LGGRTC LOGO

 

Trumpas sąvokų žodynas

 

Suverenitetas

Išimtinė galia, kurią riboja tik tarptautinė teisė ir kurią turi kiekviena valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas, nepaklūstantis jokio kito šios teisės subjekto valdžiai. […] Vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos valstybės teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. […] Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Suverenitetas vaidina nepriklausomybės garanto vaidmenį – niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus […].

Būtų klaidinga teigti, kad federacijos narys gali tapti tarptautinės teisės subjektu, jeigu federacinės valstybės konstitucija pripažįsta nario suverenitetą ir suteikia jam teisę sudaryti tarptautines sutartis ir pan.[…] Nežiūrint visko, išlieka skirtumas tarp valstybės federacijos narės ir valstybių pilnąja to žodžio prasme. Todėl jeigu pastarųjų kompetencija tiesiogiai išplaukia iš tarptautinės teisės, kuri ją garantuoja, federacijos nario kompetenciją nustato federacijos tarptautinė teisė ir ji garantuojama tik vidaus teisinių procedūrų pagalba. Konstitucijos pakeitimas gali bet kuriuo momentu ir galbūt prieš federacijos nario valią išplėsti arba apriboti, ar net panaikinti jo tarptautinę kompetenciją. Jų tarptautinis subjektiškumas tebėra išvestinis iš federacinės valstybės kompetencijos.[…]. Visa tai leidžia padaryti bendrą išvadą, kad valstybės suverenitetas tarptautinės teisės požiūriu negali būti padalintas į federacinės valstybės ir federacijos narių suverenitetą. Lietuvos SSR niekada nebuvo pripažinta tarptautinės teisės subjektu, nors SSRS konstitucijos ir Lietuvos SSR konstitucijos numatė tam tikrus valstybingumo atributus. Lietuvos, Latvijos ar Estijos SSR organai niekad nekontroliavo teritorijos, kurioje jie veikė, nei de jure, nei de facto.

Valstybė

Valstybė tarptautinėje teisėje turi turėti šiuos požymius: a) nuolatinius gyventojus; b) apibrėžtą teritoriją; c) vyriausybę; d) galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. […] valstybės teritoriją riboja valstybės sienos, kurių ribose valstybė vykdo visas savo suverenias teises. […] Tradiciniai valstybės teritorijos įgijimo būdai yra okupacija, senatis, natūralus teritorijos padidėjimas, teritorijos perleidimas ir nukariavimas. Daugelis jų, pavyzdžiui, okupacija ir nukariavimas, šiandien nesuteiktų teisės į teritoriją. […] Jau iki II pasaulinio karo, 1928 metų Briano–Kelogo Pakto, uždraudusio agresyvų karą, įtakoje susiformavo draudimas įgyti teritoriją jėga arba grasinant jėga. Šį principą patvirtino 1970 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės Teisės principų deklaracija, taip pat 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas.

Okupacija

Okupacija yra teritorijos įgijimo būdas. Okupuota teritorija buvo laikoma tokia teritorija, kuri buvo kontroliuojama atvirai, nuolat, efektyviai ir taikiai. […] Praktiškai pakakdavo, kad valstybė užimtų gyvenamą teritorijos dalį ir sukūrusi administracinį aparatą ją veiksmingai išlaikytų.

Teritorijos perleidimas

Teritorijos perleidimas galimas tik pagal sutartį tarp suinteresuotų valstybių. […] Pagal 1919 metų Versalio sutartį Vokietija sąjungininkų naudai atsisakė Klaipėdos, kuri vėliau pagal 1923 m. sąjungininkų Ambasadorių konferencijos nutarimą ir paskesnę 1924 m. Lietuvos ir sąjungininkų sutartį buvo perleista Lietuvai. Lietuva neteko Klaipėdos vėlgi pagal sutartį, bet jau su Vokietija 1939 metais. Tačiau tai tebuvo tik de facto netekimas, nes sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo buvo sudaryta Vokietijai grasinant panaudoti jėgą prieš Lietuvą. 1946 metais Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos savo nuosprendyje lakoniškai kvalifikavo kaip Versalio sutarties pažeidimą […].

Valstybės iširimas

Iširimo atveju buvusi valstybė neišlieka, nes jos vietoje susikuria naujos valstybės. […] Valstybės išnykimas reiškia jos kaip teisės subjekto išnykimą […]. Federacinės valstybės, sudarytos iš keleto įvairių vienetų, egzistavimas iš esmės pakertamas, kai daugelis šių vienetų, kurie apima didesnę dalį gyventojų ir teritorijos, pasidaro nepriklausomomis valstybėmis ir tuo pačiu federalinė valdžia faktiškai ten nebegali būti vykdoma. Nors vienos valstybės pripažinimas iš kitų valstybių pusės turi deklaratyvų pobūdį, šis pripažinimas […] liudija apie šių valstybių įsitikinimą, kad tokiu būdu pripažintas politinis vienetas yra tikrai ir jam pagal tarptautinę teisę priklauso tam tikros teisės ir pareigos.

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga de jure egzistavo nuo 1922 metų, kai Rusijos SFSR, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės SSR sudarė sąjungos sutartį, kuri teisiškai pakeitė tarptautinėje arenoje Rusiją. Sovietų Sąjunga nepripažino savęs Rusijos imperijos teisių ir pareigų tęsėja. […]. 1990 metais Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos SFSR, Ukrainos ir Baltarusijos SSR vadovai pasirašė Minsko (Belovežo) susitarimą, kuriuo paskelbė Sovietų Sąjungą nebeegzistuojant. […] 1991 m. gruodžio 24 d. Rusijos prezidentas laiške Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui pareiškė, kad Rusija tęsia SSRS teises ir pareigas.

Baltijos valstybės, būdamos SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė, iš jos neišstojo, o atkūrė savo nepriklausomybę, kurios de jure nebuvo praradusios, tačiau de facto negalėjo vykdyti savo suvereniteto. […] Tarptautinė teisė nenustato jokio bendro senaties termino, todėl teiginiai apie tai, kad SSRS įgijo kažkokias teises į Baltijos valstybes „laikui bėgant“, yra visiškai nepagrįsti. […] Prieš Antrąjį pasaulinį karą tarptautinėje teisėje buvo pripažinta, kad teritorijų įgijimas jėga yra neteisėtas. Todėl Sovietų Sąjungos ir Baltijos valstybių santykiuose galiojo bendras teisės principas ex injuria jus non oritur (teisės pažeidimas pažeidėjui teisių nesuteikia).

Neutralitetas

Valstybės neutraliteto teisinį pagrindą gali sudaryti arba jos tarptautinė sutartis su kitomis valstybėmis, arba jos vidaus teisės aktas, dažniausiai konstitucija. Tarptautine sutartimi, pavyzdžiui, gali būti garantuojama šios valstybės nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas iš vienos pusės, ir jos neutralitetas, tai yra įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą, iš kitos. […] Valstybės neutralitetas jokiu būdu neapriboja jos suvereniteto, nes neutralitetas nustatomas savanoriškai ir jo galima atsisakyti.

Neutralitetas, nustatytas vidaus teisės aktu, yra politinio, o ne tarptautinio teisinio pobūdžio neutralitetas. Kitos valstybės neturi jokių įsipareigojimų tokios valstybės neutraliteto atžvilgiu.

Nepripažinimas

Nepripažinimas yra gana paplitusi teisinė praktika, paremta tuo, kad valstybė siekia, jog kokią nors neteisėtą, jos manymu, situaciją nebūtų bandoma pateisinti tuo, kad ši valstybė ją pripažino. JAV, Didžioji Britanija ir kt. Vakarų valstybės nepripažino Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos. Tuo pačiu buvo parodoma, kad sovietinė okupacija yra neteisėta. Minėta pozicija rodė, kad Baltijos valstybės egzistuoja, nors faktiškai ir yra kitos valstybės okupuotos. Kai kurios Vakarų valstybės (Švedija, Olandija) pripažino, kad Baltijos valstybės „įstojo“ į SSRS. […] Tačiau neteisėtos situacijos pripažinimas nepadaro šios situacijos teisėta.

Nusikaltimai taikai

Agresyvaus karo ruošimas, padėjimas ir vykdymas.

Kariniai nusikaltimai

Karo įstatymų ir papročių pažeidimas, pavyzdžiui, karo belaisvių žudymas ar nežmoniškas elgesys su jais, įkaitų žudymas; užnuodytų ginklų ar kitų ginklų, skirtų sukelti nereikalingas kančias, naudojimas; tyčinis gyvenviečių, miestų ar kaimų naikinimas ar griovimas, nepateisinamas kariniu būtinumu; neginamų miestų, kaimų, būstų ar pastatų užpuolimas, bombardavimas bet kokių priemonių pagalba; įstaigų, skirtų religijai, labdarai bei švietimui, meno ir mokslo, taip pat istorijos monumentų, taip pat meno bei mokslo kūrinių grobimas, naikinimas ar žalojimas; viešo ar privataus turto grobimas ir pan. (1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos 3 straipsnis). Netaikoma baudžiamojo persekiojimo bei bausmės vykdymo senatis.

Nusikaltimai žmoniškumui

Nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus tiek tarptautinio, tiek vidaus konflikto metu: nužudymas, naikinimas, pavergimas, deportavimas, įkalinimas, išžaginimas, persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais, kiti nežmoniški aktai. Netaikoma baudžiamojo persekiojimo bei bausmės vykdymo senatis.

Genocidas

Genocidas reiškia bet kurį iš šių aktų, įvykdytų siekiant sunaikinti, visiškai ar iš dalies, tautinę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią: šios grupės narių nužudymą, padarymą sunkių kūno ar proto sužalojimų šios grupės nariams; tyčinį primetimą šios grupės nariams tokių gyvenimo sąlygų, kurios skirtos jos visiškam ar daliniam sunaikinimui; taikymą priemonių, skirtų užkirsti kelią vaikų gimimui šioje grupėje; prievartinį vaikų perdavimą iš šios grupės į kitą grupę (1948 m. Genocido konvencijos II straipsnis).

Susitariančios šalys patvirtina, kad genocidas, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, yra pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas, ir įpareigoja užkirsti jam kelią ir už jį bausti (1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį I straipsnis).

Šioje Konvencijoje genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:

a) tokios grupės narių žudymas;
b) rimtų fizinių ir psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams;
c) tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti;
d) priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje, panaudojimas;
e) prievartinis vienos žmonių grupės vaikų perdavimas kitai (1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį II straipsnis).

Baustina ši veikla:

a) genocidas;
b) sąmokslas vykdyti genocidą;
c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą;
d) pasikėsinimas vykdyti genocidą;
e) bendrininkavimas genocide (1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį III straipsnis). 

Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą III straipsnyje nurodytą veiką, baudžiami nepriklausomai nuo to, ar jie yra pagal konstituciją atsakingi valdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys (1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį IV straipsnis).

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras