LGGRTC LOGO

 

Birutė Burauskaitė. Genocido aukų vardyno statistikos duomenys

 

 Vardyne yra suregistruoti duomenys apie 30 461 asmenį, pirmosios sovietinės okupacijos metais nukentėjusį dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje (be 1939 m. nacių atplėšto Klaipėdos krašto), kurioje tuo laikotarpiu gyveno 2,9 mln. gyventojų. Šie duomenys ne visada sutampa su archyvinių šaltinių duomenimis, nes jų yra išlikę ne apie visus represuotus žmones.

Nukentėjusiųjų kategorijos, duomenys apie jų amžių, lytį, žuvusiųjų represijų vietose skaičiai pateikti 1 lentelėje. Per masinius trėmimus 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo išvežti 16 989 asmenys (pagal archyvinius dokumentus – 18 228), iš jų 12 331 – į tremtį (pagal dokumentus – 12 562), 3915 – į lagerius (pagal dokumentus – 4923), 743 – į Gorkio ir Sol Ilecko kalėjimus. Išsamesni duomenys apie išvežtuosius į lagerius ir kalėjimus pateikti 6 lentelėje. Palyginti su vardyno pirmojo, 1992 m. leidimo statistikos duomenimis, šiame, antrajame vardyno leidime tremtinių yra suregistruota 2264 mažiau, o į lagerį išvežtųjų – 958 daugiau. 1989–1992 m. rengiant pirmąjį vardyno leidimą dar neturėta galimybių nuosekliai tirti tremties bylų, politinių kalinių baudžiamųjų bylų ir jų kartotekų. Vėliau iš archyvinių dokumentų tyrimų paaiškėjo, kad 958 asmenys buvo ne ištremti, kaip nurodyta pirmajame vardyno leidime, o įkalinti SSRS lageriuose. Išvežtų į lagerius 3915 asmenų grupę sudarė daugiausia nuo šeimų atskirti vyrai, kurių net 54,5 proc. mirė lageriuose. Duomenys apie kalinių mirtingumą lageriuose ir kalėjimuose matyti 5 ir 7 lentelėse.

Didžioji dalis 1941 m. birželio 14-18 d. išvežtų į lagerius žmonių pateko į Krasnojarsko lagerius (33,5 proc.), iš jų į Norillagą pateko 435 kariškiai, į Rešotų lagerį – 1990 nuo šeimų atskirtų vyrų, daugiausiai valstybės tarnautojų, mokytojų, policijos kt. pareigūnų. Šiuose lageriuose lietuvių mirtingumas buvo 58,5 proc. (Norillage – 45,0, Rešotuose – 61,7 proc.). Dar didesnis mirtingumas buvo Molotovo srities lageryje Usollage – 71,6 proc. Asmenų, iki Vokietijos–SSRS karo kalintų Lietuvos kalėjimuose ir išvežtų į Archangelsko, Čkalovo, Gorkio, Vologdos sričių bei Kazachijos ir Komijos lagerius, mirtingumo procentas mažesnis – vidutiniškai 27,5 proc. Tačiau tai nereiškia, kad šie asmenys pateko į žmoniškesnes kalinimo sąlygas. Žinios vardyne apie šią represuotųjų kategoriją yra gana skurdžios, vidutiniškai 77 proc. kalinių žinoma tik kalinimo vieta, grįžusiųjų į Lietuvą skaičiai nesiekia nė 10 procentų (žr. 6 lentelę). Nėra abejonės, kad daugelis kalinių, kurių likimas nežinomas, mirė kalinimo vietose.

8 lentelė parodo, kad žiauriausios sąlygos lageriuose ir tremtyje buvo pirmaisiais kalinimo metais, t. y. 1941–1945 m. lageriuose ir kalėjimuose mirė 30 proc. visų iš Lietuvos atvežtų kalinių arba 70 proc. visų mirusiųjų kalinimo vietose.

Nuodugniau tiriant tremties archyvines bylas nustatyta, kad apie 1329 asmenis jose užfiksuotas tik jų suėmimo faktas ir nėra jokių duomenų, kur jie buvo išvežti – į tremtį ar į lagerį (šioje represuotų asmenų grupėje vyrai sudaro 91,3 proc.). Iš kitų šaltinių paaiškėjo, kad minėtieji asmenys, buvo ne tremtiniai, o lagerių kaliniai, todėl jie išskirti iš tremtinių skaičiaus nurodant represijos būdą „lageris (tremtis?)“. Be to, tautinė šios grupės sudėtis (žr. 8 lentelę) – 32,1 proc. lenkų, 11,8 proc. žydų ir tik 42,8 proc. lietuvių – leidžia daryti prielaidą, kad į ją patenka daug karo pabėgėlių iš Lenkijos.

Kita gausi represuotųjų kategorija – nuo Lietuvos okupacijos pradžios, t. y. 1940 m. birželio 15 d., iki 1941 m. birželio Lietuvoje suimti ir kalinti 6606 asmenys (žr. 1 lentelę). Antrajame vardyno leidime suimtųjų skaičius padidėjo 2031 ir informacija apie juos tapo gerokai išsamesnė. Tačiau, palyginti su archyvinių dokumentų duomenimis, suimtųjų pavardžių nustatyta ne daugiau kaip 90 proc.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Raudonoji armija 1939 m. rugsėjo mėn. užėmė rytines Lenkijos žemes, kartu ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą bei Vilniaus miestą. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai. Per du mėnesius, kol Vilnius ir dalis jo krašto buvo grąžinta Lietuvai, buvo suimti 383 asmenys, 362 iš jų išvežti į Gudijos kalėjimus (žr. 6 lentelę). Suėmimai ir trėmimai vyko ir tose žemėse, kurios prie Lietuvos buvo prijungtos tik po 1940 m. rugpjūčio mėn. (ten gyveno 80 tūkst. gyventojų), bet nukentėjusiųjų pavardžių užfiksuota tik 110.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nuo pat pirmos dienos prasidėjo suėmimai – iš pradžių pavieniai, vėliau – vis masiškesni. Iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos buvo suimta 1313 asmenų, iki metų pabaigos – dar 1472, o 1941 m. iki masinių trėmimų – 1 768 asmenys (žr. 6 lentelę). Suimtieji nebuvo iš karto išvežami į SSRS kalėjimus. 1940 m. liepos–rugsėjo mėn. į Maskvą buvo gabenami pavieniai valstybės pareigūnai, iš kurių NKVD tikėjosi išgauti sau naudingos informacijos. Iki masinių trėmimų gausiausios kalinių grupės į SSRS kalėjimus ir lagerius buvo išgabentos 1941 m. balandžio pabaigoje ir birželio pradžioje: Komijos lageriuose atsidūrė 1338 asmenys (žr. 4 lentelę). Iki Vokietijos–SSRS karo pradžios iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežti 3434 kaliniai (pagal archyvinius dokumentus – 3563 kaliniai). Lietuvos kalėjimuose mirė 48 asmenys, iš jų 27 buvo įvykdyta mirties bausmė, kiti buvo nukankinti žiauriai tardomi. 229 kalinamieji buvo paleisti neįstengus sudaryti jiems bylų (žr. 7 lentelę).

Kilus Vokietijos–SSRS karui, dalis kalinių išsilaisvino, kitus išlaisvino 1941 m. birželio 23 d. sukilėliai. Deja, kai kuriems kaliniams karas atnešė žiaurią mirtį nuo bėgančių į Rusiją NKVD kareivių, raudonarmiečių ir vietinių komunistų bei kolaborantų. Vardyne suregistruotos 195 pavardės žuvusių kalinių: 76 jų nukankinti Rainių miškelyje netoli Telšių, 57 sušaudyti Gudijoje (Červenyje, prie Bigosovo geležinkelio stoties, Ašmenos kalėjime ir kitur), be to, buvo sugauta ir nukankinta keliolika kalinių, pabėgusių iš Ukmergės ir Zarasų kalėjimų. Mažiausiai rasta duomenų apie sušaudytus Pravieniškių kalėjimo kalinius – nustatytos tik 27 pavardės. Dalis kalinių buvo paleisti žudynių išvakarėse, kiti liko gyvi per žudynes. Kaip teigiama Kauno miesto komendanto raporte, buvo išžudyta 260 kalinių, o iš 50-ies išsigelbėjusių sužeistųjų keli vėliau mirė. Kartu su kaliniais buvo sušaudyti 31 kalėjimo tarnautojas ir jų šeimų nariai. Vardyno „Priede“ pateikiamas Pravieniškių kalinių 1941 m. birželio mėn. sąrašas. Tikriausiai niekada nebesužinosime, kurie iš to sąrašo buvo sušaudyti, kurie liko gyvi.

Besitraukianti Raudonoji armija Lietuvoje žudė civilius gyventojus, dažniausiai įskųstus vietinių kolaborantų ir net jiems talkinant. Vardyne yra pateiktos per 1941 m. birželio 23 d. sukilimą nužudytų ir žuvusių 1 095 žmonių pavardės. Rengiant pirmąjį vardyno leidimą buvo nustatyti tik 493 tuo laikotarpiu nužudyti asmenys.

Į atskirą represuotųjų kategoriją yra išskirti 324 kariškiai, suimti 1941–1944 m., kai tarnavo Raudonojoje armijoje. Rengiant pirmąjį vardyno leidimą informacijos apie juos nebuvo rasta.

Vardyne yra suregistruoti 863 tremtyje gimę vaikai ir 24 asmenys, savanoriškai nuvykę į tremtį pas artimuosius. Tremties vietose jie būdavo įtraukiami į tremtinių sąrašus ir jiems buvo taikomi tokie pat apribojimai.

Šiame vardyno leidime liko mažiau asmenų (3974 žmonės, ankstesniame buvo 4825), apie kuriuos turima labai skurdi informacija, dažniausiai žinomi tik anketiniai duomenys, ir tai ne visada pakankamai išsamūs. Šie asmenys visose lentelėse pažymėti skiltyje „Represijos būdas nežinomas“, o vardyne prie jų pažymima tik „Repr. 1941“, kadangi kelia abejonių net pats represijos faktas. Informacija apie juos paimta iš Leonardo Kerulio sudaryto „Išvežtųjų lietuvių sąrašo“ ir Lietuvos savitarpinės pagalbos žinių biuro 1942 m. sudaryto tremtinių ir kalinių sąrašo. Į šią kategoriją taip pat pateko asmenys, kurie turėjo tremties bylas, bet jose nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad asmuo buvo ištremtas, yra tik įrašas „nutarimas ištremti“. Tokių asmenų vardyne yra 3974, iš jų 2007 (50 proc.) – Rytų Lietuvos gyventojai: Ignalinos r. – 208, Šalčininkų r. – 78, Švenčionių r. – 571, Varėnos r. – 158, Vilniaus r. – 817, Zarasų r. – 49, dabar Gudijai priklausančių pasienio vietovių – 126 asmenys. Didžiojoje šios teritorijos dalyje sovietinė okupacija prasidėjo 1939 m. rugsėjį, ir vietos gyventojai patyrė tris masinius trėmimus: 1940 m. vasario 9 d., balandžio 9–14 d. ir birželio 29 d. Tačiau informacijos šaltiniuose duomenys apie šiose vietose (žr. 2 lentelę) vykusias represijas yra labai skurdūs, nes dauguma tremtinių iš čia po tremties išvyko į Lenkiją, archyvinių dokumentų dėl karo suirutės neišliko arba jie yra už Lietuvos ribų ir neprieinami tyrinėtojams.

Iš kurių Lietuvos vietų žmonės buvo tremiami į Altajaus kraštą, Komiją ir Tomsko sritį, parodyta 2 lentelėje ir diagramose. Altajaus krašte atsidūrė žmonės beveik iš visų apskričių, bet daugiausia – iš Kauno, Šiaulių ir Rokiškio. Į Komiją pateko tremtiniai iš Žemaitijos – Raseinių, Telšių, Tauragės ir Kretingos apskričių, į Tomsko sritį – iš Zarasų, Biržų, Kauno, Šiaulių, Marijampolės apskričių.

Tremtinių iš Lietuvos likimas SSRS tremties vietose atsispindi 4 lentelėje. Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte – 7232 asmenys, arba 58,6 proc. visų iš Lietuvos ištremtų žmonių. 1942 m. 2 795 tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai, iš Altajaus krašto buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Tremtiniai iš Lietuvos buvo nuvežti ir į Komijos miškus (1468 asmenys, arba 11,9 proc.), į Tomsko sritį (1309 asmenys, arba 10,6 proc.). Į Kazachiją 1940 m. žiemą ir pavasarį buvo tremiama iš Sovietų Sąjungos aneksuotų rytinių Lietuvos rajonų, o 1941 m. birželio 14 d. ten buvo išvežtos moterys, Lietuvos policijos kadaise užregistruotos kaip prostitutės. Net 74 proc. šių tremtinių tolesnis likimas nežinomas. Pavienės šeimos pateko į Krasnojarsko ir Novosibirsko sritis, o 1596 ištremtųjų tremties vietos liko nenustatytos.

3 lentelėje taip pat yra pateikti bėglių iš tremties vietų skaičiai. Po karo, išvarginti bado, šalčio ir sekinančio darbo, stengdamiesi išgelbėti savo artimuosius ir patys išsigelbėti nuo mirties, tremtiniai visokiais būdais ir keliais bėgo į Lietuvą. Pakeliui į Tėvynę jų tykojo specialūs bėglių gaudymo būriai, o Lietuvoje juos persekiojo sovietinio saugumo struktūros. Daugiau kaip trečdalis bėglių buvo sugauti, įkalinti trejiems metams, paskui grąžinti atgal į tremties vietą. Kaip matyti šioje lentelėje, daugiausia bėglių buvo iš Komijos – 27,9 proc., tačiau jų daugiausia ir sugaudavo – 43,5 proc.

Duomenys apie tremtinių mirtingumą pagal amžiaus grupes matomi 5 lentelėje. Daugiausia mirdavo pagyvenę ir seni žmonės, kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir 40–45 metų amžiaus tremtinių mirtingumas buvo didesnis negu kitų amžiaus grupių. Tikriausiai dėl to, kad būtent šio amžiaus žmonės turėjo vaikų ir senus tėvus, kuriuos stengėsi išlaikyti aukodami savo sveikatą.

Kaip sovietinio režimo represijos atsiliepė įvairiems Lietuvos visuomenės socialiniams sluoksniams, parodyta 9 lentelėje. Tarp tremtinių daugiausia buvo ūkininkų – 29,8 proc. ir namų šeimininkių (darbingo amžiaus įvairių socialinių sluoksnių atstovų šeimos narių) – 14,3 proc., toliau eina mokytojai – 5,2 proc., tarnautojai – 5,0 proc., darbininkai – 3,1 proc. Atskirtų nuo šeimos ir išvežtų į lagerius vyrų socialinė padėtis tokia: tarnautojų – 15,8 proc., ūkininkų – 14,0 proc. policijos pareigūnų – 11,1 proc., kariškių – 10,5 proc., darbininkų – 7,5 proc. Tarp suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų taip pat daugiausia buvo tarnautojų – 15,7 proc., bet, palyginti su tremtiniais ir išvežtaisiais į lagerius, buvo kur kas daugiau darbininkų – 13,8 proc. – ir amatininkų – 5,5 proc. Taip yra dėl to, kad daug jų buvo suimta už nelegalų sienos perėjimą, neatvykimą į darbą, valiutines operacijas. Be to, į šią kategoriją pateko ir dalis sulaikytų už nedidelius kriminalinius nusikaltimus.

Tautinė represuotų asmenų sudėtis artima Lietuvos gyventojų tautinei sudėčiai (žr. 8 lentelę), bet jei imsime atskiras represuotų asmenų kategorijas, pastebėsime gana ryškius skirtumus. Lenkų tautybės asmenų buvo gerokai daugiau tarp suimtųjų iki 1941 m. birželio 14 d. – 25,19 proc., tarp asmenų, kurių represijos būdas nežinomas, lenkų buvo 29,3 proc., o daugiausia jų, kaip jau minėta, buvo tarp tų, prie kurių pavardžių vardyne ir lentelėse žymime „lageris (tremtis)“, t. y. 32,1 proc. Iš jų vardyne nurodyti 583 pabėgėliai iš Lenkijos, tačiau jų galėjo būti ir daugiau. Tarp šių pabėgėlių buvo ir daug žydų, dėl to šios tautybės asmenų tremtinių (13,5 proc.) bei „lagerio (tremties)“ (11,8 proc.) grupėse, palyginti su Lietuvos gyventojų procentine sudėtimi (8,3 proc.), yra daugiau. Be to, iki karo Lietuvoje veikė daugybė žydų religinių ir tautinių organizacijų, daugelis jų buvo stambių įmonių, fabrikų savininkai, klestintys prekybininkai, pagal slaptą Ivano Serovo instrukciją – „eksploatatoriai, socialiai kenksmingas elementas“. Tarp įkalintųjų iki 1941 m. birželio 14 d. žydų buvo mažiau – 5,06 proc.

Suimti ir kalinti Lietuvoje, išvežti į lagerius asmenys dažniausiai buvo teisiami už akių, skiriant bausmes nuo 3 metų lagerio iki mirties bausmės. 9 lentelės duomenys rodo, kad dažniausiai buvo nuteisiama 10 metų lagerio –26,4 proc., 8 metams – 23,4 proc., 5 metams – 20,8 proc. Mirties bausmė buvo skirta 645 kaliniams, 595 asmenims (92,2 proc.) nuosprendis įvykdytas.

Vardyne sukaupti asmenų represijų duomenys tikriausiai niekada nesutaps su istorikų įvairiuose dokumentuose surastais ir įvairiais metodais apskaičiuotais nukentėjusiųjų nuo sovietinės okupacijos skaičiais. Vardynuose užregistruotų tragiško likimo asmenų visada bus mažiau, nes ne visos genocido aukos yra įvardytos represijų vykdytojų ataskaitose, ne visus yra kam atsiminti ir paminėti.


Vardyno duomenų informacijos šaltiniai



Tremtinių paskirstymas pagal Lietuvos apskritis ir tremties vietas
Comparative Geography of Lithuania’s District Along Deportation Places in the USSR

pasiskirstymas.TIF


Suimtieji 1939, 1940 ir 1941 m.
Dynamics of Arests in 1939, 1940 and 1941

wpeA2.jpg

(Bus daugiau)

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras