LGGRTC LOGO

 

1941 m. Birželio sukilėliai – tautos didvyriai ar nacių agentai?

 

(1941 m. Birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2000, 380 p.)

Antisovietinis 1941 m. Birželio sukilimas – vienas kontraversiškiausių naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos įvykių. Sovietmečio autoriai sukilimą nutylėdavo arba įvardydavo sukilėlius kaip „buržuazinių nacionalistų gaujas“, „penktąją hitlerininkų koloną“, siekusią susigrąžinti prarastus turtus, privilegijas, atkurti Lietuvoje „buržuazinę santvarką“. Laikantis neosovietinių pozicijų parašyti straipsniai apie Birželio sukilimą skelbiami žurnale „Gairės“. Perdėm blogos nuomonės apie sukilimą žydų autoriai. Pasak aukštą postą NKVD–NKGB sistemoje užėmusio Aleksandro Slavino, nebuvo sukilėlių, buvo tik abvero (hitlerinės Vokietijos karinės žvalgybos) agentai. Panašiai mano ir 1941–1944 m. įvykių liudytoja bei dalyvė, pati patyrusi holokaustą Sara Ginaitė. Ką tik lietuvių kalba pasirodęs žinomo Izraelio istoriko Dovo Levino veikalas daro skaitytojui įspūdį, kad sukilimas pirmiausia buvo susidorojimas su žydais, kad sukilėliai nieko daugiau ir neveikė, tik žudė savuosius judėjų tikybos bendrapiliečius.

Lietuvių tautos nepriklausomybės siekius niekinusiai ir juodinusiai sovietinei istoriografijai atsvarą sudarė mūsų išeivijos autorių darbai, kuriuose Birželio sukilimas buvo heroizuojamas bei mitologizuojamas, neįžiūrint jokių šešėlių. „Ko negalėjo Lietuva padaryti 1940, tą ji padarė 1941 m.“, – tvirtina sukilimo iškeltas Laikinosios vyriausybės (LV) vadovas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius). Pasak jo, sukilimo tiesioginis tikslas buvo pasiektas – Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tautinės vyriausybės; politinė sukilimo prasmė – parodyti pasauliui, jog lietuvių tauta pasisako už nepriklausomybę, paneigtas bolševikų melas, kad Lietuva 1940 m. pati pasiprašiusi SSRS globos; moralinė-psichologinė sukilimo reikšmė – tauta atgavo pasitikėjimą savimi, kuris buvo reikalingas naujai okupacijai ištverti. Panašiai sukilimą vertino ir buvęs Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) propagandos komisijos pirmininkas Bronys Raila bei pats LAF’o vadas Kazys Škirpa. Herojiškoji sukilimo samprata pratęsta nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Edvardas Gudavičius mano, jog Birželio sukilimas, nors ir turėjęs „kelias tamsias dėmeles“, yra „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų“, „tautos žygdarbis“, nes per kelias valandas Lietuva pakilo ir išsivadavo.

Tačiau jau septintojo dešimtmečio pabaigoje išeivijoje pasigirdo balsų, abejojančių sukilimo prasme. Buvusiam diplomatui Vaclovui Sidzikauskui atrodė, jog sukilimas įvykęs ne laiku ir todėl neturėjęs lemiamos reikšmės Lietuvos laisvės byloje. Aštraus proto žmogus, skausmingai apmąstęs svarbiausius naujausiosios Lietuvos istorijos įvykius, kun. Feliksas Jucevičius neabejojo kilniais sukilimo vadų tikslais, tačiau „kaip gyvenime, taip ir politikoje neužtenka gerų intencijų“, reikia numatyti ir padarinius, o LAF’o ir LV vyrai to nepadarė. Pasak jo, sukilimas „nedemaskavo rusų melagystės [jog Lietuva 1940 m. savanoriškai įsijungė į SSRS. – L. T.] ir pereito karo analuose yra visai ignoruojamas“. F. Jucevičius nemano, jog buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė: „jei kas manė, kad Ministrų Kabineto sudarymas reiškia nepriklausomybės atstatymą tuo metu, kai per mūsų žemę milijonai vokiečių žygiavo į Maskvą, tai tas turėjo tikrai savotišką nepriklausomybės ir dar savotiškesnį nacių supratimą“. F. Jucevičius sutinka, jog dėl sukilimo krašto administracija pateko į lietuvių rankas, tačiau primena, kad „lietuviškoji administracija turėjo vykdyti vokiečių direktyvas“ [taip pat ir nusikalstamas. – L. T.]. Birželio sukilimą F. Jucevičius lygina su skęstančiojo griebimusi už šiaudo, „o tas šiaudas – tai mitas apie vokiečių išvadavimą. Jis jokiu būdu nesirėmė ano meto politinės situacijos rimta analize, o tik iliuzijomis, kurias diktavo mūsų norai. Jei mes turėjome apgailėtiną komunizmo supratimą, tai sukilimas rodo, kad ne geriau pažinojome ir nacius“. Tačiau kategoriškiausiai sukilimą vertina Tomas Venclova, kuriam sukilėliai – geriausiu atveju labai naivūs, o blogiausiu – susitepę nusikaltimais žydams, lenkams ir patiems lietuviams žmonės. „Buvo svetimos valstybės agentai. Nacistinės valstybės“. T. Venclova mano, jog Birželio sukilimui įvertinti tinka lenkų publicisto N. Nohnout frazė apie 1944 m. Varšuvos sukilimą: sukilimas buvo politinė klaida, militarinė nesąmonė ir psichologinė būtinybė. Kritišką 1941 m. sukilimo bei Laikinosios vyriausybės vertinimą pratęsė ir konkrečia faktine medžiaga pagrindė išeivijoje Saulius Sužiedėlis, o Lietuvoje – Valentinas Brandišauskas.

Nors apie Birželio sukilimą rašyta jau nemažai, tačiau nuodugnesnių tyrimų turime nedaug; ypač stinga skelbtų šaltinių. Dabar šią spragą bent iš dalies užpildo V. Brandišausko parengtas dokumentų rinkinys, kuriame skelbiami 155 dokumentai, atrinkti iš Lietuvos centrinio valstybės, buvusio Lietuvos visuomeninių organizacijų, Lietuvos ypatingojo archyvų bei Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriaus.

Sukilėliai suvokė įvykių svarbą istorijai, todėl kaupė medžiagą apie sukilimo eigą, lietuviškosios valdžios įstaigų atkūrimą, jų veiklą pirmosiomis karo savaitėmis. Į pirmą rinkinio skyrių sudėti Partizanų biuro, Vidaus reikalų ministerijos bei kt. lietuviškųjų institucijų potvarkiai dėl dokumentinės medžiagos (partizanų būrių veiklos aprašymų, dienoraščių, atsiminimų) rinkimo. Nors pastangų buvo daug, tačiau, konstatuoja rinkinio sudarytojas, medžiagą rinkti sekėsi sunkiai: ne iš visų apskričių ji buvo gauta arba bent neišliko archyvuose (p. 6). Išlikę partizanų veiklos aprašymai sudaro antrą recenzuojamo dokumentų rinkinio skyrių. Dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių atsiminimai, kaip istorinis šaltinis, vertintini itin kritiškai. Skelbiami sukilimo aprašymai pranašesni tuo, kad jie rašyti ne po 10–20–50 metų, o tuoj pat, 1941 m. vasarą ir todėl yra autentiški to meto nuotaikų, ideologinių bei politinių pažiūrų, taip pat ir tuometinių mitų atspindžiai. Todėl besąlygiškai pasikliauti negalima ir jais. Pirmiausia tai pasakytina apie tariamai su sukilėliais kovojusius žydus (p. 49, 64, 109). Antai nežinomas autorius rašo, jog birželio 23 d. saugumiečiai žydai, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais [nejaugi saugumiečiams trūko kovinių ginklų? – L. T.], Jonavoje buvo sulaikę arkivyskupą Skvirecką (p. 89). Tačiau pastarasis savo dienorašty apie tai neužsimena. Manytina, jog žydų nemėgęs ir viską smulkmeniškai aprašinėjęs arkivyskupas nebūtų nutylėjęs tokio įvykio. Kitas atsiminimų autorius, iš Mažeikių, tvirtina, jog „pradedant nuo 12–13 metų žydukų, baigiant senais žydais ir žydėmis, visi buvę labai gerai apginkluoti“, o pas vieną rasta net bomba, kuria jis rengėsi sekmadienį susprogdinti bažnyčią kartu su visais joje besimeldžiančiais žmonėmis (p. 110–111). Tačiau iš rinkinio penkto skyriaus matyti, jog sovietų valdžia nebuvo spėjusi apginkluoti net savo darbuotojų, vadinamojo sovietinio partinio aktyvo, tai ką jau kalbėti apie civilius gyventojus. Holokausto Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tyrinėtojus stebina kitkas – žydų apatija, visiškas pasyvumas pasitinkant mirtį.

Į recenzuojamo veikalo trečią skyrių sudėti, mano manymu, vertingiausi dokumentai – apskrityse ir valsčiuose atsikūrusių valdžios įstaigų susirašinėjimas, raportai, posėdžių protokolai ir pan., t. y. dokumentai apie vietinės lietuviškosios valdžios institucijų kūrimąsi ir veiklą pirmosiomis karo savaitėmis. Savaime suprantama, griežtos chronologinės ribos tarp antro ir trečio skyrių dokumentų nėra. Pažymėtina, jog dauguma abiejų šių skyrių dokumentų atspindi sukilimą provincijoje; apie tai iki šiol mažiausiai žinojome, nes ankstesnieji autoriai daugiausia rašė apie sukilimą Kaune.

Dažnam skaitytojui gali kilti klausimas, kam reikėjo dėti į rinkinį (ketvirtas skyrius, p. 265–295) Kauno metropolito arkivyskupo Juozapo Skvirecko dienoraštį, kurio autorius pirmąsias karo savaites praleido Linkuvėlėje ir apie įvykius Kaune žinojo tik iš „Į laisvę“ dienraščio straipsnių bei savo aplinkos žmonių pasakojimų. Dienoraštis pirmiausia reikšmingas tuo, jog atskleidžia daugelio to meto lietuvių mentalitetą, požiūrį į įvykius, ypač į prasidėjusias žydų žudynes.

1941 m. Birželio įvykių aprašymu rūpinosi ne tik sukilėliai, bet ir Maskvoje atsidūrusi sovietinės Lietuvos vadovybė; ji 1942 m. paragino pasitraukusius į SSRS gilumą partinius sovietinius aktyvistus rašyti atsiminimus apie jų traukimąsi iš Lietuvos. Ši į penktą rinkinio skyrių sudėta medžiaga papildo antro ir trečio skyrių dokumentus. Ypač vertingas Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininko Domo Rociaus tekstas apie Rainių žudynes: „šaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų [civilių pareigūnų. – L. T.] ten buvo vietoje NKGB [Telšių aps. skyriaus. – L. T.] viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas, kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“, na ir, žinoma, pats Rocius. Prie žudynių taip pat prisidėjo Telšių kalėjimo prižiūrėtojas Pranas Žalimas ir LKP Telšių apskrities komiteto antrasis sekretorius Borisas Mironovas (p. 343–344).

Klausimas, ar buvo sukilimas, nėra toks paradoksalus, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo nematė ne tik iš neosovietinių pozicijų rašantis prof. Antanas Balsys, bet ir Algirdas Julius Greimas, ir Mykolas Rėmeris. Beje, ir recenzuojamo rinkinio sudarytojas rašo, jog, turint galvoje „vieningos vadovybės bei centralizacijos nebuvimą, veiksmų spontaniškumą bei pasipriešinimo besitraukiančiai Raudonajai armijai stichiškumą, neatrodo, kad septintojo dešimtmečio pradžioje kilę ginčai dėl pačios „sukilimo“ sąvokos tinkamumo aptariamiems įvykiams buvo visiškai nepagrįsti“ (p. 15). Manyčiau, perskaičius rinkinio dokumentus, toks klausimas nekils. Žinoma, sukilimas buvo daugiau spontaniškas, negu iš anksto organizuotas, tačiau autentiškas masinis pakilimas prieš besitraukiantį okupantą ir krašte pasilikusius jo pareigūnus, kolaborantus. Sukilimo autentiškumą liudija ir sovietinių aktyvistų pirmųjų karo dienų aprašymai: Daujėnai (Biržų aps.) – „vietiniai fašistiniai partizanai suiminėja partiečius, komjaunuolius bei aktyvistus“ (p. 296); Papilė (Šiaulių aps.) – „jau 22 d. vakare mus apšaudė banditai“, dar iki vokiečių atėjimo „banditai“ užėmė Kruopius, Viekšnius, Mažeikius, Akmenę (p. 317). Birželio 25 d. sovietinio pareigūno užklaustas, kokia valdžia miestelyje, alantiškis atsakė: „jokia, žmonės tvarkosi“ (p. 335). LKP(b) CK 1942 m. rugsėjo 14 d. ataskaitoje rašoma: „Beveik vienu metu su karo veiksmų pradžia užnugaryje atsirado vietinių fašistų, buožių ir vokiečių agentų, parašiutistų [pastarųjų nebuvo. – L. T.] gaujos“. Jau ankstyvą birželio 22-osios rytą daug kur „diversantai“ buvo nutraukę telefono–telegrafo linijas, o Kretingos telefonistė, paskambinus iš CK, atsakiusi: „pas mus jau kiti šeimininkai“.

Beje, daugelyje vietovių partizanai pradėjo burtis dar esant sovietų valdžiai. Barstyčių (Mažeikių aps.) būrys susiorganizavo dar prieš karą ir laukė, „kad, atėjus laikui, pradėtų veikti“ (p. 13). Panašiai buvo ir kitose Mažeikių apskrities vietovėse – Lūšėje, Pievėnuose, Sedoje, Viekšniuose (p. 118, 120, 120, 125). Svarbus akstinas pereiti į pogrindį ir ginkluotis buvo birželio 14 d. prasidėjusi tremtis. Svėdasuose pasipriešinimą sovietų smurtui „iššaukė tremtinių ašaros ir dejonės; keletas tremiamų šeimų vyrų pabėgo į miškus ir sudarė partizanų branduolį; dar iki birželio 22-osios įvyko keletas susišaudymų su milicija“ (p. 141). Gelažių (Panevėžio aps.) šauliai po birželio 14-osios namuose jau nenakvojo, o 34 vyrai ir 1 moteris įsikūrė Žaliojoje girioje, turėjo radijo aparatą ir buvo ginkluoti (p. 127). Šakių apskrity „išlikusių lietuvių lovos naktimis pasilikdavo tuščios, bet kažkaip paslaptingai šnarėdavo paūgėję rugiai, priglausdami besislapstančius“, kurie pradėjo ginkluotis; įvyko pirmieji susirėmimai su milicija bei sovietų pareigūnais (p. 143). Dusetos po tremties „lyg išmirusios“, naktimis „nė vieno vyro nerasi namuose“ – slapstosi miškuose, ieškoma nuo seno paslėptų ginklų, gyvenama viltimi, jog po dienos kitos prasidėsiąs karas (p. 180–181).

Tačiau buvo ir tokių vietovių, kur partizanų atsirado tik atėjus vokiečiams (Salantuose, Vepriuose ir kt.). Todėl vėliau buvo neaišku, ką laikyti partizanu. 1942 m. birželį, sukilimo metinių išvakarėse, Kauno partizanų būrių vadai nutarė, jog partizanu gali vadintis: 1) kas juo tapo dar iki vokiečių atėjimo; 2) kas sovietmečiu savo veikla nėra aiškiai pakenkęs lietuvių tautos interesams; 3) kas, būdamas partizanų eilėse, nesuteršė savo garbės svetimo turto grobimu. Taigi smurtavimas, savavališkos civilių žudynės nebuvo kliūtis išsaugoti partizano vardą.

Birželio 23-iosios Kauno radijo laida buvo signalas pradėti visuotinį sukilimą. Visur iškeliamos metus slėptos trispalvės, skambina bažnyčių varpai (p. 321), su džiaugsmo ašaromis giedamas Lietuvos himnas.

Recenzuojamo rinkinio dokumentai iškalbingai byloja apie sukilėlių veiksmus. Pavandenės partizanai: 4 val. ryto išgirdę patrankų trenksmus, „pašokstam ir pasiskirstom darbais: vieni telefonų laidus gadinti, kiti sekti rusų kariuomenės judėjimą, treti pradėjo komjaunuolius suiminėti“ (p. 151). Svėdasų partizanai „pirmiausia nutraukė visus telefono ryšius, kad frontas negalėtų kalbėti su užfronte, o miestelio komunistai – išsišaukti pagalbos iš Rokiškio“ (p. 141). Daug kur nupjautais pakelės medžiais užverčiami keliai, išardomi didesni mediniai tiltai, nuardomi geležinkelio bėgiai (p. 133). Visur užimamos sovietinės įstaigos, į kurias sugrįžta senieji jų darbuotojai, saugomas nuo išgrobstymo įmonių bei įstaigų turtas, gesinami gaisrai. Visur kuriama lietuvių valdžia: steigiami laikinieji apskričių ir valsčių komitetai, apskričių komendatūros. Kapčiamiesčio (Lazdijų aps.) valsčiaus komitetas jau iki liepos 4 d. suremontavo tris tiltus, išvežė iš miestelio degėsius, palaidojo žmonių ir gyvulių lavonus, įsteigė šalpos komitetą, kuris rinko aukas padegėliams (p. 248). Svėdasuose, nesant ryšio nei su Rokiškiu, nei su Kaunu, „aktyvistų štabas pasiėmė sau teisę leisti valsčiaus gyventojams įsakymus, remiantis Laikinosios vyriausybės pranešimais per radiją, pritaikant juos vietos sąlygoms. Padegėliai buvo aprūpinti butais [pabėgusių į Rusiją asmenų. – L. T.], miestelio gyventojai – maistu. Tuojau buvo įsteigtos visos įstaigos, atidaryti kooperatyvai, pradėjo veikti pieno perdirbimo bendrovė, žodžiu, gyvenimas įstatytas į normalias vėžes“ (p. 142–143).

Svarbus partizanų veiklos baras – komunistų ir komjaunuolių areštai, besitraukiančių į Rusiją asmenų (tarp jų buvo daug žydų) gaudynės, pavienių raudonarmiečių nuginklavimas ir jų perdavimas vokiečių kariams. Vėliau, jau liepos mėnesį, partizanai, dažnai kartu su vokiečiais, šukavo miškus, gaudydami juose besislapstančius komunistus, sovietinius pareigūnus, žydus, raudonarmiečius.

Pasaulio spaudą apkeliavo, o 1997– 1999 m. Vašingtono valstybiniame Holokausto muziejuje eksponuotoje Kauno geto parodoje, kurią aplankė milijonai žmonių iš viso pasaulio, be perstojo buvo demonstruojami dokumentiniai kino filmai, kaip 1941 m. birželį lietuviai sutiko nacistinės Vokietijos kariuomenę: su šypsenomis ir džiaugsmo ašaromis akyse mojuoja į Rytus traukiantiems šalmuotiems kariams, vyrai vaišina juos cigaretėmis, moterys – pienu. Kyla klausimas – kodėl? Juk dar nuo karų su kryžiuočiais lietuviai nemėgo vokiečių. Liaudies kūryboje velnias dažnai turi vokietuko pavidalą. Senesni žmonės dar gerai atminė sunkią kaizerinės valdžios priespaudą, jos alinančias rekvizicijas Pirmojo pasaulinio karo metais, o visų širdyse dar nebuvo užgijusi žaizda dėl 1939 m. atplėštos Klaipėdos. Tačiau 1941 m. birželį dauguma lietuvių sutiko vokiečius kaip išvaduotojus. Apie tai byloja ir recenzuojamo rinkinio dokumentai. Truskavoje (Panevėžio aps.) „moterys ir mergaitės jų [vokiečių. – L. T.] šaunias kolonas tiesiog paskandino gėlėse. Žmonių džiaugsmui ir entuziazmui nebuvo ribų“ (p. 137–138). Ne tik Raguvos (Panevėžio apsk.), bet ir kt. Lietuvos vietovių partizanai bei kiti gyventojai rusams visaip kenkė, o vokiečiams „visokeriopai padėjo tiek įvairiais patarnavimais, tiek pristatant maisto produktus, tiek apvalant apylinkes nuo bolševikinio elemento“ (p. 135). Todėl vokiečių pulkininkas Kazlų Rūdos gyventojams pareiškė: „mums lengva Lietuvoje kariauti, kad visur jūsų žmonės mums padeda“ (p. 104). Dusetų partizanų veiklos kronikoje rašoma: „vokiečiai kariai aklai pasitiki lietuviais partizanais, nes vaišinasi net sargybų nepastatę. Juos saugo dėkingi už išvadavimą lietuviai“ (p. 183).

Tačiau Ablingos, Alytaus ir kt. Lietuvos vietovių vardai byloja, jog sutiktuvės ne visur buvo idiliškos. Tačiau „meluotų tas, kuris tvirtintų, kad vokiečiai nebuvo laukiami, – rašo savo atsiminimuose buvęs Šiaulių burmistras liberalas Jackus Sondeckis. – Niekas tiksliai nepasakys, kuri gyventojų dalis jų laukė, bet tokių buvo dauguma“. Į atėjusius vokiečių karius buvo žiūrima kaip į sąjungininkus ir jų nurodymai besąlygiškai vykdomi. „Tiek Zarasuose, tiek provincijoje glaudžiai bendradarbiaujama [bendradarbiavimas gana vienpusiškas. – L. T.] su vokiečių kariuomenės vadovybe“ (p. 178). Birželio 27 d. į Antalieptę atvykęs vokiečių dalinys partizanų „būriui davė kai kurių instrukcijų, taip pat įsakymą sutvarkyti žydus“ [kol kas uždaryti į getą. – L. T.] (p. 179). Lazdijų sukilėlių valdžia (birželio 23 d. susiorganizavęs laikinasis apskrities komitetas) pirmiausia paprašė įgaliojimų vokiečių komendantą ir, jam leidus, suorganizavo pagalbinę policiją, o tik po to nutarė prašyti Laikinąją vyriausybę formalių įgaliojimų ir nurodymų tolesnei veiklai (p. 240–243).

Manyčiau, dokumentų rinkinio sudarytojui derėjo „Įžangoje“ paaiškinti skaitytojams, kodėl jų tėvai ar seneliai laukė karo ir džiūgavo atėjus nacistiniams vokiečiams. Trumpai priminsiu tai, ko nepadarė V. Brandišauskas. Nemažos dalies lietuvių 1940 m. vasaros iliuzijas greitai išsklaidė sovietinio gyvenimo tikrovė. Miestų gyventojus labai prablaivino maisto produktų ir pramonės prekių kainų šuolis 1940 m. rudenį, dėl kurio smuko gyventojų perkamoji galia. Be to, parduotuvių lentynos kasdien tuštėjo, nes Lietuvos įmonių produkcija buvo išvežama į „plačiąją tėvynę“. 1941 m. pavasarį – negirdėtas Lietuvoje dalykas – pradėjo stigti maisto produktų, ypač mėsos, kai kuriuose miestuose buvo normuojama duona. Smarkiai padidintas žemės ūkio mokestis ir naujos prievolės, vadinamosios pyliavos (natūrinė duoklė) sunkia našta prislėgė ūkininkus, kurie tuomet sudarė pagrindinę krašto gyventojų dalį. 1941 m. pavasarį Lietuvos kaimiečiai išgirdo naują grėsmingą žodį – sabotažas. Prasidėjo „buožių demaskavimo“ kampanija. Už „piktybinį vengimą“ atlikti prievoles 1,1 tūkst. ūkininkų buvo perduoti teismui, nemažai jų uždaryta į Pravieniškių darbo stovyklą. Lietuvius, ypač kaimiečius, tuomet labiausiai baugino du žodžiai – „Sibiras“ ir „kolchozai“. 1941 m. pavasarį buvo akivaizdu, jog nepavyks išvengti nei vieno, nei kito. Masiškas rusakalbių valdininkų siuntimas į Lietuvą, prasidėjęs lietuvių kalbos išstūmimas iš valdžios įstaigų bei visuomeninio gyvenimo, krašto rusinimas, Bažnyčios suvaržymas – visa tai skaudžiai užgavo tautinius-religinius jausmus, žemino lietuvio orumą. Areštai, prasidėję pirmosiomis okupacijos savaitėmis, nuo rudens tapo masiniai. 1941 m. birželio 10 d. vienuolikoje LSSR kalėjimų buvo 5900 kalinių, kurie tardymų metu buvo žiauriai kankinami, net žudomi.

Visiškai pritarčiau Liūtui Mockūnui, jog 1941 m. birželio 14 d. prasidėjęs masinis trėmimas buvo paskutinis lašas, perpildęs žmonių kantrybę. Po visą pasaulį keliaujantiems šių dienų lietuviams sunku įsivaizduoti, kokį slogų įspūdį birželio 14-oji padarė tuomet retai savo parapijos ribas peržengusiems kaimiečiams. Birželio 15-ąją, sekmadienį, bažnyčiose sukniubę žmonės verkė, tarytum atėjus paskutiniojo teismo dienai. Žinomas sovietmečio disidentas Antanas Terleckas, kurio šeima 1940 m. vasarą gana palankiai sutiko naująją valdžią (kaip mažažemiams, Terleckams sovietinė žemės reforma prirėžė 3 ha „buožės“ žemės), prisimena: „1941 m. įvyko lūžis mano gyvenime. Birželio 14-ąją suėmė ir išvežė į Sibirą motinos brolio šeimą […]. Kitas dėdė buvo išvežtas 1946 m. […]. Nuo tada pajutau neapykantą komunizmui ir nekeičiau pažiūrų“. Pasak F. Jucevičiaus, lietuviai perprato raudonuosius rusus tik 1941 m. birželio tremties dienomis, o galutinai praregėjo prie Pravieniškių, Rainių, Červenio. „Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms“. Tad ar reikia stebėtis, jog Lietuvos kaimiečiai „kaip manos iš dangaus“, anot L. Mockūno, laukė vokiečių karo su rusais, nes, nestokodami blaivaus proto, suvokė, jog „permainą“ gali atnešti tik karas. „Lietuvių tauta tiek iškankinta, kad sau išlaisvinimo laukia tik per karą, per kruviną viską naikinantį karą“, – sakoma Dusetų partizanų veiklos kronikoje (p. 181).

Džiaugsmingas nacistinių vokiečių sutikimas Lietuvoje atsako į klausimą, ar gali klysti tauta. Beje, lietuviai greitai praregėjo. Laikinosios vyriausybės paleidimas, žydų žudynės, ūkinė bei kutūrinė nacių politika parodė, jog krienas ne saldesnis už ridiką. Jau 1941 m. vasaros pabaigoje Lietuvoje buvo galima išgirsti sakant: vienas okupantas išėjo, kitas atėjo.

Dokumentų rinkinio skaitytojų neturėtų stebinti lietuvių, eilinių partizanų emocijos 1941 m. vasarą, jų trumpalaikės iliuzijos: jiems nebuvo žinomi didžiosios politikos užkulisiai, kolonizaciniai nacių planai, jų rasistinė politika. Kur kas sunkiau suprasti provokiškąją LAF’o vadų ir LV ministrų orientaciją, tuo labiau jog kai kurie jų daugelį metų praleido Vokietijoje ir turėjo galimybę patys stebėti nacizmą. LAF’as buvo įkurtas su Berlyno žinia ir pritarimu. Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius 1941 m. rugpjūčio 5 d. įteiktame Lietuvos generalinės srities komisarui Adrianui von Rentelnui memorandume rašė, jog sukilėliai „pagal sutartą su vokiečių karo vadovybe planą įvykdė jiems nurodytus uždavinius“. Kad sukilėliai rėmė vokiečių kariuomenę, rodo ir recenzuojamo veikalo dokumentai. Dar iki karo aktyvistai, būsimieji sukilėliai rinko ir perdavinėjo vokiečių žvalgybai žinias apie Raudonosios armijos aerodromus, štabus Lietuvoje, kariuomenės dalinių dislokavimą, jų apginklavimą (p. 139). Viena Kauno aktyvistų grupė birželio 21 d. buvo gavusi uždavinį išžvalgyti III ir IV fortų apylinkėse buvusių zenitinių baterijų išdėstymą (p. 34). Alytaus apskrities viršininkas ir policijos vadas kapitonas Audronis (Antanas Krasnickas) 1941 m. liepos 16 d. policijos nuovadų viršininkų suvažiavime drožė tiesiai šviesiai: „Vokietijos interesai – mūsų interesai. Kas priešas Vokietijai – tas priešas ir mums […], turime, kuo tik galime, padėti vokiečių armijai ir šventai vykdyti visus vokiečių įsakymus“ (p. 198–200).

Mainais už satelito statusą sukilimo vadovai du kartus, Kaune ir Vilniuje, siūlėsi vokiečių karinei vadovybei organizuoti tautinį lietuvių korpusą, kuris dalyvautų žygyje prieš bolševizmą. Net ir po to, kai vokiečiai paleido Laikinąją vyriausybę, J. Ambrazevičius rugpjūčio 5 d. išreiškė A. von Rentelnui „lietuvių tautos pasiryžimą ir toliau bendradarbiauti su Didžiąja Vokietija“; jis sakė, kad „dėl to bendradarbiavimo būdų ir formų laukiame Jūsų autoritetingo žodžio“.

Dievo malonė ir mūsų laimė, jog pasipūtę naciai nepriėmė Laikinosios vyriausybės siūlymo. Nelegalus lietuvių antinacinės rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ 1943 m. klausė: „Kas būtų atsitikę, jei vokiečiai, tik jiems atvykus Lietuvon, nebūtų pasididžiavę ir būtų priėmę mūsų kai kurių tuolaikinių politinių vadovų net du kartus pasiūlytą Lietuvos vyrų mobilizaciją? […] kiek šiandien bebūtų gyvo mūsų jaunimo, kiek bebūtų jo Lietuvos žemėje?“Taip pat turbūt nereikia įrodinėti, jog karas prieš bolševizmą būtų reiškęs ir karą prieš antihitlerinę koaliciją, prieš demokratinį Vakarų pasaulį, į kurį mes šiandien norime patekti. Gavus satelito statusą, 1941 m. gruodį būtų tekę kartu su Vokietija skelbti karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kaip tai padarė Slovakijos ir Kroatijos „valstybės“. Ne be reikalo JAV FTB vadovas Edgaras Hooveris 1942 m. klausė savo patarėjų, ar Laikinoji lietuvių vyriausybė, reiškusi stiprias simpatijas Vokietijai, buvo paskelbusi karą Jungtinėms Valstijoms. Didelis lietuvių tautos bičiulis, aštraus proto žmogus, įžvalgus politikas, bendravęs su aukščiausio rango Vakarų pasaulio veikėjais, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Kanadoje G. L. P. Grant-Suttie 1941 m. gruodžio 8 d. memorandume prezidentui Antanui Smetonai rašė: „Taip vadinamas sukilimas prieš rusus 1941 m. vasarą Lietuvoje buvo organizuojamas bei vykdomas pritariant ir sutinkant Vokietijos vyriausybei. Teigti kitaip – ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Bandymai nuslėpti praeitos vasaros įvykių tikrąją prigimtį labai pakenkė Lietuvos reikalams [jos prestižui Vakarų pasaulyje. – L. T.]. Sąjungininkai žino faktus“.

Mūsų istoriografijoje giliai įsišaknijusi nuomonė (mitas, anot F. Jucevičiaus), jog Antrojo pasaulinio karo metais nacistinė Vokietija buvusi mažiau pavojinga Lietuvai (priešas Nr. 2) negu Sovietų Sąjunga (priešas Nr. 1). Net Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis buvo įsitikinęs, kad „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiškąja mums yra didelis žingsnis pirmyn“. Edvardas Gudavičius linkęs pateisinti LAF’o ir LV kompromisą su naciais, nes tą patį dariusios ir Anglija, ir JAV, sudarydamos sąjungą su Sovietais. Tačiau „mažesnio blogio“ teorijos gynėjai ignoruoja esminį dalyką: kas laukė lietuvių tautos, naciams laimėjus karą? Juk Lietuva būtų virtusi vokiečių kolonizacijos erdve, kurioje buvo numatyta palikti tik 15–20 proc. germanizuoti tinkamų lietuvių, o visi kiti būtų iškeldinti į Rytus arba sunaikinti fiziškai.

Kitas tamsus sukilimo šešėlis („dėmelė“, anot E. Gudavičiaus) – partizanų smurtas, civilių žudynės. Sukilėlių įniršis buvo išliejamas ant eilinių KP narių, komjaunuolių, sovietinių darbuotojų arba net niekuo dėtų žmonių, neretai suvedinėjant asmenines sąskaitas, nes aukštieji sovietų pareigūnai jau buvo spėję pasprukti į „plačiąją tėvynę“. Tiesa, sukilimo vadovybė bandė kontroliuoti padėtį. Birželio 24 d. Laikinoji vyriausybė Kaune, o liepos pradžioje piliečių komitetas Vilniuje griežtai uždraudė suvedinėti asmenines sąskaitas, patiems vykdyti bausmes, nes „visi asmenys, kurie nusikalto lietuvių tautai, bus nubausti teismo sprendimu“. Tačiau daugybė recenzuojamo rinkinio dokumentų rodo, jog smurtui nebuvo užkirstas kelias. „Sauvalė buvo norma, o ne išimtis, – tvirtina L. Mockūnas. – Nemažai žmonių tapo linčo teismo aukomis“. Vėliau lietuviškosios antinacinės rezistencijos spauda rašė, kad „atsiskaitymo valandos“ pareikalavo per 5 tūkst. lietuvių gyvybių.

Žinoma, daugiausia nuo sukilėlių smurto nukentėjo žydai. Iš rinkinio dokumentų matyti, jog daugelis partizanų buvo labai priešiški žydams: birželio 22-ąją, kilus karui, „Šančių gyventojai neramūs. Žydai, lyg nujausdami savo galą, dar neramesni. Jų svogūnais ir česnakais smirdančiuose butuose verda darbas – šlama pakuojami daiktai, ruošiamasi ilgai kelionei“ (p. 44). Žydai sukilėliams – vientisa masė, blogio ir visų Lietuvos nelaimių įsikūnijimas: jie trėmė lietuvius birželio 14-ąją, iš pasalų šaudė į sukilėlius ir vokiečių karius pirmosiomis karo dienomis. Žydas – komunisto sinonimas: „žydiškasis Kremlius“, „žydiškoji [sovietų. – L. T.] vyriausybė“ (p. 46), „žydbernis Molotovas“ (p. 44), „žydiškasis smurtas“ (p. 143), „žydiškasis jungas“ (p. 147), „žydiškasis teroras“ (p. 94). „Nors žydai ir bolševikai yra vienas ir tas pats, tačiau Vilniuje žydams iki šiol [liepos 13 d. – L. T.] parodyta per daug švelnumo. Jiems gailėtasi kulkų į kaktas […]“ (p. 91).

„Žydų tvarkymas“ buvo svarbus sukilėlių ir jų sudarytų valdžios įstaigų veiklos baras. Prie laikinųjų apskričių bei valsčių komitetų buvo steigiamos žydų reikalams tvarkyti komisijos (p. 252). Pirmiausia žydams buvo uždrausta verstis prekyba, pramone bei amatais, vaikščioti šaligatviais, išeiti iš namų nakties metu, naudotis „arijų“ patarnavimais, įsakyta nešioti Dovydo žvaigždę. Daug kur žydai buvo naudojami priverstiniams darbams – pvz., turėjo rinkti ir užkasti lavonus, taip pat dirbti laukų ir viešuosius darbus. Kad žydai uoliau vykdytų įsakymus, jie buvo apdėti kontribucijomis, pvz., Joniškyje per tris valandas (ne dienas, o valandas!) įsakyta sumokėti 20 tūkst. rb ir sulaikyta 12 įtakingiausių bendruomenės narių, kol bus įmokėta reikalaujama suma (p. 258–259). Nesivaržant buvo imami žydų baldai aktyvistų štabams, policijai, apskrities lietuvių įstaigoms, taip pat „nukentėjusiems nuo karo piliečiams“ (p. 258). Nuo liepos vidurio Laikinosios vyriausybės nutarimu Kaune, o vietos valdžios iniciatyva provincijos miestuose bei miesteliuose pradėta žydus izoliuoti getuose. Liepos 16 d. Alytaus miesto policijos nuovados viršininko teiginys, jog „vietos gyventojai pageidauja, kad tautinės mažumos būtų apgyvendintos atskirame miesto kvartale“, matyt, atspindėjo nemažos lietuvių dalies nuotaikas (p. 205). Getoizacijai iš esmės pritarė net Katalikų Bažnyčios hierarchai. Liepos 11 d. arkivyskupas J. Skvireckas savo dienoraštyje išreiškė ne tik savo, bet ir vyskupo Vincento Brizgio nuomonę: „savaime suprantama, kad ne visi žydai kalti, bet kaltieji užtraukė lietuvių visuomenės neapykantą bendrai visiems žydams. Žydai šiuo momentu turėtų suprasti, kad jiems nėra išskaičiavimo būtinai brautis į lietuvių tarpą, kad jiems bus geriau, jei ramiai pasiliktų šalia lietuvių jiems skirtose vietose“ (p. 282). Panašios nuomonės laikėsi ir krikščionims demokratams Laikinojoje vyriausybėje atstovavęs finansų ministras Jonas Matulionis. Daugiausia dokumentų apie getoizaciją išliko Alytaus apskrityje (p. 189–228).

Tačiau rinkinio sudarytojas daro šiurkščią klaidą, interpretuodamas to meto dokumentuose pasitaikančius pasakymus „išvalyti“, „apvalyti“ vietovę nuo žydų, „sutvarkyti“ žydus, kaip fizinį jų sunaikinimą (p. 8). Antai informacijoje apie pirmąjį karo mėnesį Kudirkos Naumiestyje (šiuo dokumentu remiasi V. Brandišauskas) rašoma, jog policija ir partizanai „išvalė apylinkes nuo žydų, komunistų ir SSRS karių gaujų“ (p. 145). Yra žinoma, jog Kudirkos Naumiesčio žydai buvo sunaikinti tik rugsėjo 16 d. Tad terminas „išvalyti“ reiškė išgaudyti miškuose bei kaimuose besislapstančius asmenis. Liepos vidury Alytaus apskrities policijos vadas užklausė policijos nuovadų viršininkus apie padėtį jiems patikėtuose valsčiuose, taip pat apie mažumas (žydus). Atsakymai buvo tokie: Alovė – „mažumų klausimas neaktualus, nes jie sutvarkyti“ (p. 209); Druskininkai – „žydams liepos 16 d. įsteigtas žydų kvartalas ir ten jau apgyvendinti“ (p. 213); Jieznas – „žydai ženklus nešioja, į darbus varomi“ (p. 215); Marcinkonys – „mažumų klausimas tvarkomas“ (p. 216); Merkinė – „mažumas tvarko vietos komendantas“ (p. 217); Miroslavas – „žydai visi ženklus nešioja“ (p. 220); Seirijai – „žydų klausimas sutvarkytas“ (p. 223); Simnas – „mažumų klausimas pilnoj tvarkoj“ (p. 224). Nė viename minėtų Alytaus apskrities miestelių liepos vidury žydai dar nebuvo naikinami. Antai Seirijų žydai išžudyti rugsėjo 11 d. Ką reiškė pasakymas „žydų klausimas sutvarkytas“, aiškiai matyti iš Alytaus apskrities viršininko A. Audronio liepos 17 d. rašto vidaus reikalų ministrui apie padėtį apskrityje: „mažumų klausimas išspręstas ta prasme, kad visi žydai turi nešioti Dovydo žvaigždę ant pečių ir krūtinės su raide „J“. Be to, nustatytas vaikščiojimo bei pirkimo laikas ir vieta“ (p. 202). Prie šios A. Audronio frazės dar reikėtų pridurti, jog visur buvo įsteigti arba steigiami getai.

Į itin svarbų klausimą, ar jau pirmosiomis sukilimo dienomis, t. y. iki vokiečių atėjimo į Lietuvą, buvo žudomi žydai už tai, kad jie žydai, kaip teigia žydų istoriografija, recenzuojamo rinkinio dokumentai aiškaus ir tvirto atsakymo neduoda. Ankstyvojo laikotarpio dokumentuose daugiausia kalbama tik apie žydų, dažniausiai komunistų bei sovietinių pareigūnų, areštus (p. 56–59, 85, 106, 132). Tačiau vargu ar galima visiškai pasikliauti dokumentais: partizanai aiškiai vengė žodžio „žudyti“. Išsamioje Dusetų partizanų veiklos kronikoje rašoma, kad kartu su raudonarmiečių grupe į nelaisvę paimtam civiliui žydui „padaromos atitinkamos išvados“ (p. 184). Jeigu ne arkivyskupo J. Skvirecko dienoraštis (p. 270–272), iš palyginti gausių Kauno partizanų dokumentų taip ir nesužinotume apie prasidėjusias nuo birželio 26 d. masines žydų žudynes mieste.

Ar troško lietuviai žydų kraujo? Antižydiškos nuotaikos labai sustiprėjo ketvirtajame dešimtmety pirmiausia dėl itin skaudžių ekonominės krizės padarinių ir iš Berlyno sklidusios rasistinės propagandos. Radikaliausios antisemitinės jėgos reikalavo „sulietuvinti“ miestus, t. y. eksproprijuoti žydų buržuaziją. Pirmuoju sovietmečiu dėl daugybės priežasčių antisemitizmas krašte peraugo į naują pakopą. Nuo 1940 m. pabaigos radikaliausieji antisemitai neįsivaizdavo lietuvių gyvenimo greta žydų, todėl LAF’as savo programoje atšaukė svetingumo teisę žydams, o atsišaukimuose ragino juos kraustytis iš Lietuvos į Rusiją. Daugeliui lietuvių norėjosi „žydelius“ „pamokyti“, „pastatyti juos į savo vietą“. Todėl ir 1941 m. vasarą jie net nesisielojo, ar net pritarė, kai žydai prisisiuvo prie savo drabužių Dovydo žvaigždę, kai užleido lietuviams šaligatvius (patys ėjo gatvės grindinio pakraščiu), netgi kai buvo izoliuojami getuose ir verčiami dirbti „naudingą“ darbą. Bet, manyčiau, ne daugiau! Žydų „sutvarkymas“, jų pažeminimas patenkino net radikaliausius, labiausiai antisemitiškai nusiteikusius lietuvius. Birželio pabaigoje Walterio F. Stahleckerio tarnybos inspiruotoms žydų žudynėms nepritarė ir Bažnyčios hierarchai (p. 272).

Nepatyrusiam skaitytojui gali susidaryti vaizdas, jog birželio pabaigoje – liepos mėnesį „žydų reikalus“ tvarkė vienos lietuvių institucijos – LAF’o vietos skyriai, apskričių bei valsčių laikinieji komitetai, savivaldybės policija, nes vokiečiai dirigavo iš užkulisių ir dokumentuose tai dažniausiai neatsispindi. Juk yra žinoma, kad birželio 25 d. su pirmaisiais vokiečių kariuomenės daliniais į Kauną atvyko ypatingosios operatyvinės „A“ grupės vadas brigadefiureris W. Stahleckeris, kuris inspiravo pirmuosius žydų pogromus. Birželio 25 d. Lazdijų apskrities laikinasis komitetas, vokiečių karo komendantui „pageidaujant“, nutarė „pavojingiausiuosius viešajai tvarkai“ žydus apgyvendinti barakuose (p. 242). O birželio 27 d. atvykęs į Antalieptę (Zarasų aps.) vokiečių dalinys pirmiausia įsakė vietos partizanams „sutvarkyti“ žydus (p. 179). Birželio 28 d. vokiečių kariuomenės lauko komendantas instruktavo, ką reikia daryti, Utenos apskrities lietuvių komendantą kpt. Kaletką (p. 263).

Europietiškoji visuomenė, kurios dalimi norime tapti, yra atvira visuomenė, atvira tiek supančiai aplinkai, pasauliui, tiek praeičiai, t. y. istorijai. 1941 m. vasaros įvykiais vakariečių nenustebinsim: jie seniai žinomi ne tik tyrinėtojams, bet ir platesniems visuomenės sluoksniams. Stebiname kitkuo: savo užsispyrimu slėpti ir neigti nemalonius praeities įvykius, įsitikinimu, jog dėl visų mūsų nelaimių kalti buvo priešai – rusai, sovietai, lenkai, vokiečiai (ar netaps jais ir amerikiečiai?), kas tik nori, bet ne mes patys. Idealių tautų, kaip ir žmonių, nėra. Net demokratiškiausios šių dienų tautos, amerikiečių, praeityje – indėnų genocidas, negrų vergovė, ilgalaikis Lotynų Amerikos tautų engimas, nešvarus karas Vietname. Lietuviai naujausiais laikais beveik visą laiką buvo valdomi svetimųjų, todėl daugiau buvo engiami ir mažiau turėjo galimybių skriausti kitus. Tačiau tai nereiškia, jog esame tik didvyrių ir kankinių tauta. Netolimoje mūsų praeityje – ne tik unikalus XIX a. vidurio blaivybės sąjūdis, ne tik jokių šešėlių neturinti XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios kova dėl lietuviškosios spaudos, mokyklos, katalikų tikybos, ne tik šaunios 1918–1920 m. nepriklausomybės kovos, ne tik viso pasaulio dėmesį patraukęs (geriausia prasme) 1988–1991 m. Sąjūdis, bet ir gėdingų ketvirtojo dešimtmečio pabaigos kapituliacijų virtinė, prieštaringi 1941 m. vasaros įvykiai ir dar kai kas. Tačiau kad ir kiek besižvalgytume į savo praeitį, neišvysime ten nei Stalino, nei Hitlerio.

Savikritiškumas – tai ne saviplaka, kaip kai kas mano, o žmogaus ir tautos dvasinio bei pilietinio brandumo rodiklis. Todėl reikia tik sveikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kuris ryžosi išleisti V. Brandišausko parengtą dokumentų rinkinį, svarbų ne tik istorikams, bet ir visuomenės pilietiškumo ugdymui.

Liudas Truska

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras