LGGRTC LOGO

 

Juozas Jankauskas. Lietuvos kariuomenės karininkai – antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviai

 

Nors nuo 1953-iųjų metų pavasario, kai KGB sutriuškino paskutinį antisovietinį organizuotą pasipriešinimo judėjimą (BDPS) jau praėjo beveik 50 metų, tačiau išlikę KGB archyvai ir kiti dokumentai, dar gyvi tų įvykių liudytojai atranda naujas pasipriešinimo kovų rudiesiems ir raudoniesiems okupantams didvyrių pavardes ar primena jau žinomų Lietuvos kovotojų vardus. Vienas iš jų – Lietuvos karo lakūnas, generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas.

Karo lakūnas, 1941 m. sukilimo, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos Lietuvoje dalyvis, generalinio štabo plk. ltn. Juozas Jankauskas gimė 1900 m. kovo 4 d. Telšių aps. Rietavo vlsč. Jaupėnų k. ūkininkų Kazimiero ir Emilijos Jankauskų šeimoje, kurioje augo keturi broliai – Kazimieras, Juozapas, Petras ir Pranas. Tėvai Jaupėnų kaime turėjo sodybą ir 20 ha žemės. Pradinę mokyklą mažasis Juzapėlis pradėjo lankyti Rietave, 1912–1914 m. mokėsi Palangos gimnazijoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. J. Jankauskas, jau gana savarankiškas jaunuolis, palikęs tėvus ir brolius Jaupėnuose, pasitraukė nuo artėjančio fronto į Rusiją ir ten toliau tęsė mokslą. Mokėsi ir gyveno Saratove, Voroneže, Bobruiske ir Pskove. Ten baigęs gimnazijos šešias klases ir prasidėjus bolševikiniam perversmui Rusijoje 1918 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir apsistojo Kaune.

Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau vienerius metus pasimokęs ir supratęs, jog neturi pašaukimo būti kunigu, iš jos pasitraukė.

1919 m. birželio 20 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į Vilniaus atskirojo bataliono mokomąją kuopą. Tų pačių metų gruodžio 1 d. paskirtas Kauno karo komendantūros raštininku, tačiau 1920 m. kovo 30 d. paleistas iš kariuomenės dėl sveikatos dvejiem metams ir įsidarbino Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamente, kuriame ėjo įvairias pareigas. 1920 m. lapkričio 15 d. grįžo į kariuomenę ir įstojo į Karo mokyklą. Ją baigė 1921 m. gruodžio 18 d. Jam buvo suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko mokomąją kuopą jaunesniuoju karininku. Tarp 209 kartu baigusių IV laidą karininkų buvo ir būsimasis Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, žymus Lietuvos partizanų vadas, Laisvės kovų karžygys plk. inž. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos viršininkas plk. ltn. dr. Pranas Lesauskas (sovietų suimtas ir 1942 m. miręs iš bado Sibire), Tauro apygardos partizanų vadas plk. Leonas Taunys-Kovas (1946 m. enkavėdistų sušaudytas), gen. št. plk. ltn. Juozas Listopadskis (tarnavęs Raudonosios armijos (RA) 16-ojoje divizijoje), sovietinis gen. mjr. Adolfas Urbšas, sovietinis plk. Vladas Motieka ir daugelis kitų ne mažiau įdomių asmenybių.

1922 m. rugsėjo 25 d. tarnybos labui ltn. J. Jankauskas buvo perkeltas į Karo mokyklą ir paskirtas būrio vadu. 1923 m. sausio 9–22 d. jis dalyvavo sukilime vaduojant Klaipėdą ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Tų pačių metų liepos 16–rugpjūčio 4 d. laikinai ėjo Karo mokyklos adjutanto pareigas. 1924 m. spalio 4 d. komandiruotas Aukštųjų karininkų kursų viršininko žinion. 1925 m. sausio 19 d. krašto apsaugos ministro įsakymu pakeltas į vyr. leitenanto laipsnį, o tų pačių metų rugpjūčio 4 d. baigė Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų V laidą.

Jankauskas
Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas, gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas

1925 m. rugpjūčio 28 d. vyr. ltn. J. Jankauskas komandiruotas Karo aviacijos viršininko gen. ltn. Juozo Kraucevičiaus žinion ir paskirtas specializuotis prie mokomosios oro eskadrilės, o tų pačių metų rugsėjo 21 d. tapo ir aviacijos kursų klausytoju. 1926 m. sausio 1 d. krašto apsaugos ministro įsakymu perkeltas į Karo aviaciją. Prasidėjo sudėtinga ir nelengva karininko, būsimojo Lietuvos karo lakūno tarnyba. Tų pačių metų birželio 12 d. vyr. ltn. J. Jankauskas baigė aviacijos kursų 1925–1926 m. laidą ir 1926 m. rugpjūčio 7 d., prieš tai su instruktoriumi atlikęs 92 mokomuosius skrydžius, lėktuvu Alb.B.II pirmą kartą savarankiškai pats pakilo į orą. 1927 m. birželio 10 d. buvo perkeltas į 3-iąją oro eskadrilę ir paskirtas laikinai eiti karo lakūno pareigas. Eskadrilei tuo metu vadovavo kpt. Antanas Stašaitis, vėliau tapęs jo artimu draugu (1941 m. sukilimo dalyvis, 1944 m. NKVD suimtas, 1948 m. mirė sovietiniame lageryje).

1928 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu vyr. ltn. J. Jankauskui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tų pačių metų kovo 7 d. jis baigė aukštojo pilotažo kursus ir išlaikė egzaminus. 1928 m. rugpjūčio 15 kpt. J. Jankauskui suteiktas karo lakūno vardas.

1931 m. balandžio 1 d. kpt. J. Jankauskas paskirtas Karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų klasės vedėju, o nuo 1933 m. birželio 19 d. dar ir mokyklos instruktoriumi. Tų pačių metų gruodžio 30 d. jis apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. 1934 m. spalio 15 d. paskirtas 4-osios eskadrilės, kuri buvo dislokuota Zoknių aerodrome Šiauliuose, vadu. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam suteiktas majoro laipsnis.

1935 m. gegužės 21 d. komandiruotas į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją Prahoje. Ten stažavosi Čekoslovakijos kariuomenėje, dalyvavo kariniuose manevruose Milovice, atliko skraidymų pratimus Karo aviacijos mokykloje Prostejove. 1937 m. rugpjūčio 28 d. baigė Generalinio štabo akademiją Prahoje. Jam suteiktos generalinio štabo karininko teisės.

4-oji oro eskadrilė

Grįžęs iš Čekoslovakijos į Lietuvą 1937 m. rugsėjo 1 d. mjr. J. Jankauskas buvo paskirtas Kariuomenės štabo III skyriaus Mobilizacinės dalies karininku (pulko vado padėjėjo teisėmis). Tų pačių metų lapkričio 9 d. apdovanotas Čekoslovakijos „Lauko piloto“ garbės ženklu, kiek vėliau – Čekoslovakijos Baltojo Liūto 4-ojo laipsnio ordinu, o lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį. 1938 m. birželio 25 d. paskirtas Kariuomenės štabo I skyriaus Operacijų dalies vedėju, kiek vėliau perkeltas į III skyrių ir paskirtas Mobilizacinės dalies vedėju.

Atėjo lemtinga 1940 m. birželio 15-oji. Lietuvą okupavę sovietai pradėjo naikinti Lietuvos kariuomenę, nes ji okupantui buvo labai pavojinga ir ją reikėjo kuo greičiau izoliuoti, padaryti nepavojingą. Maskvos emisarui Kaune Vladimirui Dekanozovui reikalaujant ir kolaborantams lietuviams Justui Paleckiui, div. gen. Vincui Vitkauskui, Mečislovui Gedvilui ir kt. aktyviai talkinant prasidėjo nepageidaujamų elementų „valymas“ iš Lietuvos kariuomenės. „Valymas“ pradėtas nuo aukštųjų karininkų paleidimo į atsargą. Pirmieji, matyt, įvertinti kaip patys reakcingiausi, „jiems patiems prašant“ prezidento J. Paleckio aktu Nr. 772 buvo atleisti jau birželio 19 d. Šis aktas buvo tik pirmoji kregždė. Nuo birželio 25 d. plūstelėjo tikroji paleidimų į atsargą banga. „Valymo“ procesas buvo paremtas areštais. Iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos suimtas 21 karininkas. 1940 m. birželio–liepos mėn. iš pareigų atleisti ir paleisti į atsargą arba paskirti į kitas pareigas beveik visi divizijų, pulkų, rinktinių, atskirų batalionų vadai, valdybų viršininkai ir kiti svarbias pareigas turintys karininkai.

4-oji oro eskadrilė 1929 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: kpt. Mykolas Leonaitis, kpt. Jonas Liorentas, mjr. Leonardas Peseckas (eskadrilės vadas), kpt. Juozas Jankauskas, kpt. Kazys Šimkus. Antroje eilėje stovi iš kairės: ltn. Petras Masys, kpt. Albinas Kijanskas, ltn. Grigorius Radvenis, ltn. Vytautas Varanavičius, viršila Motiejus Garunkštis, ltn. Alfonsas Svilas, kpt. Juozas Mitalas, ltn. Vincas Karalius.

1940 m. birželio 30 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas atleistas iš Kariuomenės štabo III skyriaus Mobilizacinės dalies viršininko pareigų ir perkeltas į Karo aviacijos štabą viršininko pareigoms, atleidus iš šių pareigų gen. št. plk. Juozą Rapšį. Beje, pastarasis buvo perkeltas į Kariuomenės štabą ir paskirtas ypatingųjų reikalų karininku. Taigi atlikta sovietinė rokiruotė.

1940 m. rugpjūčio 15–24 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas su keturiais Lietuvos aeroklubo atstovais kariniu lėktuvu D.H.89A „Dragon“, pilotuojamu plk. ltn. Jono Liorento, skrido į Maskvą ir ten kaip žiūrovai dalyvavo Sovietų Sąjungos aviacijos šventėje. Mulkinimo tikslu Lietuvos delegacija buvo apgyvendinta prestižiniame „Maskvos“ viešbutyje miesto centre, lietuvius aviatorius priėmė pats SSRS karo aviacijos vadas komandarmas Jakovas Smuškevičius (1941 m., prieš pat prasidedant Vokietijos–SSRS karui, Stalino įsakymu sušaudytas).

1940 m. rugpjūčio 30 d. paskelbtas galutinis Lietuvos kariuomenės likvidavimo aktas. Jau ir taip gerokai sujaukta ir surusinta Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, o vietoj jos atsirado gerokai mažesnės asmeninės sudėties (vietoj buvusių 28 tūkst. kariškių liko tik 16,3 tūkst.) Raudonosios armijos 29-asis šaulių teritorinis korpusas (RA 29-asis ŠTK). Dauguma buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų ir puskarininkių buvo paleisti į atsargą. 1940 m. rugsėjo 1 d. RA 29-ojo ŠTK įsakymu iš buvusios Lietuvos karo aviacijos (aštuonių eskadrilių, karo aviacijos mokyklos ir aviacijos dirbtuvių), gerokai sumažinus jos asmeninę sudėtį, atsisakius visų aukštesnio rango karininkų, pradėta formuoti RA 29-ojo ŠTK atskira aviacijos eskadrilė. Ją formuoti ir laikinai eskadrilės vado pareigas eiti 1940 m. rugsėjo 7 d. tuometinis Karo aviacijos viršininkas brig. gen. inž. Antanas Gustaitis pavedė gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui. Tačiau okupantams jo paslaugų neprireikė. Eskadrilė buvo formuojama remiantis politinių vadovų ir skubiai prie RA 29-ojo ŠTK įsteigto NKVD skyriaus rekomendacijomis. Eskadrilės vadu okupantai paskyrė kpt. Jurgį Kovą (Kopukovą), prieš tai jį pakėlę į majorus. Iš buvusios 1940 m. birželio 17 d. Lietuvos karo aviacijos asmeninės sudėties 123 karininkų į kuriamą sovietinę eskadrilę buvo „pervesti“ tik 3 majorai, 21 kapitonas, 24 leitenantai ir 10 jaun. leitenantų. Kiti buvo nepatikimi, taigi ir nereikalingi.

Lietuvos valstybiniame archyve pavyko aptikti labai įdomų slaptą dokumentą be pabaigos ir parašo (sprendžiant iš teksto galima daryti prielaidą, kad jis buvo pasirašytas RA 29-ojo ŠTK vado div. gen. V. Vitkausko, korpuso karinio komisaro brig. komisaro A. Cariovo ir korpuso štabo viršininko brig. gen. Jono Černiaus), adresuotą LTSR VKP(b) Centro komitetui. Šiame dokumente rašoma: „Perorganizuojant Lietuvos Liaudies Kariuomenę į 29 Šaulių Korpusą, dėl etatų sumažėjimo gana didelis skaičius karininkų buvo paleista į atsargą. Absoliuti dauguma atleistųjų gyveno ir savo šeimas išlaikė iš gaunamos algos, todėl atsidūrę atsargoje tuojau buvo priversti ieškotis tarnybų civilinėje žinyboje. Palengvinimui gauti tarnybą iš kariuomenės paleistiems dėl etatų mažinimo buvo išduoti pažymėjimai su mano, korpuso komisaro ir štabo viršininko parašais. Tačiau pasirodo, kad su tais pažymėjimais nesiskaitoma [pabraukta mano. – J. J.] ir iš atsargos karininko, norinčio bet kurioje įstaigoje ar įmonėje gauti tarnybą, reikalaujama rekomendacijos iš dviejų kompartijos narių. Kadangi buvusioje santvarkoje karininkai negalėjo priklausyti jokiai politinei partijai, todėl didelė dauguma jų šiandien neturi asmeniškų ryšių bei pažinčių su kompartijos nariais ir todėl jiems užkirstas kelias bet kokiai tarnybai gauti, kuri yra vienintelis egzistencijos šaltinis“. Šis slaptas raštas dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kad tai buvo Lietuvos karininkijos sovietinio genocido pradžia. Būtent prasidėjo genocidas, o ne pavieniai atleidimai ar suėmimai.

1940 m. spalio 27 d. išleistas įsakymas Karo aviacijai Nr. 96, kurį pasirašė Karo aviacijos viršininkas brig. gen. inž. A. Gustaitis, laikinai einantis politinio vadovo pareigas Ziuzia Boginas ir Karo aviacijos štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas. Jame sakoma, jog nuo spalio 28 d. Karo aviacija išformuojama. Buvusios aviacijos likvidavimo reikalus toliau tvarkyti pavesta Likvidacinei komisijai, kurios pirmininku paskirtas brig. gen. inž. A. Gustaitis, nariais: plk. Juozas Grigiškis, plk. ltn. J. Jankauskas, plk. ltn. J. Liorentas ir plk. ltn. Jonas Kaminskas. Nors, kaip rodo archyviniai dokumentai, Likvidacinė komisija savo darbo nebaigė, tačiau 1940 m. gruodžio 31 d. ji buvo išformuota, o jos nariai paleisti į atsargą. Gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas Pabaltijo karinės apygardos įsakymu Nr. 0169 nuo 1941 m. sausio 1 d. iš kariuomenės buvo atleistas.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas gen. št. plk. ltn. J. Jankauską užklupo jo namuose Zanavykų gatvėje Žaliakalnyje, Kaune. Birželio 24 d. per radiją išgirdęs Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarytos sukilėlių veiksmams koordinuoti Krašto gynimo tarybos (KGT) vadovo div. gen. Stasio Pundzevičiaus raginimą visiems buvusiems nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkams registruotis, paskambino telefonu į KGT štabą, kuris buvo įsikūręs jo bičiulio karo lakūno gen. št. plk. ltn. Miko Mačioko (1951 m. neaiškiomis aplinkybėmis dingęs Rygoje, manoma, jog tai NKVD darbas) bute Vytauto kalne Vaižganto gatvėje. Atsiliepęs štabo narys, taip pat gen. št. plk. ltn. J. Jankausko geras pažįstamas plk. Narcizas Tautvilas davė jam nurodymą organizuoti Žaliakalnyje, Zanavykų ir Darbininkų gatvių rajone sukilėlių būrį ir jam vadovauti. Būrys netrukus išaugo iki 200 sukilėlių. Gen. št. plk. ltn. J. Jankausko pavaduotojais būryje buvo kpt. Aloyzas Meižys ir ltn. Vasiliauskas, o adjutantu kpt. Kazys Petrauskas. Trūkstamais ginklais sukilėliai apsirūpino iš Parodos kalne (dabar Radastų g. 2) buvusių RA ginklų sandėlių. Sukilimo dalyviai apie tą laikotarpį vėliau rašė: „Ištisą kovų savaitę šiame Žaliakalnio rajone nebuvo jokio savivalės atvejo. Niekas iš plk. ltn. J. Jankausko kovotojų nepersekiojo nespėjusių pasitraukti rusų karininkų šeimų, komunistams prijaučiančių aktyvistų ar vieno kito čia gyvenusio žydo šeimos. Jie nedalyvavo VII forte vokiečių vėliau vykdytuose žydų pogromuose“.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į vieną, mūsų nuomone, įdomų ir mažai kam žinomą faktą, apie kurį 1981 m. rugpjūčio 5 d. vienas iš LAF’o ir 1941 m. sukilimo organizatorių bei vadovų plk. inž. Juozas Vėbra prisimindamas sukilimą rašė: „Birželio pirmosiomis dienomis (1941 m.) įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo tik trys štabo nariai, plk. Jankauskas iškėlė klausimą, ar nebūtų Lietuvai naudinga nusikratyti Sniečkumi. Pasiūliau tokiu opiu klausimu išklausyti gen. Pundzevičiaus nuomonės. Iškviestas į sekantį posėdį gen. Pundzevičius sutiko su plk. Jankausko nuomone. Plk. Jankausko likimas man nežinomas. Jis liko Lietuvoje. Labai maža tikimybė, kad jis tebebūtų gyvas. Greičiausia jis yra žuvęs kartu su kitais „miško broliais“. […] Čia turiu pastebėti, kad abu, pulkininkas Jankauskas ir generolas Pundzevičius, buvo ramūs, labai rimti, aukštos moralės žmonės, naudojęsi didele pagarba ir autoritetu kariuomenėje ir visuomenėje“. Plk. J. Vėbra buvo teisus. Tuo metu jau buvo praėję 14 metų nuo gen. št. plk. ltn. J. Jankausko mirties. Lieka neaišku, kaip būtų įgyvendintas šis plk. ltn. J. Jankausko planas „nusikratyti Sniečkumi“, nes pastarasis tuo metu jau buvo pabėgęs į Sovietų Rusiją ir buvo nepasiekiamas. Beje, jau pačioje sukilimo pradžioje sukilėliai planavo sučiupti pagrindinius lietuvių kolaborantus. Tuo tikslu pirmosios sukilimo dienos pavakare, birželio 22-ąją, būrys sukilėlių, vadovaujami ltn. Stasio Jucevičiaus, atvyko į prezidentūrą ir su prisijungusiais prie jų prezidentūros rūmus saugojusiais milicininkais norėjo suimti vieną pagrindinių kolaborantų J. Paleckį. Tačiau pastarojo ir pėdos jau buvo atšalusios.

1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenė įžengė į sukilėlių iš sovietinių okupantų išvaduotą Kauną. Po poros dienų vokiečiai įsakė sukilėliams nusiginkluoti ir atiduoti visus turimus ginklus. Baltijos valstybėse jie turėjo visai kitų tikslų, tačiau lietuviai tuomet to dar nežinojo ir naiviai tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma. Dabar kai kas tai vertina kaip kolaboravimą su naciais, nors neabejotina, jog LLV tokių tikslų tikrai neturėjo. Birželio 28 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankausko vadovaujamas sukilėlių būrys tvarkingai nusiginklavo ir, kaip buvo liepta, turėtus ginklus atidavė Kauno karo komendantūrai. Vokiečių karo lauko komendantas gen. mjr. Robertas von Pohlis sutiko, kad vietoj nuginkluotų sukilėlių būrių prie Kauno karo komendantūros būtų suformuotas Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas. Bataliono vadu buvo paskirtas plk. Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju – mjr. Antanas Impulevičius. Iš pradžių buvo sudarytos penkios kuopos, pavadintos TDA 1-uoju batalionu. Jos saugojo karinius objektus ir karo belaisvius, patruliavo gatvėse. 1941 m. liepos 25 d. Lietuvoje buvo įvestas civilinis okupacinis vokiečių režimas, o kitą dieną TDA bataliono kariams uždrausta nešioti lietuviškas uniformas su lietuviškais ženklais. Vermachto Ostlando karo vado liepos 30 d. įsakymu visi lietuvių kariniai daliniai buvo perimti SS ir policijos vado Lietuvoje gen. mjr. Luciano Wysockio žinion. Tiesioginiu savisaugos dalinių vadu buvo paskirtas vokiečių rezervinės policijos 11-ojo bataliono vadas mjr. Franzas Lechthaleris. Iš septynių TDA 1-ojo bataliono kuopų Kaune rugpjūčio 7 d. buvo sudaryti du pagalbinės policijos tarnybos batalionai. 1-ojo bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Kazys Šimkus, 2-ojo – mjr. A. Impulevičius ir po savaitės suformuoto 3-iojo – kpt. Antanas Švilpa.

Sukilėlių būrius likvidavus gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas plk. ltn. Viktoro Reimonto pakviestas kurį laiką dirbo Kauno miesto priešlėktuvinės gynybos štabo viršininku. 1941 m. liepos pabaigoje vieno iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovo Leono Prapuolenio paragintas perėjo dirbti į LAF’ą ir buvo paskirtas LAF’o štabo organizacinio ir politinio skyriaus viršininku. Tuo metu LAF’e jau dirbo plk. N. Tautvilas, gen. št. plk. ltn. M. Mačiokas, 1941 m. sukilėliai Pilypas Narutis, Povilas Malinauskas ir ats. jaun. ltn. Vytautas Stonys, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, 1949 m. tapęs išdaviku ir KGB agentu provokatoriumi Jonas Deksnys bei daug kitų, gal mažiau žinomų žmonių. Pagrindą sudarė buvę Lietuvos kariuomenės karininkai.

1941 m. rugsėjo 15 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas kartu su L. Prapuoleniu, gen. št. plk. ltn. M. Mačioku, div. gen. S. Pundzevičiumi, dr. inž. Adolfu Damušiu, plk. inž. J. Vėbra, gen. Vladu Nagevičiumi, gen. Vladu Mieželiu ir kitais LAF’o vadovais (iš viso 30 žmonių) pasirašė memorandumą Adolfui Hitleriui ir vyriausiajam Vokietijos kariuomenės vadui feldmaršalui Waltheriui von Brauchitschui „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus“. Naiviai tikėdami, jog didieji vadai Berlyne nežino, kas darosi okupuotoje Lietuvoje, jie skundėsi nacių piktadarybėmis. Po šio memorandumo 1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečiai uždraudė LAF’o veiklą ir areštavo visą turtą, o visi pasirašiusieji buvo iškviesti į gestapą ir priversti pasirašyti pasižadėjimus, kad atsisako bet kokios politinės veiklos. Pasirašyti pasižadėjimą buvo priverstas ir J. Jankauskas.

Vokiečiams uždraudus LAF’ą Lietuvoje faktiškai nebeliko organizacijos, galinčios ginti tautos interesus ir priešintis okupantams. Dėl vidinių prieštaravimų tarp LAF’o ir Lietuvos nacionalistų partijos (LNP) nebuvo įmanoma sukurti vieningo rezistencinio sąjūdžio. Buvę LAF’o nariai pagal pasaulėžiūrą diferencijavosi į Lietuvių frontą (LF) ir Lietuvių vienybės sąjūdį (LVS), įsikūrusį 1942 m. rudenį, o liberalaus nusistatymo tautininkai įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS), įsikūrusią 1940 m. gruodžio 26 d. Žemesnio rango jaunesnieji karininkai Kazio Veverskio iniciatyva 1941 m. gruodžio 13 d. įkūrė slaptą karinę organizaciją Lietuvos laisvės armija (LLA).

1941 m. spalio 1 d. buvo įkurtas Lietuvos savisaugos dalinių (LSD) štabas, o jų vadu tapo gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius. Spalio 24 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas vėl apsivilko karinę uniformą: A. Špokevičiaus pakviestas jis grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas Lietuvos savisaugos dalinių Kauno apygardos štabo viršininku. Kauno apygardos vadas buvo geras J. Jankausko pažįstamas plk. Kazys Labutis. Daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų dar tikėjo, kad šie lietuvių savisaugos daliniai bus būsimos Lietuvos kariuomenės pagrindas, kad batalionai eis tarnybą tik Lietuvoje. Tačiau vokiečių tikslai buvo visai kiti. Jiems buvo reikalingi kareiviai kaip „patrankų mėsa“ vis skystėjančiam Rytų frontui ir tam jie tikėjosi panaudoti lietuvių savisaugos dalinius. Kauno apygardos štabas tik formavo savisaugos dalinių batalionus, o vokiečiai juos tuoj pat siuntė į Rytų frontą ar į Baltarusiją kovai su sovietiniais partizanais. Kai kurie lietuvių savisaugos batalionai buvo panaudoti net žmonių žudynėse. Buvęs LLV vadovas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) 1985 m. gyvendamas JAV prisiminė: „[…]. Žudymo veiksmams buvo organizuoti specialūs lietuvių savanorių daliniai, vadovaujami vokiečių. […] į tokius dalinius buvo renkami vyrai, kurių giminės buvo rusų nužudyti ar deportuoti […]. Tačiau buvo atsitikimų, kad naikinimo veiksmams buvo paimta viešoji policija ar batalionai, kurie buvo skirti pagalbinei kariuomenės tarnybai, o ne eksterminacijai. Dėl to kai kur po tokios egzekucijos policininkai padavė raportus pasitraukti iš tarnybos (Marijampolė); kai kur bataliono kariai atsisakė šaudyti ir buvo patys sušaudyti (Vilnius); kai kur SD pareigūnai šaudydami buvo apsitaisę lietuvių karių uniformom (Šakiai); kai kur, siekdami nukreipti akis nuo vokiečių lietuviškom milinėm aprengtus karius filmavo egzekucijos metu; buvo net atsitikimų, kad duobėse pakasė ir butelius su šaudžiusių vyrų lietuviškom pavardėm“. Netikėti J. Brazaičiu nėra jokio pagrindo. 1953 m. vasario 12 d. tardomas KGB į klausimą, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas aiškino, kad jam „žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas, suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo“. Tų pačių metų balandžio 2 d. KGB tardytojams tuo klausimu J. Jankauskas aiškino: „Gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius jam (J. Jankauskui) jau pirmajame susitikime paaiškino, jog pagal susitarimą su vokiečiais numatoma formuoti daug batalionų, kurie vadinami pagalbiniais batalionais, arba savisaugos batalionais. Šie batalionai bus naudojami tiktai Lietuvos teritorijoje vidaus tarnybai ir jie sudarys pagrindą būsimai Lietuvos kariuomenei. Jam (A. Špokevičiui) nepriklauso pirmieji trys batalionai, kurie vokiečių okupacijos pradžioje šaudė sovietinius piliečius, kurie ir toliau lieka kaip spec. batalionai, kuriems vadovauja mjr. K. Šimkus“. Netikėti gen. št. plk. ltn. J. Jankausku taip pat nėra pagrindo. Keista, jog iki šiol į šį teiginį holokausto tyrinėtojai neatkreipė dėmesio. Mūsų manymu, jis dar kartą patvirtina faktą, jog naciai visaip stengėsi išnaudoti lietuvius savo tikslams, vienas iš kurių buvo „galutinis žydų klausimo sprendimas“. Tam jie pasinaudojo ir LNP narių, dar vadinamų voldemarininkais, paslaugomis. 1941 m. liepos 23 d. naktį į 24 d. aviacijos mjr. Jono Pyragiaus vadovaujama voldemarininkų (LNP) karininkų grupė surengė pučą. Jie pašalino Kauno karo komendantą plk. Jurgį Bobelį ir vietoj jo paskyrė savo šalininką kpt. Stasį Kviecinską. Teigdami, jog veikia su gestapo žinia, grasino LLV, buvo net suėmę L. Prapuolenį. Ypač aktyviai veikė pagarsėjęs nacionalistinėmis pažiūromis vienas iš LNP vadovų mjr. J. Pyragius. Tad informacija apie tris ypatingos paskirties batalionus, karo pradžioje suformuotus LNP iniciatyva ir buvusius vokiečių saugumo policijos SD žinioje, verta dėmesio.

Nusivylęs tarnyba savisaugos dalinių Kauno apygardos štabe ir matydamas, kad vokiečiai nė neketina laikytis susitarimų dėl savisaugos dalinių panaudojimo tik Lietuvos teritorijoje, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas 1942 m. birželio pradžioje išėjo 15 dienų atostogų ir susitaręs su plk. K. Labučiu po jų į savo tarnybos vietą negrįžo.

1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečiams uždraudus LAF’ą tapo aišku, jog norint toliau kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės reikia pereiti į pogrindį ir kurti naujas politines formuotes. Taip atsirado nauja, dabar jau nelegali pogrindinė organizacija Lietuvių frontas (LF). Šios organizacijos pagrindą sudarė kai kurie buvę LLV nariai: l. e. ministro pirmininko pareigas prof. J. Ambrazevičius, pramonės ministras dr. A. Damušis, taip pat prof. Zenonas Ivinskis, prof. Antanas Maceina, L. Prapuolenis, kiti žymūs Lietuvos žmonės. LF’as apie save telkė katalikus intelektualus, kariškius, mokytojus ir studentus. Nuo 1943 m. pradžios leido pogrindinį laikraštį „Į laisvę“ ir politinės apžvalgos savaitraštį „Lietuvių fronto biuletenis“. 1942 m. gegužės mėn. LF’as pradėjo organizuoti karinį padalinį „Kęstutis“. Šis padalinys slapta nuo vokiečių organizavo karinius dalinius, kaupė ginklus ir rengėsi kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. „Vokiečių saugumo policijai ir SD buvo žinoma, jog Lietuvoje steigiasi kažkokia lietuvių karinė organizacija, bet „Kęstutį“ gestapas klaidingai priskyrė prie Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) slaptų ginkluotų būrių. Gestapo ataskaitoje rašoma, kad šios organizacijos vadas yra Pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno pavaduotojas, gen. št. plk. Juozas Narakas (jis buvo suimtas 1943 metų kovo mėn. ir išvežtas į Štuthofo konclagerį) ir gen. Vladas Nagevičius“. Laikinajame „Kęstučio“ statute sakoma, kad „Kęstutis“ yra politinė karinė organizacija ir svarbi LF’o dalis, veikianti pagal LF’o įstatus ir bendrąją programą. „Kęstučio“ tikslai: a) nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas etnografinėse ribose; b) ramybės, tvarkos ir vienybės išlaikymas Lietuvoje; c) kova su komunistiniais ir kitais lietuvių tautai kenksmingais siekimais; d) Lietuvos karinės galios stiprinimas, valstybinės ir tautinės savimonės, laisvės, meilės ir tautinės savigarbos ugdymas. „Kęstutis“ buvo tiesiogiai pavaldus LF’o vadovui prof. J. Ambrazevičiui, o pačiai organizacijai vadovavo štabas (vėliau vyriausiasis štabas), kuriam iki 1942 m. pabaigos vadovavo Pranas Vilutis. Šiam išvykus į Vieną tęsti studijų prof. J. Ambrazevičius štabo viršininku paskyrė gen. št. plk. ltn. J. Jankauską. Pagal statutą „Kęstučio“ struktūroje buvo numatyta vyriausiasis štabas, miestų, apskričių, apylinkių štabai ir kovos vienetai. „Kęstučio“ vyriausiąjį štabą sudarė penki skyriai: ginkluotės, kovos vienetų organizavimo, žvalgybos (žinių), karinių operacijų ir drausmės.

Pradėjęs vadovauti LF’o karinės organizacijos „Kęstutis“ vyriausiajam štabui gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas čia jau rado du atsargos jaun. leitenantus Vladą Čyvą ir V. Stonį, kurie tapo jo artimiausiais pagalbininkais ir ryšininkais. Vadovauti žvalgybos (žinių) skyriui J. Jankauskas pakvietė gen. št. plk. N. Tautvilą, gerai susipažinusį su „Kęstučio“ organizacijos tinklu Lietuvoje. Ginklavimui ir aprūpinimui vadovauti buvo paskirtas kpt. Albinas Repšys. Kauno štabo viršininku buvo paskirtas aviacijos mjr. Zigmas Drunga (vėliau partizanas Mykolas Jonas, 1946 m. birželio 12 d. žuvo kautynėse su enkavėdistais), Vilniaus – plk. ltn. inž. Juozas Vitkus (vėliau partizanas Kazimieraitis, 1946 m. liepos 2 d. kautynėse su enkavėdistais buvo mirtinai sužeistas) ir Šiaulių – kpt. Jonas Noreika (vėliau Lietuvių tautinės tarybos (LTT) ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės (LGVV) vadas, 1947 m. vasario 26 d. sušaudytas KGB rūmuose Vilniuje). Buvo įkurti „Kęstučio“ štabai Biržuose, Kretingoje, Raseiniuose, Rokiškyje, Šakiuose, Telšiuose, Utenoje ir Vilkaviškyje. Utenos apskrityje „Kęstučio“ štabą organizavo ltn. Vytautas Maželis, vėliau ten dirbęs teisėju. 1943 m. Utenoje štabo viršininku tapo mjr. Bronius Vaivada (1946 m. birželio 7 d. sušaudytas KGB rūsiuose Vilniuje).

1943 m. „Kęstučio“ vyriausiajame štabe jau darbavosi tokie žinomi buvusios Lietuvos kariuomenės karininkai kaip gen. št. plk. Antanas Šova, vienas 1941 m. sukilimo organizatorių ir vadovų plk. inž. J. Vėbra ir kiti. 1953 m. KGB tardomas J. Jankauskas teigė, kad 1944 m. gegužės mėn. „Kęstučio“ organizacijoje buvo apie 10 tūkst. žmonių. „Kęstučio“ vyriausiasis štabas vadovavosi LF’o suformuluota būsimos nepriklausomos Lietuvos koncepcija, kuri numatė būtinybę vėl turėti savo kariuomenę. Štabo parengtuose planuose buvo numatyta suformuoti tris pėstininkų divizijas, kuriose būtų po tris pėstininkų pulkus, vienas artilerijos pulkas ir kitos tarnybos, analogiškos buvusios nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Štabe buvo suregistruota apie 6000 buvusių karininkų ir puskarininkių, kurie prireikus būtų mobilizuojami.

1944 m. vasario 16 d. pradėta kurti gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę (VR). Ją ketinta panaudoti tiktai etnografinės Lietuvos teritorijoje tvarkai palaikyti ir kovai su sovietiniais partizanais, siaubusiais kraštą, ypač Rytų Lietuvoje, taip pat su lenkų Armija krajova, kuri Vilniaus krašte terorizavo ten gyvenančius lietuvius.

Vadovauti VR štabui gen. P. Plechavičius pakvietė gen. št. plk. A. Šovą, tačiau pastarajam atsisakius šių pareigų štabo viršininku buvo paskirtas plk. Oskaras Urbonas. A. Šova buvo paskirtas štabo III (mobilizacinio) skyriaus viršininku. Jis į savo skyrių pasikvietė gerą pažįstamą gen. št. plk. ltn. J. Jankauską, su kuriuo drauge dirbo „Kęstučio“ vyriausiajame štabe. Taip J. Jankauskas, būdamas „Kęstučio“ vyriausiojo štabo viršininku, 1944 m. kovo–gegužės mėn. kartu tarnavo ir VR, ten ėjo štabo III skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas. 1944 m. gegužės 15 d., kai naciai likvidavo VR ir gestapas bei SS suėmė štabo karininkus, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas atsitiktinai buvo išvykęs ir todėl išvengė liūdno savo bendražygių likimo. Jis pradėjo slapstytis nuo gestapo ir SD, kurie net kelis kartus buvo atvykę į jo namus Zanavykų g. 41 tikėdamiesi jį sučiupti. Iš pradžių J. Jankauskas kurį laiką slapstėsi pas savo pažįstamą dar iš Kauno kunigų seminarijos kanauninką kun. Praną Venckų jo bute Italijos gatvėje Kaune. 1944 m. gegužės 15 d. J. Jankauskas trečią ir paskutinį kartą nusivilko karinę uniformą ir pakabino ją į spintą – šį kartą visam likusiam gyvenimui.

1944 m. gegužės pradžioje, dar prieš vokiečiams likviduojant VR, Kaune plk. inž. J. Vėbros bute gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas sušaukė paskutinį „Kęstučio“ vyriausiojo štabo pasitarimą, kuriame, be jo ir J. Vėbros, dar dalyvavo gen. št. plk. A. Šova ir gen. št. plk. ltn. N. Tautvilas. Buvo akivaizdu, jog RA įžengs į Lietuvą ir nesustos prie sienos, kaip daugelis tuo metu manė, todėl svarstyta, kaip toliau elgtis „Kęstučio“ organizacijai. Nutarta atsižvelgiant į besikeičiančią politinę padėtį reorganizuoti „Kęstutį“ – pakeisti jo struktūrą ir veikti nedidelėmis 3–5 žmonių grupelėmis, paslėpti ginklus, nesivelti į kautynes su RA, paskelbus mobilizaciją nepaklusti ir slapstytis, atsiradus išdavikams, juos griežtai bausti. Ir „Kęstučio“ organizacijos vadovai, ir daug kas Lietuvoje dar tikėjo, kad RA Lietuvoje ilgai neužsibus. Tuo metu niekas nežinojo, kad Jaltos konferencijoje Vakarų sąjungininkai Lietuvą išdavė ir ji buvo atiduota Stalinui susidoroti.

Tuo metu gestapas ir SD dar vokiečių okupuotoje Lietuvoje tęsė savo kruviną darbą. Archyve yra išlikęs įdomus dokumentas – vokiečių saugumo policijos ir SD pradėta asmenų, kaltinamų politiniu šnipinėjimu, byla. Gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui byla pradėta 1944 m. gegužės 23 d., iki antrosios Kauno sovietinės okupacijos likus vos porai mėnesių. Galima teigti, jog būtent tą dieną jis jau pateko į oficialią gestapo įskaitą. Tačiau dar tų pačių metų kovo 25 d. datuotame ir SS unteršturmfiurerio Richardo Schweizerio pasirašytame slaptame pranešime apie lietuvių antinacinį pogrindį rašoma, jog yra įkurtas Lietuvių nacionalinis fondas, kuriame šiuo metu yra 250 tūkst. RM ir, kaip informavo agentas VM, plk. Jankauskas ginklams įsigyti iš šio fondo gavo 30 tūkst. RM. Iš šio pranešimo matosi, jog gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas į gestapo akiratį buvo patekęs jau anksčiau. Tarp išlikusių gestapo dokumentų yra ir „Kęstučio“ organizacijos statutas, išverstas į vokiečių kalbą. Tai rodo, kad gestapas ir SD jau buvo užčiuopę LF’o karinę organizaciją „Kęstutis“ ir pradėję jos likvidavimo operaciją. Tik antroji sovietinė okupacija neleido vokiečiams įgyvendinti šio plano. Iš išlikusių archyvuose vokiečių saugumo policijos ir SD dokumentų matosi, jog jau 1943 m. buvo apstatyti šnipais ir sekami gen. Stasys Raštikis, gen. M. Reklaitis, plk. inž. J. Vėbra ir kiti.

Paskutiniame LF’o posėdyje, kuris įvyko 1944 m. birželio mėn. Kaune, paaiškėjo, kad dauguma LF’o vadovybės narių rengėsi trumpam, ilgiausiai pusmečiui, pasitraukti į Vakarus ir šitaip išvengti sovietų represijų, o atėjus laikui vėl grįžti į Lietuvą. Tuo metu dauguma lietuvių net nepagalvojo, kad jie Lietuvą palieka ilgam, kai kurie ir amžinai. Vienas iš to meto rezistencijos vadovų ir 1944 m. birželio–liepos mėn. LF’o atstovas VLIK’e Povilas Šilas (1945 m. sausio 9 d. NKVD suimtas) vėliau apie tai rašė: „Aš, Povilas Malinauskas ir pulkininkas Jankauskas, Lietuvių Fronto karinių pajėgų „Kęstutis“ vadas, pareiškėme, kad norime pasilikti Lietuvoje…“

Tuo metu padėtis Kaune darėsi vis sudėtingesnė. 1944 m. birželio 1 d. J. Jankauskas tarėsi su dr. A. Damušiu dėl pasišalinimo iš Kauno, nes buvo žinoma, jog gestapas juos rengiasi suimti, tačiau kitą dieną dr. A. Damušis buvo gestapo suimtas. Birželio 4 d. buvo suimtas ir LF „Kęstučio“ vyriausiojo štabo narys plk. inž. J. Vėbra. Birželio 6 d. ryte J. Jankauskas, lydimas savo ryšininko Juozo Prapuolenio (1953 m. vasario 14 d. MGB suimtas ir tardytas kartu vienoje byloje), dviem dviračiais iš Kauno išvažiavo į Seredžių, kur pas savo dėdę kleboną kun. Klemensą Šovą nuo gestapo ir SD jau slapstėsi gen. št. plk. A. Šova. Neilgai čia pabuvę toliau slapstytis abu pulkininkai persikėlė pas Vincą Jonaitį (sovietams okupavus Lietuvą su šeima ištremtas į Igarką), kuris netoli Seredžiaus Butviloniuose turėjo dvarą. Frontui priartėjus prie Kauno 1944 m. liepos pirmoje pusėje J. Jankauskas į Butvilonius iš Kauno atsivežė ir žmoną su sūnumi. Tuo laikotarpiu Butviloniai trumpam buvo tapę tarsi „Kęstučio“ štabu. Iš Kauno čia buvo vežami ginklai, kuriuos naktimis paslapčia pasiimdavo „Kęstučio“ vyrai. Ginklus iš Kauno gabeno buvęs Lietuvos kariuomenės kpt. Viktoras Vilkutaitis, tuo metu tarnavęs vokiečių karinėje žvalgyboje abvere, todėl galėjęs nebijoti gestapo ar SD.

1944 m. rugpjūčio 1 d. sovietams užėmus Kauną plk. A. Šova su šeima pajudėjo į Vakarus, o netrukus ir gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas su žmona ir sūnumi pasitraukė į savo tėviškę Jaupėnus šalia Rietavo. Tų pačių metų rugsėjo pabaigoje Rietave, kun. Leono Veselio bute klebonijoje gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas sukvietė paskutinį LF’o vadovų pasitarimą. Be jo ir kun. L. Veselio, pasitarime dalyvavo su VLIK’o įgaliojimais iš Vokietijos atvykę L. Prapuolenis, prof. Z. Ivinskis ir Pranas Padalskis, taip pat LF’o vadovybės narys P. Malinauskas (1949 m. suimtas MGB), laikraščio „Į laisvę“ ir „Lietuvių fronto biuletenio“ vyr. redaktorius Jonas Verbickas (1945 m. MGB suimtas), Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Vokietaitis (pavardė gali būti netiksli), J. Jankausko ryšininkas jaun. ltn. V. Čyvas (pasitraukė į Vakarus) ir kiti, iš viso apie dešimt žmonių. Buvo svarstomi du klausimai. Pirmiausia nutarta parengti ir išleisti specialų „Lietuvių fronto biuletenio“ numerį, kuriame būtų išspausdintas kreipimasis į Vakarų sąjungininkus, raginantis neleisti sovietams vėl okupuoti Lietuvos, bei prašymas atkurti nepriklausomą Lietuvą. Taip pat nutarta išleisti ir paskutinį laikraščio „Į laisvę“ numerį, kuriame būtų nušviesta Lietuvos padėtis ir akcentuota, jog lietuviai kovą dėl Nepriklausomybės toliau tęs pogrindyje. Abu šiuos leidinius numatyta pergabenti į Vokietiją ir ten juos platinti, tikintis, kad bent dalis jų pasieks Vakarų Europą. Atlikti šį darbą buvo įpareigotas J. Verbickas. Deja, dėl įvairių objektyvių priežasčių visa tai liko neįgyvendinta. Antruoju klausimu svarstyta galimybė sujungti bendrai kovai prieš sovietus „Kęstučio“ karinius junginius su Lietuvos laisvės armijos (LLA) daliniais, kurie Rytų Lietuvoje jau kovojo su NKVD ir net Raudonosios armijos daliniais. Pranešimą šiuo klausimu padarė ir aktyviai šią idėją rėmė Vokietaitis. Pasitarimo dalyviai jo siūlymui nepritarė, nes, jų nuomone, tai pareikalautų daug aukų, paskatintų NKVD imtis represijų ir dėl to nukentėtų daug visai nekaltų žmonių. „Kęstučio“ koncepcija, kaip jau minėta, buvo kita: sulaukti dienos „X“ ir tik tuomet stoti į kovą su sovietiniais okupantais. Tad „Kęstutis“ ir LLA bendrai kovai taip ir nesusivienijo. Baigiantis pasitarimui Rietave LF’o vadovybės atstovas L. Prapuolenis pavedė J. Jankauskui toliau laikinai vadovauti ir atstovauti LF’ui Lietuvoje, nes visi kiti vadovybės nariai jau buvo pasitraukę į Vokietiją. Tuo sudėtingu laikotarpiu, vykstant kautynėms tarp besiveržiančių į Vakarus rusų ir bandančių gintis vokiečių, L. Prapuolenis net nežinojo, kad Lietuvoje buvo pasilikęs vienas iš rezistencijos vadovų ir LF’o vadovas Marijampolėje, vėliau įkurto Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) faktiškas pirmininkas labai įdomiu slapyvardžiu Leninas Vincas Seliokas (1947 m. suimtas MGB), taip pat dar du LF’o ir antinacinio pogrindžio vadovai P. Malinauskas (1949 m. MGB suimtas) ir P. Šilas.

Reikia pažymėti, jog dar 1943 m. Kaune LLA iniciatyva buvo vedamos derybos dėl susijungimo su LF’o karine organizacija „Kęstutis“. Tuomet „Kęstučiui“ atstovavo vyriausiojo štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas ir Vilniaus apygardos „Kęstučio“ štabo viršininkas plk. ltn. inž. J. Vitkus, o LLA – jos vadas K. Veverskis (1944 m. gruodžio 28 d. enkavėdistų nukautas prie Kauno). Pasitarime taip pat dalyvavo buvęs Raseinių apskrities viršininkas, vėliau Vietinės rinktinės karo mokyklos Marijampolėje karininkas kpt. Pranas Gužaitis (1948 m. MGB suimtas). Tame pasitarime taip pat nebuvo susitarta. Iki minėto pasitarimo Rietave buvo dar vienas bandymas suartėti. Į Rietavą 1944 m. rugpjūčio pabaigoje buvo atvykęs jau minėtas kpt. P. Gužaitis. Jis pakvietė gen. št. plk. ltn. J. Jankauską rugsėjo 5 d. atvykti į Kaltinėnus; ten buvo rengiamas Lietuvos rezistencijos vadovų pasitarimas, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl jaunimo siuntimo į vokiečių karinės žvalgybos mokyklas Rytprūsiuose, taip pat LLA susijungimas su „Kęstučiu“, nes dabar ir vokiečiai jau buvo suinteresuoti galimybe sukurti papildomas ginkluotas pajėgas kovai su artėjančia Raudonąja armija. Gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas pakvietimo į šį pasitarimą Kaltinėnuose atsisakė, nes buvo numatyta, kad dalyvaus aviacijos mjr. J. Pyragius, kuris nuo 1941 m. tarnavo vokiečių abvere ir buvo gerai žinomas artimais ryšiais su gestapu, o J. Jankausko gestapas vis dar ieškojo.

1944 m. spalį sovietams užėmus Rietavą ir fronto linijai vis labiau tolstant į Vakarus, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas perėjo į nelegalią padėtį. Iš pradžių slapstėsi Rietavo klebonijoje pas kun. L. Veselį, o pastarąjį perkėlus į Pajūrio miestelį ir paskyrus klebonu, ten 1944 m. gruodžio 1 d. persikėlė ir J. Jankauskas. Čia jis gyveno klebonijoje ir buvo pristatomas kaip klebono kun. L. Veselio dėdė. Kurį laiką ėjo zakristijono pareigas. Slapstydamasis Pajūryje gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas iš Kvėdarnos klebono kun. Skirmanto (vėliau MGB suimtas) gavo fiktyvius gimimo metrikus Juozo Jonkaus pavarde ir tais pačiais metais Šilalės valsčiaus milicijos skyriuje vieneriems metams laikinąjį pasą. Jau vėliau, jam gyvenant Usėnuose Pagėgių rajone, 1946 m. laikinasis pasas buvo pratęstas, o 1949 m. Tauragės apskrities milicijos skyrius jam išdavė jau penkerius metus galiojantį pasą. Taip buvo oficialiai įteisintas NKVD ieškomas buvęs gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas, dabar Juozas Jonkus.

Kadangi Pajūryje pas kleboną kun. L. Veselį gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui ilgiau slapstytis darėsi pavojinga, 1946 m. vasario pradžioje jis persikėlė pas Šilalės kleboną kun. Praną Bagdoną, o tų pačių metų balandžio 30 d. – į Usėnus Pagėgių valsčiuje, ten įsidarbino Usėnų pieninėje sąskaitininku. 1947 m. persikėlė į Natkiškius ir iki 1949 m. dirbo Natkiškių sviesto ir sūrio gamyklos priėmimo punkto vedėju. 1948 m. spalio 15 d. partizanams užpuolus Natkiškių sviesto ir sūrio gamyklą, įvyko susišaudymas, kurio metu buvo nukauti du sovietiniai aktyvistai. Prasidėjo sovietinių saugumiečių siautėjimas ir J. Jankauskui toliau likti Natkiškiuose darėsi pavojinga. Todėl jis 1949 m. balandžio 10 d. persikėlė į Tauragę ir porą mėnesių dirbo Žemės ūkio banko (ŽŪB) skyriuje. 1949 m. gegužės 13 d., pakviestas savo pažįstamo dar iš Lietuvos nepriklausomybės laikų Leono Degulio, tuo metu Pagėgių ŽŪB valdytojo, persikėlė dirbti į Pagėgių ŽŪB skyrių. L. Deguliui išvažiavus dirbti į Šiaulius, 1950 m. spalio 26 d. ten persikėlė ir J. Jankauskas. Iš pradžių dirbo Šiaulių srities ŽŪB skyriuje, vėliau, iki suėmimo 1953 m. vasario 3 d., Šiaulių srities valstybinių taupomųjų kasų ir kredito valdyboje inspektoriumi, vyr. inspektoriumi.

1947 m. pavasarį gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas atnaujino ryšius su rezistencija (slapyvardžiai: Ūsočius, Petrėnas, Bukas, Vytis). Jį per rezistencijos ryšininkę Stasę Augustinavičiūtę-Antosę (1953 m. MGB suimta) susirado vienas iš 1946 m. pabaigoje įkurto BDPS vadovų P. Malinauskas, kurį su J. Jankausku siejo sena pažintis dar iš vokiečių okupacijos laikotarpio ir bendro darbo LF’e. Neseniai įkurtas BDPS jau buvo patekęs į MGB akiratį. Per sovietinio saugumo agentą Juozą Markulį, inkorporuotą į rezistencinį judėjimą, buvo bandoma perimti vadovavimą BDPS arba bent jį sukompromituoti. Antisovietinis pogrindis, šiuo atveju BDPS, siekė įgyvendinti seną lietuvių svajonę turėti vieną visai rezistencijai Lietuvoje vadovaujantį centrą. BDPS vadovavo antisovietinio ir antinacinio lietuvių pasipriešinimo kovų dalyvis V. Seliokas, kuris glaudžiai bendradarbiavo su tuometiniu Tauro apygardos partizanų vadu Antanu Baltūsiu-Žveju. Jų sukurtoje BDPS struktūroje buvo numatytas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ). Gerai suprasdami, kad šio štabo viršininko postą užimti gali tik aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkas, turintis ir lietuvių išeivijos pripažinimą, V. Seliokas su A. Baltūsiu aktyviai ieškojo tokio kandidato. Rasti tokį nebuvo paprasta, nes išlikę po sovietų, vėliau ir nacių represijų karininkai masiškai pasitraukė į Vakarus. Kadangi vienas iš LLA vadovybės narių gen. Motiejus Pečiulionis 1945 m. lapkričio mėn. buvo NKVD suimtas, tai apsistota prie trijų galimų kandidatūrų: gen. Viktoro Giedrio ir dviejų pulkininkų leitenantų –J. Jankausko ir M. Mačioko. Visi jie tuo metu buvo Lietuvoje. Gen. V. Giedrio kandidatūros dėl senyvo amžiaus atsisakyta. Liko du galimi kandidatai pulkininkai leitenantai: J. Jankauskas ir M. Mačiokas. Juos surasti ir su jais aptarti šį BDPS vadovybės pasiūlymą buvo pavesta rezistencijos dalyviui ir BDPS vadovybės nariui Matui Martinaičiui (1953 m. MGB suimtas). A. Baltūsis VGPŠ vadu buvo linkęs matyti gen. št. plk. ltn. M. Mačioką, tačiau pastarajam atsisakius liko gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas. 1947 m. gruodžio 8 d. jis buvo pakviestas į susitikimą su BDPS atstovais Kupiškyje, kuriame, be jo, dar dalyvavo J. Prapuolenis, P. Malinauskas ir M. Martinaitis. J. Jankauskas iš esmės sutiko vadovauti VGPŠ, tačiau panoro susitikti su vienu pagrindinių šios idėjos autoriumi, Tauro apygardos partizanų vadu A. Baltūsiu-Žveju ir aptarti kai kuriuos principinius klausimus. A. Baltūsis-Žvejas susitikti siūlė 1948 m. pradžioje Kauno priemiesčiuose Aleksote arba Marvelėje. Tačiau gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas vengė Kauno, kur galėjo būti atpažintas ir išduotas enkavėdistams, todėl nesutiko ir pasiūlė kitą susitikimo vietą. Deja, kol ryšininkai derino galimą susitikimo vietą, 1948 m. vasario 2 d. A. Baltūsis-Žvejas tragiškai žuvo (išduotas ir apsuptas enkavėdistų bunkeryje nusišovė), o prasidėję BDPS vadovų suėmimai sustabdė VGPŠ formavimo procesą, kuris jau niekada nebuvo atnaujintas.

Kurį laiką palaukę, kol šiek tiek aprimo areštai, išlikę BDPS ir LF’o vadovybės nariai gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas, P. Malinauskas, J. Prapuolenis ir M. Martinaitis 1948 m. pavasarį susirinko Panevėžyje. Buvo svarstomos BDPS žlugimo priežastys ir prieita prie nuomonės, jog svarbiausia žlugimo priežastis – silpna konspiracija ir per didelis būrys žmonių, pažinojusių vienas kitą. Nutarta įkurti naują pasipriešinimo sovietų okupacijai centrą, į kurį įėjo gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas, P. Malinauskas, J. Prapuolenis ir M. Martinaitis. Taip pat nutarta kooptuoti buvusius LF’o narius Eduardą Pašakinską ir Petrą Kielą (abu 1953 m. MGB suimti ir teisti vienoje byloje su gen. št. plk. ltn. J. Jankausku). Kuriamo naujo antisovietinio pasipriešinimo centro vienas svarbiausių tikslų buvo vėl bandyti rezistencinį pasipriešinimą ir miškuose esančius partizanus suvienyti į vieningą pasipriešinimo sąjūdį, vadovaujamą iš centro. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į keturias apygardas: Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir Vilniaus. Taip mėginta įgyvendinti žuvusio A. Baltūsio-Žvejo idėją. Svarstant šią idėją gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas labai suabejojo, ar visi miškuose esantys partizanai norės paklusti vieningam centrui. Tuo metu partizaninės kovos su okupantais taktika jau buvo pakitusi ir partizanai veikė išsiskirstę į nedidelius būrius, vengė atvirų kautynių su gausia ir gerai ginkluota MGB kariuomene. Kaip parodė tolesni įvykiai, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas buvo teisus. Per ryšininkus apklausti partizanų apygardų vadai, tarp jų Vyčio apygardos vadas vyr. ltn. Danielius Vaitelis-Briedis (1948 m. gegužės 13 d. apsuptas enkavėdistų nusišovė) ir kiti, konspiraciniais sumetimais griežtai tam nepritarė.

1948 m. rudenį susirinkę M. Martinaičio bute Kaune P. Malinauskas, E. Pašakinskas ir P. Kiela nutarė kuriamą naują pasipriešinimo centrą pavadinti Lietuvos demokratiniu sąjūdžiu (LDS), tačiau šis pavadinimas praktiškai taip ir neprigijo. Liko senasis BDPS iki pat jo galutinio likvidavimo 1953 m.

Tuo tarpu Lietuvos enkavėdistai, raginami Maskvos, priveisę įvairiausio rango šnipelių, naršė po Lietuvą ieškodami pogrindžio, nors jau gerokai nukraujavusio, bet vis dar gyvo. MGB profesionalumu ir klasta galima tik stebėtis. 1949 m. spalio mėn. MGB pametėjo rezistencijai Lietuvoje jauką – atvykėlį iš Vakarų, pasiskelbusį VLIK’o įgaliotiniu J. Deksnį, kuris vokiečių okupacijos metais aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir buvo pogrindyje žinomas. Prasidėjus vokiečių–sovietų karui, išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, įsitraukė į LAF’o veiklą, paskui perbėgo į LNP, o šią likvidavus – į LLKS ir tapo jos atstovu VLIK’e. Du kartus gestapo buvo suimtas (pirmą kartą paleistas neaiškiomis aplinkybėmis). Antrą kartą suėmus buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios buvo amerikiečių išvaduotas ir pasiliko Vakaruose. Du kartus (1945 ir 1946 m.) buvo nelegaliai per Lenkiją atvykęs į Lietuvą, tačiau trečias kartas (1949 m.) jam buvo lemtingas. Su penkių desantininkų grupe 1949 m. gegužės 1 d. iš jūros išsikėlęs į krantą tarp Palangos ir Šventosios, po penkių dienų MGB smogikų, apsimetusių Lietuvos partizanais, suimtas J. Deksnys tardomas labai greitai palūžo ir jau po trijų savaičių tapo išdaviku ir agentu provokatoriumi. Gegužės 31 d. jis pats pradėjo duoti parodymus apie savo pogrindinę veiklą ir žmones, susijusius su antisovietine rezistencija. J. Deksnys išdavė tuo metu dar buvusią anglų žvalgybos SIS didele paslaptimi vadinamųjų „simpatinių pieštukų“ paslaptį, o birželio 9 d. apibūdino ir aprašė MGB intensyviai ieškomų gen. št. plk. ltn. J. Jankausko ir P. Malinausko išvaizdą.

Per tuo metu Žaliakalnyje Kaune gyvenusį Albiną Šatkų, kuris jau buvo patekęs į MGB akiratį ir vertėsi netikrų dokumentų padirbinėjimu, enkavėdistai bandė aptikti rezistencijos pėdsakus. Prie A. Šatkaus kaip rezistencijos atstovas iš Vilniaus buvo pristatytas sovietinis saugumietis kažkoks Jurgis. Kadangi MGB jau žinojo, kad gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas nepasitraukė į Vakarus, o slapstosi kažkur Lietuvoje, jie kaip įmanydami stengėsi jį surasti. Per rezistencijos ryšininkę S. Augustinavičiūtę-Antosę 1950 m. pradžioje Jurgis perdavė J. Deksnio laišką, adresuotą gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui, su kuriuo buvo pažįstamas dar nuo 1941 m. bendro darbo LAF’e. Laiške J. Deksnys, prisistatęs VLIK’o atstovu, teigė nelegaliai atvykęs iš Vakarų ir kviečiąs J. Jankauską susitikti bei aptarti su pogrindžiu susijusių klausimų. J. Jankauskas ilgai delsė, dvejojo, svarstė išdavystės galimybes, bet pagaliau ryžosi šiam lemtingam žingsniui, juo labiau kad ryšininkė S. Augustinavičiūtė-Antosė užtikrino, kad tai nėra jokia provokacija. Ji dar perdavė per Jurgį gautą iš J. Deksnio antrą laišką, kuriame šis, norėdamas įrodyti savo tapatumą, paminėjo vieną iš jųdviejų susitikimų vokiečių okupacijos metais Kaune, apie kurį, be jų, niekas nežinojo.

Pirmasis gen. št. plk. ltn. J. Jankausko susitikimas su J. Deksniu įvyko 1950 m. pavasarį Šiauliuose, Ukmergės g. 28, S. Augustinavičiūtės-Antosės giminaitės Domicelės Latakienės bute, nepraėjus nė metams po J. Deksnio suėmimo. Tai rodo, jog šis jau buvo įgijęs MGB pasitikėjimą, nors enkavėdistai į tokius susitikimus jo vieno neleisdavo. Buvusio KGB archyve yra įdomi 1949 m. rugpjūčio 30 d. datuota pažyma. Joje kitas sovietinio saugumo agentas, buvęs Lietuvos kariuomenės ats. jaun. ltn., vėliau partizanas Algimantas Zaskevičius-Zisas, tapęs MGB agentu Bagdonu, kuriam buvo pavesta J. Deksnio priežiūra ir ideologinis apdorojimas, rašė savo vadovybei: „[…] Deksnį panaudoti prieš banditus galima, tačiau jokiu būdu negalima palikti vieno, be kontrolės“. Šiuo atveju kontrolę užtikrino „ryšininkas“ Jurgis ir kiti MGB operatyviniai darbuotojai, apsimetę pogrindžio dalyviais bei ryšininkais. Per susitikimą su gen. št. plk. ltn. J. Jankausku J. Deksnys pasekė pasakėlę, sukurptą MGB rūmuose prie Lenino aikštės ir palaimintą Maskvos Lubiankoje, nes, kaip rodo likę KGB dokumentai, tai buvo būtina. Jis papasakojo J. Jankauskui, kad nelegaliai į Lietuvą yra atsiųstas VLIK’o ir šiam atstovauja. Aišku, nė žodeliu neužsiminė, jog šiuo metu jis jau sovietinio saugumo agentas Petrauskas ir vykdo MGB užduotis. J. Deksnys kalbėjo, kad jo užduo-tis – suformuoti būsimą laikiną Lietuvos vyriausybę ir vietinės valdžios organus. Tam jam reikalingi ryšiai su pogrindžiu ir partizanais, informacija apie visus Lietuvoje likusius ir nuo sovietinių represijų besislapstančius inteligentijos atstovus. Jis prašė gen. št. plk. ltn. J. Jankauską jam pagelbėti. J. Jankauskas juo patikėjo. Antrasis susitikimas su J. Jankausku įvyko 1950 m. gruodžio mėn. taip pat Šiauliuose. Į šį susitikimą J. Deksnį lydėjo dar du „pogrindžio dalyviai“, o iš tiesų – MGB operatyviniai darbuotojai, kažkoks prof. Bukonis ir Kazimieras.

Tokie MGB žaidimai ir susitikinėjimai su gen. št. plk. ltn. J. Jankausku, kuris J. Deksnį dar suvedė su kitu rezistencijos ir atkuriamo BDPS dalyviu E. Pašakinsku, tęsėsi iki 1953 m. pradžios. Tada sovietinis saugumas nutarė, kad daugiau nieko naujo nesužinos, ir nusprendė spąstus uždaryti. Dar kiek anksčiau gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas, J. Deksnio prašomas, parašė ir per ryšininkę perdavė straipsnį Vakarų spaudai apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, o per paskutinį susitikimą su J. Deksniu – ir laišką plk. inž. J. Vėbrai, kurį gerai pažinojo ir kuris tuo metu gyveno Paryžiuje. Laiške buvo prašoma pamėginti išsiaiškinti amerikiečių ir anglų karinių bei politinių sluoksnių nuomonę apie būsimas nepriklausomos Lietuvos sienas, ypač Vilniaus kraštą. Matyt, tuo metu Lietuvos rezistencijos vadovams buvo kilę abejonių dėl pokario Vilniaus krašto likimo. Savaime suprantama, nei straipsnis spaudai, nei laiškas plk. inž. J. Vėbrai adresatų nepasiekė. Jie liko KGB archyvuose, nors gen. št. plk. ltn. J. Jankausko teismo metu šie dokumentai, vengiant demaskuoti J. Deksnį, nebuvo pateikti kaip įkalčiai. Buvusio KGB archyvuose yra trys įdomūs dokumentai, susiję su gen. št. plk. ltn. J. Jankausku. Viename iš jų užfiksuota, jog jau 1945 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskelbta J. Jankausko paieška. Iš kai kurių suimtų ir tardytų asmenų MGB sužinojo, kad J. Jankauskas su šeima turėtų būti kažkur savo tėviškėje Žemaitijoje (faktiškai J. Jankauskas į nelegalią padėtį perėjo 1944 m. spalio mėn., o 1945 m. viduryje į nelegalią padėtį perėjo ir jo šeima). Antras įdomus dokumentas – 1951 m. gruodžio 17 d. pažyma, kurioje MGB 2-N skyriaus viršininkas pplk. Zimiakinas jau rašo, kad gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas gyvena nelegaliai (slapstosi), kur – nenurodoma. Trečiame MGB dokumente – pažymoje apie likusius laisvėje „Žvejo BDPS“ narius rašoma: „[…] po 1948 metų pavasarį likviduoto „Žvejo BDPS“ laisvėje liko du BDPS prezidiumo nariai: J. Prapuolenis ir buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės pulkininkas, pogrindžio slapyvardžiu Vytis Jankauskas. […] Priimtos priemonės surasti Jankauską, Prapuolenį ir Malinauską rezultatų nedavė“. Taigi po pasimatymų su J. Deksniu MGB jau tikrai žinojo, kur slapstosi gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas. Jiems daugiau nieko ir nebereikėjo, liko tik laiko klausimas.

Kadangi pagrindinis MGB mulkinimo objektas buvo Vakarų žvalgybos – amerikiečių CŽV ir anglų SIS (vėliau M16), tai paaiškėjus, jog J. Deksnys yra užverbuotas MGB, tos žvalgybos nutraukė su juo ryšius. J. Deksnys MGB dabar domino tik kaip jaukas lietuvių rezistencijai sunaikinti.

1953 m. vasario 3 d. prieš pietus į Šiauliuose Šarūno g. 25 gen. št. plk. ltn. J. Jankausko nuomojamą kambarėlį įsiveržė net trys iš Vilniaus atvykę sovietiniai saugumiečiai pplk. Ivanas Malcevas, mjr. Dmitrijevas ir vyr. ltn. Šeduikis. J. Jankauskas buvo suimtas, padaryta krata ir jis atvežtas į Šiaulių miesto MGB skyrių. Tą pačią dieną 17 val. pradėtas tardyti. Iš pradžių jį tardė net dviese – tas pats pplk. I. Malcevas ir kitas iš Vilniaus atvykęs saugumietis MGB tardymo skyriaus viršininkas mjr. Simonjanas. Tardymas vyko net iki 3 val. 30 min. ryto. Antrasis tardymas pradėtas kitą dieną 11 val. 30 min. ir tęsėsi iki 17 val. Tardytojai tie patys. Jie skubėjo kuo daugiau sužinoti iš neatsigavusio po netikėto suėmimo gen. št. plk. ltn. J. Jankausko. Po pirmųjų dviejų tardymų Šiauliuose J. Jankauskas buvo pervežtas į MGB rūmus Vilniuje ir uždarytas į vieną iš rūsyje esančių kamerų. Čia tardymai tęsėsi. Kaip rodo KGB sukurpta byla, J. Jankauskas buvo tardytas iš viso 71 kartą (nuo 1953 m. vasario 3 d. iki birželio 19 d. ), tai yra beveik kasdien. Iš archyvinių dokumentų ir liudytojų pasakojimų yra žinoma, jog tardymai buvo itin žiaurūs, pasak sovietinių saugumiečių, „taikant fizinio poveikio priemones“. Šioje byloje tardytas gen. št. plk. ltn. J. Jankausko bendražygis M. Martinaitis vėliau prisiminė: „Pats tardymas buvo žiaurus, su smurto veiksmais. […] Tardydavo tamsiam kambaryje, apžlibinę akis akinančia šviesa, trys darbuotojai ir trys kankintojai. Į vienutę tempdavo apalpusį“. 1956 m. sausio 17 d. J. Jankauskas prisimindamas tardymus iš lagerio rašė žmonai: „Mano brangioji Onyte, […] Bendrai tardymas man atėmė daug sveikatos, nors mušė tik du kartus“.

Pasibaigus tardymams prasidėjo akistatos, kurios buvo ne mažiau varginančios ir alinančios. Pirmosios akistatos vyko su kitais keturiais kaltinamaisiais bendroje byloje: M. Martinaičiu, J. Prapuoleniu, E. Pašakinsku, P. Kiela ir visu būriu įvairiausių liudytojų, nors kai kurie iš jų nieko bendra su byla neturėjo ir nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Kaip liudytojai net buvo surinkti ir atvežti į Vilnių įvairiuose sovietiniuose lageriuose kalėję, anksčiau nuteisti antisovietinio pogrindžio vadovai ir dalyviai: V. Seliokas, Jonas Boruta, Vincas Bazilevičius, V. Stonys ir P. Malinauskas. Gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas buvo kaltinamas tuo, kad dalyvavo 1941 m. lietuvių tautos sukilime, taip pat LAF’o veikloje ir pasirašė memorandumą Hitleriui, tarnavo Lietuvos savisaugos dalinių Kauno apygardos štabe, priklausė LF’ui ir vadovavo jo karinei organizacijai „Kęstutis“, tarnavo gen. P. Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, atnaujino slaptus ryšius su antisovietiniu pogrindžiu 1947 m. ir aktyviai dalyvavo jame. Visų penkių kaltinamųjų bylą sudarė net 13 nemažos apimties tomų.

1953 m. spalio 17–22 d. Vilniuje, Tallat Kelpšos g. 6 (dabar Skapo g.) vykęs MVD karo tribunolo vadinamasis teismas nuteisė gen. št. plk. ltn. J. Jankauską 25 metus kalėti SSRS MVD ypatingojo režimo lageryje, konfiskuojant turtą ir atimant visas teises dar penkeriems metams. Šiame teismo farse kaip liudytoja dalyvavo ir J. Jankausko žmona Ona Jankauskienė. Šį vadinamąjį teismo procesą vėliau vaizdžiai aprašė savo atsiminimų knygoje V. Seliokas (miręs 1997 m.). Jis rašė: „1953-iųjų rugsėjo 17 dienos rytą, tuojau pat po pusryčių, visi mes, vienos narpliojamos bylos dalyviai, buvome skubiai sugrūsti į geležinio furgono belangius atskirus narvus ir nugabenti ne į saugumo, o kažkokius kitus rūmus. Kaip įprasta, tų rūmų prieangyje mus tuojau pat sukišo į siauras spintas, kad negalėtume nė žodeliu persimesti, ir liepė laukti. […] Turbūt tik apie vidurdienį ginkluotų milicininkų lydimas įžengiau į didelę, kokių 150 vietų salę, kurios gale, ant paaukštinimo, už kelių stalų sėdėjo trys teisėjai kariškomis uniformomis, greta jų prokuroras, irgi karininkas, pora moteriškių sekretorių ir vienintelis civilis asmuo (vėliau paaiškėjo, kad tame neva teisme jam teko vaidinti kaltinamųjų gynėją). Netoliese ant sunkaus, turbūt iš bažnyčios nugvelbto suolo buvo susodinti kaltinamieji – pulkininkas J. Jankauskas, inžinierius M. Martinaitis, teisininkas E. Pašakinskas ir studentas J. Prapuolenis [čia V. Seliokas apsiriko: J. Prapuolenis buvo baigęs VDU ir turėjo inžinieriaus diplomą – J. J. ]. Šį teismo spektaklį stebėjo kariškais ir civiliais drabužiais dėvinčių bent trisdešimties saugumiečių būrys, sutupdytas ant keliomis eilėmis salėje sustatytų suolų“. Kaip pasityčiojimas iš nuteistųjų buvo „teismo“ nutarimas išskaičiuoti iš jų dar ir pinigų „teismo“ išlaidoms padengti. Taigi nuteistieji privalėjo sumokėti „teismui“ už tai, kad šis juos pasmerkė ilgai katorgai sovietiniuose ypatingojo režimo lageriuose. Iš gen. št. plk. ltn. J. Jankausko „teismas“ priteisė 278 rb ir 75 kp. Nors VRM kalėjimo Nr. 1 gydytojos Trošenkovos 1953 m. lapkričio 11 d. pasirašyta pažyma bylojo, kad J. Jankauskui konstatuota antros stadijos hipertoninė liga, aortos ir koronarų aterosklerozė ir stenokardija ir jis tinkamas tik antros kategorijos lengvam fiziniam darbui, tai nieko nereiškė LSSR VRM ministro pavaduotojui, dar 1940 m. pasižymėjusiam ypatingu sadizmu čekistui plk. Leonardui Martavičiui. Jis 1953 m. gruodžio 4 d. lengva ranka patvirtino sunkiai sergančio gen. št. plk. ltn. J. Jankausko pasiuntimą į SSRS MVD ypatingojo režimo Bolšoj Ozernyj lagerį Krasnojarsko krašte.

Jau būdamas lageryje 1955 m. kovo 9 d. J. Jankauskas rašė Lietuvoje esančiai žmonai: „Reikia atsiminti, kad aš suimtas 1953 m. vasario 3 d., t. y. Berijos viešpatavimo laikais, o tada suimtieji duodavo tokius parodymus, kokių tardytojas norėdavo. Kadangi tardymo metu aš susirgau, tai norėdamas greičiau užbaigti tardymą ir teisme aš parodžiau tą patį, ką buvau parodęs per įžanginį tardymą, vengdamas, kad byla nebūtų atidėta“. 1956 m. sausio 1 d. jis vėl prisiminė, matyt, iš tiesų labai sunkų savo gyvenimo laikotarpį, ir rašė: „Dėl ryškiai pablogėjusios mano sveikatos tardymo metu nei tardymo metu, nei vėliau teismo metu aš negalėjau atsisakyti nuo man primestų neteisingų kaltinimų. Man tada buvo nesvarbu, koks bus teismo sprendimas, bet kad tik jis greičiau būtų ir aš po teismo greičiau patekčiau į ligoninę, kur man būtų suteikta pagalba“.

Šioje byloje yra dar vienas įdomus ir labai retas, gal net vienintelis sovietinių teismų praktikoje momentas, kurį verta paminėti. Minėto „teismo“ procese vienam iš kaltinamųjų J. Prapuoleniui „nuteisti“ teisėjai pritrūko įrodymų, todėl jo bylą išskyrė iš bendros bylos ir grąžino MGB papildomam tardymui. Oficialus pretekstas buvo J. Prapuolenio pareiškimas „teismo“ metu, jog tardydamas plk. Aristionas Čelnokovas jį mušė. Grąžinus J. Prapuolenio bylą, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas, tuo metu jau sėdintis LSSR MVD kalėjime Nr. 1 Lukiškėse, buvo paliktas kaip liudytojas. Kartu palikti kaip liudytojai M. Martinaitis, P. Šilas ir J. Boruta. Vėl vyko tardymai ir akistatos. J. Prapuolenio antrojo „teismo“ farsas vyko 1954 m. vasario 20–22 d. ir, kaip rodo archyviniai dokumentai, gana formaliai bei paviršutiniškai. J. Prapuolenis buvo nuteistas kalėti penkerius metus, tačiau pritaikius 1953 m. kovo 27 d. SSRS AT prezidiumo amnestiją nuo bausmės atleistas ir laikomas kaip neturintis jokio teistumo, o jau vasario 23 d. buvo paleistas iš LSSR MVD vidaus kalėjimo. Iš penkių šioje byloje kaltinamųjų tik vienam J. Prapuoleniui pavyko visiškai išsisukti nuo sovietinių lagerių. Todėl galima daryti prielaidą, jog arba ši byla sovietiniams saugumiečiams jau buvo atsibodusi ir atrodė neperspektyvi, arba buvo kiti motyvai, apie kuriuos galėtų būti atskira kalba. Juo labiau kad J. Prapuolenis MGB jau buvo vieną kartą suimtas 1951 m. vasario 16 d. ir kaltintas priklausymu antisovietinei rezistencijai, tardytas kaltinant aktyviu dalyvavimu nelegalios BDPS veikloje. Tačiau 1952 m. kovo 27 d. dėl įrodymų stokos MGB jam bylą nutraukė ir iš kalėjimo paleido. J. Jankauskui, kuris šiame procese jau dalyvavo kaip liudytojas, dėl jo sunkios ligos net buvo leidžiama atsakinėti į klausimus sėdint, o kalėjimo kameroje jam leista gulėti net ir dienos metu.

Tik 1954 m. birželio 18 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas etapu buvo išsiųstas į savo įkalinimo vietą Bolšoj Ozernyj lagerį Krasnojarsko krašte, į kurį atvyko tų pačių metų liepos 11 d. Buvo kilnojamas iš vieno lagerio į kitą. Daugiausia laiko praleido ligoninėse, jeigu SSRS MVD ypatingojo režimo lagerio „ligoninę“ išvis galima vadinti ligonine. 1954 m. rugpjūčio 3 d. J. Jankauskas atsidūrė Irkutsko srityje esančiame Taišeto lageryje. Čia tų pačių metų rugpjūčio 18 d. lagerio medikų komisija pripažino, kad J. Jankauskas serga lagerio sąlygomis nepagydomomis ligomis. Jam buvo nustatytas invalidumas. Tačiau tai nė kiek nekeitė J. Jankausko padėties. Jis kreipėsi į Irkutsko srities teismą prie Angarlago prašydamas kaip visiškam invalidui leisti grįžti į Lietuvą. Tačiau 1955 m. balandžio 2 d. įvykęs teismo posėdis paliko galioti ankstesnį sprendimą. Tų pačių metų viduryje, visiškai išsekęs ir sunkiai sergantis ateroskleroze bei širdies nepakankamumu J. Jankauskas buvo paguldytas į lagerio ligoninę. Iš čia jis, ilgėdamasis namų ir artimųjų, rašė žmonai: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus, ten nurims krūtinė, atgaivins jausmus“. Tų pačių metų balandžio 18 d., jau ilgą laiką praleidęs lagerio ligoninėse ir kilnojamas iš vienos į kitą, matyt, apimtas nevilties skundėsi žmonai: „Nebeturiu sveikatos, jėgų ir energijos, o dar taip norėčiau pamatyti Tave ir Juozuką“. 1956 m. gegužės 8 d. lagerio ligoninėje J. Jankauskas buvo operuotas. Jam pašalinta tulžies pūslė. Kiek atsigavęs po sunkios operacijos jis su širdgėla prisiminė: „Šiandien mano 35 metų jubiliejus nuo Karo mokyklos baigimo ir pakėlimo į leitenanto laipsnį. Normaliai tai graži ir maloni šventė. Deja, man ji ne tokia išpuola“.

1957 m. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui bausmė buvo sumažinta iki 10 metų, o 1959 m. lapkričio 19 d. jis, būdamas visiškas invalidas, iš lagerio buvo paleistas, kaip KGB pažymoje nurodyta, „sąlyginai prieš laiką“. Taigi tik sąlyginai. Tų pačių metų gruodžio viduryje grįžo į Lietuvą ir apsistojo Tytuvėnėlių kaime prie pat gražaus Tytuvėnų miestelio, kur tuo metu gyveno jo žmona.

Grįžęs į Lietuvą ir kiek pailsėjęs bei atsigavęs po Sibiro lageriuose patirtų išgyvenimų gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas pirmiausia aplankė savo tėviškę ir tėvų kapus Rietave. Deja, tarp gyvųjų rado tik vieną vyriausiąjį brolį Kazimierą. 1960 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Valstybės saugumo komitetą (VSK) dėl darbo stažo nustatymo. Jam reikėjo susitvarkyti pensijos reikalus. 1963 m. sausio 25 d. kreipėsi dar kartą, tačiau veltui. Sovietinė santvarka nepripažino gen. št. plk. ltn. J. Jankausko ilgametės tarnybos Lietuvos kariuomenėje – ją sovietai laikė tarnyba „svetimoje“ kariuomenėje. Kaip pasityčiojimas gen. št. plk. ltn. J. Jankauskui buvo paskirta 9 rb dydžio pensija.

1963 m. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas su žmona ir kartu gyvenančia jos seserimi Antanina Čebelyte iš Tytuvėnų persikėlė į Kauną ir apsigyveno Fredoje, kur nuosavą namelį Lakūnų plento Nr. 24 po didelių vargų buvo atgavusi kita žmonos sesuo, 1941 m. Sibiro tremtinė Konstancija Sakalauskienė. Ši vieta J. Jankauskui kėlė itin malonius prisiminimus. Čia viskas buvo susiję su jo jaunyste ir karo aviacija: čia netoliese kareivinėse jis gyveno, čia sukūrė šeimą ir čia gimė sūnus.

1967 m. rugpjūčio 3 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas mirė. Buvo palaidotas žmonos tėviškėje Garliavoje, Jonučių kapinėse. Ten pat palaidota ir jo žmona, buvusi ilgametė Karo ligoninės vyr. medicinos sesuo, už uolią ir sąžiningą tarnybą 1926 m. apdovanota 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiumi, o 1927 m. – Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Florence Nightgale medaliu. Ji buvo pirmoji iš trijų Lietuvos moterų, gavusių aukščiausią šios srities apdovanojimą pasaulyje. O. Jankauskienė (Čebelytė) mirė 1972 m. sausio 15 d.

Simboliška, kad 2002 m. rugsėjo 11 d. Kauno įgulos karininkų ramovėje minint Lietuvos karo lakūno gen. št. plk. ltn. J. Jankausko 35-ąsias mirties metines žmonos brolėnas Jonas Čebelis prisiminė: „Dėdės uniforma buvo paslėpta ant tvarto dėžėje šiauduose. Tai buvo vasarinė uniforma su plk. ltn. antpečiais, munduras su virvelėmis ant krūtinės, neprisimenu kaip tie papuošalai vadinami, kelnės į ilgus batus su raudonais lampasais. Aš jau kelis kartus buvau ją užsivilkęs ir galvojau, kad vieną kartą man prireiks. Deja, neprireikė. 1948 m. pavasarį pasipasakojau partizanų ryšininkui Leonui Keturakiui. Po to gavau apygardos partizanų vado raštišką nurodymą, kad uniformą padovanočiau jiems. Vėliau iš partizanų sužinojau, jog mundurą nešioja štabo ryšininkas Juozas Skučas-Šaulys, o kelnes – Antanas Pužas-Gintaras. Tik pastarasis ieškojo, kad kas jam nuardytų tuos raudonus lampasus nuo kelnių, nes, girdi, jis tokios garbės nevertas. J. Skučas-Šaulys žuvo 1948 m. rudenį stribams apsupus štabą, o A. Pužas-Gintaras – 1950 m. Ilgakiemyje, Garliavos valsčiuje. […] Taigi dėdės Juozo uniformą krauju aplaistė du Lietuvos partizanai, žuvę tose pačiose apylinkėse, kur amžinam poilsiui atgulė ir tavo Tėtis“.

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras