LGGRTC LOGO

 

KRONIKA

 

Kalbėsime apie Musninkų miestelyje ir jo apylinkėse esančias vietas, menančias laisvės kovas šioje Širvintų rajono dalyje.

Musninkų miestelio centre, priešais bažnyčią yra didelė aikštė. Joje buvo niekinami Musninkų apylinkėse žuvę partizanai. Aikštėje sovietiniais laikais buvo pastatytas paminklinis akmuo „tarybinių aktyvistų ir liaudies gynėjų“ atminimui. Šiuo metu paminklinis akmuo tebestovi, tačiau atminimo lentelė su įrašais nuimta.

Miestelyje išlikę trys pastatai, kuriuose buvo kalinami ir kankinami Musninkų miestelio bei jo apylinkių gyventojai. Raudonų plytų pastatas stovi pačiame miestelio centre. Jame gyveno stribų ir enkavėdistų viršininkai, vadovavę čekistinėms karinėms operacijoms prieš partizanus – tardymo skyriaus vadai Chiminas ir Batalovas. Šiame pastate vienu metu buvo NKVD būstinė ir tardymo kabinetai. Vėliau jame gyveno Musninkų milicijos viršininkas Ryžkovas. Šiuo metu pastate įsikūręs Taupomojo banko Širvintų skyriaus filialas.

Kiti du pastatai yra Gelvonų gatvėje. Viename iš jų – dabartinės Musninkų mokyklos pagalbiniame pastate – Smetonos laikais buvo kalėjimas. Pokario metais čia buvo įrengta NKVD areštinė ir kalinami žmonės.

Kitas pastatas priklausė Musninkų viršaičiui Jonui Bareikai. Baigiantis karui J. Bareika su šeima pasitraukė į Vakarus, o pastate 1944 m. įsikūrė stribai, vadovaujami Petro Stankevičiaus. Dabar čia veikia miestelio vaikų darželis.

Visi stribai, žuvę mūšiuose su partizanais, buvo iškilmingai laidojami naujosiose Musninkų kapinėse. Jose pastatytas paminklas su tokiu įrašu: „AMŽINA ŠLOVĖ LIAUDIES GYNĖJAMS“, virš kurio puikuojasi penkiakampė žvaigždė. Prie kiekvieno kapo – paminklinės plokštės su iškaltomis pavardėmis. Skaitydami sužinome, kas buvo tie, kurie slopino Lietuvos partizaninį judėjimą, suiminėjo, kankino ir trėmė žmones į Sibirą ir lagerius: Edvardas Baronas, Česlovas Cesiūnas, Adolfas Motiejūnas, Jonas Zdanauskas, Juozas Mečkauskas, Vladas Stankevičius, Jonas Janušis, Juozas Dimševičius, Juozas Zdanauskas.

Šių kapinių centre palaidoti Lietuvos savanoriai, žuvę 1919–1920 m. Jų kapas aptvertas metaline tvorele, viduryje pastatytas teraco paminklas ir 8 savanorių kryželiai. Pagrindinėje paminklo dalyje iškaltas įrašas: „ČIA ILSISI / NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE ŽUVĘ / 4 P. P. EILINIS JONAS VILAS 1919 / KAIŠIADORIŲ KOM. KAREIVIS / J. RAČINSKAS 1919 XI.15 / ATS. BAT. EILINIS J. TROCKIS 1919 IX.15 / 4 P. P. KAREIVIS J. KAZLAUSKAS 1920 XI.16 / 4 P. P. EILINIS KAZYS MURKA 1920 XI.22 / 4 P. P. KAZYS MONKA 1920 XII.16 / I P. P. KAREIVIS K. MASIULIS 1919 / LIETUVOS KARIUOMENĖS / NEŽINOMAS KAREIVIS 1919 / 4 P. P. KAREIVIS / JUOZAS KIRDULIS 1920 XII. 16“.

Kitos – senosios – kapinės padalytos į dvi dalis: dešinėje anksčiau buvo ir dabar laidojami Musninkų miestelio ir jo apylinkių gyventojai, kairėje palaidoti Pirmajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kareiviai. Ši kapinių dalis labai apleista. Iš po žemės matomos tik antkapinių kryželių viršūnės. Šioje kapinių dalyje pokario metais buvo užkasti žuvę Didžiosios Kovos apygardos partizanai:

Juozas Norkus-Kerštas. Gimė 1905 m., gyveno Pigonių k., Musninkų vlsč. Dirbo Musninkų pradžios mokyklos vedėju. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, aktyviai įsitraukė į partizaninį judėjimą, tapo būrio vadu. 1944 m. rugsėjo 1 d. buvo suimtas, tačiau pabėgo iš areštinės ir grįžo vadovauti partizanų būriui. 1945 m. kovo 10 d. J. Norkus su partizanais Feliksu Jakiūnu ir Justinu Vilkevičiumi užėjo į našlės Sakalauskienės sodybą Kaimynėlių kaime. Nespėjus partizanams net atsisėsti, pasigirdo beldimas į duris. Partizanai pasislėpė ant namo aukšto. Sodybą puolė Musninkų stribai, vadovaujami Chimino. Jie ėmė ieškoti partizanų. Stribams lipant ant aukšto, partizanai atidengė ugnį. Užvirė kautynės. Partizanai buvo gerai ginkluoti. Negalėdami jų pasiekti, stribai padegė namą. Partizanai atsišaudydami bandė išsigelbėti nuo ugnies. Mūšyje buvo nušautas J. Norkus, sužeistas F. Jakiūnas. Partizanui J. Vilkevičiui pasisekė pabėgti. Žuvusiojo J. Norkaus-Keršto palaikai buvo išniekinti, vėliau užkasti anksčiau minėtose kapinėse. 1989 m. buvęs tremtinys Juozas Motiejūnas savo lėšomis pastatė antkapinį juodo šlifuoto granito paminklą šio partizano atminimui. Paminkle iškaltas įrašas: JUOZAS / NORKUS / MOKYTOJAS PARTIZANAS / ŽUVĘS 1945.03.14“.

F. Jakiūnas buvo atvežtas į Musninkų NKVD areštinę. Vėliau nuteistas ir išvežtas į lagerį.

Julius Garbatavičius-Šaltis. Gimė 1914 m., gyveno Pigašių k. Dirbo Vileikiškių kaime pieno priėmimo punkte. Pokario metais tapo Didžiosios Kovos apygardos partizanų būrio vadu. 1945 m. gruodžio 8 d. J. Garbatavičius užėjo į Gatelių sodybą Pigašių kaime. Tuoj apie tai buvo pranešta stribams, ir jie pradėjo supti kaimą. Tuo metu J. Garbatavičius buvo daržinėje. Kilus kautynėms, buvo nukautas vyr. seržantas Podkovyrovas. J. Garbatavičius, pasinaudojęs tarp stribų kilusia panika, šoko iš daržinės ir puolė bėgti Širvintos upės link. Čia susidūrė su kita stribų grupe. Partizanas atidengė ugnį, tačiau kautynių metu buvo sužeistas. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino. Jo palaikai buvo atvežti į Musninkus, išniekinti ir užkasti. Prasidėjus Atgimimui partizano J. Garbatavičiaus žmona kapinėse simbolinėje kapavietėje pastatė antkapinį juodo šlifuoto granito paminklą, kuriame iškaltas įrašas „GARBATAVIČIAI / JULIUS 1914–1945“. Tikrąją užkasimo vietą žymi pasodintas ąžuoliukas ir 1997 (ar 1998 m.) pastatytas metalinis juodai dažytas kryžius, kuriame baltomis raidėmis užrašyta „AtA / Partizanas / Julius / Garbatavičius / ~ 1945.12.08“.

Savanorių ir partizanų kapai prižiūrimi ir tvarkomi, tačiau susidaro įspūdis, kad buvusių „liaudies gynėjų“ kapai kur kas labiau globojami.

Aplankėme Musninkų miestelį ir važiuojame link Kaimynėlių kaimo, kur žuvo partizanas J. Norkus-Kerštas. Šiuo metu tai krūmais ir medžiais apaugusi vieta.

Iš Kaimynėlių kaimo sukame į Pigašių kaimą. Vieta nepaprastai graži. Mažose, tyliose kapinaitėse pastatytas teraco paminklas čia palaidotiems partizanams. Tai DKA J. Norkaus-Keršto būrio partizanai, žuvę 1944 m. gruodžio 8 d. netoli Prienų ežero mūšyje su dviem šimtais kareivių ir stribų būriu:

Vytautas Rinkevičius, g. 1919 m., Narvydiškių k. gyventojas, partizanas nuo 1944 m. spalio mėn.

Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla, g. 1920 m., Narvydiškių k. gyventojas, partizanas nuo 1944 m. pab.

Stasys Šatas, Antano, g. 1923 m., Narvydiškių k. gyventojas.

Paminkle yra žuvusių partizanų nuotraukos. Po jomis – atminimo lentelė su įrašu: „RINKEVIČIUS / VYTAUTAS 1919 / NAIDZINAVIČIUS / VYTAUTAS 1920 / ŠATAS / STASYS 1923 / ŽUVO 1944 UŽ TĖVYNĘ“. Antkapinį paminklą pastatė žuvusių partizanų seserys Karolina Naidzinavičiūtė-Kupčiūnienė ir Zosė Rinkevičiūtė-Vaitulevičienė.

Kartu su minėtais partizanais žuvo dar keturi partizanai, iš jų du – vokiečių kareiviai. Jų palaikai buvo palaidoti mūšio vietoje, tačiau paminklo čia užkastų partizanų atminimui nėra.

Paliekame ramias kaimo kapinaites ir važiuojame į Vindeikių kapines. Jos taip pat labai gražioje vietoje, pušyne. Tik įėję pro vartus, kairėje pamatome gražų paminklą. Tai rausvo lauko akmens ir metalinio kryžiaus kompozicija čia palaidotiems DKA apygardos Žalio Velnio rinktinės Šerno būrio partizanams. Metalinėje atminimo lentelėje – visų čia palaidotų partizanų pavardės.

Paminklą 1990 m. liepos 21 d. pašventino Musninkų parapijos klebonas Leonas Smalinskas.

1945 m. vasario 4–5 d. naktį didelis DKA partizanų būrys apsistojo Pigonių kaime. Apie tai buvo pranešta Musninkų stribams, kurie tuoj pat apsupo kaimą. Kilus mūšiui žuvo J. Misiūno-Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė, trys partizanai buvo sužeisti. Mūšyje žuvo devyni stribai, tačiau jų vadas Petras Stankevičius buvo pasislėpęs ir liko gyvas. Po mūšio jis nubėgo į Musninkus ir visus enkavėdistus sukėlė ant kojų. Buvo iškviesta įgula iš Širvintų. Apie du šimtai kareivių ir enkavėdistų, vadovaujami Musninkų NKVD viršininko Chimino, išvyko į Pigonių kaimą, tačiau ten jau nieko nebuvo, todėl visi pasuko atgal į Širvintas Vindeikių ir Družų kryptimi. Tą dieną buvo labai bjaurus oras, Vindeikių kaimo partizanai, vadovaujami Juozo Naraškevičiaus-Šerno, penkiese ramiai tarėsi Naraškevičiaus troboje. Staiga pro langą pamatė einančius kareivius ir enkavėdistus. Partizanai bandė bėgti, manydami, kad per šlapdribą jų niekas nepastebės. Deja, jie buvo pastebėti ir visi žuvo. Jų palaikai buvo išniekinti prie Vindeikių kaimo mokyklos. Po kelių dienų kaimo gyventoja Emilija Jankūnaitė, būdama šluba, išdrįso nueiti į Musninkus pas NKVD viršininką Chiminą prašyti leidimo palaidoti žuvusiuosius. Chiminas leidimą davė ir partizanai buvo palaidoti Vindeikių kaimo kapinėse.

1945 m. vasario 6 d. žuvo:

Juozas Naraškevičius-Šernas, g. 1894 m. Vindeikių k. Buvo Lietuvos savanoris, dalyvavo kautynėse dėl Lietuvos nepriklausomybės. Nuo 1944 m. J. Misiūno-Žalio Velnio būrio partizanas. Vėliau paskiriamas partizanų būrio, veikusio Musninkų apylinkėse, vadu.

Česlovas Aniūkštis-Karvelis, g. 1923 m.

Ignas Adomavičius-Tauras, Jono, 30 metų amžiaus, Vindeikių k.

Juozas Naraškevičius, Motiejaus, g. 1921 m. Vindeikių k.

Petras Bereznauskas-Liūtas, g. 1922 m. Kaimynų k.

Kitame numeryje keliausime į Zibalų seniūniją ir aplankysime Rubikonių kaimą, Šešuolių ir Kiauklių kaimo kapinaites.

Rūta Trimonienė

*Pradžią žr. žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ 1998 m. 1(3) ir 2001 m. 1(9) numeriuose

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-07-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras