LGGRTC LOGO

 

Janina Šyvokienė. Antanas Kraujelis – paskutinis Aukštaitijos partizanas

 

 

Antanas Kraujelis (1928 10 25–1965 03 17) visą savo trumpą gyvenimą paskyrė kovai su okupantais. 1946–1947 m. veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. 1948–1965 m. buvo Vytauto apygardos partizanas Pabaisa, Siaubūnas. Jo gyvenimo tikslas buvo kovoti su okupantais iki galo. Jis garbingai laimėjo sunkią kovą, gyveno ir mirė laisvas žmogus.

Gyvo partizano A. Kraujelio paėmimui arba likvidavimui buvo mestos visos jėgos, už jo suradimą buvo siūlomos didžiausios premijos. Tačiau žmonės jį mylėjo ir saugojo. Antanas nepasidavė, nėjo legalizuotis, nors nuolat buvo raginamas tai daryti. Jaunystė, atkaklumas, drąsa, ryžtas, meilė Tėvynei, neapykanta okupantams viską nugalėjo. Greta jo buvo mylinti žmona Janina ir sūnus Antanas, kuriam teko kentėti vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo Janina per teismus susigrąžino savo sūnų.

Artimiesiems Siaubūnas sakė: „Aš gal laisvės nesulauksiu, bet jūs tikrai sulauksite. Lietuva bus laisva“. Jo žodžiai išsipildė. Jis prašė artimųjų deramai jį palaidoti, tačiau iki šiol nežinoma jo palaikų paslėpimo vieta.

Jo tėvai, seserys du kartus buvo ištremti. Nesibaigiantys tardymai ir persekiojimai lydėjo visus šeimos narius. Nenusakomą kančių kelią praėjo tėvai, seserys.

1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, Antano ir Onos Pinkevičių name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūną išvežė į Uteną, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. ltn. Marijonas Misiukonis.

1997 m. gruodžio 17 d. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu; 1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis; 1998 m. gegužės 22 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

A. Kraujelis
  Antanas Kraujelis-Siaubūnas 1953 m. (J. Jankausko asmeninė kolekcija)

Pateikiami tėvų, seserų, pažinojusių žmonių prisiminimai apie trumpą, bet labai sunkų ir prasmingą partizano A. Kraujelio-Siaubūno gyvenimą bei veiklą. Surinktos nuotraukos ir dokumentai iš žmonių bei KGB archyvo, pasakojimai apie buvusio jo draugo Edmundo Satkūno ir Broniaus Kalyčio-Siaubo pasikėsinimą jį nužudyti. Pateikiama bibliografijos rodyklė apie Vytauto apygardos paskutinį aktyvų partizaną A. Kraujelį-Siaubūną.

PRISIMINIMAI IŠ PRAEITIES…

…visas jėgas Tu paaukojai Laisvei,

Bet laisvės krašto Tu jau nematei…

(Iš Lietuvos partizanų dainos)

Nėra nieko stipresnio ir brangesnio už vaikystės prisiminimus. Jie iki šiol dar neišblėso iš mano atminties. Tas lopinėlis žemės, kur gimiau, kur žengiau pirmuosius žingsnius, medžiai, obelys, krūmai, šulinys, namas, klojimas, kuriame praleista tiek laiko šokinėjant ant kvepiančio šieno, laukai, miškas, visa tai – Kaniūkai (Molėtų rajone), gimtinė Lietuva, kurioje vaikystė buvo neilga, tačiau atmintyje – tai amžinybė. Norisi vėl ten grįžti, pastovėti, pasvajoti, prisiminti, pabūti su savimi. Gražiausią vaikystės sapną nutraukė okupantai, kurie galbūt niekada neturėjo Tėvynės, todėl ir kitų Tėvynės meilės nebrangino. Tremtyje, toli nuo Kaniūkų, savo gimtinę visada siedavau su žodžiu „Lietuva“.

Čia kapai senolių, motinos ir tėčiai,

Čia kiekvieno laukia protėvių dvasia.

Grįžkim, vai, sugrįžkim, mylimi žemiečiai,

Nes gimta padangė – Amžina Šviesa.

(Julius Jurevičius)

Tėtės rūpesčiai… Puikiai suprasdavau tėtę (gyveno pas mane Vilniuje), kuris veržte veržėsi į Kaniūkus. Ruošdavosi iš anksto, pats nuspręsdavo, kad reikia pasipuošti gražiais marškiniais, kaklaraištį pasirišti ir geresnį kostiumą apsivilkti. Sakydavo, kad ten turi daug reikalų. O tie „reikalai“ – tai praeities prisiminimai, atgimstantys žvelgiant į laukus, pievas, dirvonus, kuriuose įdėta tiek daug triūso. Buvo dėkingas žmonėms, kurie nenumelioravo, nesunaikino jo su Antaniuku (taip tėveliai vadino Antaną) sodinto sodo. Žvilgsniu glostė obelis, medžius, kurių tiek daug Kaniūkų sodyboje. Gyvendamas Vilniuje, jis sakydavo: „Jei negalite nuvežti, pėsčias nueisiu, aš žinau kelią į Kaniūkus“. Vis dėlto pėsčiam neteko eiti, neretai jį nuveždavome. Automobilyje sėdėdavo tylus, paskendęs mintyse. Bet jau pasukus iš plento į Skudutiškį jis atgydavo: nušvisdavo akys, dairydavosi į šalis ir pradėdavo pasakoti, kur kas gyveno, o ties Kurminų dvaru pasijusdavo kaip namuose. Labai džiaugdavosi sutikęs pažįstamus, gimines, kurių, deja, jau nedaug buvo likę gyvų, dalydavosi rūpesčiais, džiaugsmais ir atrodė, kad niekada iš čia nebuvo išvykęs.

Tėtė buvo geros širdies, jei turėdavo pinigų, visada išdalydavo vaikams. Buvo labai kantrus ir mokėjo išklausyti. Prisimindavo anuos laikus ir vildavosi sužinoti apie sūnaus palaikų paslėpimo vietą… Deja, apie tai dar nenoriai kalbama.

Dažnai norėdavo važiuoti pas savo pusbrolį Steponą Valį. Jį ten labai traukė. Mylėjo jis savo kraštą, žmones, visada domėjosi jų likimais. Patenkintas, kad gerai užderėjo rugiai ir vasarojus, nusiminęs, kad per šlapia vasara – bulvės bus prastos. Kiekvienais metais važiuodavo į Skudutiškį, į Šv. Trejybės atlaidus. Norėjo susitikti, pasikalbėti su draugais ir pažįstamais, pasipasakoti, kaip pačiam sekasi. Dar visai neseniai, 1999 m. rugsėjo 4 d. aplankęs Skudutiškio parapijos bažnyčią (tai buvo paskutinis jo apsilankymas), pasakojo, kad atstatant bažnyčią jis pats dalyvavo – vežė rąstus. Bažnyčios šventoriuje palaidotas tragiškai žuvęs jo tėvas Antanas Kraujelis ir motinos brolis Jokūbas Valys.

Visur ir visada jam pavestus darbus atlikdavo sąžiningai ir stropiai. Net tremtyje jo nuotrauka kabojo gamyklos garbės lentoje – taip pagerbtas už gerą ir sąžiningą darbą. Tėtė visada buvo ramus. Net ir baisiąją trėmimo dieną (1951 m. rugsėjo 20 d.) man, dar vaikui, atrodė ramus, nors šiek tiek sutrikęs. Bėgo į tvartą ir atgal, į klojimą. Laiko buvo duota nedaug, reikėjo viską apmąstyti, tačiau turėjai skubėti.

S. Kraujelis
Paskutinė Stepono Kraujelio          (Antano tėvo) viešnagė tėviškėje. Skudutiškio Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje prie tėvo kapo 1999 m. rugsėjo 4 d. (A. Snukiškio nuotrauka)

Parfionas… Tėtė į politiką stengėsi nesikišti. Jis taikaus būdo. Su stribais ir saugumiečiais buvo santūrus ir nekalbus, visą gyvenimą pasinėręs į žemės reikalus. Jam brangus kiekvienas gimtosios žemės grumstelis, rūpėjo ūkio darbai. Jis meistraudavo lankus kinkomiems į vežimą arkliams. Pasigaminęs daug lankų, veždavo į turgų, grįždavo į namus su „barankomis“. Pamenu tėtės prieš mirtį pasakotą įvykį. Okupavus mūsų kraštą, Kaniūkų apylinkės įgaliotiniu buvo paskirtas Parfionas Kalpakovas. Bjaurus žmonėms. Tėtė kartą turėjo vežti jį į Alantą ir nepraleido progos su juo pasikalbėti. Prašė Parfioną, kad elgtųsi su žmonėmis padoriai ir atsisakytų ginklo, bet jis tėtės nepaklausė.

Kartą partizanams buvo pranešta, kad Parfionas ketina vežti burokus. Jie pasislėpė negyvenamoje troboje ir laukė, kada jis važiuos pro šalį. Pravažiuojant vežimui, kuriame ant burokų sėdėjo Parfionas su žmona, iš trobos pasipylė šūviai. Žmoną iš karto nušovė, o Parfionui mėginant atsišaudyti, atsivėrė trobos durys ir buvo paleista serija iš automato. Parfionas krito. Partizanai pasiėmė jo automatą ir pasislėpė miške. NKVD greitai sužinojo apie šį įvykį ir pasiuntė į Kaniūkus kariuomenę. Tuo metu mama ėjo perkelti karvių, kurios ganėsi močiutės Natalijos (tėtės motinos) žemėje, ir pamatė sovietų kareivius. Pribėgęs rusų karys mamai smogė per veidą plaštaka, ji nukrito apsipylusi krauju, o rusai nurūko tolyn. Aplinkiniai pamatė degantį Pakenių namą (kerštaudami sovietai sudegino).

Mamutė mums ir partizanams. Visus namų piniginius reikalus tvarkė mama. Tėtė jai parnešdavo visus uždirbtus pinigus. Ji tvarkė namų ūkį, nes nedirbo valdiško darbo, rūpinosi namų židiniu, augino vaikus. O jų buvo daug – dešimt, vėliau likome tik šešios.

Mama aršiai atsakinėdavo į stribų ir saugumiečių klausimus. Kovodavo dėl kiekvieno kąsnelio, nes stribams pirmiausia rūpėjo lašiniai, dešros ir ką skaniausia nugvelbti. Nieko nepalikdavo, nors pilna troba vaikų, viską pasiimdavo. Mama valdė skurdų šeimos biudžetą ir buvo paskendusi namų ruošos darbuose. Maitino ne tik savo šeimą, bet ir partizanus, kurie slėpėsi mūsų namuose arba užeidavo pasiimti maisto, drabužių. Mama juos globojo kaip savo vaikus. Būdama toli nuo Lietuvos (15 metų tremties) neprarado vilties. Ji tikėjo, kad anksčiau ar vėliau okupacija baigsis ir vėl būsime laisvi, gal ir Antaniukas sulauks. „Negali ilgai taip tęstis“, – sakydavo mama. Ji visada, net tremtyje, save laikė laisvos Lietuvos žmogumi, partizano motina. Nors buvo mažaraštė, bet skaitė laikraščius, knygas, išmokė gerbti savo kalbą, įžiebė meilę lietuviškai dainai, uždegė mūsų širdyse meilę savo kraštui. Tai jos dėka iki mokyklos iš maldaknygės išmokome sudėlioti maldos žodžius, kurie išliko visą gyvenimą ir sunkiausiais metais širdį ramindavo.

Mama buvo žinoma kaimo giesmininkė. Jos dainos skambėdavo visur: bažnyčio- je, prie vaikų ir anūkų lopšio, užstalėje, ge- gužinėse, Sibiro barakuose, šermenyse. Ir mane pasiimdavo su savimi (man tada buvo 6–7 metai). Pirmą kartą iš jos lūpų išgirdau Juozo Naujalio „Jaunimo giesmę“. Jos gražus sopranas skambėdavo ir jaunimo vakaronėse.

Dažnai abu tėveliai kalbėdavosi apie sūnų Antaną, prisimindavo gimtinę. Labai ilgėjosi savo sodybos, gimtųjų laukų. Svarstydavo Antano ir kitų partizanų, kuriuos pažinojo, likimą ir kovų su okupantais prasmę. Kalbėjo apie Kaniūkų kaimo žmones, kurie laimingi gyvena savo vienkiemiuose, augina vaikus, sėja ir pjauna javus, jų gyvenimas teka įprasta vaga. O jie toli nuo Lietuvos ir kažin ar kada nors sugrįš, ar atguls Lietuvos žemelėje. Bet Aukščiausiasis taip sutvarkė, kad jie laimingai grįžo į Tėvynę. Mano tėvai darniai sugyveno, nuėjo 64 bendro gyvenimo metus.

Kraujelio šeima

Šeima, kurioje augau. Antanas mūsų šeimoje buvo antras vaikas, vyriausioji – Ona, dviem metais jaunesnė už Antaną Vitalija ir dar keturios jaunesnės seserys: Anelė, Bronė, Janina, Stefanija ir brolis Bronius, kuris nesulaukęs dešimties metų mirė nuo difterito. Dvynukai Konstancija ir Alfonsas po 3–4 savaičių taip pat mirė, todėl šeimoje Antanas buvo vienintelis tėvų ramstis. Namuose nebuvo prabangos, nes buvo daug valgančių ir nedaug dirbančių. Vaikus reikėjo maitinti, prižiūrėti, globoti. Šia pareiga draugiškai dalijosi paaugę vyresni šeimos vaikai.

Visi paeiliui lankė Kaniūkų pradinę mokyklą. Antanas labai mėgdavo dainuoti. Dažnai su broliu Broniumi užtraukdavo dainą:

Kai užaugsiu, būsiu vyras, būsiu risto žirgo draugas.

Ristą žirgą pabalnosiu ir į Vilniaus kraštą josiu.

Ir į Vilniaus kraštą josiu, ginsiu brangią tėviškėlę…

„Vaikystėje jie dažnai dainuodavo šią dainą“, – prisimena sesuo Vitalija. Tuo metu vienintelį Antaną tėveliai nutarė leisti mokytis į Alantos progimnaziją. Tačiau ir tai ne iš karto po pradinės mokyklos, nes paaugęs turėjo dirbti, padėti tėtei tvarkytis ūkyje. Sesuo Vitalija pasakojo, kad Antanas buvo labai pareigingas ir drausmingas, gerai mokėsi. Mėgdavo žaisti kamuoliu. Mokėjo susitarti, sugebėjo gražiai bendrauti su žmonėmis, visada buvo pagarbus vyresniesiems, kiekvienam nusišypsodavo, pasakydavo ką nors gero. Nekentė apgavikų, melagių, nemėgo išdavikų. „Buvo labai stiprios valios, tiesiog „geležinis“, – tokį jį prisimena sesuo Vitalija. Jo žodžiai: „Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – kovoti už laisvę, tikėjimą, tiesą, už savo tautą“. Sakydavo: „Tas ne žmogus, kuris svyruoja. Pasirinkai kelią ir ženk“. Baigęs 6 progimnazijos skyrius, 1945 m. norėjo išvažiuoti į Deveikius (Utenos aps.) ir įsidarbinti restorane padavėju, bet saugumas jo neišleido.

Tai jau buvo okupacijos metai. Prisimenu, kad vėlyvą 1949 m. rudenį ėmė kolektyvizuoti kaimą, bet žmonės į kolūkius eiti nenorėjo. Buvo susirinkimas. Visi žmonės šaukė, barėsi, įrodinėjo, kad į kolūkius neis. Šeima atsidūrė kryžkelėje. Ką daryti? Įstojo. Mūsų namuose buvo įrengtas klubas-skaitykla. Skaityklos vedėju paskirtas Antanas. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, lankydavosi ir partizanų. Vitalija jau buvo baigusi keturias pradinės mokyklos klases su pagyrimu, norėjo toliau mokytis, bet nebuvo galimybių, turėjo padėti ūkyje, nes augo dar keturios seserys ir dvi jau buvo pradėjusios lankyti pradinę mokyklą.

Pirmieji Antano vaikystės metai. Priekyje stovi dvejų metukų    Anciūtė (Ona); antroje eilėje iš kairės: mama, tėtė, jam ant kelių Antaniukas (Antanas Kraujelis);         viršuje – teta Petronėlė (mamos sesuo). Kaniūkai,          1929 m. (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

Brolis, seserys – partizanų ryšininkai. Sovietai Antaną pradėjo kalbinti stoti į „liaudies gynėjų“ gretas, o kiek vėliau reikėjo apsispręsti, ar eiti į sovietų kariuomenę. Daugelis Lietuvos jaunuolių, besislapstančių nuo kariuomenės, išėjo į miškus. Tuo metu dar labai jauno Antano širdyje jau buvo suvešėjęs patriotizmo daigelis. Tėvai su nerimu stebėjo įvykius. Ruseno viltis, kad Vakarai Lietuvos nepaliks sovietų savivalei. Vis dažniau mūsų namuose pradėjo lankytis partizanai, jiems nenusileido ir stribai. Sumanų, mokantį laikyti liežuvį už dantų Antaną partizanai netruko pastebėti. Vis dažniau jis gaudavo įpareigojimų vykdyti užduotis: pergabenti ginklus, šaudmenis. Antanas buvo drausmingas ir savarankiškai atlikdavo visus jam pavestus darbus.

Sesuo Ona buvo partizanų ryšininkė slapyvardžiu Ramunėlė. Antanas turėjo ginklą ir buvo pagrindinis partizanų ryšininkas. Namuose dažnai būdavo kratos, nes atsirasdavo „geradarių“, parodydavusių sodybą, kurioje gali būti partizanų. Tėtę vis dažniau išsiveždavo Molėtų saugumiečiai, o namo pareidavo pėsčias, liūdnas ir nekalbus. Represijos Lietuvoje didėjo. Nors buvo labai darbštus, tėtė neilgai dirbo kolūkyje už menkai apmokamus darbadienius. Išmetė iš kolūkio, nes dukra Ona jau slapstėsi, o ir Antaną pradėjo rimtai „globoti“ saugumiečiai. Naktimis į langus šviesdavo jų žibintuvėliai, pasigirsdavo baisus trenksmas į duris. Išsigandę šokdavome iš miego. Jie ieškodavo „banditų“. Liepdavo pasakyti, kur jie slapstosi. Tėtę varydavo į klojimą ir liepdavo parodyti, kur yra bunkeris. Dažnai mūsų sodybą laikydavo apsupę iš tolo.

1947 m. Antanas su savo draugu Daniu (Danieliu) Bružu namuose tvarkė ginklus. Sesuo Vitalija pastebėjo į namą įeinantį stribų vaduką Lapatkiną. Ji puolė į miegamąjį pranešti broliui apie „svečius“. Antanas ir Danys skubiai po pagalve paslėpė ginklus. Stribai buvo gerai nusiteikę, nedarė kratos, tik nuotaikingai paklausė: „Kaip vyrai gyvena?“ Retai taip būdavo…

1948 m. Antanas kartu su D. Bružu nuo Skudutiškio malūno iš stribų panosės pavogė gerokai apirusius partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus. Mūsų šeima juos sutvarkė ir vogčiomis palaidojo Kaniūkų kaimo kapinaitėse. Už partizanus nebuvo galima laikyti Mišių, už jų vėles skambinti varpais, o juo labiau jų laidoti kapinėse. Kas tai darė, labai rizikavo.

jaunimas
Jaunimas Kraujelio sodyboje. Pirmoje eilėje iš kairės: Antanas Kraujelis, jo seserys Vitalija ir Ona. Kaniūkai, 1946 m.(E. Targonskienės asmeninė nuotrauka)

Sesuo Vitalija pasakojo, kaip su stribo žmona Žičkiene nuvažiavo į Uteną, ten pasiėmė stalą, kėdžių bibliotekai. Grįžtant namo Žičkienei paaiškino, kad reikia užsukti pas gimines. Užvažiavo pas Pampušką prie Utenos, išgėrė arbatos, o tuo metu šeimininkas perkrovė jų vežimą ir dugne po šiaudais paslėpė kulkosvaidį. Jis sėkmingai nuvežtas į nurodytą vietą – Alantos apylinkės Mokylių kaimą pas Praną Jasiulionį, slapyvardžiu Perkūnas. Vėliau dar kartą teko vežti ginklus. Kad nekiltų įtarimo, ant ginklų pasodino mane (tuo metu buvau šešerių) ir pas minėtą Jasiulionį nugabeno ginklus.

Kratos ir tardymai, bunkeris. Antanas vis rečiau pasirodydavo namuose. Noras matyti Lietuvą laisvą, nepriklausomą jam buvo svarbiau už viską. Jis tuo tvirtai tikėjo. Guosdavo tėvus, kad viskas turi baigtis, Lietuva turi būti laisva. Ilgiau likti namuose negalėjo, nes per kratą rugiuose buvo rasta knyga „Po audros“ iš skaityklos. Ją skaitė partizanai ir puslapiai buvo perskirti virvele ginklams valyti. Vėliau skaityklai vadovavo sesuo Vitalija, tačiau neilgai. Ji taip pat jau buvo partizanų ryšininkė Saulutė, vykdydavo daugybę užduočių. Per eilinę kratą namuose rastos partizanų dainos. Vitaliją ir tėtę išsivedė į Skudutiškio stribyną. Tardoma Vitalija pasakė, kad sąsiuvinį rado eidama iš Skudutiškio prie sandėliuko, kur gesindavo kalkes, ir parsinešė namo, nes buvo smalsu, kas ten parašyta. Sąsiuvinis buvo purvinas. Žinoma, stribai nepatikėjo ir toliau ją kamantinėjo. Edmundas Bakutis, stribų vadas, ją mušė, daužė galvą į sieną, praskėlė lūpą. Pagaliau paleido. Tada Vitalija dar neturėjo nė aštuoniolikos.

1949–1951 m. mūsų sodyboje daržovių rūsyje buvo įrengtas bunkeris. Tai buvo atskiras statinys kieme, apie 30 m nuo gyvenamojo namo, jame pripilta burokų ir bulvių. Ten slėpėsi Rytų Aukštaitijos Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Henrikas Ruškulis-Liūtas, J. Vyžintas-Svirplys, Bronius Musteikis-Karvelis, Juozas Šutinys-Paleckis. Kita slėptuvė buvo klojime po šienu, joje slėpėsi B. Steiblys-Marsas. Tačiau per kratas slėptuvių nerasta. Partizanus saugojome visi. Antanas pranešdavo apie partizanų apsilankymą netoli namų. Tada visa šeima būdavo sutelkiama juos saugoti. Čia jau darbavomės net ir mes, jauniausios, nes mus mažiausiai buvo galima įtarti. Žinojome ženklus, kaip pranešti apie gresiantį pavojų. Užduočių buvo įvairiausių: gaudavome pavedimų ką nors nunešti arba iš sutartos vietos parnešti. Ne visada žinojome, kas tai yra. Bet buvo šventa paslaptis niekam neprasitarti. Netgi tarpusavyje seserys ne visada žinojo, kuri kokį partizanų pavedimą atlieka. Gamindavome ir nešdavome į bunkerį maistą, ėjome griežtą sargybą atokiau nuo namų.

Dėl gyvybės nedrebėjome, nedvejodami rizikavome ir šventai tikėjome, kad išauš išsvajotas laisvės rytas. Neapsirikome.

Trispalvės gerbimas ir išdavystė. „Prisimenu nuostabias 1947 m. Šv. Velykas, kurių nepamiršiu, kol būsiu gyva, – sako sesuo Vitalija. – Velykų rytą, grįždami iš bažnyčios, pastebėjome kaimynės „stribelkos“ negyvenamoje sodyboje plevėsuojančią trispalvę vėliavą. Mūsų namuose esančioje slėptuvėje buvo penki partizanai, tarp jų – Vytauto apygardos partizanų vadas Žalgiris. Pranešėme jiems, ką matėme. Vadas iš karto davė įsakymą partizanams prireikus jį pridengti, apsirengė seną tėtės sermėgą ir išėjo parnešti vėliavos. Visi stebėjome, kaip vadas mūsų trispalvę nukabinęs parnešė tarsi didžiausią brangenybę ir išskleidė kambaryje, kur buvo padengtas velykinis stalas. Pirmiausia vadas atsiklaupęs pabučiavo vėliavą ir apkabinęs pravirko, paskui visi bučiavome. Tai buvo iškilminga mūsų šeimos priesaika, kurios negalima pamiršti. Gaila, kad nebuvo kam įamžinti tos iškilmingos akimirkos“.

Deja, ta didžiulė šventė po savaitės vos nevirto baisia tragedija. Pasirodo, tą vėliavą iškėlė išdavikas. Po atvelykio, ankstų pirmadienio rytą, lauke tvyrojo tirštas rūkas, mama buvo išvirusi vyrams pusrytį, o mes, prieš atidarydami bunkerį, išėjome apsižvalgyti. Antanas pirmas pastebėjo sujudimą pusbrolio Kraujelio sodyboje, paskui sesuo Vitalija, eidama pažiūrėti, kas ten darosi, pamatė, kad jau ir mūsų sodybą supa. Mama su Onute spėjo perspėti partizanus ir užmaskuoti slėptuvę. Antanas krito į lovą, paprašė, kad paduočiau šlapią rankšluostį, apsivyniojo, ėmė kosėti – apsimetė ligoniu. Stribai jo nelietė, visuose trobesiuose darė kratą, badė metaliniais strypais, bet Dievas saugojo, nieko nerado. Visi partizanai iš mūsų namų išėjo.

Paskui labai greitai suimti partizanai išdavė seserį Oną, ji turėjo slapstytis – iš pradžių mūsų klojime įrengtoje slėptuvėje po šienu, vėliau – pas kitus žmones. Prasidėjo dažnos kratos mūsų namuose, pradėjo ieškoti Antano, todėl jis išėjo iš namų. „Likau aš pagrindinė brolio pagalbininkė, – prisimena sesuo Vitalija. – Tėvai viską žinojo, niekada nebarė, tik vieną kartą išgirdau mamą tėtei sakant, kad „tuoj ir trečios neteksim“, o tėtė atsakė: „Reikia padėti, nieko nepadarysi. Jei visi bijosime, nieko nebus“. Labai daug dirbau su Antanu, buvau jo patikėtinė, sėkmingai vykdžiau visas man patikėtas užduotis. Mirti nė kiek nebijojome, baisu buvo tik patekti į kalėjimą“.

Partizanai paliko sodybą. Stribai ėmė intensyviai persekioti visus be išimties šeimos narius. Atsirado skundikų, kurie rašė stribams laiškus, prašydami likviduoti „banditų“ lizdą, esantį pas Kraujelius. Pašto viršininkė tą popiergalį perdavė tėvams ir taip perspėjo partizanus, gyvenusius pas mus bunkeryje. Laimei, partizanų slėptuvės mūsų namuose nebuvo aptiktos, tačiau vado J. Kimšto-Žalgirio nurodymu partizanai paliko slėptuvę ir persikėlė kitur. Jie norėjo apsaugoti mūsų didelę šeimą nuo pražūties. Antaną vadas prašė neskubėti pasitraukti į būrį, jo manymu, Antanas galėtų nuveikti daugiau naudingų darbų būdamas laisvėje. Lengvai bendravęs su stribais ir aukštesniaisiais saugumiečiais, jis išpešdavo iš jų svarbių žinių.

Antanas Kraujelis ir Mykolas Urbonas

Antanas palieka namus. Tačiau laisvėje jis ilgiau nebegalėjo pasilikti, nes suimti partizanai ir ryšininkai jį išdavė. 1948 m. rudenį, sustiprėjus čekistų ir stribų sekimui bei nuolatiniams pasiūlymams tapti šnipu, Antanas atsisveikino su seserimis, tėte, mamute, kuri labai verkė ir prašė neišeiti, nors ir pati nematė kitos išeities, prašė nepražudyti savęs ir visos šeimos. Tačiau jis pasirinko kovotojo kelią ir pareigos suvokimas buvo toks stiprus, kad nustelbė motinos maldavimus. Išeidamas Antanas mus prašė dainuoti, nes girdėdamas mūsų balsus jautėsi saugiau. Jis įstojo į Vytauto apygardos Liūto rinktinės Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Pasirinko Pabaisos slapyvardį, vėliau pasivadino Siaubūnu. Ir ne atsitiktinai – buvo drąsus, gudrus, bebaimis kovotojas, nevengė pasirodyti netikėčiausiose vietose. 1950 m. rudenį perėjo į naujai sukurtą Liūto rinktinės Vyčio būrį. 1950 m. Antanas tapo Žėručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būrio kovotoju, rajono štabo nariu, vėliau žvalgybos skyriaus viršininku. 1951 m. rudenį paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku. Namuose nuolat vyko kratos. Antanui vis sunkiau sekėsi aplankyti namiškius, pabūti kartu, kluone ant šieno, kur mamutė jam atnešdavo šiltą patalą, ramiai ir giliai užmigti, kaip miegama tėviškėje. Mes laukėme Antano, nes labai jo trūko. Tėtė jau buvo pašalintas iš kolūkio, stribai ir saugumiečiai primindavo: „Jei neatvesi sūnaus, būsi išvežtas ten, kur baltos meškos“. Grėsė visos šeimos ištrėmimas. Šeimoje augo keturios nepilnametės dukros.

Antano rėmėjai. Antanas su visais mokėjo rasti bendrą kalbą. Buvo mylimas, gerbiamas ir laukiamas ne tik šeimoje, bet ir pas kaimynus, nes bendravo paprastai, negailėjo šiltų žodžių. Kartu su kitais partizanais srėbdamas viralą, nestokojo šmaikštaus žodžio. Vaizdingai nupiešdavo ateities vizijas, kaip gyvens žmonės laisvoje valstybėje, pasakojo, kaip suklestės kaimas, išaugs stiprūs ūkiai. Buvo taip įsitikinęs Lietuvos pergale, kad savo optimistinėmis nuotaikomis ir kalbomis užkrėsdavo visus aplinkinius, neleido nė sekundei suabejoti ar nukreipti pokalbį minorine gaida apie sužeidimą ar žūtį. Jis žinojo, kad vyksta nelygi kova su okupaciniu režimu: sunkios gyvenimo sąlygos bunkeriuose, krūmuose, vandenyje (kartais apsuptyje su vamzdeliu panėrus į ežerą tekdavo ištverti ilgą laiką). Neviltis ir išdavystės slėgė miško brolius.

Antanas Kraujelis-Siaubūnas (dešinėje) ir Mykolas Urbonas-Liepa.
Ne vėliau kaip 1951 m.

Antanas susitikdavo ir bendraudavo su Jurgiu Urbonu-Lakštučiu, Perkūno būrio vadu, Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. 1949–1950 m. buvo nuvykęs pas Merkinės apylinkių Dzūkijos partizanus. Iš pradžių jis buvo apsistojęs Gruopolio kaime, vėliau – prie savo tėviškės, buvusioje Kaniūkų seniūnijoje, kur trijose vietose praleido pirmuosius partizanavimo metus. Įrengė slėptuvę pas neturtingus ūkininkus Bronių ir Vytautą Jankauskus Ančėnų kaime. „Išdavus šią slėptuvę, namų šeimininkai buvo pusę metų tardomi Utenos ir Vilniaus kalėjimuose, tačiau, neiškėlus bylos, paleisti“, – pasakojo Jovitas Jankauskas. 1951 m. rudenį Antanas buvo paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku. Sužeistas užverbuoto Edmundo Satkūno, Antanas įsirengė slėptuvę pas Aleksą Lapašauską Balti- šės kaime, netoli Skudutiškio. Čia sužeistu partizanu rūpinosi ir jį gydė A. Lapašausko vyriausioji dukra Marijona. Slapstėsi ir gretimame Mockūnų kaime, pas seseris Židonytes. „Daug metų Antanas nuolat lankydavosi Keriobliškio kaime pas Napoleoną Kezį, – prisimena J. Jankauskas. – Iš pradžių lankydavosi su Vladu Petroniu-Nemunu, kurį dažniausiai palikdavo lauke saugoti. Vėliau tik sutemus nuo Girelės miško ateidavo vienas. Kaip šiandien matau jį ilgais garbanotais plaukais iš po uniforminės kepurės, siekiančiais pečius“. Vasarą vaikščiodavo basas, eidavo atsargiai, sėlindamas. Dažniausiai Antaną globojo geros valios žmonės. Jautė pareigą aprūpinti maistu, drabužiais, medicinos ir kitomis priemonėmis. 1955 m. slapstėsi Antaninavoje (Utenos aps.) Peronių šeimoje, o 1959–1960 m. – Smaltiškio kaime (Anykščių rajone) brolių Ruzgų ūkyje. 1960–1965 m. slapstėsi Papiškių kaime (Utenos aps.) Antano ir Onos Pinkevičių name. Ten, statant namą, buvo įsirengęs slėptuvę. Čia gyveno jo žmona Janina.

Sesuo Vitalija Antaną apibūdina kaip labai gudrų, greitos orientacijos, geležinės valios žmogų. Kartą pabendravęs su žmogumi, perprasdavo, kas jis esąs. Buvo linksmas, švelnaus būdo, sugebėjo bendrauti su žmonėmis ir niekada nesiskundė sunkia savo dalia. „Mačiau jį visokį – alkaną, pervargusį, purviną, kruvinom, žaizdotom kojom (mėgdavo vaikščioti basas), tačiau nepalūžusį, neleidžiantį jo gailėti. Sakydavo: „Kristus dar ne tiek kentėjo, Jo kryžius sunkesnis už manąjį“. Daug kartų man kartojo: „Nežinia, kokį kelią nueisime – sunkų ar lengvą; svarbu, kokius pėdsakus paliksime žemėje išeidami“. Aš juo šventai tikėjau, jis buvo man autoritetas, daug ko iš jo išmokau. Niekada manęs neįžeidė. Jei norėdavo pasakyti ką nors pamokančio, stengdavosi tai daryti labai atsargiai, kad neužgautų. Su visais namiškiais buvo labai švelnus, visus labai mylėjo. Jo atminimas mums liko mielas ir brangus, – pasakoja sesuo Vitalija. – Tik mamutei nerimą kėlė dažnos jo išvykos į nežinią, nes paklaustas negalėdavo paaiškinti, kur buvo ir ką veikė“.

Ištrėmimas. Tėtė, gavęs pranešimą apie gresiantį trėmimą, namuose nenakvodavo, slėpdavosi kur nors pas kaimynus arba šieno kaugėje. Tačiau tą lemtingą naktį visi buvome namuose, išskyrus močiutę (tėtės motiną), kuri kelioms dienoms buvo išvykusi. „Iš vakaro su Danute Andrijauskaite skynėme antaninius obuolius, – prisimena Vitalija. – Buvo saulėta diena, nuotaika puiki, kalbėjomės apie tai, kaip eisime į atlaidus Suginčiuose“. O rytojaus dieną (1951 m. rugsėjo 20 d.), labai anksti auštant – baisus rūkas, apsuptis. Gediminas Ragauskas su savo bendrininkais sugarmėjo į trobą, tėtę ir mamą pasodino už stalo, perskaitė, kad ištremiami iš Lietuvos visam gyvenimui. Visi buvome priblokšti, sutrikę, vaikai užsimiegoję, ką tik išversti iš šiltų lovų. Net nesuvokėme, kad tai buvo paskutinė naktis gimtuosiuose namuose. Mama šoko būsenos nieko nedarė, raudojo, sakė nenorinti gyventi. Skausmingiausia jai buvo tai, kad Lietuvoje lieka sūnus ir nežinia ar teks dar kada pasimatyti. Stribas smogė jai per galvą, kad nerėktų. Išsigandusios Anelė ir Bronė ją ramino. Aš paklaikusi stovėjau lauke už namo kampo ir verkiau taip, kaip dar niekada nebuvau verkusi. Žmones veža. Veža į svetimą šalį, čia mūsų nebebus. Viskas liks: namas, kur gimiau, tvartas su gyvulėliais, klojimas, kur mėgdavome žaisti, sodas, šulinys, kapai, kur palaidoti sesė ir du broliukai. Kas juos lankys?.. Užžels žole, neliks nė kauburėlių. Viskas jau ne mūsų“. Mamutė visai pasiligojo. Tėtė tai matė ir todėl privalėjo pasirūpinti vaikais. Juk veža į nežinią. Jis papjovė avį, Vitalija pamelžė karvę ir pabučiavo, o stribas su šautuvu saugojo ją, kad nepabėgtų. Šuo, jausdamas nelaimę, kaukė, o stribas badė jį lazda, kad nutiltų.

A. Kraujelis
A. Kraujelis-Siaubūnas

Mamutė visą tą laiką gulėjo ir garsiai raudojo. Buvo labai baisu, verkiau ir aš, kad nenueisiu į mokyklą ir niekada nesugrįšiu į šiuos namus. Niekas, kas to nepatyrė, nesupras, kaip tą dieną buvo baisu mūsų namuose. Galvelėje sukosi klausimai: „Kodėl? Už ką?“

Atvažiavo kaimynų pastotės, sukrovė keletą daiktų. Mus sulaipino į vežimą ir išvežė. Vitalijai sėdant į vežimą, stribas trenkė į pašonę ir tyčiojosi: „Pasakyk, kur Antanas – nevešime“. Antanas slėpėsi Kaniūkų kapinėse ir viską matė. „Buvo labai sunku, – vėliau pasakojo Antanas. – Jei būčiau nusišovęs (tokia mintis buvo kilusi), tėvų trėmimas, manau, nebūtų atidėtas“. Prie Andrijausko sodybos sustojo. Kaimynai atnešė miltų, lašinių, taukų, kažkas kepalą duonos kelionei įdėjo. Žmonės atsisveikindami verkė, nes siaubą kėlė pilnas vežimas nepilnamečių mergaičių, vežamų į nežinią.

Žmonės, kurie tuo metu mums padėjo, labai rizikavo. Mes buvome „banditų“ šeima. Nuvežė į Skudutiškį, ten jau buvo atvežtos kitos „banditų“ šeimos. Apie valandą tikrino ryšulius, kai ką atėmė, pasiėmė sau, pakrovė į sunkvežimį. Lijo lietus. Nuvežė į Švenčionėlius, sugrūdo į gyvulinį vagoną be langų. Čia jau buvo tremiamų žmonių. Daiktus sukrovėme kamputyje, pro vagono plyšelį matėsi daug žmonių, stribai juos stumdė. Prieš saulėlydį vagonas pajudėjo. Žmonės vijosi traukinį, šaukė pavardėmis, ieškojo savųjų. Tuneliuose stovėdavo po pusdienį. Vagone buvo moteris su visai mažu sūneliu. Jis verkė ir prašė pieno, bet jo nebuvo, nebuvo kur ir vystyklus išskalbti. Mažasis tremtinys mirė vežamas atviru sunkvežimiu į Marasus (Irkutsko sritis). Vagone buvo dar penki maždaug pusės metų vaikai be tėvų. Vežant į Marasus sunkvežimiu taip pat mirė. Į klausimą, už ką jie vežami, atsakymo nebuvo.

Vyriausiąją seserį Oną stribai surado po metų (gyveno su šeima Stirniuose pas tetą Albiną) ir išvežė į Sibirą su vyro motina ir dviem mažomis dukrelėmis. Jos vyrą vežė atskirai per kalėjimus. Ji buvo nuvežta į Kemerovo sritį (Kazačinskij rajone). Mes apie tai sužinojome daug vėliau. Vyro motina Sibire mirė.

„Naujieji namai“. Vagonuose mus vežė iki Čeremchovo (Irkutsko sritis). Tai buvo apie spalio 12 d. Vakare išlaipino iš vagonų ir susodino į atvirus bortinius sunkvežimius. Visur sniegas, naktis, klaikus šaltis. Matėsi žiburėliai. Taip norėjosi šilumos. Iš maišų buvo ištraukti visi drabužiai, kiek dar jų buvo, ir apsiausti mažesnieji, kad nesušaltų. Vežė visą naktį – 75 km į pietvakarius nuo Čeremchovo iki Golumetės per šaltį, o iš ten – dar 30 km. Ryte atvežė į Ingą-Inginską, Sajano kalnų slėnį upės Bolšaja Belaja (Angaros baseinas) kairiajame krante, į Čeremchovo miško pramonės ūkį. Čia iš Lietuvos buvo atvežtos 24 šeimos (daugiausia partizanų).

Aplink taiga ir du ilgi, tušti barakai, suręsti iš rąstų, o tarpuose samanos, pilnos blakių. Kitame barake-bendrabutyje gyveno darbininkai lietuviai iš Novostroikos (19 km). Juos atveždavo čia dirbti. Atėjo pasitikti, nes jiems buvo pranešta, kad atveš lietuvių. Pasidarė drąsiau ir ramiau, nes jau buvome ne vieni. Be to, čia dar gyveno Rainatų ir Pilkauskų šeimos, atvežtos iš Biržų. Jie jau buvo pasistatę nuosavus namelius. Kai barakuose užkūrė „buržuikas“, blakės būriais lėkė per sienas, krito nuo lubų ir mito žmonių krauju. Jų buvo tiek daug, kad vėliau jų naikinimui buvo panaudotas dustas – stipriausia kancerogeninė medžiaga. Žmonės vaikščiojo kruvini. Barakuose nebuvo nei gultų, nei pertvarų. Viskas buvo bendra. Tualetų visai nebuvo. Kiek vėliau vyrai iš lentų padarė gardus ir staliukus. Mažesnės šeimos gyveno po dvi viename garde.

Davė pasirašyti, kad atvežti visam gyvenimui (ļīęčēķåķķī“). Kiekvieną mėnesį reikėjo registruotis. Pasų nebuvo. Labai sunkus laikotarpis. Utėlėti, šašuoti, nesiprausę, apgraužti blakių, alkani. Iš mūsų šeimos dirbo tik tėtė ir Vitalija. Mama eidavo 7 km į Ingą ieškoti maisto. Parnešdavo bulvių, bet jos būdavo sušalusios kaip akmenukai. Vėliau buriatai pakinkytais šunimis atveždavo šaldytų bulvių ir stipriai skiesto šaldyto pieno.

Barakuose – baisi netvarka, nei tualetų, nei vandens. Norėdami gauti vandens, tirpindavome sniegą, jo buvo labai daug. Gilią, šaltą (iki –40 oC ir šalčiau), sausą žiemą barako langai visai užšaldavo ir būdavo užpustyti. Užpustydavo ir barako duris. Norint išeiti į lauką, ryte reikėdavo atsikasti sniegą. Kiek vėliau sužinojome, kad už 500 m yra šaltinis. Iš ten tėtės padarytais naščiais atsinešdavome vandens. Dažniausiai tai darydavo mama, nes tėtė, Vitalija, o vėliau ir jaunesnės nepilnametės Anelė ir Bronė dirbo miškuose. Netoli šaltinio tremtiniai surentė pirtį. Dar buvo parduotuvė ir valgykla. Parduotuvėje forminė duona neiškepta, tiesiog tešla, sena „parūdijusi“ silkė, sudrėkę saldainiai („bombonkės“), meduoliai, sorų kruopos, cukrus (didžiuliai gabalai), kombinuotieji riebalai („kombinžiras“), margarinas, „machorkė“, papirosai „Prima“, „Belomor kanal“ ir, žinoma, degtinė.

Antano laiškai. Skausmingi išgyvenimai labai paveikė mamutės sveikatą. Vis kalbėdavo apie Antaniuką ir su siaubu akyse laukdavo žinios iš Lietuvos. Antanas laiškus pasirašydavo „Padirbonis“. Vitalija prisimena, kad laiškus atplėšdavo drebančiomis rankomis, su didžiausiu nerimu: ar nebus kokia nors klaiki žinia apie Antaną… Susirinkę vakare, visi kelis kartus perskaitydavome, išanalizuodavome kiekvieną sakinį. Antanas teiraudavosi apie visų sveikatą. Drąsino visus ir rašė esąs sveikas. Jo buvo nepaprastai gražus braižas. Aš visada norėdavau išmokti rašyti taip, kaip jis rašė. Mintys labai gražios, rišlios, nebuvo nieko įtartino, prie ko saugumiečiai galėtų prikibti. Rašydavo retai.

Antano gaudynės. Nuo 1952 m. Antanas slapstėsi su V. Petroniu-Nemunu. Dešimtys Anykščių, Utenos, Molėtų stribų ir agentų sekė Antaną, rengė pasalas, už jo išdavimą siūlė dideles pinigų sumas, tačiau veltui. Žmonės jį mylėjo už teisingumą. Rekvizavęs kolūkio turtą, visuomet palikdavo raštelį-patvirtinimą. Buvo daug atvejų, kai jo vardu mėgino veikti plėšikai. „Partizanas yra žmogus, kuris neturi teisės klysti“, – sakydavo Antanas. Bet kova ir kovotojų sąlygos tapo daug sudėtingesnės. Operatyvininkai darėsi vis rafinuotesni, baugino klasta, papirkimais, išdavystėmis. Tačiau nesisekė agentams, nesisekė ir provokatoriams. Saugumiečiai gaudavo raštelius, kuriuose partizanas rašė: „[…] kategoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą […]“. Su saugumiečiais partizanas susitikdavo ir tiesiogiai. Pusbrolis Jonas Kraujelis pasakojo: „Su Liemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, Antanas susitiko vieno kaimiečio gryčioje. Liepė automatą pasidėti į kampą. Išėmė šovinius ir paliepė: „Drožk, kur akys mato. O šoviniai man pravers“. Neretai atokesniuose keliuose, apsirengęs rusiška uniforma, Antanas sustabdydavo automobilį ir paprašydavo pavežti. Taip išvykdavo iš pavojingų vietų.

Kai iš partizanų liko tik vienas Antanas, visi žinojo, kad Bronius Kalytis-Siaubas yra išdavikas, sunaikinęs daugybę Aukštaitijos partizanų. Dar ilgai jis bastėsi po mūsų kraštą, lankėsi pas žmones, pas kuriuos anksčiau lankydavosi Siaubūnas. Antanas tai žinojo, pranešė žmonėms ir liepė visiems pasakyti. Jie abu ėjo lieptu per upę, Antanas priekyje, o Kalytis iš paskos. Staiga Antanas išgirdo, kad Siaubas atlaužė savo „dešimtuko“ gaiduką. Atsigręžęs pamatė, kad taiko į jį. Antanas buvo labai greitos orientacijos ir būtų Kalytį nušovęs, bet pastarasis suspėjo įšokti į krūmus.

Kraujelių šeima
Kraujelių šeima tremtyje. Pirmoje eilėje iš kairės: Janina, tėvas, mama, Stefanija; antroje eilėje iš kairės: Bronė, Vitalija, Anelė. 1952 m. (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

Likęs vienas, Antanas pakeitė savo veiklos taktiką: sovietų aktyvistams rašė įspėjamuosius laiškus, grasindamas nubausti už savivalę ir pataikavimą tautos priešams. Jo sunaikinimo planus čekistai aptarinėjo net su Maskva. 1964 m. pradėtoje byloje buvo daugybė kaltinimų žmogžudystėmis, kurias tikriausiai jie buvo įvykdę patys. Suimtieji, pasidavę ir legalizavęsi bendražygiai visas kaltes taip pat primesdavo A. Kraujeliui.

Reikėjo lėšų pragyvenimui. Antanas mokėjo nerti tinklus, verpti ir sukti siūlus. Ką nors paėmęs iš kolūkių sandėlių ar parduotuvių, visuomet palikdavo raštelį su savo parašu, kad nenukentėtų kiti asmenys. Kai kurie nusikaltėliai jo vardu iš gyventojų reikalaudavo pinigų. Antanas sakydavo: „Kai ateis laisvė, negražūs darbai nebus dovanoti, už juos teks atsakyti“.

Sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių apie Utenos, Molėtų, Anykščių rajonuose neva plėšikaujantį nelegalą. Be abejo, tie plėšimai buvo gerokai išpūsti, be to, vagišiai mėgino pasinaudoti A. Kraujelio vardu. Yra faktų, kad vietos čekistai ne vieną tokį nusikaltėlį sugavo, tačiau neteisė, o užverbuodavo ieškoti besislapstančio partizano. Žinoma, jei partizanas būtų tyliai leidęs dienas patikimoje vietoje, gaudynės nebūtų tokio didelio masto. Antanas nuolat primindavo apie save – ne vienas uolus sovietų valdžios rėmėjas gaudavo jo rašytus grasinamuosius laiškus, kuriuose Antanas įspėdavo nepataikauti tautos priešams, reikalaudavo neskriausti žmonių. Visi, kurie tik jį pažinojo, Antaną apibūdino kaip narsuolį, tautos laisvės gynėją, skriaudžiamųjų paguodą. Tokios žodinės legendos sklido iš lūpų į lūpas ir kėlė didžiulį KGB bei komunistų partijos vadovų susirūpinimą. Antano gaudynės įgavo itin didelį mastą. Buvo nuolat apklausinėjami atokiausių kaimelių gyventojai, kolūkių pirmininkai ar brigadininkai buvo įpareigojami pateikti bet kokią informaciją ar nuogirdą apie partizaną. Vienkiemiuose ir sodybose buvo nuolat daromos kratos. Tačiau įnirtingos paieškos nedavė rezultatų. Antanas buvo labai atsargus ir nepatiklus, pajusdavo gresiantį pavojų ir spėdavo pasprukti. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas niekada neskriausdavo žmonių, visada paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais – paimdavo maisto produktų, grūdų, tačiau paliktuose „pakvitavimo rašteliuose“ užrašydavo kelis kartus daugiau – esą ir žmonėms reikia gyventi. Pasirašydavo slapyvardžiu – Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs. Kalbos apie A. Kraujelio veiklą plačiai pasklido, be abejo, daug kas buvo pagražinta ir žmonių prikurta.

Tardymai tremtyje. Saugumiečiai dėl sūnaus ir brolio mums nedavė ramybės ir Sibire. Vitaliją buriatai per baisius šalčius rogėmis vežė 30 km į Golumetę tardyti, mat ją Lietuvoje buvo išdavęs B. Kalytis-Siaubas. Jis pasakė, kad Kraujelių sodyboje buvo bunkeriai ir kad juose slėpėsi penki partizanai. Pasakė pavardes ir Vitalijos slapyvardį. Vitaliją tardė iš Vilniaus atvažiavęs saugumietis, prisistatęs Korsaku. „Žadėjo grąžinti į Lietuvą, butu aprūpinti – viską žadėjo, kad tik susekčiau brolį, – pasakojo Vitalija. – Tris paras nedavė vandens, maisto, neleido miegoti, tampė už rožančiaus, kol nutraukė ir išmetė į šiukšlių dėžę. Laikė labai karštame kambaryje. Ryte atėjo valytoja ir šiukšlių dėžėje radusi rožančių grąžino man“. Laikė aštuonias paras, o paskui paleido.

Nepilnametes seseris Anelę ir Bronę per šaltį raitas taip pat varė tardyti. O Vitalijai melavo, jog seserys liudija, kad ji nuo Antano gauna laiškų. Namuose darė kratą, paėmė nuotraukas (tik šeimos, nes Antano nuotraukų nerado). Mamutė iš sielvarto pasiligojo. Saugumiečiai tikrindavo ir darydavo kratas, todėl laiškų negalėjome išsaugoti, visus sudegindavome. Reikėjo išmokti slėpti atmintį, nes kiekviename žingsnyje tykojo čekistai.

Šv. Kalėdos tremtyje. Paštas buvo už 7 km, Ingos gyvenvietėje. Iš pradžių laiškų buvo labai mažai, o siuntinių galėjo atsiųsti tik močiutė (tėtės mama), likusi neištremta. Kai mus išvežė, po kelių dienų ji grįžo namo ir nutarė viena (buvo drąsi) gyventi sūnaus sodyboje, tačiau neilgai gyveno. Stribai sugriovė visus pastatus, sulygino su žeme, o močiutei pasiūlė važiuoti pas sūnų į Sibirą arba eiti laukais. Ji pasirinko antrąjį kelią – ėjo per žmones, dirbo įvairius darbus ir dar mums kartais atsiųsdavo bryzą lašinių ar obuolių. Taip kvepiančių obuolių iki šiol niekur nerandu.

Pirmosios Šv. Kalėdos tremtyje (1951 m.) buvo labai liūdnos. Mes, nedirbantieji, paruošėme didžiulį stalą, kad visi prie vieno tilptų. Susinešė, kas ką turėjo, kas kam buvo atsiųsta iš Lietuvos. Mums geroji močiutė buvo atsiuntusi saldainių, Dievo pyragų ir džiovintų obuolių. Po bendros maldos iš vyriausiojo pagal amžių laužėme Dievo pyragą, valgėme, ką turėjome, visi su ašaromis prisiminėme Lietuvą ir linkėjome vieni kitiems kitais metais Kūčias valgyti Lietuvoje. Ryte visi buvome varomi į darbus, o Lietuvoje žmonės skubėjo į bažnyčią. Buvo labai liūdna, šalta ir svetima. Po darbo vėl susirinkome pas tremtinį Bielinį melstis. Mokytoja Emilija Raišytė (buvusi vargonininkė) skaitydavo Šv. Evangeliją. Ten nebuvo net stačiatikių bažnyčios. Golumetėje (30 km nuo Ingos) cerkvė buvo paversta grūdų sandėliu.

Pradinė mokykla ir paštas buvo Ingoje, 7 km nuo barakų. Pirmą žiemą mokyklos negalėjau lankyti, nes ji buvo toli. Dėl šalčio reikėjo šiltai apsirengti, o aprangos nebuvo. Man ėjo devinti metai, pradėjau dirbti, prižiūrėjau vietinio ruso Šatkulevičiaus (jis buvo mechanikas, o jo žmona – pardavėja) vaikus, taip užsidirbau maistui ir drabužiams.

Svajodami grįžti į Lietuvą laukėme pavasario. Kiek apsipratę ir šiek tiek nurimę lietuviai mėgino rūpintis kiekvienas savo ūkiu. Pradėjo statyti tvartukus iš lentų, į tarpus pylė drožlių, kad gyvuliai nesušaltų, sodino daržoves. Vietiniai rusai (jų buvo mažai) stebėjosi, tačiau vėliau lietuvių pavyzdžiu patys tai darė. Po poros metų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo. Vietos rusai taip pat ėmė suvokti, kad tremtiniai – ne banditai ar fašistai, kaip jiems buvo sakyta, o dori žmonės.

Gegužės mėnesį rengdavome gegužines pamaldas. Atsinešdavome iš miško gėlių, pasidarydavome altorėlį ir melsdavomės. Švęsdavome ir kitas svarbias religines šventes.

Darbai tremtyje. Tremtiniai dirbo įvairius miško pramonės darbus: elektriniais pjūklais pjovė medžius, genėjo šakas, valė mišką (degino šakas), sakino medžius – tai itin alinantis moterų darbas. Anelė (14 m.) ir Bronė (13 m.) sakino medžius, bet dėl prastos mitybos ir per sunkaus darbo pradėjo darbe alpti. Trūko vitaminų, medikamentų, reikėjo atgauti sveikatą. Tėtė ruošė ir vežė malkas, krovė į stirtas prie siauro geležinkelio „motovozui“. Kartais ir mane paimdavo į talką. Kiek vėliau tėtė, Vitalija, Anelė ir Bronė dirbo prie vietos geležinkelio, jungusio Inginską ir Ingą, kuriuo buvo vežami sieliai ir vėliau plukdomi upe Bolšaja Belaja. Meistru dirbo poetas Paulius Drevinis. Dirbant miškų darbus, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų. Iš mūsų labiausiai nukentėjo sesuo Vitalija. Krentanti medžio viršūnė sužalojo galvą (skilo kaukolė). Ilgai gydėsi ligoninėje. Vėliau rankiniu pjūklu perpjovė koją.

darbininkai
Miško pramonės ūkio darbininkai. Vitalija Kraujelytė (antra iš dešinės) rusų miško kirtėjų brigadoje. 1957 m. (V. Telksnienės asmeninė kolekcija)

Mokykla taigoje… 1952 m. pradėjau lankyti pradinę mokyklą Ingoje (už 7 km), vėliau ją lankė ir jaunesnioji sesuo Stefanija. Eidavau pėsčia per taigą geležinkelio pabėgiais. Žiemą būdavo labai šalta ir baisu, o vasarą ant bėgių kaitindavosi galybė gyvačių, kurių labai bijojau. Vasara trumpa ir sausa. Tuomet taigoje sirpdavo uogos, būdavo įvairiausių gyvūnų, įkyrių muselių, kurios net per specialų tinklelį skaudžiai geldavo. Labai gražios Sibiro gėlės. Vieną vasarą prie šaltinio pražydo karklai – rusvų žiedų kekės. Tik vieną kartą, daugiau nežydėjo. Žiedus tremtiniai skynė ir džiovino arbatai. Pavasarį pražysdavo ievos, prinokdavo skanios uogos, didesnės nei Lietuvoje. Čeremša (česnako ir svogūno hibridas), juodieji serbentai, bruknės, mėlynės, kedro riešutai gelbėjo tremtinius nuo ligų, stiprino imuninę sistemą. Dažnai degdavo miškai. Tai klaikus reginys, nuostoliai didžiuliai. Apie 100 km nuo Inginsko driekėsi Sajanų kalnai. Saulėtą dieną ledu padengtos viršūnės blizgėdavo sidabru. Pavasarį tirpstant ledynams upė Bolšaja Belaja patvindavo ir kartais net užliedavo gyvenvietę.

Nepamenu, kaip išmokau rusų kalbą, bet pradinę mokyklą baigiau penketais, o toliau, į penktą klasę, reikėjo eiti į Novostroiką. Buvo sprendžiamas klausimas – ar leisti mane toliau mokytis, ar dirbti? Labai norėjau mokytis. Mamutė užtarė ir 1956 m. rudenį iš rąstų pagamintu keltu (buvo labai nedrąsu) persikėliau per upę Bolšaja Belaja ir 12 km kulniavau taiga į Novostroiką. Nei geltonų, nei kitokių autobusiukų tada nebuvo. Žiemą buvau apgyvendinta Novostroikoje lietuvių šeimoje. Labai apsidžiaugiau, kai buvo nutarta Ingoje statyti septynmetę mokyklą, bet ją turėjo statyti mokinių tėvai ir patys mokiniai. Taigi septynmetę baigiau Ingoje.

moksleiviai

Kraustymasis į gyvenvietę. 1956 m. visus tremtinius perkėlė į gyvenvietę, nes miško kirtavietės artėjo Ingos link. Pirmiausia visus iš barakų iškraustė į pačių statytus lentinius sandėliukus, be krosnių. Buvo šalta, nebuvo kur pasigaminti šilto maisto, žmonės sirgo. Sandėliukuose gyvenome tris mėnesius (rugpjūčio–spalio mėn.), kol tuos pačius barakus pervežė ir pastatė Ingoje. Tiesa, šiek tiek „moderniau“ – kiekviena šeima turėjo mažą virtuvę ir kambarį. „Buržuika“ pakeista normalia krosnimi. Virtuvėje miegojo tėveliai, o kambaryje – mes penkios. Jautėmės žmonėmis, nes pagaliau ištrūkome iš gardų, kurių viename buvome sugrūsti net septyniese.

Per aštuonerius tremties metus mažai ką težinojome apie brolį. Kartais Antanas laiškais pranešdavo apie save. Sulaukdavome ir anoniminių pranešimų apie jo žūtį. Ne kartą apverkėme brolį, sūnų, o paskui vėl ateidavo jo laiškas. Žinojome, kad okupacinis režimas jau gerokai pakirto tautos pasipriešinimą. Veikė provokatoriai išdavikai, partizanų smarkiai sumažėjo. Tačiau ir toliau svarbiausia likusių partizanų užduotis buvo puldinėti stribus, informatorius, saugumiečius. Antanas rašė, kaip rengtos pasalos, o kartais tekdavo veikti ir dieną. Taigi partizanams kovoti buvo vis sudėtingiau. Bet Antanui vis pavykdavo išvengti pasalų.

Ingos septynmetės mokyklos moksleiviai. Pirmoje eilėje iš kairės: antras Jonas Juknevičius, auklėtoja, Balys Klevas. Antroje eilėje iš kairės: dvi ukrainietės, rusė, Petras Buivydas, Janina Kraujelytė, dvi ukrainietės. Trečioje eilėje iš dešinės: pirmas – Julius Ramanauskas, kiti – rusai. 1956 m. (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

V. Petronis apie Antaną. Apie 1952 m. partizanų būriai buvo išretinti. 1954 m. pavasarį V. Petronis-Nemunas pasidavė valdžiai. Apklausiamas taip apibūdino Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeidavo tik vieną kartą, eidavo ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slėpėsi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada nesitardavo iš anksto dėl maisto arba pinigų. Jei pajusdavo, kad kas nors pastebėjo, dingdavo į kitą vietą, sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbėdavosi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengdavo (laikė juos užverbuotais). Žeminėmis nesinaudojo, nes sirgo kojų reumatu. Ginklas trumpavamzdis, gali vaikščioti ir dieną. Maistas – lašiniai, duona. 1953 metais, sužeistas agento E. Satkūno, gydėsi „rivanoliu“. Žaizda pūliavo ir toliau Siaubūnas gydėsi A. Lapašausko šeimoje“. Algirdas Šiukščius surado Siaubūno rašytą padėką su šeimininko A. Lapašausko parašu. V. Petronis išdavė Siaubūno pagalbininkus, su kuriais kalbėdavosi be liudininkų. Pavardžių labai daug. Išvardijo keliolika sodybų, kuriose slapstėsi Siaubūnas, tačiau nepadėjo saugumui aptikti jo pėdsakų.

Antanas sukūrė šeimą. Anykščių, Utenos, Molėtų agentai ir stribai sekė Antaną, bet veltui. Už jo išdavimą siūlė dideles premijas, rengė pasalas, tačiau sučiupti nepavyko. Žmonės jį mylėjo ir kaip įmanydami padėjo. Slapstydamasis sukūrė šeimą, gimė sūnus, apie kurį mes sužinojome tik grįžę į Lietuvą 1959 m. 1955–1959 m. slapstėsi Antaninavos kaime, 1960 m. persikraustė į Utenos rajoną, pas Papiškių kaimo gyventoją disidentą Antaną Pinkevičių. Čia statant namą, po krosnimi įsirengė slėptuvę ir apsigyveno joje su žmona Janina. Ši pasakojo, kad kunigas juos su Antanu sutuokė miške, palaimino ir pasakė: „Nuo šiol jūs esate šeima“. Saugumo sumetimais Janinos pavardė nebuvo pakeista ir įrašo apie jų santuoką neliko. Laukdama pirmagimio, Janina visaip slėpė savo nėštumą. Tada ji negalėjo niekam įrodyti, kad prieš Dievą yra teisėta Antano žmona. Ji gyveno pas tetą Zofiją Petronienę. Toji moteris apsimetė, kad laukiasi dar vieno kūdikio, nors jau augino keletą vaikelių. Kai Janina pagimdė berniuką, tiktai nedaugelis žinojo, kas tikrieji jo tėvai. 1956 m. gegužės 31 d. gimęs Antano ir Janinos sūnelis gavo Antano vardą ir Petronio pavardę. Tuo metu Petronių namuose bunkeryje gyveno ir naujagimio tėvas A. Kraujelis, tad turėjo progą bendrauti ir su sūnumi, ir su žmona. Kai Antanas žuvo, Janina buvo nuteista ir bausmę atliko Panevėžio kalėjime. Sūnus Petronio pavarde buvo apgyvendintas Vilniaus vaikų namuose. Saugumiečiams buvo gerai žinoma, kieno tai sūnus. Po trejų metų nelaisvės Janina tuoj pat nuvyko į vaikų namus ir susigrąžino sūnų. 1968 m. rudenį Utenos liaudies teismas pripažino, kad Antanas Petronis yra Janinos Snukiškytės sūnus, ir jam buvo suteikta Snukiškio pavardė. Beje, tik 2000 m. oficialiai teisme pripažintas tikru Antano Kraujelio palikuoniu.

Kraujelio šeima
Antano Kraujelio-Siaubūno šeima. 1956 m.

Veikė vienas. Be etatinių saugumiečių, Antano ieškojo maždaug dvi dešimtys KGB agentų. Į Antano paieškas daugelis eidavo tikėdamiesi, kad tam, kuris „sumedžios“ partizaną, bus atlyginta pinigais ir valstybiniais apdovanojimais. O jis ne tik slapstėsi, bet ir aktyviai veikė, pasirodydavo įvairiose vietose. Daug kur jo niekas neatpažindavo, nes apsirengdavo moteriškais drabužiais ir nešiojo ilgus plaukus. Kartais persirengdavo Raudonosios armijos artileristo karininko uniforma, todėl net stribai atiduodavo jam pagarbą. Antanas pats pasakojo, kad net pietavo su saugumiečiais už vieno stalo ir nebuvo atpažintas… Kartais paimdavo iš kolūkių grūdų, avių ir viską išdalydavo tiems patiems kolūkiečiams, įspėdavo kolūkių pirmininkus, kad neskriaustų žmonių, palikdavo įspėjimų stribams bei saugumiečiams, kad jis, partizanas, paėmė savo reikmėms.

Slapstytis darėsi vis sunkiau. Tačiau Antanas sugebėdavo išvengti agentų ir provokatorių pinklių. Jis neketino pasiduoti. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau žus, tačiau mirti nebijojo, buvo įsitikinęs savo misijos svarba.

Gimtinė nepriėmė. 1959 m., po aštuonerių pirmos tremties metų, mama kaip daugiavaikė motina išsirūpino dokumentus grįžti į Lietuvą. Norėjo sužinoti tiesą, ar gyvas sūnus, ir susitikti, jei tai bus įmanoma. Tačiau grįžimo džiaugsmą užtemdė realybė – sodyba sulyginta su žeme, buvę kaimynai ir giminės įbauginti, kiekvieną mūsų žingsnį sekė saugumiečiai. Šeima, sugrįžusi į Tėvynę, nerado, kur prisiglausti. Būdamas doras žmogus, tėtė tikėjosi gauti darbą, kokią nors pašiūrę prisiglausti, juk jo rankomis statyta sodyba buvo sugriauta. Deja, net giminės mūsų šalinosi, nes bijojo saugumiečių, žinojo, kad nebus ramybės ne tik Kraujeliams, bet ir juos priglaudusiems žmonėms. Taip sovietų valdžia labai daug iš mūsų atėmė – ir namus, ir žemę, ir kaimynus, ir žmogiškumą.

Vienintelė dviejų stribų motina nepabūgo. Gyventi mus priėmė Kaniūkų gyventoja Salomėja Vildžiūnienė. Šios moters vyrą, mano krikštatėvį, nušovė partizanai, o du stribais tarnavę sūnūs buvo pabėgę į Kaliningrado sritį. Ji pati gyveno vienoje namo pusėje, o kitame trobos gale laikė gyvulius. Išmėžę mėšlą ir išplūkę aslą bei sienas išklijavę senais laikraščiais, džiaugėmės turį pastogę. Čia, gimtuosiuose Kaniūkuose, gyvenome beveik metus. Tačiau tėtė negavo darbo. „Atvesk sūnų – gausi darbą“, – tėtė daugsyk girdėjo šiuos žodžius. Neįdarbino ir sesers Anelės. Sesuo Bronė su šeima (anksčiau grįžusi iš tremties) gyveno Dvarčionyse prie Vilniaus, iš lenkų šeimos nuomojosi pusę kambario. Jauniausioji sesuo Stefanija mokėsi penktoje klasėje Skudutiškyje, aš Molėtuose ėjau į aštuntą klasę ir gyvenau pas seserį Vitaliją, kuri su šeima buvo nusipirkusi prie Molėtų (Molėtūne) vargingą lūšnelę. Sesuo Ona su savo šeima gyveno Molėtuose, bet ir jai saugumas neleido įsidarbinti. Saugumiečiai norėjo pasinaudoti šeima, kad kaip nors prisiviliotų ir sugautų Antaną. Okupantams buvo nepakenčiama, kad Lietuvoje dar yra laisvas, nepaklūstantis okupantams žmogus. S. Vildžiūnienės sodyba nuolat buvo apsupta – šnarėjo krūmai, saugumiečiai laukė. Antanas žinojo, kaip saugumiečiai terorizuoja grįžusius iš tremties tėvus, seseris. Jis prašė būti atsargius, nors pats vieną vakarą atėjo pas S. Vildžiūnienę mūsų aplankyti. Pasisveikino ir sako: „O, kaip čia yra – „banditai“ gyvena kartu su stribais“. Toks buvo jo humoras. Ta moteris buvo nuostabi, labai dvasinga ir tikinti. Ji mūsų šeimą globojo beveik metus, nors visi aplinkiniai bijojo įsileisti. Mamutė labai išgyveno, kad Antanui tenka nuolat rizikuoti.

lankymas
Pasimatymas su sūnumi. Iš kairės: Antano žmona Janina, Antano motina, Antanas. 1960 m.(Iš KGB archyvo)

Saugumiečių teroras. Prasidėjo nepakenčiamas saugumiečių teroras. Tėtė ir vyriausiosios seserys nuolat buvo tardomos. Tačiau Antano išvilioti nepavyko. Nepaisant sustiprintos šeimos apsaugos, mes visi su Antanu pasimatydavome miške ir kitur. Mus suvesdavo Antaną globoję žmonės, nors jo ieškojo visi aplinkinių rajonų ir iš Vilniaus atsiųsti saugumiečiai. Prisimenu pasimatymą miške, krūmuose. Išniro aukštas, lieknas, ilgais garbanotais plaukais, basas, „galife“ kelnėmis, drobiniais marškiniais, gražus, besišypsantis, toks pat kaip vaikystėje gimtuosiuose Kaniūkuose. Jis nesiskundė gyvenimu. Parodė ginklus, pasakė, kad nebijočiau, nes čia saugu. Supažindino su žmona Janina, sužinojau, kad turi ketvirtus metus einantį sūnelį Alvyduką (Antaną).

Vėliau aš ir Janina įpareigotos Antano į Vilnių vežėme dokumentus. Apie Antaną Janina pasakojo, kad buvo švelnus, paslaugus, gražiai ir kerinčiai dainavo. Mašinėle rašė atsišaukimus, šventai tikėjo, kad Lietuva bus laisva… Buvo geras grybautojas, žvejys. Nudirbdavo daug ūkio darbų. Dažnai ilgam palikdavo namus. Privalėjo slapstytis.

Antano paliepta Janina nupirko man medžiagos suknelei. Pamenu, išsirinkau mėlynos spalvos, pati pasisiuvau ir dažnai vilkėdavau. Antanas sakė: „Tu mokaisi, tau reikia gražiau pasipuošti“. Antanas labai prašė mane rūpintis tėvais, jų sveikata ir mokytis. Vylėsi, kad bent viena baigs mokslus. Matė, kiek daug tenka jiems išgyventi. Tada dar nežinojau, kad abu tėveliai savo gyvenimo kelią baigs pas mane. Apsidžiaugė, kad ketinu mokytis, kalbėjomės apie spaudoje pasirodžiusius straipsnius apie partizanus. Jis atnešė ir parodė savo parašytus atsakymus laikraščio redaktoriui į skleidžiamą melą. Tik taip jis galėjo apsiginti, bet to neišgirsdavo žmonės. Mąstantys lietuviai netikėjo komunistų šmeižtu. Juk buvo žinoma, kad partizanų judėjimui pakenkė jų vardu veikę įvairaus plauko bastūnai, nusikaltėliai, patys saugumo agentai. Antanas niekada neneigė fakto, kad nušovė jaunystės draugą E. Satkūną. Niekada to nenorėjo daryti. Jį išprovokavo pats bičiulis. Perskaičius Molėtų KGB pareigūno L. Bakučio straipsnį „Gyvenimo vardu“ ir pavarčius archyvinius KGB dokumentus galima rasti žinių, kad E. Satkūnas pats prašė ginklo, nes „norėjo išpirkti savo kaltę dėl bendravimo su Siaubūnu“. Susitikęs su Antanu E. Satkūnas šovė į jį pirmas. Atsigręžęs po šūvio, sužeistas partizanas paleido mirtiną seriją. Antanas sunkiai išgyveno šią draugo išdavystę.

Siūlymai legalizuotis. Dar keletą kartų buvome susitikę su Antanu. Dažnai šeimoje pasvajodavome: o, kad Antanas būtų kartu – laisvas, nepersekiojamas. Bet tai tik svajonės. Saugumas visais įmanomais būdais siūlė jam legalizuotis. Apie tai buvo kalbama ir namuose. Tačiau Antanas to nenorėjo girdėti. Jis puikiai žinojo šią taktiką ir sakė, kad tai jų duona. Šeimą ragino nekreipti dėmesio, sakyti, kad mėginsite įkalbėti, jei pasitaikys proga. Labai norėjau, kad jis būtų kartu su mumis ir kad baigtųsi tas baisus košmaras. Prašėme ieškoti išeities, mėginti legalizuotis. Mama sakydavo: „O gal nieko jam neatsitiks, juk jis gi nieko blogo nepadarė…“ Šito norėjo visa šeima. Tačiau saugumiečiais pasitikėti nebuvo galima, viskas buvo pagrįsta melu. Antanas tikėjo, kad Lietuva bus laisva, nors tai bet kuriam iš mūsų atrodė nerealu. „Jei jūs to norite, išeitis viena – galiu dabar nusišauti, – sakė Antanas. – Su maskoliais neturiu ir negaliu turėti jokios kalbos. Mano ryžtas – nepasiduoti, neatsiklaupti, grumtis, kol Lietuva bus laisva, be okupantų. Aš gal nesulauksiu, jūs sulauksite. Žinau, jūsų daug, suraskite mano kaulus ir deramai palaidokite“, – tai jo žodžiai, ištarti pasimatyme prieš mūsų šeimą ištremiant antrą kartą.

Vėl į Sibirą… Kurundusis. 1960 m. pavasarį pirmiausia antrą kartą ištremti tėtė ir Vitalijos vyras Pranciškus Telksnys. Apsigyveno Novosibirsko srityje, Zavjalovskio rajono Kurundusio grūdų ūkyje. Jau vien pavadinimas kraupus, o vietovė dar klaikesnė. Tačiau po dviejų mėnesių, praradę viltį ką nors geriau susirasti, jie pakvietė mus, penkias moteris, ir 6 mėnesių Vitalijos sūnelį, atvažiuoti. Mūsų daiktus reikėjo sukrauti, nuvežti į stotį, iškrauti ir vėl sukrauti į vagoną. Trūko vyriškų rankų. Viskuo rūpinosi sesuo Anelė. Kelionė buvo varginanti ir ilga. Mažasis Vitalijos sūnus Jonukas susirgo. Pagaliau – Novosibirskas, o iš ten – keliolika kilometrų iki Kurundusio. Buvo gegužės mėnuo, šlapdriba, iki kelių bridome juodžemiu. Pagaliau – „išsvajotoji ramybė“, deja, neilgam. Namas supuvęs, langai susmegę į žemę, šlaistosi nuo alkoholio apspangę vietos rusai. Tėtė su žentu jau mėgino ūkininkauti. Ganė karves, vakarais už darbą gaudavo pieno. Mums, atvykusioms, pasiūlė dirbti melžėjomis ir kiaulių šėrikėmis. Mokyklos nebuvo. Viską apmąstę, nutarėme prieglobsčio ieškoti kitur, kol bagažas dar stotyje.

Perėję kryžiaus kelius, po trijų savaičių „viešnagės“ Kurundusyje visi atsidūrėme Maklakove (dabar – Lesosibirskas), Jeniseisko rajone, Krasnojarsko krašte. Pasitiko lietuviai tremtiniai ir pasirūpino mumis. Kibome į darbus, nes santaupos pasibaigė klajojant po Sibiro platybes. Buvau dar nepilnametė, bet reikėjo dirbti. Dirbdama baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Rengiausi studijuoti mediciną. Mama norėjo, kad studijuočiau Lietuvoje. 1962 m. su lietuvių šeima grįžau į Lietuvą, apsigyvenau pas sesę Bronę. Tačiau manęs neregistravo.

„Bandito“ sesuo studentė. Išlaikiau egzaminus į Kauno medicinos institutą. Nepriėmė, nes tėvai buvo Sibire. Atrodė, kad vėl žemė slysta iš po kojų. Gruzinė, su kuria stojau į Medicinos institutą, nuvedė mane į Veterinarijos akademiją, nes pati ten mokėsi, o vėliau perstojo į Medicinos institutą. Priėmė trylikta ar keturiolikta kandidate, nes egzaminai jau buvo pasibaigę. Įskaitė Medicinos institute išlaikytus egzaminus. Kurį laiką buvau beveik laiminga. Po pirmo kurso aplankiau tėvus ir artimuosius tremtyje. Jie buvo patenkinti, kad man sekasi mokytis ir kad Antanas gyvas.

Tačiau neilgai džiaugiausi gyvenimu Lietuvoje. Antrame kurse prasidėjo baisus čekistų šantažas. Į Veterinarijos akademijos rektoratą pasipylė anoniminiai laiškai. Juos rašė saugumiečiai. Liaudies vardu prašė pašalinti J. Kraujelytę iš Lietuvos veterinarijos akademijos, nes užėmė liaudies vaikų vietą. Rašė, kad charakteriu panaši į brolį „banditą“, kad susitikinėju su juo ir remiu moraliai bei materialiai. Sukruto partinės organizacijos sekretorius ir Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. Jie talkininkavo saugumiečiams, rezgė įvairiausias versijas: raštu atsisakyti tėvų, seserų, brolio ir artimųjų; važiuoti praktikai į saugumiečių nurodytą rajoną, ten mane suves su Antanu ir aš turėsiu įkalbėti jį legalizuotis, prašyti žmones, kad įkalbėtų jį legalizuotis. Jei to nedarysiu, būsiu pašalinta iš akademijos ir vėl ištremta į Sibirą. Buvo pasakyta, kad ten mano vieta. Tai buvo daugiau nei baisu. Buvau apstatyta sekliais, kad su niekuo nesusitarčiau. Nerašiau. Delsiau. Pagalvojau – važiuosiu atgal į Sibirą. Prorektorius, dekanas stengėsi mane padrąsinti. Tačiau marksistai ir uolieji saugumiečiai nepaliko manęs ramybėje. Antanas bjaurėjosi prievarta artimiesiems, kuri buvo taikoma visiems be išimties. Išvažiavau atlikti praktikos į Ukrainą. Diplominį darbą beveik metus rengiau Pamaskvėje, mokslinio tyrimo institute.

Apie brolio žūtį sužinojau netikėtai iš studentės, kuri prausykloje kitoms studentėms pasakojo girdėtą naujieną, kad nušautas „banditas“ Kraujelis.

Paskutinė kulka. 1992 m., skaitydama 1964 m. Antanui sukurptą bylą, sužinojau, kad jau 1964 m. gruodžio mėnesį buvo gauta operatyvinių duomenų, jog partizanas gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. A. Pinkevičius buvo vedęs Antano žmonos Janinos seserį Oną. Už partizanų rėmimą A. Pinkevičius buvo atsėdėjęs lageryje 7 metus. Antano žmona Janina pasakojo, kad jau Kūčių dieną į Pinkevičių sodybą privažia- vo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių. Tikėtasi, kad tokią dieną ateis partizanas A. Kraujelis. Jis tūnojo bunkeryje. Darant kratą bunkeris nebuvo aptiktas. Šiuose namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra ir saugumiečiai girdėjo, ką kalba namiškiai. Tačiau apie Antaną niekas nekalbėjo. „Paskui Antanas slėptuvę paliko ir ilgai nesirodė“, – pasakojo Janina. Tik kitų metų vasario mėnesį Antanas pasirodė. Matyt, jį jau sekė ir 1965 m. kovo 17-osios rytą sodybą pradėjo supti milicininkai ir saugumiečiai. Kratą atliko LSSR KGB įgaliotinis Utenos rajone Sergejus Tichomirovas, LSSR KGB 2-ojo skyriaus 2-osios valdybos viršininkas Nachmanas Dušanskis, LSSR KGB 2-ojo skyriaus 2-osios valdybos vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Sergejus Veselovas, LSSR KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone Ročka, LSSR KGB Molėtų rajono skyriaus budėtojas R. Kublickas. Kartu su jais buvo Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis Marijonas Misiukonis, milicijos pareigūnai. Dalyvavo kviestiniai Juozas Mameniškis, Pranas Cibas ir daugybė KGB pareigūnų. Kratai vadovavo vyresnysis tardytojas Vaclovas Vytė. Aptikę slėptuvę, šeimininkui A. Pinkevičiui liepė atidaryti, tuo metu Antanas iš slėptuvės ėmė šaudyti. Pirmosios kulkos sužeidė šeimininką. Jis buvo išvežtas į Utenos ligoninę, paskui pervežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę, operuotas. Tačiau kūne liko viena neišimta kulka, prasidėjo gangrena ir A. Pinkevičius balandžio 5-ąją mirė. Dar buvo sužeistas milicininkas V. Žukevičius ir KGB darbuotojas R. Kublickas, nušautas ir šuo. Antanas metė granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos visi puolė iš trobos laukan.

Tada Antanas iššoko iš bunkerio, sudegino dokumentus. Kas juose buvo parašyta, niekas nežino iki šiol. Stribai per Janiną perdavė laišką su pasiūlymu pasiduoti. Jis tik nusijuokė, kad „maskoliams“ niekada nepasiduos. Antanas dar kurį laiką priešinosi ginklu, buvo kilusi mintis persirengus moteriškais drabužiais bėgti, tačiau jėgos buvo nelygios. Antanas gyvas nepasidavė. Atsisveikino su žmona Janina, paprašė globoti sūnų, užlipo ant aukšto ir paleido paskutinę kulką, skirtą sau.

Janina pranešė, kad A. Kraujelis nebegyvas. Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimą vykdė Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis. Antano žmona buvo suimta ir apkaltinta, kad turėjo ginklą, mėgino padėti partizanui pabėgti. Vėliau ją nuteisė ketveriems metams kalėti. Sūnui Antanui tada buvo 9 metai.

Septyniolika metų saugumas gaudė par-tizaną, sekė jį, bet Antanas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos. Dvidešimties metų išėjo į mišką, kovai paaukojo savo jaunystę. Atidavė viską ir nugalėjo, nes saugumiečiai nesuėmė jo gyvo ir nenužudė. Tačiau kaip visur, taip ir čia jie akiplėšiškai melavo, kad A. Kraujelis buvo nukautas. 1965 m. kovo 31 d. „Tiesos“ Nr. 75 ir tų pačių metų balandžio 2 d. „Valstiečių laikraščio“ Nr. 39 paskutiniame puslapyje buvo išspausdinta žinutė „Likviduotas banditas!“ Joje rašoma: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas“.

Saugumiečių perspėjimas. 1965 m., jau po Antano žūties, saugumiečiai atvažiavo man išaiškinti „tiesų, kurių aš nežinojau“. Pasakė: „Už tai, jog mums tuos metus melavai, galima būtų tave nuteisti. Dabar jau žinome, kad susitikinėjai su broliu, vykdei jo pavedimus, pažinojai jo žmoną, žinojai, kad Antanas turi sūnų. To užtenka, kad būtų galima uždaryti į kalėjimą“. Sėdėjau ir galvojau: kas toliau? Juk apie tai žinojo tik Antanas. Galiausiai pasakė, kad neketina vežti akistatai, bet istorija šitų dalykų neužmirš. Pamaniau – negi tai viskas? Išėjau iš kabineto, aplinkui nieko nemačiau… Labai skaudėjo širdį. Neprisimenu, kaip atsiradau studentų bendrabutyje.

Saugumiečiai ir kiti dar primindavo praeitį. 1967 m. tėvai ir seserys sugrįžo į Lietuvą. Pradėti gyventi grižus iš tremties buvo ne taip jau paprasta. Net mano paskyrimo dirbti Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute Mokslų akademijos pirmas skyrius nepripažino. Dar ilgai visi nesijautėme saugūs. Nuoširdžiausiai dėkinga tuo metu dirbusiam MA Zoologijos ir parazitologijos institute (dabar VU Ekologijos institutas) habilituotam daktarui Albertui Pečiukėnui už visapusišką paramą įdarbinant mane ir tvarkant būsto reikalus. Priešingu atveju nežinia, kokia linkme viskas būtų pakrypę, ir mokslininke tikriausiai nebūčiau tapusi.

Pamenu, kaip po antrosios tremties ilgais rudens ir žiemos vakarais tėvukai sėdėdami kalbėdavosi apie sūnaus Antano sunkų kovotojo kelią. Svajodavo, kad gal ateis laikai, kada jų sūnus bus deramai įvertintas, o gal sužinos, kur Antaniuką užkasė budeliai. Nesulaukė nei mamutė, nei tėtė, pragyvenęs net dešimtmetį laisvoje Lietuvoje. Nepasakė nei S. Tichomirovas, nei M. Misiukonis, nei N. Dušanskis. Nevalia sakyti, nevalia ir iškvosti, nors gyvename laisvi laisvoje Lietuvoje, dėl kurios tiek daug pralieta kraujo.

Antano darbai įvertinti. Lietuva neužmiršo kovotojų, kurie savo gyvybe atpirko mums laisvę ir nepriklausomybę, neužmiršo ir paskutinio ginkluoto aktyvaus Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno. 1994 m. spalio 10 d. už nuopelnus Lietuvai pasipriešinimo dalyvio kryžiumi Antaną apdovanojo Lietuvos Respublikos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Apdovanojimą tėtei įteikė prof. Vytautas Landsbergis. Tai buvo didžiulis įvykis mūsų šeimoje. Deja, mama sūnaus įvertinimo nesulaukė. Ji mirė 1989 m.

Antano daiktai, ginkluotė ir apranga buvo eksponuojami Vilniuje, specialiame buvusio Revoliucinio muziejaus stende (1992 m. sausio 12 d.): uniforminis kitelis, maskuotės komplektas, vokiškas automatas Nr. 6726a, automatas PPŠ Nr. 13955, šovininė automato rageliams, karinis kompasas, kišeninis žibintuvėlis, savo darbo maišelis nešioti šoviniams, medžiaginis maišelis su pašventinta duona ir šventas medalikėlis. Taip pat skardinės dėžutės, kuriose Antanas laikydavo paraką, medžioklinių šovinių šratai, granata RG-42; užsienietiškas pistoletas, peiliukas, šakutė, nosinė, fotoaparatas, paklodė, planšetė, dvi nuotraukos (viena su Janina). Ant rankovės trispalvės užrašas: „Mano darbas ir jėgos Tėvynės Lietuvos gerovei“. Šiuo metu minėti daiktai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dabar tai – neįkainojami rezistencijos istorijos reliktai.

Molėtų rajono savivaldybės kieme pastatytas paminklinis akmuo su užrašu, kad šis paminklas skirtas 1949–1965 m. už Lietuvos laisvę kritusiems partizanams atminti.

Paskutinė viešnagė Kaniūkuose. O tėtė vis rūpinosi, kad nepadaryta daug darbų, nesutvarkytas sodas. Reikia nugenėti nudžiūvusias šakas, paremti svorio neatlaikančias obelų šakas, kurios lūžta nuo gausaus derliaus. Džiaugėsi, kad bent obelys, kurias padėjo sodinti Antaniukas, liko neiškirstos ir nesunaikintos. Paskutinė jo kelionė į Kaniūkus buvo itin prasminga. Jis labai norėjo dalyvauti, kai bus statomas Atminimo ženklas buvusioje partizano gimtojoje sodyboje.

Paklaustas, ar važiuos, atsakė: „O kaip- gi – aš žinau tą trobos langą, prie kurio stovėdavo Antaniukas ir stebėdavo sodą. Mes abu tą sodą sodinome, skiepijome. Antaniukas gal net daugiau rūpinosi sodu. Tik aš žinau tą vietą, ten ir paženklinsime“. Tai buvo 1999 m. rugpjūčio 26 d. Žinojau, kad tą dieną jis sirguliavo, tačiau įžengęs į savo sodybą bėgiojo nuo obels prie obels, šluostė prakaitą nuo veido (buvo karšta diena, o gal dėl ligos), pajudindavo šakas, paglostydavo, pažiūrėdavo po žieve, ar dar gyvas medis. Lyg atsisveikindamas apžiūrėjo kiekvieną medelį. Jo akys glamonėjo akmenis namo pamatų liekanose, vis prisimindavo anuos laikus. Atsivežė su savimi ir sūnaus Antano Lietuvos Respublikos apdovanojimą – Vyčio kryžiaus ordiną, kurį jam įteikė laisvos Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Rodė jį meistrams, kurie statė žymeklį, aiškino, jog tai Antaniukas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvai. Tėtė labai džiaugėsi, kad pagaliau buvo įvertinti jo sūnaus darbai kovojant su okupantais.

paminklas
Paminklinis akmuo šalia sodybos, kurioje žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis (Utenos r. Kvyklių sen. Papiškių k.)

LIKO TIK TROBELĖ…

Jau 40 metų tarp mūsų nebėra Antano. Prieš 15 metų mus paliko mamutė, taip ir neradusi kelio nei prie sūnaus kapo, nei prie namo, iš kurio jis išėjo į amžinybę. Prieš 5 metus mirė tėtė. O trobelė, kurioje gyveno Antanas su savo šeima, tebestovi. Tas namas daug ką mena iš anų laikų – galėtų būti memorialinis muziejus, primenantis jaunajai kartai žmones, kurie labai brangino savo žemę, aukojo brangiausią turtą – savo gyvybę, kad jokie okupantai nedrįstų trypti mūsų Tėvynės Lietuvos.

Važiuojant plentu Vilnius–Utena galima išvysti rodyklę su nuoroda: „Partizano Antano Kraujelio žūties vieta – 1,5 km“. Vingiuotas kelias atveda iki Papiškių kaimo. Šalia geltono medinio namuko pakelėje stovi paminklinis akmuo su užrašu: „1965.III.17 šioje sodyboje žuvo paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas“. Šalia paminklo auga tujos ir žalias ąžuoliukas. Jį pasodino prof. V. Landsbergis su partizano tėveliu, kai vyko A. Kraujelio žūties 30-ųjų metinių minėjimas. Tačiau kažkieno piktos rankos medelį nulaužė.

Norėčiau baigti Jono Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. Išsaugokime praeities prisiminimus ateinančioms kartoms.

 

Literatūra apie Vytauto apygardos partizaną Kraujelį Antaną-Siaubūną

1-7. P. Aukštuolis, S. Valys, Prakeikimas telydi žudikus /Dokumentinė apybraiža/, Tarybiniu keliu (Molėtai), 1960, kovo 12 (Nr. 20), p. 3; 1960, kovo 16 (Nr. 21), p. 3; 1960, kovo 19 (Nr. 22), p. 2, 3; 1960, kovo 30 (Nr. 23), p. 4; 1960, bal. 2 (Nr. 26), p. 2; 1960, bal. 13 (Nr. 29), p. 3; 1960, bal. 20 (Nr. 31), p. 3.

8-11. S. Vinciūnas, Kruvini pėdsakai. /Dokumentinė apybraiža/, Kolektyvinis darbas (Anykščių r.), 1960, vas., 21 (Nr. 16), p. 3, 4; 1960, vas. 28 (Nr, 18),p. 3; 1960, kovo 10 (Nr. 21), p. 3, 4; 1960, kovo 13 (Nr. 22), p. 2, 3.

12. B. Kalytis, Gyvenimą pradedu iš naujo, Kolektyvinis darbas (Anykščių r.), 1960, gruod. 18 (Nr. 102), p. 3, 4.

13. R. Katinas, Kurmiai dienos šviesoje, Lenino keliu (Utena), 1965, rugs. 11 (Nr. 108), p. 3, 4.

14-15. Likviduotas banditas, Tiesa, 1965, kovo 31 (Nr. 75), p. 4; Valstiečių laikraštis, 1965, bal. 2 (Nr. 39), p. 4.

16. Lietuvos kariai! Laisvajame pasaulyje, Karys (JAV), 1975, saus. (Nr. 1), p. 32.

17.L. Kerulis, Pokario Lietuvos kovotojai, (Pasaulio lietuvių archyvas) Čikaga, 1988, p. 116.

18. L. Bakutis, Gyvenimo vardu…, Liaudies gynėjų žodis (str. rink.), Vilnius, 1988, p. 21–35.

19. Partizano keliu (Pergyventi partizano Ryto atsiminimai 41 6 10 – 49 12 31), Laisvės kovų archyvas, 1989?, 1 d., p. 49, 64: nuotr..

20. Kovojanti Lietuva 1944-1954, Rezistencijos fotonuotraukos, parodos katalogas; parengė V. Gilys ir P. Jaruševičius, Kaunas, 1990, 108: nuotr.

21. A. Šiukščius, Už mylimą Lietuvą, Utena, 1991, p. 28-30; 23-25: nuotr.

22. N. Antanavičienė, Vienu mažiau ar daugiau turgaus aikštėje…, Lietuvos aidas, 1992, saus. 25 (Nr. 17), p. 7.

23. Ir man rūpi tiesa (Kita nuomonė), Vilnis, 1992, vas. 25 (Nr. 15-16), p. 5.

24. R. Narvydas, A. Bajorūnas, Vienu daugiau ar mažiau turgaus aikštėje, Lietuvos aidas, 1992, vas. 1 (Nr. 22), p. 7. 25. A. Šiukščius, Paskutinis garbingai žuvęs, Tremtinys, 1992, bal. 4 (Nr. 8), p. 3: grupinė nuotr.

26. M. Kazlas, Skiemonių žuvusieji, Tremtinys, 1992, balandis (Nr. 7), p. 3.

27. Skelbimas apie Lietuvos partizano Antano Kraujelio paminklo atidengimo iškilmes, Lietuvos aidas, 1992, birž.11 (Nr. 113), p. 7.

28. P. Girsteitis , Paskutiniam Lietuvos partizanui, Utenis, 1992, birž. 17 (Nr. 48), p. 1.

29. E. Smetona, Paskutinis partizanas, Žiburys, 1992, liepa (Nr. 6), p. 2.

30. Atitaisymas, Tremtinys, 1992, liepa (Nr. 14), p. 4.

31. M. Sprindys, Apie paminklo pašventinimą, Tremtinys, 1992, liep., 1 (Nr. 13), p. 4: nuotr.

32. Skelbimas rezistencijos dalyvio pažymai, Tremtinys, 1992, spalis (Nr. 20), p. 4.

33. Kalendorius, Lietuvos aidas, 1993, birž. 16 (Nr. 114), p. 16.

34. J. Jankauskas, Atsiminimai, Vilnius, 1993, p. 65.

35. A. Šiukščius, Nenugalimas [Apybraiža apie partizaną A. Kraujelį], Laisvės kovų archyvas, 1994, Nr. 10, p. 140– 168.

36. Laisvę mylime labiau mes už gyvenimą, Lietuvos aidas, 1994, saus. 25 (Nr.16), p.1, 6.

37. R. Sakalauskaitė, Lietuvoje viskas blogai. Ar gali būti dar blogiau?, Lietuvos rytas, 1994, saus. 25 (Nr. 16), p. 1–2.

38-39. A. Šiukščius, Neblėsta didvyrių garbė niekados … , Savanoris, 1994, vas. 10 (Nr. 4), p. 4: grupinė nuotr.; vas. 24 (Nr. 24), p. 4: grupinė nuotr.

40-45. A. Šiukščius, A. Čalnaris, Paskutinis Lietuvos partizanas, Valstiečių laikraštis, 1994, vas. 15 (Nr. 14), p. 4; vas. 19 (Nr.15), p. 8; vas. 26 (Nr. 17), p. 8; kovo 5 (Nr. 19), p. 4; kovo 12 (Nr. 21), p. 8; kovo 19 (Nr. 23), p. 9: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

46. S. Kajokas, Norėčiau paklausti … ,Tremtinys, 1994, kovas (Nr. 5), p. 5.

47. Lietuvos partizanai, Žiburys, 1994, kovas (Nr. 3), p. 3.

48. H. Kudreikis , Siaubūnas – paskutinis Lietuvos partizanas, Draugas (Čikaga), 1994, liep. 20 (Nr. 139), p. 4.

49. 1965 kovo 17 d. žuvo…, 1995 lietuvio kalendorius, Vilnius,[1994], p. [25].

50. [Žinutė apie A. Kraujelio žūties 30-mečio minėjimą], Lietuvos aidas, 1995, kovo 16 (Nr. 52), p. 22.

51. A. Šiukščius, Oi neverk, motušėle … Utenis, 1995, kovo 28 (Nr. 37), p 2, 3: grupinė nuotr.

52. Kaimų istorijos; sud. R. Masteika, Vilnius, t. 1, 1995, p. 297–316.

53. P. Aržuolaitis, Knyga keliauja pas skaitytoją, Valstiečių laikraštis, 1996, bal. 20 (Nr. 30), p. 6.

54. N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1994-1953 m. Kaunas, 1996, p. 93, 292, 296, 302, 307, 309–311, 356, 491: nuotr.

55. Partizanų kovos Šiaulių krašte; sud. A. Malinauskaitė, B. Maskaliūnas, G. Šimoliūnienė, Šiauliai, 1996, p. 136.

56. Kovojanti Lietuva 1944–1953. Vilnius, 1996, p. 75, 87: nuotr.

57. N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija 1944-1953 m., Kaunas, 1996, p. 141: nuotr., 142, 164.

58. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, sud. N. Gaškaitė, A. Kašėta, J. Stakauskas, Kaunas, 1996, p. 618.

59. Kaimų istorijos; sud. R. Masteika, Vilnius, 1997, t. 2, p. 238–242.

60. Kalendorius: apie A. Kraujelio žūtį, Lietuvos aidas, 1997, kovo 15 (Nr. 51), p. 32.

62. G. Visockas, Išdavikas gyvena Vilniuje, Valstiečių laikraštis, 1997, gruod. 13 (Nr. 51), p. 7.

63. K. Kasparas, Teorinė pasipriešinimo samprata ir klasifikacija, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1997, Nr. 20, p. 241.

64. B. Tylaitė–Sakalauskienė, Ilgas ir sunkus kelias į laisvę, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1997, Nr. 20, p 51: nuotr..; 151, 178.

65. A. Šiukščius, Vaikinas nuo Dubingių, Laisvės kovų archyvas, Kaunas,1997, Nr. 22, p. 215–219.

66. Kviečiame dalyvauti renginyje paskutiniojo Vytauto apygardos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 70-osioms gimimo metinėms paminėti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (lankstinukas), Vilnius, 1998: grupinės nuotr.

67. A. Šimėnas, Kovoje dėl Lietuvos laisvės, Kaunas, 1998, p. 78, 79.

68. G. Jankus, Kaip žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis, Lietuvos aidas, 1998, geg. 15 (Nr. 38), p. 9: nuotr.

69. Seime pasiūlyta… Paminėtas partizano Antano Kraujelio-Siaubūno apdovanojimas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos aidas, 1998, geg. 23 (Nr.100), p. 3: grupinė nuotr.

70. A. šiukščius, Tėvukas, Utenis, 1998 birž. 4 (Nr. 65), p. 6: grupinė nuotr.

71. A. Šiukščius, Kovoje nepalūžęs, Utenis, 1998, spal. 22 (Nr. 124), p. 4: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

72. Trumpai…, Vilnis, 1998, spal. 23 (Nr. 83), p. 4.

73. R. Rutkauskienė, Minimos partizano metinės, Lietuvos aidas, 1998, spal. 24 (Nr. 210), p. 4.

74. T. Kontrimavičius, Pagerbtas paskutinis partizanas, Lietuvos rytas, 1998, spal. 26 (Nr. 250), p. 18.

75. Oi neverk, motinėle, sūnaus … Utenis, 1998, spal. 29 (Nr. 127), p. 3: grupinės nuotr.

76. A. Stasiškis, Kreipimasis, Utenis, 1998, spal. 29 (Nr. 127), p. 3.

77. Paminėtos paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio 70-osios gimimo metinės, Vilnis, 1998, spal. 30 (Nr. 85), p. 1.

78. G. Visockas, Paskutinis Lietuvos partizanas, Valstiečių laikraštis, 1998, lapkr. 3 (Nr.88), p. 9: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

79. B. Zabulis, Pagerbiant Antano Kraujelio atminim¹, Utenis, 1998, lapkr. 3 (Nr. 129), p. 2.

80. [Žinutė apie A. Kraujelio-Siaubūno 70-ąsias gimimo metines], Dienovidis, 1998, lapkr. 6–12 (Nr. 40), p. 4.

81. A. Šiukščius, Neeiliniam partizanui – neeilinė pagarba, Tremtinys, 1998, lapkr. 13 ( Nr. 42), p. 7.

82. Tiriamos Lietuvos partizano nužudymo aplinkybės, Respublika, 1998, lapkr. 13 (Nr. 265), p. 5.

83. Prokurorai tiria partizano žūtį, Lietuvos rytas, 1998, lapkr.17 (Nr. 269), p. 3.

84. Nesugaunamasis partizanas, Lietuvos žinios, 1998, gruod. 29 (Nr. 166), p. 9.

85. A. Šiukščius „Aš laisvės nesulaukiau … , Tėviškės žiburiai, Kanada, 1998, gruod. 29 (Nr. 52), p. 3: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

86. Paskutinio Lietuvos partizano žūties bylą dar gaubia paslaptys, Lietuvos aidas, 1998, gruod. 29 (Nr. 254), p. 3.

87. Paskutinio Lietuvos partizano žūtį gaubia paslaptys, Ūkininko patarėjas, 1999, saus. 12 (Nr. 4), p. 6.

88. A. Brilingas, J. Buivienė, G. Jurgaitienė, G. Zaleckytė, Vorutos kalendorius, Voruta, 1999, kovo 20 (Nr. 11), p. 4.

89. L. Grudzinskas, Paskutinis Lietuvos girių sakalas, Blaivioji Lietuva, 1999, liepa (Nr. 6), p. 2: A. Kraujelio nuotr.

90. A. Meilus, Amžina šlovė skudutiškiečiams, žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės, Utenos apskritis, „Utenio“ priedas, 1999, lapkr. 27 (Nr. 66), p. 2.

91. Skudutiškio krašto partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai, sud. J. Jankauskas, Vilnius, 1999. Apie A. Kraujelį, p. 5, 13, 16, 17, 19, 27–48, 68, 70–73: A. Kraujelio nuotr.

92. A. Čalnaris, Gulėjimas kryžiumi, Vilnius/Asveja, 1999 m. Apie Antaną Kraujelį, p. 94–98.

93. A. Kraujelis-Siaubūnas, Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998); I. Ignatavičius, Vilnius, 1999, p. 321–323.

94-96. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 2000, t. 2 (2), p. 559; 2001, t. 3, p. 565; 36: nuotr., 2004, t. 4, p. 438.

97. R. Sakalauskaitė, Apdovanotas Pirmosios Vyriausybės narys nesileis šmeižiamas, Lietuvos rytas, Nr. 41, 2000, vas. 19 d., p. 2.

98. A. Stasiškis: Sutrypta visuomenės santvarkos idėja, Lietuvos aidas, 2000, vas. 22 (Nr. 35), p. 5.

98. F. Kauzonas, Pareiškimas dėl M. Misiukonio apdovanojimo - „iš principo“, Respublika, 2000, vas. 22 (Nr. 43), p. 6.

99. Akistatos, Lietuvos žinios, 2000, vas. 24 (Nr. 45), p. 1: nuotr.

100. V. Bruveris, Partizano sesės neranda kelio prie brolio kapo, Lietuvos aidas, 2000, vas. 24 (Nr. 37), p. 1, 14: A. Kraujelio nuotr.

101. V. Jakubauskaitė, Pikti dainininkai, Lietuvos žinios, 2000, vas. 24 (Nr. 45), p. 3.

102. A. Svirbutavičiūtė, Praeities šešėliai vejasi dabartį, Lietuvos žinios, 2000, vas. 24 (Nr. 45), p. 4– 5: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

103. T. Kontrimavičius, Utenoje ištraukta iš stalčių partizano žūties byla, Lietuvos rytas, 2000, vas. 25 (Nr. 46), p. 2.

104. Utenoje ištraukta iš stalčių partizano žūties byla, Lietuvos aidas, 2000, vas. 26 (Nr. 39), p. 5.

105. K. Alčiūnaitė, Dirbdamas KGB M. Misiukonis kasmet gaudavo po apdovanojimą, Lietuvos aidas, 2000, vas. 26 (Nr. 39), p. 2.

106. E. Ganusauskas, Paskutinio partizano gyvenimo ir mirties mįslės, Lietuvos rytas, 2000, vas. 26 (Nr.47), p. 7–8: A. Kraujelio ir sodybos, kurioje nusišovė, nuotr.

107. A. Žiliukas, Po skandalo atnaujintas partizano nužudymo tyrimas, Respublika, 2000, vas. 26 (Nr. 47), p. 5.

108. Paskutinis Lietuvos partizanas buvo molėtiškis, Molėtų žinios, 2000, kovo 3 (Nr. 1), p. 3: A. Kraujelio nuotr.

109. Erškėčiai; užrašė J. Albertavičius, Valstiečių laikraštis, 2000, kovo 4 (Nr. 18), p. 1, 4: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

110. R. Grinevičiūtė, A. Katkevičius, Patriotu Lietuvoje būti pavojinga, Veidas, 2000, kovo 9–15 (Nr. 10), p. 28-32, viršelyje A. Kraujelio nuotr.

111. Antano Kraujalio 35-ųjų žūties metinių minėjimas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (lankstinukas), Vilnius, 2000: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

112. [Žinutė apie A. Kraujelio žūties 35-metį], XXI amžius, 2000, kovo 10 (Nr. 18), p. 20.

113. K. Dobkevičius, Paskutinio aktyvaus Lietuvos partizano pėdsakais, XXI amžius, 2000, kovo 17 (Nr. 20), p. 6, 16: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

114. Kalendorius, Žinutė apie A. Kraujelio žūties sukaktį, Lietuvos aidas, 2000, kovo 17 (Nr. 53) p. 24.

115. A. Šiukščius, Ne veltui kraujo auka … Utenis, 2000, kovo 18 (Nr. 327), p. 3.

116. A. Meilus, Paminėtos laisvės kovotojo A. Kraujelio 35-osios mirties metinės, Vilnis, 2000, kovo 21 (Nr. 23), p. 3.

117. A. Šiukščius, Melo trumpos kojos, arba šiek tiek apie A. Svirbutavičiūtės straipsnį „Lietuvos žiniose“ (2000 m. vasario 24 d.), XXI amžius, 2000, kovo 22 (Nr. 21), p. 7.

118. A. Šiukščius, Duokite šventą ramybę partizanams, XXI amžius, 2000, kovo 22 (Nr. 21), p. 7.

119. K. Dobkevičius, Blogiausia būtų atsidurti stribų Lietuvoje, XXI amžius, 2000, kovo 29 (Nr. 23), p. 11.

120. Paminėtos partizano žūties 35-osios metinės, Tremtinys, 2000, kovo 23 (Nr. 12–12a), p. 1.

121. K. Dobkevičius, Jis mirė laisvas žmogus, XXI amžius, 2000, kovo 29 (Nr. 23), p. 1, 7: A. Kraujelio ir grupinės nuotr..

122. J. Cibienė, Vienintelis troškimas, Tremtinys, 2000, bal. 6 (Nr. 13), p. 7: grupinės nuotr.

123. A. Šiukščius, Dar vienas bandymas juodinti, Tremtinys, 2000, bal. 6 (Nr. 13), p. 5.

124. A. Žemaitytė, Baubas vejasi savo šešėlį, Dienovidis, 2000, bal. 7–20 (Nr. 13), p. 3.

125. Seime – A. Terlecko išpuolis, Lietuvos rytas, 2000, bal. 19 (Nr. 92), p. 1.

126. A. šiukščius, Medaliai išjudino dėmesį partizanui, Tėviškės žiburiai, 2000, geg. 9 (Nr. 19), p. 4: A. Kraujelio ir grupinės nuotr.

127. A. Meilus, Renkami prisiminimai apie narsųjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį, Utenos apskritis, „Utenio“ priedas, 2000, (Nr. 26), p. 2: grupinė nuotr..

128. [A. Kraujelio žuvimo vieta (nuotrauka)], Sandrava, 2000, rugsėjis (Nr. 22), p. 18.

129. Parlamentarai ir A. Terleckas pasipiktinę ordino skyrimu buvusiam KGB karininkui, Lietuvos aidas, 2000, vas. 2 (Nr. 33), p. 2.

130. K. Gečas, Ordinų įteikimas įaudrino parlamentą, Lietuvos rytas, 2000, vas. 18 (Nr. 40), p.2.

131. A. Šiukščius, Šiandien juos prisimename, Kvietimas dalyvauti memorialinės lentos atidengimo ir pašventinimo iškilmėse, 2000 m., liep. 23 d.

132. K. Strazdas, Balninkiečių rinktinės Nikodemo Liškausko–Beržo būrio laisvės kovos, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 2001, Nr. 30, p. 67.

133. A. Kraujelis-Pabaisa, Siaubūnas, Utenos krašto enciklopedija; Sud. ir spec. red. G. Isokas, Vilnius, 2001, p. 275.

134. R. Šalčius, Keistas istorinis teisingumas, Tremtinys, 2001, rugs. 27 (Nr. 36), p. 3.

135. Miškiniai. Prisiminimų rinktinė; parengė R. Kaunietis, Vilnius, 2002, p. 118, 332: nuotr.,

136. Vytauto apygardos partizanų takais; sud. V. Bliznikas, O. Klabienė, Vilnius, 2002, p. 28: nuotr.

137. Lietuvą fotografuoja Antanas Bujokas, Lietuvos aidas, 2003, geg. 15 (Nr. 111), p. 9.

138. J. Jankauskas, Stepono Kraujelio-Tėvuko gimimo 100-mečiui (mirė prieš trejus metus), Lietuvos aidas, 2003, geg. 30 (Nr. 124), p. 9.

139. V. Bagdonas, Paskutiniojo Lietuvos partizano gyvenimo ir mirties pėdsakais, Anykšta, 2003, lapkr. 15 (Nr. 133), p. 4: nuotr.

140. Z. Jankauskas. Partizano A. Kraujelio žūties metinių minėjimas Papiškių kaime, Lietuvos aidas, 2003, kovo 18 (Nr. 63), p. 5: nuotr.

141. Bebaimis Aukštaitijos partizanas, Tremtinys, 2003, kovo 20 (Nr. 12), p. 7: nuotr.

142. K. Blažys, Iš kraštotyrininko užrašų: Vilnius, 2003, p. 79–80.

143. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė 1945-1950 m. (Dok. rinkinys), Vilnius, 2003, p. 10.

144. A. Šiukščius, Kraujelis Antanas–Pabaisa, Siaubūnas, B. Juodzevičius, Laisvės kaina, Utena, 2003, p. 106: nuotr.

145. Už laisvę ir Tėvynę; sud.: Dalia Kuodytė, Eugenijus Peikštenis, Dalius Žygelis, Vilnius, 2004, p. 95, 102, 222, 247.

146. J. Jurevičius, Nuo Kaniūkų aukštumų, Jonava, 2004, p. 16.

147. Z. Zinkevičius, Istorijos iškraipymai, Vilnius, 2004, p. 67.

148. Lietuvos kariuomenės karininkai 1919–1953, Vilnius, 2004, t. 4, p. 267–268, 366.

149. A. Simaška, Pasižvalgymai po Lietuvą, Vilnius, 2004, p. 603. 

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-04-20
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras