LGGRTC LOGO

 

Arūnas Bubnys. Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944 m.)

 

Santrauka

Getų policijos tema pasaulinėje ir Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir subjektyvios moralinio-psichologinio pobūdžio priežastys (žydų policijos kolaboravimo su naciais problema, būtinybė diferencijuotai vertinti atskirų geto gyventojų sluoksnių padėtį ir elgesį).

Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose Europos valstybėse, buvo įsteigti žydų getai su vidaus reikalus tvarkančia administracija (savivalda). Vienas svarbiausių geto administracijos komponentų buvo žydų policija. Ji buvo suformuota visuose dideliuose Lietuvos getuose (Vilniaus, Kauno ir Šiaulių) ir veikė visą getų egzistavimo laikotarpį. Getų policija buvo naujas ir neturintis analogo žydų istorijos reiškinys. Lietuvos getuose buvo sukurta unikali teisinė sistema: svarbiausia jos sudedamoji dalis buvo žydų policija, be to, svarbias funkcijas vykdė geto teismai, prokuratūra ir kalėjimas. Geto policija turėjo palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir darbo prievolės sabotažu, vykdyti okupacinės valdžios ir žydų tarybų įsakymus. Dažniausiai getų policija buvo steigiama okupacinės valdžios nurodymu, tačiau jos steigimą spartino ir ekstremalios žydų gyvenimo sąlygos (būtinybė palaikyti viešąją tvarką, garantuoti bent minimalų geto gyventojų poreikių patenkinimą, organizuoti nacių valdžios įsakymų vykdymą ir t. t. ). Žydų policija Kaune ir Vilniuje buvo steigiama getų formavimo laikotarpiu. Ji buvo suorganizuota netrukus po Žydų tarybų įsteigimo. Žydų policijos gausumą lėmė geto gyventojų skaičius, nacių valdžios keliamų užduočių mastai ir geto vidaus poreikiai. Geto policijos struktūra ir policininkų skaičius Vilniaus ir Kauno getuose buvo panašus. Svarbiausi policijos elementai buvo vadovybė, nuovados (komisariatai), kriminalinė policija ir vartų sargyba.

Vilniaus ir Kauno getų policijoje vyravo dešiniųjų sionistinių žydų partijų ir organizacijų aktyvistai. Santykiai tarp Žydų tarybų ir geto policijos Vilniaus ir Kauno getuose buvo skirtingi. Formaliai getų policija buvo pavaldi Žydų taryboms ir privalėjo vykdyti jų įsakymus bei nurodymus. Kauno gete minėta žydų policijos juridinė ir faktinė subordinacija iš esmės buvo išlaikyta per visą geto egzistavimo laikotarpį. Vilniaus gete Žydų tarybos ir geto policijos kova dėl valdžios 1942 m. liepos mėnesį baigėsi geto policijos viršininko J. Genso pergale.

Žydų policiją kaip baudžiamąjį okupacinės valdžios įsakymus vykdantį organą dauguma geto gyventojų vertino neigiamai. Geto policijos nepopuliarumą dar labiau didino išsikerojusi korupcija, kyšininkavimas, protekcionizmas, žiaurus ir amoralus elgesys su geto gyventojais. Geto policija iš esmės buvo privilegijuotas geto gyventojų sluoksnis. Policininkų šeimos turėjo didesnes galimybes užsitikrinti geresnes materialines gyvenimo sąlygas ir laikinai išvengti masinių žudynių akcijų. Geto gyventojų požiūris į geto teismus buvo palankesnis. Ypač tai pasakytina apie Kauno geto teismą, kuriame dirbo autoritetingi teisės žinovai, be to, Kauno geto teismas buvo mažiau priklausomas nuo geto administracijos, negu Vilniaus geto teismai.

Dėl savo veiklos funkcijų geto policija neišvengiamai turėjo kolaboruoti su nacių valdžia. Tačiau kolaboravimo mastas bei formos Vilniaus bei Kauno getuose skyrėsi. Vilniaus geto policija su naciais bendradarbiavio intensyviau. Iš dalies tai lėmė policijos viršininko J. Genso taktika – paaukoti dalį geto gyventojų naciams (ypač senelius, ligonius, nedarbingus žydus), siekiant išsaugoti likusiuosius. Vilniaus geto policija dažniau dalyvaudavo geto gyventojų gaudymo ir išdavimo naciams akcijose (ypač 1941 m. rudenį masinių žudynių laikotarpiu ir geto likvidavimo bei deportavimo į Estiją laikotarpiu 1943 m. rudenį). Panašių akcijų neišvengė ir Kauno geto policija. Tarp geto policininkų gestapas turėjo savo agentų, kurie informuodavo apie geto gyventojų nuotaikas ir antifašistinio pogrindžio veiklą.

Tačiau geto policijos negalima laikyti vien tik nacių nusikalstamos politikos įrankiu. Nemaža dalis žydų policininkų kiek galėdami stengėsi įvairiais būdais padėti kenčiantiems tautiečiams, o kai kurie netgi tapo aktyviais antifašistinio pogrindžio nariais ir partizanais. Kelios dešimtys Kauno geto policininkų kartu su vadais 1944 m. kovo mėnesį buvo sušaudyti IX forte.

Dalis geto policijos funkcijų (kova su kriminaliniais nusikaltėliais, viešosios tvarkos ir švaros palaikymas, kultūrinių ir sportinių renginių organizavimas) atitiko geto gyventojų poreikius ir interesus.

 

The Jewish Police in the Kaunas and Vilnius Ghettos (1941–1944)

Summary

The topic of the Kaunas ghetto police has been little researched in either Lithuanian historiography or the world at large. The main obstacles which prevent the research of this topic are both objective (the lack of archival sources) and subjective moral-psychological nature (the problem of collaboration of the Jewish police with the Nazis. Another problem is the need to assess the status and behaviour of various groups of ghetto inmates in a differentiated way.

In Lithuania, as in the other European states occupied by the Nazis, the Jewish ghettos were set up based on a kind of internal administrative autonomy. One of the principal elements of the ghetto administration was the Jewish police whose units were formed in all the largest Lithuanian ghettos (Vilnius, Kaunas and Šiauliai) and operated during the entire period of the ghettos’ existence. The Lithuanian ghettos had a unique legal system. Its central element was the Jewish police, while other important functions belonged to the ghetto courts, the prosecutor’s office and the prison. The ghetto police were responsible for maintaining public order, fighting crime, as well as avoidance of forced labour, and implementing the orders of the occupation authorities and the Jewish council. The ghetto police were usually established by order of the occupation authorities but the process was often accelerated due to the extreme living conditions of the Jews (the need to maintain the public order; to ensure that at least the minimum needs of the ghetto inmates were met; to organise the implementation of the orders of the Nazi authorities, etc.). The Jewish police in Kaunas and Vilnius were established as the ghettos were being formed. They were organised soon after the establishment of the Jewish councils. The large number of the Jewish police was determined by the number of ghetto inmates, the scope of the tasks raised by the Nazi authorities, and by the ghettos’ internal needs. The structure of the police and the number of policemen in the ghettos of Vilnius and Kaunas were not different. The most important factors were the leadership, the organisation of the precincts (commissariats), the criminal police and the gateway guards.

Right-wing Zionist parties and activists dominated the Vilnius and Kaunas ghetto police, but the relations between the Jewish council and the ghetto police in the two places were different. Formally, the ghetto police was subordinate to the Jewish council and was required to carry out all of its orders and decrees. In Kaunas, the juridical and actual subordination to the council was maintained throughout the history of the ghetto. In Vilnius, the power struggle between the ghetto police and the Jewish council ended in the victory of the Vilnius ghetto police chief, Jacob Gens.

The Jewish police, as a punitive organ implementing the orders of the occupational authorities, had a negative image among most ghetto inmates. This negative reputation was further enhanced by the widespread corruption, bribery, protectionism, as well as the atrocious and amoral treatment of the ghetto inmates. The ghetto police was actually a privileged social layer. Police families had better living conditions and, for a time, escaped the mass killing operations. The ghetto courts were seen in a more positive light. This is particularly true concerning the court of the Kaunas ghetto whic employed competent people. Moreover, the Kaunas ghetto court depended less on the administrative authorities of the ghetto than the courts in Vilnius.

Because of its assignments, the ghetto police was inevitably forced to collaborate with the Nazi authorities. However, the range and forms of collaboration in the ghettos of Vilnius and Kaunas were different. The cooperation between the Vilnius ghetto police and the Nazis was more intense. In part, this was due to the tactics of police chief Gens to sacrifice certain inmates of the ghetto, in particular, the elderly, sick and disabled Jews, in order to save the rest. However, the Vilnius ghetto policeparticipated in the rounding up of Jews during Naazi actions, especially during the mass killings of autumn 1941 and during the deportations to Estonia in the fall of 1943. The Kaunas ghetto police also participated in such activities. The Gestapo had its agents among the policemen who informed the Germans abou the attitudes of the people and the work of the anti-fascist underground.

However, the ghetto police cannot be considered only as an instrument of Nazi criminal policy. Quite a few Jewish policemen did their utmost trying to help their suffering countrymen in various ways. Some of them actually became active members or partisans of the anti-fascist underground. Several dozen of the Kaunas ghetto policemen, together with their officers, were shot in the Eighth Fort in March 1944.

Finally, some functions of the ghetto police, such as the fight against crime, maintenance of public order and sanitation, as well as the organisation of cultural and sports events, did reflect the real-life needs and interests of the ghetto inmates.

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-04-18
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras