LGGRTC LOGO

 

Ričardas Čekutis. Partizanų spauda 1944–1953 m.

 

ĮVADAS

Partizaninio karo (1944–1953) metu pasirodžiusi pogrindžio spauda – Lietuvos istorijoje ir kultūroje unikalus reiškinys. Niekada prieš tai ir niekada po to laisvo žodžio sklaida nepareikalavo tiek pastangų bei aukų, niekada pasipriešinimas okupaciniams režimams laisva mintimi neįgavo tokių mastų ir neįtraukė visų krašto visuomenės sluoksnių. Pagaliau net žiauriausiomis priemonėmis nuslopinus ginkluotąjį pasipriešinimą sovietų okupantams, partizaninė spauda padėjo pamatus kitoms rezistencijos formoms ir tapo įkvėpimo šaltiniu siekiant laisvės ateities kartoms.

Tačiau ginkluotojo pogrindžio spauda – nepelnytai mažai dėmesio sulaukęs reiškinys per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį, nors pirminių tyrinėjimo šaltinių, t. y. išlikusių partizanų leidinių, Lietuvoje pakanka. Juose skelbiama medžiaga gali būti įdomi bei vertinga ne vien profesionaliems istorikams, bet ir visiems, norintiems geriau pažinti anų metų specifiką bei suvokti paties ginkluotojo pasipriešinimo kontekstą.

Istorikams tai pirmiausia informatyvūs autentiški tekstai, be valdiškos cenzūros atspindintys įvykių chronologiją bei tėkmę. Kartu tai ir dokumentai, liudijantys okupantų nusikaltimus, atskleidžiantys laisvės kovų epizodus, tarptautinę reakciją, tiksliau – jos nebuvimą, eilinių žmonių nuostatas bei viltis, kitaip tariant, kone visą tuometinės Lietuvos gyvenimą. Visą dešimtmetį partizanų spauda buvo objektyviausias okupuotos valstybės vidaus ir užsienio gyvenimo veidrodis, o daugeliui – ir vienintelis informacijos šaltinis, formavęs kelių pokario kartų žmonių pasaulėžiūrą.

Dabartinės žiniasklaidos atstovams ir specialistams tai galimybė geriau pažinti savo daugeliu atvejų savamokslių pirmtakų – pogrindžio žurnalistų ir leidėjų – idėjas, tikslus, išraiškos priemones ar sugebėjimus būti labai reikalingiems laisvos minties išsiilgusiems skaitytojams. Tai galėtų tapti mėginimu suvokti tuometinės padėties analizės lygį ginkluotojo pogrindžio spaudoje. Jau vien tai galėtų padėti šiuolaikinėje žiniasklaidoje kur kas objektyviau įvertinti ar interpretuoti laisvės kovų prasmę, nemenkinant ir nekvestionuojant pačios tautos apsisprendimo ar teisės gintis nuo okupantų.

ŠALTINIŲ REIKŠMĖ

Dabarties publikacijų ar leidinių, skirtų 1944–1953 m. partizanų spaudos tematikai, iki šiol nėra daug. Tačiau ir esami neleidžia susidaryti išsamaus bei objektyvaus vaizdo ar atsakyti į anksčiau išvardytus klausimus bei tyrinėti minėtą problematiką.

Šiuo požiūriu vertingiausias leidinys – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės sudaryta knyga „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“, išleista 1998 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). Išsamioje knygos pratarmėje autorė nurodo pogrindžio spaudos ypatumus, analizuoja partizanų laikraščių tekstus. Didelė knygos vertė, kad beveik 80 proc. tokių tekstų paskelbta pirmą kartą, o partizanų straipsniai čia sugrupuoti pagal nagrinėjamą tematiką. Tekstai išdėstyti chronologine tvarka pagal jų pirmo publikavimo datą, todėl skaitytojams lengviau surasti juos dominančius straipsnius. Tačiau pati autorė tokioje rinkinio struktūroje įžvelgia ir trūkumą – sunku matyti atskirų leidinių visumą bei kuo skiriasi ar panašūs įvairių partizanų junginių spaudos leidiniai. Pasak autorės, leidinio tikslas – „bandyti atsekti ano laikotarpio Lietuvos politinės-visuomeninės minties vingius, atsispindėjusius po žeme leidžiamos, nepriklausomos, necenzūruotos, laisvos spaudos puslapiuose“.

Duomenis apie pogrindžio spaudą pirmieji surinko ir Lietuvoje paskelbė istorikai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė; jų sudarytame partizanų leidinių sąraše – 72 laikraščių pavadinimai. Vėliau tapo žinomi dar keli leidiniai, įvairūs partizanų spaudos sąrašai, skelbti ir periodikoje, ir interneto tinklapiuose, tačiau minėtas sąrašas iki šiol išsamiausias.

1993 m. birželio 12 d. konferencijoje, skirtoje genocido klausimams, bene pirmasis partizanų spaudą trumpai apžvelgė prof. Vytautas Kubilius.

Naudingos informacijos apie partizanų spaudą galima rasti partizanų kūrybai skirtų leidinių įvaduose. Štai vieno žymiausių pogrindžio spaudos leidėjų ir autorių Broniaus Krivicko-Vilniaus kūrybą periodikoje nagrinėjo Rita Tūtlytė, o LGGRTC išleistame B. Krivicko raštų rinkinio įvade šia tema rašė rinkinio sudarytojas Virginijus Gasiliūnas. 1990 m. Vytautas Ledas ir Henrikas Rimkus parengė Dzūkijos partizanų dainų rinktinę, 1991 m. rašytojas Leonas Gudaitis sudarė Vakarų Lietuvos partizanų poezijos ir dainų rinkinį, kurio komentaruose pateikė informacijos apie partizanų spaudą bei kai kuriuos leidėjus.

Ypač daug vertingų žinių galima rasti pačių partizanų rašytuose prisiminimuose (Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto knygose) arba mūsų dienomis paskelbtuose jų dienoraščiuose (Justino Lelešiaus-Grafo, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko) bei kronikose (Vinco Žaliaduonio-Roko).

1995–1996 m. išleistoje knygų serijoje „Nenugalėtoji Lietuva“ du tomai buvo skirti vien partizanų spaudos straipsniams bei autentiškiems dokumentams. Didžiausiu šio rinkinio trūkumu galima laikyti tai, kad straipsniai ir dokumentai pateikti be išsamesnių komentarų ar paaiškinimų. Tai sukelia sunkumų skaitytojams, menkai susipažinusiems su partizaninių kovų specifika. Be to, greta partizanų straipsnių čia pateikiamos ir kai kurių išeivijos veikėjų, JAV Kongreso narių mintys, VLIK’o atsišaukimai, kiti dokumentai, spausdinti pogrindžio spaudoje, tačiau tai nėra autentiški pačių laisvės kovotojų rašyti tekstai.

Knygelėje „Lietuvių periodinė spauda, raidos istorija ir dabartis“ partizanų spaudos raidą yra apžvelgęs ir žurnalistas Vytas Urbonas.

Dalis partizanų spaudoje skelbtų straipsnių publikuota „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ serijoje išleistame partizanų dokumentų rinkinyje bei periodikoje, ypač „Laisvės kovų archyvų“ serijoje ir LGGRTC leidžiamame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ bei šio Centro interneto svetainėje www.genocid.lt.

Epizodiškų žinių galima rasti ir išeivijoje paskelbtuose darbuose, iš kurių vertingiausias yra Kęstučio K. Girniaus leidinys „Partizanų kovos Lietuvoje“. Ilgą laiką tai buvo vienintelė knyga, kurioje plačiai nagrinėjama partizaninio karo specifika.

Paskutinieji mėginimai publikuoti autentiškus partizanų dokumentus ir kai kuriuos straipsnius, skelbtus rezistencijos spaudoje, priklauso Lietuvos archyvų departamentui, jau išleidusiam tris knygas apie atskiras partizanų apygardas bei rinktines. Tačiau ir čia neišvengta trūkumų, kurių svarbiausias būdingas ne vienam tokio pobūdžio leidiniui – labiausiai trūksta leidėjų publikuojamų dokumentų paaiškinimų ir partizanų slapyvardžių dešifravimo.

Atsižvelgiant į partizaninio karo specifiką, sunku tikėtis, kad kada nors sužinosime tikruosius visų partizanų spaudoje paskelbtų straipsnių autorių vardus, taip pat jų rėmėjus ir pagalbininkus, atlikusius ne mažiau svarbų bei pavojingą darbą. Tačiau partizanų palikti autentiški šaltiniai jau nepriklausomos valstybės piliečiams visada liudys okupantų cenzorių neiškreiptą tiesą apie tragiškiausią mūsų istorijos laikotarpį.

POGRINDŽIO SPAUDOS ATSIRADIMAS IR RAIDA

1944 m., dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui ir sovietų kariuomenei užėmus beveik visą mūsų šalies teritoriją, išskyrus dalį Klaipėdos krašto, Lietuvoje kilo spontaniškas pasipriešinimas naujajam okupantui.

Iš pradžių daugiausia buvo slapstomasi vengiant eiti į sovietų kariuomenę ir jos gretose kovoti dėl svetimos valstybės interesų. Tačiau netrukus okupacinė administracija, sudariusi vadinamųjų „liaudies gynėjų“ būrius ir pasitelkusi reguliariosios kariuomenės dalinius, pradėjo masines represijas: pasipylė areštai, beginklių žmonių žudynės, plėšimai, trėmimai… Besislapstantys vyrai ėmė ginkluotis, telktis į didesnius būrius. Prasidėjo pirmieji ginkluoti susidūrimai su stribais ir NKVD kariuomenės daliniais. Netrukus šie pirmieji laisvės kovotojų būriai tapo viso partizaninio judėjimo branduoliu. Iš jų susidarė stambesni organizaciniai junginiai – partizanų rinktinės, apygardos, sritys.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, visoje Lietuvoje pirmiausia pasirodė pogrindžio informaciniai lapeliai, kuriuose buvo rašoma apie tuometinę politinę padėtį, atsišaukimai į gyventojus su įvairiais raginimais, įspėjimais bei draudimais. Tai buvo visos būsimosios partizanų spaudos užuomazga. Vykstant stichiškam partizaniniam judėjimui ir dar nespėjus susidaryti aiškesnėms kovotojų struktūroms, organizuoti periodikos leidybą praktiškai buvo neįmanoma. Tam reikėjo kūrybinių bei techninių pajėgų. Žemaitijoje, kur Lietuvos laisvės armija (LLA) buvo techniškai pasirengusi bolševikų įsiveržimui ir išsaugojo savo organizacines struktūras, šie spaudos leidimo bei platinimo uždaviniai buvo sprendžiami lengviau. Neatsitiktinai būtent Žemaitijoje pasirodė pirmasis vyriausiojo LLA štabo leidinys „Karinės ir politinės žinios“, skirtas tarnybiniam šios organizacijos narių naudojimui. Tačiau 1944 m. pabaigoje prie Kauno žuvus vienam iš LLA vadų Kaziui Veverskiui-Seniui ir dingus kai kuriems kitiems štabo pareigūnams, leidinys nustojo eiti.

1944 m. vasarą pogrindžio spauda atsirado ir Aukštaitijoje. Tuo metu Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse buvo platinamas du kartus per mėnesį leidžiamas laikraštis „Laisvės kelias“, kurį redagavo buvę LLA ir „Kęstučio“ organizacijos nariai.

Tuo metu Dzūkijoje periodinės pogrindžio spaudos dar nebuvo. Čia platinti tik informacinio pobūdžio lapeliai apie tarptautinę politinę padėtį bei įvairūs atsišaukimai. Pirmieji partizanų laikraščiai Dzūkijoje pasirodė tik 1945 m. Tai iš dalies galima paaiškinti ta aplinkybe, kad Pietų Lietuvoje LLA įtaka organizuojant partizaninę kovą buvo labai nedidelė, nors ši organizacija turėjo daug pogrindinio veikimo patirties, kurią sukaupė dar nacių okupacijos metais. Be to, LLA turėjo ir visas būtinas technines spaudos leidybos priemones bei kūrybinių pajėgų.

1945 m. sustiprėjus partizanų organizacinėms struktūroms, pogrindžio spauda jau buvo leidžiama visoje Lietuvoje. Įvairių pavadinimų, skirtingais tiražais ir su pertraukomis laisvas žodis iš partizanų spaudos sklido iki pat pasipriešinimo pabaigos. Kartais vieni leidiniai, žuvus jų leidėjams, nustodavo eiti, bet vėl atsirasdavo naujų. Laikraštėliai buvo dvisavaitiniai arba mėnesiniai. Tiražai priklausė nuo turėtų dauginimo priemonių.

Partizanams buvo itin svarbi ideologinė kova, nes ką tik susikūrusi okupacinė krašto administracija atgaivino ir bolševikinių-komunistinių leidinių spausdinimą, pradėjo organizuoti įvairius tarptautinę teisę paminančius „rinkimus“, agituoti valstiečius atsisakyti savo ūkių ir stoti į kolūkius.

Todėl partizanų dalinių vadovybė, kurioje buvo ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkų, mokytojų, studentų ar net moksleivių, manė, kad būtina atsispirti aršiai komunistinei propagandai, tarp partizanų išlaikyti kovos dvasią ir išsivadavimo viltis. Jos šiaip ar taip, ypač laisvės kovų pradžioje, buvo siejamos su karu, kurį Vakarų civilizuoto pasaulio valstybės turėtų paskelbti bolševikinei Rusijai.

Kita vertus, šias viltis reikėjo gaivinti ir tarp paprastų gyventojų, siekiant užsitikrinti jų paramą. Norėdami geriau informuoti Lietuvos gyventojus apie vidaus ir tarptautinę politinę padėtį, pateikti tikrų žinių apie vietinės administracijos darbus, išplatinti užsienio radijo pranešimus, partizanai miškuose, požeminėse slėptuvėse, kitose vietose ėmė leisti atsišaukimus, laikraštėlius ir informacinius biuletenius. Jie buvo spausdinami bei dauginami rašomosiomis mašinėlėmis, šapirografais, rotatoriais, kartais net spaustuvių technika.

Kai kurie istorikai pokario partizanų spaudos atsiradimą sieja su nacių okupacijos laikotarpiu. Jie būsimojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) spaudą kildina būtent iš šiuo laikotarpiu paplitusios antinacinės rezistencijos spaudos. Pavyzdžiui, istoriko Arūno Bubnio duomenimis, vokiečių okupacijos metais ėjo net 21 pogrindžio laikraštis, kuriuos rengiant aktyviai bendradarbiavo įvairių pasaulėžiūrų ir pakraipų Lietuvos inteligentija. Matyt, dėl to istorikė ir partizanų spaudos tyrinėtoja N. Gaškaitė-Žemaitienė teigia: „[…]natūralu, kad prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai vėl atgijo tvirtas tradicijas Lietuvoje turintis laisvas spausdintas žodis“.

Tačiau per antrąją sovietinę okupaciją partizanų spaudos leidimas įgavo kitą prasmę nei nesmurtinio pasipriešinimo naciams laikotarpiu. Partizanų spauda tapo visos tautos ginkluotos kovos liudytoja. Dėl visuotinio sekimo jos leidyba persikėlė iš miestų, kaip buvo nacių okupacijos metais, į miškus ir kaimus, nuošaliausias požemines slėptuves. Šios spaudos leidėjais tapo ne legaliai gyvenantys inteligentai, o itin sunkiomis pogrindžio sąlygomis gyvenantys bei kuriantys ginkluoti partizanai, kurie ilgainiui dėl didžiulių nuostolių pradėjo stokoti intelektinių pajėgų. Tačiau mažėjant pogrindžio spaudos bendradarbių, plėtėsi jos funkcijos.

Iš faktų matyti, kad 1944 m. frontui pasiekus Lietuvą, pirmieji pogrindžio leidiniai dar tęsė nacių priespaudos metais buvusias leidybos tradicijas, o pirmaisiais jų bendradarbiais tapo buvę antinacinio pasipriešinimo dalyviai: Bronius Kazickas-Saulius (nuo 1943 m. redagavęs Lietuvių fronto (LF) padalinio „Kęstutis“ laikraštį „Laisvės kelias“), Petras Paulaitis-Aidas (vokietmečiu bendradarbiavęs LF leidinyje „Į laisvę“, vėliau redagavęs Kęstučio partizanų apygardos laikraštį „Laisvės varpas“), Algimantas Zaskevičius-Šalna (dirbęs LLA štabo biuletenyje „Karinės ir politinės žinios“), J. Lukša-Skirmantas (nacių okupacijos metais aktyviai bendradarbiavęs įvairioje rezistencinėje spaudoje, o po Antrojo pasaulinio karo tapęs Tauro partizanų apygardos oficiozo „Laisvės žvalgas“ redaktoriumi) ir daugelis kitų.

Be LLA, stipriausios pirmųjų pokario metų pogrindžio organizacijos, leidinių bei partizanų štabų, kuriuose LLA, kaip minėta, neturėjo didesnės įtakos, spaudos buvo leidžiama ir kitų pogrindžio organizacijų spauda. Pavyzdžiui, Lietuvos demokratų sąjungos laikraštis „Tėvynė“, ėjęs pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais, taip pat Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) organizuoti Darbininkų demokratų ir Ūkininkų demokratų sąjungų leidiniai, kurie tikriausiai buvo glaudžiai susiję su ginkluotosios rezistencijos leidėjais.

Formuojantis stambesniems partizanų junginiams, daugelis laikraščių jau nebuvo susiję nei su LLA, nei su kitomis pogrindžio organizacijomis. Ginkluotojo pogrindžio centralizacijos procesai ir partizanų spaudai diktavo savo sąlygas.

Kai kurie partizanų junginiai jau pačioje laisvės kovų pradžioje savo padaliniams įsakė rašyti operacijų bei karinių veiksmų dienoraščius. Jų tikslas – „[…] palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą, kaip medžiagą istorijai, ir pagelbėti vėliau suprasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius“.

Jau susiformavusių partizanų apygardų štabų pirmųjų posėdžių protokoluose kaip vienas aktualiausių uždavinių įrašytas apygardos laikraščio sukūrimas. Antai Tauro apygardos štabo 1945 m. liepos 23–24 d. posėdžio protokole rašoma: „[…] štabo gautą Savanorių-kūrėjų organą „Laisvės žvalgas“ Nr. 1 nutarta perspausdinti iki 100 egz. ir išplatinti jį po tolimiausius mūsų apygardos užkampius […]“.

1949 m. vasarį visą ginkluotąją rezistenciją pagaliau sujungus į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį bei centralizavus valdymą ir padalijus visą Lietuvos teritoriją į partizanų sritis, visa ginkluotojo pogrindžio spauda pradėta leisti pažymėta ženklu „LLKS“. Taip buvo iki pat partizaninio karo Lietuvoje pabaigos. LLKS statute greta karinių bei kitų uždavinių buvo nurodyta rūpintis ir dvasiniu ugdymu: „Sąjūdis […] auklėja bei stiprina sąjūdžio narių, dalyvių ir visuomenės Tėvynės meilę; […] ugdo lietuvių tautišką susipratimą, nepriklausomybės troškimą, valstybiškumą, kultūrą, dorovę, darbštumą, vieningumą, iniciatyvą ir narsumą; […] per spaudą ir gyvu žodžiu informuoja visuomenę apie esamą vidaus ir tarptautinę karinę ir politinę padėtį, orientuoja ją svarbiausiais klausimais“.

Paskutinis „LLKS“ ženklu pažymėtas leidinys „Partizanų šūvių aidas“, dar 1957 m. spausdintas Kosto Liuberskio-Žvainio (nuo 1958 m. laikomas dingusiu be žinios) Šiaulių krašte Prisikėlimo apygardos teritorijoje, įprasmina ir paskutinius ginkluotosios rezistencijos vardu ištartus laisvus žodžius, sutinkamus visoje partizanų spaudoje: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI: SUNKUMAI, NETEKTYS IR VILTYS

Partizanų spaudos leidėjai susidurdavo su didžiulėmis kliūtimis, kurios dažnai atrodydavo neįveikiamos. Tačiau pagrindinį tikslą ši spauda pasiekė – gyventojai ir patys laisvės kovotojai gaudavo objektyvios informacijos apie vidaus bei užsienio politikos įvykius. Esminis pogrindžio spaudos trūkumas – dalis partizanų laikraščiuose spausdinamos informacijos dažnokai pasendavo. Štai viename Kęstučio apygardos partizanų dokumente rašoma: „[…] Gyventojai yra gerai nusiteikę ir į visas bolševikų pastangas ir darbus žiūri kaip į paskutinį jų siautėjimą. Daugumoje susidariusi stipri nuomonė, kad iki ateinančių metų bolševikai turi būti sunaikinti. Visuomenė ypatingai dabar domisi slaptąja spauda, kurios, deja, beveik negauna, o jei gauna, tai poros mėnesių senumo […]“.

1946–1947 m. visų Lietuvos partizanų apygardų štabuose jau buvo įkurti informacijos arba spaudos ir informacijos, informacijos ir propagandos skyriai, nors žvelgiant formaliai, tuo metu visas Lietuvoje veikęs ginkluotasis pogrindis dar nebuvo sujungtas į vieną organizaciją ir išleidęs visoms sritims bei apygardoms privalomų statutų. Suvalkijoje veikusios Tauro apygardos statute aiškiai išdėstytos minėtų skyrių funkcijos: „[…] spauda ir gyvu žodžiu informuoti lietuvių visuomenę apie esamą vidaus ir užsienio politiką, stiprinti dvasinį lietuvių atsparumą prieš naudojamą bolševikų komunistų smurtą ir ugdyti prieš mūsų tautos prispaudėją rusišką komunizmą-bolševizmą ir kitus lietuvių tautos priešus kuo didžiausią atsparumą“.

1947 m. jau visos partizanų apygardos (išskyrus Vyčio, kur laikraštis ėjo nereguliariai) turėjo bent po vieną periodinį leidinį, o kai kuriose apygardose – Dainavos, Tauro, Kęstučio, Vytauto – periodiškai buvo leidžiami ir rinktinių štabų laikraščiai.

1948 m. Lietuvoje susikūrė realiai veikiantys trijų partizanų sričių štabai, vienijantys po kelias apygardas – Vakarų Lietuvos (Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardos), Pietų Lietuvos (Dainavos ir Tauro apygardos) bei Rytų Lietuvos (Vytauto, Algimanto, Vyčio ir Didžiosios Kovos apygardos). Sričių štabai taip pat rūpinosi partizanų spaudos leidyba, be kita ko, jie koordinavo ir apygardų laikraščių spausdinimo bei platinimo reikalus.

1949 m. vasario 25 d. LLKS tarybos prezidiumas priėmė konkretų nutarimą dėl spaudos. Jame nurodyta sričių ir apygardų štabams leisti savo laikraščius, rūpintis žemesniųjų padalinių leidybos ir leidinių platinimo reikalais bei kūrybiškai bendradarbiauti keičiantis straipsniais, žiniomis, ieškant spaudos bendradarbių, dalijantis turimomis dauginimo priemonėmis.

Buvo įkurti du LLKS Visuomeninės dalies skyriai: Tautinis bei Politinis. Juozas Šibaila-Merainis, vadovaudamas Tautiniam skyriui, ne tik pats leido Vyriausiosios partizanų vadovybės leidinius, bet ir teikė metodinę pagalbą žemesniųjų padalinių spaudos darbuotojams. Taip pat buvo sudarytas detalus sąrašas temų, kurias reikėjo nušviesti ir išdėstyti kasmet Vyriausiajai vadovybei teikiamose partizanų sričių Visuomeninės dalies ataskaitose, kurių dalys dažnai patekdavo ir į partizanų spaudos puslapius. Ataskaitose turėjo būti analizuojama laisvės kovotojų ir visuomenės socialinė-psichologinė būklė, diskredituojama „bolševikų valdžia“, siekiant parodyti tikrąjį sovietinės santvarkos veidą.

Po 1949 m. vasario 2–22 d. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Visuomeninė dalis įsteigta visuose partizanų apygardų štabuose. Ji turėjo būti sudaryta iš trijų pareigūnų. Smulkesniuose organizaciniuose vienetuose – būriuose, skyriuose, grandyse – turėjo būti paskirtas visuomenininkas, kuris privalėjo rūpintis medžiagos spaudai rinkimu ir spaudos platinimu savo veikimo teritorijoje. Taip siekta su gyventojais užmegzti glaudesnius ryšius, pagerinti spaudos leidybą ir kokybės, ir kiekybės atžvilgiu.

Pradėjus centralizuotai rūpintis partizanų spaudos leidyba bei platinimu, visų Lietuvos apygardų stipresni leidiniai per ryšininkus buvo siunčiami aukščiausiajai vadovybei – LLKS tarybai, o pavieniams laisvės kovotojų padaliniams nurodyta spaudą pasidauginti patiems. Taip pat buvo keičiamasi ir spausdinimo priemonėmis: „[…] Matricų per mus iš Jūsų pageidauja įsigyti iš visų pusių. […] Būtų gera, jei galėtumėt, žinoma, kiek leidžia lėšos, sudaryti jų atsargas, nes, atrodo, ateityje pareikalavimai bus […]“.

Norint pogrindžio sąlygomis išleisti laikraštį, reikėjo didžiulių pastangų. Beveik nebuvo tokių dalykų, dėl kurių nekiltų rūpesčių, – reikėjo naujų matricų, rotatorių, spaudos dažų, radijo aparatų, popieriaus, spausdinimo mašinėlių, taip pat naujų darbuotojų, ryšininkų bei platintojų. Tokia padėtis buvo visame krašte: „Matricas labai taupėme, nes jų turėjome labai mažai“, – savo prisiminimuose rašė Dzūkijos partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Dainavos apygardos vadas ir „Laisvės varpo“ redaktorius L. Baliukevičius-Dzūkas šią padėtį apibūdino taip: „[…] Svarbiausia, neturiu tinkamo padėjėjo, o taip pat jokių priemonių: nei rašomosios mašinėlės, nei popieriaus, nei padoraus radijo aparato – vienu žodžiu, nieko. Rašomoji mašinėlė kainuoja virš 8000 rb. Didelis pinigas, ir jo mes neturime […]“.

Sunkiausiai partizanams sekėsi gauti spausdinimo priemonių. Jas sovietinis saugumas kontroliavo itin griežtai, todėl rotatorius ar šapirografus partizanams teko gamintis patiems. Aplinkiniams daliniams jie platino gamybos technologijas, brėžinius. Rotatoriumi pavykdavo išspausdinti iki keleto tūkstančių egzempliorių. Šiuo būdu pagaminta didžioji dalis partizanų spaudos. Tačiau dėl prastos dažų kokybės ar netinkamo jų atskiedimo raidės blogai atsispausdavo arba liedavosi, be to, ir popierius dažniausiai būdavo prastos rūšies. Šapirografų trūkumai ar defektai buvo panašūs.

Kadangi labai sunkiai sekėsi gauti spaustuvinio šrifto, tipografiniu būdu spausdintų partizanų leidinių nebuvo daug. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvos srities Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų partizanai tik nuo 1950 m. savo laikraščius pradėjo leisti iškiliuoju tipografiniu būdu. Taip labai pagerėjo leidinių kokybė, padidėjo tiražai ir smarkiai sumažėjo laiko sąnaudos. Neturint tokios technikos, partizanų, laikraštėliai dažnai dauginti per kalkes rašomąja mašinėle, o tai užimdavo begalę laiko ir nebuvo įmanoma išspausdinti daug egzempliorių.

Dažnai priešui užpuolus partizanų stovyklą ar aptikus bunkerį, kuriame buvo spausdinami laikraščiai, labai sunkiai įsigytos spausdinimo priemonės patekdavo į saugumiečių rankas arba būdavo sunaikinamos pačių partizanų ir vėl viską tekdavo pradėti iš pradžių. Tai daugiausia ir nulėmė partizanų spaudos periodiškumą. Žuvus leidėjams, dažnai laikraščių leidyba apskritai nutrūkdavo.

Pagal KGB dokumentus, 1944–1952 m. į sovietinio saugumo rankas vadinamųjų karinių-čekistinių operacijų metu pateko 577 rašomosios mašinėlės ir spaudos dauginimo aparatai, 1952–1953 m. laikotarpiu – 57 dauginimo aparatai ir 2 savadarbės spausdinimo staklės, 3 rotatoriai, 2 šapirografai, 50 rašomųjų mašinėlių.

Labai dažnai laikraščio medžiaga buvo surenkama ir redaguojama vienoje vietoje, o spausdinama – kitoje. Taip daryta saugumo sumetimais: jei saugumiečiai sunaikintų vieną slėptuvę, būtų lengviau atgaivinti laikraščio leidybą kitoje slėptuvėje. Tačiau laisvės kovoms artėjant į pabaigą ir nuolat mažėjant spaudos bendradarbių, redaktorius ne tik redaguodavo laikraščio turinį bei rašydavo jam straipsnius, bet ir pats daugindavo visą tiražą.

Spaudos platinimas sukeldavo ne mažiau rūpesčių. Iki 1949 m. balandžio, kai LLKS tarybos sprendimu buvo išformuotas Organizacinis sektorius (OS), ryšininkai po keletą laikraščio egzempliorių nugabendavo valsčių, seniūnijų, apylinkių OS nariams, kurie juos išplatindavo tarp gyventojų. Taip pat spaudą platindavo ir pas gyventojus užeinantys partizanai. Pogrindžio vadovybė net buvo išleidusi specialius nurodymus, įpareigojančius laisvės kovotojus ne tik patiems platinti partizanų spaudą, bet ir perskaityti bei paaiškinti žmonėms sudėtingesnių straipsnių esmę, nes „[…] aklai, neorganizuotai spaudą į žmones paleisti netinka. Tai būtų ne platinimas, o numetimas […]“.

Platinimo darbą dažniausiai atlikdavo jaunimas – gimnazistai, studentai. Daugelis jų už tai buvo nuteisti ir kalėjo sovietiniuose lageriuose. Vien 1947 m., istorikės N. Gaškaitės-Žemaitienės duomenimis, už antisovietinės spaudos platinimą ir leidimą MGB visoje Lietuvoje suėmė 640 žmonių.

Tačiau ilgainiui partizanų spauda vis sunkiau pasiekdavo gyventojus. Taip atsitiko ne tik dėl intensyvėjančių represinių struktūrų siautėjimų bei nuolatinių ryšininkų ar rėmėjų suėmimų, trėmimų mastų, bet ir dėl to, kad tarp pačių spaudos leidėjų trūko išsilavinusių autorių ar darbo spaudoje patirties turinčių žmonių. Pagaliau nuolat mažėjo ir pačių partizanų, todėl tiesiog nelikdavo kam užsiimti spaudos platinimu gyventojams. Tačiau per visą partizaninio karo laikotarpį partizanų štabų pareigūnai nesiliovė ieškoję inteligentų, galinčių bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, nors ne kartą tokios paieškos baigdavosi tragiškai arba visam partizaniniam judėjimui atnešdavo dar didesnių nuostolių. Jau klasikiniu tapęs pavyzdys – 1949 m. kovo 7 d. į Dainavos apygardos štabą pakviesti dirbti poetai Kostas Kubilinskas (vėliau tapęs žymiu vaikiškų knygelių autoriumi) ir A. Skinkys išdavė apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabus. Jie patys nužudė apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ tuometinį redaktorių Benediktą Labėną-Kariūną. Panašiai atsitiko ir Prisikėlimo apygardoje, kai 1952 m. sovietinis saugumas apygardos vadui Juozui Paliūnui-Rytui „pakišo“ savo agentą Vytautą Remeiką-Sąžiningą. Apskritai išdavystės ir NKVD–MGB–KGB provokacijos lydėjo partizanus visus dešimtį nuožmios kovos metų, kol galų gale tapo sunku atsirinkti, kuo dar galima pasitikėti.

Legaliai gyvenančių partizanų spaudos bendradarbių laukė areštas ir neišvengiami kankinimai, o bunkeriuose dirbančių laikraščių leidėjų – beveik visada žūtis. Tokios sąlygos žlugdė spaudos leidybos darbą ir kaskart vis labiau artino partizaninio karo baigtį.

„Būtų gerai, kad Audrūnas stotų į mūsų eiles, nes inteligentas mums atstoja dešimtį partizanų, jei jis į bendrą darbą įdeda dalį savo sielos. Mūsų sąjūdis gali laikytis tol, kol jame yra pakankamai inteligentinės pajėgos; jai išsekus, sąjūdis žlugs…“,dienoraštyje rašė Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas apie legaliai gyvenančio Mykolo Babravičiaus-Audrūno dvejones dėl stojimo į laisvės kovotojų eiles. Galiausiai Audrūnas pasiryžo, tačiau vėliau ir jis žuvo dėl išdavystės.

Dėl bendradarbiavimo pogrindžio spaudoje partizanai dažniausiai kreipdavosi į kaimo mokytojus. A. Ramanauskas-Vanagas taip rado Skriaudžiuose gyvenusį dramaturgą Vincą Adomėną. Jis iki pat 1952 m. lapkričio 27 d., kai buvo suimtas ir nuteistas 25 metams kalėti lageryje, į partizanų spaudą rašė A. Uosio slapyvardžiu. Kitas mokytojas Juozas Karlavičius-Gardinas, Pilkalnis bendradarbiavo pogrindžio leidiniuose nuo 1950 m. Tokių pavyzdžių žinoma nemažai.

Jau nuo 1949 m. laisvės kovotojai pradėjo leisti skirtingiems adresatams skirtą spaudą – partizanams, plačiajai visuomenei ar tik štabų pareigūnams. Atsišaukimai ir kreipimaisi taip pat beveik visada būdavo diferencijuojami pagal adresatų priklausomybę kuriai nors socialinei grupei – jaunimui, mokytojams, inteligentijai, net stribams ar sovietų valdžios pareigūnams ir panašiai. Pavyzdžiui, 1949 m. sausio 16 d. Prisikėlimo apygarda, be visuomenei skirto laikraščio „Prisikėlimo ugnis“, išleido neperiodinį biuletenį, kurio paskirtis apibūdinta taip: „[…] vieša organizacijos narių tribūna mūsų tikslams ir pirmaeiliams uždaviniams geriau pažinti ir įsisąmoninti, jų siekimo ir vykdymo būdams ir priemonėms nušviesti, juos išnagrinėti, kad galima būtų rasti tobulesnių ir sėkmingesnių partizanų veiklos formų […]“.

LLKS susikūrimas ir Vyriausiosios partizanų vadovybės sprendimas leisti du laikraščius skirtingiems adresatams – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ ir LLKS tarybos biuletenį – paskatino ir LLKS vadovybei pavaldžius partizanų padalinius leisti įvairesnę spaudą. Taip Pietų Lietuvos (Nemuno) sritis, be savo oficiozo „Partizanas“ (1000 egz. tiražas), pradėjo leisti LLKS tarybos prezidiumo I sekcijos leidinį „LB biuletenis“, ėjusį 50 egz. tiražu. Panašiai buvo ir Aukštaitijoje įsikūrusioje LLKS tarybos prezidiumo III sekcijoje, kur B. Krivicko-Vilniaus vadovaujama redakcija leido net kelis leidinius skirtingoms socialinėms grupėms.

Tokį diferencijavimą skatino ir partizanų siekis neatitrūkti nuo visų visuomenės sluoksnių. Be to, atsirado ir pačių partizanų vadų diskusijų poreikis, nes užsitęsus kovai kilo daug įvairių klausimų, o sprendimų kiekvieno padalinio vadui dėl susisiekimo sunkumų teko ieškoti pačiam. Taip pat buvo būtina žinoti ir Vyriausiosios partizanų vadovybės nuomonę konkrečiais klausimais.

Viena didžiausių problemų buvo pogrindinių spaustuvių įrengimas. Partizanai negalėjo kuo nors atsilyginti gyventojams, suteikusiems jiems prieglobstį, už kurį grėsė mažiausiai 25 metai Sibiro lagerių. Tačiau pogrindžio spaudos leidėjai neužmiršdavo jiems padėjusių civilių gyventojų: „Prisikėlimo apygardos vado 1952 04 15 įsakymu Nr. 2 už gerą iniciatyvą spaudos dauginime, pagalbiniame darbe, rimties išlaikymą kratos metu bei uolumą sudarant geras darbo sąlygas Laisvės kovos pareigūnams, Sesė apdovanota Laisvės kovos kryžiaus medaliu […]“, – taip J. Paliūnas-Rytas atsidėkojo Elenai Tvarijonaitei-Žibuoklei, kurios namuose Šeduvos valsčiuje Devynduonių kaime 1951–1952 m. žiemą buvo spausdinamas LLKS vadovybės laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“, o vėliau ir „Prisikėlimo ugnis“.

Dauguma partizanų spaudos leidėjų ir autorių žuvo, beveik neliko ir ištikimų jų pagalbininkų. Šiuo metu labai nelengva nustatyti pavienių partizanų spaudoje skelbtų straipsnių autorystę, nes dauguma autorių pasirašydavo literatūriniu slapyvardžiu, kuris skyrėsi nuo partizaninio, o ką jau kalbėti apie legaliai gyvenusius partizanų spaudos bendradarbius. Tai vienas didžiausių mūsų dar laukiančių ateities darbų. Jis gali padėti geriau suvokti ne tik partizaninio karo, bet ir jame dalyvavusių asmenybių raidą, jų literatūrinį palikimą, ryžtą, viltis bei dvejones ir jų aukščiausio apsisprendimo prasmę.

VIDAUS IR UŽSIENIO POLITIKOS KLAUSIMAI

Viena svarbiausių partizanų spaudos temų – bolševikinės sistemos ir ideologijos nežmoniškumo atskleidimas analizuojant sovietų vykdomos vidaus politikos įvykius. Todėl daugiausia straipsnių pogrindžio spaudoje buvo skirta kasdienėms aktualijoms. Tai ir besislapstančių vyrų mobilizacija bei gaudynės, represinių struktūrų siautėjimai, žudynės, suimtųjų kankinimai, Juozo Bartašiūno skelbtos vadinamosios amnestijos padariniai, gyventojų trėmimai, įvairių rinkimų organizavimas bei klastojimas, nepakeliamos duoklės ir įvairiausios pyliavos, kratos ir išdavikų verbavimas, bažnyčių uždarymas bei jos atributų ir Nepriklausomybės simbolių naikinimas, penkmečių planai, elgetų ir kolonistų iš Rusijos antplūdis, plėšikų siautėjimas, partizanų lavonų niekinimas miestelių aikštėse, sovietinių paradų absurdas ir t. t.

Pirmieji partizanų leidiniai informavo gyventojus apie padėtį fronte, juose buvo svarstomi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo variantai, patariama, kaip susidarius tokiai padėčiai derėtų laikytis gyventojams okupantų atžvilgiu.

Kaip teigia istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė, sovietų valdžiai uždraudus naudotis radijo imtuvais, o okupantų laikraščiams skleidžiant melą ir sovietinę propagandą, partizanų spauda gyventojams praktiškai tapo vieninteliu informacijos šaltiniu. Tačiau ilgainiui jai teko vykdyti ir kitą funkciją: ne tik informuoti visuomenę, bet ir priešintis nutautinančios, nudvasinančios sovietinės literatūros ir žiniasklaidos srautui. Atsišaukimai, kurie buvo labai populiarūs nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos pradžios, iš deklaratyvaus, trumpo kreipimosi virto ilgais probleminiais straipsniais-laiškais.

Priverstinę mobilizaciją į sovietų kariuomenę partizanai pagrįstai laikė tarptautinės teisės normų pažeidimu: „[…] Kokia gali būti kalba apie mobilizaciją apskritai ar apie būtiną tarnybą – dalinę mobilizaciją, kuomet mes esame smurtu okupuotas ir pavergtas kraštas? Už ką lietuviai privalo rusams bolševikams tarnauti ir mirti? Susipratęs ir patriotiškai nusiteikęs lietuvis eis į mišką, slapstysis ir kitaip kombinuos, bet į visas rusų bolševikų pravedamas mobilizacijas nusispjaus, apsimoka vargti ir reikalui esant net mirti, bet tik už savo kraštą […]“.

Taip pat partizanai vertino ir okupacinės valdžios rinkimus. Laisvės kovotojai jautė pavojų, kad Sovietų Sąjunga patį rinkimų faktą gali panaudoti propagandai ir pareikšti pasauliui, jog lietuviai neva patys taip išreiškia savo politinę valią. Todėl partizanų vadovybė ypač pirmaisiais pasipriešinimo metais pabrėžė, kad tokius rinkimus būtina boikotuoti. Pirmasis Dzūkijos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis tiksliai argumentavo rinkimų boikoto prasmę: „[…] Boikotas būtinas todėl, kad: 1) lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi, 2) Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nė vienos valstybės nėra pripažintas ir todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė“.

Tačiau netrukus buvo suvokta, kad šių rinkimų rezultatams gyventojų dalyvavimas ar nedalyvavimas įtakos neturi – sovietai visada parašydavo jiems reikiamus balsavusiųjų skaičius, o trūkstamus balsus sumesdavo į rinkimų urnas.

Labai tiksliai partizanai apibūdino ir Baltijos šalyse bolševikų vykdytos kolektyvizacijos esmę – bet kokia kaina ūkininką padaryti priklausomą nuo valdžios, jį nuskurdinant ir taip priverčiant stoti į kolūkius: „[…] Kolektyvinis ūkis diktatoriškai valdomame krašte yra be galo patogus. Jis yra priemonė palaidai ūkininkų masei suimti į geležinį kumštį, kad tarybinė diktatūra būtų labiau sustiprinta medžiagiškai ir moraliai […]“.

Komunistinį režimą partizanai nedviprasmiškai vadino rusiškuoju imperializmu ir laikė nužmoginimo, tautos bei asmenybės demoralizavimo šaltiniu: „[…] Komunistinės idėjos pačioje įsikūnijimo pradžioje nerado pritarimo niekur kitur, kaip tik dvasioj visiškai susmukusiuose, gyvenimo atmestuose ir kriminalinių nusikaltimų persunktuose žmonėse […]. Šitokia dvasinių žmogaus vertybių naikinimo politika sovietuose tebėra ir šiandien varoma, tik gal kiek lėtesniu tempu, nes savo teroristinei santvarkai išlaikyti ir plėtoti jau turi susidariusi pakankamą robotų būrį […]“.

Partizanų spaudoje buvo ypač aktuali kolaboravimo su okupantais tema. Partizanai visada skelbė, kad pirmiausia kovoja su savais išdavikais, tačiau puikiai suprato, jog sovietinė sistema pajėgi nužmoginti bet kurį asmenį. Todėl stengtasi bendradarbiavusį su okupantais žmogų grąžinti į tiesos kelią. Dėl to sovietų valdžios pareigūnams buvo išplatinta arba nusiųsta šimtai atsišaukimų, kreipimųsi, įspėjimų. Kartais tai padėdavo, ir yra žinoma nemažai atvejų, kai sovietų propagandos suklaidinti žmonės mesdavo savo darbą arba net atvirai, su ginklais rankose pereidavo partizanų pusėn. Tačiau į sąmoningus kolaborantus partizanų požiūris jau buvo visiškai kitoks: „[…] Sąjūdis įspėja valsčių ir apylinkių pirmininkus, visus kitus administracinio aparato pareigūnus ir piliečius. Laikas susiprasti. Liaukitės savo tėvynei pragaištingą darbą dirbę. Būkite tikri, kad mūsų nematomos akys seka ir registruoja visus jūsų nusikalstamus darbus. Niekas neišvengs užsitarnautos bausmės […]“.

Kai kurie partizanų vadai teigė, kad kolaboruoti žmones skatina tai, jog jie lieka nenubausti, t. y. įvairūs šnipai ar įvairaus rango sovietinės administracijos pareigūnai nesunaikinami. Tačiau net ir vykdydama mirties nuosprendžius partizanų vadovybė siekė, kad būtų vadovaujamasi ne kerštu ar akla neapykanta, o tik teisingumu: „[…] Mūsų kova yra apsigynimo kova nuo pikto. O su piktu reikia kovoti visur, visada ir visiems. Mes neužpuolėme nei rusų, nei mongolų, nei mūsų tautos išgamų, kurie kankinimams ir žudymui savo artimuosius išduoda. […] Šios sunkios pareigos bausti nekaltų žmonių žudikus ir vergų gaudytojus partizanai negali išvengti […]“.

Kolaborantų baudimas mirties bausmėmis buvo ir yra viena sunkiausių temų nagrinėjant bet kurio partizaninio karo istoriją. Apie tai diskutuota ir Lietuvos partizanų štabuose, ir tarpusavyje susirašinėjant padaliniams, ir vien vadovybei skirtuose leidiniuose. Daugelis partizanų vadų, suprasdami savo atsakomybę ateities kartoms, ne kartą pabrėždavo, kad ne ginklai yra laisvės kovotojų galia. Gal dėl to Vyčio apygardos vadas Bronius Karbočius-Bitė savo valdiniams rašė: „[…] Spausdintas žodis buvo, yra ir bus pats tikriausias ginklas“.

Partizanų spaudoje netrūko straipsnių ir apie inteligentijos atsakomybę savo tautai bei jos prisitaikymą prie okupanto primestų sąlygų. 1949 m. Žemaičių apygardos periodiniame literatūriniame leidinyje „Malda girioje“ nenustatytas autorius, kreipdamasis į pasyviąją inteligentiją, rašo: „[…] Sakote, sąjūdis daro klaidų, – bepigu neklysti nieko neveikiant. Pagaliau nieko nuostabaus, kad kovą vedantieji paprasti kaimo berneliai padaro klaidų. Jeigu matote, kad klystame, ateikite ir parodykite, kaip elgtis. Juk jūs tautos mokytojais ir vadovais dėjotės […]“.

Gana aktuali tema partizanų spaudoje – santykiai su kitataučiais. Partizanų požiūris į juos buvo gana demokratiškas ir tolerantiškas, nors kartais neišvengta ir aštresnių žodžių. Dažniausiai neigiamas emocijas partizanams sukeldavo ne kitataučiai apskritai, o gausūs lengvesnės duonos ieškančių kolonistų būriai, kurie plūdo iš Rusijos. Netgi pirmuosiuose partizanų atsišaukimuose pabrėžta, kad partizanai nekovoja su rusų karinėmis pajėgomis, dalyvavusiomis antihitlerinėje koalicijoje. Dainavos apygardoje rusų kariškiams buvo specialiai leidžiamas laikraštėlis rusų kalba „Svobodnoje slovo“, kurį redagavo apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas. Laikraštėlyje stengtasi „atverti akis“ rusų kariškiams, atskleidžiant jiems visos sovietinės sistemos nusikalstamą pobūdį.

Lietuvos partizanai mėgino analizuoti, kodėl rusų tauta nepasipriešina bolševikinei diktatūrai. Apie tai „Partizane“ rašė legendinis partizanas J. Lukša. Vėliau šį straipsnį perspausdino ir Žemaičių apygardos laikraštis: „[…] Vienybės išnykimas rusų tautos tarpe padarė tai, kad ši tauta, prievartaujama Kremliaus kraugerių, pasidarė paklusnia bolševikinės Maskvos diriguojama mase, gresiančia laisvajam pasauliui ir laisvam žmogui. Kad šiandienos rusas rusui neišdrįsta atvert savo širdies, savo galvosenos, kad milijonai rusų, turėdami išsilaisvinimo mintį, nesugeba susicementuoti pogrindyje organizuotam pasipriešinimui prieš komunistinį režimą, yra to didžiausia priežastimi – sunykimas tautoje vienybės […]“.

Pogrindžio spaudoje gana daug panašių straipsnių. Taip pat analizuojami lietuvių ir vokiečių, lietuvių ir lenkų santykiai. Pabrėžiama, kad būtina išvien kovoti su bendru priešu, pamiršti buvusius nesutarimus. Ypač įdomi polemika pogrindžio spaudoje įsiplieskė lietuvių ir žydų santykių klausimu. Diskusija kilo po J. Šibailos-Merainio straipsnio LLKS tarybos biuletenio 3-iajame numeryje. Tuo atveju, jei kiltų karas tarp Rytų ir Vakarų, jis nurodė būtinybę globoti žydų tautybės asmenis, matyt, bijodamas, kad holokaustas gali pasikartoti. Tuo jis sukėlė diskusiją su „Aukštaičio“ redaktoriumi B. Krivicku-Vilniumi dėl tautų lygiateisiškumo. Šis, straipsnyje „Apie geopolitinę padėtį“ pasirašęs Reikvyčio slapyvardžiu, rašo: „[…] Pataikavimai kokiai nors tautinei grupei mūsų krašte gal kartais ir galėtų nešti kiek materialinės naudos, bet tai būtų nesuderinama su mūsų tautiniu orumu ir iš viso per laiką kažin ar tik greičiau neatsilieptų blogu, o ne geru. Manau, kad žydai turėtų pagrindo daryti mums trukdymų tuo atveju, jei juos savo krašte traktuotume nelygiai. Tačiau lygus traktavimas neturi jiems įkvėpti noro kuo nors kenkti […]“.

Pažymėtina, kad LLKS Visuomeninės dalies viršininko J. Šibailos nuomonė įvairiais diskutuojamais partizanų spaudoje klausimais dažnai nesutapdavo su kitų pogrindžio vadų bei pareigūnų nuomone. Pavyzdžiui, jis nepritarė ir LLKS tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos nuostatai, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę galios 1922 m. Konstitucija, nes būgštavo, jog tuomet tarptautinėje plotmėje bus kvestionuojamas Lietuvos valstybingumo tęstinumas.

Savo redaguojamame leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ J. Šibaila ne tik aiškiai nubrėžė LLKS veiklos prasmę – nebūti žmonijai tuo, kuo yra komunistų vergai, gyventi visuotiniu žmonijos gyvenimu, bet ir aiškino visuomenei pagrindinius LLKS tikslus bei siekius – laisva, nepriklausoma, demokratinė Lietuvos Respublika.

Kiti autoriai partizanų spaudoje taip pat ne kartą gvildeno ateities nepriklausomos valstybės vizijos temą. Jie šią ateitį siejo ne tik su dabartine politine padėtimi, bet ir su buvusia Lietuvos nepriklausomos valstybės santvarka, nevengdami jos kritikuoti: „[…] Mes nenorime ponų ir mužikų luomo ir ne už tai kovojame. Gal ateitis parodys tautos skriaudas žuvusios (gal jau amžinai) diktatūros, todėl šiandien mums būtina tapti tais pionieriais, kurie sugebėtų taip išauklėti tautą, kad mūsų šis kruvinas kovos kelias nebūtų veltui. Mes jau matėme ir gerai atsimename, ką davė mūsų tautai diktatorius[…]“.

Buvusi nepriklausomos Lietuvos valdžia kritikuota ir dėl susiskaldymo bei partinių rietenų. Tačiau bene didžiausią nuoskaudą partizanai jautė dėl to, kad nebuvo pasipriešinta 1940-ųjų sovietinei okupacijai: „[…] nei buvusios vyriausybės, nei kariuomenės vadovybė nepermatė ateities galimumų ir neparuošė tautos pogrindžio veikimui. Mūsų valstybės ir tautos vairuotojai visą laiką guodėsi „tautų sąjungomis“, „nepuolimo sutartimis“ ir „tarptautiniais tribunolais“. O tas jųjų neapdairumas per brangiai mūsų tautai kainavo […]“.

Todėl ir svarbiausiuose partizanų dokumentuose, ir pogrindžio spaudoje aiškiai apibrėžiamas ginkluotos kovos su sovietiniais okupantais tikslas: „[…] atstatyti nepriklausomą, demokratinę Lietuvą ir sudaryti tautai sąlygas laisvai apsispręsti, o jos ateities gyvenimo gaires turi nubrėžti tautos daugumos paramą turintieji ar įgausiantieji politiniai ar kt. sąjūdžiai […]“.

Kaip rašoma knygoje „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“, partizanų spaudos puslapiuose nekalbama apie laisvės kovų pabaigą ar galimą pralaimėjimą, nes iš esmės partizaninis karas negali būti pralaimėtas – gali būti fiziškai sunaikinti žmonės, keistis kovos formos, tačiau idėjos lieka. Kovojanti Lietuva niekada nepasirašė kapituliacijos akto.

Kai kuriuose labiau filosofinio pobūdžio straipsniuose partizanai savo asmeninę auką šiame kare vertino kaip vieną iš būsimo valstybės atgimimo sąlygų: „[…] Kada nušvis Lietuvai laisvė, lietuvių tauta mokės tinkamai įvertinti ir pagerbti žuvusius brolius. Kryžiai ir paminklai papuoš tas vietas, kur gulėjo išniekinti lavonai. Jie bus liudininkais ateinančioms kartoms, […] kokia brangia kaina buvo atkovota Lietuvos nepriklausomybė […]“.

Vis dėlto daugiausia vietos partizanų spaudoje užėmė tarptautinių įvykių apžvalgos. Dar ir dabar kai kurie istorikai bei visuomenės veikėjai nuolat stengiasi pabrėžti mitą, kad didžioji dauguma pokario partizanų išėjo į miškus ir žuvo vien dėl tikėjimo Amerikos pažadais „ateiti ir išvaduoti“. Šiuos mitus paneigia ir faktai, kurių gausu partizanų leistoje spaudoje. Laisvės kovotojų straipsniuose eskaluojama esą greitai būsiančio Vakarų ir bolševikinės Rusijos karo viltis greičiau padėjo palaikyti pačių partizanų kovinę dvasią bei kurti atitinkamą gyventojų nuotaiką, nei verbuoti naujus kovotojus.

Dar 1945 m. rugpjūčio 5 d. J. Vitkus-Kazimieraitis, analizuodamas tarptautinius įvykius, tačiau nemėgindamas nuspėti, kokie geopolitiniai veiksniai leistų išspręsti Lietuvos likimą, užsiminė, kad: „[…] neišmintinga būtų nuo lietuvių visuomenės slėpti tikrąją tiesą, nors laikinai ir sunkią, apie mūsų padėtį ir maitinti ją drąsinančiomis, bet klaidingomis informacijomis, po kurių neišsipildymo paprastai ateina žymiai pavojingesnio pobūdžio nusivylimas. Visiems mums svarbu žinoti visiškai teisingą padėtį, nes tik tada galimi padaryti teisingi sprendimai, nes mes turime pasiruošti ateities kovoms, kaip mes geriau galėtume tiek patys save, tiek savo šeimas apsaugoti nuo galimų bolševikinių banditų siautėjimų […]“.

Panašiai partizaninėje spaudoje samprotavo ir nemažai kitų autorių, kurie rašė, kad istorijoje buvo išsivadavimo karų, trukusių 30 ir daugiau metų. Vargu ar tokie straipsniai galėjo į partizanų gretas privilioti atsitiktinių ar greitos pergalės laukiančių asmenų. Todėl būtina konstatuoti, kad ne partizanų spauda, bet visiškai objektyvios, su sovietine okupacija tiesiogiai susijusios priežastys – trėmimai, priverstinis ėmimas į svetimą kariuomenę, represijos ir pan. – būsimuosius laisvės kovotojus skatino eiti į miškus. Apsisprendusieji iki pat partizaninio karo pabaigos šventai tikėjo nepriklausomos valstybės atkūrimu, o tarptautiniai įvykiai tik palaikė šį tikėjimą. Vėlesniais kovų metais partizanų vadovybė galutinai suvokė, kad joks užsienis laisvės neatneš – ją teks iškovoti ateities kartoms. Tokių minčių galima rasti ir Dainavos apygardos oficiozo „Laisvės varpas“ vedamajame: „[…]Yra kvaila save raminti įvairiomis datomis ir gandais, kuriems neišsipildžius ateina labiau už viską mums pavojingas nusiminimas ir neviltis. Visų pirma reikia atsiminti, kad okupantas, sąmoningai skleisdamas gandus, siekia panaikinti asmeninį susidomėjimą lietuvių tautos vedama kova […]“.

Žinoma, tikėjimą tarptautine teise ir moralia politika stiprino kiekvienas įvykis, aštrinęs konfrontaciją tarp laisvojo pasaulio ir sovietų imperijos: Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio 1946 m. kovo 5 d. kalba, kurioje jis pavartojo „šaltojo karo“ sąvoką, įtampa Persų įlankoje ir Balkanuose, Maršalo planas, komunistinės ir vyriausybės armijų Kinijoje vidaus karas ir kt. Mažiau dėmesio sulaukdavo įvykiai, kuriuose buvo galima įžvelgti akivaizdų Vakarų nuolaidžiavimą sovietams (pavyzdžiui, keturių didžiųjų valstybių užsienio reikalų ministrų 1946 m. kovo 10 d. konferencija, nulėmusi skaudų Karaliaučiaus krašto likimą). Dažnai išsilaisvinimo viltį pakurstydavo ir užsienio žurnalistų radijo komentarai.

Partizanų straipsniuose netrūko ir „savęs raminimo“ tendencijų, kurios taip pat rodė, kad tikėjimas laisvojo pasaulio sąžine neslūgsta. Štai 1949 m. Kęstučio apygardos leidinio apžvalgininkas vakariečių nuolaidas sovietams traktavo tik kaip gudrų manevrą, siekiant sumažinti priešininko budrumą ir smogti jam netikėčiausiu metu: „[…] Paikindami kremlių nusileidimais, švelnumu, naivišku optimizmu ir neesminiais nesutarimais, anglosaksai nepaprastai gudriai išmanevravo vis dar jiems pavojingus 1946 metus. Tai buvo karinio, politinio ir ypač psichologinio pasirengimo metai. Rusai žaidimo esmės nesuprato ir visus reiškinius aiškino kaip anglosaksų silpnybės ženklą […]. Karo gaisras jau čia pat. Nebėra klausimo, ar jis iškils, bet – ar begalima jį užgesinti. Ir tai jau būtų stebuklas“.

Nors apžvalgininko minėtas stebuklas neįvyko, tačiau 1948 m. atsitiko du ryškesni politiniai įvykiai, kurie pasaulyje dar labiau padidino įtampą ir sukėlė naujas partizanų viltis. Tai Berlyno blokada ir Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pabrėžusi tautų bendrijos siekį globalias problemas spręsti vadovaujantis tarptautine teise.

Partizanai ieškojo taip pat vadinamojo Rytų bloko destrukcijos požymių ir stengėsi juos paryškinti. Su tuo jie siejo miglotas viltis, kad ne tik demokratiškos Vakarų šalys pradės karą, bet ir dėl vidinių prieštaravimų iširs sovietinis blokas. Tuomet kur kas greičiau ateis lauktoji laisvė. Prieš pat 1950 m. „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius J. Šibaila-Merainis rašė: „[…] Rusiškąjį bolševizmą tegali sunaikinti tik tas, kam jis gyvenimas, – rusas. Jeigu rusas savo plačia dvasia, viską pernešančiu gyvenimu bolševizmą, kaip savo dalią, perkeltų į rusiškas beribes, jis paliktų rusiškoji jėga, kurios jokia žmonijos jėga sunaikinti neįstengtų […]“.

Optimizmą žadino dar 1946 m. W. Churchillio iškelta Jungtinių Europos valstybių idėja ir 1949 m. diskusijos apie Europos valstybių susijungimą į bendrą politinį bei ūkinį vienetą, turintį jungtines Europos valstybių karo pajėgas. Nesunku įžvelgti ryšį tarp pasaulyje vykusių procesų ir nepaprastai atkaklių partizanų vadovybės pastangų centralizuoti pasipriešinimo judėjimą, išlaikyti organizuotas karines pogrindžio struktūras ir Lietuvos valstybės gynybos pajėgų statusą. Tai partizanams pavyko padaryti 1949 m. vasarį.

Partizanai ir toliau sekė tarptautinius įvykius, kurie pogrindžio spaudoje rado platų atgarsį. 1950 m. birželį prasidėjo karas Korėjoje ir JAV prezidentas Hary Trumanas pareiškė, kad Sovietų Sąjunga privedė pasaulį prie trečiojo pasaulinio karo ribos. Be abejonės, toks H. Trumano pareiškimas buvo plačiai komentuojamas ir pogrindžio spaudoje: „[…] Ypatingoje atmosferoje vyksta Gen. Asamblėjos posėdžiai. Kai kuriuose politiniuose sluoksniuose vyrauja net tokia nuomonė, kad šie posėdžiai yra paskutiniai, kuriuose svarstomos galimybės taikingu būdu sureguliuoti ginčijamus klausimus. Didelių sunkumų posėdžiuose sudaro Korėjos klausimas. Vakarų planas yra laisva Korėja, kurioje prieš tai turės įvykti laisvi rinkimai, prižiūrint tarptautinei komisijai. SSRS su tuo nesutinka […]“.

Maždaug nuo 1950 m. partizanų spaudoje pradėjo ryškėti požiūris, kad karas ar taika priklausys tik nuo sovietų agresyvumo. 1951 m. pradžioje LLKS tarybos prezidiumas savo leidiniuose teigė, kad laisvųjų Vakarų ir Sovietų Sąjungos karas vis vien neišvengiamas. Tuo nereikia stebėtis, nes karas Lietuvoje dar nebuvo pasibaigęs. Jį baigti galėjo tik Sovietų Sąjungos sutriuškinimas ar savanoriškas pasitraukimas iš užgrobtų teritorijų. Todėl L. Baliukevičius-Dzūkas savo laikraštyje rašė: „Gali karas nešti didžiausius niokojimus – jis vis tiek nebaisus būtų. Koks bebūtų tas ateities karas, ką beatneštų su savimi – ar nelaimes, ar skurdą – nesvarbu; svarbu, kad tik ateitų laisvė […]“.

1953 m. balandžio 10 d. išleistą „Laisvės varpo“ 176-ąjį numerį Kęstučio apygardos štabo viršininkas Juozas Palubeckas-Simas į bunkerį atnešė paralyžiaus ištiktam LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Tame numeryje buvo daug vilčių teikiančios informacijos apie JAV lietuvių tarybos delegacijos, lydimos Kongreso nario Charleso J. Kersteno, apsilankymą pas Amerikos prezidentą Dwightą D. Eisenhowerį kovo 26 d. Tuomet buvo pasiūlyta įsteigti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą specialiąją tyrimo komisiją: „[…] Iš visur plaukė sveikinimo laiškai ir telegramos gimtajam kraštui Vasario 16 proga. Tik dalis jų buvo perduota radijo bangomis. Be jau anksčiau minėtų sveikinimų, lietuvius, esančius tėvynėje, sveikino Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Danijos ir Šveicarijos lietuvių bendruomenių komitetai […]. Iš suminėtų faktų aišku, jog lietuviai laisvajame pasaulyje nesėdi sudėję rankas. Jie visais galimais būdais stengiasi išpopuliarinti Lietuvos bylą ir surasti naujų lietuvių tautos draugų […]“.

Tai buvo paskutinis šio leidinio numeris ir bene paskutinės aukščiausios partizanų vadovybės viltys sulaukti laisvės, kuri, jų manymu, turėjo ateiti iš laisvųjų Vakarų. Šioms viltims galutinai žlugus, lietuvių tautos laukė ilgas ir sunkus kelias į laisvę, pasibaigęs 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo priimtu Nepriklausomybės atkūrimo aktu.

Visi šie įvykiai ne tik partizanams, bet ir žymiausiems pasaulio politologams kėlė greito Sovietų Sąjungos žlugimo iliuzijas.

Partizanų spaudoje skelbtuose straipsniuose galima įžvelgti tokią išsivadavimo būdų kaitą: 1945–1946 m. tikėtasi Nepriklausomybę atkurti per tarptautines taikos konferencijas ir susitarimus, 1947–1949 m. – per ginkluotą konfliktą, kurį gali pradėti Vakarai, 1950–1953 m. – per ginkluotą konfliktą, kurį gali pradėti Sovietų Sąjunga. Po 1953 m. išlikę pavieniai partizanai, taip pat vėlesnių laikų pasipriešinimo dalyviai Lietuvos išsilaisvinimą jau siejo vien su visos Sovietų Sąjungos sunykimo galimybe ir filosofine nuostata, kad visos tironijos kada nors žlunga. Vis dėlto 1956 m. partizanų prognozė, kad Sovietų Sąjunga suirs būtent iš vidaus, pasitvirtino. Netikslus buvo tik partizanų numatytas laikas: neatsižvelgta į tai, kad geopolitinių procesų trukmė dažnai pranoksta vienos kartos gyvenimą. Tačiau greitą laiką partizanai kartais skelbė vien dėl to, kad iš savo vargstančių tautiečių nenorėjo atimti paskutinės vilties. Dėl savo likimo jie pernelyg nesielvartavo: daugumai pogrindžio spaudos leidėjų svarbesnė buvo tiesa, jog morali politika pagaliau nugalės.

Visų partizaninės spaudos temų neįmanoma išsamiai apžvelgti viename, nors ir labai dideliame leidinyje. Vargu ar to ir reikia. Juk svarbiausi laisvos spaudos principai, nepaisant šiandienių aktualijų, nepakito iki šiol. Vienas esmingiausių principų – niekieno nevaržomos tiesos skelbimas, net jei ji šiuo metu nėra naudinga. Tarptautinės aplinkybės nebuvo palankios Lietuvos partizanams, tačiau savo spaudoje jie rodė pasaulį tokį, kokį matė patys. Ne jų kaltė, kad laisvojo pasaulio sąžinė budo pernelyg lėtai. Tai Lietuvos partizanų tragedija, gerokai vėliau nei tikėtasi virtusi pergale prieš baisiausią visos civilizuotos žmonijos priešą.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-01-11
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras