LGGRTC LOGO

 

IŠ ARCHYVŲ

 

Mindaugas Pocius

SSRS NKVD–MVD Sekretoriato 1944–1959 m. „Ypatingieji aplankai“ – vienas iš naujausiųjų laikų istorijos šaltinių

Rusijos Federacijos valstybiniame archyve (RFVA) šiuo metu galima susipažinti su naujais šaltinių kompleksais, kurie iki 1994 m. buvo įslaptinti. Šiam archyvui (anksčiau jis vadinosi Spalio revoliucijos ir SSRS socialistinės statybos centrinis valstybinis archyvas) 1960 m. buvo perduotos SSRS NKVD–MVD Sekretoriato 4904 operatyvinės veiklos bylos, iš kurių 447 – vadinamosios „Ypatingojo aplanko“ bylos. Šias bylas sudaro SSRS NKVD–MVD vadovybės J. Stalinui, V. Molotovui, G. Malenkovui, N. Chruščiovui, SSKP CK, įvairioms SSRS valdžios struktūroms 1944–1959 m. siųstų dokumentų nuorašai ir kopijos. Dabar „Ypatingojo aplanko“ bylos saugomos fon-de R-9401, ap. 2 .

RFVA darbuotojų pastangomis Maskvoje pradėtas leisti periodinis leidinys „Archiv novejšej istorii Rossii“, kurio pirmasis tomas – dokumentų katalogas „ „Osobaja papka“ I. V. Stalina: Iz materialov Sekretariata NKVD–MVD SSSR 1944–1953 g.g.“ pasirodė 1994 m. Tais pačiais metais išėjo antrasis tomas – dokumentų katalogas „ „Osobaja papka“ V. M. Molotova: Iz materialov Sekretariata NKVD–MVD SSSR 1944–1956 g.g.“ 1995 ir 1996 m. pasirodė trečiasis ir ketvirtasis dokumentų katalogų tomai: „ „Osobaja papka“ N. S. Chruščiova (1954–1956 g.g.). Perepiska MVD SSSR s CK KPSS (1957–1959 g.g.): Iz materialov Sekretariata MVD SSSR 1954–1959 g.g.“ ir „ „Osobaja papka“ L. P. Berii: Iz materialov Sekretariata NKVD–MVD SSSR 1946–1949 g.g.“ Katalogus sudaro chronologiškai pateiktos dokumentų anotacijos. Tyrėjams (istorikams, sociologams, žurnalistams), besidomintiems naujausiųjų laikų istorijos problematika, katalogai palengvina reikalingų šaltinių paiešką.

Šių eilučių autoriui pavyko susipažinti su kai kuriais J. Stalino „Ypatingojo aplanko“ bylose esančiais dokumentais, atspindinčiais pokario situaciją Lietuvoje.

Su Lietuva susijusius dokumentus galima suskirstyti į šias grupes:

1. SSRS ir LSSR NKVD–MVD represinių struktūrų veikla slopinant lietuvių rezistenciją. Tai apibendrinančio pobūdžio ataskaitos, statistinės suvestinės, informaciniai pranešimai. Šiuos dokumentus pagal turinį dar galima suskirstyti į kelias dalis:

a) NKVD–MVD struktūrų kova su partizaniniu pasipriešinimu atskirose Lietuvos apskrityse (atskirų kovotojų grupių sunaikinimo faktai, laisvės kovotojų būrių vadų areštai);
b) ginkluotojo pogrindžio išpuoliai kai kuriose apskrityse;
c) lietuvių pasipriešinimo organizacijos: LLA, VLIK’as, LPS ir kt. Organizacijų sunaikinimas ir pogrindžio vadų areštai.

2. SSRS ir LSSR represinių struktūrų kova su lenkų Armija krajova (ataskaitos, statistinės suvestinės, NKVD veiklos rezultatus atspindintys dokumentai).

3. Lenkų repatriavimas iš Lietuvos į Lenkiją.

4. Pasirengimas rinkimams į SSRS ir LSSR aukščiausiąsias tarybas, partizanų ir represinių organų veikla rinkimų metu.

5. Įvairaus pobūdžio dokumentai.

J. Stalino „Ypatingojo aplanko“ bylose pasitaikė vienas kitas vertingas dokumentas, iš kurių keletas jau buvo skelbti Lietuvos ir užsienio spaudoje. Galima paminėti Vidaus reikalų valdybos vyresniojo referento Rytų Lietuvos reikalams Zenono Blyno 1944 m. birželio 22 d. tarnybinį raštą Vidaus reikalų valdybos Visuomenės reikalų departamento direktoriui . Šiame unikaliame dokumente detaliai aprašyta Pirčiupių kaimo tragedija. Anoniminio liudininko nupieštas išsamus egzekucijos vaizdas stebina detalių tikslumu. Taip pat įdomus SSRS NKVD generalinio komisaro L. Berijos 1944 m. liepos 24 d. tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui ir G. Malenkovui, kuriame nupasakojama neigiama A. Sniečkaus reakcija į Raudonosios armijos III Baltarusijos fronto kariškių savivalę ir plėšimus. A. Sniečkus savo poziciją emocingai ir drąsiai išdėstė III Baltarusijos fronto Karo tarybos nariams . Šis dokumentas daugelį sunkių nusikaltimų Lietuvos piliečiams padariusį LKP(b) lyderį parodo kaip... lietuvių tautos gynėją. Dokumente minimas faktas galėtų būti dar vienas potėpis LKP sekretoriaus portretui. SSRS MVD ministro S. Kruglovo 1950 m. sausio 26 d. tarnybiniame rašte J. Stalinui, V. Molotovui ir L. Berijai pateikta duomenų apie atskirų tautybių tremtinių skaičių Sovietų Sąjungoje 1950 m. sausio 1 d.  J. Stalino „Ypatingajame aplanke“ yra ir daugiau dokumentų, kurie galėtų būti naudingi Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos tyrėjams.

N. Chruščiovo „Ypatingajame aplanke“ saugomuose su Lietuva susijusiuose dokumentuose daugiausia užfiksuoti įvairūs pareigybiniai paskyrimai į LSSR MVD vadovybės postus, vagystės, plėšimai, kiti kriminaliniai nusikaltimai. Tačiau yra ir reikšmingesnių dokumentų, pavyzdžiui, SSRS generalinio prokuroro R. Rudenkos, SSRS MVD ministro S. Kruglovo ir SSRS teisingumo ministro K. Goršenino 1954 m. vasario 1 d. tarnybinis raštas N. Chruščiovui, kuriame pateikiami duomenys, kiek žmonių už kontrrevoliucinę veiklą 1921–1954 m. nuteisė OGPU, NKVD „troikos“, Ypatingasis pasitarimas, Karinė kolegija, teismai ir kariniai tribunolai . Taip pat galima paminėti SSRS MVD ministro S. Kruglovo 1955 m. balandžio 4 d. tarnybinį raštą SSKP CK administracinių organų skyriui dėl atskirų specialiųjų tremtinių kategorijų išlaisvinimo ir jų teisinės padėties kai kurių apribojimų panaikinimo . Yra ir kitų „atšilimo laikotarpio“ pažinimui svarbių dokumentų.

L. Berijos „Ypatingasis aplankas“, deja, iki šiol įslaptintas.

„Ypatinguosiuose aplankuose“ sukaupta dokumentinė medžiaga padeda suprasti, į ką aukščiausioji SSRS vadovybė kreipė dėmesį, kurios politikos sritys jai labiausiai rūpėjo.

Su dokumentų katalogais – J. Stalino, N. Chruščiovo, L. Berijos „Ypatingaisiais aplankais“ – galima susipažinti LGGRT Centro bibliotekoje.


Liudas Truska

Lietuvos komunistų partijos pastangos likviduoti partizanų sąjūdį

VKP(b) centro komitetas, pokario metais ne kartą svarstęs LSSR partinės organizacijos darbą, reikalavo, anot M. Suslovo, įvykdyti „svarbiausią iš svarbiausiųjų uždavinių – kuo greičiau likviduoti banditizmą“ . 1945 m. vasarą SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija ir valstybės saugumo komisaro pavaduotojas B. Kobulovas reikalavo tai padaryti „artimiausiu metu“ . M. Suslovo įpėdinis Lietuvoje V. Ščerbakovas informavo 1946 m. lapkričio 23–24 d. vykusio LKP(b) CK plenumo dalyvius, kad „MVD organai turi savo ministro Kruglovo įsakymą padaryti galą gaujoms bei jų štabams iki 1947 m. vasario“ . „Imtis ryžtingiausių bei įvairiapusiškiausių priemonių“ ir jau šią žiemą „suduoti lemiamą smūgį nacionalistiniam pog-rindžiui bei jo ginkluotosioms gaujoms“ 1946 m. gruodžio 7 d. direktyva pareikala- vo iš partinių komitetų bei MVD–MGB skyrių A. Sniečkus ir Maskvos įgaliotinis, koordinavęs Lietuvoje represinių jėgų veiklą, gen. I. Tkačenka .

Tačiau baigėsi visi terminai, o Lietuvos partizanų sąjūdis, kad ir patyręs skaudžių nuostolių , bet remiamas tautos, nebuvo palaužtas, juo labiau likviduotas. Kokybiškai jis netgi sutvirtėjo: miškuose liko tik apsisprendę vyrai (1946 m. vasario mėn. veikė mažiausiai 3,4 tūkst., 1947 m. pradžioje – 3 tūkst., tų pat metų pabaigoje – apie 2 tūkst. partizanų) ; susikūrė partizanų apygardos. „Nepaisant MVD organų darbo rezultatų, Lietuvos respublika dar yra labai apnikta [rusiškai „poražena“. – L. T.] priešiško, kriminalinio ir kito antisovietinio elemento. Padėtis tebėra įtempta“, – 1947 m. vasarą konstatavo LSSR NKVD vadovybė.

Tokiomis aplinkybėmis atsirado žemiau skelbiamas dokumentas – LKP(b) centro komiteto 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimas dėl antipartizaninės kovos respublikoje suaktyvinimo. Net 27 punktų nutarimo tikslas toks pats kaip ir ankstesniųjų – imtis visų priemonių, pasiekti, kad „artimiausiu metu būtų likviduotas buržuazinis nacionalisti- nis pogrindis ir jo ginkluotosios gaujos“ (26 punktas). Tačiau nuo ankstesniųjų tokio pobūdžio nutarimų šis skiriasi tuo, jog atskleidžia LKP(b) vadovybės siekį okupacinės kariuomenės karą prieš Lietuvos partizanus pavaizduoti kaip „klasių kovą“, sudaryti regimybę, kad su partizanais kovoja patys lietuviai. Tuo tikslu partijos apskričių bei valsčių komitetai buvo įpareigoti kartu su MGB ir MVD apskričių skyriais bei valsčių poskyriais iš prosovietiškai nusiteikusių vietos gyventojų organizuoti ginkluotas grupes valsčiuose ir apylinkėse, sovietiniuose ūkiuose, MTS, įmonėse ir kolūkiuose, plėsti ir stiprinti „liaudies gynėjų“ būrius, bent iš dalies sulietuvinti MGB aparatą (parinkti jam 140 vietinių komunistų, komjaunuolių bei sovietinių įstaigų darbuotojų, taip pat padidinti priėmimą į MGB Vilniaus mokyklą) ir net prašyti VKP(b) centro komitetą leidimo kurti „nacionalinius“ vidaus kariuomenės dalinius (8 punktas). Kartu LKP(b) CK nutarė „imtis griežčiausių represinių priemonių prieš buožes“ ir dar gruodžio mėnesį ištremti iš Lietuvos „maksimalų kiekį ban-ditų šeimų ir gaujų rėmėjų buožių šeimų“ (18 punktas). Nutarimu daugiausia siekiama sustiprinti Valstybės saugumo ministeriją, kurioje nuo 1947 m. pradėta telkti rezistenciją slopinusias jėgas.

Iš „broliškų respublikų“ atsiųsti į Lietuvą čekistai nemokėjo lietuvių kalbos ir tai kliudė jų darbui . Todėl LKP(b) vadovų siekiui šiek tiek padidinti lietuvių skaičių represinėse institucijose neprieštaravo ir Centras – VKP(b) CK, SSRS vidaus reikalų bei Valstybės saugumo ministerijos, šalies Generalinė prokuratūra.

Maskva neprieštaravo, kad LSSR MGB ministro pavaduotoju kadrų reikalams vietoj leningradiečio čekisto G. Basovo 1948 m. pavasarį būtų paskirtas užkietėjęs vietinis bolševikas, už komunistinę veiklą 10 metų sėdėjęs Lietuvos Respublikos kalėjimuose, pirmuoju sovietmečiu užėmęs skyriaus viršininko postą NKVD, vėliau NKGB, karo metais – sovietinis partizanas, diversantas vokiečių okupuotoje Lietuvoje, o pokario laikotarpiu – sąjunginės Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvos SSR A. Gailevičius .

MGB reikėjo lietuviškai kalbančių operatyvinių darbuotojų, todėl 1948 m. nuo 150 iki 400 asmenų buvo padidintas priėmimas į MGB Vilniaus mokyklą. Tačiau Maskva nesutiko, kad sovietinė Lietuva turėtų nacionalinius vidaus kariuomenės dalinius. Dėl vietinių rusakalbių MGB vadovų nepasitikėjimo ir net priešiškumo nacionaliniams kadrams nebuvo įvykdytos ir nutarimo 10 punkto dalys padidinti lietuvių skaičių Valsty- bės saugumo ministerijos aparate. 1948 m. pabaigoje naujasis ministro pavaduoto- jas A. Gailevičius pranešė LKP(b) centro komitetui, kad vykdant CK 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimą miestų bei apskričių komitetai ir MGB apskričių skyriai rekomendavo dirbti MGB 116 lietuvių, tačiau iki lapkričio 1 d. priimti tiktai du, dar 37 kandidatūros svarstomos, o net 77 kandidatai lie- tuviai „išbraukyti“ kaip netinkantys dėl sveikatos ar „kompromituojančių“ duomenų biografijose . Visiškai buvo įvykdytas tik LKP(b) CK nutarimo punktas ištremti iš Lietuvos maksimalų kiekį „banditų“ ir „buožių“ šeimų. Jau 1947 m. lapkričio– gruodžio mėn. buvo ištremtos 736 šeimos (2782 žm.), 1948 m. sausio–vasario mėn. – 284 (1134 žm.), 1948 m. gegužės 22 d. – 11 365 (40 002 žm.), 1949 m. kovo–liepos mėn. – apie 10 tūkst. šeimų (33 500 žm.). Iš viso 1947–1949 m. buvo ištremta per 80 tūkst. žmonių . Tačiau LKP(b) CK nutarimo tikslas – artimiausiu metu likviduoti partizanų sąjūdį – nebuvo pasiektas.

 

LKP(b) CK 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimas suaktyvinti kovą su lietuvių antisovietiniu sąjūdžiu

Visiškai slaptai

(Ypatingasis aplankas)

 

Nr. BC 159/5

1947 m. gruodžio 12 d.

Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos

centro komiteto biuro nutarimas

1947 m. gruodžio 12 d. protokolas Nr. 159 § 5

Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu

pogrindžiu ir jo ginkluotosiomis gaujomis suaktyvinimo

Lietuvos KP(b) CK biuras pažymi, kad, nors ir pasiekta tam tikrų laimėjimų likviduojant respublikoje pogrindines nacionalistines organizacijas ir banditų grupes, tačiau VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimo dalis, kad buržuazinis nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotosios gaujos būtų kuo greičiau likviduotos, vykdoma nepatenkinamai.

Kai kurie partijos apskričių komitetai (Kėdainių, Zarasų ir kai kurie kiti) teisingai suprato savo užduotį – vadovauti kovai su nacionalistiniu pogrindžiu bei jo gaujomis – ir pasiekė nemažų laimėjimų. Tačiau daugumos apskričių partinės, sovietinės ir komjaunimo organizacijos dar nepakankamai įsisąmonina, kaip yra svarbu kovoti su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo gaujomis. Ši kova – viena svarbiausių užduočių.

Lietuvių liaudies priešai – buožės, buržuaziniai nacionalistai ir reakcinė katalikų dvasininkija, skatinami tarptautinės imperialistinės reakcijos, pastaruoju metu suaktyvino teroristinę ir antisovietinę veiklą.

Kai kuriose apskrityse buožių nacionalistinės gaujos ir toliau terorizuoja partinį ir sovietinį aktyvą bei gyventojus. 1947 m. antroje pusėje padažnėjo atvejų, kai masiškai buvo žudomi sovietiniai piliečiai kai kuriose apskrityse (Alytaus, Šiaulių, Vilkaviškio, Lazdijų, Kupiškio). Buožių nacionalistinės gaujos ypač aktyvina teroristinę veiklą artėjant rinkimams į vietinias darbo žmonių deputatų tarybas.

Nepaisant to, partiniai ir sovietiniai organai nemobilizavo visų jėgų ir nepanaudojo visų turimų priemonių kovai su nacionalistiniu pogrindžiu bei jo gaujomis.

Lietuvos KP(b) CK didžiausiu partinių organizacijų trūkumu laiko tai, kad jos neįtraukė į aktyvią kovą su banditizmu plačiųjų darbo žmonių masių: darbininkų, miesto ir kaimo aktyvistų, vargingųjų ir vidutiniųjų valstiečių.

Kai kurie Lietuvos KP(b) apskričių, valsčių komitetai ir pirminės organizacijos neteisingai mano, kad banditizmo likvidavimas yra tik MGB organų pareiga, ir, užuot suorganizavę ir panaudoję vietines jėgas banditų išpuoliams užkirsti ir jiems likviduoti, reikalauja atsiųsti karines įgulas. Į aktyvią kovą su banditizmu neįtrauktos komjaunimo organizacijos, jos nelaiko to vienu svarbiausių savo uždavinių.

Liaudies gynėjų būriai daugumoje apskričių nesukomplektuoti ir nepakankamai panaudojami aktyviai kovai su banditizmu, auklėjamasis darbas tarp liaudies gynėjų atliekamas visiškai nepatenkinamai.

Partinės organizacijos ir MGB organai nesiima priemonių kurti ginkluotas grupes ir būrius iš vietos gyventojų – darbininkų, valstiečių ir kaimo aktyvistų – ir neskatina jų aktyviai dalyvauti kovoje su banditizmu, iš esmės nepakankamai vertina šias priemones, kurios padėtų kuo greičiau likviduoti banditizmą.

Aktyvas apginkluojamas neorganizuotai, partijos apskričių komitetai ir MGB apskričių skyriai nesiima nuolat vadovauti šiam darbui. Gavę ginklus aktyvistai paliekami likimo valiai, nesuburiami į grupes, nemokomi valdyti ginklą, todėl dažnai pasitaiko, kad užpuolus gaujas ginklai panaudojami neefektyviai, o kartais visai nepanaudojami.

Kariuomenės ir MGB organų vykdomos administracinės-čekistinės operacijos dažnai neparemiamos nuodugniu politiniu partinių organizacijų darbu ir gyventojai kartais nežino, kodėl represuojami priešiški elemen- tai. Masinis politinis darbas konkrečiais faktais demaskuojant priešišką buržuazinių nacionalistų ir reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą atliekamas nepatenkinamai ir nepasiekia plačiųjų kaimo darbo žmonių masių.

Kova su banditizmu ne visada derinama su smarkiu ekonominiu puolimu prieš buožiją, kuri yra pagrindinė buržuazinių nacionalistinių gaujų atrama. Respublikoje dar neryžtingai taikomos represinės priemonės (trėmimas) banditų ir gaujų rėmėjų buožių šeimoms kaip atsakas į teroro aktus.

MGB organų darbas išaiškinant ir likviduojant banditų grupes ir banditų junginių vadovaujančius štabus atliekamas nepatenkinamai. MGB organų ryšiai su vietos gyventojais silpni, todėl operatyvinis-čekistinis darbas nėra pakankamai efektyvus.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerija ir Lietuvos KP(b) CK kadrų skyrius nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų sukomplektuoti nacionaliniai kadrai, ypač MGB žemesniuosiuose organuose.

Dėl MGB vietinių organų nepatenkinamo darbo ir silpno jų ryšio su gyventojais daugeliu atvejų neužkertamas kelias gaujų rengiamiems teroro aktams, iš dalies blogai pasirengiama kariuomenės operacijoms ir jos neduoda reikiamų rezultatų.

Respublikos Valstybės saugumo ministerijos dispozicijai priklausančios kariuomenės dalys yra nejudrios, blogai aprūpintos transportu, auklėjamasis darbas tarp eilinių ir karininkų atliekamas nepatenkinamai.

Didžiausias trūkumas tas, kad MGB kariuomenėje nėra lietuvių dalinių, todėl, vykdant kariuomenės operacijas prieš gaujas, neužmezgamas būtinas kontaktas su gyventojais. Nacionalistiniai elementai tuo pasinaudoja ir tarp gyventojų skleidžia priešišką agitaciją, kuria siekiama kurstyti tautinę nesantaiką.

Respublikos Valstybės saugumo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija, taip pat vietiniai jų organai nederina savo veiksmų. MVD organai ir kariuomenė, pasienio pulkai neįtraukiami į kovą su banditizmu.

Lietuvos KP(b) CK biuras ne kartą priėmė nutarimus suaktyvinti kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo gaujomis, tačiau partinės organizacijos ir MGB organai jų iš esmės neįvykdė. CK skyriai (organizacinis, propagandos ir agitacijos, kadrų ir karinis) deramai nekontroliavo, kaip vykdomi šie nutarimai.

Lietuvos KP(b) CK biuras nutaria:

1. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių, valsčių komitetus, pirmines partines organizacijas, sovietines organizacijas, Lietuvos LKJS CK svarbiausia savo užduotimi artimiausiu metu laikyti vykdymą VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimo kuo greičiau likviduoti nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotąsias gaujas, įtraukti į aktyvią kovą su banditizmu plačiąsias darbo žmonių mases. Operatyvines priemones siekiant likviduoti banditizmą derinti su smarkiu puolimu prieš buožiją ir aktyvesniu masiniu politiniu darbu tarp gyventojų.

2. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių ir valsčių komitetus, MGB ir MVD apskričių skyrius ir valsčių poskyrius organizuoti ginkluotas aktyvistų grupes valsčių centruose, sovietiniuose ūkiuose, kolūkiuose, MTS, žirgynuose, įmonėse ir apylinkėse; asmeniškai atsakyti už tai pavedama apskričių, valsčių komitetų sekretoriams ir MGB, MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkams. Parinkti tų grupių narius ir patvirtinti apskričių komitetų biuro posėdžiuose. Šį darbą iš esmės baigti iki 1948 m. sausio 1 d.

Ginkluotas grupes formuoti iš vietos gyventojų, pirmiausia iš sovietinių ūkių ir MTS darbininkų, valstiečių naujakurių, neturtingųjų ir samdinių, sovietinių ir ūkio įstaigų bei organizacijų tarnautojų, iš sovietinės armijos demobilizuotų karių, buvusių partizanų ir jų šeimų narių, nukentėjusių nuo lietuvių buržuazinių nacionalistų ir vokiečių okupantų asmenų.

Visų komunistų ir komjaunuolių, mokančių valdyti ginklą, pareiga – dalyvauti ginkluotuose būriuose.

Ginkluotų grupių vadovais parinkti ir patvirtinti valsčių komitetų sekretorius, vykdomųjų komitetų pirmininkus, MVD, MGB ir milicijos darbuotojus, demobilizuotus sovietinės armijos vadus, įmonių ir įstaigų vadovus, mokančius valdyti ginklą.

Ginkluotoms grupėms ir būriams apskrityje turi vadovauti partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius, MGB apskrities skyriaus viršininkas, valsčiuje – partijos valsčiaus komiteto sekretorius arba valsčiaus partorgas ir MGB valsčiaus poskyrio viršininkas.

Svarbiausias ginkluotų grupių uždavinys – tiesiogiai dalyvauti banditų likvidavimo operacijose, saugoti valstybines ir visuomenines įmones bei įstaigas, taip pat aktyvistus.

3. Įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą aprūpinti formuojamas grupes ginklais ir šaudmenimis.

4. Vadovauti ginkluotam aktyvui ir rūpintis, kad jis būtų panaudojamas kovoje su banditizmu, pavedama Lietuvos KP(b) CK sekretoriui drg. Trofimovui ir LSSR valstybės saugumo ministrui drg. Jefimovui.

5. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių komitetus ir MGB apskričių skyrių viršininkus organizuoti ginkluotų grupių dalyvių karinį mokymą, pirmiausia išmokyti valdyti ginklą ir sistemingai dirbti tarp jų politinį auklėjamąjį darbą.

Karinio mokymo instruktoriais pasitelkti MGB, MVD ir milicijos darbuotojus, demobilizuotus sovietinės armijos karius, buvusius partizanus, MGB vidaus kariuomenės karininkus ir seržantus.

Politiniam darbui skirti nuolatinius politrukus iš partinio ir sovietinio aktyvo.

Pavesti drg. Jefimovui (MGB) ir drg. Preikšui (Lietuvos KP(b) CK) iki gruodžio 25 d. parengti ginkluotų grupių dalyvių karinio mokymo ir politinio lavinimo programas.

6. Pažymėti, kad Lietuvos KP(b) CK biuro š. m. lapkričio 14 d. nutarimas dėl liaudies gynėjų būrių sustiprinimo daugelyje apskričių neįvykdytas. Pareikalauti iš apskričių komitetų sekretorių, MGB apskričių skyrių viršininkų – kaip asmeniškai atsakingų asmenų – užtikrinti, kad iki 1948 m. sausio 1 d. šis nutarimas būtų įvykdytas (sukomplektuoti būrius, organizuoti karinį ir politinį parengimą, aprūpinti materialiai ir tinkamai panaudoti juos kovoje su banditizmu).

7. Įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą iš esmės pagerinti MGB vietinių organų darbą išaiškinant ir sutriuškinant pogrindinius nacionalistinius centrus, grupes, banditų junginius ir jų štabus. Imtis priemonių, kad būtų efektyviau panaudojama MGB kariuomenė, ir suaktyvinti politinį darbą tarp eilinių ir karininkų.

Manome, kad formuojant valsčiuose ginkluotas grupes tikslinga nedideles MGB kariuomenės įgulas sujungti į didesnius operatyvinius kariuomenės vienetus, kad jos būtų efektyviau panaudojamos likviduojant gaujas.

8. Lietuvos KP(b) CK mano, kad ypač būtina respublikos MGB vidaus kariuomenėje turėti lietuvių karinius dalinius.

Prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSRS valstybės saugumo ministerijai formuoti karines dalis iš vietos gyventojų.

9. Atsižvelgiant į tai, kad MGB kariuomenėje nėra pakankamai autotransporto, o tai mažina jos judrumą bei manevringumą ir nepaprastai apsunkina sėkmingai atlikti kovos su banditizmu operacijas, prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSR Sąjungos valstybės saugumo ministerijai pakeisti Lietuvos SSR MGB kariuomenėje 120 netinkamų automašinų ir skirti 360 komplektų autodrezinų.

10. Siekiant sustiprinti LSSR valstybės saugumo ministeriją ir jos vietinius organus vietos nacionaliniais kadrais, įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą ir Lietuvos KP(b) CK skyriaus [viršininką] drg. Šupikovą:

a) per savaitę parinkti ir pristatyti CK biurui tvirtinti ministro pavaduotojo kadrų reikalams kandidatūrą;
b) 1947 m. gruodžio mėn. parinkti ir išsiųsti vadovaujančiam ir atsakingam dar-bui į MGB apskričių skyrius ne mažiau kaip 40 komunistų, mokančių lietuvių kalbą;
c) į MGB aparatą, ypač valsčių skyrius, papildomai įtraukti patikrintų vietos kad- rų. Kartu su partijos apskričių komitetais ir miestų komitetais šiam tikslui parinkti 100 žmonių – komjaunuolių ir sovietinių įstaigų darbuotojų, mokančių lietuvių kalbą;
d) padidinti respublikinės MGB mokyklos moksleivių kontingentą nuo 150 iki 400 žmonių ir iki 1948 m. vasario 1 d. priimti į šią mokyklą klausytojus, tarp jų – 200 žmonių iš liaudies gynėjų būrių, 150 iš komjaunimo organizacijų ir 50 komunistų;
e) suorganizuoti trumpalaikius kursus ir seminarus MGB operatyviniams darbuotojams parengti ir perkvalifikuoti.

11. Įpareigoti Lietuvos LKJS CK iki 1948 m. vasario 1 d. parinkti ir išsiųsti į respublikinę MGB mokyklą ne mažiau kaip 150 komjaunuolių.

12. Pasiūlyti LSSR valstybės saugumo ministerijai ir Vidaus reikalų ministeri- jai kartu su partijos apskričių komitetais ir miestų komitetais atrinkti 150 žmonių iš MVD ir milicijos operatyvinių darbuotojų MGB žemesniesiems organams sustiprinti.

13. Prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSR Sąjungos vidaus reikalų ministerijai leisti atrinkti iš Lietuvos SSR MVD ir milicijos operatyvinių darbuotojų 150 lietuvių MGB žemesniesiems organams sustiprinti.

14. Pasiūlyti Lietuvos KP(b) apskričių ir miestų komitetams padėti MVD apskričių ir miestų skyriams sukomplektuoti MVD ir milicijos organus, įtraukiant į juos operatyvinius darbuotojus.

15. Pavesti Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininkui drg. Gedvilui ir Lietuvos KP(b) Vilniaus miesto komiteto sekretoriui drg. Čistiakovui iki 1948 m. sausio 1 d. išspręsti klausimą, kad respublikinei MGB mokyklai būtų suteiktos reikalingos patalpos.

16. Pavesti drg. Jefimovui ir drg. Bartašiūnui iki gruodžio 25 d. peržiūrėti MGB kariuomenės įgulų dislokavimą respublikos apskrityse ir valsčiuose siekiant sustiprinti įgulas tose vietovėse, kur daugiausia išplitęs banditizmas, ir panaudoti MVD pajėgas.

17. Įpareigoti drg. Jefimovą ir drg. Bartašiūną iki gruodžio 25 d. parengti rinkimų apygardų apsaugos užtikrinimo planą ir atsižvelgiant į tai laiku paskirstyti operatyvinius darbuotojus, milicijos pajėgas, kariuomenės dalis ir ginkluotas aktyvistų grupes.

18. Lietuvos KP(b) CK biuras mano, kad atsakant į buožių nacionalistinių gaujų te- roro aktus būtina imtis ryžtingų represinių priemonių prieš buožes.

Įpareigoti LSSR valstybės saugumo ministeriją (drg. Jefimovas) remiantis SSR Sąjungos ministrų tarybos 1947 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, atsakant į teroro aktus, 1947 m. gruodžio mėn. ištremti už Lietuvos SSR ribų maksimalų kiekį banditų šeimų ir gaujų rėmėjų buožių šeimų iš tų apskričių, kur daugiausia išplitęs banditizmas.

19. Pavesti Lietuvos SSR ministrų tarybai (drg. Gedvilas) mobilizuoti autotransportą ir skirti Valstybės saugumo ministerijai būtiną kuro ir tepalų limitą siekiant užtikrinti banditų šeimų ir jų rėmėjų buožių trėmimą.

Įpareigoti Lietuvos geležinkelių viršininką pasirūpinti, kad būtų laiku parengti ir pristatyti vagonai tremiamųjų šeimoms išvežti.

20. Prašyti SSRS ministrų tarybą gruodžio mėnesį skirti Lietuvos SSR papildomai 100 tonų benzino banditų šeimoms ir banditų rėmėjams buožėms išvežti už respublikos ribų atsakant į teroro aktus.

21. Įpareigoti Lietuvos KP(b) CK propagandos ir agitacijos skyrių, apskričių ir miestų komitetus suaktyvinti agitacinį propagandinį darbą aiškinant Lietuvos KP(b) CK XV plenumo iškeltus uždavinius. Sistemingai dirbti politinį darbą tarp gyventojų demaskuojant buržuazinių nacionalistų ir ginkluotųjų gaujų priešišką veiklą (pranešimuose ir pokalbiuose, laikraščiuose, lapeliuose ir t.t.), tam plačiai panaudoti konkrečius vietinius jų piktadarysčių faktus.

Sistemingai aiškinti gyventojams sovietų valdžios organų vykdomas represines priemones, kurių imamasi prieš banditų ir jų rėmėjų buožių šeimas atsakant į teroro aktus.

22. Įpareigoti respublikos partines organizacijas ir MGB organus aktyviau demaskuoti reakcinę katalikų dvasininkiją ir užkirsti kelią priešiškai jos veiklai, kartu visokeriopai skatinti lojaliai nusiteikusius kunigus, kad jie kreiptųsi į tikinčiuosius smerkdami banditizmą ir demaskuotų reakcingą dvasininkijos dalį, padedančią gaujoms.

23. Pažymėti, kad pastaruoju metu nacionalistiniai elementai aktyviau kuria pogrindines organizacijas tarp aukštųjų mokyklų studentų, gimnazijų ir progimnazijų moksleivių ir aktyviau verbuoja į jas narius.

Įpareigoti partijos apskričių ir miestų komitetus, Lietuvos LKJS CK suaktyvinti idėjinį auklėjamąjį darbą mokyklose ir aukštosiose mokyklose. Ryžtingiau demaskuoti dėstant pasakomas priešiškas ir politiškai neteisingas mintis ir atitinkamai auklėti dėstytojų kadrus, studentiją bei moksleiviją. Kelti klausimus Lietuvos KP(b) CK dėl atleidimo iš darbo dėstytojų ir pašalinimo iš mokyklų moksleivių, užsiimančių priešiška veikla.

24. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių ir miestų komitetus sustiprinti partinį vadovavimą MGB ir MVD organams, sistemingai svarstyti apskričių ir miestų komitetų biurų posėdžiuose kovos su banditizmu, MGB, MVD organų ir milicijos darbuotojų politinio auklėjimo, jų kvalifikacijos kėlimo, kovingumo ir drausmės stiprinimo klausimus.

25. Lietuvos KP(b) CK biuras reikalauja, kad visos partinės, sovietinės ir komjaunimo organizacijos visokeriopai padidintų politinį budrumą, ryžtingai kovotų su ištižimu ir aplaidumu, stiprintų partinių ir sovietinių organizacijų drausmę. Ypač atkreipti dėmesį į tai, kad toliau būtų stiprinamos visos žemesniosios sovietinio aparato grandys ir sovietinis teisėtumas.

26. Lietuvos KP(b) CK biuras laikosi nuomonės, kad už nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų liekanų likvidavimą yra atsakingi partijos apskričių bei miestų komitetų biurai ir asmeniškai jų pirmieji sekretoriai.

Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių, miestų ir valsčių komitetus nuolat ir atkakliai gvildenti banditizmo likvidavimo, nacionalistinio pogrindžio išaiškinimo klausimus ir imtis visų priemonių, kad artimiausiu metu būtų likviduotas buržuazinis nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotosios gaujos.

27. Pasiūlyti Lietuvos KP(b) miestų ir apskričių komitetų sekretoriams supažindinti su šiuo nutarimu Lietuvos KP(b) miestų ir apskričių komitetų biurus, valsčių komite- tų sekretorius, valsčių partorgus, MGB ir MVD apskričių, miestų ir valsčių skyrių viršininkus.

Lietuvos KP(b) CK sekretorius

A. Sniečkus


 Mindaugas Pocius

Vieningas lietuvių tautos atsakas J. Stalinui

1940 m. liepos 21 d. falsifikuotais rinkimais išrinktas marionetinis „liaudies” seimas paskelbė, kad Lietuvoje įvedama sovietų santvarka, ir nutarė prašyti SSRS aukščiausiąją tarybą priimti LSSR į SSRS sudėtį sąjungine respublika. „Savanoriškas prisijungimas” įvyko. LKP(b) propagandistai skelbė, kad „liaudies” seimas tokiu būdu išreiškė visos lietuvių tautos valią. Jau nebereikia įrodinėti, kad tai buvo akivaizdus melas. Tačiau nederėtų užmiršti, kad tuomet nemažai gyventojų miglotai suvokė politinę situaciją, dalis buvo suklaidinti demagogiškų komunistų pažadų ir tikėjo Sovietų Sąjungos santvarkos teisingumu.

1940–1941 m. sovietinė okupacija Lietuvos gyventojams parodė, ką iš tikrųjų reiškia gyventi SSR Sąjungoje, o 1944 m. vasarą prasidėjusi reokupacija kraštui atnešė naujas nelaimes: buvo žudomi slapstęsi nuo mobilizacijos ir kiti nekalti žmonės, prasidėjo NKVD baudžiamųjų dalinių teroras ir smurtas.

1945 m. vasarą LKP(b) CK (matyt, VKP(b) biurui Lietuvoje „patarus”) atsirado tinkama proga parodyti vergišką nuolankumą diktatoriui J. Stalinui – artėjo sovietų valdžios paskelbimo ir LSSR „įsijungimo į broliškų tarybinių respublikų sąjungą” penktosios metinės. Šia dingstimi LKP(b) CK vadovybė nutarė pasiųsti J. Stalinui padėkos laišką su Lietuvos gyventojų parašais.

Tuomet ką tik buvo baigęsis karas Europoje, vyko pasirengimas Potsdamo konferencijai (pradėta 1945 m. liepos 17 d.). Šie įvykiai žadino politinių pasikeitimų viltis. Lietuvoje tikėta, kad greitai kils karas tarp Vakarų valstybių ir SSRS. Sovietų valdžia nemažai daliai gyventojų atrodė laikina, netvirta.

Tačiau visai kitaip politinę padėtį įsivaizdavo komunistai. Nedelsiant buvo pradėta organizuoti laiško pasirašymo kampanija, prasidėjo visuotinė agitacija. Pavyzdžiui, Kauno mieste birželio mėn. prie didesnių įmonių ir įstaigų buvo priskirta 70 komunistų, 150 profsąjungos aktyvistų, jie turėjo dirbti „politinį-masinį darbą”. Kad kampanija būtų sėkminga, mobilizuota 700 žmonių iš profsąjungos ir komjaunimo aktyvo, prie kiekvienos profsąjungos priskirti atsakingi įgaliotiniai .

Nepaisant to, jau pačioje akcijos pradžioje išryškėjo nenumatyti dalykai. Petrašiūnų elektrinės darbuotojų susirinkime iš 200 dalyvavusiųjų laišką pasirašė tik 12. Kojinių fabrike „Cotton” pasirašytas laiškas paslaptingai dingo. „Valgio” įmonėje viena moteris pareiškė, kad ji „nieko prieš pasirašyti, bet tik už laisvą nepriklausomą Lietuvą”. Renkant parašus privačiai, penkiose Kauno miesto gatvėse buvo surinkti tik 87 para- šai. Pačių LKP(b) informatorių duomeni-mis, Kauno mieste nuo birželio 3 d. iki liepos 13 d. buvo surinkta 43 300 parašų (skaičiai gali būti padidinti) .

Nors kai kurie agitatoriai grasindavo net Sibiru ir NKVD , tačiau lietuviai vienodai boikotavo laiško pasirašymą tiek mieste, tiek kaime.

Tokiam ryžtingam žmonių nusistatymui įtaką darė ir tarp gyventojų skleidžiama kontragitacija. LSSR valstybės saugumo liau-dies komisaras A. Guzevičius 1945 m. lie-pos mėn. specialiu pranešimu informavo VKP(b) biuro Lietuvoje pirmininką M. Suslovą, LKP(b) CK sekretorių A. Sniečkų ir SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotoją B. Kobulovą, kad Vilniaus universitete studentai prieš pasirašymą kalbėjo: „Jeigu šis laiškas bus nusiųstas, tai pasauliui bus aišku, kad lietuvių tauta yra už sovietų valdžią, ir tada viltys apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą žlugs” . Minėtame pranešime A. Guzevičius pažymi, kad Vilkaviškio apskrities Žilių (?) valsčiaus Bobių apylinkėje laišką pasirašė tik 184 žmonės, Utenos apskrities Dugelskoj (taip originale) valsčiuje visi klausytojai išėjo iš susirinkimo nepasirašę, Utenos sviesto įmonėje iš 15 darbininkų pasirašė tik direktorius . Daugybė panašių faktų buvo užfiksuota visoje respublikoje. Antai Rokiškio valsčiuje liepos pradžioje buvo platinamas tokio turinio atsišaukimas:

Lietuviai

Neatiduokite savo parašų rusams, nes po to reiks amžinai būti vergijoje. Dabar Pabaltijo klausimas sprendžiamas tarptautiniame teisme ir šie parašai nuspręs mūsų likimą, arba mes verti laisvės, arba amžinai būsime vergijoje. Nepraraskite drąsos ir nepasirašinėkite, tiktai tada iš tikrųjų greitai būsime laisvi.

Rokiškio apskrities Juodupės valsčiuje, „Nemuno” įmonėje liepos 6 d. agitatoriai surengė mitingą, tačiau iš 38 darbininkų laišką pasirašė tik 3. Šios įmonės profsąjungos lyderis Bronius Galvanauskas saugumiečiams pareiškė: „Aš nenoriu pasirašyti, nes vėliau mane niekins lietuviai”. LSSR valstybės saugumo liaudies komisarą A. Guzevičių lie-pos 8 d. jo parankiniai informavo, kad Rokiškio miesto „Plūgo” fabrike buhalterė Janina Maslauskienė ir tekintojas Leonas Gaidelis per agitacinį mitingą viešai išjuokė laiško pasirašymo renginį, „šmeižė vadą ir vyriausybę”, kvietė darbininkus nedalyvauti mitinge ir nepasirašyti laiško . Dalis darbininkų iš mitingo demonstratyviai išėjo, o iš 40 dalyvavusiųjų pasirašė tik 8. Po mitingo J. Maslauskienė buvo suimta.

Tuomet tauta dar nebuvo įbauginta, pasipriešinimo dvasia tebebuvo stipri, nors suimtųjų skaičiai siekė dešimtis tūkstančių. Negalima sakyti, kad žmonės buvo paveikti partizanų grasinimų, nes miestuose ginkluotas pogrindis beveik neegzistavo.

SSRS NKVD–NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka 1945 m. liepos 11 d. siunčia slaptą tarnybinį raštą VKP(b) biuro Lietuvoje pirmininkui M. Suslovui ir LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui, kuriame pažymi: „Tokio svarbaus politinio renginio [turima galvoje laiško pasirašymo kampanija. – M.P.] organizavimo sistema tokiu pavidalu, kaip dabar daugelyje vietovių organizuojama, yra garbingo mūsų partijos ir tautų vado vardo įžeidimas”. Minėtas slaptas raštas labai panašus į Rusijos Federacijos valstybiniame archyve, J. Stalino „Ypatingajame aplanke” saugomą tarnybinį raštą, kuriuo apie laiško pasirašymą SSRS LKT pirmininką J. Stali-ną 1945 m. liepos 12 d. informavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija . NKVD vadovas J. Stalinui persiuntė SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo B. Kobulovo, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo A. Apolonovo ir SSRS NKVD–NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos L. Berijai adresuotą bei objektyviai susidariusią situaciją apibūdinantį dokumentą, kurį žemiau pateikiame susipažinti. Įdomus sutapimas: maždaug liepos 12–13 d. L. Berija gavo J. Stalino leidimą pradėti pirmuosius didesnius partizanų šeimų trėmimus Lietuvoje .

Skelbiamas unikalus dokumentas svarbus tuo, kad parodo, kokiomis nuotaikomis gyveno žmonės, kiek nedaug buvo sovietų valdžios ir Lietuvos prijungimo prie SSRS šalininkų. Iš dokumento matyti, kad saugumo organai kaltę už kampanijos žlugimą norėjo suversti LKP(b) CK ir partijos žemesniosioms organizacijoms. Komunistų prastai organizuotas agitacinis darbas, žeminanti laiško pasirašymo procedūra iš tikrųjų nebuvo svarbiausios priežastys, lėmusios Lietu-vos gyventojų priešišką nusistatymą. SSRS NKVD–NKGB vadovybei psichologiškai buvo sunku pripažinti, kad svarbiausias nesėkmės kaltininkas – lietuvių tauta.

Nesėkminga laiško J. Stalinui pasirašymo kampanija – tai išties mylinčios laisvę, išlaikiusios savigarbą tautos atsakymas nekenčiamam tironui. Tokių Lietuvos piliečių vienybės, drąsos ir sąmoningumo apraiškų mūsų istorijoje nedaug – 1919–1920 m. kovos dėl nepriklausomybės, Atgimimo laikų įvykiai, Sausio 13-oji, pučas.

Žinoma, 1949–1950 m., po žiaurių masinių represijų (trėmimų, areštų) ir silpstant partizaniniam sąjūdžiui, tauta jau nebūtų išdrįsusi parodyti tokį ryžtą.

Laiško pasirašymą (kaip teisingai apibūdino dokumente paminėti nežinomi Lietuvos piliečiai) sąlyginai būtų galima vadinti plebiscitu, pirmuoju lietuvių tautos referendumu už Lietuvos nepriklausomybę. Renginio žlugimas – akibrokštas, „spjūvis į veidą”, neeilinis įvykis, žinant, kad daugelis Sovietų Sąjungos tautų apie tokį protestą net nedrįsdavo pagalvoti, o Vakarų demokratinės šalys prisibijojo „proletariato šalies” vado ir su juo kalbėjo pagarbia diplomatine kalba.

Kokias emocijas J. Stalinui sukėlė šis saugumo vadovų dokumentas, kokią nuomonę jis susidarė apie lietuvių tautą, galima tik spėlioti. Vis dėlto tikėtina, kad jam tai buvo nemalonu, žeidė savimeilę ir galėjo sukelti keršto jausmus.


L. Berijos 1945 m. liepos 12 d. laiškas J. Stalinui,

V. Molotovui ir G. Malenkovui

Nr. 832 /b                                                                                                                                              Nuorašas

1945 m. liepos 12                                                                                                                                   Visiškai slaptai

Egz. Nr. 4

Drg. J. Stalinui

Drg. V. Molotovui

Drg. G. Malenkovui

 

 

Siunčiu Jums vertą dėmesio draugų Kobulovo, Apolonovo ir Tkačenkos pranešimą apie tai, kaip Lietuvos SSR gyventojai pasirašinėja laišką draugui Stalinui Sovietų valdžios respublikoje penktųjų metinių proga.

 

SSR Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras

(L. Berija)


B. Kobulovo, A. Apolonovo ir I. Tkačenkos 1945 m. liepos 12 d. laiškas L. Berijai

[19]45 m. liepos 12 d.                                                                                                                                  Nuorašas

Visiškai slaptai

SSRS vidaus reikalų liaudies komisarui

drg. L. Berijai

 

Artėjant š. m. liepos 21 d. penktosioms Sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje ir jos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą metinėms, Lietuvos KP(b) CK priėmė nutarimą nusiųsti drg. Stalinui laišką su Lietuvos SSR gyventojų parašais.

Lietuvos KP(b) CK nutarimu šiuo klausimu buvo numatyta atlikti platų agitacinį aiškinamąjį darbą tarp gyventojų.

Tačiau Lietuvos KP(b) CK aparatas tik perdavė telefonu partijos apskričių komitetams Lietuvos KP(b) CK nutarimo turinį ir išsiuntinėjo laiško drg. Stalinui tekstą, kad būtų renkami parašai.

Nė vieno vadovaujančiojo respublikos darbuotojo, kuris organizuotų šią svarbią politinę priemonę, Lietuvos KP(b) CK į vietas neišsiuntė.

Partijos apskričių komitetų sekretoriai irgi neatsakingai žiūrėjo į šį reikalą ir deramai nepainstruktavę nusiuntė į valsčius įgaliotiniais antraeilius darbuotojus rengti kaimo gyventojų susirinkimų.

Partijos apskričių komitetų įgaliotiniai apsiribojo tuo, kad suorganizavo trumpus piliečių susirinkimus tik valsčių centruose, įstaigose ir įmonėse, o rengti susirinkimus kaimuose ir vienkiemiuose pavedė žemesniosios grandies darbuotojams, tarp kurių nemažai pasitaikė politiškai nepatikimų ir antisovietinių elementų.

Antai Panevėžio apskrities komiteto įgaliotiniu Pomnianų [taip dokumente. – M. P.] valsčiuje paskirtas „Spartako” sporto draugijos pirmininko pavaduotojas Daušas, kurį mes š. m. lie- pos 8  d. suėmėme kaip aktyvų nacionalistinės organizacijos „Laisvės kovotojų sąjunga” dalyvį.

Tos pat apskrities Truškių, Stebeikių [turi būti Tryškių, Stebėkių. – M. P.] apylinkių tarybose organizuoti susirinkimus buvo pavesta buvusiems vokiečių seniūnams buožėms Karučiui ir Pananiui.

Naudodamiesi tuo, kad partinės organizacijos deramai neatlieka darbo, antisovietiniai elementai ir banditai dėl laiško drg. Stalinui pradėjo priešišką agitaciją, esą šiuo laišku Sovietų valdžia vykdo slaptą plebiscitą ir norėdama įsitvirtinti Lietuvoje kartu siekia įrodyti Anglijai ir Amerikai, kad lietuvių liaudis esanti atsidavusi Sovietų valdžiai.

Dėl vietinių partinių organizacijų neatsakingumo ši priemonė daugelyje Lietuvos rajonų iš esmės buvo sužlugdyta.

Antai Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje iš 8000 suaugusių gyventojų drg. Stalinui adresuotą laišką pasirašė 250 žmonių.

Utenos apskrities Vyžuonų miestelyje partijos apskrities komiteto įgaliotinis Kaminskis, norėdamas surinkti parašus po laišku, per susirinkimą pastatė stalą prie durų. Kad nereikėtų pasirašyti laiško, žmonės išlindo į lauką pro langus.

Kretanavo [? – M. P.] valsčiaus Švenčionių apylinkės taryboje iš 100 susirinkime dalyvavusių žmonių laišką drg. Stalinui pasirašė tik apylinkės tarybos pirmininkas.

Žukovskio [? – M. P.] apylinkės taryboje organizuoti susirinkimus buvo pavesta politiškai nepatikimam asmeniui – kažkokiam Jakuliui ir vietos telefonistei Baikūnienei, kurios sesuo yra gaujos vado žmona. Dėl to šioje apylinkės taryboje iš 600 suaugusių gyventojų laišką drg. Stalinui pasirašė tik 5 žmonės.

Panašių faktų būta ir tarp miesto gyventojų.

Antai „Maisto” fabrike Tauragėje iš dalyvavusių susirinkime 200 darbininkų laišką pasirašė tik 7 žmonės.

Vinių gamykloje Šiauliuose tarp darbininkų nebuvo atlikta aiškinamojo darbo, todėl laišką pasirašė tik 4 žmonės.

„Maisto” mėsos kombinate Kaune iš dalyvavusių susirinkime 600 darbininkų laišką pasirašė 150 žmonių.

Kauno universitetinėse klinikose iš 150 žmonių, kurie dalyvavo susirinkimuose, laišką pasirašė tik 10 žmonių.

Tauragės gimnazijoje iš dalyvavusių susirinkime 200 moksleivių laišką pasirašė tik 6 žmonės, visi kiti demonstratyviai išėjo iš susirinkimo.

Iš esmės yra informuoti drg. Suslovas ir Sniečkus.

Operatyviniams sektoriams duotas nurodymas suiminėti asmenis, trukdančius svarstyti ir pasirašyti laišką draugui Stalinui.

Kartu aktyviau imamės čekistinių priemonių artėjant penktosioms Lietuvos sovietizacijos metinėms.

 

SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas

SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Apolonovas

SSRS NKVD–NKGB įgaliotinis Lietuvoje Tkačenka

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras