LGGRTC LOGO

 

Prisiminimai iš Suvalkų trikampio

 

Suvalkų trikampis – tai senosios jotvingių genties teritorijos, o dabar – lietuviškoji sala Lenkijoje. Neatsitiktinai šios vietos vadinamos Suvalkų trikampiu – lietuviai daugiausia ir gyvena trijuose trikampį sudarančiuose miestuose – Suvalkuose, Seinuose ir Punske bei tarp jų esančiuose kaimuose lietuviškais pavadinimais: Ožkiniai, Vilkpėdė, Šlynakiemis, Smalėnai.

Lietuvai ir Lenkijai 1920 m. spalio 7 d. pasirašius Suvalkų sutartį, šios teritorijos atiteko Lenkijai, bet lietuviai liko gyventi nuo seno savosiose žemėse.

Nuo 1945 m. pas juos prieglobstį rasdavo Lietuvos partizanai. Tai buvo jų forpostas kelionėje į Vakarus, perėjus „geležinę uždangą".

LGGRT centro Memorialinio departamento „Gyvosios atminties" programos vykdytojai buvo nuvykę į Suvalkų trikampį užfiksuoti likusių gyvų Lietuvos partizanų pagalbininkų – ryšininkų, rėmėjų, bunkerių laikytojų – prisiminimų. Skaitmeninėse vaizdo juostose buvo įamžinti prisiminimai apie 1918 m. savanorių persekiojimus, šioms teritorijoms perėjus į Lenkijos jurisdikciją, apie Juozo Lukšos kelionę į Vakarus, Dainavos apygardos štabo viršininko Juozo Krikščiūno-Rimvydo veiklą ir žūtį.

Remiantis gyvų istorijos liudytojų prisiminimais, gana detaliai pavyko atkurti paskutines J. Krikščiūno-Rimvydo ir Vito Prabulio-Žaibo gyvenimo dienas. Anot partizanų rėmėjo Prano Grigučio, 1949 m. žiemos pradžioje J. Krikščiūnas, nujausdamas galimą išdavystę, paprašė, kad jis, P. Grigutis, leistų savo sodyboje Ožkinių kaime išsikasti bunkerį, kuriame būtų galima peržiemoti. Remiantis kitos liudytojos – Adelės Paliukonytės-Samulevičienės – pasakojimu, jau turėdami pasidirbę lenkiškus pasus, partizanai žadėjo peržiemoti ir 1950 m. pavasarį traukti į Vakarus. Gavę sodybos šeimininko P. Grigučio sutikimą, J. Krikščiūnas ir V. Prabulis per vieną naktį (gruodžio 12-osios į 13-ąją) išsikasė bunkerį. Beliko tinkamai įrengti vidų. 1949 m. gruodžio 13 d. paryčiais jie dar sugrįžo į senąjį bunkerį šalia Šlynakiemio kaimo, įrengtą viename iš trijų šalia esančių nedidelių pušynėlių, nuo karo užsilikusiame senosios technikos apkase, o vakare ketino galutinai persikraustyti į naująjį bunkerį.

partizanai
Juozas Krikščiūnas-Rimvydas (stovi pirmas kairėje) su Dainavos apygardos partizanais
Atminimo kryželis

 

Kaip pasakojo kitas partizanų rėmėjas Juozas Jakimavičius, kurio žemėje buvo minėti pušynėliai, tik spėjus partizanams grįžti į senąjį bunkerį, kareiviai pradėjo supti mišką. Buvo sutraukta daug kariuomenės. Pasigirdo šūviai. Netrukus J. Jakimavičius buvo suimtas ir kareivių atvarytas prie bunkerio. Patys jie į vidų lįsti nedrįso – įstūmė suimtą partizanų rėmėją. Bunkerio viduje J. Jakimavičius pamatė sunkiai sužeistą J. Krikščiūną-Rimvydą, („buvo nuneštas kiaušo viršus, matėsi smegenys") ir nusišovusį V. Prabulį-Žaibą („matėsi šautinė žaizda pasmakryje, rankoje laikė „Parabelį""). J. Jakimavičius ištraukė iš bunkerio Rimvydą, kurį kareiviai skubiai nunešė prie mašinų, Žaibo kūną, bunkeryje buvusius ginklus, porą kepalų duonos ir J. Krikščiūno rašytą Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją…

Atminimo kryželis Juozo Krikščiūno-Rimvydo ir Vito Prabulio-Žaibo žūties vietoje. 2002 m.

Dalius Žygelis

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras