LGGRTC LOGO

 

Arvydas Anušauskas. Ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės

 

    Sąjūdžiai dėl tautinės nepriklausomybės buvusios Sovietų Sąjungos vakarinėje dalyje, arba Molotovo–Ribentropo pakto zonoje 1944–1953 m. organizavo ginkluotą kovą su sovietiniais okupantais. Be abejo, šių sąjūdžių intencijos ir atsiradimo priežastys buvo įvairios. Vakarų Ukrainoje dėl tautinės valstybės sukūrimo nuo pat 1918 m. buvo kovojama su visomis valstybėmis, kurios pakaitomis valdė jos teritoriją – su Lenkija, Sovietų Sąjunga bei Vokietija. 1940 m. prasidėjusi okupuotų Baltijos šalių kova dėl nepriklausomybės atkūrimo 1941 m. perėjo į ginkluotos kovos fazę. Dėl tuometinės geopolitinės padėties, nepriklausomybės sąjūdžiai Baltijos šalyse didžiausiu savo priešu laikė Sovietų Sąjungą. Vokietijos okupacijos atžvilgiu buvo laikomasi laukimo ir neginkluotos kovos taktikos, o sovietinei okupacinei politikai buvo priešinamasi ir ginkluotu būdu. Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos tautinių sąjūdžių ginkluota kova dėl nepriklausomybės 1945–1953 m. tapo viską lemiančiu veiksniu. Šio straipsnio tikslas – atskleisti tų sąjūdžių ypatybes remiantis sovietinių karinio slopinimo struktūrų statistiniais dokumentais. Pagrindinė karinio slopinimo jėga buvo Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenė. Nors ne kartą keitėsi šios kariuomenės pavaldumas ir struktūra, bet jos paskirtis buvo viena – ginkluotu būdu, naudojant visas priemones nuslopinti bet kokį pasipriešinimą sovietų valdžiai. Antrojo pasaulinio karo metu sovietinė vidaus kariuomenė vykdė ir kitas karines užduotis. 1942–1945 m. ji sulaikė 348 935 nuo savo dalinių atsilikusius kareivius ir 156 621 neorganizuotai pasitraukusį iš mūšio lauko, daugiau kaip pusketvirto milijono žmonių be dokumentų. 1945 m. okupavus Vokietiją, vidaus kariuomenės daliniai sulaikė 144 784 internavimo išvengusius vokiečius, 242 237 žmones, turinčius repatrijuoti į Sovietų Sąjungą, 53 469 vokiečių nelaisvėje buvusius sąjunginių valstybių kareivius ir karininkus ir t.t. Kaip teigiama dokumentuose, 1941–1946 m. slopindami tautinius pasipriešinimo sąjūdžius Vidaus kariuomenės daliniai nužudė ar nukovė 69 299 ginkluotojo ar neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius ir sulaikė ar paėmė į nelaisvę 208 817 žmonių (žr. 1 lentelę):

1 lentelė. Vidaus kariuomenės kovos su tautiniais ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdžiais rezultatai

1941

1942

1943

1944

1945

1946

Iš viso

Nukauta partizanų

8

174

997

29 511

30 057

8552

69 299

Paimta į nelaisvę partizanų

152

2171

9085

50 270

119 366

27 773

208 817

Iš viso

160

2345

10 082

79 781

149 423

36 325

278 116

    Lentelė sudaryta remiantis:. NKVD–MVD–MGB vidaus kariuomenės kovinės ir operatyvinės tarnybinės veiklos 1941–1946 m. pažyma, Rusijos valstybinis karo archyvas (toliau – RVKA), f. 38650, ap. 1, b. 313, l. 3.

    1942 m. sausio 4 d. Valstybinio gynybos komiteto nutarimu Nr. 10099-ss NKVD vidaus kariuomenei įsakyta “žengti į išlaisvintus miestus paskui Raudonosios armijos dalinius ir nedelsiant vykdyti NKVD kariuomenei iškeltus uždavinius”. Svarbiausia užduotis – “politinio banditizmo liekanų ir aktyvių antisovietinių elementų likvidavimas <…>, specialių priemonių vykdymas pagal SSRS MGB–MVD ir sąjunginių respublikų ypatingą užduotį <…>”. Specialios priemonės – tai pirmiausia trėmimai. 1943 m. lapkričio mėn. vykdant tokias specialias priemones ištremta 68 200 karačiajų, tų pačių metų gruodžio mėn. – 94 356 kalmukai, 1944 m. sausio–vasario mėn. – 590 900 čečėnų, ingušų ir balkarų ir t.t.4 Tačiau tai tebuvo trumpalaikės operacijos. Didžiausias vidaus kariuomenės rūpestis buvo slopinti pogrindžio ir vietos gyventojų remiamą ginkluotąjį antisovietinį pasipriešinimą. Tuo tikslu ilgam laikui buvo sutelktos didelės NKVD–MGB pajėgos. Per karą šiose gerai ginkluotose pajėgose tarnavo 167 tūkst. kareivių (1945 m. sausio 1d.), vėliau – 128 800 kareivių (1946 m. sausio 1d.). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dalis vidaus kariuomenės dalinių buvo išformuoti (pirmiausia išformuota dalis Raudonosios armijos užnugario apsaugos pulkų). Okupuotose Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje aktyviai veikusiam ginkluotajam tautiniam pogrindžiui slopinti palikta 73 700 žm. Būtent pradedant 1946 m. galima lyginti minėtų kraštų antisovietinio pogrindžio mastus. Tik tuomet čia buvo dislokuotos nuolatinės NKVD kariuomenės įgulos. Iki 1946 m. daugybė nuolat keitusių savo pavaldumą ir įvairius frontus aptarnavusių NKVD karinių dalinių, vykdydami ginkluotojo pasipriešinimo karinio slopinimo užduotis, kartais labai trumpai užsibūdavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje ar Vakarų Gudijoje. Jie nuolat keisdavo savo išsidėstymo vietas, nes sekė įkandin frontų arba būdavo permetami vykdyti karinių baudžiamųjų operacijų į vis naujas užimamas teritorijas. Be to, nereikia pamiršti, kad NKVD karinės pajėgos sudarė vieningą sistemą. Antai kai kurie NKVD daliniai buvo dislokuoti Maskvoje, tačiau dalyvavo slopinant ginkluotąjį pasipriešinimą Lietuvoje ar Estijoje. Todėl labai svarbu įvertinti visą Sovietų Sąjungoje veikusią karinio slopinimo sistemą ir palyginti įvairiuose kraštuose vykusių kovų intensyvumą. Tai suteikia ypač daug peno apmąstymams.

    1946 m. Baltijos tautų ir ukrainiečių ginkluotasis pasipriešinimas buvo dar pakankamai galingas. Būtent tais metais jis įgavo naują pavidalą. 1945 m. legalizavosi dešimtys tūkstančių nelegaliai gyvenusių ar besislapsčiusių žmonių. Miškuose liko tik organizuotos ginkluotų partizanų grupės. Slopindama šiuos tautinius ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdžius, NKVD vidaus kariuomenė 1946 m. nukovė daugiau kaip 8 tūkst. žm. (žr. 2 lentelę):

2 lentelė. Tautinių ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdžių slopinimas 1946 m.

 

Estija

Latvija

Lietuva

Ukraina

Vakarų Baltarusija

Iš viso

Nukauta partizanų

188

214

1584

6526

40

8552*

Paimta į nelaisvę

1587

428

4461

19 547

1750

27 773

Partizanų antpuolių,

tarp jų:

270

696

1840

1619

142

4567

diversijų

6

16

24

75

-

121

užpulti MVD–MGB kareiviai

7

24

64

78

12

185

užpulti naikintojai

14

60

101

204

-

379

užpulti sovietiniai partiniai aktyvistai

60

98

350

338

46

892

užpulta sovietinės valdžios įstaigų

4

16

78

50

5

153

užpulta vietinių gyventojų

102

336

1047

558

37

2080

užpulta Raudonosios armijos kareivių

18

15

35

123

2

193

Užpulta valstybinių įmonių

54

117

38

103

34

346

Išplatinta atsišaukimų kariuomenės išsidėstymo vietose

 

5

 

14

 

103

 

90

 

6

 

218

Vidaus kariuomenės nuostoliai:

    žuvusieji

 

22

 

23

 

125

 

241

 

5

 

416

    sužeistieji

34

31

137

342

3

547

    dingusieji be žinios

   

4

4

 

8

žuvo civilių gyventojų

200

320

2262

1175

138

4097

    Lentelė sudaryta remiantis 1947 m. rugsėjo 3 d. pažyma Latvijai, rugsėjo 3 d. pažyma Lietuvai, rugpjūčio 4 d. pažyma Baltarusijai, rugsėjo 9 d. pažyma Ukrainai “Apie SSRS MGB vidaus kariuomenės kovinės veiklos rezultatus ir operatyvinę padėtį dislokacijos vietose”, ibid., l. 10-15.
    *Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenė 1946 m. Lenkijoje nukovė 423 ir paėmė į nelaisvę 1155 antikomunistinio pogrindžio dalyvius.

    Visi vidaus kariuomenės veiklos rezultatai minimose teritorijose priskirtini didžiausiam ten išdėstytam junginiui – divizijai. Lietuvoje tai buvo 4-oji šaulių divizija, Latvijoje – 5-oji šaulių divizija, Estijoje – 63-oji šaulių divizija (nuo 1946 m. vasaros 63-iosios divizijos vadovybė buvo permesta iš Lietuvos į Estiją, o 1946 m. gruodžio mėn. ši divizija išformuota), Baltarusijoje – 7-oji ir 10-oji šaulių divizijos. Tik Ukrainoje visos pajėgos buvo valdomos specialios apygardos vadovybės (tokia pat apygarda veikė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje iki 1946 m. gegužės mėn.). Ten tautinį pasipriešinimą slopino 62-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji šaulių divizijos, 290-asis, 12-asis, 141-asis ir 1-asis motorizuotas šaulių pulkas.

    Ukrainoje ir Lietuvoje ginkluota kova dėl nepriklausomybės buvo atkakliausia. Lietuvių rezistentai tuo laikotarpiu atkaklumu neretai pranokdavo ir ukrainiečius. 1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje - septyniolika, lietuvių rezistentai įvykdė 1840 antpuolių, o Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1619 antpuolių. Iš pateiktų duomenų matome, kad MVD–MGB kareiviai ir ginkluoti sovietiniai aktyvistai Lietuvoje ir Ukrainoje buvo puolami vienodai. Vakarų Ukrainoje stribai buvo užpuolami ir nuginkluojami du kartus dažniau, o Raudonosios armijos daliniai ten buvo puolami net tris kartus dažniau. Taigi ir sovietinių dalinių nuostoliai Vakarų Ukrainoje buvo dvigubai didesni negu Lietuvoje. Antra vertus rezistentų nuostoliai Vakarų Ukrainoje buvo keturis kartus didesni negu Lietuvoje. Ten 1946 m. žuvo 6526 rezistentai, Lietuvoje – 1584. Be to, Lietuvoje kur kas grieščiau buvo elgiamasi su išdavikais bei kolaborantais: čia sovietinių partinių aktyvistų, NKVD–NKGB agentų nukauta net du kartus daugiau negu Vakarų Ukrainoje. Remiantis šiais duomenimis galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje ginkluoti partizanų būriai buvo ne tokie gausūs kaip Vakarų Ukrainoje (ir patirdavo dvigubai mažesnius nuostolius). Tai galima susieti su tam tikrais taktikos skirtumais – Lietuvoje retai buvo puolami reguliariosios kariuomenės daliniai, bet aktyviai atakuojami sovietiniai partiniai aktyvistai.

    Tuo metu valstybinės įmonės Latvijoje būdavo užpuolamos 2 kartus, o Estijoje - 1,5 karto dažniau negu Lietuvoje. Tai rodo, kad ten pasipriešinimo judėjimo bazė kaimo rajonuose buvo gerokai silpnesnė arba susilpninta. Tokios pat taktikos lietuvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai ėmėsi trejais metais vėliau, kai trėmimai, suėmimai ir žudynės gerokai susilpnino arba net sunaikino atramą tarp vietos gyventojų. Kita lyginamosios analizės išvada: Latvijoje 1946 m. žuvo 7 kartus mažiau rezistentų (214 žm.) negu Lietuvoje (1584), tačiau antpuolių jie įvykdė tik apie 3 kartus mažiau. Manyčiau, tai reiškia, kad buvo veikiama, mažesnėmis grupėmis ir laikantis didesnės konspiracijos negu Lietuvoje. Tuo metu Estijoje rezistentų žuvo tiek pat kaip ir Latvijoje (atitinkamai 188 ir 214 žm.), bet antpuolių jie įvykdė 2,5 karto mažiau. Tai rodytų Estijos ginkluotosios rezistencijos gerokai pakitusį pobūdį, nedidelį kovų intensyvumą ir didelį konspiratyvumą. Panašūs santykiai buvo ir 1947 m. (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Tautinių ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdžių slopinimas 1947 m.

 

Estija

Latvija

Lietuva

Ukraina

Vakarų Baltarusija

Iš viso

Nukauta partizanų

39

106

1344

4136

60

5685

Paimta į nelaisvę

158

305

3679

16 830

425

21 397

Mūšių skaičius

16

60

674

2319

39

3108

Partizanų antpuolių,

tarp jų:

52

151

1333

1603

90

3229

    teroro aktų, kurių metu žuvo

26

30

74

66

877

2307

1066

1962

25

109

2068

4474

    žuvo MVD–MGB kareivių

6

6

56

233

7

299

    žuvo sovietinių partinių aktyvistų

8

24

275

770

26

1104

    žuvo civilių gyventojų

16

36

1976

959

76

3071

Vidaus kariuomenės nuostoliai kautynių metu:

    žuvusieji

 

2

 

6

 

98

 

266

 

3

 

375

    sužeistieji

1

15

120

380

5

538

    Lentelė sudaryta remiantis ataskaita apie SSRS MGB vidaus kariuomenės kovinės veiklos rezultatus, ibid., l. 29.

    Kalbant apie 1947 m. vykusią ginkluotąją rezistenciją Sovietų Sąjungos užimtose žemėse, galima lyginti tik Lietuvos ir Vakarų Ukrainos rezistencijos mastus ir intensyvumą. Tais metais Lietuvoje rezistentų žuvo 3 kartus mažiau, o partizanai išpuolių įvykdė beveik tiek pat – 1333 Lietuvoje ir 1603 Vakarų Ukrainoje. Lietuvos rezistentai buvo itin griežti kolaborantams ir išdavikams – partizanų teismai mirtimi nubaudė 2 kartus daugiau žmonių (atitinkamai 1977 ir 959).

    Ginkluotasis sąjūdis Latvijoje 1947 m. nuo sąjūdžio Lietuvoje savo mastais skyrėsi 9–15 kartų pagal visus rodiklius (mūšiuose su MVD–MGB kariuomene patirtų netekčių ir priešui padarytų nuostolių dydžiu). Toks pat sąjūdis Estijoje pagal tuos rodiklius buvo mažesnis negu Latvijoje 3–4 kartus. Beje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje vietos gyventojai paprastai žūdavo atsitiktinai. Tiek agentai, tiek kolaborantai nebuvo persekiojami. 1947 m. Latvijoje per partizanų antpuolius žuvo 36, o Estijoje – 16 žmonių. Sovietinių aktyvistų ir MVD–MGB kariškių nuostoliai šiose šalyse buvo tokie pat arba šiek tiek didesni negu vadinamųjų civilių gyventojų, t.y. MVD–MGB agentų arba tiesiog atsitiktinių partizaninio karo aukų. Vakarų Ukrainoje šis santykis buvo panašus: ten nukauta apie 1300 ginkluotų sovietinių aktyvistų, MVD–MGB darbuotojų ir kareivių, o teko vietos gyventojų žuvo 959. Lietuvoje šis santykis buvo 4:1 vietos gyventojų nenaudai. Tai rodo buvus nemažus taktikos ir kovos metodų skirtumus, kuriuos mums dar reikės išsiaiškinti.

    Yra ir kitas rezistencijos analizės aspektas. Padaryti priešui kuo didesnių negrįžtamų nuostolių buvo vienas svarbiausių ginkluotojo pasipriešinimo tikslų. Tai rodydavo kiekvienos kariaujančios pusės pajėgumą ir gebėjimą įvaldyti partizaninio karo taktiką. Oficiali MGB statistika teigė, kad 1947 m. negrįžtami vidaus kariuomenės nuostoliai būtų palyginti su nukautais ir į nelaisvę paimtais rezistentais, buvo 1 : 64. Tikrasis vaizdas visiškai kitoks, jei būtų lyginami tikrai negrįžtami nuostoliai. Pplk. Golyševo vadovaujamas 25-asis šaulių pulkas Lietuvoje 1946 m. neteko 37 kareivių ir nukovė 270 partizanų5, pplk. Širinskio 32-asis pulkas neteko 14 kareivių, nukovė 137 partizanus. Kitais metais plk. Zakurdajevo vadovaujamas 261-asis šaulių pulkas 31 mūšyje nukovė 65 partizanus ir neteko 6 kareivių, o 1948 m. 22 kautynėse nukovė 41 ir neteko 13 karių. Tokių pavyzdžių buvo daugybė, kadangi mūšių aplinkybės buvo kuo įvairiausios. Kaip liudija 4-osios šaulių divizijos dokumentai, 1948 m. divizijos daliniai dalyvavo 533 mūšiuose su lietuvių partizanais (žr. 4 lentelę). Šių kautynių metu buvo nukautas 841 partizanas ir 2470 pateko į nelaisvę (metinėje MGB ataskaitoje minima, jog nukauti 1135 partizanai, o į nelaisvę paimta – 1338). Pačios divizijos nuostoliai – 59 žuvę ir 89 sužeisti kareiviai ir karininkai (ypatingais atvejais žuvo dar 36, sužeisti 95 kareiviai). NKVD kariai buvo išvedami iš rikiuotės kas ketvirtame mūšyje. Lyginant abiejų pusių nuostolius negalima pamiršti, kad beveik pusė visų žuvusių partizanų tapdavo MGB–MVD agentų išdavysčių aukomis. Net ir tokiu atveju kovos baigtis nebūdavo iš anksto nulemta. Staigūs partizanų antpuoliai beveik visada baigdavosi sėkmingai. Jei kautynių metu partizanai nepriversdavo enkavėdistų trauktis, tai patyrę net nedidelių nuostolių jie liaudavosi persekioti partizanus. Enkavėdistams ne visada pasisekdavo įvykdyti NKVD vidaus kariuomenės Pabaltijo apygardos vado gen. mjr. Golovkos 1946 m. vasario 7 d. įsakymą: “turėti čekistinių įgūdžių ir atpažinti priešą <…>, jį surasti ir sulaikyti, o besipriešinantį – sunaikinti”

4 lentelė. 1948 metų kautynių statistika

 

Ukraina

62, 65, 81, 82 šaulių divizijos

Lietuva

4 šaulių divizija

Latvija

Estija

5 šaulių divizija

Kautynių skaičius

1929

533

106

Nukauta partizanų

3057

841

178

Paimta į nelaisvę

10 758

2470

558

Divizijų nuostoliai:

1) žuvusieji

2) sužeistieji

206

259

59

89

8

21

Divizijų nekoviniai nuostoliai:

1) žuvusieji

2) sužeistieji

 

67

131

 

36

95

 

7

13

    Lentelė sudaryta remiantis pažymomis apie SSRS MGB Vidaus kariuomenės Ukrainos apygardos, 4-osios ir 5-osios šaulių divizijos kovinę veiklą 1948 metais, ibid., l. 108, 154, 162.

    Partizaninių nepriklausomybės kovų istorija dar atvers ne vieną mažai žinomą puslapį. Ir Baltijos valstybių, ir Ukrainos antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžiai kovodami su totalitarine valstybe pirmiausia rėmėsi savo tautų atspara, jų tautinėmis vertybėmis ir didžiuliu nepriklausomybės troškimu. Tai buvo pirmieji stiprūs smūgiai komunistiniam režimui, o kartu ir ginkluotas atkirtis genocido politikai.


Comparative Analysis of Armed Resistance for Independence in the Baltic Countries and Ukraine

S u m m a r y

The struggle of Western Ukraine for the independent State of Ukraine against Poland, the Soviet Union and Germany goes back to 1918. The movement for the restoration of independence in Baltic countries after the Soviet occupation in 1940 grew into armed resistance in 1941. The geopolitical situation in 1940– 1941, postured the Soviet Union as the worst enemy of the independence movements in the Baltic countries. The non-aggression and lingering strategy was practised with respect to German occupation. Whereas the Soviet occupation policy was opposed by armed resistance as well as other means. The armed resistance movements in the Baltic Countries and Western Ukraine in 1944–1953 became major determinants for the future historical events.

Studies of armed resistance in other Soviet-held territories, their respective scale and intensity, can be compared with the scale and intensity of armed resistance in Lithuania and Western Ukraine. For instance in 1947 the scope of the movement in Lithuania was 9–15 times intense than in Latvia in, battles with MVD–MGB forces and sustained casualties on both sides. The movement in Estonia accordingly was 3–4 times smaller than in Latvia. Anti Soviet movements in the struggle against totalitarian regimes both in Baltic Countries and Ukraine were based on the support of their populations inherent national values and the quest for independence. It was the first strong blow to communist regime and armed response to genocide policy.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras