LGGRTC LOGO

 

KRONIKA

 

eitiLietuvos laisvės kovos sąjūdžio 50-mečio ekspozicija Estijoje
eitiPažintinės jaunimo vasaros stovyklos
eiti Atsiminimų rinkimas tęsiasi
eiti Vaclovo Ivanausko-Vytenio, Gintauto, Henriko 80-ųjų gimimo metinių minėjimas
eiti 2004 m. atmintinos datos

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 50-mečio ekspozicija Estijoje

muziejus Taline muziejus Taline
Estijos okupacijų muziejus Taline Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspozicija Okupacijų muziejuje Taline

2003 m. rugsėjo 25 d. Estijos okupacijų muziejuje Taline Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atstovai atidarė kilnojamąją parodą „Mes nemirę…“, skirtą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 50-mečiui.

Paroda pasakoja apie Laisvės kovų Vyriausiosios vadovybės kūrimą, visas devynias Lietuvos partizanų apygardas, jų vadus ir žymiausius kovotojus, LLKS struktūrą, bunkerių bei slėptuvių įrengimą.

Parodos atidarymas Parodos atidarymas
Parodos atidarymas. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkė (antra iš kairės), LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė, Latvijos ambasadorius Edgaras Skuja, Lenkijos ambasadorius Voicechas Vroblevskis, Okupacijų muziejaus direktorius Heiko Ahonenas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, Estijos lietuvių bendruomenės nariai, diplomatinio korpuso atstovai prie LGGRTC ekspozicijos Okupacijų muziejuje Taline

Ekspozicijos atidaryme dalyvavo Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos ambasadoriai – Antanas Vinkus, Wojciechas Wroblevskis (Voicechas Vroblevskis) ir Edgaras Skuja, Lenkijos konsulas Piotras Sitarskis, Popiežiaus nuncijus Taline, Estijos ir Suomijos žiniasklaidos atstovai, Estijos lietuvių bendruomenės nariai. Paroda veikė iki spalio pabaigos.

„Lietuva, kovodama dėl savo laisvės, išgyveno daug sunkių, tragiškų įvykių, kurių dalį matome šiuose stenduose, – sakė mūsų šalies ambasadorius Estijoje A. Vinkus. – Minėdami Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 50-ąsias metines, mes lenkiamės genocido ir karo nusikaltimų aukoms. Tai sunkūs nusikaltimai, kuriems netaikoma senatis“.

LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė pabrėžė Laisvės kovų reikšmę dabarties požiūriu: „Šių žmonių aukos ir kovos prasmės suvokimas padėjo mums atsitiesti po pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos. Kai vis mažiau lieka tos kovos liudytojų bei dalyvių, mūsų pareiga – neleisti viso to pamiršti naujoms kartoms, kurios turi ko pasimokyti iš savo pirmtakų…“

Okupacijų muziejus Taline atidarytas vos prieš kelis mėnesius. Muziejaus direktoriaus Heiko Ahoneno teigimu, jau dabar akivaizdu, jog jis yra labai populiarus tarp užsienio turistų, todėl Lietuvos partizanų kovų ekspozicija turėtų įgauti platesnį atgarsį.

Ateityje planuojama ir toliau keistis parodomis su Estijos muziejumi.

TALINO MUZIEJUS

Rytų Europoje nėra daug panašių muziejų – tai „Teroro namai“ Budapešte, Vilniaus genocido aukų muziejus, Latvijos okupacijų muziejus, Štazi muziejus Berlyne ir dabar atidarytas Okupacijų muziejus Taline.

Kaip pasakojo buvęs disidentas, politinis kalinys ir dabartinis šio muziejaus direktorius H. Ahonenas, 1998 m. į Estiją atvyko turtinga estų emigrantė Olga Kistler-Ritso. Ji emigravo į JAV dar 1944 m. Taline, susitikusi su kai kuriais šalies politikais, jų patarimu ji nutarė investuoti dalį savo santaupų ir įkurti tokį muziejų.

„Taip gimė ši idėja, o man buvo pasiūlyta administruoti šį projektą, – prisimena buvęs disidentas. – Lėšų skyrė O. Kistler-Ritso. Penkerius metus rinkome eksponatus, rengėme mokslines konferencijas, spausdinome įvairias publikacijas, kuravome kai kuriuos kitus su mumis susijusius projektus ir t. t.“

Per penkerius metus į naujai kuriamą muziejų buvo investuota apie 35 mln. Estijos kronų.

Svarbiausias uždavinys buvo surinkti tinkamus eksponatus. Todėl jau pradiniame veiklos etape didžiuosiuose rajoniniuose laikraščiuose buvo spausdinami atitinkami skelbimai. „Skelbimuose paaiškinome, kokio pobūdžio daiktų pageidautume, – pasakoja H. Ahonenas. – Tačiau tai nepasiteisino, nes buvo pernelyg brangu. Be to, po kiekvienos publikacijos užmegzdavome vos 2–3 ryšius, iš jų pusė buvo beverčių. Todėl daugiau dėmesio skyrėme asmeninėms pažintims, lankėme įvairias organizacijas bei valstybės institucijas, antikvariatus ir pan. Taip žingsnis po žingsnio apie mus sužinojo vis daugiau žmonių…“

Kitas žingsnis – perimti žinybinių muziejų ekspozicijas ir bendradarbiauti su kitais muziejais.

Šiuo metu muziejuje eksponuojami keli tūkstančiai eksponatų, daugiausia 1939–1990 m. buities daiktų. Įdomiausias ekspozicijos steigėjų sumanymas – prie kiekvieno apie konkretų laikotarpį pasakojančio stendo įrengti monitoriai, kuriuose rodomi tą laikotarpį atspindintys dokumentiniai filmai bei įrašyti liudytojų pasakojimai. Per dieną muziejuje apsilanko nuo 100 iki 300 lankytojų. Muziejaus pastate rengiamos ir įvairios konferencijos ar pristatymai, atitinkantys istorinę tematiką.

Tačiau, kaip pažymėjo specialistai, muziejuje neišvengta ir trūkumų. Pavyzdžiui, pats pastatas yra menkai pritaikytas ekspozicijoms, kadangi tam jame skirtos tik dvi „tamsios“ sienos, nėra jokių pertvarų ir kitų muziejams būdingų atributų, trūksta ir apyrašų prie eksponatų, o tam tikslui duodamas muziejaus katalogas nėra pats patogiausias būdas šiai problemai spręsti.

Kitų metų Estijos biudžeto projekte numatyta šiam muziejui skirti ir valstybės lėšų, tačiau projektas dar nepatvirtintas.

KAIMYNŲ ANALOGAS

Pasinaudoję proga pasiteiravome ir Latvijos Respublikos ambasadoriaus Edgaro Skujos apie Rygoje jau nuo seniau veikiantį analogišką Okupacijų muziejų.

Rygoje Okupacijų muziejus buvo atidarytas 1997 m.

Pirmiausia ekspozicija pasakoja apie dviejų sovietinių bei nacių okupacijų represijas. Antra, nemažą ekspozicijos dalį sudaro autentiški 1940-ųjų vasaros dokumentai, pasakojantys apie pirmąją sovietų okupaciją. Trečiasis labai reikšmingas etapas – pokarinis, t. y. sovietų valdžios įsigalėjimas Latvijoje. Šiam laikotarpiui skirtoje ekspozicijos dalyje pasakojama apie Latvijos komunistų partijos veiklą, represinių struktūrų nusikaltimus, rezistencinį judėjimą ir t. t. Eksponuojami autentiški daiktai, uniformos, ginklai ir netgi tikras tremtinių vagonas…

Muziejus yra pusiau išlaikomas valstybės. Kitas finansavimas – iš privataus fondo.

Kaip ir Estijoje, šis muziejus įsteigtas latvių emigrantų pastangomis.

Ričardas Čekutis

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-03-16
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras