LGGRTC LOGO

 

Kristina Garalevičiūtė. Vėliava

 

Suskambėjo skambutis. Visi linksmai suklego, susidėjo vadovėlius į kuprines ir kaip bitės iš avilio pradėjo veržtis pro duris. Pamačiusi paskutiniųjų nugaras, sujudau ir aš. Vangiai pakilau iš suolo ir išėjusi prigludau prie vėsaus sienos mūro.

Buvo saulėta spalio diena. Žiūrint į giedrios nuotaikos apimtus draugus, buvo nelinksma. Kamavo nerimas, kažkokia bloga nuojauta. Neramu dėl draugų, dėl artimų žmonių, dėl mokyklos. Pati sau nieko negalėjau paaiškinti. Kasdien miestelyje sklandė gandai, kad rusų valdžia padarė tą ir aną, ir dar kažką ketina padaryti. Gyventojai negalėjo žinoti, tai bus gerai ar blogai. Kas laukia miestelio gimnazijos – niekas negalėjo pasakyti.

– Kodėl tokia susimąsčiusi? Atsitiko kas? – Krūptelėjau išgirdusi Aldonos balsą.

– Ne, nieko, šiaip galvojau, – atsidususi tariau. – Nelinksma, ir tiek.

– Dėl ko? Dėl šitų? – ir parodė žvilgsniu į kartu einančius Alfonsą ir Algirdą. Neseniai jie įstojo į komjaunimą, tapo „komsomolecais“, taip juos vadino miestelio gyventojai. Kodėl jie įstojo, daug kam buvo neaišku. Gal tikėjo tuo, ką sakė rusų valdžia, o gal bijojo dėl savo ateities. Gimnazistai žiūrėjo į juos kiek pašaipiai, bet šitas jų poelgis neatrodė smerktinas. Juo labiau kad naujoji valdžia leido moksleiviams dalyvauti šokiuose iki paryčių, vaikščioti mieste ir po dešimtos vakaro, gimnazijoje nebuvo dėstoma tikyba, nebereikėjo melstis prieš pamokų pradžią. Daug kam tai patiko.

– Norėjau tau pasakyti, kad šį rytą buvau sutikusi Beną. Sakė, jog šeštadienį buvo šokiuose, o ten rado beveik visą gimnaziją. Išsiskirstė tik paryčiais.

– Jeigu jiems smagu...

– Kas tau yra? Ko tokia paniurusi? Nepatinka, kad kiti į šokius vaikšto? – klausinėjo Aldona.

– Ne, žinai, nesmagu ir tiek. Aldut, man neramu, jaučiu kažką negero.

– Na, kas gali atsitikti? Pašoks ir viskas. Tu manai, kad taip yra tik tau vienai? Visiems nesmagu dėl to, ką ruskiai čia išdarinėja. O jaunimas nueina į šokius, pasilinksmina, vis lengviau bent vieną vakarą.

Skambutis į kitą pamoką. Bus Krauso pamoka – vokiečių kalba. Keista, bet šis dalykas gimnazijoje tebedėstomas. Daug kas manė, kad vietoj jo bus mokoma rusų kalbos, bet ne, paliko. Kalbama, kad rusai dabar geri draugai su vokiečiais, gal todėl šį dalyką paliko. Gal todėl ir Krausas jautėsi kiek laisviau negu kiti mokytojai. Pastarieji tapo uždaresni, tarsi kokį šydą nešiojo slėpdamiesi nuo mūsų žvilgsnių ir juoko.

– Guten Tag! – pasisveikino įėjęs į klasę ir visiems nusišypsojo.

Pamoka buvo įprasta. Trumpai aptarėme temą ir užduotis. Kalbėdamasis su mumis, mokytojas nepastebimai užvedė gramofoną ir uždėjo plokštelę. Kurį laiką klasė dar šurmuliavo, bet staiga visi nuščiuvo ir ėmė klausytis. Vokiškai dainavo lietuvišką dainą „Eina našlaitėlė keleliu verkdama“. Klasėje buvo tylu, ir ta tyla išreiškė tai, ką mes jautėme, kokie esame pasimetę ir įskaudinti.

Eina našlaitėlė,
Keleliu verkdama,
Stovi, stovi žalia liepa
Šalia vieškelėlio,

Vai liepa liepele,
Liepele žalioji,
Ar nebūtai, žalia liepa,
Man už motinėlę?

Neturiu kojelių,
Nei baltų rankelių,
Aš neturiu, žalia liepa,
Nei meilių žodelių.

Ta diena iš tikrųjų buvo kitokia. Ne tokia, kaip mokslo metų pradžios diena. Tą kartą mus pribloškė tai, kad vietoj įprastos „Tautiškos giesmės“ reikėjo užtraukti „Internacionalą“. Taip sužinojome du dalykus: kad Lietuvos himnas pakeistas kitu ir kad jį giedoti moka tik Taiba Kelcaitė. Mus tai nustebino, ir per ceremoniją daugiau klausėmės ir žiūrėjome, kaip Taiba, pritariant gramofoniniam orkestrui, viena gieda rusišką himną.

***

Pabudau. Rytas galėjo būti įprastas, jei ne tai, kad išaušo lapkričio 7-oji. Rusų revoliucijos metinės. Gimnazijoje buvo rengiamasi paminėti mums visai svetimą šventę, visi tai suprato ir ruošėsi jai be didelio entuziazmo.

Miestelyje buvo jaučiama šiokia tokia šventinė nuotaika. Kažkur plyšojo garsiakalbis, buvo grojami rusiški maršai ir dainos. Kai kuriuose namų languose buvo iškabinti Stalino portretai, papuošti raudonais kaspinais. Miestelio centre plevėsavo raudono audeklo gabalas, ant kurio baltomis raidėmis rėkė užrašas, kad šiandien yra minimos revoliucijos 23-iosios metinės.

Klasėje visi tylėjome. Lionė žiūrėjo pro langą. Bronius ir Jurgis apie kažką pašnibždomis kalbėjo. Staiga visi sužiuro į prasivėrusias duris lyg į išsigelbėjimą nuo nejaukios tylos. Į klasę įžengė auklėtojas Senikas. Jis mums liepė eiti į lauką, į aikštę priešais gimnaziją. Pakeliui iš pakabintų ta proga paveikslų mums šypsojosi Leninas, Stalinas, o plakatai mus kvietė eiti į šviesų rytojų. Kieme bandėme išsirikiuoti, o prieš mus stovintys gimnazijos mokytojai sekė mūsų veiksmus nė kiek nesijaudindami dėl pernelyg ilgai užsitęsusio šurmulio.

Triukšmas dar sustiprėjo. Iš pradžių nelabai supratau, kas vyksta, bet mano žvilgsnis užkliuvo už gimnazijos stogo. O ten... Dieve! Plevėsuoja Trispalvė! Sutrikę mokytojai negalėjo suprasti, kodėl kilo erzelynė, bet mūsų entuziazmas, vėliavos link ištiestos rankos privertė ir mokytojus pažvelgti į mokyklos stogą. Tai, ką jie pamatė, buvo galima išskaityti veiduose. Juose buvo ir džiaugsmo, ir skausmo, ir nuostabos, ir išgąsčio. Kas dabar bus? Vieni šypsojosi, kiti sunkiai gaudė orą, vis dar negalėdami patikėti tuo, ką mato. Po kurio laiko kažkas ėmė mus rikiuoti į koloną ir vedė į miestelį, bet mūsų galvos vis dar buvo nukreiptos į gimnazijos pusę, kur ant stogo plevėsavo mūsų trispalvė vėliava.

***

Gandas apie iškeltą vėliavą akimirksniu pasklido po miestelį. Deja, žmonės, užsimanę ją pamatyti, gavo nusivilti – labai greitai ją nukabino. Visi svarstė, kas galėjo tai padaryti. Nuomonių buvo visokių. Gimnazistams taip pat rūpėjo, kas iš mokinių, o gal ir mokytojų, galėjo tai padaryti.

Aš, Aldutė, Lionė, Irena ir Bronė sėdėjome ant suoliuko priešais gimnaziją. Atrodo, perkratėme visus mokinius ir mokytojus, šiaip pažįstamus. Atbėgo klasės draugas Maušas Baneris. Atrodė labai susirūpinęs.

– Žinot, ką aš išgirdau? – pranešė. – Mokytojai spėja, kad tai Mockienės darbas. Į gimnaziją buvo atėję milicininkai ir dar keli nematyti žmonės, kiekvieną mokytoją tardė.

Judita Mockienė buvo mūsų istorijos mokytoja. Nelabai galėjome patikėti tuo, ką Maušas sakė. Mockienė visada buvo santūri, rami moteris, nors kartais pasakydavo apie naująją valdžią tokių žodžių, kad dažnam per nugarą nubėgdavo šaltukas. Prisiminėme mokslo metų pradžioje ištartus jos žodžius šokių metu: „Tai ką, palaidojot Tėvynę su džiaugsmu ir triukšmu, kaip kadaise romėnai?! Šį vakarą, lietuvaitės, šoksit Lietuvos laidotuvėse!“ Tą vakarą ji buvo susijaudinusi, o Stefos Baldauskaitės, vienos geriausių ir gerbiamų mokinių, prašė, kad pakalbintų draugus ir paprašytų neiti tą vakarą į rengiamus šokius.

Visa tai prisiminus, tapo neramu.

– Jeigu tai tiesa, jūs tik pagalvokit, kas jai gali būti! Už tokį poelgį gresia dideli nemalonumai.

***

Vėliau gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Mokytoją Mockienę ir keturis berniukus, kuriuos įtarė iškėlus vėliavą, valdžia, atrodė, pamiršo. Bet gruodžio šeštąją mokykloje nepasirodė keturi įtartieji gimnazistai – Vytautas Butkus, Liudas Karpis, Eugenijus Merkys ir Pranas Jokubauskas. Kaip paaiškėjo vėliau, naktį jie buvo suimti ir išvežti į Raseinių kalėjimą.

Sausio pradžioje mokyklą paliko mokytojas D. Petrauskas, o vasario 17 dieną – ir A. Krausas. Petrauskas išvyko į kitą miestą, o Krausas – į Vokietiją.

Vasario mėnesį sužinojome, kad mes, 9 s klasė, laikysime egzaminus su 10 s klase. Ėmiau mokytis stropiau. Tai man padėdavo užsimiršti ir nebe taip jautriai reaguoti į tai, kas vyksta Kelmėje ir aplink ją. Europoje siautėjo karas... Mūsų laukė dvylika egzaminų.

Birželį suėmė ir išvežė mokytoją Juditą Mockienę.

***

Šviesi birželio naktis. Paskutinis susitikimas su klasės draugais. Devyneri mokslo metai, nutrintas mokyklos suolas, juoda lenta jau liko tik atmintyje, o mūsų laukė nežinia.

Nepaisydami sunkumų ir draudimų, padarėme išleistuves, ėjome pasitikti aušros.

Kvietėme ir mokytojus, bet atėjo tik auklėtojas Juozas Senikas, mokytojai Kipras Ivanovičius ir Jonas Vadeikis. Susirinkome pušyne už miesto, padainavome, pasidalijome prisiminimais, pakalbėjome apie ateitį. Kažkam kilo idėja užrašyti mūsų planus ir svajones, įdėti popieriaus lapą į butelį ir užkasti po medžiu.

Jau buvo visai šviesu, kai pakilome eiti namo. Iki miesto keliavome drauge, susikibę už rankų kaip broliai ir seserys. O ten, toli, už miško, kažkas dundėjo ir žaižaravo.

Dieną mus užklupo karas.

***

Šis pasakojimas paremtas tikrais faktais. Tai įvyko Kelmėje 1940 metais. Trispalvė tikrai buvo iškelta ant Kelmės gimnazijos (dabar – Kelmės miesto savivaldybės pastatas) stogo. Keturi jaunuoliai, kurie įtarti tai padarę, buvo uždaryti į Raseinių kalėjimą. Prasidėjus karui, jau kitą dieną iš Raseinių vežami į Šiluvą, V. Butkus ir L. Karpis pabėgo, slapstydamiesi grįžo į Kelmę. Apie E. Merkį nuo to laiko niekas nieko negirdėjo. P. Jokubausko likimas taip pat nežinomas. Po karo V. Butkų vėl suėmė, ir jis kalėjime mirė.

Mokytoja Judita Mockienė 1941 m. birželio 14 d. kartu su vyru ir trimis mažamečiais vaikais buvo ištremta į Sovietų Sąjungos gilumą, į Komiją, Syktyvkarą. Ten šeima patyrė daug vargo. Po karo pas tuberkulioze sergančią mokytoją nuvyko Kelmės pradinės mokyklos mokytoja Petronėlė Laugalytė ir slapčia parsivežė visus tris jos vaikus. Po kelerių metų nelegaliai į Lietuvą grįžo ir pati J. Mockienė. Apsigyveno Kaune, kur 1950 metais mirė.

Mokytojas A. Krausas karo pradžioje repatrijavo į Vokietiją. Gyvenimo audros jį nubloškė į Argentiną, ten jis ir mirė.

Mokytojas J. Senikas karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, vėliau gyveno JAV. Ten jį lankė buvęs mūsų herojų klasės draugas V. Radavičius. Mokytojas geru žodžiu minėjo buvusius auklėtinius.

Garbaus amžiaus mokytojas K. Ivanovičius karo metais mokytojavo gimnazijoje, bet 1949 metais kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Ten mirė.

Mokytojas J. Vadeikis ilgai mokytojavo Kelmėje, vertė K. Majaus romanus. Jo vardu pavadinta viena miesto gatvė.

Pasakojimo herojė Zofija Kančiauskaitė-Kuprienė karo metais baigė Šiaulių prekybos technikumą, vėliau dirbo ir gyveno Anykščiuose. Mirė 1994 metais Anykščiuose.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras