LGGRTC LOGO

 

Agnė Petrauskaitė. Priesaika gyventi laisvai

 

Lėtai lėtai žingsniuoju miesto gatvėmis ir stebiuosi, kodėl praeiviai tokie prislėgti, susirūpinę. Nejaugi jie nors retkarčiais nesugeba pamiršti savo problemų? Ko jums, man nepažįstami žmonės, stinga? Būkite laimingi, juokitės kaip tie maži vaikai, kurių šypsenos nušviečia ūkanotą žiemos dieną it miniatiūrinės saulutės. Šias aš atpažįstu net apsuptyje sniego senių, kurių šalti, nors ir linksmi veidai neatstos šilumos ir meilės, spinduliuojančios iš žmogaus vidaus... Su pavydu žvelgdama į mažylių džiaugsmą, pati panūdau pasidžiaugti žiema. Todėl didelėmis didelėmis raidėmis ant balto, žemę klojančio patalo užrašau:

LIETUVA
LAISVĖ
KOVA

Pati nustembu: kodėl būtent šie žodžiai? Lietuva – tai mano ir visų mane supančių žmonių Tėvynė, kurioje gimėme, augome, pasensime ir mirsime. Čia mielas kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvienas žemės sprindis, nes jis aplaistytas lietuvio krauju, prakaitu ir ašaromis. Laisvė – ji lydi mus visą gyvenimą, suteikia jėgų, įkvepia noro kažko siekti, leidžia giliai giliai, pilna krūtine pajusti savo tėviškės kvapą, alsavimą. O kova? Kova neatsiejama nuo pirmųjų žodžių – tai už Lietuvą, jos laisvę privalome kovoti, stengtis, aukotis...

Tačiau snaigės nesustodamos sukasi, staiposi, plazdena, kol pagaliau nutupia ant žemės. Joms nė motais mano užrašas ant sniego: akimirka viena, antra, trečia ir – žodžių lyg nebūta. Trumpam nusimenu, bet vėl nusišypsau radusi išeitį. Žiema per silpna mane nugalėti: paimu baltą, gal net už sniegą baltesnį popieriaus lapą ir vėl išraitau tuos tris nepaprastus žodžius, kurių nesunaikins snaigės. Jos bejėgės prieš DOKUMENTĄ.

Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje, ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Net jei istorija – šiurpi teisybė, negalima jos atidėlioti ateičiai, užversti naštą tiems, kurie gyvens po mūsų. Dabar, ir nė akimirkos vėliau, reikia pažinti savo tautos istoriją, kuri – ne mitai, nuogirdos ar legendos. Ji – tikri faktai, apie kuriuos byloja rašytiniai šaltiniai – dokumentai.

Nors 1944–1953 m. laikotarpio dokumentų išliko mažai, tačiau retas nėra girdėjęs apie kovą po Antrojo pasaulinio karo. Šios kovos dalyviai – partizanai, kilnios sielos, stiprios valios ir drąsūs žmonės. Jie ilgai ir narsiai kovojo dėl Lietuvos laisvės, kuri buvo aukščiausias bei svarbiausias tikslas. Nepriklausomybė – tik ją jausdami partizanai pripažino gyvenimą, o egzistencijos be jos pajusti nė vienas netroško. Jau geriau pasukti pasipriešinimo okupacijai keliu...

Ir šis partizanų pasirinkimas buvo teisingas. Jei ne miškuose besislapstančių karių pasiryžimas, kažin ar dabar žinotume žodžio LAISVĖ prasmę. Tikriausiai vegetuotume po Sovietų Sąjungos „sparneliu“...

O juk partizanai galėjo gyventi kitaip: neatsisakyti asmeninių interesų, neaukoti šeimos, svajonių ir idealų. Jie galėjo tylėti, sutikti su primesta vergove ir pamiršti laisvės polėkį. Tačiau patriotas savęs apgaudinėti nemoka: geriau žūti, bet nepripažinti okupantų, neatsisakyti galimybės laisvai dirbti, mokytis, mylėti...

Ar mes kada nors iš tiesų suprasime, kokia didelė partizanų, tremtinių ir kitų, nepabūgusių kovos dėl savo krašto, auka? Lietuvai jie atidavė viską – save, todėl drąsiai galime teigti, kad laisvė – ją gynusių tautiečių siela. Tačiau mums nepriklausomybė – kasdienybė, todėl nesugebame širdimi pajusti Tėvynės laisvėje plakančios partizano ar tremtinio širdies...

Mums reikia kelrodės žvaigždės, kuri parodytų taką dėkingumo, sampratos, atminimo link. O ta žvaigždė – dokumentai, liudijantys, kokios kainos prieš pusę amžiaus pareikalavo mūsų turima laisvė.

Padėkos dokumentas
Lietuvos karininko Juozapavičiaus vardo partizanų būrio vadas A. Siaubūnas

   Vardo dienos proga partizanui A. Giržiniui pareiškiu padėką už drąsą ir sumanumą mūšiuose su okupantais ir jų pakalikais stribais. Dalyvavusiam mūšiuose Kudrėnų vietovėje, Panaros kaime, Barzdžiūnų kaimo gale, Kibyšių miško stovykloje, Živulciškės pakrašty.
    Už nuopelnus paskiriu partizaną A. Giržinį partizanų grupės vadu Šiaulėnų apylinkėse.

1945 m. birželio 13 d.

Siaubas

…Už lango šviečia saulė. Visomis vaivorykštės spalvomis žėri nuo stogų nutįsę varvekliai. Purus sniegas dengia kiekvieną namą, medį – visą žemę. Rodos, kad šį grožį nutapė talentingo dailininko teptukas. Bet čia vienintelė menininkė – žiema, kuriai padėkoju už galimybę matyti žodžiais neapsakomą gamtos vaizdą.

Kai žmogų supa nuostabūs, įspūdingi dalykai, jo širdyje gimsta begalinis džiaugsmas. Aš taip pat panorau visam pasauliui sušukti, kokia laiminga, nes gyvenu. Tačiau ištariau „ačiū“ tik savo tėvams, kurie man dovanojo gyvenimą. Gyvenimą be skausmo, ašarų, vergovės ir kančių… Bet tų, kuriems turėjau išreikšti didžiausią padėką už tai, kad esu laiminga, t. y. laisva, nepaminėjau. Ne dėl to, kad pamiršau, ne. Paprasčiausiai jaučiuosi per menka, nieko nenuveikusi. O gal maniau, kad žodžių per mažai? Juk trumpame „dėkui“ nesutalpinsi viso to, ką stuksi širdis…

Tačiau prieš 55 metus Lietuvos karininko Juozapavičiaus vardo partizanų būrio vadas Antanas Grušauskas-Siaubas deramai išreiškė padėką savo būrio kariui A. Giržiniui ir jį paaukštino. Tai liudija PADĖKOS DOKUMENTAS, kuriame nėra perdėtų, vadui netinkamų emocijų, tačiau pagyrimų negailima, o tai labai svarbu paprastam kovotojui dėl Lietuvos laisvės.

Kitaip ir būti negali. Juk paskatinimas, pritarimas, kad pasielgta teisingai, daug reiškia. O siekis atgauti nepriklausomybę, pasiryžimas viską paaukoti – ne klaida. Tai gražus ir kilnus troškimas, netgi ne troškimas – būtinybė, mat žmogus nepakenčia jokių suvaržymų. Ypač primestų įsibrovėlių okupantų, kurie nepajėgė suprasti laisvės svarbumo. Atėmę nepriklausomybę, jie iš lietuvio širdies išplėšė tai, ką šis labiausiai puoselėjo ir brangino… Todėl jeigu mes jaustumės dėkingi komunistams, būtume savo Tėvynės išdavikai ir niekintojai. O tokių „išverstaskūrių“ laisvės kovų laikais pasitaikydavo. Jie tikra priešingybė tauriems partizanams, dėl to buvo, yra ir bus neverti lietuvio vardo. Ne veltui partizanų vadas Siaubas dėkojo savo bendražygiams už pasipriešinimą tiems, kurie išsižadėjo Lietuvos. Tą patį turime padaryti ir mes, laisvi naujos kartos vaikai, nes už tai, ką turime, esame skolingi JIEMS – NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJAMS…

Persivertėlių dokumentas

Visiškai slaptai

Vidaus agento Vasario charakteristika

   Kalanta Kazys, Mato s., g. 1925 m. Lazdijų r., Leipalingio vls., Degėsių k., iš valstiečių vidutiniokų, išsilavinimas 5 kl., gyvena ten pat ir dirba privačiame tėvo ūkyje.
   Vokiečiams okupavus Lietuvos SSR, jis gyveno gimtinėje. 1944 m. vokiečių išvežtas į Vokietiją (Vakarų zoną), kur išbuvo iki 1947 m. kovo.
   Po repatriacijos grįžo į tėvynę, gyveno su tėvais, dirbo žemės ūkyje.
   1948 m. rudenį užmezgė ryšius su Dainavos apygardos Šarūno banditų rinktinės dalyviais ir pradėjo teikti jiems aktyvią pagalbą.      Vėliau, kaip raštingas žmogus, buvo pervestas dirbti banditų laikraščio „Laisvės varpas“ korespondentu, kur spausdino savo eilėraščius ir straipsnius slapyvardžiu Kovas, dėl to įgijo populiarumą pogrindyje.
   1949 m. spalį, sunaikinus gaują, su kuria palaikė ryšius, buvo areštuoti keli banditai ir paimti dokumentai, liudijantys apie jo ryšius su banditais.
   Bijodamas, kad bus demaskuotas ir areštuotas, Kalanta gyveno nelegaliai ir slapstėsi Varėnos r., Druskininkų valsčiaus teritorijoje.
   Įsitikinęs, kad jo padėtis beviltiška, 1949 m. gruodžio pradžioje Kalanta parašė laišką Druskininkų vls. MGB skyriaus viršininkui, apgailestavo dėl nusikalstamos veiklos ir žadėjo savo kaltę išpirkti naudingu darbu Sovietų valdžiai.
   Per numatytus žmones 1949 m. gruodžio 15 d. jam buvo paskirtas slaptas susitikimas, kuriame jis teisingai papasakojo apie savo nusikalstamą veiklą praeityje.
   Už atvirumą ir norą išpirkti savo kaltę Kalanta buvo užverbuotas agentu, pseudonimu Vasaris, ir pasiųstas užmegzti ryšių su banditų pogrindžiu.
   Vykdydamas mūsų užduotį pagal parengtą legendą, agentas po ilgo ir kruopštaus banditų patikrinimo buvo priimtas į gaują.
   Per trijų mėnesių buvimo gaujoje laiką Vasaris įgijo banditų ir Šarūno banditų rinktinės vado Diemedžio pasitikėjimą, tad šio jis buvo patvirtintas rinktinės štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko pareigoms.
   Vasariui esant gaujoje, įvyko keturi susitikimai, kurie buvo įvykdyti per jo rekomenduotą seserį, užverbuotą jam ryšininkę – Kvietkas.
   Darbe su mumis Vasaris charakterizuojamas teigiamai, raštingas, apsiskaitęs žmogus, turi polinkius literatūriniam darbui.
   Perspektyvus – drąsaus ir ištvermingo charakterio, nuovokus, išradingas. Greitai ir sumaniai orientuojasi naujoje aplinkoje.
   Sumanus, turi regimą atmintį. Užduotis perpranta greitai ir teisingai. Pareigingas.
   Per darbo su mumis laiką Vasaris nurodė 12 bunkerių vietas, kuriuose slepiasi iki 15 rinktinės štabo dalyvių ir jo apsaugos būrio banditų. Išvardijo apie 10 aktyvių banditų ir ryšininkų ir papasakojo apie jų priešišką veiklą.
   Agento Vasario duomenis patvirtina agentų Danko ir Žvaigždės pateikta medžiaga.
   Palaiko nuolatinį ryšį su apskrities MGB skyriaus viršininku. 1950 m. balandis

LSSR Varėnos apsk. MGB skyriaus viršininkas Pulkininkas (Vukolovas)

...Žmogus per savo gyvenimą patiria daugybę nusivylimų. Tačiau kiekvieną jų sukelia labai skirtingi dalykai: neteisingas pasirinkimas, nepasiektas tikslas, neišsipildžiusios svajonės... Bet aš manau, jog labiausiai nusivilia žmogus, patyręs, kad jo draugas – dviveidis.

Pamenu, turėjau nuostabią draugę, jai išliedavau širdį: guosdavausi užklupus nesėkmei, pasidalydavau džiaugsmu į duris pabeldus laimei, patyrusi kažką skaudaus, paramos ieškojau jos draugijoje... Laikui bėgant ėmiau draugei taip atvirauti, kad išsipasakojau slapčiausias svajones, nė nenujausdama, kuo ši už parodytą pasitikėjimą atsilygins. O sulaukiau ne tylėjimo ar supratimo, ne, o tokios žinios, kuri mane pribloškė ilgam: būdama mano geriausia drauge, ji geriausia draugė buvo dar vienam žmogui, kuriam pasakydavo viską, ką aš jai patikėdavau nuo A iki Ž...

Tai man buvo skaudžiausias smūgis, patirtas iš žmogaus, tačiau pasirodė menkniekis, kai išanalizavau PERSIVERTĖLIŲ DOKUMENTĄ. Šis byloja apie tikrąjį dviveidį, kuris nevertas vadintis žmogumi. Juk protaujanti, jaučianti ir mylinti būtybė nesugebėtų apsimetinėti.

Tačiau Kazys Kalanta sugebėjo. Paragavęs karčios partizano duonos, jis lyg ir suprato laisvės kovos svarbą, tačiau tapti didžiavyriu neturėjo jėgų. Mat jo asmeniniai interesai buvo aukščiau už Lietuvą, o su tuo nesutiktų nė vienas miškuose besislapstęs karys, nes jis išties visa esybe tikėjo nepriklausomybe alsuojančiu visaverčiu tautos ir Tėvynės gyvavimu.

Tokių apgavikų persivertėlių – vienetai, bet prieš penkiasdešimt metų jų daroma žala kur kas labiau žlugdydavo. Juk ne vienas narsus laisvės gynėjas iškeliavo Anapilin taip ir neatlikęs to, ką padaryti buvo pasiryžęs. O kiek dorų partizanų morališkai paveikė žinia, jog vienas iš bendražygių – sukčius, pardavęs draugus. Ir tik tam, kad išsaugotų savo gyvybę, patogų gyvenimą. O gal tai tik silpnavališkumo aktas. Susvyravai, išsigandai kankinimų ir tapai kagėbistų vergu...

Bandau ieškoti atsakymo, kodėl ne visiems lietuviams buvo brangi Tėvynės ir jos žmonių laisvė. Gal einantys per pasaulį koja kojon su apgaule – kvaili, negabūs, tušti?.. Nusivyliau supratusi, kad daugelis galėjo būti ištikimi patriotai, sugebantys prisitaikyti prie aplinkybių, aplink pirštą apsukti priešą. Tačiau jis nusprendė stengtis savo, o ne Lietuvos labui... Skaudu... Bet gal jiems kagėbistų suteiktas „nepaprastas protas ir nuovokumas“ atstojo širdį, jausmus ir sąžinę, kuri jokiu būdu nepritartų persivertėlio veiklai...

Štai į partizano dvasią giliai šaknis suleido laisvės daigas. Gal dėl to Tėvynė Lietuva, jos nepriklausomybė, kova dėl savo tautos bei kalbos galėjo būti vienintelė saulė, šildanti mažytį žalią lopinėlį prie Baltijos jūros pasaulio žemėlapyje.

Nors partizanai neskirstė žmonių į patriotus ir šiaip visokius savo krašto nemylinčius tipelius, aš manau, kad vietos nei tarp Dzūkijos girių, nei Suvalkijos lygumose, nei prie Aukštaitijos ežerų ar Žemaitijos upių persivertėliui neturėjo atsirasti... Tapdamas nedoru okupantų padlaižiu, jis atsisakė visko, kas tauru ir kilnu patriotams. Jo atsižadėta laisvos Lietuvos vizija, nepaisant okupantų ir persivertėlių pastangų, tapo tikrove. Nesvarbu, kad tik po pusės amžiaus...

Vaikų veiklos dokumentas

1948 metai

Einam, sniegas girgžda po kojomis. Naktis pasiutiškai tyli ir šviesi, sąlygos mums nepalankios, bet laukti nėra kada. Einam vienas antram nieko nesakydami, nenorim pasirodyti, kuris bailesnis. Priėjom prie pat lango. Aplink stalą susėdę žmonės kalbasi. Mes skaičiuojame: vienas, tu, trys, keturi... ir viena po kitos abi granatos atsiduria tarp kalbančiųjų. Nė nepajutau, kaip atsidūriau namuose. Atsiguliau ir galvojau: nejaugi iš tiesų aš tą granatą mečiau? [...] Vėliau tą dieną teko nuo žmonių išgirsti: „Čia padarė ne vaikai, čia padarė didvyriai“. Man girdint šiuos žodžius taip lengva ir gera buvo krūtinėje, kad negaliu net apsakyti. Rinkimai praėjo blogoje nuotaikoje, nes dzūkai pakrikštijo ir savo deputatą drg. Drobnį. Mūsų žygis pavyko. Aiškiai buvo parodyta raudonajam slibinui, kaip Dainavos šalis atsiliepia į jų skelbiamus laisvus rinkimus. [Užrašė Vytautas Kudarauskas-Varpas, g. 1929 m. Gudakiemio kaime.]

...Aš nesu pilnametė, todėl manimi rūpinasi suaugusieji. Tačiau jie negali teigti, kad neturiu valios atsakyti už savo veiksmus. Aš tai sugebu, nes stoviu ant slenksčio tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Žinoma, su vaikyste atsisveikinti nesinori, bet juk taip maga pažinti kito, didesnio ir naujo pasaulio įdomybes. Tik žeidžia tai, kad peržengus slenkstį ir akis į akį sutikus suaugusiųjų gyvenimą, senbuviams dar ilgą laiką liksi vaikas. Bet kartais mažas žmogus gali daug ką nuveikti...

Gal šiais laikais to pripažinti nenorima, tačiau prieš pusę amžiaus vaikas buvo lygiavertis suaugusiajam. Juk tyra širdis, dar neapnuodyta gyvenimo blogybių, junta meilę, atsidavimą, ištikimybę Tėvynei, tautai, kalbai, laisvei. Tai įrodo iš partizanų pasipriešinimo laikų išlikęs VAIKŲ VEIKLOS DOKUMENTAS. Jame atsiskleidžia jaunųjų patriotų nuotaikos, vyravusios prieš pusšimtį metų.

Vaikus jaunaisiais patriotais pavadinau ne veltui, mat jie taip pat nepripažino okupantų ir stengėsi Lietuvos laisvės žygyje dalyvauti aktyviai. Ir visai nesvarbu, kad atlikdami užduotis jie bijojo. Juk baiminosi ne dėl savo gyvybės, o dėl galimos nesėkmės. Be to, net suaugusysis pašiurptų, jei nakčia tektų sėlinti prie pat priešų būstinės, kur laukia nežinia... Tačiau siekiant užsibrėžto tikslo tiek partizanams, tiek jų pagalbininkams reikėjo įveikti baimę ir abejones. Ne išimtis ir kovotojai vaikai, kurie mūšį su komunistais pradėdavo atsišaukimus platindami, ryšininkų užduotis atlikdami, o pratęsdavo su ginklu partizanų gretose.

Vaikai su ginklais rankose ir su meile Lietuvai širdyse, patys to nepastebėdami, tapdavo suaugę. Pasikeisdavo ne išvaizda, o subręsdavo dvasia. Taip nutinka tada, kai savanaudiškumas, troškimas sau gero užleidžia vietą vilčiai, kad tauta gyvens sotesnį, laisvą gyvenimą. O to tikėjosi visi, pasirinkę sunkią partizano kovotojo dalią. Čia jokios reikšmės neturi amžius. Juk vaikai, kaip ir suaugusieji, skatinami proto ir širdies, stengėsi išstumti okupantus iš savo gimtųjų vietų. Vardan to išlieta daug kraujo ir ašarų, todėl laisvė ir lietuviai – du neatskiriami dalykai. Juos sieja partizanų kovos, kuriose dalyvavo tiek vaikai, tiek subrendę vyrai, ešelonai, jungiantys šalį, skalaujamą Baltijos, su įšalo žeme – Sibiru, ir penkiasdešimt vergovės, okupacijos ir kolaboravimo metų. Tokia XX a. antros pusės Lietuvos istorija – kaip kietai suveržtas mazgas...

Tačiau mes vėl laisvi ir gyvename visavertį gyvenimą, nesusimąstydami, ar turėtume tiek drąsos kaip partizanai, net besipriešinę vaikai... Sudreba ranka, laikanti VAIKŲ VEIKLOS DOKUMENTĄ, kai giliai širdy suvoki, kad narsos neužtektų. Bet negalima pamiršti vieno: meilė ir tikėjimas žmogų paverčia kovotoju. Todėl reikia tik karštai mylėti tėvynę, tikėti nepriklausomybe ir laukti, ką patars protas, kaip pasielgti lieps širdis. O prieš pusę amžiaus būtų vienintelis patarimas: kovok, siek laisvės, jei lemta, žūk... Ir jis nepriklausytų nuo to, ar tu vaikas, ar ne. Lietuvos ir nepriklausomybės paunksmėje lygūs visi...

Atsakomybės dokumentas
Iš Antano Grušausko-Siaubo sūnaus Sigito prisiminimų

Perkūnas ir Vėjelis kėlėsi per Nemuną ties Levūnais, o tėvas ties Živuleiške. Man pasakojo buvęs stribas Barzdaitis, jis jau pasikoręs. Sako: „Mes apsupom, šaudėm, šaudėm, bet neprisileidžia artyn. Tada atsitraukėm ir klausom – pokšt iš brauninko. Taigi jis pats nusišovė. Jam buvo pakirstos kojos“. Kai priėjom, pasakojo tas stribas, tai radom jo rankom išsikastą duobelę ir kraujo prileistą. Tai toj duobelėj, savo kraujyje, jis dokumentus sumirkė, kad negalėtų perskaityti.

Ilgai šiose apylinkėse netilo Siaubui skirta daina:

Tyliai banguoja Nemunas galiūnas
Ir girios ošia tyliai neramiai
Tave priglaudė žalia panemunė
Ir apraudojo medžiai milžinai.

Žmogus – individuali ir nepakartojama asmenybė. Tačiau ji – ne vieniša, bendrauja su kitomis gyvomis būtybėmis. Laikui bėgant žmones pradeda sieti tam tikri ryšiai: draugystė, meilė, užuojauta. Ir jie tampa atsakingi vienas už kitą.

Partizanus vienijo bendra kova, tikslai, viltis. Tik man kyla klausimas: ar nepriklausomybės gynėjai juto atsakomybę už savo bendražygius? O gal stengėsi apsaugoti tik save? Atsakymą radau ATSAKOMYBĖS DOKUMENTE.

Taip, partizanai labai rūpinosi saviškių likimu, buvo vienas už kitą atsakingi. Aišku, pasitaikydavo ir tokių, kurie išdavinėjo, siekdami išnešti savo kailį. Tačiau jie – ne partizanai, nes tikras laisvės karys – ne sukčius, labiau už viską vertinąs save. Toks žmogus – it kadagys ąžuolyne, kuris, žiūrėk, dar ir prisitaiko: auga, veši...

O ąžuolai – partizanai – kaip Antanas Grušauskas-Siaubas. Jis, sutikdamas mirtį, pagalvojo ir apie savo kovų draugus: kad šių nesusektų pagal dokumentus, kuriuos turėjo, jis rankomis iškasė duobelę, prileido savo kraujo ir sumirkė popierius, kad stribai ir kagėbistai neperskaitytų. Jeigu Siaubas šito nebūtų padaręs, mirčiai būtų pasmerkęs ne vieną partizaną...

Ar tai ne geriausias atsakomybės pavyzdys? Laisvės kovotojai iš tiesų buvo kilnūs žmonės, rūpinosi saviškiais. Jie jautė atsakomybę netgi už tai, kad Lietuva buvo okupuota. Į širdies kertelę nustūmę asmeninius dalykus, partizanai išėjo kovoti. Išėjo žūti...

Pasityčiojimo dokumentas

Pasakoja Česius Bumeika:

1946 m. balandžio 14 d. žuvo Kėkštas, mano brolis. Tą naktį partizanai, sugrįžę kažkur iš Prienų miškų, apsistojo prie Bestraigiškės miško Žvikelių kaime. Netoliese gyvenęs šnipas pranešė Veisiejų saugumui. Iš Alytaus atvažiavo 10 sunkvežimių enkavėdistų ir apsupo kaimą. Partizanai nė nepajuto, kaip prasivėrė trobos durys ir pasirodė kareiviai. Kareiviai šoko atgal, o partizanai puolė prie lango. Žiūri, kad lauke guli rusas su kulkosvaidžiu. Jie tą rusą nukirto, o patys pro langą, ir bėgt... Tik už kokio puskilometrio Kėkštui peršovė kojas. Tada jis nusišovė. Kiti aštuoni partizanai atsišaudydami pasitraukė. Paėmė Kėkšto lavoną, atpažino, areštavo tėvą ir išvežė į Seirijus. Jau netoliese miestelio Kėkšto lavoną išmetė ant kelio, pririšo prie mašinos ir taip per miestelį vilko iki stribyno. Po poros dienų stribai išsivedė tėvą ir dar kelis vyrus iš rūsio, davė kastuvus ir nurodė vietą duobei iškasti. Kai duobė jau buvo iškasta, stribas atsivedė tėvą prie sūnaus lavono, prie kojų jam buvo pririšta virvė. Stribas sako tėvui: „Trauk savo šunį“. Bet vienas vyras, kitas, su kuriais kasė duobę, ir tėvas paėmė lavoną už kojų, už rankų, nunešė ir paguldė į iškastą duobę. Tėvui liepė sūnų apkasti. Apkasė...

...Per savo trumpą gyvenimą, vos 16 metų, esu prisiklausiusi daugybės smurto, neteisybės faktų. Skaičiau ne vieną skaudžią istoriją, pasakojančią apie šio pasaulio blogybę – šmeižtą, drebiamą į žmogaus vidų. O išsigramdyti, pamiršti reikia pačiam... Tačiau dar niekad neįsivaizdavau tokių niekšybių, apie kurias sužinojau iš PASITYČIOJIMO DOKUMENTO.

Kitaip Česiaus Bumeikos užrašytų prisiminimų apie brolio partizano Kėkšto žūtį pavadinti neįmanoma. Tai siaubingas pasityčiojimas iš žmogaus, o tie niekšai – nehumaniški, žemos moralės, neturintys idealų ir svajonių enkavėdistai. Už ką „bandito“ Kėkšto lavoną, pririštą prie sunkvežimio, tempė per Seirijų miestelį iki stribyno? Ko jie siekė šitaip niekindami jau mirusio žmogaus kūną? Gal norėjo pasirodyti visagaliai ir viską išmanantys? Tačiau tik dar labiau smuko ir taip jų nekenčiančių lietuvių akyse... O gal norėjo pagąsdinti okupuotuosius savo jėga ir įtaka? Bet pasirodė esą silpni, kvaili ir nejautrūs atėjūnai iš Rusijos...

Bailiai – štai kas tie niekšai enkavėdistai. Jie bijojo partizanų ne dėl ginklų, o dėl karšto troškimo atgauti laisvę. Pirmą kartą komunistai savo kelyje sutiko tautą, branginančią ne turtus, valdžią, o nepriklausomybę, kalbą, tautybę ir viską, kas susiję su Lietuva. Maištininkus, kurie šitos meilės savam kraštui nepažino, okupantai nuslopinti mokėjo. Bet kaip nutildyti tuos, kurie tik savo Tėvynės himną giedoti moka? Kuriems prisitaikymo ir padlaižiavimo „dainelė“ nepriimtina?.. Reikėjo visus lietuvius, kurie nepritarė kolaborantams, paskelbti nusikaltėliais, banditais, teisingų bei gerų komunistų skriaudikais ir bausti. Tik kaip elgtis, kai nuteisus vieną maištininką, jo vieton ateina kitas? Visų lietuvių juk neišnaikinsi. Ir tada okupantai bei jų pakalikai sumanė tyčiotis iš partizanų dėl jų idealų: Tėvynės, laisvės, tautos, kalbos. Taip pat tremti, kankinti ir morališkai žlugdyti kovotojų šeimas...

Lietuvių širdyse pamažu ėmė gesti viltis atgauti nepriklausomybę. Atbukinti matytų pasityčiojimų, tremties ar skausmo dėl netekties, prisitaikė ir primiršo laisvą gyvenimą. Egzistencija ir vegetacija... Penkiasdešimt metų... Ir vėl laisvė... Vėl troškimas būti tikru žmogumi, savo noru dirbančiu, visa krūtine įkvepiančiu ir iškvepiančiu laisve kvepiantį orą... Tik žaizdos širdyje ir sieloje kraujavo, kraujuoja ir kraujuos karta po kartos, nes PASITYČIOJIMO DOKUMENTAS joms užgyti neleis...

Provokacijos dokumentas

1948 metai

Pasakoja Vytautas Kudarauskas:

Aš kadaise buvau girdėjęs apie tas kombinacijas, bet tuo metu iš galvos išėjo. Visiškai patikėjau, kad čia partizanai. Vežė mane jau iš Varėnos. Ten išbuvau dvi ar tris dienas. Na, ir veža. Mašinėlė atvira. Lengva, bet toks kėbuliukas. Sėdi penki sargybiniai, aš – ant grindų, jie iš šonų. Na, ir važiuojame. Buvo gal balandžio 21 diena. Jau apie vakarą, prieš temstant. Na, ir ką... Šūviai. Maždaug apie Eišiškes. Kareiviai dingo, ir aš bėgti. Kaip žinot... parsivedė mane į mišką, visi uniformuoti, kuo puikiausiai kalba lietuviškai. Su jais ir anryt buvau. Paskui į vakarą man užrišo akis ir veda. Veda, bet vėl šūviai, mane per sprandą, veidas kruvinas, pasirodo rusai. Tie dingo, ir vėl rusai. Atveža mane į Vilnių, o mano kišenės pilnos prikimštos proklamacijų. Vilniuje mane labai mušė. Kai duoda su kabeliu per sumuštas vietas, tai nugriūvi. Tada man buvo devyniolika metų...

…Balsiai perskaičiau:

– Provokacijos dokumentas.

Įdomu, kas jame rašoma. Gal išprovokuotas ginčas ar barnis? Pasirodo, ne. Dokumentas byloja apie rimtesnius ir svarbesnius dalykus: partizanų kovų tikslus.

Enkavėdistai visaip suko galvas, kaip apkaltinti, nubausti ar nukankinti partizaną, kovotoją dėl Lietuvos laisvės. Juk okupantams nesuvokiamas troškimas būti nepriklausomiems, meilė Tėvynei, ištikimybė kalbai, pasididžiavimas tautybe, prisirišimas prie gimtųjų vietų...

Vytautas Kudarauskas – ne pirmas ir ne paskutinis pakliuvęs į komunistų pinkles: išprovokuoti žmogų prisipažinti, kad padėjo partizanams arba jiems bent jau simpatizavo, sužinoti kuo daugiau faktų apie „banditus“.

Tik nesuprantu vieno: kaip okupantai drįso apsimesti partizanais? Juk jie taip skiriasi, kaip juoda nuo balto. Kovotojai buvo dori, kilnūs idealistai, o įsibrovėliai – gyvenimo gadintojai, žemės šliužai, nematantys toliau savo nosies. Ne jiems lygiuotis su laisvės gynėjais... Ir ne jiems narsiuosius lietuvių karius suprasti...

Norėdami apšmeižti partizanus, apjuodinti tautos laisvės sąjūdį, enkavėdistai apsirengdavo Lietuvos kovotojų uniformomis ir žudė kaimo žmones. Kad nepasitikėtų partizanais, kad jų neremtų, kad prakeiktų. Tai buvo tikras psichologinis karas: įvaryti baimės, sukiršinti žmones, auginti nepasitikėjimo ir išdavystės baubą. Apie kagėbistų sąžinę ar žmoniškumą kalbėti neverta. Jiems nebuvo nieko kilnaus ir švento. Tik teroras ir prievarta, tautų naikinimo sistema...

Gimnazistų dokumentas

1949 metai

Pasakoja Danutė Gaidytė:

Aš tuo metu mokiausi Alytaus gimnazijoje. Pirmiausiai mokiausi Leipalingyje, paskui Druskininkuose ir galiausiai Alytuje. Kai mano brolis buvo areštuotas, tai mane enkavėdistai vis tardė: „Pasakyk, mes tau nieko nedarysime ir tu galėsi mokytis toliau“. Aš tai papasakojau mokyklos direktoriui. Jis man ir sako: „Žinai, vaikeli, geriau palik Druskininkus“. Tada persikėliau į Alytaus gimnaziją, bet ten mokiausi du ar tris mėnesius. „Tavęs, vaikeli, ieško“, – taip man pranešė auklėtojas. Aš pėsčia parėjau iš Alytaus į namus. O tada buvo pats vežimas žmonių Sibiran. Ką daryti? Su Klevo seserimi Lione išėjome į mišką pas partizanus. Žaliamiškyje buvo palapinė, padaryta iš medžių, o šalia jos – bunkeris. Prisimenu, kai atbėgęs žmogus pranešė mums: „Rusai!“ Gal prasidėjo ablavos, o gal kas išdavė? Partizanas Bajoras mums sako: „Mergaitės, jūs bėkite į vieną pusę, o mes – į kitą“. Galvojo, kad juos nuo mūsų nuvilios. Bet jie ėmė vytis mus. Mes palindome po tokia eglaite, susiglaudėme ir matome, kad netoli kareivis ir savo aziatiškom akim žiūri į mus. Ir nieko nesakęs: nei „stoj“, nei „ruki verch“, staiga patraukė iš automato. Lionę nušovė, o mane sužeidė, man tik karšta pasidarė ir apalpau. Tada žuvo ir vienas partizanas Vaiduoklis – Česlovas Kristapavičius. Iš Leipalingio. Iš Guobinių kaimo atvažiavo su vežimais pavaryti žmonės, mane įkėlė į vieną vežimą, o tą mergaitę su žuvusiu partizanu – į kitą, ir, pagalvokite, juos abu išniekintus vežė į Merkinę ir ten gatvėje paguldė. Mane nuvežę uždarė rūsyje. Prisimenu, kaip toks stribas mane spardė ir rėkė: „Kur bunkeriai?“ Paskui, truputį apibintavę mano žaizdas, nuvežė į Alytaus ligoninę, kur gydytojas Kudirka padarė operaciją. Po kiek laiko leido mano tėvui parsivežti mane į namus. Kai pasveikau, vėl padėjau partizanams: iš tokio Panaros Lipavičiaus parnešiau partizanams šovinių. Kartą beeinančią iš Liškiavos mane sulaikė rusai, uždėjo antrankius, nuvežė į Leipalingį, paskui Marijampolę, dar vėliau į Vilnių, kur mane nuteisė Karinis tribunolas 25-riems metams lagerio ir išvežė į Irkutską...

Kodėl nė vienas partizanas, ryšininkas ar tremtinys neprisimena nė vienos šviesios akimirkos iš tų kovos ir pasipriešinimo okupantams dienų? Išskyrus laisvos Lietuvos idėją, viskas, kas supo kovotojus dėl Tėvynės nepriklausomybės, buvo purvina, niekinga ir žema. Ką jau kalbėti apie įsibrovėlių enkavėdistų moralę, jeigu jie kankino, persekiojo jauną gimnazistę, kuri turėjo išduoti brolį, kad pati liktų sveika. Ar žmoniška versti rinktis vieną iš dviejų: arba tavo, arba brolio kančios?..

Tačiau mergina savo drąsa ir ryžtu įrodė komunistams, kokia tvirta ir vieninga lietuvių tauta. It didelė šeima, kurios prasmingiausias, vienintelis tikslas – sugrąžinti savo kraštui nepriklausomybę...

Okupantus turėjo priblokšti žmogaus gebėjimas įveikti save, nuslopinti dvejones, pamiršti mirties baimę... Ypač tada, kai tam ryžtasi jaunas žmogus... Bet kito pasirinkimo nebuvo. Ir negalėjo būti, nes tikro patrioto širdis liepė kautis, ir jis kovojo. Kovojo su tais, kurie mūsų žmonių idealus sutrypė, apdrabstė purvais... Nors partizanams ir jų pagalbininkams laisvės susigrąžinti nepavyko, bet tie dešimt kruvinų pasipriešinimo metų po Antrojo pasaulinio karo nebuvo beprasmė auka. Tai įrodymas, kokia didelė ir kilni nepriklausomybės gynėjo asmenybė... Jai niekada neprilygs išdaviko ar okupanto, pakaliko sieliūkštė.

Stebina dar tai, kad partizanų pagalbininkai „nepasimokydavo“ išėję kankinimų, išniekinimų bei raudonųjų grasinimų mokyklą. Grįžę dar narsiau pagelbėdavo partizanams ir dar tvirčiau tikėdavo savo misija – kovoti. Kovoti ir aukotis dėl laisvės, tautos – Lietuvos. O vėl sučiupti stribų nepasiduodavo pakartotiniams grasinimams, nes, kartą pasiryžę siekti nepriklausomybės, savo pasirinkimo atsisakyti net neketindavo. Net jeigu priešintis tektų iki mirties. O ta mirtis tave, kovotojau, pasiglemš gal po valandos, dienos, mėnesio ar metų...

Taip dar vienas jaunas Lietuvos sūnus, dukra po žeme atsidurdavo. Tik šįsyk ne bunkeryje, o kape...

Partizanų pagalbininkei Danutei Gaidytei, kaip reta, pasisekė. Savo pasiaukojimo ir kovos kelią atradusi dar gimnazijoje, nežuvo, tremty turėjo jėgų ištverti sunkią dalią, grįžo į Lietuvą ir sulaukė, kada ši atgavo laisvę. O kiek tokių, kurie taip ir neišvydo, kaip jų Tėvynę nušviečia nepriklausomybės aušra?.. Tačiau partizanai, tremtiniai, žuvę nuo žiaurios okupanto rankos, gyvi mūsų prieš vienuolika metų atgautoje laisvėje, nes pamatus jai pastatė, įdėdami širdį, sielą ir gyvybę...

Pasipriešinimo dokumentas

Pasakoja Vytautas Kaziulionis:

Per 14 nelaisvės metų už „dyką“ plačiosios „tėvynės“ keliais, upėmis ir jūromis teko sukarti daugiau kaip 40 tūkstančių kilometrų. Daugiau nei pusė metų pragyventa ant ratų apšarmojusiuose arba tvanka alsuojančiuose vagonuose, priplėkusiuose triumuose, kratytasi atvirų sunkvežimių kėbuluose, neretai – 40 laipsnių šaltyje... Kas gali suskaičiuoti, kiek etapuose mirė kalinių, kiek jų išmėtyta pakelėse? Kiek kūnų pasiglemžė rūsčios Sibiro upės, Ledyniuotasis vandenynas?

Papasakosiu apie išskirtinę kelionę, panašią į dešimtis tūkstančių kitų, kurių pabaigą čekistai buvo numatę Jenisejaus ar Karos jūros dugne. Apie tai liudija ypatingai slapti dokumentai, rasti Krasnojarsko krašto KGB archyvuose.

1952 m. iš Krasnojarsko persiuntimo lagerio Jenisejumi į Dudinkos uostą (Taimyro pusiasalį) atplukdė apie 1200 politinių kalinių, jaunų vyrų iš Pabaltijo ir Vakarų Ukrainos. Tarp jų nemažai senbuvių iš Karagandos lagerių, juos už neramumus iš karštų Kazachstano stepių atvėsinti vežė į amžino įšalo žemę. Manau, kad po metų užsiliepsnojusio Norilsko politinių kalinių sukilimas prasidėjo plaukiant 2000 km žemyn Jenisejaus upe. Karagandiečiai, tarp jų buvo daug lietuvių, pradėjo organizuoti pasipriešinimo grupes. Pabaltijiečiai, buvę pogrindininkai, partizanų pagalbininkai, nepalaužti tardymų izoliatoriuose, sutiko tęsti kovą, patikėjo senų kalinių ryžtingumu ir patirtimi.

Dudinkos uoste išlaipinę kalinius iš baržos, išrikiavo prie ilgo siauro geležinkelio vagonėlių sąstato. Padalinę sausą davinį keturiems (kepaliuką duonos ir pašvinkusios žuvies), įsakė lipti į vagonus. Kelionė neilga: nuo Dudinkos uosto iki Norilsko – 100 km. Tačiau kaliniai lipti į vagonus atsisakė, pareikalavo pakeisti dvokiančią žuvį. Čekistams tai buvo staigmena. Pirmą kartą fašistai (taip vadino politinius kalinius) nepakluso jų įsakymams. Sumetę, kad nėra ko terliotis, pradėjo šaudyti virš galvų ir į kojas. Užpjudę šunimis, švaistydamiesi automatų buožėmis, sulaipino į vagonus. Iš anksto sutarę, vagonuose susėdome prie šoninių sienų. Ešelonui pajudėjus, pagal komandą pradėjome siūbuoti vagonėlius. Įkinkyti keli garvežiukai trūkčiojo – buksavo vietoje, nepajėgdami įveikti išcentrinių jėgų. Čekistai tartum įgelti nušokinėjo nuo specialių platformų, keikdamiesi ėmė iš automatų pliekti į vagono palubes. Suaižytų lentų atplaišos ir nuo metalinių sijų atšokusios, subliuškusios kulkos kapojo ant grindų sukritusius kūnus. Gal tai ir buvo pirmas atviras kalinių pasipriešinimas Taimyro pusiasalyje...

...Stoviu stotyje. Štai atidunda manasis traukinys. Nežinau kodėl, bet šovė į galvą mintis, kiek žmonių tilptų šioje ilgoje vagonų virtinėje. Kiek žmonių keliauja ten pat, kur ir aš?

Paprastai kelionių nemėgstu, bet dardėjimas traukiniu kažkuo ypatingas. Tikriausiai vilioja už lango pralekiantys vaizdai, o gal monotoniška ratų daina?.. Sėdi sau apsupta bendrakeleivių, tačiau jų nepastebi, nes esi per daug įsigilinusi į savas mintis, kurias skatina nepaliaujamas bildesys: KO-VO-TI, KO-VO-TI, KO-VO-TI...

Tiesa, visas gyvenimas – amžina kova, tačiau tai mes darome kitaip, negu darydavo partizanai ar jų pagalbininkai prieš penkiasdešimt metų. Ir netgi ištremti tokiais pat traukiniais – ešelonais gyvuliniuose vagonuose laisvės gynėjai kovojo; tai byloja PASIPRIEŠINIMO DOKUMENTAS.

Pasipriešinimo? Kam? Ogi tiems, kurie nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, pagaliau – laisvės idėjos. O ką jau kalbėti apie žmogaus humaniškumą ir individualumą... Nors okupavo valstybes prie Baltijos jūros su šūkiu lūpose, jog visi lygūs, lygybės nepripažino, kai skirstė tautą į įsibrovėliams pritariančius ir juos niekinančius. Pastarieji (partizanai, tremtiniai ir kiti juos suprantantys lietuviai) buvo žemiau (visų komunistų, čekistų vertinimu). Tačiau mano, panašių į mane žvilgsnis – tik skatinantis, remiantis ir gerbiantis.

Koks didis turi būti žmogus, kad netgi tremtyje kovotų dėl savo įsitikinimų, nepamirštų pasirinkto pasiaukojimo kelio, savo sielą, savo „aš” įdėtų į naujos, nors okupuotos, tačiau viltimi atgauti laisvę gyvuojančios Lietuvos kūrimą. Juk partizanai, besislapstantys bunkeriuose, jų ryšininkai, bandantys suteikti kuo daugiau pagalbos, tremtiniai, nenutraukę pasipriešinimo netgi amžino įšalo žemėje, iš mažų dalelyčių sulipdė Lietuvą tokią, kokią turime dabar. O tos dalelytės – meilė, pasiaukojimas, tikėjimas, ryžtas, narsa ir... viltis. Bei kiekvieno, Tėvynės laisvei išdrįsusio atiduoti gyvybę, siela...

Dar kartą mintimis grįžtu prie PASIPRIEŠINIMO DOKUMENTO. Ir vis giliau suvokiu, kaip svarbu buvo nepriklausomybės šalininkams nepalūžti, priešintis iki paskutinės akimirkos. Nes tik tai galėjo pagelbėti laisvės daigui, kad šis nenuvystų...

O pasipriešinimui reikėjo daug, neįsivaizduojamai daug pastangų ir išmonės, vienybės ir užuojautos tokio pat likimo broliams. Sujungus savo jėgas, planus, tikėjimą į vieną – PRIEŠINTIS, buvo galima ne tik neleisti pajudėti iš vietos ešelonui, bet ir duoti pradžią per tremties vietas vėliau nuvilnijusiems sukilimams. Tiksliau – atviram pasipriešinimui, nes tremtinio širdis plakti himno laisvei ir Lietuvai niekada nepaliovė... Net tuos ilgus penkiasdešimt metų...

Kareivio likimo dokumentas

Išlikęs Onos Valiukevičiūtės iš Paliūnų kaimo laiškas, rašytas 1949 m. liepos 21 d. Genei Labėnaitei į Sibirą su epigrafu „Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta“. Jame tarp žiedų ir paukščių užfiksuota partizanų žūties tragedija.

Dabar, Genute, kaip klausiate, kur ją nuskynė, tai aš to kaimelio nei žinau, tik žinau, kad už Seirijų, tenai, kur netoli Alytaus, kažkur netoli Nemuno, tamsiame namelyje, kur nebuvo nė vieno langelio, žydėjo penki gražūs žiedai, tai niekšo ranka juos visus nuskynė, prakeiktasis išdavikas pagailėjo jiems gyvenimo. Tai tokiems žmonėms kerštas mumyse dega per amžius. Dabar tai taip: šiandien atskrido penki gražūs balandėliai į mūsų sodą, čiulbėjo jie man, taip jų balselių klausyčiaus dieną ir naktį, tai man visa ramybė ir viltis. Kalbėjo taip netoli Alytaus miške, tamsiame namelyje, žydėjo šeši žiedai ir visus nuskynė, kartu jie pamatė Alytaus purvinas gatves, kietus akmenis...

...KAREIVIO LIKIMO DOKUMENTAS – tai vienas lapas iš žuvusių partizanų knygos, kurią galėtume pavadinti „Mirti už laisvę“. O gal tiksliau būtų pasakyti: nepriklausomai Lietuvai gyvybę atiduoti? Žodžiu, kad ir kaip beįvardytume, aišku viena – tie, kurie nusprendė pasiaukoti Tėvynei, atidavė viską, ką žmogus labiausiai brangina, mažiausiai tausoja ir, atėjus lemiamai akimirkai, uoliausiai stengiasi išlaikyti. Tačiau laisvo gyvenimo, o ne beprasmės egzistencijos ir bevaisės vegetacijos gynėjai nesibaimino mirties. Taip, jie saugojo savo gyvybes, tačiau ne tam, kad kuo ilgiau išliktų, o tam, kad galėtų dar daugiau savo tėviškės, žmonių labui nuveikti.

Tikrieji Lietuvos kareiviai, kurių kareivinės – miškai ir bunkeriai, išeidami į pasiaukojantį kovos kelią žinojo savo likimą, tokį, kokį aprašo Ona Valiukevičiūtė laiške tremtinei Genei Labėnaitei. Retas kuris išliko gyvas be sukčiausių planų nežūti pražudant kitus. Tačiau šie „kombinacijų” mėgėjai – ne narsūs laisvės kariai, o kirminai, pasiryžę įsiknisti į purvą tik tam, kad išsaugotų savo menką gyvavimą palyginti su nepriklausomybės žydėjimu...

Ne veltui partizanai šifruotame laiške vadinami gražiausiais tautos žiedais, tyriausiais balandėliais. Juk patriotams širdį drasko, kartus gumulas įstringa gerklėje, kai mato, kaip Lietuva, nepriklausomybė sprūsta iš rankų. Prarasti tai, kuo buvai užaugintas, ko buvai mokomas – nepakeliama, todėl ėjo jauni vyrai slapstytis ir kovoti, kad neišsektų Lietuvai atsidavusių karių gretos...

Bet jos seko. Okupantai gražiausius žiedus, tauriausius idealistus skynė išdavikų padedami. Niekada jums neatleisiu. Neatleis ir visa mano karta, nes jūs mirčiai pasmerkėte tuos, kurie neturėjo mirti. Išdavikai, jums pasistengus, laisvės gynėjo, dėl jūsų nepriklausomybės kovojusio kareivio likimas nutrūkdavo kaip ir kitų, atskirų, tačiau savo tikslais vienodų karių. Ten pat. Ant mirties slenksčio...

Vilties dokumentas

1952 metai

Pasakoja Vytautas Kaziulionis:

...Kelionė traukiniu baigėsi prie Ramiojo vandenyno, Vanino uoste. Svyruojanti klipatų kolona, baksnojama kareivių durtuvų ir pjudoma šunimis, pasiekė naujai pastatytą lagerį. Į rytus už 70 km saulėtomis dienomis matėsi žemės juosta – Sachalino sala, kurią skalavo Medžiotojų jūros vandenys. Nedidelė lagerio zona buvo aptverta trimis eilėmis spygliuotų vielų tvora. Viduje simetriškai rikiavosi trimis eilėmis 12 barakų. Arčiau tvoros stovėjo du lauko tualetai, po kuriais buvo išraustos gilios duobės. Šios duobės tikriausiai ir paskatino rengtis masiniam pabėgimui. Tualetą pasirinkome stovintį vakarinėje zonos dalyje apie 20 metrų nuo tvoros, už kurios dunksojo bekraštė Tolimųjų Rytų taiga. Tualetas buvo erdvus, 10-ties „sėdimų“ vietų. Užblokavus duris pradėta intensyviai kasti tunelį. Iš lentelių sukalta dėžutė prie abiejų galų pritvirtintomis virvėmis sparčiai keliavo: tuščia į tunelį ir pakrauta žemių – į tualeto duobę. Kasimo „mašiną“ aptarnavo trys vyrai. Vienas tunelyje dėžutę prikasdavo, dviese vilko į tunelio duobę. Pamainos keitėsi dažnai. Kareivis iš bokštelio nieko neįtarė, nes vaikščiojimai į tualetą atrodė normalūs.

Po kelių dienų apie 40 metrų tunelis buvo baigtas, liko tik išrausti vertikalią olą į viršų. Zonoje sujudimas. Vieni nekantravo laukdami nakties, ruošėsi bėgti. Kiti, abejodami sėkme, nutarė pasikliauti Dievo valia. Tačiau įvykiai pakrypo savo linkme. Jeigu iš dvylikos apaštalų atsirado Judas, tai iš devynių šimtų juo labiau. Į pavakarę iš taigos išniro kelios dešimtys automatais ginkluotų kareivių, kurie žirklėmis ėmė karpyti aptvaro vielas. Po kelių minučių kareiviai apsupo tualetą. Keli šimtai kalinių apsupo kareivius, kurie keikdamiesi iš automatų pliekė virš mūsų galvų. Iš tunelio išvilko paskutinius kasėjus, tarp jų ir lietuvį Vytautą Bukiną, šiuo laiku gyvenantį Kaune. Vytautas nepasimetė, palengvėle prislinkęs arčiau kalinių žiedo krašto, žaibiškai kirto dviem kareiviams per automatus ir keliais šuoliais atsidūrė kalinių būry. Kitus du kasėjus įsiutinti kareiviai nešte išnešė už zonos.

Sunerimę čekistai nutarė kuo greičiau atsikratyti jiems nepalankaus kontingento. Jau kitą dieną sulaipino į krovininio laivo „Vitebsk“ triumus...

...Vartydama VILTIES DOKUMENTĄ, pagalvoju:

Viltis it jūra – didelė, galinga.
Maža lyg lašas krentančio lietaus...
Viltis negęsta. Ir vilties nestinga
Širdy kovojančio ar ištremto žmogaus...

Iš tikrųjų viltis partizanų tragiškoje kovoje buvo vienintelis spindulys, praskaidrinantis liūdną realybę. Tremtinio gyvenimo (gal tiksliau – egzistencijos) lageryje vienintelė paskata stengtis išlikti buvo ta pati viltis. Ir netiesa tarp žmonių paplitęs posakis, jos viltis – kvailio motina... Negi partizanai, tremtiniai ir kiti tautiečiai, laisvę iškėlę ant kovos pjedestalo, buvo kvailiai? O jie tikėjosi, vylėsi... Todėl dabar esame nepriklausomi ir galime didžiuotis savo senelių, tėvų, brolių ar vyrų ištverme bei ryžtu, atėjus lemiamai akimirkai, nedvejojant stoti į Lietuvos gynėjų gretas.

Ir netgi toli nuo Tėvynės, toli nuo tiesioginio pasipriešinimo jų neapleido tikėjimas. Juk VILTIES DOKUMENTAS atsirado prieš penkiasdešimt metų tik todėl, kad tremtiniai su oru įkvėpdavo, su vandeniu gaudavo dar vieną lašą vilties. Sudėjus kiekvieno širdyje glūdintį nedidelį tikėjimą, viltis tyvuliuodavo jūra. Dėl to per kelias dienas Rusijos užkampyje įvairių tautų kaliniai iškasė tunelį, kuriuo į laisvę būtų pabėgę ne tik jie, bet ir jų viltis...

Tikėjimas išlikti, savyje atrasti jėgų priešintis, dar išvysti gimtąją Lietuvos žemę, ne aplaistytą krauju, o sugėrusią ir spinduliuojančią laisvę – štai kas telkėsi lietuvių širdyse, ir tam ženklo „Stop“ nebuvo. Vilčiai kliūčių nebuvo, nėra ir nebus, tik, atsiradus išdavikui, Judo sekėjui, pabėgti į laisvę tremtiniams nepavyko...

Kai kurie išsvajotosios laisvės nepajuto. Tačiau jų esmę sudariusi viltis kartu su žmonėmis nemirė. Į kitą gyvenimą išėjusiųjų tikėjimą pasiglemžė Rusijos tolybių žemė. Tačiau viltis grįžo į Lietuvą kartu su palaikais, gyvųjų prisiminimais ir prieglobstį rado mūsų Tėvynės nepriklausomybėje... Juk viltis ir laisvė – neatsiejamos...

Brolybės dokumentas

1951 metai

Pasakoja Vytautas Kaziulionis:

...Kažkodėl man prisiminė pagyvenusio ūkininko nuo Merkinės – Vinco Skemiškio pasakyti žodžiai: „Pakliuvus čekistams į nagus, svarbiausia išlaikyti pirminę karšyklą ir moglius (vilnos apdorojimo būdai). Neatlaikei, apdoros kaip šiltą vilną“.

Nutaisę abejingumo kaukes, čekistai įsakė sėstis ir susipažinti su popieriais. Ant stalo gulėjo draugijos įstatai ir programa, keli mano laiškai, siųsti į Lietuvą, ir keletas egzempliorių laikraščio „Toli nuo Tėvynės“. Dar buvo rusiškai parašyta ekspertų tyrimo išvada, kad laiškai ir vedamieji laikraščio straipsniai rašyti to paties asmens. Peržvelgęs viską pajutau palengvėjimą, nuo krūtinės nukrito slegiantis akmuo. Supratau, kad tardomas daug kartų netekęs sąmonės nieko neprasitariau, suvokiau, kad pirminę karšyklą išlaikiau. Čekistams nieko neliko, kaip tik daiktiniais įrodymais priremti prie sienos...

...Painias mintis nutraukė plačiai atsivėrusios kabineto durys. Kareiviai nešte įnešė K. Jankauską akistatai. Prieš areštą užkritęs rąstas jam sulaužė koją. Ji buvo beveik sugijusi. Matyt, čekistai kaip reikiant pasidarbavo tardydami, nes koja buvo sugipsuota. Pasodinę atokiau nuo manęs, įsakė atsakinėti tik į pateiktus klausimus. Pradžioje pasiteiravo: kas sugalvojo draugijos pavadinimą ir kas parašė įstatus ir programą? Kazimieras atsiliepė, kad visa tai pradėjo jis. Kieno pasiūlymu pradėtas leisti laikraštis? Aš pasakiau, kad mano. Kazimieras pertarė, atseit tai jo sumanymas. Čekistai suriaumojo, nes toks atsakymas jų netenkino: „Tai ką jūs mat... mat... abudu kartu surikote?“ Atrodo, jie suprato, į kur lenkiame tardymo eigą. Viską prisiimti sau. Gal tik dėl to akistatą staigiai nutraukę...

...Po kelių mėnesių, pasibaigus tardymui, kiekvienam leido susipažinti su visų dvylikos suimtųjų bylomis. Mūsų grupėje nė vienas nieko neišdavė. Vienintelis neaiškumas, kaip čekistams pateko keli laikraščio egzemplioriai. Galbūt Paljanovui pavyko užverbuoti mūsų nepastebėtą agentą. Visi penki grupės nariai buvo suimti pagal rašytinius daiktinius įrodymus...

...Esu vienturtė savo tėvų dukra, gal dėl to nežinau, ką reiškia turėti brolį. Tačiau Lietuva turi daug vaikų, sūnų ir dukterų, todėl tautos atžvilgiu kiekvienas lietuvis – mano brolis. O Tėvynė – mūsų visų motina...

Ką reiškia su savo tautiečiais sietis nenutrūkstamais ryšiais, byloja BROLYBĖS DOKUMENTAS. Jame aiškiai perskaitome, jog pasipriešinimas, kova dėl savo Tėvynės laisvės netgi vėliau, tremtyje, žmones sujungia į vieną monolitą.

Geriausias to įrodymas, kurį lėmė partizanų ir jų deportuotų bendražygių tvirtas pasipriešinimas, 1991 m. sausio 13-oji. Prie televizijos bokšto tūkstančiai lietuvių, susipynę rankomis ir dainomis, stovėjo it gyva siena. O jos plyta – vienas mūsų Tėvynės žmogus. Ir tas plytas į vieną, nepralaužiamą savo tikėjimu sieną sulipdė laisvė – jungiamoji grandis...

Tikri patriotai, gyvenantys laisvės, Lietuvos idėja, buvo broliai, todėl išduoti viens kito nesugebėtų. Geriau kaltę prisiimti sau, kad tokio paties likimo sulaukęs, bet nenusipelnęs išvengtų kankinimų, izoliatorių, čekistų žvėriškumo.

O šie buvo tikri gyvuliai, jų kietos širdys nepažino nei pasigailėjimo, nei užuojautos. Todėl ne jiems suprasti, kokie artimi tampa vyrai, einantys tuo pačiu pasipriešinimo prievartai keliu. Jų narsios it karių (iš tiesų jie ir buvo kariai, savo Tėvynės kariai) širdys greitai pajusdavo brolišką meilę bei prisirišimą... Todėl ne okupantams ar jų pakalikams laikyti rankoje BROLYBĖS DOKUMENTĄ. Aš neleisiu, komunistai, neleisiu jūsų purvinoms rankoms tepti (kaip sakote paniekinamai) popiergalio, bet mums – svarbaus Lietuvos istorijos lapo, bylojančio pasišventimą Tėvynei, nepriklausomybei, tautai...

Taip, jūs to nesuprasite. Atsižadėję tėvynės (ji ten, kur galima plėšti, niokoti, kankinti), asmeninės laisvės (ne jūsų galvoms suvokti ir gimtojo krašto nepriklausomybės prasmę), tautos ar šeimos savigarbos (Stalino išauklėti pionieriai pavlikai morozovai išduodavo tėvus, bolševikai rusai šaudė savus – rusus), nesugebėtumėte suvokti, koks svarbus ir gilus brolybės jausmas. BROLYBĖS DOKUMENTAS... Mums juo būtina kaip ramentu pasiremti šiandienos darbuose...

Išdavystės dokumentas
AKTAS

1949 m. lapkričio 6 d. Cimaniūnų k.

Mes, žemiau pasirašę Lazdijų aps. MGB skyriaus viršininko pavaduotojas, Leipalingio valsčiaus MGB skyriaus operatyvinis įgaliotinis jaun. leitenantas Nikonovas, MGB kariuomenės bataliono vadas majoras Kovalenka šią dieną surašėme šį aktą dėl to, kad suimto bandito Ąžuolo duomenimis buvo žinoma, jog banditai Karvelis ir Berželis slepiasi bunkeryje, esančiame Cimaniūnų k., už 200–300 metrų nuo Antano Dabravolsko ūkio.

Šiame rajone įvykdžius operaciją buvo rastas gerai užmaskuotas bunkeris su pasislėpusiais banditais, kurį parodė Milišauskas.

Bunkeryje buvo rasti ir nukauti banditai, kurių slapyvardžiai Karvelis ir Našlaitis, paimtas gyvas banditas slapyvardžiu Berželis. Iš banditų paimti:

1. Du kulkosvaidžiai.
2. Trys vokiški ir vienas rusiškas šautuvai.
3. Du pistoletai ir 500 vnt. šovinių.
4. Įvairi banditų susirašinėjimo medžiaga ir asmeniniai bandito Milišausko dokumentai.
5. 20 gaujos dalyvių fotonuotraukų.

Bunkerio vietą parodė Milišauskas.

...Nesupratau ir tikriausiai niekados nesuvoksiu, kodėl Lietuvos žemė, o ir visas pasaulis, nešioja išdavikus. Juk jie – Judo sekėjai, nežiną kitokio gyvenimo – be išdavysčių, padlaižiavimo, persivertėliškumo...

Tačiau labiausiai mūsų Tėvynei pakenkė partizanų kovų laikais partizanavę išdavikai. Aukų buvo daug. Štai išverstaskūriams žinomas bunkeris – geriausia paskata dirbti savo niekingą darbą. Juk įskųsti liežuvius niežti... Mano nuomone, pakasyti galėjo juos tik kulka.

Dieve, kokios žiaurios mano mintys, tačiau negaliu ramiai skaityti IŠDAVYSTĖS DOKUMENTO. Aš ne tokia kilni kaip partizanai, matau pasaulį nudažytą tik juoda ir balta spalvomis: jeigu nebuvai miškuose besislapstančio kario pagalbininkas, okupacijos šešėliui nuslinkus, negiedok giesmelės apie išsipildžiusią tavo laisvos Lietuvos viziją.

Kaip partizanus buvo galima išduoti? Juk jie kovojo dėl visų (tiek savo, tiek tautiečių, netgi niekšų) nepriklausomybės. Kitas jų vietoje taip nesielgtų... Tačiau... Mes klystame. Tėvynės gynėjai negalėjo skaldyti ir taip į visas puses pabirusios tautos, tiksliau – tautos likučių. Antraip būtų išnykusi Lietuva... O kam aukotis, žūti, jeigu nebūtų ko ginti...

Okupacijos laikais, atvirkščiai, reikėjo vienytis, kad nenutrūktų kova dėl laisvės. Ir išdavikų neturėjo būti... Bet buvo. Kartais visai čia pat, partizanų būryje. Juk derlingoje žemėje išaugęs gražiausias žiedas – idealistai – puiki terpė daugintis, keroti visokioms silpnybėms...

Negi Lietuva tokia menka, jog verta ją išduoti? Nesutinku. Mano, mūsų Tėvynė – pats nuostabiausias dalykas, kurį mums suteikė gyvenimas. Tuo labiau, kai joje gyva žuvusių partizanų dvasia... Bet ne išdavikų. Ne...

Žūties dokumentas

   1951 m. iš agento Levinskio Lazdijų MGB skyrius gavo pranešimą, kad Giraitės miške yra bunkeris, kuriame slepiasi Mindaugo būrio partizanai.
   Iš agento Straigio buvo gauti patvirtinantys dokumentai, kad netoli Armanavičiaus sodybos yra bunkeris.
   Gruodžio 28 d. buvo įvykdyta čekistinė karinė operacija, jos metu rastas bunkeris, kuriame priešindamiesi žuvo partizanai:

Kūkalis – Vytautas Bražinskas, g. Ežerėlių k.
Eimutis – Vytautas Saliklis, g. 1930 m. Staidarų k.
Svajūnas – Romualdas Talandis, g. 1933 m. Giraitėlių k.
Vikruolis – Feliksas Stepulevičius, g. Laibgalių k.

...Sudreba rankos ir ant žemės nutupia lapas – ŽŪTIES DOKUMENTAS. Akys prisipildo ašarų, bet aš neverkiu, ne. Kai viduje, kažkur giliai giliai, skauda ir tas skausmas toks aštrus, jog, rodos, žmogus plyši per pusę, jėgų verkti nėra.

Tokia sumaištis mano sieloje dėl to vieno ŽŪTIES DOKUMENTO. Keturios gyvybės, keturios dar plakusios širdys žuvo. Tai labai skaudina, ypač kai žinai, jog partizanai pasiaukojo, kad aš, tokie kaip aš būtume laisvi...

O tokių ŽŪTIES DOKUMENTŲ – ne vienas ir ne du... Šimtai ėjo į miškus, tik sugrįžo vienetai. Rankų pirštų per daug, kad suskaičiuočiau man žinomus gyvus partizanus, kurie kartu su žuvusiaisiais tautai dovanojo nepriklausomybę...

Mano Tėvyne Lietuva. Kiek tvirtų, paprastų ir tyrų žmonių paaukojo tau savo gyvybes. Tikiu: iškilus būtinybei, tiek pat stotų į kovą su priešais. Nesvarbu, kad ramybės neduoda politikų rietenos, jaunimas išsisklaido po užsienį, o kaimas lėtai lėtai nyksta... Nesvarbu. Atsirastų žmonių, kurie pasuktų pasiaukojimo keliu...

Neseniai mąsčiau, kad bijau mirties. Bet dabar tvirtai žinau – savo gyvybė nėra didžiausias turtas, kai iš Lietuvos bandoma išplėšti laisvę. Ji – svarbiausias dalykas, kurį labiausiai brangina tauta. Nuo jauniausio iki seniausio... Juk nuostabu išgirsti ką tik gimusio vaiko klyksmą. Taip jis praneša apie save: „Aš gimiau nepriklausomas“. O senas, ligotas, pavargęs žmogus svajoja apie greitą, ramią mirtį. Jis žino, kad ramybę atras laisvėje, jeigu mirs nepriklausomas...

Laisvė – tai jungtis, pagrindinė jungtis gyvenimo grandinėje, siejanti gimimą ir mirtį. Galimybę išvysti pasaulį laisvam ir laisvam iš jo išeiti...

Priesaikos dokumentas

Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginsiu Lietuvos valstybės ir tautos garbę ir nepriklausomybę nuo visų jos priešų, sąžiningai vykdysiu Lietuvos išsilaisvinimo siekiančios Lietuvos Partizanų Vadovybės ir jai priklausančių savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas patikėtas man paslaptis. Lietuvos priešams jokių žinių neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj pranešiu savo viršininkams. Žinau, kad už priesaikos sulaužymą gresia man Dievo bausmė ir partizanų teismo skiriama mirtis. Taip man, Dieve, padėk.

...Stoviu su krūva dokumentų prie širdies ir galvoju, kaip greitai subręsta žmogus gilindamasis į Tėvynės istoriją. Jaučiu: subrendau ir aš, tačiau augti, tobulintis galima iki pat mirties, jeigu laikui bėgant neužmirštamos svarbiausios gyvenimo idėjos… Be garso krutinu lūpas:

AŠ VISOS SAVO KARTOS VARDU PRISIEKIU, KAD MUS SUPANTI LAISVĖ RAS UŽUOVĖJĄ MŪSŲ ŠIRDYSE. LAISVĖS MES NIEKADA NEATSIŽADĖSIME, NEPAMIRŠIME, PABUSIME IR UŽMIGSIME SU ŽODŽIU „LAISVĖ“ LŪPOSE. IT SU MALDA. ATĖJUS MIRČIAI LAISVĖS NEIŠNEŠIME KARTU, JĄ LYG TESTAMENTĄ PALIKSIME PO MŪSŲ EINANTIEMS, NES JI – SVARBIAUSIA – RAKTAS Į AMŽINYBĘ…

TEGUL ŠIE ŽODŽIAI BŪNA TAUTOS PRIESAIKA GYVENTI LAISVAI.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras