LGGRTC LOGO

 

KRONIKA

 

eitiPopuliarinant Lietuvos istoriją Danijoje
eitiTarptautinis Kengyro sukilimo 30-mečio minėjimas
eiti Įamžintas 1944-1953 m. Kamajų apylinkėse žuvusių Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų atminimas
eiti Edukaciniai LGGRTC projektai
eiti Moksleivių stovykla Estijoje

Populiarinant Lietuvos istoriją Danijoje

2004 m. vasario 18 d. Thistedo miesto (Danija) modernios statybos rotušėje atidaryta Genocido aukų muziejaus parengta paroda „Karas po karo. Ginkluota antisovietinė rezistencija Lietuvoje 1944–1953“. Paroda eksponuota iki kovo pabaigos. Vėliau ji keliavo ir po kitus Danijos miestus.

Lietuvos partizaniniu karu ypač domisi Danijos kariškiai. 2003 m. gruodžio 4 d. Genocido aukų muziejuje Vilniuje lankėsi Danijos kariuomenės vadas generolas Hansas Jespersas Helsas. Jis ypač domėjosi lietuvių ginkluotąja antisovietine rezistencija.

Paroda „Karas po karo. Ginkluota antisovietinė rezistencija Lietuvoje 1944–1953“ balandžio 5–8 d. atidaryta Danijos gynybos ministerijai priklausančioje senovinėje, 1663 m. pastatytoje Kasteleto pilyje Kopenhagoje. Pilį gausiai lanko turistai. Parodos Kopenhagoje atidaryme dalyvavo Europos Sąjungos valstybių, Japonijos, Egipto, Čilės ambasadoriai, Kopenhagos universiteto istorikai, danų kariškiai; jiems buvo išdalyta 40 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro anglų kalba išleistų knygų „Siberia“, kurioje rašoma apie lietuvių trėmimus į Sibirą.

Atidarymo ceremonijos metu Thistedo rotušėje kalbėjo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė, Lietuvos ambasadorius Danijoje Deividas Matulionis, Danijos Holokausto ir genocido centro direktorius Uffe Ostergaardas ir Thistedo vicemerė Rutha Sharling.

Paroda sulaukė didelio vietinės žiniasklaidos dėmesio. Apie renginį išsamiai pranešė danų televizija ir radijas. Į parodos atidarymą atvykę Thistedo miesto tarybos nariai teigė visiškai nieko nežinoję apie partizaninį karą su sovietų okupantais Lietuvoje. „Lietuvos partizaniniame kare dalyvavo 4 proc. visų šalies gyventojų. Tai pritrenkiantis skaičius. Palyginimui pasakysiu, kad danų antinacinėje rezistencijoje dalyvavo tik iki 2 proc. gyventojų, įskaitant ir tuos, kurie panėšėjo vieną pogrindinį laikraštuką iš vienos vietos į kitą. Deja, pusę amžiaus „geležinė uždanga“ egzistavo ir mūsų galvose, ir ji dar nėra galutinai išnykusi“, – teigė U. Ostergaardas.

Jo vadovaujamas centras tiria žydų, Turkijos armėnų, Pendžabo, Ruandos ir kitų kraštų bei tautų tragedijas. Amerikietis prof. Ericas Markusenas, dirbantis centro vyresniuoju tyrinėtoju, teigė, kad ši danų institucija noriai bendradarbiaus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru. Danijos Holokausto ir genocido centras yra sudedamoji Kopenhagoje veikiančio Danijos tarptautinių studijų instituto dalis. Šiame institute vasario 19 d. D. Kuodytė skaitė pranešimą apie sovietinį genocidą ir lietuvių rezistenciją. Auditorijos užduoti naivoki klausimai tik paliudijo U. Ostergaardo žodžius – dėl „geležinės uždangos“ danų žinios apie kaimynus Baltijos jūros rytų pakrantėje yra labai menkos.

Prieš parodos atidarymą U. Ostergaardas Thistedo gimnazijos mokiniams vedė pamoką apie genocidą. Jis teigė, kad Genocido aukų muziejaus paroda Thistede paskatino jį kalbėti ne tik apie holokaustą ir masines žudynes buvusioje Jugoslavijoje, Ruandoje bei Irake, bet ir apie sovietų okupuotos Lietuvos kančias. Skaitydamas šias paskaitas, U. Ostergaardas aplankė ir kitų Danijos miestų mokyklas.

Parodos atidarymo ceremonijoje U. Ostergaardas pabrėžė danų ir lietuvių tautų istorijų bei mentaliteto panašumą. „Abi mūsų šalys prieš kelis amžius buvo galingos imperijos, bet dabar yra mažos valstybės. Vadinasi, esame mažos didelės šalys“, – sakė U. Ostergaardas.

Dabar Thistedas – tylus kurortinis miestelis Jutlandijos šiaurėje ant Limo fiordo kranto, jame gyvena 16 tūkst. žmonių. 1946–1949 m. Thistede buvo pabėgėlių stovykla, priglaudusi 600 lietuvių. Vėliau beveik visi šiame Šiaurės Danijos mieste laikinai kelerius metus gyvenę lietuviai persikėlė į Australiją, JAV ir Kanadą. 

D. Kuodytė ir Genocido aukų muziejaus darbuotojai aplankė lietuvių, patekusių į pabėgėlių stovyklą Thistede, pastatytus paminklus ir lietuvių kapus. Pastebėta, kad kai kurių žmonių vardai ir pavardės rodo žydišką jų kilmę. Yra ir buvusių Klaipėdos krašto gyventojų kapų.

Netoli Thistedo yra kalva, ant kurios pasijunti tarsi grįžęs į Lietuvą. Mūsų šalies pabėgėliai greta savo stovyklos ant kalvos sudėliojo daugiau kaip 10 kvadratinių metrų Lietuvos valstybinio herbo spalvotą akmeninę mozaiką. Virš jos tokia pat technika sukurtas užrašas „Lithuania“. Ant kalvos stovi medinis lietuviškas kryžius, išmargintas tautiniais ornamentais. Prie kryžiaus pritvirtintoje lentelėje lietuviškai ir daniškai kreipiamasi pagalbos į Dievą žodžiais: „Viešpatie, kuris irgi kartu pabėgėliu buvai“. Netoli stovi betoninė Gedimino stulpų skulptūrinė kompozicija, kuri šiuo metu restauruojama.

Visi šie Danijai egzotiški paminklai stovi Civilinės saugos centre, kurio darbuotojai ir rūpinasi paminklų priežiūra. „Tai labai neįprasti paminklai Danijoje, kur žodis „užsienio“ sukelia atsargią nepasitikėjimo reakciją. Turime didžiuotis, kad išsaugojome šiuos paminklus, kurie Danijai labai nebūdingi“, – pažymėjo U. Ostergaardas.

Thistedo kapinėse yra išlikę tik keletas lietuvių, latvių, rusų ir lenkų pabėgėlių kapų. Už kapų priežiūrą iš artimųjų imamas mokestis. Jo nesumokėjus, antkapiai yra nuimami.

Thistede gyvena vienintelė iš tų 600 stovyklos gyventojų likusi 84 metų Erna Jensen. Iki atvykimo į Daniją jos vardas buvo Elena Kynaitė, bet ji ištekėjo už vietinio dano ir vardas buvo sudanintas. „Iš Lietuvos pabėgau būdama 24 metų. Giminės Lietuvoje jau išmirė. 1997 m. aplankiau drauges Vilniuje. Daugiau į Lietuvą nevažiuosiu, nes nebeturiu sveikatos“, – pasakojo E. Kynaitė-Jensen, dalyvavusi parodos atidarymo renginiuose.

Garbaus amžiaus pensininkė neužmiršo gražios gimtųjų Šakių apylinkių tarmės, bet sako, kad, sutikusi lietuvius, turi prisiminti lietuviškus žodžius.

Ji teigė, kad gyvenimas Dragsbaeko stovykloje prie Thistedo nebuvo lengvas. Pabėgėliai gaudavo 5 kronas per savaitę smulkioms išlaidoms. Jie privalėjo gyventi Dragsbaeke buvusioje vokiečių pilotų treniruočių bazėje, kurioje šiuo metu yra viešbutis.

Dar 1945 m. vasarą sovietų karinės misijos padedami į Lietuvą grįžo 468 lietuviai (apie 16 proc. visų Danijoje buvusių lietuvių). Dauguma jų buvo klaipėdiškiai, iki tol nespėję susidurti su sovietų okupacija. Galbūt todėl, lyginant su kitais kraštais, kuriuose gyveno pabėgėliai lietuviai, tiek daug jų repatrijavo iš Danijos.

Danijoje po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė apie 2000 lietuvių. Įskaitant ir klaipėdiškius, šis skaičius padidėjo iki 3000. 1944 m. vasarą–rudenį daug vokiečių ir Baltijos šalių pabėgėlių susigrūdo ties Piliavos, Gdynės bei Gdansko uostais. Tebuvo vienas kelias išsiveržti iš Raudonosios armijos apsupties – laivais į Daniją. Dalis lietuvių pasiekė Daniją ir įvairiais keliais žemynu.

Danija buvo antra po Vokietijos pagal lietuvių DP (displaced persons – pažodinis vertimas iš anglų kalbos yra „išvietintieji asmenys“) skaičių.

Tie, kurie liko, gyveno baimėje ir nežinioje, nes kaimyninė Švedija prievarta išsiuntė dalį Baltijos šalių pabėgėlių į Sovietų Sąjungą. Tiesa, vėliau švedai su jais elgėsi geriau nei danai. Švedai skyrė lėšų ir stengėsi integruoti likusius pabėgėlius į savo visuomenę, o danai laikė juos stovyklose, laukdami, kol pasiims kitos šalys. Vienintelė galimybė likti Danijoje buvo vedybos su Danijos piliečiu.

„Daugiausia žmonių iš mūsų stovyklos išvyko į Australiją“, – teigė E. Jensen. Australijai trūko darbo jėgos, ir ši šalis pabėgėliams kėlė mažiau biurokratinių barjerų nei JAV.

„Žmonės važiavo į Australiją, nes stengėsi pasitraukti kuo toliau nuo siaubingus prisiminimus keliančios Sovietų Sąjungos“, – sakė Thistedo vicemerė R. Sharling.

Ji ir kiti su paroda Thistede susijusiuose renginiuose dalyvavę danai teigė, kad apie lietuvių trėmimus į Sibirą sužinojo iš pusantros valandos trukmės Danijos televizijos filmo „Kelionė atgal į Sibirą“, rodyto Danijoje 2000 m. Jį sukūrė Danijos televizijos korespondentas Maskvoje Samuelis Rachlinas, gimęs Jakutijoje tremtinių iš Kybartų Rachelės ir Izraelio Rachlinų šeimoje. 1982 m. Danijoje buvo išleista ir dviejų papildomų leidimų susilaukusi jo tėvų danų kalba parašyta knyga „Šešiolika metų Sibire“. Ši knyga buvo išleista ir JAV bei Anglijoje. Rachlinų šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta iš Kybartų prie Arkties jūros Bykovo įlankos šalia Lenos upės žiočių. Iki sovietinės okupacijos šeima vertėsi arklių eksportu. 1957 m. Rachlinams leista išvykti į Daniją, nes Rachelė Rachlina buvo gimusi Danijoje.

***

Paroda „Karas po karo. Ginkluota antisovietinė rezistencija Lietuvoje 1944–1953“ tęsia savo keliones – šių metų birželio 14–21 d. ji buvo eksponuojama Vilniuje, Lietuvos Seime. Paroda rodoma ir kituose Lietuvos miestuose. Nuo lapkričio 20 d. ji bus eksponuojama Lietuvos kultūros Balzeko muziejuje Čikagoje.

Parodos nuotraukose įamžintos partizanų kovos, laidotuvės, stovyklos ir bunkeriai, uniformos, poilsis, rezistenciniame kare dalyvavusios partizanės. Apsilankiusieji parodoje sužinos, kaip Lietuvos partizanai mezgė ryšius su užsienio šalimis, kaip vykdavo partizanų apdovanojimų ceremonijos, pamatys partizanų leidinių, susipažins su ginkluotosios rezistencijos karine-teritorine struktūra.


Rokas Tracevskis

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-01-11
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras