LGGRTC LOGO

 

2-asis savisaugos batalionas. Faktai ir šmeižtai

 

Arūnas Bubnys, „Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8))

Tenka apgailėti, kad rimtas žurnalas „Genocidas ir rezistencija“ priima straipsnius, kurie pagrįsti KGB ir panašių archyvų duomenimis. Suimti ir kankinami iš bataliono pabėgę kariai pateikė tokius liudijimus, kokių KGB tardytojai panorėjo, svarbiausia – apkaltinti lietuvių batalionus holokausto nusikaltimais.

Šio straipsnio autorius turėjo progos apklausti buvusius šio bataliono karius Kanadoje, Anglijoje ir Australijoje, taip pat kuopos, kuri saugojo karo belaisvių stovyklą netoli Liublino miesto, karius.

1941 m. birželio 28 d. Vilniuje lietuviai sudarė iš 29-ojo Raudonosios armijos korpuso 1-ąjį, 2-ąjį ir 3-iąjį Lietuvos kariuomenės batalionus, kiekviename po 800 vyrų. Šie batalionai neturi ryšio su siunčiamu į Lenkiją 2-uoju pavadintu batalionu, nes jie performuoti keletą kartų. 2-asis batalionas sudarytas iš dviejų kuopų, atsiųstų iš Trakų, ir vienos – iš Naujosios Vilnios, kur jie saugojo didžiules buvusias lenkų kareivines. Tai įvyko spalio mėn., tad kaip bataliono kuopa galėjo dalyvauti rugpjūčio mėn. žydų sargybose? Atrodo, kad straipsnio autorius painioja su 251-uoju batalionu, kuris vėliau priskirtas prie 2-ojo bataliono, bet 95 proc. jo karių dezertyravo.

Atvykus batalionui į Lenkiją, viena kuopa paskirta eiti sargybas prie didžiulės SS karo belaisvių stovyklos, prie kurios gulėjo krūvos sušalusių belaisvių lavonų. Kasdien išmesdavo keliasdešimt naujų. Lietuviai tokių žiaurumų neištvėrė. Svarbiausia priežastis, kodėl batalionas po 10 mėnesių nuginkluotas ir uždarytas kariuomenės koncentracijos stovykloje prie Ukrainos sienos, buvo oficialus lietuvių atsisakymas darbe mušti rusų belaisvius.

Atvykus koncentracijos stovykla buvo tik pradėta statyti. Joks lietuvis karys niekad ten neįkėlė kojos. Ją saugojo tik vokiečiai SS smogikai. Lietuviai saugojo tik karo belaisvius, kurie daugiausia dirbo SS fronto tiekimo sandėliuose ir daržuose (vasarą). Karių liudijimu, trumpai prieš bataliono nuginklavimą į geležinkelio stotį darbui atvesdavo ir politinių kalinių (tarp jų žydų) komandas, kurias saugojo SS smogikai ar ukrainiečiai. Lietuvių būrys stovėjo išorinėse sargybose ir nieko bendro su darbo komandomis neturėjo. Ar už tai privaloma visam batalionui prikišti holokausto nusikaltimus?

Skaičiau mažą knygelę, kurią išleido KGB. Iš bataliono pabėgęs eilinis Stankevičius pila šmeižtus ir prasimanymus apie bataliono veiklą. Tai mielai priima istorikas Arūnas Bubnys. Ir dabartinės Lietuvos oficialūs sluoksniai tai priima kaip tiesą. Uždarymas į koncentracijos stovyklą žurnale pavadintas poilsiu. Iš stovyklos išgelbsti SS gen. ltn. Nebe. Pasak jo, jaunus vyrus galima pasiųsti į Rytų frontą.

Neteisingai aprašomi bataliono karių pabėgimai prieš išsiunčiant į Rytų frontą. Pabėgo veik visi į 2-ąjį batalioną paskirti 251-ojo bataliono kariai. Iš 2-ojo pabėgo tik šeši. Pagal Himmlerio štabo įsakymą po bėgimų batalionas turėjo būti išrikiuotas ir kas trečias paimtas sušaudyti. Išgelbsti tas pats SS gen. Nebe, kuris vėliau pats dalyvavo sukilime prieš Hitlerį ir buvo sušaudytas.

Klaidingai aprašomi bataliono, pasiųsto į Sebežo–Opočkos sritį, uždaviniai. 20-oji rusų armija pralaužė vokiečių fronto ruožą ir susijungusi su 30 tūkst. rusų teroristų (vad. partizanais) veržėsi Latvijos link. Dalis 20-osios vokiečių pėstininkų motorizuotosios divizijos su priešlėktuvine, prieštankine ir lauko artilerija, latvių, estų ir vienas lietuvių batalionas (2-asis) su 1-osios oro divizijos bombonešiais įsiveržimą sunaikino. Batalionas keletą kartų buvo įveltas į kautynes. Žuvo j. pusk. Kondratavičius ir eilinis Pragulbickas. Sužeistieji išvežti lėktuvais į Latviją. Lietuviai nedalyvavo jokiose civilių gaudynėse. Tai atliko specialiosios SS ir vermachto komandos.

Bataliono kovos su rusų ir lietuvių bolševikų formuotėmis aprašytos paviršutiniškai, beveik nieko nepasakyta. Praleisti visi sunkūs susirėmimai ir atakos. Bataliono vyrai daugiau kaip 50 kartų dalyvavo pasalose ir ginkluotuose susirėmimuose. Vien Lietuvos pasienio Adutiškio kapuose liko amžiams gulėti 30 vyrų. Jų kapus sunaikino lietuvių bolševikai. Iš viso kautynėse žuvo daugiau kaip 50 karių ir kas antras trečias bataliono karys nešiojo juodus sužeidimo ženklus – tai reiškė, kad jie buvo sužeisti kautynėse ir paguldyti į karo ligonines.

Sunkios kautynės vyko Antanų miške. 1944 m. gegužės 1 d. dvi bolševikų brigados iš Kazėnų miškų puolė Vasiūnuose 2-ąją kuopą. Priešas buvo atmuštas. 3-iosios kuopos atsparos punktą Petručiuose (netoli Lentupio) didvyriškai gynė eilinis D. Po padegtu namu bunkeryje, žuvus kulkosvaidininkui ir skyrininkui, kitus 2 sunkiai sužeidus, jis nuo angos prie angos bėgdamas šaudė ir išsilaikė dvi valandas prieš Sovietų Sąjungos didvyrės Anuškos vadovaujamą rusų brigadą, kuri atvažiavo 50 rogių. Pasak gyventojų, bolševikai nusivežė 19 rogių sužeistų ir užmuštų. Bolševikai pabėgo, išgirdę j. pusk. V. būrio šaudymus ir kylančias į dangų raketas.

2-asis lietuvių batalionas, sudarytas iš Lietuvos kariuomenės būtinosios tarnybos karių (taip pat 29-ojo šaulių korpuso), tapo elitiniu kovos daliniu. Už pasižymėjimą kovose jam suteiktas „F“ (fronto) bataliono vardas. 19 vyrų apdovanoti Geležiniais ir karo nuopelnų kryžiais su kardais.

Batalionas niekad nedalyvavo civilių gaudynėse. 1943 m. spalio mėn. vokiečių, latvių ir estų daliniai gaudė jaunus žmones darbams į Vokietiją. Bataliono štabas paslėpė apie 40 jaunų lietuvių, kuopų bunkeriuose buvo dvigubai tiek kuopų vyrų, net ir lenkų ir gudų jaunimo. Vokiečiams tai buvo žinoma, bet jie nedrįso užkabinti.

Apgailiu, kad žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ bendradarbis Arūnas Bubnys vartoja bolševikų nukaltus savisaugos dalinių pavadinimus. Didelė dalis batalionų kovojo vermachto ir liuftvafės lauko pėstininkų divizijose. Protestuoju, kad jūsų bendradarbis bando įgrūsti 2-ąjį batalioną į karo nusikaltėlių eiles. Šie vyrai, prievarta palikti karinėje tarnyboje, vyko, kur aukštieji karininkai juos siuntė. Jokių karinių nusikaltimų jie nevykdė.

Henrikas Kudreikis,
buvęs Antrojo pasaulinio karo
oficialus korespondentas


Atsakymas ponui H. Kudreikiui

Ponas H. Kudreikis pateikė įdomios ir naujos informacijos apie 2-ojo policijos bataliono veiklą Antrojo pasaulinio karo metais. Ypač tai pasakytina apie šio bataliono kovas su sovietiniais partizanais 1943–1944 m. Už tai esu p. H. Kudreikiui dėkingas. Istorikai nėra visažiniai ir visagaliai. Atlikdami tyrimus jie remiasi išlikusiais archyviniais dokumentais, įvykių liudytojų prisiminimais, istorine literatūra. Jei savo straipsnyje neaptariau kokių nors įvykių ir faktų, tai padariau ne iš blogos valios, o dėl to, kad apie juos man nepavyko surasti jokios informacijos. Ko istorikas nežino, to jis ir negali parašyti. Istorikams svarbūs visi informacijos šaltiniai. Man svarbūs ir p. H. Kudreikio nemėgstami KGB archyviniai dokumentai. Jei pastarieji nebūtų išlikę, mūsų žinios apie pokario partizanų pasipriešinimą, KGB terorą, taip pat apie policijos batalionų veiklą būtų daug skurdesnės. Pono H. Kudreikio pateikta informacija taip pat būtų kur kas patikimesnė, jeigu jis būtų įvardijęs šios informacijos šaltinius, o nesirėmęs anoniminių buvusių 2-ojo bataliono kariškių pasakojimais. Norint su kažkuo viešai diskutuoti, reikia atskleisti turimos informacijos šaltinius: šiuo atveju įvardyti buvusių kareivių pavardes, vardus, laipsnius, tarnybos batalione laiką ir t. t. Tik tokio pobūdžio informaciją galima tikrinti kitais informacijos šaltiniais ir bandyti nustatyti tiesą. Dabar gi belieka tikėti arba netikėti p. H. Kudreikio pateiktomis žiniomis.

Autorius ne su visais p. H. Kudreikio pateiktais faktais ir teiginiais sutinka. Pvz., p. H. Kudreikis teigia, jog 1941 m. birželio pabaigoje buvo suformuoti trys batalionai (tarp jų ir 2-asis), kurie esą neturėjo jokio ryšio su išsiųstu į Liubliną 2-uoju batalionu. Pats p. H. Kudreikis čia pat rašo, jog 1941 m. birželio mėn. suformuoti batalionai buvo kelis kartus performuoti. Mano žiniomis, 2-ojo bataliono užuomazgos siekia 1941 m. liepos vidurį, kai vokiečių komendanto plk. ltn. Adolfo Zehnpfennigo nurodymu buvo suformuotos Vilniaus atstatymo tarnybos (VAT) saugos, tvarkos ir darbo tarnybos (žr.: LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 223, l. 2–3). Jau tuo metu tvarkos tarnybos kuopų vadais buvo kpt. Aleksandras Kazakevičius ir ltn. Ignas Račkus. Kiek vėliau pirmasis tapo 2-ojo bataliono vadu, o antrasis – to paties bataliono kuopos vadu. 1941 m. rugpjūčio 1 d. VAT tvarkos tarnyba buvo pavadinta 2-uoju batalionu. Pirmuoju 2-ojo bataliono vadu tapo gen. št. plk. ltn. Petras Vertelis (žr.: ibid., b. 261, l. 175). 1941 m. rugpjūčio 18 d. įsakyme Nr. 6 Vilniaus atstatymo tarnybai nurodyta, kad VAT tvarkos tarnybą sudaro 4-oji kuopa (vadas kpt. A. Kazakevičius), kurioje buvo 119 žmonių, ir 5-oji kuopa (vadas ltn. I. Račkus), kurioje buvo 110 žmonių (žr.: ibid., b. 226, l. 119–146). Taigi 1941 m. rugpjūčio viduryje 2-ojo bataliono branduolys jau egzistavo. Galutinai 2-asis batalionas buvo suformuotas 1941 m. spalio mėn., kai į jį buvo įtrauktas iki tol Naujojoje Vilnioje stovėjęs kpt. Antano Mėšliaus vadovaujamas dalinys. Dėl to p. H. Kudreikio teiginys, kad 2-asis batalionas negalėjo dalyvauti varant žydus į Panerius 1941 m. rugpjūčio mėn., kadangi jo dar nebuvo, nėra tikslus. Pono H. Kudreikio minimas 251-asis batalionas 1941 m. vasarą dar neegzistavo. Jis buvo suformuotas tik 1942 m. vasarą ir prie 2-ojo bataliono prijungtas tik 1943 m. vasario pradžioje (žr.: ibid., b. 236, l. 1). Šį kartą painiojasi pats p. H. Kudreikis, o ne straipsnio autorius. Masinės žydų žudynės Paneriuose prasidėjo jau 1941 m. rugpjūčio 12 d. Tiesiogiai žydus dažniausiai šaudė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys, tačiau į žudynes buvo įtraukti ir kai kurie Vilniuje tuo metų buvę lietuvių policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas. Net keliolika nuteistų buvusių šio bataliono kariškių patvirtina faktą, kad batalionas dalyvavo konvojuojant žydus iš Lukiškių kalėjimo į Panerius. Dalies nuteistųjų liudijimu, tarp bataliono kareivių atsirado savanorių, padėjusių ypatingojo būrio budeliams šaudyti mirčiai pasmerktus žydų vyrus, moteris ir vaikus. Buvęs bataliono kareivis Stasys Gricius apklausos metu paliudijo, kad 1941 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. beveik visas batalionas buvo nuvestas prie Lukiškių kalėjimo. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 1000 žydų vyrų ir moterų. 2-ojo bataliono kareiviai konvojavo žydus į Panerius. Miške buvo iškastos dvi didelės duobės. Atvarytiems žydams buvo įsakyta sugulti vienoje duobėje. Duobę apsupo bataliono kareiviai. Kuopos vadas ltn. I. Račkus paklausė kareivių, ar yra norinčių šaudyti žydus. Iš kuopos atsirado keletas savanorių. Jie buvo nuvesti prie kitos duobės, kurioje turėjo vykti šaudymas. Prieš šaudymą kareiviams buvo duota išgerti degtinės. Savanoriai bataliono kariai padėjo ypatingojo būrio nariams šaudyti žydus. Žudynės truko kelias valandas. Visi iš Lukiškių kalėjimo atvaryti žydai buvo sušaudyti (žr.: S. Griciaus 1969 m. gruodžio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1847, l. 83–86). 2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Paneriuose patvirtina ir šio bataliono kuopos vadas kpt. Antanas Mėšlius (jį p. H. Kudreikis turėtų gerai pažinoti). A. Mėšliaus liudijimu, 1941 m. spalio pabaigoje iš savisaugos dalinių vadovybės buvo gautas įsakymas skirti grupę kareivių ypatingam uždaviniui vykdyti. Šiam reikalui buvo skirta 2-ojo bataliono 3-ioji kuopa ir dalis kareivių iš kitų dviejų kuopų, iš viso apie 200 kareivių. Jie buvo nuvesti prie Lukiškių kalėjimo ir sustatyti dviem eilėmis prie kalėjimo vartų. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 2000 žydų: vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Batalionas konvojavo žydus į Panerius. Kareiviai suvarė pasmerktuosius į didelę duobę ir juos saugojo. Į Panerius atvažiavo apie 20 ypatingojo būrio vyrų, kuriems vadovavo A. Mėšliaus pažįstamas j. ltn. Balys Norvaiša. Ten pat buvo ir keli vokiečiai. Žydai grupėmis po keliolika žmonių buvo vedami į kitą duobę, ten nurengiami, iškratomi ir sušaudomi. Šaudė ypatingojo būrio nariai. Po pietų A. Mėšliui nepažįstamas asmuo pasiūlė kuopos kareiviams dalyvauti šaudant žydus. Iš A. Mėšliaus kuopos atsirado apie 10 savanorių. Jie šaudė žydus kartu su ypatingojo būrio nariais. Žudynėms pasibaigus, batalionas sunkvežimiais sugrįžo į kareivines (žr.: ibid., l. 194–196). Panašių liudijimų apstu.

2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Vilniuje liudijo ne tik KGB, bet ir autentiški to laikotarpio vokiečių dokumentai. Štai apsaugos policijos (Schutzpolizei) majoras ir tvarkos policijos vadas Vilniuje Maximilianas Stötzelis 1941 m. spalio 24 d. informavo savo viršininką SS ir policijos vadą Vilniuje apie čia esamas vokiečių ir lietuvių policijos pajėgas. M. Stötzelis rašo, kad Vilniuje šiuo metu yra penki policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas, kuriame tarnauja 18 karininkų ir 450 kareivių. Šalia įvairių sargybų visi šie batalionai yra naudojami beveik kasdien vykstančioms ypatingoms akcijoms (für die fast täglich stattfindenden Sonderaktionen (Juden)). Žr.: LCVA, f. R-658, ap. 1, b. 1, l. 15–18.

Taigi mano nuomonė šiuo klausimu lieka tokia pat kaip ir anksčiau. 2-asis lietuvių policijos batalionas 1941 m. buvo įtrauktas į masines Vilniaus žydų žudynes ir padėjo naciams vykdyti genocido nusikaltimus. Ateityje patarčiau p. H. Kudreikiui kuo mažiau protestuoti, bet daugiau argumentuoti.

Arūnas Bubnys

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras