.) buvo aukojamos šv. Mišios už 1945 m. rugpjūčio 8 d. žuvusius Lydžio rinktinės Saturno (J. Strainio) būrio 5 partizanus ir 4 vokiečių kareivius (pasitraukusius iš rusų belaisvių stovyklos), kurie su Saturno būrio partizanais ėjo Karaliaučiaus link, norėdami pasiekti Vokietiją.

Po šv. Mišių buvo šventinamas paminklinis kryžius Žiburių kaimo pakelėje, ties Mickiškės mišku, kur tuomet įvyko dešimčiai vyrų lemtingas mūšis – žuvo devyni partizanai ir buvo mirtinai sužeistas Aleksų sūnus Vytautas, mūšio lauke kirtęs rugius; jis tą pačią dieną mirė.

Mūšio metu žuvo: Jonas Jakutis-Plechavičius, Steponas Norkus-Stepukas, Antanas Jokubauskas-Adomas, Stasys Jukna (slapyvardis nežinomas), Juozas Kaminskas (slapyvardis nežinomas). Vokiečių kareivių vardai nežinomi. Partizanų pavardės iškaltos lietuviško laukų granito kryžiaus liemenyje ir liudys praeiviams apie mūsų valstybės laisvės kainą.

Iškilmingame minėjime dalyvavo Tauragės, Jurbarko, Raseinių pasipriešinimo okupacijoms organizacijų (Lietuvos LKS, LPKS, LPKTB, LPKTS), taip pat LGGRTC atstovai, šaulių rinktinė iš Jurbarko, šauliai iš Raseinių, Tauragės ir Kauno, nemažas būrys vietinių gyventojų, žuvusiųjų giminės – paminklo statytojai. Džiugu, kad vis daugiau pasirodo jaunimo, mokinių, besidominčių tų laikų mūsų valstybės istorija.

Saturno būrio išdavystės būta neeilinės – emgėbistai žinojo, kur būrio vadas perims šifruotę iš ryšininkės, ir pirmosios automatų papliūpos teko jam. Jis buvo sunkiai sužeistas, tačiau nurodė būriui, kaip gintis.

Nors Saturnui pavyko iš mūšio lauko pasitraukti, bet emgėbistų persekiojamas žuvo vėliau, nespėjęs net pagyti.

Išblaškytą Saturno būrį perėmė Lydžio štabe dirbęs Vidmantas (H. Danilevičius), jį perorganizavo ir perdavė kitam vadui. Nuo 1945 m. rugsėjo 1 d. Lydžio rinktinės štabo viršininkui Bernotui (J. Kubiliui) išvykus į Vilniaus universitetą tęsti studijų, Vidmantas perima štabą ir jam vadovauja.

* * *

Vartydami Kęstučio apygardos įkūrimo dokumentus „Laisvės kovų archyve“, taip pat knygoje „Lietuvos partizanai 1944–1953“ randame sausokus įrašus: „Viena stipriausių rinktinių aptariamoje erdvėje buvo Lydžio rinktinė. Jos struktūra ir veiklos nuostatai vėliau sudarė JKA pagrindą“.

„Lydžio rinktinės štabui vadovavo H. Danilevičius-Vidmantas…“ 

Kas sukūrė tą stiprią rinktinę – nepasakyta. Matyt, dokumentų nerasta, gali būti, kad jie sunaikinti. Tačiau verta atkurti situaciją Lydžio rinktinėje iš negausių to meto rinktinės dalyvių prisiminimų ir autoriaus prisiminimų, nes autorius praleido jaunystę Lydžio rinktinės (Erškėčio ir Fikuso) veiklos teritorijose.

Lydžio rinktinės štabo apsaugos Railos būrio vadas ir žvalgybos viršininkas (1944–1946 m.) A. Stoškus   apie pasipriešinimo okupantams pradžią pasakoja: „Kai išgirdau fronto dundesį rytuose, supratau, kad vėl bus naikinami tautiečiai – bus naikinama Lietuva. Ką daryti? Pasitarti nuvykau į Fermų kaimą Eržvilko valsčiuje pas Joną Kubilių, o kartu su juo – į Balandžių kaimą pas kpt. J. Babilių. Nutarėme įkurti organizaciją. J. Babilius – vadovas, J. Kubilius – pavaduotojas, aš, A. Stoškus – žvalgybos viršininkas. Prisiekėm, pasirinkom slapyvardžius: aš – Railos, Jonas Kubilius – Bernotas, Jonas Babilius – Ridikas“. Nesunku suprasti, kad kpt. J. Babilius padėjo pirmuosius šios karinės organizacijos pagrindus, sudarė jos struktūrą.

Autorius mena, kad Šimkaičių valsčiaus kaimų vyrai dviračiais važiuodavo į Eržvilko apylinkes, kur būdavo rengiamos karinės pratybos.

Railos, Bernoto ir Ridiko įkurta LLA kuopa išaugo į didelį, gerai organizuotą karinį vienetą dar vokiečių okupacijos metais. Jie organizuotai gindavo kaimus nuo bolševikinių partizanų, kurių gyventojai nepriėmė, nerėmė, nemaitino. 1943–1944 m. tarp LLA karių ir bolševikinių partizanų (daugiausia rusų ir žydų) įvyko nemažų susirėmimų tiek Šimkaičių, tiek Eržvilko valsčiuje.

Šios LLA kuopos centras buvo Eržvilko gimnazija, nes pagrindiniai vadovai buvo gimnazijos mokytojai: A. Giedraitis, gimnazijos direktorius – informacijos skyriaus viršininkas, J. Kubilius – štabo viršininkas, P. Ruibys-Žigas, Garbštas  – rinktinės vadas ir kt. 1944 m. gegužės mėn., dar tebesant vokiečių okupacijai, Zosė ir Henrikas Danilevičiai  atvyksta į Būdų dvarą pas p. Druktenį prie Eržvilko. Jau tada Henrikas buvo LLA karys. Atvykęs jis iškart susisiekia su vietine LLA kuopa ir tampa aktyviu jos dalyviu, o nuo rugsėjo mėn. – Eržvilko gimnazijos mokytoju. Spalio pabaigoje Eržvilką okupuoja rusai. Prasideda LLA karių persekiojimai. Jau 1945 m. vasario 6 d. suimamas direktorius A. Giedraitis ir Vyt. Steponaitis, po jo – J. Babilius-Ridikas. LLA Eržvilko kuopa keičia taktiką: pereina prie partizaninio pasipriešinimo. LLA kuopa perorganizuojama į Lydžio rinktinę.

Po J. Babiliaus arešto vadovavimą rinktinei perima karininkas P. Ruibys-Žigas. H. Danilevičius-Vidmantas dirba štabe – keičia suimtuosius ar žuvusiuosius. Po A. Giedraičio arešto vadovauja informacijos skyriui. Sužeidus J. Strainį, Vidmantas perima vadovavimą Saturno būriui. J. Kubiliui išvykus į Vilnių, Vidmantas perima Lydžio rinktinės štabą ir jam vadovauja. (Tada Lydžio rinktinės štabe dirbo ir J. Kasperavičius-Angis, Visvydas, atgaunantis jėgas po sužeidimo 1945 m. birželio mėn.)

Kaip tik tuo metu (1945 m. pabaigoje–1946 m.) prasidėjo aktyvios derybos dėl Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo. Tose derybose sprendžiamąjį balsą turėjo Vidmantas, stipriausios karinės organizacijos štabo viršininkas. Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.  Pirmuoju jos vadu išrenkamas Lydžio rinktinės štabo narys J. Kasperavičius-Visvydas, Angis, Šilas.

H. Danilevičius-Vidmantas buvo energingas, drąsus partizanas, karininkas, stambios karinės organizacijos, užimančios didžiulę teritoriją (visą Tauragės apskritį ir dalį Raseinių apskrities), štabo viršininkas. Mėgo judrų gyvenimo būdą, niekuomet neužsibūdavo vienoje vietoje. Mūšiuose kovėsi drąsiai, mėgo akibrokštus priešui. Gerai pažinojo rinktinės teritoriją, todėl iš MGB spąstų išslysdavo gana dažnai. Be to, turėjo nepaprastą intuiciją, priešą pajausdavo tarsi penktuoju pojūčiu. Antai 1946 m. gegužės 21 d. Vidmantas buvo Railos štabo apsaugos būrio stovyklavietėje prie Šaltuonos netoli Plėkių dvaro (Eržvilko vlsč.). Tos dienos vakare su įprasta dviejų vyrų apsauga jis išvyko štabo reikalais į kitą stovyklavietę. Gegužės 22-osios ryte būrį atakavo priešas. Žuvo A. Celskys ir S. Živatkauskas, būrio vadas paimtas į nelaisvę.

Po šio įvykio Vidmantas perima štabo apsaugos būrio vadovavimą, perorganizuoja būrį ir perduoda vadovauti Mindaugui – V. M. Gužui. 1947 m. apygardos vadovybė H. Danilevičių-Vidmantą paskiria Lydžio rinktinės vadu; šiai rinktinei jis vadovauja iki 1948 m. liepos mėn.

1948 m. gegužės 5 d. sujungus tris apygardas buvo įkurta Jūros (Vakarų Lietuvos) sritis, jos vadu iki birželio mėn. tapo J. Žemaitis-Vytautas. Birželio 8 d. perduodamas srities vado pareigas A. Milaševičiui-Ruoniui Vytautas kalbėjo: „…Aš didžiuojuosi, kad esu iš Kęstutėnų, iš tarpo tų, kurie Tėvynei davė tokius didvyrius, kaip Visvydą ir kitus, kurių žygdarbiai ir vardai galbūt nėra žinomi, bet apie jų darbus sužinos, juos įvertins ir amžiais atsimins atgimusi Lietuva…“ 

Prie kęstutėnų ištakų stovėjo Vidmantas – Lydžio rinktinės štabo viršininkas; remiantis šios rinktinės statutu buvo kuriami pagrindiniai dokumentai. Štabo narys Visvydas – partizaninio judėjimo ideologas ir Vidmanto bendražygis, jie drauge kūrė apygardą. (Visvydui 1949 m. partizanų vadų suvažiavime suteiktas karžygio vardas.) Vidmantas buvo ne tik teoretikas, bet ir lauko karys, jis išmanė ir įgyvendino partizaninę taktiką, operatyvius veiksmus ir gynybą, slėptuvių sistemą, palaikė griežtą drausmę visoje rinktinėje ir organizavo atkaklų pasipriešinimą okupantams. Tai vienas iš tų didvyrių, apie kuriuos tada kalbėjo J. Žemaitis-Vytautas.

1948 m. liepos mėn. Vidmantas paskiriamas Kęstučio apygardos vadu ir tas pareigas eina iki 1949 m. balandžio mėn. Tai penktieji Vidmanto, partizanų vado, partizanavimo metai. Negalėdami įveikti mūšio lauke, saugumiečiai pradeda nežabotą šmeižto kampaniją per Jurbarko, Tauragės, Raseinių vietinius laikraščius bei gausią agentų struktūrą.

Lemtinga pasala Vidmantui buvo suorganizuota 1948 m. gruodžio mėn., kai jis vyko į Kauną atsigabenti spausdinimo reikmenų ir kartu pasimatyti su žmona.

Ryšį su Kaunu Vidmantas palaikė per Raseinių miesto pašto darbuotoją Kleopą Ambrazaitį (iš Raseinių valsčiaus Aukštašlynio kaimo). Šis Kaune turėjo pašto darbuotoją, kuris patikimai palaikė ryšį telefonu ir vykdė gautus nurodymus. Į Kauną K. Ambrazaičio perduotą pranešimą įrašė ir iššifravo saugumiečiai ir atvykstančiam apygardos vadui su apsauga – Vl. Švelniu-Putinu, štabo apsaugos būrio vadu, ir ryšininku J. Trumpaičiu – suruošė pasalą, į kurią ir pateko Vl. Švelnys-Putinas, J. Trumpaitis  ir Z. Danilevičienė – Vidmanto žmona. Vidmantas sugebėjo išslysti iš spąstų. Putinas neištvėrė Sokolovo komandos kankinimų ir išdavė draugus.

Šiuos faktus saugumiečiai panaudojo Vidmantui kompromituoti. Apie tai rašoma 1949 m. sausio mėn. pažymoje apie LSSR MGB agentūrinį-operatyvinį darbą ir LSSR MGB 2-N valdybos agentūrinio-operatyvinio darbo 1949 m. balandžio mėn. ataskaitoje.

Saugumo agentai šmeižtą paskleidė po visą apygardos teritoriją. Jis pasiekė ir partizanus. Šie pareikalavo, kad Jūros srities vadovybė pašalintų apygardos vadą.

Nors Jūros srities vadovybei buvo aišku, kad Vidmantas nekaltas, tačiau ji neturėjo galimybės šio fakto išaiškinti partizanams. 1949 m. balandžio mėn. Jūros srities vadovybė Vidmantą pašalino iš Kęstučio apygardos vado pareigų ir paskyrė ryšių karininku, atsakingu už ryšius su Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritimi kaip Vakarų Lietuvos srities atstovą. Apygardos partizanai buvo nuraminti.

Kad Vidmantas su išdavystėmis neturi nieko bendro, parodė netikėtas jo susitikimas su Pietų Lietuvos partizanų vadais A. Ramanausku-Vanagu, A. Grybinu-Faustu ir kitais, kuriuos Lydžio rinktinės partizanai (Palubeckas ir kt.) atlydėjo į Kęstučio apygardos vadavietę 1949 m. sausio pabaigoje. Vidmantui šie partizanai buvo nepažįstami, todėl buvo galima provokacija. Vidmantas su pistoletu rankoje visą parą juos tardė, kol įsitikino, kad tai iš tikrųjų Pietų Lietuvos partizanų vadai, ir tik tada leido nuvesti juos į Centrinės partizanų vadovybės vadavietę pas J. Žemaitį-Vytautą. Netrukus, vasario 2–22 d., ir įvyko garsusis partizanų vadų suvažiavimas. Tai aiškus įrodymas, kad Vidmantas buvo taurus partizanas ir apdairus vadas, drąsus Tėvynės gynėjas.

Be to, Vidmantas tuo metu per susirėmimą su saugumiečiais buvo sužeistas į koją ir negalėjo vykti į Rytų Lietuvą. Tik pasigydęs apygardos ligoninėje Šimkaičių valsčiaus Pašlynio kaime pas Vaitkų, rudeniop išvyko į paskyrimo vietą – Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų štabą. Tačiau jau tada virš Šiaurės Rytų Lietuvos srities ir Algimanto apygardos buvo susitelkę išdavystės debesys, nes į Šarūno rinktinės ryšininkų tarpą buvo infiltruotas MGB agentas Vyt. Kučis-Mikas. Vidmantą iš Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų štabo ryšių karininkas Rūgštymas atvedė į Šarūno rinktinės štabą.

1994 m. lapkričio mėn. Anykščių laikraštyje „Žiburys“ išspausdintame straipsnyje „Algimanto apygardos žūtis“ istorikas Gintaras Vaičiūnas rašo: „1949 11 01 13 val. 30 min. pagal Princo [Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vado Šarūno adjutanto Balio Žukausko. – P. G.] parodymus MGB 137 rikiuotės pulko kareiviai, vadovaujami rikiuotės mokyklos viršininko kapitono Limonov, Kauno MGB skyriaus viršininko majoro Fominich ir MGB 2-N valdybos 3 skyriaus viršininko papulkininkio Židko, pradėjo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabo bunkerio šturmą. Šimonių girioje netoli Dienonių ežero žuvo buvęs Kęstučio apygardos (Žemaitijoje) vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas <...>, Šarūno rinktinės vado adjutantas Juozas Lapienis-Darius <…>, Žalgirio būrio partizanas Aloyzas Žilys-Žirnis <…>“.

Vidmantas partizano priesaiką garbingai ištesėjo iki galo ir žuvo karžygio mirtimi kovoje su klastingu priešu.

Tačiau saugumiečiai ir po mirties jo nepaliko ramybėje, šmeižto klastas rezgė toliau. Norėdami nuslėpti MGB agentą Vyt. Kučį-Miką, išdavusį Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadavietę ir visas Algimanto apygardos slėptuves, 1950 m. birželio mėn. saugumiečiai rotatoriumi išspausdino du atsišaukimus ir per Kimštienę (jai nežinant, kad turi reikalą su MGB agentu) perdavė juos J. Kimštui. Tuose atsišaukimuose MGB rašo, kad Danilevičius-Vidmantas 1949 m. rudenį išdavė A. Slučkos ir A. Starkaus bunkerius ir už tai jam įvykdytas partizanų karo lauko teismo nuosprendis.

Šie gandai iki šiol šen bei ten sklando teršdami garbingo karžygio vardą. Tikiuosi, kad ši nedidelė studija padarys šmeižtui galą.

Petras Girdzijauskas

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras