LGGRTC LOGO

 

Evaldas Gelumbauskas. Politinių kalinių bendruomenės susiformavimas ir pasipriešinimas GULAG’o ypatingojo režimo lageriuose (1948–1954 m.)

 

Santrauka

Straipsnyje analizuojama GULAG’o ypatingojo režimo lagerių sistemos evoliucija 1948–1954 m. bei juose kalėjusių politinių kalinių statuso, identiteto ir bendruomenės formavimosi raida, apžvelgiamas politinių kalinių pasipriešinimas ir kova dėl ypatingojo lagerinio režimo panaikinimo. Straipsnio autorius apibendrino naujausių Lietuvos ir užsienio istorikų darbus, gausiai panaudojo buvusių politinių kalinių memuarinę literatūrą bei atskiruose dokumentų rinkiniuose publikuotus šaltinius.

Sovietų Sąjungoje oficialiai buvo deklaruojama, kad šalyje nėra politinių kalinių, tiktai asmenys, įvykdę antivalstybinius nusikaltimus. Bausminėje praktikoje plačiai taikomos sovietinių respublikų baudžiamųjų kodeksų antivalstybinių nusikaltimų straipsnių formuluotės nulėmė, kad į politinių kaltinimų bausminio poveikio sritį pateko ne tik ideologiniai sovietinės valstybės ir santvarkos priešininkai, bet ir apolitiški sovietiniai piliečiai. Dėl to GULAG’o lageriuose už antivalstybinius nusikaltimus kalinamiems politiniams kaliniams ilgai nepavyko suformuoti ideologiškai tapačios, sąmoningos bendruomenės, galinčios sėkmingai pasipriešinti lagerių administracijos ir kriminalinių kalinių savivalei.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo pakito politinių kalinių kontingentas – į lagerius pateko daugiau sąmoningų, aktyvių sovietinės santvarkos priešininkų, antisovietinės ginkluotos rezistencijos ir pogrindinių jaunimo organizacijų dalyvių. Tai ne tik pakeitė politinių kalinių padėtį lageriuose, bet buvo viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių politinių kalinių atskyrimą 1948 m. nuo visų kalinių ir jų pervedimą į ypatingojo režimo lagerius.

1948–1954 m. veikę ypatingojo kalinimo režimo lageriai pratęsė katorgos lagerių tradicijas, jie turėjo lagerio ir uždaro kalėjimo kalinimui būdingų bruožų. Jų paskirtis – izoliuoti ir fiziškai bei dvasiškai palaužti aktyviausius sovietinės valstybės priešus. Tačiau nepaisant griežto režimo, ypatingieji lageriai tapo pagrindine politinių kalinių vidinio sąmonėjimo ir identiteto tapsmo poceso vieta.

Tęsdami ginkluotos rezistencijos tradicijas, po Antrojo pasaulinio karo lageriuose atsidūrę rezistencinių sąjūdžių dalyviai kovojo su kriminaliniais ir lagerių administracijai talkinusiais kaliniais. Įvairaus masto, bet panašios pasipriešinimo akcijos organiškai plėtojosi visuose ypatingojo režimo lageriuose.

1951–1952 m. ypatingojo režimo lageriuose politinių kalinių pasipriešinimo apraiškos buvo pavieniai neramumai, bado streikai. Formuojantis politinių kalinių bendruomenei šios spontaniškos neorganizuotos protesto akcijos peraugo į masinius politinių kalinių streikus bei sukilimus.

1953–1954 m. streikavo tūkstančiai Gorlago, Rečlago ir Steplago lagerių kalinių. Visuotinių streikų metu buvo patikrintas politinių kalinių bendruomenių ryšių tvirtumas bei neginkluotos kovos metodų veiksmingumas. Nors didieji 1953–1954 m. streikai ypatingojo režimo lageriuose buvo nuslopinti, bet sovietų valdžia buvo priversta įgyvendinti kalinių reikalavimus: panaikinti ypatingąjį kalinimo režimą, palengvinti darbo ir gyvenimo sąlygas, pradėti politinių kalinių baudžiamųjų bylų peržiūrėjimą ir jų reabilitavimą. Iki 1956 m. pabaigos iš lagerių buvo išleista ir amnestuota didžioji dalis politinių kalinių.

 

The Creation of the Community of Political Prisoners and Resistance in the GULAG Special Regime Camps (1948–1954)

Summary

This article analyses the evolution of the system of GULAG special regime camps during 1948–1954 and the development of the status, identity and the formation of the community of political prisoners incarcerated there, as well as the resistance and struggle of political prisoners for the liquidation of the special imprisonment regime in the camp is also reviewed. The author of the article summarizes the most recent works of Lithuanian and foreign historians, and has utilized an abundance of memoirs of former political prisoners and sources published in separate collections of documents.

The Soviet Union officially maintained that there were no political prisoners in the country, only persons who had committed crimes against the state. Articles on anti-state crimes of the criminal codes of Soviet republics were applied broadly in practice. Their wording meant that not only ideological enemies of the Soviet state and the system were covered by the political charges, but also affected apolitical Soviet citizens. Therefore, political prisoners imprisoned in the GULAG for anti-state crimes for a long time failed to form an ideologically uniform and purposeful community able to successfully resist abuse at the hands of the camp administration and criminal prisoners.

However, after the Second World War the composition of the political prisoner population changed: more determined and active enemies of the Soviet system were imprisoned in camps, including members of anti-Soviet armed resistance and underground youth organisations. This not only changed the situation of political prisoners in the camps, but also was one on the main reasons for separating political prisoners from the general prisoner population in 1948 and moving the politicals to camps of special regime.

Camps of special prison regimes, which were active in 1948–1954, possessed features of both camps and closed prisons. Their aim was to isolate and then physically and morally break the most active enemies of the Soviet state. However, despite the strict regime, special camps became the main place for the political prisoners’ consciousness-raising and discovery of their identity. Continuing their tradition of armed resistance, members of resistance movements who were imprisoned in camps after the Second World War struggled against criminal prisoners and prisoners who assisted the administration of camps. The forms of resistance were similar but they developed in an organised manner, to various extents, in all camps of the special regime. During 1951–1952, the resistance of political prisoners in the special regime camps manifested itself by single actions and hunger-strikes. While the community of political prisoners was taking shape, these spontaneous unorganised protest actions developed into mass strikes and revolts.

In 1953–1954 thousands of prisoners of Gorlag, Rechlag and Steplag camps went on strike. During the general strikes, the strength of the relations among the communities of political prisoners and the effectiveness of methods of unarmed struggle were tested. Although the largest strikes during 1953–1954 in the special regime camps were suppressed, the Soviet government was forced to satisfy the demands of the prisoners: liquidate the special imprisonment regime; create better working and living conditions; begin the review of criminal cases of political prisoners and then to rehabilitate them. By the end of 1956, most political prisoners were released from the camps and amnestied.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-01-11
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras