LGGRTC LOGO

 

Stasys Knezys. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d.–1941 m.)

 

1940 m. birželio 15-ąją Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo pradėtas vykdyti stalininis planas – inkorporuoti nepriklausomą valstybę į „broliškų respublikų šeimą“. Stalino „geležinė valia“, remiama Raudonosios armijos durtuvų jėgos ir represinės NKVD galios, lėmė tai, kad nepraėjus nė dviem mėnesiams, 1940 m. rugpjūčio 3 d., Lietuva tapo Sovietų Sąjungos respublika.

Nuo pat pirmos okupacijos dienos imtasi sovietinti visas svarbiausias valstybės valdymo institucijas, kariuomenę. Birželio 15-ąją vakare į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas, paskirtas SSRS vyriausybės ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvoje. Ir ne vienas, o su grupe aukštų pareigūnų. Įkūręs savo štabą buvusios SSRS pasiuntinybės Lietuvoje pastate, jis nedelsdamas ėmėsi veiklos. Viena iš jos krypčių – palaužti nepriklausomybės dvasią Lietuvoje, todėl nestebina tai, kad ypatingas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kariuomenei.

Lietuvos kariuomenę tuo metu sudarė Kariuomenės štabas, Aukštoji karo mokykla, Karo mokykla, trys pėstininkų divizijos (devyni pėstininkų ir keturi artilerijos pulkai bei penkios priešlėktuvinės motorizuotos kuopos) ir ginklų rūšys – kavalerija, karo aviacija, karo technikos dalys bei priešlėktuvinės apsaugos rinktinė.

Kariuomenės aprūpinimo klausimus sprendė Kariuomenės tiekimo valdyba. Kariuomenės tiekimo viršininko žinioje buvo kariuomenės intendantūra, Ginklavimo valdyba, Karo butų valdyba, Karo sanitarijos valdyba, Karo veterinarijos valdyba.

Lietuvos kariuomenė buvo ginkluojama užsienyje pagamintais ginklais ir karine technika. Sava ginklų pramonė buvo dar tik kuriama, tačiau visų rūšių ginklai remontuoti savose dirbtuvėse. Taip pat vietoje buvo gaminami šoviniai, prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų ir patrankų sviediniai bei dujokaukės. Kaune buvo Žaliakalnio parako fabrikas. Kauno karo aviacijos gamykloje buvo pradėta savos konstrukcijos lėktuvų gamyba.

Dauguma autorių savo publikacijose apie Lietuvos kariuomenę naudojosi arba 1939 m. duomenimis, arba skelbė apytikrį žmonių, tarnavusių kariuomenėje 1940 m., skaičių.

Vertinant Lietuvos kariuomenės sunaikinimo mastą, atskaitos momentu reikėtų laikyti Lietuvos okupacijos dieną – 1940 m. birželio 15-ąją. Kariuomenės štabas duomenis tikslindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną, tad artimiausia data – 1940 m. birželio 1 d.

1940 m. birželio 1 d. kariuomenėje buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2031 civilis tarnautojas, iš jų 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesnųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių).

Kariuomenės sandėliuose buvo sukauptos materialinių išteklių ir ginkluotės atsargos, kad mobilizacijos atveju būtų galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Mobilizuota kariuomenė kovos veiksmus be pertraukos galėjo tęsti dvi savaites.

Kariuomenė visuomenės buvo visokeriopai remiama. Ypač ženkliai kariuomenės gynybinį pajėgumą didino Lietuvos šaulių sąjunga, pavaldi kariuomenės vadui. Svarbiausias šios sąjungos tikslas buvo stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti tėvų žemę ir lietuvybę.

1940 m. pavasarį Lietuvos šaulių sąjunga turėjo per 62 tūkst. narių (1941 m. LSSR valstybės saugumo komisariatas buvo suregistravęs 57 895 buvusius šaulius), iš jų 15 tūkst. šaulių moterų ir 5 tūkst. šaulių rėmėjų. Be to, joje dar buvo apie 10 tūkst. moksleivių. Šaulys buvo kas antras mokytojas, inžinierius, aukštųjų mokyklų dėstytojas, mokslininkas. Apie 70 proc. šaulių buvo ūkininkai ir žemės ūkio darbuotojai.

Iš apskričių šaulių būrių bei kuopų buvo sudarytos 22 rinktinės ir dar atskirą rinktinę sudarė šauliai geležinkelininkai. Kiekviena rinktinė turėjo po 40 būrių ir kuopų. Iš viso buvo apie 1200 šaulių būrių.

Valstybė Šaulių sąjungai lėšų skyrė mažai – būriui ir kuopai per metus tekdavo 200–300 litų. Apie 70 proc. išlaidų buvo apmokama iš aukų, surengtų visuomeninių renginių, loterijų, iš nario mokesčių bei leidybinės veiklos. Apginkluojant Šaulių sąjungą nemažą paramą teikė Draugija ginkluotosioms krašto pajėgoms remti.

Kaip matyti, Lietuvos kariuomenė turėjo nemažą jėgą. Deja, ta jėga nebuvo panaudota kraštui ginti. Negana to, apie staiga realiai iškilusią Sovietų Sąjungos okupacijos grėsmę nebuvo informuoti net dalių vadai. Nežinojo jie ir apie 1940 m. birželio 14 d. Maskvos pateiktą ultimatumą Lietuvai. Kariuomenė gyveno įprastą taikos meto gyvenimą, kai vyriausybė rinkosi į paskutinį naktinį posėdį spręsti, ar priimti ultimatumą, ar gintis…

Prezidentas Antanas Smetona generolų – krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio, kariuomenės vado Vinco Vitkausko, kariuomenės štabo viršininko Stasio Pundzevičiaus ir vėliau iškviesto į vyriausybės posėdį Stasio Raštikio – klausė, ar įmanoma gintis, tačiau klausimas buvo užduotas per vėlai. Juk gavus ultimatumą prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, privalėjo pasirūpinti, kad kariuomenėje būtų paskelbta kovinė parengtis.

Neabejotina, jog prezidentas žinojo, kad Baltarusijoje prie Lietuvos sienos sutelkta didelė sovietinės kariuomenės grupuotė yra pasirengusi puolimui. Kariuomenės štabo II (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus viršininkas gen. št. plk. Kostas Dulksnys buvo apie tai išsamiai informavęs prezidentą. Ir pats Maskvos ultimatumas prezidentui neturėjo būti netikėtas.

Savaitę prieš ultimatumo įteikimą, birželio 7-ąją, 2 val. nakties Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos tarybos gen. A. Jeriomenkos vadovaujamas 6-asis kavalerijos korpusas buvo pakeltas pagal aliarmo signalą. Korpusui buvo įsakyta susitelkti Gardino rajone ir ruoštis būsimam Lietuvos puolimui. Vėliau korpusą sustiprino 33-ioji šaulių divizija, jam buvo priskirti papildomi tankų, inžinerijos bei artilerijos daliniai. Tą pačią birželio 7-ąją Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas išsiuntė dalių, rinktinių ir valdybų viršininkams nurodymą:

Priminsime, kad tekste minima data – 1939 m. rugsėjo 17-oji – tai diena, kai Raudonoji armija puolė Lenkiją.

Galima buvo numatyti ir Raudonosios armijos invazijos į Lietuvą datą – birželio 15-ąją… Tačiau mūsų karininkai ir kareiviai tos dienos popietę nustebę žvelgė į žygiuojančias Lietuvos keliais sovietinės armijos kolonas.

L. R. Kaunas, 1940 m. birželio mėn. 7 d.
Kr. Aps. Min. Slaptai-asmeniškai
KARIUOMENĖS ŠTABAS
II-sis skyrius
Nr. 6568
Prašau Tamstą neatidėliojant įsakyti sunaikinti visas Kariuomenės Štabo II-jo skyriaus išleistas slaptas žinių santraukas pradedant nuo 1939.IX.17.

Įvykdžius, iki 1940.VI.15 apie tai pranešti Kariuomenės Štabo II skyriui.

Gen. št. pulkininkas

II-jo Skyriaus Viršininkas (gen. št. plk. K. Dulksnio parašas)

Gen. št. pulk. ltn

Žinių tvarkymo dalies vedėjas         (gen. št. pav. ltn. K. Pranskonio parašas)

Negana to, vyriausybei nusprendus priimti Maskvos ultimatumą, prezidentas ir krašto apsaugos ministras pasiskubino palikti Lietuvą, palikę ir kariuomenę likimo valiai. Jokių įsakymų, jokių nurodymų, jokių paaiškinimų. Net kreipimosi į tautą.

Tiek Maskvos, tiek labai greitai suformuotos naujosios Lietuvos vyriausybės pirmasis ir svarbiausias siekis kariuomenės atžvilgiu buvo nors laikinai ją sutrikdyti, kad nebūtų jokios galimybės kilti ginkluotam pasipriešinimui. Nežinia, ar buvo iš anksto parengtas koks nors planas, kaip tai įgyvendinti, tačiau pagrindinės veiklos kryptys išryškėjo neilgai trukus.

Maskvos emisaras V. Dekanozovas ypač rūpinosi, kad iš kariuomenės kuo greičiau būtų „išvalyti“, jo nuomone, reakcingi elementai, negalintys sutikti ar susitaikyti su „revoliuciniais pasikeitimais Lietuvoje“. Ne mažiau dėmesio jis skyrė ir divizijų, dalių bei atskirų dalinių vadų, valdybų ir įstaigų viršininkų pakeitimui. Tai buvo antroji veiklos kryptis. Trečiąja veiklos kryptimi tapo kariuomenės pertvarkymas. Lietuva dar nebuvo inkorporuota į „broliškų respublikų šeimą“, tad pradžioje teko tenkintis savo statytinio – „liaudies“ prezidento Justo Paleckio valdžios svertais. Prezidentui uoliai talkino naujoji vyriausybė. Atsirado ir kitų parankinių.

„Valymas“ buvo pradėtas paleidžiant į atsargą aukštus karininkus. Pirmieji, matyt, įvertinti kaip patys pavojingiausi okupantams, buvo atleisti jau birželio 19 d., o nuo birželio 25 d. atleidimų banga plūstelėjo visa jėga. Iš viso nuo okupacijos pradžios iki rugpjūčio pabaigos į atsargą buvo paleisti 188 karininkai – 9 generolai, 24 pulkininkai, 30 pulkininkų leitenantų, 31 majoras, 44 kapitonai, 35 leitenantai ir 15 jaunesniųjų leitenantų.

„Valymo“ proceso sudedamoji dalis – suėmimai. Iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos buvo suimtas 21 karininkas. Šį skaičių verta įsidėmėti todėl, kad tie karininkai tarnavo kariuomenėje iki pat okupacijos pradžios.

Istorikas Jonas Dobrovolskas nurodo, kad nuo birželio 25 iki rugpjūčio 5 d. buvo suimti 84 karininkai. „Lietuvių enciklopedija“ pateikia kitus duomenis: per tą patį laikotarpį buvo suimta 271 karininkas, 33 puskarininkiai, 15 eilinių ir 4 civiliai tarnautojai lietuviai. Vertinti šiuos duomenis sudėtinga, tačiau neabejotina, kad abiem atvejais į suimtų karininkų skaičių buvo įskaitomi ir atsargos karininkai. Atsargos karininkai aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, kurią komunistinė valdžia laikė „kontrrevoliucine“ organizacija, ir politinių partijų veikloje.

Iki sovietinės okupacijos pradžios tarnavusių karininkų suėmimai prasidėjo liepos mėn. Pirmas buvo suimtas naujosios valdžios jau paleistas į atsargą Ginklavimo valdybos Bendrojo skyriaus viršininkas Mykolas Kalmantas, anksčiau vadovavęs Šaulių sąjungai. Kiek vėliau buvo suimti paleisti į atsargą karo prokuroras brig. gen. Emilis Vymeris, Šaulių sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius ir kt.

Iš tarnaujančiųjų kariuomenėje pirmiausia buvo suimti Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys, to skyriaus ypatingų reikalų karininkas (žvalgybinio darbo vadovas) plk. ltn. Juozas Matusaitis ir buvęs jo pavaduotojas plk. ltn. Petras Kirlys. Pasak gen. S. Raštikio, jis telefonu buvo paprašytas ateiti į Sovietų Sąjungos atstovybę. Nuėjo ir nebegrįžo. Tačiau buvęs Kariuomenės štabo II skyriaus karininkas kpt. Bronius Aušrotas rašo, kad gen. št. plk. K. Dulksnys buvo suimtas liepos 18 d. po pietų savo namuose. Jį suėmė „lietuviškasis“ NKVD. Tą pačią dieną taip pat savo namuose buvo areštuotas plk. ltn. P. Kirlys (birželio 19 d. paleistas į atsargą). Prieš tai tą pačią dieną ryte atėję į II skyrių du civiliai apsirengę rusai savo kabinete suėmė plk. ltn. J. Matusaitį.

Šie suėmimai nebuvo atsitiktiniai: SSRS NKVD itin domino Lietuvos žvalgybos ryšiai su Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių žvalgybomis. Gen. št. plk. K. Dulksnys kartu su pirmais suimtaisiais – buvusiais vidaus reikalų ministru atsargos brig. gen. Kaziu Skuču, Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, savo pavaduotoju plk. ltn. P. Kirliu ir žvalgybinio darbo vadovu plk. ltn. J. Matusaičiu jau liepos 23 d. buvo išvežti į Maskvą, ten tardyti ir, prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, nužudyti.

Taip buvo susidorota su Kariuomenės štabo II skyriaus vadovybe.

Nepraėjus nė savaitei po šių įvykių, Lietuvos kariuomenę sukrėtė masiniai karių suėmimai „maištingajame“ 9-ajame pėstininkų pulke.

Šis pulkas pateko į sovietų nemalonę nuo pat pirmos okupacijos dienos. Birželio 15-ąją buvusio krašto apsaugos ministro brig. gen. K. Musteikio asmeniniu nurodymu pulkas buvo pakeltas pagal aliarmo signalą žygin – jis turėjo užtikrinti prezidento A. Smetonos pasitraukimą į užsienį. Užpuolus rusų daliniams, pulkas privalėjo pasipriešinti ginklu ir, jei priešas pasirodytų esąs pranašesnis, trauktis pas vokiečius. Nors šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, nes žygiuojančią Vilkaviškio link pulko koloną sustabdė ministro pirmininko Antano Merkio pasiųsta delegacija, kuri įtikino pulko vadą gen. št. plk. Antaną Gaušą grąžinti pulką į kareivines, tačiau to pakako, kad pulkas atsidurtų nepatikimųjų sąraše. Pulko vadas nedelsiant buvo iškviestas į Kauną ir į pulką nebegrįžo – buvo paleistas į atsargą. O pulkas jau liepos 5 d. buvo perkeltas į Pabradės poligoną ir ten išsklaidytas: pulko štabas, štabo komanda, štabo, inžinerijos būriai ir autobūriai buvo perkelti į Švenčionėlius. Be to, dvi kuopos buvo paliktos Marijampolėje ir Vilkaviškyje.

Okupantų paskirti „politrukai“ (kariuomenės politiniai vadovai) nuo liepos 12 d. ėmėsi pulke rengti mitingus. Pirmieji mitingai, surengti dėl rinkimų į liaudies seimą, baigėsi tik tuo, kad kariai po jų spjaudėsi ir šurmuliavo. Tačiau kai prasidėjo mitingai dėl stalininės konstitucijos priėmimo, kariai nebeišlaikė. Ypač atvirai ir drąsiai mitinge pasisakė j. ltn. Antanas Naikelis, išreiškęs daugelio mintį: jei priimsime svetimą konstituciją, tai išduosime Lietuvą. „Ką už tai pasakys tėvai, broliai, kurie už Lietuvą Nepriklausomybės kovose galvą guldė ir kraują liejo? Kur dėsime Nežinomojo Kareivio kapą, žuvusio dėl Lietuvos laisvės?“ – klausė jis kariams pritariant plojimais ir ovacijomis. Po jo kalbos mitingas buvo nutrauktas.

Kulminacija įvyko liepos 22 d., kai „politrukai“ vėlgi buvo priversti nutraukti mitingą. Šįkart mitingas buvo baigtas Tautos himnu, sugiedotu su tokiu uždegimu kaip niekada. Tačiau aistros nenurimo ir po mitingo, nes kariai buvo gerokai įerzinti dar ir tą dieną gauto įsakymo 1-ajam batalionui išvykti į Vilnių, 2-ajam – į Kauną. Visi suprato, kad pulką norima išsklaidyti ir likviduoti. Batalionų vadams, paskelbusiems įsakymą, kareiviai pradėjo šaukti, kad niekur nevyksią.

Kariuomenės politinė vadovybė padėtį pulke įvertino vos ne kaip maištą. Naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją prasidėjo karių suėmimai. Kad nekiltų neramumų, liepos 24-ąją vakare į štabą sukviesti karininkai buvo apsupti rusų šarvuočių. Iš viso buvo suimtas 31 karys, tarp jų aštuoni karininkai: mjr. Jonas Brizgys, kapitonai Viktoras Klimavičius, Antanas Malakauskas, leitenantai Juozas Kiveris, Jonas Vladas Sagėnas, Vacys Skinderis, jaunesnieji leitenantai Jonas Naikelis ir Petras Vismantas. Penki karininkai, iš jų ir pulko štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. Motiejus Naujokas, buvo tuoj pat paleisti į atsargą. Nė mėnesio nepabuvęs pulko vadu, gen. št. plk. ltn. Karolis Dabulevičius buvo nušalintas nuo pareigų. Perkeltas buvo ir pulko politinis vadovas Jonas Kleiva.

Baiminantis, kad kariai nekeršytų už savo suimtus vadus ir draugus, jau kitą dieną imtasi pulką performuoti: 1-asis batalionas perkeltas į 1-ąjį pėstininkų pulką Vilniuje, 2-asis – į 2-ąjį pėstininkų pulką Aukštojoje Panemunėje, o iš ten į pulką atkelti šių pulkų batalionai. Iš okupacijos pradžioje pulke tarnavusių 54 karininkų teliko 20, o pulko karininkų sąrašą papildė karininkai iš atkeltų į pulką batalionų.

V. Dekanozovo reikalavimu birželio pabaigoje–liepos mėn. buvo paleisti į atsargą arba paskirti į kitas pareigas beveik visi divizijų, pulkų, rinktinių, atskirų batalionų vadai, valdybų viršininkai, karo komendantai. Ankstesnėse pareigose palikti tik Auštosios karo mokyklos viršininkas div. gen. S. Raštikis, I pėstininkų divizijos vadas brig. gen. Jonas Černius, karo aviacijos viršininkas brig. gen. Antanas Gustaitis, Karo aviacijos mokyklos viršininkas plk. ltn. Viktoras Reimontas, 2-ojo ulonų pulko vadas plk. Kazys Gudelis, priešlėktuvinės apsaugos rinktinės vadas gen. št. plk. Antanas Sidabras.

Panašiai buvo elgiamasi ir su žemesnio rango vadais. Karininkai buvo perkeliami iš vienų dalių į kitas arba buvo keičiamos jų pareigos, paliekant toje pačioje dalyje. Per trumpą laiką į naujas pareigas buvo paskirtas kas ketvirtas karininkas.

Ypač buvo skubama sutraukyti kariuomenės ryšius su Šaulių sąjunga. Visi 22 karo komendantai (tiek pat buvo ir šaulių rinktinių) – 20 apskričių ir Vilniaus bei Kauno – buvo nušalinti arba perkelti į kitas pareigas, kai kurie dar net anksčiau, negu buvo paskelbti prezidento aktai. Birželio 28 d. buvo paskelbtas įsakymas kariuomenei Nr. 71. Pagal jį komendantai buvo pavadinti kariniais viršininkais, 9 iš jų atleisti iš pareigų ir vėliau paleisti į atsargą, 6 atleisti ir paskirti kitų apskričių kariniais viršininkais, 11 karininkų paskirti naujais kariniais viršininkais. Iki liepos pabaigos 12 buvo į paleista atsargą, 7 paskirti kitų apskričių kariniais viršininkais, 2 paskirti eiti kitų pareigų. Nepakeistas liko tik Kėdainių apskrities komendantas plk. ltn. Motiejus Karaša.

Pakeistas buvo ir pats kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas. Tiesa, jam buvo paliktas krašto apsaugos ministro postas, iš kurio 1940 m. birželio 15 d. pasitraukė brig. gen. K. Musteikis, lydėjęs pabėgusį į Vakarus prezidentą A. Smetoną. Liepos 12 d. kariuomenės vadu buvo paskirtas iš Maskvos atsiųstas surusėjęs lietuvis Raudonosios armijos gen. mjr. Feliksas Baltušis-Žemaitis.

Kartu buvo pradėta pertvarkyti ir Lietuvos kariuomenę.

Liepos 3 d. buvo paskelbtas Lietuvos kariuomenei pertvarkyti įstatymas:

1. Lietuvos kariuomenė iš pagrind ų pertvarkoma. Ji vadinama „Lietuvos liaudies kariuomene“.
2. Kariuomenėje įvedamas politinių vadovų institutas.
3. Kariuomenėje steigiamas propagandos skyrius.
4. Kariams laisvu laiku leidžiama dalyvauti politinėje veikloje.
5. Įstatymai ar jų nuostatai, prieštaraujantys šiam įstatymui, panaikinami.
6. Šis įstatymas veikia nuo 1940 m. liepos 2 d.

Šio įstatymo punktai buvo nekonkretūs, jais prisidengiant buvo galima daryti bet kokius pertvarkymus.

Reformos buvo pradėtos dar nepasirašius įstatymo. Jau birželio pabaigoje panaikinamas kavalerijos štabas, o vietoj jo įsteigiama kavalerijos inspekcija. Kavalerija panaikinama kaip ginklo rūšis, o jos pulkai paskirstomi pėstininkų divizijoms. Liepos 2 d. panaikinama karo kapelionų institucija, visi karo kapelionai atleidžiami iš tarnybos.

Raudonosios armijos pavyzdžiu liepos 6 d. kariuomenėje buvo įsteigta Politinė valdyba, turėjusi kontroliuoti visų lygių vadų ir viršininkų veiklą.

Kariuomenės politiniu vadovu buvo paskirtas Antanas Petrauskas – „šoferis“, kaip jį už akių pavadino karininkai. Bet šiame poste dėl „bolševikinio principingumo stokos“ jis išbuvo labai neilgai. A. Petrauską atleidus, Lietuvos kariuomenės politiniu vadovu paskiriamas iš Rusijos atsiųstas Jonas Macijauskas. Šis surusėjęs revoliucionierius, dažniau pasirašydavęs Macijevskij, uoliai ėmėsi politinio vadovo veiklos ir visiškai pateisino Maskvos lūkesčius.

J. Paleckio liepos 11 d. aktu buvo sustabdyta Šaulių sąjungos veikla, o nuo liepos 13 d. ji pradėta likviduoti.

Karių uniforma buvo keičiama Raudonosios armijos pavyzdžiu, panaikinant antpečius.

Rugpjūčio pradžioje kariuomenės pertvarkymas nebeteko tos reikšmės, kurią turėjo okupacijos pradžioje. Jeigu dar ir būta iliuzijų, kad Lietuvos kariuomenė išliks, tegu ir kontroliuojama Maskvos statytinių, tai greitai jos išsisklaidė kaip dūmas.

Lietuvą, Latviją ir Estiją „priėmus“ į Sovietų Sąjungą, t. y. jas aneksavus, Maskva galėjo tvarkyti šių respublikų kariuomenes savo nuožiūra be jokių formalių suvaržymų.

Dar liepos 11 d. SSRS gynybos liaudies komisaras maršalas V. Timošenka buvo pasirašęs įsakymą Nr. 0141, skelbiantį, kad iki 1940 m. rugpjūčio 1 d. suformuojama Pabaltijo ypatingoji karinė apygarda su štabu Rygoje. Į Pabaltijo karinę apygardą buvo įtraukiamos dalys ir įstaigos, dislokuojamos Latvijos ir Lietuvos teritorijose bei 12-oje Kalinino srities rajonų.

SSRS gynybos liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 17 d. direktyvoje Nr. 0/2/105022, skirtoje Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos karo tarybai, buvo paskelbtas VKP(b) CK ir SSRS liaudies komisarų tarybos sprendimas: išsaugoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR kariuomenes vienerius metus, „išvalyti“ iš jų nepatikimus elementus ir performuoti kiekvieną kariuomenę į šaulių teritorinį korpusą. Per tą laiką vadai privalėjo išmokti rusų kalbą. Paskui teritoriniai korpusai turėjo būti pakeisti eksteritoriniais, formuojamais bendrais pagrindais.

Toje pačioje direktyvoje Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritoriniams korpusams buvo suteikti pavadinimai, nurodyta korpusų sudėtis ir dydis. Lietuvos liaudies kariuomenė, performuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą (toliau – ŠTK), turėjo sumažėti iki 15 142 asmenų (direktyvoje nurodytas mažesnis skaičius nei numatyta korpuso etatuose).

Direktyvą vykdyti buvo pradėta nedelsiant.

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (to meto dokumentuose dažnai vadinamos PRIBOVO, rus. Pribaltijskij osobyj vojennyj okrug) štabo nurodymu jau rugpjūčio 19 d. kariuomenės štabas įsakė dalių, atskirų dalinių vadams, valdybų ir karinių įstaigų viršininkams skubiai pateikti tikslius duomenis apie dalių, dalinių, valdybų ir įstaigų asmeninę sudėtį, karininkų sąrašus. Tai buvo neįprastas reikalavimas, nes ir taip tokie duomenys buvo tikslinami kiekvieno mėnesio pirmąją dieną ir nustatyta tvarka teikiami aukštesnei instancijai bei Kariuomenės štabui. Šįkart jie buvo reikalingi 29-ojo ŠTK formavimo planui parengti. Rugpjūčio 21 d. duomenys buvo pateikti.

„Liaudies“ vyriausybė „liaudies“ kariuomenėje padirbėjo iš peties – į atsargą buvo paleisti 188 karininkai.

Turint omenyje tai, kad nuo okupacijos pradžios iki rugpjūčio pabaigos iš kariuomenės pabėgo ar iš komandiruočių užsienyje negrįžo 15 karininkų bei 2 karininkai mirė (vienas nusišovė, kitas mirė susižalojęs autoavarijoje), karininkų korpusas buvo sumažėjęs 204 karininkais, t. y. beveik devintadaliu.

Tuo pačiu metu kariuomenę papildė 89 karininkai, iš jų 72 – pakelti į jaunesniuosius leitenantus Karo mokyklos XXI laidos karininkai (1940 m. rugpjūčio 19 d. paskirti į dalis). Šešiolika karininkų priimta į tarnybą iš atsargos (8 iš jų paskirti politiniais vadovais), vienas liktinis viršila pakeltas jaunesniuoju leitenantu.

Iki rugpjūčio 27 d. beveik visi parengiamieji 29-ojo ŠTK formavimo darbai buvo baigti.

Sovietų Lietuvos vyriausybei, pavadintai Lietuvos SSR liaudies komisarų taryba (toliau – LSSR LKT), buvo patikėta tik tvarkyti formalumus. 1940 m. rugpjūčio 27 d. ji priėmė nutarimą likviduoti Krašto apsaugos ministeriją „ryšium su Lietuvos liaudies kariuomenės performavimu į Lietuvos korpusą“. Tam buvo sudaryta Vyriausioji likvidacinė komisija, jos pirmininku buvo paskirtas div. gen. V. Vitkauskas, nariais – brig. gen. Albinas Čepas ir Raudonosios armijos atstovas gen. mjr. Šleminas. Kadangi div. gen. V. Vitkauskas tapo korpuso vadu ir daug laiko skyrė korpuso formavimui, vėliau komisijos sudėtis buvo pakeista ir papildyta paskiriant komisijos pirmininko pavaduotoju div. gen. S. Raštikį, nariais plk. Leoną Rajecką bei plk. ltn. Antaną Urbelį.

Tą pačią dieną buvo pasirašytas ir paskutinis Liaudies kariuomenei įsakymas Nr. 136, susidedantis iš dviejų paragrafų. Pirmasis – tai jau minėtas LSSR LKT nutarimas, o antrajame paskelbta: „Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 27 d. aš [div. gen. V. Vitkauskas. – S. K.] Krašto apsaugos ministerio pareigas nustojau ėjęs“. Įsakymą pasirašė krašto apaugos ministras div. gen. V. Vitkauskas, kariuomenės vadas brig. gen. F. Baltušis-Žemaitis ir vyriausiasis liaudies kariuomenės politinis vadovas J. Macijauskas.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR LKT priėmė nutarimą, iš esmės skelbiantį Lietuvos kariuomenės likvidavimą: „Perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos kariuomenės sudėtį.“ Tokia buvo Maskvos valia.

Šiuo nutarimu Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos žinion buvo perduodama visa ginkluotė, pastatai ir kitas turtas, Krašto apsaugos ministerijai pavaldžios įstaigos kartu su visomis bylomis bei archyvais, panaikinama Karo mokykla, vietoj kurios turėjo būti suformuota Raudonosios armijos Vilniaus pėstininkų karo mokykla. Karo komendantūros privalėjo būti pertvarkomos į karinius komisariatus, taip pat pavaldžius Pabaltijo karinei apygardai.

Vadovavimą buvusiai Lietuvos kariuomenei į savo rankas visiškai perėmė Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadovybė.

1940 m. rugpjūčio 30 d. div. gen. V. Vitkauskas pasirašė pirmąjį įsakymą formuojamam 29-ajam ŠTK, kuris skelbė: „Remiantis Pabaltės Karo Apygardos Karinės Tarybos nutarimu, nuo š. m. rugpjūčio mėn. 30 d. Lietuvos Liaudies Kariuomenė performuojama į SSSR Raudonosios Armijos 29 šaulių teritorinį korpusą. Pagrindas: Pabaltės Karo Apygardos Karinės Tarybos 1940 m. rugpjūčio mėn. 30 d. raštas Nr. 00298/C“. Apie minėtą LSSR LKT nutarimą dėl Lietuvos liaudies kariuomenės performavimo net nebuvo užsiminta. Kad nuo šiolei buvusios Lietuvos kariuomenės reikalų tvarkymą perėmė Raudonosios armijos vadovybė, skelbė įsakymo penktasis paragrafas: „Nuo šios dienos visą tarpusavį susirašinėjimą vesti ne Liaudies kariuomenės, bet tik 29 šaulių teritorinio korpuso vardu“.

Antrajame paragrafe buvo paskelbta korpuso vadovybė: korpuso vadas – div. gen. V. Vitkauskas, korpuso karinis komisaras – brig. komisaras Andrejus Cariovas, korpuso vado pavaduotojas – brig. gen. F. Žemaitis, korpuso štabo viršininkas – brig. gen. J. Černius.

Trečiajame paragrafe buvo nurodyta, kad Liaudies kariuomenės I pėstininkų divizija pavadinama 179-ąja šaulių divizija, jos vado pareigas eiti skiriamas div. gen. S. Pundzevičius, o divizijos karinio komisaro – vyr. bataliono komisaras D. Prodeusas, II pėstininkų divizija pavadinama 184-ąja šaulių divizija, jos vado pareigas eiti paskirtas brig. gen. Vladas Karvelis, divizijos kariniu komisaru – pulko komisaras M. Kovalionokas.

Nurodymai performuoti Laudies kariuomenės kitas dalis ir įstaigas turėjo būti duoti vėliau.

1940 m. rugsėjo 1 d. ką tik pradėtas formuoti korpuso štabas savo slaptame rašte Nr. 1 paskelbė korpuso dalių organizacijos planą. Jame buvo nurodyta, iš kokių buvusios Lietuvos kariuomenės dalių turi būti suformuotos korpuso dalys. Į korpuso dalis turėjo būti atrinkta 1458 karininkai, 2814 puskarininkių ir 10 669 eiliniai, iš viso – 14 941 lietuvių karys ir civilis tarnautojas.

29-ajam ŠTK suformuoti trūko 898 karininkų ir 627 puskarininkių, o eilinių buvo net per daug. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad karininkams buvo priskiriami ir kariniai komisarai bei politiniai vadovai, o pagal etatus tai sudarė nemažą žmonių skaičių, nes politiniai vadovai turėjo būti kiekvienoje kuopoje ar baterijoje. Be to, korpuso, divizijų ir pulkų štabuose buvo numatyti dideli politiniai skyriai. Kita vertus, daugumos vadų, tarnybų viršininkų padėjėjais buvo numatyta skirti rusų karininkus.

Plane nurodytos ne visos buvusios Lietuvos kariuomenės dalys ir įstaigos, nebuvo net užsiminta apie tiekimo valdybą ir tiekimo viršininkui pavaldžias valdybas, įmones, įstaigas, sandėlius. Nieko nepasakyta apie buvusias komendantūras. Nepaminėtas plane struktūras buvo numatyta likviduoti.

Formuoti 29-ąjį ŠTK buvo pradėta gerokai anksčiau nei paskelbta LSSR LKT nutarimuose bei Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos įsakymuose. Maskva skubino įvykius.

1940 m. rugpjūčio 24 d. buvo pasirašytas Gynybos liaudies komisariato įsakymas Nr. 03889 ir paskirti korpuso bei divizijų kariniai komisarai ir politinių skyrių viršininkai. Rugpjūčio 27 d. buvo paskirti pulkų ir atskirų batalionų bei divizionų kariniai komisarai, politiniai vadovai. Rugpjūčio 29 d. to paties komisariato įsakymu Nr. 03884 buvo paskirti korpuso (greičiausiai ir divizijų) politinių skyrių vadovai. Tad nenuostabu, kad iki 29-ojo ŠTK dalių formavimo pradžios suspėjo atvykti beveik visi kariniai komisarai ir dauguma politinių vadovų, turėję nuo pat pirmų dienų ir net valandų kontroliuoti Lietuvos kariuomenės naikinimą. Tuo metu buvo parinktos kandidatūros ir patvirtinti korpuso, divizijų, pulkų ir atskirų dalinių vadai. Iš buvusių politinių vadovų lietuvių korpuse buvo palikta vos keletas. Tikriausiai lietuviai netiko politinių darbuotojų užduotims vykdyti.

Rugsėjo 4 d. buvo paskelbtas įsakymas dalims persikelti į naujas dislokavimo vietas. Tai buvo jau antras dalių perdislokavimas. Pirmasis buvo pradėtas nepraėjus nė savaitei nuo okupacijos pradžios. Jis buvo vykdomas okupacinei kariuomenei reikalaujant perduoti dalį kareivinių, administracinių ir ūkinių pastatų jos štabams, įvairioms tarnyboms ir dalims, o lietuvių karius perkeliant ten, kur prastesnės sąlygos. Perdislokavimo priežastis aiški – nepasitikėjimas lietuviškomis dalimis, o tikslas – atitraukti jas kiek galima toliau nuo sienos su Vokietija. 29-ojo ŠTK štabui buvo nurodyta įsikurti Vilniuje.

Rugsėjo 30 d. slaptame įsakyme Nr. 1 29-ojo ŠTK štabui buvo paskelbta, kad nuo rugpjūčio 30 d. Kariuomenės štabas persiformavo į 29-ąjį ŠTK štabą, tačiau dar gana ilgai buvo išformuojamas.

Dėl Kariuomenės štabo II (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus sprendimas buvo paskelbtas. rugsėjo 11 d. slaptame įsakyme korpusui Nr. 1:

Ypatingąjį skyrių domino tik II skyriaus bylos ir turtas, o ne skyriuje dirbę žmonės. Pats II skyriaus viršininkas, pakeitęs šiame poste gen. št. plk. K. Dulksnį, gen. št. plk. ltn. Juozas Purelis kitu įsakymu buvo paskirtas 294-ojo šaulių pulko jaunųjų vadų mokyklos viršininku ir, įvykdęs įsakymą perduoti bylas, rugsėjo 27 d. išvyko į naująją tarnybos vietą.

Be Lietuvos kariuomenei likviduoti sudarytos Vyriausiosios likvidacinės komisijos, 29-ajam ŠTK pradėjus formuoti dalis, likvidacinės komisijos buvo sudarytos kiekvienoje dalyje, dalinyje, valdyboje ar įstaigoje. Archyvuose išlikę dokumentai liudija, kad likvidacinėms komisijoms dirbti buvo itin sunku, nes trūko aiškių ir išsamių nurodymų, kam kokį turtą perduoti. Turto perėmėjų neretai neatsirasdavo net ir esant nurodymui, kas turi turtą perimti. Daug neaiškumų kilo dėl atlyginimo dirbantiesiems likvidacinėse komisijose. Aukštesnieji štabai buvo užversti raštais, telegramomis ir kitais likviduojamų dalių įstaigų dokumentais su paklausimais, ką daryti su turtu, kam perduoti bylas ir kitus dokumentus.

Maskva ragino greičiau likviduoti Lietuvos kariuomenės dalis ir įstaigas. 1940 m. spalio 17 d. 29-ojo ŠTK vadovybė gavo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabo nurodymą Nr. OM/00590 baigti išformuoti buvusios Lietuvos liaudies kariuomenės atskiras dalis, sandėlius, dirbtuves, ligonines, įstaigas, neetatines komandas ir kitus organizacinius vienetus, neįėjusius į 29-ąjį ŠTK.

Remdamasis šiais nurodymais, korpuso vadas 1940 m. spalio 24 d. išleido visiškai slaptą įsakymą Nr. 018, kuriame pareikalavo visą likvidacinį darbą baigti iki spalio 27 d. Kol nėra atskiro nurodymo Linkaičių buvo neišformuojama dujokaukių dirbtuvė, Kauno artilerijos sandėliai ir dirbtuvės, intendantūros sandėlis Kaune ir Linkaičių artilerijos dirbtuvės. Buvo nurodyta iš likviduojamų dalių ir įstaigų likvidacinių komisijų atleisti visus civilius tarnautojus ir liktinius, nepaskirtus į korpuso dalis.

Visko, kas reikalaujama, įvykdyti per tokį trumpą laikotarpį buvo neįmanoma. Bet Vyriausiajai likvidacinei komisijai nebuvo ir kitos išeities, kaip paskelbti, kad savo darbą ji baigė. To buvo reikalaujama taip primygtinai, kad 1940 m. spalio 27 d. buvo išleistas Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko paskutinis įsakymas Nr. 29. Jis skelbė, kad nuo spalio 28 d. visos KAM ir Lietuvos liaudies kariuomenės dalys, įstaigos ir įmonės, išskyrus nurodytas korpusui įsakyme Nr. 018, laikomos išformuotomis, Vyriausioji likvidacinė komisija nustoja veikusi, o jos funkcijos pereina 29-ojo ŠTK vadovybei.

Nuo 1940 m. spalio 27 d. Tiekimo valdyba, Kariuomenės štabas ir neetatinis KAM likvidacinis štabas buvo išformuoti, neturėję paskyrimų karininkai paleisti į atsargą.

1940 m. spalio 28 d. buvo likviduoti paskutiniai Lietuvos kariuomenės dalinių ir įstaigų, neįėjusių į 29-ąjį ŠTK, likučiai, nors kai kur dar ir vyko likvidaciniai darbai. Kariuomenė nustojo egzistavusi ją inkorporavus į okupacinę Raudonąją armiją.

Korpuso formavimo darbą „sustiprino“ areštai.

19 m. rugsėjo 26 d. 615-ajame artilerijos pulke apie 150 karių atvirai išreiškė nepasitenkinimą naujosios valdžios veiksmais, jos elgesiu su karininkais ir kariais. Po šio įvykio enkavėdistai suėmė ir nuteisė 12 puskarininkių ir eilinių.

Ypač pavojingas veiksmas enkavėdistams atrodė Lietuvos trispalvės vėliavos iškėlimas 19 m. spalio 2 d. Kai grupė jaunesniųjų vadų ir kareivių, aptarnavusių lėktuvų eskadrilę, važiavo iš Kauno į naują tarnybos vietą Vilniuje, kareivis Alfonsas Macijauskas iškėlė Trispalvę. Ltn. Voleika įsakė vėliavą nuleisti ir atiduoti, bet kareivis nepakluso, vėliavą paslėpė. Kolona Ukmergėje buvo sustabdyta, Macijauskas ir dar trys kareiviai, padėję jam vėliavą slėpti, išlaipinti ir suimti.

Ne mažiau pavojingi naujajai valdžiai atrodė „antisovietinių“ plakatų ir lapelių autoriai bei platintojai. Ir jie buvo suimami, tremiami į Sibirą. 26-ajame kavalerijos pulke nustačius keletą tokių autorių, enkavėdistai paskelbė, kad šiame pulke atskleistos ir likviduotos dvi „kontrrevoliucinės“ grupės. Spalio mėn. ypatingasis skyrius suėmė grandinį Antaną Volkauską, kareivius Aleksą Budriką, Jurkūną, Juozą Žukauską, lapkričio mėn. – eilinius Praną Lisauską ir Antaną Taletavičių.

Nors karių nepasitenkinimas sovietų valdžia buvo didelis, tačiau imta vengti jį rodyti viešai. „Ateis laikas, kai prabilsime, o dabar tylėti reikia…“ – tai 234-ojo šaulių pulko kuopos vado kpt. Petro Jaruševičiaus žodžiai kareiviams, beje, užfiksuoti ypatingajame skyriuje. Jis žinojo, ką sako…

Kokioje politinėje atmosferoje buvo formuojamas korpusas, rodo spalio 25 d. įvykusio Lietuvos KP(b) CK biuro posėdžio, kuriam pirmininkavo CK sekretorius Antanas Sniečkus, protokolas. Posėdyje buvo svarstoma politinė-moralinė 29-ojo ŠTK padėtis. Dalyvavo aukšti komunistų partijos vadovai, Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos ir korpuso politinės vadovybės atstovai. Lietuvių karininkai posėdyje nedalyvavo, tačiau buvo pakviesti 11-osios armijos, kuriai buvo priskirtas korpusas, prokuroras, korpuso ypatingojo skyriaus viršininkas. Posėdžio dalyvių nuomonė buvo vieninga: korpuse vyrauja antisovietinės nuotaikos, „daliniai užteršti klasiniais, priešiškai nusiteikusiais elementais“.

Ypač buvo nepasitikima lietuviais karininkais, jie atidžiai stebėti, sektas kiekvienas jų žingsnis. Nuo pat korpuso formavimo pradžios saugumiečiai, komisarai ir politiniai vadovai sudarinėjo įtariamųjų karių sąrašus, vadinamus „dalinių užteršimo sąrašais“. Korpuso štabo ir korpuso štabe pavaldumo daliniuose buvo 245 karininkai. Ypatingasis skyrius tarp jų rado 107 vadinamųjų kontrrevoliucinių, fašistinių ir kitų antisovietinių organizacijų narius: 32 šaulius, 7 ateitininkus, 18 skautų, 7 jaunalietuvius, 20 aktyvių kovotojų su bolševikais 1918–1920 m. ir kt. 179-ojoje šaulių divizijoje į „užteršimo sąrašus“ buvo įrašyti 135 tokie karininkai.

Enkavėdistai konstatavo, kad „labiausiai priešiška karininkija pasitraukė į pogrindį ir ruošiasi rimtesniems antisovietiniams išpuoliams“.

Ne mažesnį susirūpinimą enkavėdistams kėlė ir jaunieji vadai bei kareiviai. Korpuso štabe ir korpuso štabo pavaldumo daliniuose buvo suskaičiuota 416 žmonių, dalyvavusių įvairiose kontrrevoliucinėse organizacijose (šauliai, ateitininkai, jaunalietuviai, skautai ir kt.).

179-ojoje šaulių divizijoje iš 4875 jaunesniųjų vadų ir kareivių nepatikimųjų sąrašuose buvo 936 žmonės, 184-ojoje šaulių divizijoje iš 682 jaunesniųjų vadų – 103, iš 4165 eilinių – 716.

Iš viso į korpuso nepatikimųjų sąrašus pateko beveik 2600 karininkų, jaunesniųjų vadų ir kareivių.

Į atskirą sąrašą buvo įtraukti tie, kurie ateityje galėjo kenkti sovietų valdžiai. Tai kariai, kurių šeimos arba jie patys vienaip ar kitaip nukentėjo nuo sovietų valdžios. Šiame sąraše buvo 472 jaunesnieji vadai ir eiliniai, 49 karininkai (be 184-osios šaulių divizijos karininkų).

Beje, buvo bandyta surašyti ir karius, pritariančius sovietų valdžiai ar gavusius iš jos žemės. Sąrašas buvo neilgas: korpuso štabo pavaldumo daliniuose tarp gavusiųjų iš sovietų valdžios žemės buvo 96 eiliniai ir 11 jaunesniųjų vadų; karininkų jame nebuvo.

Surinkus, enkavėdistų nuomone, pakankamai įkalčių, kariai buvo suimami ir tardomi. „Išimti“ – taip jie buvo vadinami oficialiuose dokumentuose. Vien 184-ojoje šaulių divizijoje nuo 1941 m. sausio iki gegužės 15 d. buvo suimti 54 kariai. Šie duomenys pateikti suvestinėje, saugomoje Lietuvos centriniame valstybės archyve:

1941-ųjų pradžioje susirūpinta repatriacijos į Vokietiją procesu, kuris buvo vykdomas pagal Molotovo–Ribbentropo 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašytą slaptąjį protokolą: „Sovietų Sąjungos vyriausybė nedarys jokių kliūčių Reicho piliečiams ir kitiems vokiečių kilmės asmenims, gyvenantiems Sovietų įtakos sferoje ir norintiems išsikelti į Vokietiją arba į Vokietijos įtakos sferą“.

Lietuviai, nenorėdami tarnauti okupacinėje Raudonojoje armijoje ar trokšdami išvengti arešto, stengėsi įrodyti turintys teisę repatrijuoti. Kariai, padavę pareiškimus repatrijuoti ir pateikę dokumentus, patvirtinančius tokią teisę, buvo paleidžiami į atsargą.

Divizijos politinio skyriaus politinio vadovo Medvedčiuko pasirašytoje suvestinėje dėl repatriacijos iš divizijos buvo atleisti 66 asmenys, iš jų 17 karininkų. Panaši padėtis buvo ir 179-ojoje šaulių divizijoje bei korpuso štabo pavaldumo dalyse ir daliniuose. Suteikiant leidimą repatrijuoti kartu buvo atsikratoma nepatikimaisiais.

Nepatikimi karininkai buvo paleidžiami į atsargą ir jau paskyrus juos į 29-ąjį ŠTK bei suteikus Raudonosios armijos karinius laipsnius. Taip buvo įgyvendinama minėtoji direktyva korpusą „išvalyti nuo nepatikimų elementų“. Paleidimo dokumentuose buvo pažymima: „paleisti dėl politinių ir amoralinių motyvų“.

Toje pačioje 184-ojoje šaulių divizijoje iki 1941 m. balandžio pabaigos taip buvo paleista į atsargą 13 karininkų.

D U O M E N Y S
abrie dėl politinių ir amoralinių motyvų išimtų nuo 1941 m. sausio iki gegužės 15 d. 184 šd
raudonarmiečių, jaun., viduriniųjų ir vyresniųjų vadų skaičių

Eil. Nr. Dalis Raudonarmiečių Jaun. vadų Vid. vadų Vyr. vadų Iš viso Pastaba

1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
 

Div. valdyba
262 šp
294 šp
297 šp
616 ap
žvbn
zadn
ryšbn
pbn
ptdn*
I š   v i s o

5
7
14
13
1
1

2

43

2




1
1


4

2


1
2



1
6
1









1
1
9
7
14
14
3
2
1
2
1
54
 

Pastaba: suvestinėje nepateikiami duomenys apie 617-ajame haubicų artilerijos pulke suimtus kariškius. – S. K.
* šd – šaulių divizija; šp – šaulių pulkas; ap – artilerijos pulkas; žvbn – žvalgybos batalionas; zadn – zenitinės artilerijos divizionas; ryšbn – ryšių batalionas; pbn – pionierių [inžinerijos. – S. K.] batalionas; ptdn – prieštankinis divizionas.

Ką atleisti dėl politinio nepatikimumo ir „amoralinių“ motyvų, spręsdavo komisarai kartu su ypatinguoju skyriumi arba atvirkščiai – ypatingasis skyrius su politiniais vadovais.

Daugelis karių stengėsi pasišalinti iš sovietų performuotos kariuomenės.

NKO SSSR
297 S l a p t a s
ŠAULIŲ PULKAS
1941 m. kovo 31 d.

184 š. d. k o m i s a r u i

Nr. 041
Vilnius

Pateikiu asmenų, atleistų iš pulko dėl repatriacijos, sąrašą:

Eil. Nr. Pavardė, vardas, tėvo vardas

Laipsnis

  Kur randasi
1.

2.

3.

4.

KAUFMANAS Gustavas

ŽYGELIS Teodoras

KRYGERIS Eduardas

VYGONTAS Kazys

Leitenantas

"

"

Kapitonas

Atleistas

"

"

"

pagal

"

"

"

29

"

"

"

š. k.

"

"

"

raštą

"

"

"

Nr.

"

"

"

0371

"

"

"

5.

6.

STRAZDAS Zigmuntas

BRUŽAUSKAS Jeronimas

Leitenantas

Viršila

"

"

"

Pribovo

ŠD raštą

telefonogr. 4639

Nr. 0804

7. JANKAUSKAS Otto Raudonarm. " " " " " 0474
8. VEJERIS Liudvikas " " " " " " 0474
9. MEIRONAS Kostas " " " " " " 0740
10. PREIKŠAITIS Petras Jefreitorius " " " " " 0804
11. GERMANAS Jonas Raudonarm. " " " " " 0601, OBS *
12. VAIČYS Jonas " " " " " " 0602
13. KAUŠAS Liudvikas " Atleistas pagal Pribovo karo tarybos nario rezoliuciją
14. VILKAS Martynas " " " " " " " "
15. GERMANAS Artūras " " " " " " " "
16. BORCHERTAS Jonas " " " " " " " "
17. BERNCHARTAS Hansas " " " " " " " "
18. RUNKĖ Albertas " " " " " " " "
19. KOPAS Osvaldas " " " " " " " "
20. NEIBAURAS Vilhelmas " " " " " " " "
21. JEFROMAS Otto " " " " " " " "
22. ŠLENTNERIS Julius " " " " " " " "
23. ŠILEMAITIS Gustavas Seržantas " " " " " " "
24. BLANKAS Jonas Raudonarm. " " " " " " "
25. VAIČYS Dovas " " " " " " " "
26. RENKVICAS Ričardas " " " " " " " "
27. MACNORIUS Herbertas " Atl. į OBS " " " " "

297 š. p. karinis komisaras

Bn. Komisaras (parašas) (Rudenko)

Pastaba: OBS, užrašyta rusiškomis raidėmis, tikriausiai reiškė „suimtas“. – S. K.

1940 m. spalio 4 d. pabėgęs 26-ojo kavalerijos pulko 2-ojo eskadrono vadas kpt. Bronius Michelevičius buvo bene pirmasis dezertyras iš paskirtų į 29-ąjį ŠTK karininkų. Jam pavyko slapta pereiti sieną ir nuvykti į Berlyną. Lapkričio 17 d. atsargos pulkininko Kazio Škirpos iniciatyva įkūrus Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tapo LAF’o ryšininku. LAF’ui buvo reikalingas ryšys su pogrindinėmis antisovietinėmis organizacijomis Lietuvoje. Ryšys buvo užmegztas jau apie gruodžio vidurį, iš Berlyno į Lietuvą atvykus pirmiesiems LAF’o ryšininkams kpt. B. Michelevičiui ir kpt. Albertui Švarplaičiui (paleistas į atsargą rugpjūčio 6 d.). Misija buvo labai pavojinga, nes kpt. B. Michelevičius neabejotinai buvo sovietinio saugumo ieškomas kaip dezertyras. Nepaisant to, jis iki Vokietijos–SSRS karo pradžios du kartus sėkmingai perėjo sieną, o karo išvakarėse pervedė į Lietuvą kitus du ryšininkus, turėjusius naujausias instrukcijas. Deja, kpt. A. Švarplaičiui misija nebuvo tokia sėkminga. Grįžtant atgal jis buvo išduotas ir sužeistas suimtas pasieniečių. Karui prasidėjus, iš Kauno kalėjimo su kitais mirtininkais išvežtas į Minską ir ten birželio 24 d. sušaudytas.

Kadangi tarnybos metu kariai buvo sekami, geriausia proga pabėgti buvo atostogos. Pavyzdžiui, 1941 m. balandžio 10 d. po atostogų negrįžo 616-ojo artilerijos pulko ltn. Kazys [turėtų būti Kostas. – S. K.] Lukošius, gegužės 6 d. – 262-ojo šaulių pulko ltn. Česlovas Čekanauskas.

Dėl šių karininkų pabėgimo yra įdomi rezoliucija, užrašyta ant 184-osios šaulių divizijos nesurastų dezertyrų sąrašo: „Padaryta grubiausia dalių vadovybės klaida, kad pirmaisiais neapdairiai atleido į atostogas abejotinus vadus – žinant apie juos, kad anksčiau ar vėliau reikės juos atleisti iš armijos, suteikė jiems galimybę laisvai apgalvoti namuose, kaip dezertyruoti ir išduoti tėvynę“.

1940 m. užgriuvus Sovietų Sąjungos okupacijai, Lietuvos visuomenė nebuvo tam pasirengusi. Daugelis lietuvių patyrė sukrėtimą, bet nepriklausomybės metais ne veltui ugdytas patriotizmas: atsirado jėgų, pradėjusių organizuoti pasipriešinimą okupantams. Netrukus įvairaus dydžio pogrindinės organizacijos ėmė plisti visame krašte. Šis procesas ypač suaktyvėjo rudenį. Jose aktyviai ėmėsi veiklos ir lietuviai kariai – tiek atleisti iš tarnybos, tiek palikti tarnauti 29-ajame ŠTK.

Antai NKVD įtarus, kad 619-ajame artilerijos pulke kuriasi pogrindinė „kontrrevoliucinė“ organizacija, susijusi su vietos gyventojais, buvo suimta 10 šio pulko kariškių, 3 civiliai gyventojai ir paleistas į atsargą buvęs 3-iojo dragūnų pulko ltn. Vladas Smieliauskas.

Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusią Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.

Komitetas turėjo du skyrius – politinį ir karinį. Politinis skyrius, ruošdamasis numatomam karui, sekė politinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, analizavo ją ir teikė išvadas bei patarimus kariniam skyriui.

Karinis skyrius rūpinosi būsimųjų sukilėlių organizavimu ir jų apginklavimu, palaikė ryšį su korpuso daliniuose tarnavusiais kariškiais lietuviais ir civiliais pasipriešinimo dalyviais. Dėl šio skyriaus aktyvios veiklos gal tik maža dalis Vilniuje ir netoli jo dislokuoto 29-ojo ŠTK karininkų nepriklausė šiai organizacijai.

Tuo pačiu metu panaši organizacija susikūrė ir Kaune.

1940 m. spalio 9 d. Vilniuje susitikę abiejų grupių atstovai susitarė veikti bendrai, kad būtų suvienytos viso krašto pasipriešinimo jėgos ir pasiskirstytos veiklos sritys. Vilniaus komitetas turėjo rūpintis kariniais ir politiniais klausimais, Kauno – organizaciniais. Šis susitikimas svarbus dėl to, kad pagaliau buvo suformuota visos Lietuvos mastu veikiančio pogrindžio vadovybė.

Kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas LAF’as, netrukus per savo agentus jis pradėjo centralizuoti Lietuvoje egzistuojančius rezistencijos židinius ir iki 1941 m. pavasario spėjo suorganizuoti gana platų tinklą sukilimui rengti. V. Bulvičiaus įkurta organizacija prisijungė prie LAF’o ir tapo LAF’o Vilniaus štabu.

Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasarį NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.

„Mes, kariškiai, suprantame, kad įsitvirtinusi sovietų santvarka lietuviams gyventi neduos, kad politrukų kalbos apie būsimą tautų draugystę – iliuzija. Matėme mums ruošiamą genocidą, todėl rengėmės kovai. Ką, jūs manote, kad po mūsų mirties neatsiras patriotų mūsų krašte? Vis vien Lietuva ginkluosis ir ginsis, vis tiek Lietuva gyvuos. Baigdamas tvirtai šaukiu jus, tautiečiai, į kovą. Valio nepriklausomoji Lietuva!“ Šie V. Bulvičiaus žodžiai, pasakyti teisme prieš paskelbiant nuosprendį, užrašyti drauge su juo kalėjusio K. Umbražiūno.

Nors LAF’o karinio štabo narių areštas labai sutrukdė 29-ojo ŠTK kariams rengtis sukilimui, tačiau dar žiauresnis smūgis buvo smogtas 1941 m. birželio 14–15 d., kai buvo suimtas ir išvežtas į Norilską 271 korpuso karininkas.

Archyvuose išlikę dokumentai ir lietuvių karių prisiminimai apie to meto įvykius liudija, kad šiam masiniui suėmimui korpuso NKGB ypatingasis skyrius buvo pasirengęs jau birželio pradžioje.

Rengėsi jam ir komisarai, vykdydami 1941 m. gegužės pradžioje iš Makvos, Raudonosios armijos vyriausiosios politinės propagandos valdybos gautą visiškai slaptą direktyvą, nurodančią, kad 29-asis ŠTK likviduojamas, ir reikalaujančią, kad komisarai slaptai parengtų kiekvieno lietuvio karininko ir puskarininkio politinę charakteristiką. Direktyvoje buvo rekomenduojama išskirti karininkus, tinkamus toliau tarnauti Raudonojoje armijoje, o kitus – paleisti į atsargą.

„Prisiminęs, kad panašiai buvo atestuojama 1937 metais, – rašo prisiminimuose buvęs 184-osios šaulių divizijos atskirojo prieštankinio diviziono karinis komisaras Grigorijus Avramenka, – supratau, ko galima laukti“. Šiam žmogiškumo dar nepraradusiam komisarui ranka pakilo parašyti „tik“ tris rekomendacijas paleisti į atsargą, ir už tai jis nedelsiant buvo iškviestas pas divizijos komisarą M. Kovalionoką. Jam grėsė atleidimas iš komisaro pareigų ir net laisvės netekimas.

Yra žinomos tik kai kurių dalių komisarų rekomendacijos. 1941 m. birželio 3 d. pulko komisaro Suchanovo sudarytame 262-ojo šaulių pulko vadovybės 110 asmenų sąraše, įskaitant ir pulko vadą, – 81 lietuvis ir 12 rusų karininkų, 16 liktinių ir 1 civilis tarnautojas (kapelmeisteris). Skiltyje „pastaba“ prie kiekvieno lietuvio pavardės pažymėta: „palikti“, „į atsargą“ arba „mokytis“. „Į atsargą“ numatyta paleisti 39 karininkus ir 3 liktinius. Birželio 14-ąją iš šių karininkų 23 buvo suimti. „Į atsargą“ – tai Norilskas… „Į atsargą“ – tai mirtis… Karių mirties ir gyvenimo klausimą sprendė NKGB ir komisarai.

1941 m. gegužės 20–22 d. lietuviškos dalys buvo perkeltos į vasaros stovyklas: korpuso štabas ir korpuso štabo pavaldumo dalys, 179-oji šaulių divizija – į Pabradės, 184-oji – į Varėnos poligoną. Su ginklais, bet be šaudmenų. Ginklus buvo įsakyta griežtai saugoti įrengtose šaudyklose. Kariams buvo griežtai uždrausta išeiti už stovyklų ribų. Aplink lietuviškąsias dalis buvo išdėstytos sovietų dalys. Lietuviai atsidūrė apsuptyje.

Per masinius suėmimus tik nedidelė dalis karininkų išvengė suėmimo, nes dėl įvairių priežasčių tuo metu jų nebuvo vietose. Keletui karininkų pavyko pasišalinti iš tarnybos.

Prieš suėmimus, birželio 10–12 d. beveik visus vadus lietuvius pakeitė rusai. Lietuviai vadai buvo pasiųsti į Rusiją, į „tobulinimosi kursus“.

1941 m. gegužės mėn. į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabą buvo iškviesti artilerijos karininkai korpuso artilerijos viršininkas gen. mjr. Vincas Žilys, artilerijos štabo viršininkas plk. Kazys Abaras, 179-osios divizijos artilerijos viršininkas gen. mjr. Jonas Juodišius, štabo viršininkas pplk. Antanas Malijonis, 618-ojo pulko vadas mjr. Dapkus, 619-ojo artilerijos pulko vadas pplk. Adomas Jonavičius, 184-osios divizijos artilerijos viršininkas plk. Leonas Rupšys, štabo viršininkas plk. Vincas Jasulaitis, 617-ojo artilerijos pulko vadas plk. Alfonsas Šklėrius, 615-ojo artilerijos pulko vadas plk. Vladas Sidzikauskas, papulkininkiai Petras Daukšys, Edvardas Tallat-Kelpša, Pranas Matulis ir mjr. Balys Steikūnas. Čia jiems buvo įteikti siuntimai birželio 10 d. vykti į Maskvą, į F. Dzeržinskio karo akademijos tobulinimosi kursus.

Į kursus, kurie vyko Karo akademijos Gorochovetsko poligone, buvo išsiųsti ir Estijos bei Latvijos karininkai artileristai.

Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, keletą dienų užsiėmimai dar vyko. Karininkai nežinojo, kad jų likimą jau nulėmė SSRS gynybos liaudies komisariato 3-iosios valdybos viršininkas v/s mjr. Michejevas, birželio 24-ąją patvirtinęs nutartis juos suimti ir išsiųsti į lagerį. Naktį iš birželio 28-osios į 29-ąją visi 42 karininkai iš Pabaltijo buvo iškviesti į poligone buvusį akademijos štabą ir suimti apkaltinus antisovietine veikla ir prastu pavaldinių auklėjimu.

Griežtai saugomi suimtieji buvo nuvežti į Gorkio kalėjimą, tą pačią dieną nugabenti į geležinkelio stotį ir suvaryti į vadinamąjį „Stolypino“ vagoną – keleivinį vagoną su geležinėmis grotomis ant langų ir durų. Tuo pačiu ešelonu buvo vežami ir kiti kaliniai, bet „kursų“ karininkai laikyti atskirai. Atvykus į Krasnojarsko persiuntimo punktą, karininkai buvo sugrūsti į punkto pirtelę, vėlgi atskirai nuo kitų kalinių. Šiame punkte buvo laikomi ir kiti to paties likimo Baltijos šalių karininkai, tarp jų ir 29-ojo ŠTK, suimti birželio 14–15 d.

Po kelių dienų Baltijos šalių kariškiai buvo suvaryti į vieną baržą ir Jenisejumi nuplukdyti į Dudinkos uostą, o iš ten siauruoju geležinkeliu nugabenti į Norilsko lagerį.

Paleistų į atsargą karininkų masinį suėmimą rengė LSSR valstybės saugumo liaudies komisariatas. Iš jo v/s mjr. P. Gladkovo 1941 m. birželio 11 d. pažymos matyti, kad buvo ketinama suimti 74 buvusius karininkus. To paties P. Gladkovo 1941 m. birželio 19 d. pasirašytoje suvestinėje nurodyta, kad suimta 104 ir ištremta 221 – viso 325 buvę karininkai. Į šį skaičių įeina ir buvę Lenkijos armijos karininkai, tad kiek iš jų lietuvių, pažymoje nenurodyta.

Buvo planuojama ir antroji lietuvių karių, tarnaujančių ŠTK, suėmimo banga, bet sutrukdė 1941 m. birželio 22-ąją prasidėjęs Vokietijos–SSRS karas.

Karui prasidėjus, sovietų daliniai apsupo divizijų stovyklas, užblokavo visus kelius. Buvo paskelbtas įsakymas nė vienam kariui neišeiti iš stovyklos be specialaus leidimo. Sulaikyti be jo už stovyklos ribų kariai būsią perduoti karo tribunolui ir sušaudyti. Birželio 22 d. vakare divizijoms buvo paskelbta, kad kitą dieną jos išvyks į Rusijos gilumą ir kažkur prie Maskvos užims gynybines pozicijas.

Žygis rytų link buvo pradėtas birželio 23 d. apie 12 val. Bet lietuviai kariai nenorėjo trauktis į Rusiją, ir dauguma jų buvo tvirtai apsisprendę bet kokia kaina likti Lietuvoje. Žygio išvakarėse grupėmis trumpam susirinkę sovietų valdžia nepatenkinti karininkai tarėsi, kaip progai pasitaikius užpulti divizijų štabus, nuginkluoti rusus vadus, komisarus ir politinius vadovus, tačiau veikti reikėjo atsargiai.

184-osios šaulių divizijos kariams lietuviams pasisekė. Varėnos poligonas buvo netoli sienos su Vokietija, tad jį gan greit pasiekė pirmieji vokiečių daliniai. Pasinaudojus sąmyšiu, kilusiu rusų daliniuose, lietuviai kariai sukilo. Divizijai pavyko beveik be aukų atsiskirti nuo ŠTK. Nedidelė karių dalis pateko į vokiečių nelaisvę, bet greitai buvo paleisti. Birželio 28 d. 184-oji šaulių divizija grįžo į Vilnių, į savo nuolatinę dislokavimo vietą.

Gerokai sunkiau buvo 179-osios šaulių divizijos kariams lietuviams. Divizijai buvo įsakyta iš Pabradės–Švenčionėlių rajono žygiuoti Adutiškio link, paskui per Pastovius, Danilovičių ir Glubokojės kaimus trauktis tolyn į Rusiją. Tolesnis divizijos dalių likimas įvairus. Jos 259-asis šaulių pulkas, karo pradžioje dislokuotas Pabradės poligone, staiga buvo pakeltas birželio 22-osios naktį. Įsakyta rikiuoti kuopas su visa kautynių apranga, o dalinių vadams vykti pas pulko vadą gauti įsakymų. Batalionams vadovauti buvo paskirti rusų leitenantai, o jų pavaduotojais tapo tikrieji batalionų vadai – lietuviai. Pulkui buvo įsakyta užimti pozicijas prie Žeimenos upės.

Prieš išvykstant iš stovyklos, kuopose buvo surinkta 60 įtariamųjų sąrašuose buvusių karių, kurie su ginkluota palyda išvaryti Rusijos gilumon, bet apie Švenčionis jiems pavyko išsilaisvinti.

Birželio 23-iąją vakare pulkas vėl buvo pakeltas, staiga įsakius trauktis per Pabradę Gudijos link. Spartus žygis truko iki birželio 24-osios vėlaus ryto. Tą naktį nuo pulko atsiskyrė visa 1-oji kulkosvaidžių kuopa, 1-oji kuopa ir dalis 6-osios kuopos.

1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas kpt. Povilas Bareišis nusprendė toliau nebežygiuoti, įsakė kuopai pasukti miško link ir traukti į pietus nuo Pabradės, į Kazokiškės miškus. Tą pačią dieną buvo susisiekta su Pabradės partizanais ir kuopa išvyko ten. Kitą rytą jai teko susikauti su atsitraukiančiais raudonarmiečių daliniais. Kuopa, kurioje tebuvo per 30 vyrų, buvo priversta trauktis. Per kautynes į sovietų nelaisvę pateko eiliniai Povilas Vranauskas ir [Eduardas. – S. K.] Astrauskas. Jie buvo sušaudyti.

Tuo tarpu pulkas žygiavo toliau, tik jau pasitraukti iš jo buvo sunkiau. Greta žygiuojančios pulko voros visą laiką važiavo sunkvežimiai su raudonarmiečiais, pavieniai tankai. Tačiau lietuvių karių žygiuojančiame pulke tolydžio mažėjo. Pulkas, kuriame liko keletas šimtų vyrų, Adutiškį pasiekė birželio 25 d. apie 5 val. ryto. Nuo Adutiškio jis žygiavo Pastovių kryptimi. Čia per keletą smarkių vokiečių aviacijos antskrydžių žuvo keliolika lietuvių. Tada drąsesni lietuviai nusprendė nebedelsti. Su ginklu rankose jie prasiveržė į miškus. Dauguma jų grįžo į Lietuvą, o dalis žuvo pakeliui kaudamiesi su raudonarmiečiais.

Pasitraukę iš 29-ojo ŠTK, pulko kariai rinkosi Vilniuje, savo senosiose Antakalnio kareivinėse. Pulkui vadovauti ėmėsi mjr. Jonas Tapulionis.

Lietuviai kariai priešinosi prievartiniam varymui į Rusiją ir apskritai iš Lietuvos. Vienas didesnių susirėmimų su sovietais įvyko prie Noricos kaimo, ten palaidota 18 lietuvių karių. Miške prie Žukovo kaimo užkasti vienas karininkas ir dešimt karių. Kitas smarkus lietuvių susirėmimas su sovietais įvyko prie Glubokojės kaimo. Čia grupei lietuvių pavyko ištrūkti iš raudonarmiečių priežiūros ir išsisklaidžius grįžti į Lietuvą. Žinoma, kad šiame mūšyje nusišovė ltn. Jonas Navikevičius, žuvo grandinis Šatas.

Kai kurie karininkai nusišovė, nes neturėjo galimybės pasipriešinti ginklu ar pabėgti: juos budriai stebėjo enkavėdistai ir komisarai. Plk. ltn. Otto Milaševičius nusišovė Adutiškyje, kareiviams pasakęs: „Brangūs Lietuvos kariai, čia paskutinis Lietuvos miestelis. Toliau nėra mums kur trauktis“.

1941 m. birželio 27 d. 179-oji šaulių divizija perėjo Lietuvos sieną ir traukėsi toliau į rytus. Lietuviai karininkai ir kareiviai vis dar buvo uoliai sekami. Įtariamųjų dalinyje nesuimdavo – juos išsiųsdavo su slaptu paketu į karinę įstaigą, ir dalinyje niekas nesužinodavo apie jų likimą. Taip buvo suimtas tankų būrio vadas ltn. Marijonas Stankevičius. Atvykęs į Polocką, jis buvo iššauktas į divizijos štabą. Ten jam buvo įsakyta kuo skubiausiai motociklu nuvežti į Velikije Lukus slaptą raportą ir įteikti jį miesto karo komendantui į rankas. Ltn. M. Stankevičių lydėjo ypatingojo skyriaus darbuotojas ltn. Ušakovas. Nuojauta ltn. M. Stankevičiaus neapgavo: įteikęs karo komendantui paketą, tuoj pat kabinete jis buvo suimtas ir, sargybinių nuvarytas į miesto kalėjimą, kalintas vienutėje. Dvi paras buvo tardomas. Kai jį perkėlė į bendrą kamerą, ten rado anksčiau panašiu būdu suimtus pažįstamus karininkus mjr. Povilą Krištopavičių, kapitonus Stasį Balčiūną, Kazį Povilaitį ir kitus. Kalėjime buvo latvių ir estų karininkų – iš viso apie 120 suimtųjų.

Rugpjūčio viduryje kalinius sukišo į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Kalinino (dabar Tverės) link. Kelionė buvo varginanti, dėl vokiečių lėktuvų antskrydžių traukinys važiavo tik naktimis. Dėl labai prastų sąlygų žmonės silpo, sirgo ir mirė. Kelyje mirė j. ltn. Viršila, psk. Ivanauskas ir daugelis kitų lietuvių, latvių, estų.

Tik rugsėjo 18 d. ešelonas atvyko į Krasnojarską. Panašūs į skeletus, aptraukti gelsvai melsva oda suimtieji buvo išlaipinti ir nuvaryti į miesto kalėjimą. Paskui vėl kelionė – barža Jenisejaus upe. Spalio 5 d. barža atplaukė į Norilską. 7-asis sunkiųjų darbų lageris ir buvo kelionės tikslas.

Į Rusiją pasitraukė tik labai nedidelė korpuso dalis, daugiausia komjaunuoliai ar prijaučiantieji sovietinei santvarkai, kiti – tik prievarta, sukandę dantis ir suspaudę kumščius. 29-ojo ŠTK, kaip Raudonosios armijos junginio, nebebuvo, ir jo likučiai buvo išformuoti.

Didžioji korpuso dalis liko Lietuvoje. Išsisklaidė tik nedaugelis karių, kai kurie išsivaikščiojo po namus, bet dauguma jų vėl susirinko nuolatinėse savo dalių dislokavimo vietose ar poligonuose.

Pasak gen. S. Raštikio, vien 29-ajame ŠTK besilaisvindami iš sovietų žuvo arba buvo nužudyti 1 pulkininkas leitenantas, 3 majorai, 8 kapitonai, 8 leitenantai, 3 jaunesnieji leitenantai, 6 kariūnai, 8 viršilos, 9 puskarininkiai, 10 jaunesniųjų puskarininkių, 3 grandiniai, 59 eiliniai ir 2 civiliai tarnautojai – iš viso 120 Lietuvos karių.

Į dalis rinkosi ir karininkai, anksčiau Pabaltijo ypatingosios karo apygardos vadovybės paleisti į atsargą, bei kariai, sovietų kalinti kalėjimuose ir iš jų išsilaisvinę. 1941 m. liepos 9 d. grįžo ir gen. št. plk. Antanas Šova, kuriam pavyko išsigelbėti per enkavėdistų organizuotas masines žudynes Červenėje. Apie savo grįžimą jis pranešė raportu.

Daugiausia buvusio korpuso karių susirinko Vilniuje. Vilniaus įgulos viršininku tapo vyriausias laipsniu ir pareigomis buvęs 259-ojo šaulių pulko vadas gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius. Įgulai skirtame įsakyme Nr. 2, pasirašytame birželio 25 d., jis paskelbė, kad visi Lietuvos kariuomenės kareiviai ir karininkai turi užsiregistruoti miesto karo komendantūroje. Kitą dieną jo įsakymu buvo sudarytas įgulos štabas ir paskelbta laikina štabo sudėtis. Štabo viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. ltn. Jonas Juknevičius. Kiek vėliau, liepos pradžioje, įgulos štabas buvo pervardintas Lietuvos savisaugos dalinių štabu.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras