LGGRTC LOGO

 

KNYGOS

 

 

Esame

Esame. Stefanija Ladigienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, 370 p.

„Gyvename blogus laikus. Žmonės pikti, gyvenimas sunkus, pinigų trūksta, visus vargina nekantrumas. Širdys suakmenėjo, kiekvienas nori, kad tik jam būtų gerai, o apie kitus visai nenori galvoti“.

Šie žodžiai parašyti ne dabar. Juos prieš septyniasdešimt metų tarė Stefanija Ladigienė, žinoma Lietuvos visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė, generolo Kazio Ladigos žmona, įsitikinusi, kad ne vargas yra pasaulio blogio priežastis, bet širdžių kietumas, egoizmas skleidžia vargą, priespaudą, pažeminimą.

Knyga apie šią moterį „Esame. Stefanija Ladigienė“ pateikia istoriją, liudijančią mūsų tautos kančių kelius bei dvasios jėgą, kurios neįmanoma palaužti. „Jokia išorinė prievarta, kalėjimai ir pančiai negali padaryti mus nesamus. Mes esame“.

S. Ladigienės artimos draugės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės dukra dailininkė Aušra Petrauskaitė sakė, kad ši moteris jai atrodžiusi didinga, biblinė, net negyvenimiška – tokia, kurios fizinė mirtis nieko nereiškia. Ji pažino Stefaniją jau grįžusią iš šiaurės „kurortų“, po lagerio ir tremties, pašlijusia sveikata, dėl kurios vos neliko gulėti Sibiro žemėje, kai jau buvo nupirkti bilietai į traukinį namo.

Atsiminimai žmonių, sutikusių S. Ladigienę ir laisvės, ir priespaudos kelyje, vieningai liudija ją buvus artimo meilės vykdytoją, kuri pagal Kristaus įsakymus tvarkė visą savo žemiškąjį gyvenimą, neleisdama „linkusiam į išlepimą kūnui“ gožti žmogaus dvasinę prigimtį.

Jos motinystė, iškelta iki filosofinių aukštumų, visuotine prasme atsiskleidė kalėjime ir lageryje, kai aplink ją spietėsi jaunos mergaitės, nuteistos už ryšius su partizanais, kitą „antisovietinę veiklą“. Išsekintos vergiško darbo, alkanos, pažemintos jos išsakydavo jai slapčiausias svajones, viltis, net patikėdavo rašyti laiškus vyriškajai lagerio pusei.

Tasai artumas, žmogiškumas nežmoniškomis sąlygomis, matyt, ir buvo didžiausia brangenybė, kurią įgydavo Gulago kaliniai, tad saugodavo ją iki mirties. Stefanija, atbuvusi jai skirtą dešimtį metų už spygliuotos vielos, gavusi leidimą tremties laiką praleisti su sūnumis Irkutsko srityje, prieš vykdama prisipažįsta, jog nelabai nori palikti šią vietą. Ji turi savo burtą. Išties, juk ta baisi vieta parodo visų žemiškųjų gėrybių trapumą, artina sielą prie Dievo.

Didžiausią knygos dalį sudaro S. Ladigienės laiškai iš kalėjimo, rašyti ant skiautelių, išsitrynusiomis raidėmis, bet kupini šviesos. Iš lagerio, pilni rūpesčio artimaisiais, sveikinimų, linkėjimų švenčių progomis. Iš Vilniaus į Ameriką dukrai Irenai su priekaištais, kad ši per retai rašo, nes motinos širdis besotė.

Laiškai, liudijantys anos kartos žmonių bendravimo būdą, kultūrą, nepaprastą S. Ladigienės pagarbą asmenybės orumui, laisvei. Tai ypač jaudina skaitant laiškus vaikams.

Kur kas mažiau žinių yra apie kūrybingiausią, laimingiausią laiką, kai narsi septyniolikmetė, vos atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei, imasi ne pagal amžių atsakingų darbų Tėvynės labui, netrukus išteka, augina vaikus, mokosi universitete, rašo straipsnius, bręsta kaip kultūros veikėja. To meto laiškų, asmeninių dokumentų stoką šiek tiek užpildo S. Ladigienės publikacijos katalikiškoje spaudoje, taip pat jos labai nuoširdus, dar beveik vaikiškas dienoraštis, rašytas Pirmajam pasauliniam karui atūžus į Lietuvą, gyvenant pas pusbrolį Peterburge.

Teksto visuma kartu su foto nuotraukomis atkuria labai vientisą paveikslą asmenybės, apie kurią andai Juozas Tumas-Vaižgantas yra pasakęs: „…O, kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą“.

Tie žodžiai, regis, nepaseno.

Ema Mikulėnaitė

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-03-16
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras