LGGRTC LOGO

 

Milda Navickaitė. Mano gyvenimo žvaigždė

 

Rašinyje rėmiausi savo močiutės Angelės Julijos Valentaitės-Lazdauskienės atsiminimais ir išgyvenimais

Vaikystė. Seniai jau nuplasnojo jos margaspalviai drugiai į praeitį, seniai nuskambėjo jos ragelių raliavimas į užmarštį, bet kai kurie vaizdai ir garsai vis dažniau atgyja ir ima kutenti sielą maloniu jauduliu.

Pamenu žiemą su giliomis sniego pusnimis, apšerkšnijusius medžius, vinguriuojantį kelią per mišką, mamą su tėčiu, sėdinčius rogėse, ir mus, vaikus, suguldytus į patalus po pirties. Arkliukas iš lėto traukia roges, mama su tėčiu ramiai aptarinėja ūkio reikalus, o mes žiūrime į dangų, nusėtą daugybės žvaigždžių. Kiekvienas išsirenkame po savo žvaigždę ir karščiuodamiesi įrodinėjame, kad ji pati gražiausia. Štai ir namai. Žvaigždžių pasaka baigėsi, o mes, pavargę po maudynių tetos pirtelėje, krentam į lovas. Dar noriu pasakyti, kad mano žvaigždelė žiūri tiesiai į mane pro langą, bet liežuvis nebeklauso, ir aš jau keliauju į sapnų karalystę.

Tai buvo paskutinis maloniausias atsiminimas iš vaikystės gimtinėje, nes tos nakties ramybę (tai buvo 1946 metų vasario 16-oji) sudrumstė smarkus beldimas į duris, kuris pakeitė visų mūsų gyvenimus.

Kai pabudau, nesupratau, kas darosi. Mama, tėtis, vyriausioji sesuo lyg pakvaišę lakstė po kambarius, griebdami tai vieną, tai kitą daiktą. Kažkokie svetimi vyrai burbuliavo nesuprantama mums kalba, o jų kepurėse raudonavo penkiakampės žvaigždės. Aš žiūrėjau į jas ir lyginau su savo žvaigždele. Manoji buvo šviesi, skleidė džiaugsmą, o šios – aštriais kampais – nešvietė, dvelkė šalčiu, atrodė tarsi krauju pasruvusios.

Apsirengėme, pasiėmėme kelis ryšulius. Mama vis tyliai klausė: „Už ką?“ Mes, vaikai, nesupratome, kas darosi, tačiau nujautėme kažką negera… Kai susodino į sunkvežimį, pravirkome. Mama tyliai apkabino mus ir vis ramino: „Neverkit, mes sugrįšime“. Ašarotose akyse žvaigždės susiliejo, ir tą naktį jos vienos mūsų gailėjosi ir lydėjo į nežinią.

Din da, din dan... vis tolyn ir tolyn. Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti žmonės duso. Nebuvo kuo kvėpuoti. Nebuvo kur atsigulti. Nebuvo ko valgyti. Mes žiūrėjome tarsi stiklinėmis akimis ir nieko nematėme. Viena mintis sukosi – duonos. Sustojus traukiniui, mama ėmė belsti į duris. Sargybinis jas atidarė ir ėmė šaukti, kad visus iššaudysiąs, jei taip triukšmausime. Mama rusiškai aiškino, kad vaikai jau kelinta diena alkani, kad mirsią iš bado. Atnešė kepalėlį duonos. Nieko skanesnio gyvenime nebuvau valgiusi.

Din da, din dan – atbildėjome tiesiai pragaran. Po aštuoniolikos dienų išlaipino mus Šiaurės Urale. Apgyvendino barako „kambarėlyje“ su keliais gultais ir „buržuika“. Atsivežti patalai ir pora pagalvių tuoj buvo išmainyti į kibirą bulvių, mamos skarelė, kuria ryšėdavo tik eidama į bažnyčią, – į stiklinę kruopų. Ir vėl badas. Tėvas prašė darbo, bet jį išvadino fašistu ir išvarė. Po poros mėnesių gimė sesutė. Dar viena alkana burnelė.

Pavasarį mama ėjo į laukus rinkti sušalusių bulvių. Atėjus vasarai, vyriausioji sesuo ėmė dirbti šachtoje, o mes, mažieji, skynėme įvairias žoles: balandas, rūgštynes, lėkdavome rinkti grybų, uogų, ir taip pramitome.

Žiema atėjo nelauktai, staiga. Vėl badas žvelgė savo juodomis akiduobėmis į mus. Vos aštuonių mėnesių sulaukusi, užgeso pati mažiausioji. Iškankintoje mamos sieloje nebeliko aimanų – vien paklaikęs žvilgsnis.

Tėvams nėra nieko skaudesnio už vaikų mirtį. Tačiau savo kaulėta ranka juodoji giltinė jau glostė tėvą. Nešdamas vandenį, jis griuvo ant ledo. Porą dienų pragulėjo ant gultų, paskui pradėjo kosėti krauju. Paguldė į ligoninę. Kitą dieną dar kvėpuojantį išvežė į lavoninę. Ten ir mirė. Mama viena ant rogučių išvežė tėvelį į kapines. Pustė, sniegas dilgino veidą. Du broliai Tunylai buvo pažadėję mamai iškasti duobę, tačiau įstengė su laužtuvu prakapstyti tik metrą. Mama dar pati, kiek pajėgė, pagilino duobę ir viena palaidojo savo brangiausią žmogų.

Aš gulėjau barake su ištinusiomis nuo bado ir šalčio kojomis ir norėjau tik miego. Mano sąmonė atsiskyrė nuo kūno. Buvo lengva ir šilta. Girdėjau angelų balsus ir jaučiau tikrą palaimą. Mačiau sesutę, tėtį, jie kvietė atskristi. Siekiau savo žvaigždės ir būčiau pasiekusi, tačiau pajutau, kad kažkas mane laiko, neleidžia ištiesti rankų. Supykau. Tada išgirdau balsą: „Angele, Angeliuk, kelkis, prabusk, nepalik manęs, vaikeli!“ Šilta ašara suvilgė mano skruostą. Staiga prisiminiau mamą ir pramerkiau akis. „Kambaryje“ buvo tamsu, tik kaip žvaigždės spindėjo ašarotos mamytės akys. „Aš sugrįžau“, – tariau ir švelniai ją apkabinau.

Tai įvyko Šv. Kalėdų naktį. Betliejaus žvaigždė aplankė mane ir dovanojo antrą gyvenimą.

Duotą žodį sugrįžti į Lietuvą mama ištesėjo. Po vienuolikos metų kančios, laukimo, mes grįžome (1957), tačiau gimtųjų namų neberadome. Liko tik tas pats žvaigždėtas dangus, o jame ir mano gyvenimo žvaigždė.

Ji visąlaik lydi mane.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras