LGGRTC LOGO

 

Arvydas Anušauskas. Sovietinis genocidas ir jo padariniai

 

 1918–1919 m. nepasisekus sovietizuoti Lietuvos, Sovietų Rusija (vėliau – Sovietų Sąjunga) ir toliau daug dėmesio skyrė Lietuvos pajungimo reikalui. Sudarytos Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpvalstybinės sutartys turėjo maskuoti tikruosius Sovietų Sąjungos kėslus Lietuvos atžvilgiu.

1939 m. Sovietų Sąjunga užėmė rytinius Lenkijos rajonus ir Vilniaus kraštą. Čia nedelsdama griebėsi teroro, kuriam priskirtini ir sistemingi suėmimai bei trėmimai. Pirmiausia buvo suimami inteligentai, žymesni lenkų ir lietuvių visuomenės veikėjai.

Sovietų Sąjungai grasant karine jėga, 1939 m. spalio 10 d. kartu su Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutartimi buvo pasirašyta ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Pagal šią sutartį Lietuvai atiteko tik dalis Vilniaus krašto. Daug krašto lietuvių liko Sovietų Sąjungos aneksuotoje teritorijoje (Švenčionyse, Rudnioje, Gervėčiuose ir kt.) ir pirmieji patyrė komunistinio genocido baisumus. Jiems pirmiesiems buvo imtas taikyti SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos 1939 m. spalio 11 d. pasirašytas įsakymas Nr. 0012231, kuriame buvo suformuluota genocido organizatorių doktrina aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojų atžvilgiu. Jame nurodyta, kurias žmonių grupes pirmiausia reikia sunaikinti pagal komunistinės ideologijos reikalavimus įvertinus tų žmonių socialinę kilmę ir padėtį. Tarp jų buvo: Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos nekomunistinių organizacijų nariai, kalėjimų tarnautojai, policininkai, dvarininkai, fabrikantai, valstybinių įstaigų darbuotojai, karininkai, pabėgėliai iš Lenkijos, neišvykę vokiečių repatriantai ir šių žmonių šeimų nariai. Iš esmės jie visi turėjo būti suregistruoti ir pasmerkti pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso (BK) 58 straipsnį. Ne veltui nuo 1935 m. SSRS NKVD Užsienio skyrius Lietuvos politikų, karių ir policininkų sekimo bylose („Gedemin“, „Forpost“ ir „Filiory“) kaupė jų sąrašus. Kai kuriems visuomenės ir politikos veikėjams buvo sudaromos atskiros bylos. Paskutiniam nepriklausomos Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 5-ojo skyriaus 9-asis poskyris tokią bylą sudarė dar 1939 m. birželio 27 d. Viskas buvo skirta vienam tikslui – numatytai okupacijai, aneksijai ir tautos potencialui naikinti.

1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Lietuvos vyriausybės įgaliotinį užgriuvo vilniečių skundai dėl Raudonosios armijos ir NKVD vykdytų suėmimų. Jau lapkričio 24 d. vyriausybės įgaliotinis turėjo 352 suimtų ir išvežtų žmonių pavardžių sąrašą. Jame buvo gydytojai, teisininkai, prekybininkai, tarnautojai ir kiti žmonės, kalėję Balstogės, Lydos ir Minsko kalėjimuose. Šis sąrašas lapkričio 25 d. buvo išsiųstas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui. 1940 m. sausio 12 d. išsiųsti nauji sąrašai. Buvo gelbėjami tik tie suimtieji, kurie turėjo teisę tapti Lietuvos piliečiais. Vis dėlto balandžio 1 d. vien Sovietų Sąjungos NKVD lageriuose kalėjo 25 Lietuvos piliečiai (taip pat 189 Latvijos ir 257 Estijos piliečiai). Tuo tarpu už Lietuvos sienų likusiems lietuviams nebebuvo įmanoma padėti, net jei jie norėdavo tapti Lietuvos Respublikos piliečiais. SSRS NKVD geriausiu atveju juos laikydavo asmenimis be pilietybės. Kartu su kitais 1939 m. Sovietų Sąjungos aneksuotų teritorijų gyventojais Rytų Lietuvos lietuviai išgyveno tris masinius trėmimus: 1940 m. vasario 9 d., balandžio 9–14 d. ir birželio 29 d. Kiek lietuvių buvo suimta ar ištremta iki visos Lietuvos okupacijos ir aneksijos, nėra tiksliai žinoma. Liko žinių tik apie vieną kitą žmogų (pavyzdžiui, A. Aleškevičius nuo Ašmenos suimtas 1940 m. sausio 13 d., S. Akulavičius iš Rudnios kaimo – sausio 24 d.).

Tai buvo tik lietuvių tautos naikinimo pradžia. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga jau rengėsi likviduoti svarbiausią tautos gyvasties garantą – nepriklausomą valstybę.

Svarbiausia ir lemiama NKVD atrama naikinant lietuvių tautą buvo okupacinė kariuomenė. Net 150 tūkst. okupacinės kariuomenės karių, įžengusių į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., – tai būsimieji pagrindiniai lietuvių tautos genocido vykdytojų pagalbininkai. Imperiniams siekiams, patvirtintiems slaptais susitarimais su Vokietija, įgyvendinti nebuvo gailima jėgų. Vokietijos karo atstovas Maskvoje gen. Ernstas (Keostringas) teigė: „Dabar mes galime viens kitą pasveikinti <...>. Jūsų priemonės Pabaltijyje mums nebuvo netikėtos <...>“. Abi totalitarinės valstybės nuo tol jau nepaleido iš savo rankų nė mažiausios Lietuvos teritorijos dalies ir pakaitomis vykdė komunizmo bei nacizmo ideologijomis pagrįstą genocido politiką.

Jau pirmąją okupacijos dieną sovietiniai tankai užėmė pozicijas ir greta Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento (VRM VSD). Kadangi nuo okupacijos pradžios iki formalios aneksijos turėjo praeiti tam tikras laikas, sovietinei genocido politikai vykdyti buvo numatyta pasinaudoti tuomet veikusiomis Lietuvos valstybės institucijomis, tarp jų ir VSD. Ši galimybė buvo numatyta iš anksto, jau 1940 m. birželio 15 d. ultimatume reikalaujant atleisti iš pareigų ir suimti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas, įteikdamas ultimatumą, jų atžvilgiu neslėpė savo ketinimų: „Pirmiausia reikia juos suimti ir atiduoti teismui, o straipsniai atsiras“.

Konkrečiai Maskvos politikai vykdyti į Lietuvą buvo atsiųstas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Su juo atvyko didelė grupė paties L. Berijos atsiųstų NKVD darbuotojų. Kaune įsitaisė pirmieji šeši NKVD darbuotojai – Davidas Bykovas, Charitonovas, Semionas Choleva, Ploskobajevas, Solovjovas ir Danijilas Švarcmanas, dar penki nuvyko į Vilnių. Jie turėjo senuosius VSD darbuotojus pakeisti naujais, ištikimais komunistinei ideologijai žmonėmis. Enkavėdistų užmojams įgyvendinti galėjo tikti tik tokie, kurie niekada nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visaip kovojo su ja, skleidė socialinio nepakantumo ideologiją. Nelaukdami, kol prasidės „valymas“, buvę saugumo policijos darbuotojai vien dėl asmeninio saugumo ėmė trauktis iš Lietuvos. Tai buvo politinės tremties, kuri vėliau sukrėtė visą lietuvių tautą, pradžia. Ir pirmiausia V. Dekanozovas pasirūpino, kad Lietuvos–Vokietijos siena būtų aklinai uždaryta. Nuo tol okupantų persekioti žmonės pabėgti iš Lietuvos galėjo tik rizikuodami savo gyvybe.

Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis VRM ir VSD pasirodė pirmieji paskirti eiti atsakingiausių pareigų komunistai. Birželio 18 d. iš kalėjimo paleistas Lietuvos komunistų partijos (LKP) sekretorius Antanas Sniečkus buvo paskirtas departamento direktoriumi. Tai buvo padaryta ne tik su Maskvos emisaro V. Dekanozovo ir SSRS įgaliotojo atstovo Nikolajaus Pozdniakovo žinia, bet ir su L. Berijos pritarimu. Būtent jis slapta domėjosi visais įvykiais Lietuvoje ir reguliavo NKVD darbuotojų veiksmus. Iš NKVD rezidentų Kaune Makarovo ir Petrovo gaudamas smulkią informaciją apie įvykius, L. Berija savo metodais tuos įvykius ir reguliavo. Kaune ir Vilniuje veikusios enkavėdistų grupės susipažino su Lietuvos saugumo struktūra, darbo metodais, darbuotojais. Buvo tiriama galimybė visa tai pakreipti NKVD naudinga linkme. Šiek tiek pakeitus VSD struktūrą (1940 m. birželio 20 d. buvo įsteigtas direktoriaus sekretoriatas, Žinių skyrius reorganizuotas į Registracijos ir statistikos skyrių, sudaryta kadrų grupė), departamente buvo įdarbinami komunistai. NKVD rezidentas Petrovas į Maskvą nusiuntė pranešimą: „Policijos aparatas parinktas iš neseniai išlaisvintų komunistų“. Iš buvusių kalinių darbuotojus išrinko A. Sniečkus, vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas ir būsimasis NKVD viršininkas Aleksandras Guzevičius (tuomet – VRM generalinis sekretorius). Iki Lietuvos aneksijos pradžios, 1940 m. rugpjūčio 3 d., VSD buvo įdarbinti 105 komunistai (pirmiausia saugumo policijoje ir vietiniuose skyriuose) – būsimieji genocido politikos vykdytojai. Saugumo policijos viršininku tapo Juozas Zdanavičius (dirbo iki rugpjūčio 9 d.), Kvotų skyriaus – Eusiejus Rozauskas (pirmaisiais jo pavaldiniais tapo 5 komunistai), Agentūros skyriaus – Danielius Todesas (jame dirbo 19 komunistų), Ypatingojo skyriaus – Alfonsas Gailevičius (jame dirbo 45 komunistai) ir kt. Į saugumo ir kriminalinės policijos apygardas NKVD darbuotojai palydėjo naujus viršininkus: į Šiaulius –Boleslovą Baranauską, į Marijampolę – Karolį Petriką, į Ukmergę – Vladą Vildžiūną, į Vilnių – Antaną Mickevičių, į Kauną – Fridį Krastinį. Jie kartu su enkavėdistais jau birželio mėn. buvo pradėję tardyti suimtuosius. VSD tapo neteisėtų suėmimų ir tardymų priedanga. Kad buvęs VSD tėra laikina priedanga ir paskui bus visiškai likviduotas, neslėpė ir okupantų statytinis A. Sniečkus: „<...> aš atvykau čia prieš tai pasitaręs su draugu Pozdniakovu. Mums teks iš nieko suorganizuoti tokią instituciją, kuri Sovietų Sąjungoje yra žinoma Čekos arba GPU vardu. Darbo bus daug, <...>“. VSD buvo reikalingas tik iki oficialaus Lietuvos aneksavimo.

Dirva lietuvių tautai naikinti buvo ruošiama labai nuosekliai. Netgi nepraleista galimybės pasinaudoti tais Lietuvos Respublikos įstatymais, kurie anksčiau turėjo garantuoti nepriklausomos valstybės saugumą. Okupavus Lietuvą, šiais įstatymais buvo pasinaudota ginant SSRS vykdytą okupacinę politiką, pridengiant pasirengimą terorui. Sovietų Sąjungos statytinis Justas Paleckis 1940 m. birželio 22 d. valstybės gynimo metą (karo padėtį) paliko tik Vilniaus apskrityje. Kitose Lietuvos vietose buvo paskelbtas sustiprintas valstybės apsaugos metas. Toks pakeitimas buvo itin naudingas vykdant pirmuosius suėmimus. Valstybės gynimo meto įstatymas didžiausius įgaliojimus palaikant vidaus tvarką suteikė karo komendantams. Jais galėjo būti tik Lietuvos karininkai, tarp kurių nebuvo komunistų. O karinėse įstaigose infiltruoti okupantams ištikimų žmonių tuo metu dar nebuvo įmanoma.

Kitaip buvo civilinėje įstaigoje – VRM. Kaip minėta, birželio 18–26 d. joje buvo įdarbinta daug komunistų ir NKVD instruktorių. Tad visiškai suprantama, kodėl buvo pakeisti įstatymai. Vidaus reikalų ministras komunistas M. Gedvilas gavo labai plačius įgaliojimus, kuriais nedelsiant buvo pasinaudota toliau ruošiant dirvą sovietiniam terorui. Įvedama informacijos blokada. Nuo birželio 27 d. atšaukiami leidimai visiems laikraščiams ir žurnalams leisti: pagrindiniai leidiniai toliau galėjo būti leidžiami tik gavus specialų vidaus reikalų ministro leidimą. Kartu, „vadovaujantis valstybės saugumo sumetimais“, sustabdoma ir visų iki tol veikusių organizacijų veikla. Buvusios legalios organizacijos nustojo egzistuoti, o visą jų dokumentaciją, archyvus ir turtą pamažu perėmė VRM. Jų dokumentai turėjo tapti neišsenkamu kaltinamosios medžiagos (pagal Sovietų Rusijos BK 58 straipsnį) šaltiniu. Visuomenė buvo psichologiškai rengiama būsimoms represijoms. 1940 m. birželio mėn.–liepos pradžioje Maskvos statytiniai dar leido puoselėti viltis, kad teroras palies tik nedidelę visuomenės dalį, buvusias politines viršūnes ar buvusio saugumo pareigūnus. Paleistiems kaliniams komunistams pagerbti skirtame birželio 29 d. mitinge LKP vardu Michailina Meškauskienė paskelbė partijos reikalavimus: „<...> tučtuojau panaikinti esamą konstituciją, turi būti suimti visi liaudies priešai ir konfiskuoti jų turtai, iš valstybės aparato ir kariuomenės turi būti nuodugniai išvalyti liaudies priešai“.

Kol buvo rengiamasi įgyvendinti tuos reikalavimus, okupantų statytiniai pirmiausia ėmė aiškintis, kurie saugumo policijos slapti agentai trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje veikė LKP gretose (kitus agentus buvo numatyta vėliau panaudoti sovietinio saugumo tikslams). Persekioti šiuos agentus imta 1940 m. birželio mėn. Tai neturėjo nieko bendra su Lietuvos įstatymais, bet taip buvo pradėta įgyvendinti Sovietų Rusijos BK 58 straipsnio 13 dalį, kurioje numatyta atsakomybė „už kovą su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu“.

Negalima nutylėti ir NKVD slapta reguliuotų politinių įvykių, kurie įgyvendinant tautos naikinimo politiką buvo ne mažiau svarbūs negu teroro vykdymo įstaigų kūrimas. Birželio 17 d. į Lietuvos ministro pirmininko, o paskui ir į laikinojo prezidento vietą paskyręs J. Paleckį, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas iš tiesų perėmė į savo rankas okupuotos Lietuvos valstybės valdymą. „Liaudies vyriausybė“ buvo sudaryta arba iš Sovietų Sąjungos atstovui Kaune N. Pozdniakovui pažįstamų patikimų asmenų (J. Paleckis ir kt.), arba iš NKVD rezidentūros bendradarbių (M. Gedvilas, Matas Mickis). Su jų pagalba per dešimt dienų buvo padaryta tai, dėl ko pagrįstai džiūgavo NKVD rezidentas Makarovas: „<...> paleista tautininkų partija, legalizuota komunistų partija ir komjaunimas <...>, iš valstybės aparato valomi Smetonos statytiniai, nuginkluoti šauliai <...>“. Įdomu tai, kad birželio 26 d. Makarovas Maskvai atsiskaitinėjo už tai, kas dar tik turėjo įvykti po 2–4 dienų (pavyzdžiui, teisėtas Seimas paleistas liepos 1 d.). L. Berija įdėmiai sekė „Liaudies vyriausybės“ ministrų veiklą ir jau birželio 27 d. turėjo žinių apie V. Dekanozovo paskirto ir ėjusio ministro pirmininko pareigas Vinco Krėvės-Mickevičiaus priešišką nusistatymą Lietuvos sovietizacijos metodų, tempo ir Sovietų Sąjungos pasiuntinybės diktato atžvilgiu. Iš karto numatyta nauju vyriausybės vadovu paskirti nuoseklų V. Dekanozovo direktyvų vykdytoją M. Gedvilą. Kartu pasirūpinta Pažaislio viloje izoliuoti laikinai tapusį nedarbingą J. Paleckį („dėl smarkaus nervų sutrikimo“). Bendrauti su NKVD atstovais net „laikinajam prezidentui“ buvo nelengva. Bet „izoliavimas“ viloje nesutrukdė J. Paleckiui liepos 5 d. įvykdyti visus V. Dekanozovo reikalavimus ir paskelbti „Liaudies seimo“ rinkimus.

Prasidėjo V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo diriguojama „rinkimų kampanija“, kurioje gana svarbus buvo ir LKP Centro komiteto (CK) vaidmuo. L. Beriją NKVD rezidentai Makarovas ir Petrovas informavo apie LKP CK vykdytą kandidatų į Seimo narius išankstinio atrinkimo ir tikrinimo darbą. Kartu buvo atrinkta per 500 komunistų ir komjaunuolių, turėsiančių dalyvauti Seimo posėdžiuose ir sudaryti džiūgaujančios publikos vaizdą. Dėl tokio NKVD emisarų parengiamojo darbo Makarovas liepos 22 d. galėjo Maskvai pranešti, kad „Seimo darbas vyksta sklandžiai ir organizuotai pagal numatytą planą“. Dabar socialinio supriešinimo ir žmonių naikinimo politiką jau buvo galima vykdyti atvirai, nesidangstant buvusių valstybės institucijų pavadinimais. Teroro priedangoje veikęs, okupantų visiškai kontroliuotas tariamasis Seimas priėmė sovietų valdžios paskelbimo ir įstojimo į Sovietų Sąjungą deklaracijas. Okupantų valia buvo visiškai įvykdyta.

Pirmieji masiniai suėmimai

Likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų, 1940 m. liepos 1 d. „Lietuvos aide“ išspausdintame straipsnyje „Krašto demokratizacija“ buvo paskelbti okupantų ir jų statytinių tikslai: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais <...>. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“. Įgyvendinant „naująją tvarką“, kartu turėjo būti apsaugoti inscenizuoti Seimo rinkimai. Liepos 6 d. VSD direktorius A. Sniečkus įsakė: „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“. Bet tai tebuvo fonas masiniams suėmimams, numatytiems kitame A. Sniečkaus įsakyme. Liepos 7 d. jis patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Plane numatyta iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus ir, pasitelkus SSRS NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti nė vienam persekiojamam asmeniui pabėgti į Vokietiją. Operaciją organizavo vien VSD įdarbinti okupantų parankiniai komunistai – Icikas Demba, A. Gailevičius, Judita Komodaitė, F. Krastinis, Anupras Macevičius, E. Rozauskas, Aleksandras Slavinas, A. Sniečkus, D. Todesas, J. Zdanavičius. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta reguliavo Sovietų Sąjungos instruktoriai.

Vien Kauno kalėjime buvo numatyta paruošti 200 vietų naujiems kaliniams. Lietuvos kalėjimuose vietų skaičius buvo ribotas (dar nesilaikyta sovietinių jų talpumo standartų), tad buvo nutarta į laisvę paleisti dalį kriminalinių nusikaltėlių. Tokių iš septynių kalėjimų buvo paleista 525. Kai kurie iš jų tapo naujais kalėjimų prižiūrėtojais. Nepaisant kriminalinės praeities, jie buvo patikimesni enkavėdistų parankiniai.

Nuo liepos 9 d. SSRS NKVD pasienio kariuomenės daliniai sustiprino pasienio apsaugą, o nuo liepos 11 iki 16 d. visiškai uždarė Vokietijos sieną. Būtent tuo metu kiekvieną naktį nuo liepos 10 iki 17 d. naujieji VSD darbuotojai kartu su ginkluotais milicininkais (kai kada į šias grupes būdavo prievarta įtraukiami policininkai ar kriminalinės policijos valdininkai) ir NKVD instruktoriais vykdė pirmuosius masinius areštus. Žmonės paprastai buvo suimami naktį, pirma atlikus jų butų ar namų kratą. Suimtųjų artimiesiems pranešdavo, kad vėliausiai po kelių dienų visi bus paleisti. Bet tos apgaulės enkavėdistai dažnai griebdavosi siekdami, kad aukos pirm laiko nesužinotų, koks likimas jų laukia.

1940 m. liepos 5 d. NKVD rezidentas iš Kauno į Maskvą pranešė pirmuosius suėmimų rezultatus: liepos 11–14 d. suimti 373 žmonės, daugiausia suimta liepos 10–12 d. – 250. Naktį iš liepos 12-osios į 13-ąją į kalėjimus įkištas dar 91 žmogus (Vilniaus valstybės saugumo apygardoje – 42, Šiaulių – 33, Ukmergės – 9, Marijampolės – 4, Panevėžio – 2 žmonės, Kauno – 1 žmogus), naktį iš 13-osios į 14-ąją – 32 žmonės, ir vėliau kasnakt buvo suimama po keliasdešimt žmonių. Taip buvo iki liepos 19 d. Šios akcijos eigą ne tik L. Berija kontroliavo – apie suėmimų rezultatus buvo informuoti J. Stalinas ir V. Molotovas. Jiems pranešta, kad liepos 10–17 d. suimti 504 žmonės, tarp kurių „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybų agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Kiekviena suimtųjų grupė iškart buvo apibūdinta pagal enkavėdistų žodyną. Daugiausia suimta lietuvių visuomenės veikėjų – buvusių organizacijų vadovų ir narių, uždraustų laikraščių redaktorių, žurnalistų, buvusių ministrų, karininkų ir t. t. Dalį suimtųjų – 41 tautininką, 8 liaudininkus, 5 krikdemus, 3 socialdemokratus, 4 jaunalietuvius, 5 šaulius, 16 voldemarininkų, 11 trockininkų, 35 buvusius policininkus ir kalėjimų prižiūrėtojus, 3 saugumo valdininkus, 23 buvusius Lietuvos saugumo agentus, 6 žydų, 3 lenkų tautinių organizacijų narius ir dar keletą dešimčių kitų kalinių – iškart pradėjo tardyti E. Rozausko vadovaujama VSD Kvotų dalis. Tarp tardomųjų – buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, buvęs ministras pirmininkas ir švietimo ministras Leonas Bistras, Tautininkų sąjungos pirmininkas D. Cesevičius, gen. št. plk. Konstantinas Dulksnys, ūkininkas Jonas Jakštas ir kt. Tuo tarpu enkavėdistai toliau atkakliai skleidė gandus, kad „visi suimtieji būsią paleisti, kai tik aprimsianti vidaus padėtis“ (iš tikrųjų iki rugpjūčio 17 d. jie paleido tik 23 žmones, tarp kurių jau buvo 7 užverbuoti agentai). Bet didžioji dauguma liepos mėn. suimtų žmonių nesulaukė laisvės – jie buvo sušaudyti arba nukankinti lageriuose (kai kurie išsilaisvino prasidėjus karui). Pirmąja auka tapo liepos 11 d. suimtas ir po dviejų dienų Kauno sunkiųjų darbų kalėjime nužudytas buvęs Valstybės Tarybos referentas mjr. Juozas Tomkus: kišeniniu peiliuku jam buvo perpjauta gerklė. Oficiali versija galėjo būti tik viena – savižudybė.

Suimtuosius nedidelėmis grupelėmis buvo pradėta gabenti į Maskvą. Tiesioginiu NKVD emisarų nurodymu vidaus reikalų ministras M. Gedvilas parašė raštą J. Paleckiui. Jame pasiūlė išsiųsti iš Lietuvos buvusį ministrą pirmininką A. Merkį ir buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Liepos 17 d. minėti asmenys su šeimomis buvo ištremti į SSRS: A. Merkys su šeima išvežtas į Saratovą, o J. Urbšys – į Tambovą. Nuo tada jie atsidūrė visiškoje NKVD žinioje. Lietuvoje buvo paskleisti gandai, kad jie dirbsią Užsienio reikalų liaudies komisariate. Tuo pačiu metu ir tokiomis pat sąlygomis į Sovietų Sąjungą su šeimomis buvo ištremti buvęs Estijos kariuomenės vadas gen. Johanas Laidoneris ir buvęs Latvijos užsienio reikalų ministras Vilhelmas Munteris. Gabenti tiesiai į Maskvos kalėjimus buvo atrenkami tie kaliniai, iš kurių gautą informaciją NKVD tikėjosi panaudoti savo tikslams. Pirmiausia tokiais tapo Lietuvos saugumo ir karinės žvalgybos tarnybų pareigūnai. Jau liepos 23 d. enkavėdistas Charitonovas į Lubiankos kalėjimą išvežė 11 suimtųjų: buvusius vidaus reikalų ministrus Julių Čapliką, Silvestrą Leoną ir K. Skučą, buvusius VSD direktorius A. Povilaitį ir Joną Statkų, buvusį saugumo policijos darbuotoją Pavlą Lašą-Spiridonovą, buvusį Lenkijos ministrą pirmininką Aleksanderį Prystorą, valstybės saugumo ir kriminalinės policijos apygardos viršininką J. Kazlauską, žvalgybos karininkus K. Dulksnį, Petrą Kirlį, Juozą Matusaitį. Ir vėl sinchroniškai tokių pat veiksmų buvo imtasi Latvijoje ir Estijoje. Estijoje buvo suimta arba numatyta suimti ir liepos 22–23 d. išsiųsti į Maskvą 18 žmonių. Iš Latvijos į Maskvą buvo išsiųsti 7 suimtieji ir ketinta suimti dar 6 karininkus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių naikinimo planai buvo labai panašūs.

Kiek žmonių 1940 m. liepos mėn. buvo suimta, iki šiol tiksliai nežinoma. Visi sudaromi vardynai pateikia duomenų tik apie kelis šimtus suimtųjų. Dar 1940 m. liepos mėn. krikdemai spėjo, kad galėjo būti suimta apie tūkstantis įvairių įsitikinimų žmonių. Vėliau išleistuose straipsniuose ir studijose įsitvirtino nuomonė, kad liepos 11–14 ir 18–19 d. buvo suimta 2 tūkst. žmonių. Pagal A. Sniečkaus planą (sąrašus) liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys, bet negalima pamiršti, kad buvo ir neplaninių, nesąrašinių suėmimų. Jie vyko ir iki liepos 10 d. (pavyzdžiui, liepos 6 d. buvo suimtas visuomenės veikėjas Julius Indrišiūnas), ir po liepos 17 d. (pavyzdžiui, liepos 30 d. buvo suimti broliai Pranas, Simas ir Steponas Trakimai, liepos 31 d. – buvęs finansų ministras Vytautas Petrulis ir t. t.). Suimtųjų tikrai buvo apie tūkstantis žmonių (tai iš dalies patvirtina ir genocido aukų vardynas). Iki 1940 m. rugsėjo 11 d. jų dukart padaugėjo. Tai tebuvo genocido pradžia, sukrėtusi visą Lietuvos visuomenę. Suėmimais nebuvo siekta likviduoti kokių nors slaptų organizacijų. Tai patvirtina ir sukomunistinto VSD pranešimai. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų slapta organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – taip konstatuota A. Sniečkaus 1940 m. liepos 13 d. pranešime.

Pirmąją masinių suėmimų bangą kontroliavo ir koordinavo Sovietų Sąjungos NKVD darbuotojai. Liepos 14 d. į Gardiną atvyko antra didelė NKVD darbuotojų grupė: 38 – siųsti į Lietuvą ir 4 – į Latviją. Greitai jie atsidūrė Lietuvoje ir pradėjo dalyvauti vykdant kratas, areštus ir tardymus. Atvyko net pats L. Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas – vienas aktyviausių lietuvių tautos naikinimo organizatorių. Vietos komunistai, NKVD instruktorių padedami, pradėjo masiškai suiminėti žmones, bet toliau terorą vykdė NKVD. Šios organizacijos struktūrų užuomazgų atsirado jau 1940 m. liepos pabaigoje. Kaip tik tuo metu LKP CK sekretorius ir VSD direktorius A. Sniečkus išvyko į Maskvą dalyvauti Lietuvos aneksijai skirtose iškilmėse. VSD direktoriumi laikinai tapo NKVD instruktorius D. Zagarovas (rugpjūčio antroje pusėje D. Zagarovą laikinai pavadavo dar birželio mėn. į Lietuvą atvykęs D. Švarcmanas). Jo įsakymu 61 NKVD darbuotojas (tarp jų ir v/s mjr. Piotras Gladkovas) buvo oficialiai nuo rugpjūčio 1 d. priimtas dirbti VSD. Jie sudarė nelegalią NKVD struktūrą, kuri savarankiškai veikė VSD priedangoje. Tai buvo 2-asis skyrius (iš viso 11 darbuotojų), Kvotų skyrius (10 darbuotojų), 3-iasis specialusis skyrius (2 darbuotojai), 1-asis specialusis skyrius (2 darbuotojai) ir t. t. Jie turėjo sudaryti sąlygas NKVD plačiau veikti. Šių SSRS NKVD darbuotojų organizacinėms ir ūkinėms išlaidoms padengti buvo išmokėtos didelės pinigų sumos. Nesiklausdami marionetinių valdžios organų leidimo, Vilniuje jie užėmė didžiulius teismų rūmus (vėliau šiuose rūmuose ilgam įsikūrė KGB). Rugpjūčio 8 d. įsteigta VRM Vyriausioji butų sekvestro komisija, neatlygintinai konfiskuodama teisėtų savininkų namus, turėjo padėti okupacinės kariuomenės kariams ir represinių struktūrų darbuotojams apsirūpinti patalpomis.

Kol 1940 m. rugsėjo mėn. pradėjo veikti Lietuvos SSR NKVD, sukomunistintas Saugumo departamentas buvo maksimaliai naudojamas lietuviams persekioti. Jau pirmomis savaitėmis buvo pradėta tariamoji kova su antisemitizmu. Sprendžiant kiekvieną buitinį konfliktą (pavyzdžiui, konduktoriui neįleidus į perpildytą autobusą keleivio žydo ar susirinkime darbininkui lietuviui pasiūlius komunistų agitatoriui žydui kalbėti suprantama kalba ir t. t.) buvo pasitelkiamas A. Sniečkaus departamentas. Proteguoti vieną ar kitą grupę raudoniesiems okupantams buvo tiesiog gyvybiškai būtina. Valdžiai įtvirtinti buvo ieškoma platesnės vietinės atramos.

Taigi pasitelkus sukomunistintą VSD 1940 m. birželio–liepos mėn. stalininio teroro vykdytojams palanki dirva buvo beveik paruošta: Lietuvos Respublikos nepriklausomybė likviduota, valdžios aparato sudėtis visiškai pakeista tikrąją valdžią perdavus kolaborantams – patikimiausiems LKP nariams, vietoje likviduotos valstybinės policijos sukurta ginkluota milicija. Pirmieji suėmimai paralyžiavo kiekvieną lietuvių bandymą neorganizuotai priešintis okupantams ir jų vykdytai tautos naikinimo politikai. Jau vėliau vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas 1940 m. birželio–rugsėjo mėn. laikotarpį pavadino NKVD centrinio aparato organizavimo periodu. Lietuvių tautai tai buvo jos naikinimo pradžia.

Lietuvos SSR NKVD įsteigimas ir jo naikinamoji veikla

Likvidavus Lietuvos Respubliką ir inkorporavus ją į Sovietų Sąjungą, buvo imtasi kurti kokybiškai naują represinį aparatą. Lietuvos VSD priedangos nebereikėjo. VSD struktūra ir jo veiklos mastas neatitiko atvežtinės „klasių“ ar „liaudies priešų“ naikinimo technologijos. 1940 m. liepos mėn. suimti žmonės kalėjimuose laukė savo likimo sprendimo.

1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų liaudies komisaru buvo paskirtas A. Guzevičius, jau du mėnesius (nuo birželio 26 d.) dirbęs vidaus reikalų ministro pavaduotoju (generaliniu sekretoriumi). Rugsėjo 3 d. L. Berijai patvirtinus visą Lietuvos SSR NKVD vadovybės sudėtį, pagrindinius postus užėmė atvykėliai iš Sovietų Sąjungos. Iš 20 skyrių (poskyrių) viršininkų net 14 buvo Sovietų Sąjungos NKVD darbuotojai, tačiau ir vietinių kolaborantų paramos nebuvo atsisakyta. Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju tapo buvęs Baltarusijos SSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas ir NKVD Balstogės srities valdybos viršininkas v/s mjr. P. Gladkovas, 2-ojo skyriaus viršininku – vietinis komunistas D. Todesas, 3-iojo skyriaus – atvykėlis D. Švarcmanas ir t. t. P. Gladkovas NKVD vadovybei pranešė, kad „žmonių išdėstymas pagal naujus LSSR NKVD etatus iš esmės baigtas. Nuo rugsėjo 10 d. gavo paskyrimus ne tik žmonės, paimti į darbą NKVD vietoje, bet ir NKVD darbuotojai, kurie buvo čia komandiruoti <...>. Komisariatas daugiausia sukomplektuotas iš vietinių žmonių, anksčiau buvusių kalėjimuose ir be darbo <...>“. Be antilietuviškų organizacijų (komunistų, komjaunuolių ir kitų kolaborantų) pagalbos okupantams būtų buvę sunku vykdyti tautos naikinimo politiką.

Pamažu Sovietų Sąjungos NKVD Lietuvoje įkūrė savo filialą – Lietuvos SSR NKVD ir kartu „įsisavino“ Lietuvos teritoriją. Lietuvos piliečiams buvo pradėti taikyti formaliai dar neįvesti Sovietų Rusijos įstatymai. Būtent jos BK 58 straipsnyje buvo numatyta galimybė teisti kiekvieną nepriklausomos valstybės veikėją už „antisovietinę veiklą“, kadangi tariamoji kaltė buvo siejama su anksčiau eitomis pareigomis. Ir toks požiūris įsigalėjo nuo pat pirmųjų suėmimų. To pakako, kad daugybė žmonių imtų slapstytis arba bėgtų į Vokietiją. Tuometinėse VSD ataskaitose minima, kad tokių žmonių galėjo būti apie tūkstantis. Jie iš karto buvo paskelbti esą už įstatymo ribų, ir jų turtas pradėtas konfiskuoti. Tam buvo sudaryta pabėgusių ir suimtų asmenų turto konfiskavimo komisija. Galimybė pasipelnyti iš karto sugundė iš Sovietų Sąjungos atsiųstus enkavėdistus. Minėtą komisiją sudarė beveik vieni atvykėliai: A. Babskis, Dmitrijus Piadyševas, Aleksejus Sirychas, Sergejus Šuliakas ir vietinis komunistas A. Slavinas. Jie enkavėdistams suteikė progą oficialiai įsigyti konfiskuojamo turto. Turto įsigydavo ir kitokiu būdu – apiplėšdami suimtųjų šeimas. 1940 m. rugsėjo 9 d. A. Guzevičius pasirašė įsaką dėl areštų ir kratų atlikimo tvarkos. Tai tik dar labiau paakino apiplėšinėti suimtuosius. Jau rugsėjo 19 d. buvo pažymėta, kad „NKVD apskričių skyriai per kratas iš areštuotų asmenų šeimų atima įvairius daiktus: baldus, radijo aparatus, amžinuosius plunksnakočius <...>“. Pati NKVD viršūnė dalijosi nacionalizuotus butus, konfiskuotus privačius automobilius. Metų pabaigoje šis plėšikavimas buvo legalizuotas. Gruodžio 9 d. P. Gladkovas, konstatavęs, kad „NKVD bendradarbiai tiek Kaune, tiek provincijoje savo butuose turi baldų ir kitokių dalykų, priklausiusių pabėgusiems iš Lietuvos liaudies priešams“, leido komisariato darbuotojams visą pasigrobtą turtą „nusipirkti“.

Būtina sovietinės teroro politikos vykdymo grandis buvo specialūs teismai ir neteisminės struktūros. Pirmiausia – ypatingasis pasitarimas. 1934 m. lapkričio 5 d. įsteigtame SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato Ypatingajame pasitarime buvo keletas narių: SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras, jo pavaduotojas, NKVD įgaliotinis RSFSR, NKVD Vyriausiosios darbininkų ir valstiečių milicijos valdybos viršininkas ir tos respublikos, kurios teritorijoje sudaryta byla, vidaus reikalų liaudies komisaras. Tokie ypatingieji pasitarimai veikė iki 1953 m. rugsėjo 1 d. 1940–1941 m. būtent ypatingieji pasitarimai „teisė“ daugelį Lietuvoje enkavėdistų suimtų žmonių. Kiti specialūs teismai – tai SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija ir apygardos karo tribunolas (nuo 1934 m. liepos 10 d. jie turėjo teisę nagrinėti „tėvynės išdavimo, šnipinėjimo, teroro, diversijų bylas ir karių kontrrevoliucinių nusikaltimų bylas“), geležinkelių ir vandens transporto teismai (įsteigti atitinkamai 1930 m. lapkričio 27 d. ir 1934 m. birželio 7 d., nagrinėję transporto srityje įvykdytų valstybinių nusikaltimų bylas; jie panaikinti 1957 m. vasario 12 d.), NKVD kariuomenės karo tribunolai (įsteigti 1932 m., panaikinti 1953 m. rugsėjo 11 d.) tuo laikotarpiu Lietuvoje nagrinėjo mažiau bylų. Buvo taikomas Sovietų Rusijos baudžiamasis kodeksas. 1940 m. lapkričio 30 d. Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką „Dėl laikino RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų taikymo Lietuvos SSR teritorijoje“. Tuomet Lietuvoje oficialiai pradėjo galioti garsusis RSFSR BK 58 straipsnis, tačiau iš tikrųjų jis buvo pradėtas taikyti gerokai anksčiau. Antai 1939 m. Vilniaus krašte suimtiems žmonėms buvo taikomas Baltarusijos SSR BK 74 straipsnis, analogiškas RSFSR 58 straipsniui. 1940 m. liepos mėn. suimti žmonės vėliau buvo teisiami būtent pagal 58 straipsnį. Pavyzdžiui, liepos 12 d. suimtą Joną Rimvydą vidaus reikalų liaudies komisaro A. Guzevičiaus teikimu 1941 m. gegužės 24 d. teisė SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas. J. Rimvydas buvo apkaltintas pagal RSFSR BK 58 straipsnio 11 skirsnį pateikus tokią kaltinamąją išvadą: „<...> būdamas kontrrevoliucinės nacionalistinės tautininkų partijos nariu nuo 1933 m., Šaulių organizacijoje nuo 1935 m., Jaunalietuvių organizacijoje nuo 1935 m. ir būdamas vadovaujančiuose dviejų paskutinių organizacijų postuose, per eilę metų iki šių organizacijų paleidimo aktyviai diegė šių kontrrevoliucinių organizacijų politiką, nukreiptą ginti fašistiniam-smetoniniam režimui šalyje – tuo pačiu išdavė darbo liaudies interesus ir padėjo fašistiniam siautėjimui Lietuvoje“. Taigi žmogus įkalinamas dėl to, kad iki okupacijos buvo trijų organizacijų narys. Tokie trafaretiniai kaltinimai 1940–1941 m. buvo dažniausiai pateikiami. Todėl keistai atrodo kai kuriose Ypatingajam pasitarimui pateiktose kaltinamųjų išvadų kortelėse įžrašytas žodis „prisipažino“ (prisipažino, kad gyveno nepriklausomoje Lietuvoje ir priklausė legalioms organizacijoms), bet tokie „prisipažinimai“ dažnai būdavo kaltinimo pagrindas. 1940 m. gruodžio 9 d. įsteigus Lietuvos SSR NKVD karo tribunolą (jame buvo 20 narių, daugiausia centrinio aparato darbuotojų – Vladas Baronas, Adonas Godliauskas, J. Kuvšinovas, Antanas Milvydas, M. Rozentalis, Joselis Volfsonas, S. Zacharovas, T. Žigaila ir kt.) ir pradėjus oficialiai taikyti RSFSR BK, buvo galutinai baigta suėmimų vykdymo ir įforminimo grandinė. Nuo tada NKVD Lietuvoje keitėsi pagal Maskvos nustatytus standartus, vienodus visoms okupuotoms teritorijoms.

Vadovaujantis SSRS aukščiausiosios tarybos 1941 m. vasario 4 d. įsaku NKVD buvo perskirtas į du specializuotus komisariatus – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo. Vidaus reikalų liaudies komisaru vėl buvo patvirtintas A. Guzevičius. Jo padėjėjais tapo atvykėliai enkavėdistai: pavaduotoju – Doncovas, 1-ojo skyriaus viršininku – Mordasovas, 2-ojo skyriaus – Černychas ir t. t. Komisariatas nebuvo padalytas visai lygiai, nes dauguma centrinių skyrių darbuotojų pateko į NKGB, kurio paskirtis buvo persekioti „liaudies priešus“. Naujajame komisariate beveik visus svarbiausius postus užėmė iš įvairių SSRS vietų atsiųsti saugumo darbuotojai, o Vidaus reikalų komisariate dauguma jų dirbo centriniuose skyriuose. Žinoma, NKGB neatsisakė ir iš vietos gyventojų kilusių darbuotojų, kurie pažinojo vietines sąlygas, o svarbiausia, mokėjo lietuvių kalbą. Komisariato partinės organizacijos sekretoriumi tapo A. Godliauskas, komendantu – Alfonsas Vilimas, operatyviniu įgaliotiniu – Vacys Godliauskas, NKGB Marijampolės apskrities skyriaus viršininku – K. Petrikas ir t. t. Nuo NKVD taip pat nebuvo atsiribota. Valstybės saugumas ir toliau informaciją gaudavo iš NKVD apskričių skyrių, naudojosi NKVD kalėjimais, vykdė bendras represines akcijas. NKGB perėmė NKVD funkcijas, susijusias su masinių trėmimų parengimu.

Dar 1940 m. liepos mėn. buvo imtasi „antisovietinių elementų“ apskaitos. Iš pradžių buvo sudaryti suimtinų lietuvių, o paskui – lenkų sąrašai. Rudenį apskaita jau buvo vykdoma remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo V. Merkulovo išleistu specialiu įsakymu. Vietoje sąrašų kiekvienam žmogui turėjo būti sudaromos bylos.

Lietuvoje buvo išplėstos „liaudies priešų“ paieškos, jau anksčiau pradėtos Sovietų Sąjungoje. SSRS NKVD 1940 m. rugsėjo 3 d. įsakymu buvo atsiųsti anksčiau sudaryti „kontrrevoliucinių organizacijų“ dalyvių ir užsienio žvalgybų agentų, gyvenančių Lietuvoje, „trockininkų, nacionalistų, baltųjų emigrantų“ sąrašai. SSRS NKVD Vyriausioji valstybės saugumo valdyba lapkričio 18 d. P. Gladkovui atsiuntė raštą dėl „baltarusių nacionalistų paieškos“, nuolat buvo vykdoma lenkų nacionalistų apskaita, ieškoma žydų trockininkų (17 Lietuvos trockininkų buvo suimta dar 1940 m. liepos mėn.). Byloms sudaryti buvo panaudoti ir likviduotų organizacijų archyvai, kurie atsidūrė NKVD rankose. 1940 m. rugsėjo 3 d. buvo pareikalauta 15 lietuvių organizacijų, 6 žydų organizacijų (A. Mapu draugijos, Kneses Izroel, sionistų jaunimo draugijos „Gordonija“ ir kt.), vienos vokiečių organizacijos (Evangelikų misijos draugijos) ir rusų organizacijos (Lietuvos piliečių rusų susivienijimo) bylų. Turėjo būti peržiūrėtos Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjungos, Kunigaikštienės Birutės karinininkų šeimų moterų draugijos, Lietuvių tautininkų sąjungos, Lietuvos katalikų susivienijimo ir kitų organizacijų bylos. Visi uždraustų organizacijų narių sąrašai turėjo nedelsiant patekti į „antisovietinių elementų“ apskaitą. Potencialių okupacinio režimo priešininkų apskaita vis plėtėsi pradėjus nuosekliai įgyvendinti SSRS NKVD 1939 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 001223. 1940 m. lapkričio 28 d. A. Guzevičius išleido įsakymą Nr. 0054 („Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento apskaitoje“), kuriuo minėtą 1939 m. įsakymą pritaikė vietos sąlygoms. Į sąrašinę apskaitą turėjo būti įtraukti visi asmenys, kurie „dėl savo socialinės ir politinės praeities, tautinių-šovinistinių nuotaikų, religinių įsitikinimų, moralinio ir politinio nepatvarumo yra priešingi socialistinei santvarkai ir todėl gali būti <...> išnaudoti antisovietiniams tikslams“. Informacija buvo renkama iš buvusių organizacijų, valstybinių įstaigų archyvų ir agentūros tinklo. Kas mėnesį detaliau apibrėžiant tikslus buvo nustatomos ne tik sekamų, bet ir suimtinų žmonių kategorijos. Tokie pirmiausia tapo arba turėjo tapti visi Lietuvos policininkai (saugumo ir kriminalinės policijos, geležinkelio, viešosios ir pasienio policijos pareigūnai), teismų ir prokuratūros darbuotojai, žymūs valstybės valdininkai (buvę ministrai ir pan.), apskričių viršininkai ir komendantai, visi Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus karininkai, Tautininkų sąjungos ir jaunalietuvių vadovai (pradedant apylinkių komitetais), tautininkų ir jaunalietuvių spaudos bendradarbiai, studentų korporacijų („Neo-Lithuania“, „Lietuva“, „Vilnija“, „Romuva“ ir kt.) nariai, atsargos karininkai, Verslininkų sąjungos, Darbo rūmų, Šaulių sąjungos (pradedant būrių vadais) vadovai. Visi šie žmonės slapta buvo paskelbti esą už įstatymo ribų ir juos pirmuosius buvo numatyta suimti.

P. Gladkovas nuo 1940 m. liepos mėn. pats rūpinosi okupacinio režimo potencialių priešų sąrašų sudarymu. Jo pavaldinys v/s ltn. Borisas Zaidenvurmas 1940 m. sausio 8 d. numatė sąlyginį registruotinų žmonių skaičių – 320 tūkst. buvusių partijų ir organizacijų narių. Kas septintas lietuvis turėjo patekti į šiuos sąrašus, tarp jų turėjo būti 16 tūkst. tautininkų, 80–100 tūkst. šaulių, 38–40 tūkst. jaunalietuvių, 2 tūkst. voldemarininkų, 160 tūkst. įvairių katalikų organizacijų narių. Nors šie skaičiai kartais neatitiko tikrojo organizacijų narių skaičiaus (vien šaulių skaičius padidintas pusantro karto), bet jie įtikinamai patvirtino NKVD darbuotojų siekį į apskaitą įtraukti kuo daugiau lietuvių. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą parodęs lietuvis. Totalinis sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Antai NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 2-ojo skyriaus darbuotojas V. Baronas skaičiavo režimo priešus tarp mokytojų ir moksleivių, dėstytojų ir studentų. Vien tarp Kauno aukštųjų mokyklų 384 dėstytojų jis suskaičiavo 78 likviduotų partijų ir organizacijų narius, tarp 485 vidurinių mokyklų mokytojų – 165, o tarp 340 liaudies mokyklų mokytojų – net 265. Tarp 508 suregistruotų mokytojų ir dėstytojų buvo 152 šauliai, 98 mokytojų sąjungos nariai, 76 tautininkai, 67 Vilniaus vadavimo sąjungos nariai, 39 skautai, 28 jaunalietuviai, 13 ateitininkų, 21 žydų organizacijų narys ir kt. Iš 11 626 gimnazistų ir studentų 4508 buvo potencialūs priešai. Net užkliuvo pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“. Okupacinė valdžia, matydama pasyvų pasipriešinimą, dar 1940 m. pasistengė net 50–55 proc. Lietuvos mokytojų (iš viso jų buvo apie 12 tūkst.) perkelti iš vienos mokyklos į kitą, ji verbavo mokytojus šnipinėti mokinius, o mokinius – šnipinėti savo mokytojus. Net Lietuvos SSR švietimo liaudies komisariate 1941 m. kovo mėn. tarp 175 darbuotojų NKVD surado 71 buvusių politinių organizacijų narį. Kaip tik jie mokytojus labiau orientavo nebendradarbiauti su NKVD „atskleidžiant kontrrevoliucinius moksleivių veiksmus“. Kadangi tokių žmonių buvo kiekvienoje profesinėje grupėje, jie pirmieji atsidūrė NKVD akiratyje.

Pagal SSRS liaudies komisarų tarybos (LKT) 1940 m. gruodžio 12 d. ir Lietuvos SSR LKT 1940 m. gruodžio 30 d. nutarimus NKVD iki vasario 10 d. privalėjo organizuoti ir visų Lietuvoje gyvenusių lenkų pabėgėlių registraciją. Pagal SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1940 m. spalio 7 d. nutarimą jie turėjo priimti SSRS pilietybę. Pabėgėlių registracija turėjo ir kitų tikslų. Tą patvirtina P. Gladkovo 1940 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 51: „Registracijos tikslas <...> taip pat nustatyti, kiek atbėgėlių atsisakė priimti Sovietų Sąjungos pilietybę, kad būtų galima išspręsti jų klausimą“. Tiems, kurie atsisakė priimti kitą pilietybę, buvo pradėtos specialios bylos. Į specialią apskaitą taip pat pateko dvarininkai, fabrikantai, karininkai, policijos pareigūnai. Iki 1941 m. sausio 13 d. NKVD suregistravo 17 939 lenkų karo pabėgėlius (iš jų 9504 – Vilniuje). Nors lenkų pabėgėliams už vengimą registruotis buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, buvo suregistruota tik mažuma jų. Netrukus dauguma suregistruotų pabėgėlių buvo įrašyta į suimtinų žmonių sąrašus. Kartu su jais iš Lietuvoje gyvenusių lenkų buvo numatyta suimti OZON (Oboz zjednoczenia narodowego (lenk.) – Tautinio susivienijimo stovykla), PPS (Polska partia socjalistyczna (lenk.) – Lenkų socialistų partija), endekų (Narodowa demokracja (lenk.) – Tautiniai demokratai), šaulių, legionierių, harcerų bei jaunimo organizacijų vadovus, policininkus, kalėjimų tarnautojus, prokurorus, teisėjus, karininkus, pasienio apsaugos korpuso karius ir kt. Buvo numatyta, kurios sovietų valdžiai priešiškos Lietuvos tautinių mažumų grupės progai pasitaikius bus likviduotos. Tarp žydų tai buvo kovoję dėl Lietuvos nepriklausomybės savanoriai, visų sionistinių organizacijų vadovai, žydų tautinės draugijos „Betar“, „El-al“ ir Žydų kombatantų sąjungos vadovai. Tarp rusų – karininkai, BRP (Bratstvo russkoj pravdy (rus.) – Rusų tiesos brolija), NTSNP (Nacionalnyj trudovoj sojuz novogo pokolenija (rus.) – Naujos kartos nacionalinė darbo sąjunga) ir dar kelių organizacijų nariai. Tarp ukrainiečių ieškota OUN – (Organizacija ukrainskich nacionalistiv (ukr.) – Ukrainos nacionalistų organizacija) ir UNDO – Ukrainos nacionalinio demokratinio susivienijimo narių. Šie suėmimų planai buvo vykdomi 1941 m. pavasarį ir vasarą.

Kalėjimai. Tardymo metodai

1940 m. rugpjūčio mėn. NKVD perėmė 11 Lietuvoje buvusių kalėjimų, ir visi jie atsidūrė bendroje Sovietų Sąjungos kalėjimų sistemoje. Tai reiškė, kad Lietuvoje suimtas žmogus galėjo patekti į bet kurį Sovietų Sąjungos kalėjimą ar lagerį. Jau 1940 m. liepos 25 d. 11 Lietuvoje suimtų žmonių atsidūrė SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos vidaus kalėjime (Lubiankoje), o paskui – Butyrkų kalėjime.

Dauguma Lietuvoje suimtų žmonių bent jau 1940 m. tebebuvo laikomi vietos kalėjimuose, bet patys kalėjimai buvo pertvarkyti pagal NKVD standartus. Rugpjūčio 31 d. SSRS NKVD Kalėjimų valdybos įsakymu Lietuvos kalėjimuose buvo padidintas prižiūrėtojų ir kitų kalėjimų darbuotojų skaičius. Kuo daugiau prižiūrėtojų, tuo griežtesnė turėjo būti kalinių priežiūra pagal NKVD taisykles. Pirmiausia ant kamerų langų buvo pritvirtinti mediniai skydai arba dėžės. Pasak to meto kalinių, tai turėjo „atimti kiemo vaizdą, didesnę dalį saulės spindulių ir žymią dalį šviežio oro“. Enkavėdistai mėgo dirbtinai prastinti kalinimo sąlygas, pavyzdžiui, kalėjimai būdavo perpildomi, ir tai buvo dar viena kalinių kankinimo priemonė.

Iš kamerų būdavo išnešami stalai, taburetės, spintelės. Kaliniai ilgai nesulaukdavo medicinos pagalbos. Visa tai, kaip ir antisanitarinės sąlygos, oro ir šviesos trūkumas, buvo papildomos kalinių fizinio ir psichologinio spaudimo priemonės. Tai patvirtinant galima pasiremti ir Sovietų Sąjungos NKVD Kalėjimų valdybos sanitarijos inspekcijos 1941 m. pranešimu, kuriame ji mėgino aprašyti savo darbo „laimėjimus“: „<...> Dėl kalėjimų perpildymo daugelyje kalėjimų kaliniai miega ant grindų, ant dviejų aukštų gultų ir netgi ant grindų po gultais. <...> Bendrose kamerose dėl ankštumo dažniausiai nebuvo stalų, dėl to buvo maitinamasi antisanitarinėmis sąlygomis. Netinkami vartoti (be dangčių) „parašy“ [lietuvių kalboje sunku rasti žodį, kuris apibūdintų kibirą, kaliniams atstojusį tualetą. – A. A.], dėl to teršiamos kamerų grindys <...>. Kai kur po mėnesį ir ilgiau nebuvo muilo, kalinių drabužiai buvo skalbiami nereguliariai arba visai neskalbiami. Dėl perpildytų kamerų nešvaros kaliniai utėlėti. Daugelyje kalėjimų nesilaikoma maitinimo normų, neduodama cukraus, nereguliariai duodama mėsos ir žuvies, produktai gaunami prastos kokybės. Maistui naudojami moliniai arba mediniai dubenėliai, todėl jų sanitarinė būklė prasta. Daugelyje kalėjimų indai neplaunami. Maistas arba verdamas du kartus, arba tirštai išvirtas atskiedžiamas virintu vandeniu“.

Iš tikrųjų žmonių kalinimo sąlygos buvo daug baisesnės. Kas buvo enkavėdistinė „sanitarija“, patyrė daugybė kalinių. „Pirtis – tikra lavoninė, – rašoma Antano Tolio atsiminimuose. – Ant betoninių grindų storas ledo sluoksnis. Ledinis vanduo smarkia srove pylėsi iš dušų, kurių lyg tyčia buvo įtaisyta tiek daug, kad nebuvo nė mažiausios vietelės, kur nuo tų ledinių vandens srovių galėtum pasišalinti. Tokioje pirtyje užrakintus laiko jau virš dviejų valandų [..]. Kūnai pamėlynavo, lyg iš jų būtų išsunktas paskutinis kraujo lašas. Beldėmės į duris maldaudami išleisti, bet iš anapus geležinių durų niekas į mūsų beldimąsi neatsakė“.

1940 m. rudenį suėmimų mastas greitai pranoko NKVD tardymo galimybes. Uždelsus sudaryti suklastotas bylas, kalėjimuose daugėjo ne nuteistų, o tardomų kalinių. Rugsėjo 11 d. Lietuvos kalėjimuose kalėjo 4125 kaliniai, iš jų 2047 – nuteisti, 2070 – tardomų. Iš pastarųjų dauguma buvo kaltinami pagal 58 straipsnį – „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“.

Kas mėnesį suėmimų mastas plėtėsi. 1941 m. sausio 1 d. tardomų kalinių buvo padaugėję iki 3075 (rugsėjo 26 d. buvo 2467), o vasario 1 d. jų jau buvo 3481. Suimtieji buvo kaltinami ne tiek „veikimu“, kiek priklausymu okupantų uždraustoms seniau veikusioms organizacijoms. Bet labai dažnai suimtieji po keletą mėnesių nesulaukdavo net formalaus kaltinimo. Tai matyti iš v/s ltn. Charčenkos 1941 m. gegužės 13 d. pranešimo Lietuvos SSR NKGB Vilniaus miesto valdybos viršininkui mjr. Šarokui. Jame teigiama, kad negavus formalių leidimų žmonės būdavo suimami ir po keletą dienų laikomi NKGB Vilniaus miesto valdybos pastato rūsiuose. Netgi jei būdavo leidimas suimti, kaltinimus pateikdavo gerokai vėliau. NKGB Vilniaus miesto valdyboje net 16 žmonių kaltinimas pateiktas 1941 m. balandžio mėn., nors jie buvo kalinami nuo 1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. Bendras vaizdas Vilniuje buvo toks:

Praėjus mėnesiui po suėmimo, kaltinimas buvo pateiktas 31 žmogui

praėjus 1,5 mėn. 37 žm.
2 8
3 5
3,5 2
4 7
5 3
6 7
7 2
8 14
Iš viso 116

Šimtai žmonių be jokios, net formalios, priežasties buvo kaltinami pagal Sovietų Rusijos BK standartus. Minėtame ltn. Charčenkos pranešime informuojama apie 256 Vilniaus miesto kalinius, kuriems iki 1941 m. gegužės 13 d. taip ir nebuvo pareikšta jokio kaltinimo. Iš jų 96 žmonės buvo įkalinti dar 1940 m. (liepos mėn. – 16 žmonių, rugpjūčio – 19, rugsėjo – 26, spalio – 14, lapkričio – 15, gruodžio mėn. – 3 žmonės). Be to, dar 311 kalinių nebuvo pratęsti suėmimo ir tardymo terminai (paprastai šių formalumų enkavėdistai paisė ir suklastotose bylose), iš jų 76 buvo suimti 1940 m. liepos–rugpjūčio mėn., 104 – rugsėjo–gruodžio mėn., 131 – 1941 m. sausio–kovo mėn. Tokia padėtis buvo ne vien NKGB Vilniaus miesto valdyboje. NKGB Tardymo skyrius 1941 m. gegužės 19 d. turėjo 827 tardomuosius, iš kurių 517 žmonių buvo kalinami nepratęsus suėmimo ir tardymo terminų. Aišku, kad visi sovietiniai baudžiamieji ir baudžiamojo proceso kodeksai tebuvo širma, kuria nesėkmingai bandyta pridengti terorą. Ir jeigu kai kuriuos suimtuosius NKGB paleisdavo iš savo gniaužtų, tai buvo vertinama kaip tardytojų nemokėjimas dirbti, „išlaisvinimas neatlikus būtinų tardymo veiksmų atskleidžiant kontrrevoliucinę suimtųjų veiklą“. Lietuvos SSR NKGB (be Vilniaus miesto valdybos) 1940–1941 m. išleido į laisvę tik 270 kalinių. Kai kurie iš jų buvo užverbuoti agentais, kiti – vėl suimti ir nužudyti. Pavyzdžiui, buvo paleistas, paskui vėl suimtas ir Červenėje nužudytas ats. plk. Balys Giedraitis.

Kokią „kontrrevoliucinę veiklą“ atskleisti buvo reikalaujama? Iki 1941 m. gegužės 19 d. Lietuvos SSR NKGB (be Vilniaus miesto valdybos) baigė rengti ir perdavė sovietiniams teismams (ir ypatingiesiems pasitarimams) 703 bylas (763 žmonių). Iš jų NKGB Tardymo skyrius parengė 368 bylas (427 žmonių), kiti NKGB centriniai skyriai – 60 bylų (100 žmonių) ir apskričių skyriai – 275 bylas (305 žmonių). Tardymo skyrius sudarė 35 grupines bylas (94 žmonių): pagal 58 straipsnio skirsnius („tėvynės išdavimas“, „šnipinėjimas“, „kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija“, „kova su revoliuciniu judėjimu“) buvo apkaltinti 26, pagal 59 straipsnį – 2, pagal 84 straipsnį – 66 žmonės. Buvo dar 332 bylos pavieniams žmonėms: 208 žmonės kaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius („tėvynės išdavimas“, „pagalbos tarptautinei buržuazijai teikimas“, „šnipinėjimas“, „terorizmas“, „diversijos“, „kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija“, „nepranešimas“, „kova su revoliuciniu judėjimu“). Dar 7 žmonės kaltinti pagal 59, 109 ir 193 straipsnius, 118 – pagal 84 straipsnį. Pastarasis straipsnis buvo taikomas už nelegalų sienos perėjimą. Tuo metu buvusi Lietuvos–Vokietijos „žalioji siena“ virto „mirties zona“. Sovietiniai pasieniečiai pasienio zonoje nužudė daugybę Lietuvos žmonių (Marijampolės apskrityje – P. Abromaitį, I.  Ivaškevičių, P. Jasiukevičių, Tauragės valsčiuje – L. Čeporių, J. Liūbiną, V. Matutį, K. Žitkų ir kt.). Ir jeigu nuo teroro bėgę žmonės vis dėlto pakliūdavo į NKVD pasienio kariuomenės dalinių kareivių rankas, juos kaltindavo būtent pagal 84 straipsnį. 1940–1941 m. būdinga tai, kad žmonės turėjo kur bėgti nuo komunistinio teroro, dėl to minėtu laikotarpiu už nelegalų sienos perėjimą buvo nuteista ir teisiama ne mažiau žmonių negu pagal garsųjį 58 straipsnį. Iš visų tais metais sudarytų bylų 42 proc. buvo sudaryta sulaikytiems pasienyje žmonėms, 22 proc. – buvusiems policininkams ir saugumo policijos agentams, 10 proc. – uždraustų organizacijų vadovams. Įdomu tai, kad visus suimtuosius pirmiausia kaltindavo pagal 58 straipsnį, ir tik po intensyvaus tardymo nesulaukę prisipažinimų NKGB tardytojai mėgindavo taikyti kitus straipsnius. Suimtieji neturėjo išeiti į laisvę ir papasakoti apie kalinimo sąlygas. Visokiausiomis dingstimis buvo stengiamasi palikti juos lėtai mirčiai kalėjimuose ir lageriuose.

Tačiau pirmiausia dauguma kalinių patirdavo „būtinų tardymo veiksmų“ poveikį. Tuomet NKVD ir NKGB tardytojai daugiausia rėmėsi plataus agentūros tinklo darbu ir fizine bei psichine prievarta. Viena ir kita buvo tiesiog neatsiejama. Ko nepavykdavo gauti pasitelkus slaptus agentus, ko suimtasis savo noru nepasakydavo, tai buvo išplėšiama kankinimais. NKVD ir NKGB sistemoje tai buvo dangstoma žodžiais „fizinis poveikis“, „aktyvus tardymas“ ir pan. Kankinimai buvo sankcionuoti pačiu aukščiausiu lygiu. VKP(b) CK 1937 m. oficialiai leido daryti „fizinį poveikį“. 1939 m. sausio 10–20 d. VKP(b) CK dar kartą patvirtino, kad „fizinio poveikio metodą kaip išimtį būtina taikyti ir ateityje aiškių ir nepalūžusių liaudies priešų atžvilgiu kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą“. Tik NKVD ir NKGB centriniai, o pirmiausia – kvotų (tardymo) skyrių darbuotojai turėjo monopolines teises tardomiesiems skirti kankinimus (tereikėjo gauti viršininkų leidimą). Tai, ką jie išdarinėjo kalėjimuose ar savo grotuotuose kabinetuose, turėjo likti paslaptis.

Taigi, kad ir kokia buvo suėmimo priežastis, visi kaliniai žiauriausiai tardyti. Kalinį V. Gulbiną mušė guminėmis lazdomis ir daužė kumščiais, B. Bartininkui revolverio vamzdžiu subadė krūtinę ir pečius, Adolfą Palaitį lazdomis mušė per sprandą ir kojų blauzdas iki nualpimo, kunigą Juozą Čekavičių tardė išrengtą, revolveriu daužė veidą, galvą trankė į sieną ir t. t. Tokius pavyzdžius būtų galima vardyti be galo. Kankinimai nenutrūkdavo net pasibaigus tardymams: per naktį iškankintiems kaliniams drausdavo kamerose atsigulti ir miegoti, įgrūsdavo į kameras, kur tebuvo galima stovėti, laikydavo vienutėse ir karceriuose be maisto ir vandens. Kalinimo sąlygos buvo neregėtai žiaurios. Kaliniai dėl maisto ir oro stokos, antisanitarinių sąlygų sutindavo, pamėlynuodavo, sirgdavo užkrečiamosiomis ligomis. Tiems, kuriems kankindami sulaužydavo rankas, pirštus ar šonkaulius, nesuteikdavo gydytojo pagalbos. Kankinimo metodų NKVD ir NKGB tardytojai buvo apmokomi instruktorių iš Sovietų Sąjungos.

Per tokius tardymus išpeštų „prisipažinimų“ pakakdavo bet kokiam nuosprendžiui. Per pirmus 1941 m. mėnesius 11-osios armijos karo tribunolas šešiolikoje posėdžių sprendė 52 lietuvių karių ir vieno civilio bylas. Keturiolika buvo nuteista sušaudyti, iš jų šeši kariai sušaudyti, kitiems bausmė pakeista 10 metų katorgos darbų. Tarp nubaustųjų mirties bausme buvo ir 1940 m. lapkričio mėn. NKVD Ypatingojo skyriaus suimtas 26-ojo kavalerijos pulko puskarininkis Kleopas Kauneckas. Jis per tardymus buvo taip sumuštas ir sužalotas, kad be kitų pagalbos nebegalėjo net atsikelti. Ištardžius ir sudarius bylą, jis buvo sušaudytas.

Jokių dokumentų apie kankinimus, apie kalinių nukankinimą ar sušaudymus nebuvo paliekama. Tik 1941 m. birželio pabaigoje Petrašiūnų kapinėse buvo rastas 41 kovo–birželio mėn. nužudyto kalinio lavonas, 21 iš jų – neatpažinti. Visi jie – sužaloti, surištomis rankomis ir kojomis. Nė vienas nebuvo nužudytas tik šūviu, aukos muštos ir badytos įvairiais įrankiais. Kiekvienam padaryta po 4–12 žaizdų. Kai kurios kūno dalys (nosis, liežuvis, pirštai ir lyties organai) visai nupjautos. Daugumai galvos, rankų ir kojų kaulai sulaužyti. Nors kai kurios iš atpažintų aukų buvo nubaustos mirties bausme sušaudant (žinoma, kad 1941 m. kovo 26 d. sušaudytas 1 kalinys, balandžio 10 d. – 9, balandžio 23 d. – 2, gegužės 19 d. – 12, birželio 2 d. – 2, birželio 10 d. – 11, birželio 22 d. – 6 kaliniai), iš tikrųjų matėsi, kad iki paskutinės gyvenimo akimirkos kaliniai buvo kankinami. Tai tebuvo pirmųjų žudynių pėdsakai. Masinės žudynės pradėtos 1941 m. birželio mėn.

Iki didžiųjų 1941 m. trėmimų nemažai lietuvių Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiu jau buvo atsidūrę toli nuo Lietuvos. NKVD ir NKGB tardytojų baigtos bylos būdavo siunčiamos į Maskvą, kur kiekviename Ypatingojo pasitarimo posėdyje buvo sprendžiamas šimtų žmonių likimas. Represijų Lietuvoje tyrimo centro duomenimis, iš 1671 bylos, kuriose įrašyti vienokių ar kitokių institucijų nuosprendžiai, net 1020 bylų nuosprendžius paskyrė Ypatingasis pasitarimas. Daugumai lietuvių kalinių nuosprendžiai buvo paskirti 1941 m. sausio mėn. vien per penkias kovo–balandžio mėn. dienas (kovo 1, 8, 22, balandžio 19 ir 23 d.). Paskui jų laukė etapai į lagerius. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Maskvos kalėjimuose jau buvo 42 kaliniai iš Lietuvos ir dar du kaliniai atsidūrė Minske. 1941 m. buvo išsiųsta gerokai daugiau kalinių. 1941 m. kovo 1 d. Kauno kalėjime 146 politiniai kaliniai buvo nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 3–8 metams ir grupėmis siunčiami į lagerius (Vorkutpečlagą, Vorkutlagą, Karlagą, Sevpečlagą, Kotlasą ir Uzbekijos SSR). Kiekvienas iš dvylikos Lietuvos kalėjimų (dar prisidėjo Švenčionių kalėjimas) kalinius siųsdavo savo nuožiūra. Kokio nors bendro siuntimo punkto nebuvo. Tik Kauno kalėjimo (ir kai kurių artimesnių kalėjimų) kaliniai prieš išvežimą buvo surenkami liūdnai pagarsėjusiame Kauno IX forte. 1941 m. sausio 4 d. čia buvo kalinami 436 kaliniai, iš kurių 150 buvo tardomi už kriminalinius nusikaltimus, o 286 jau buvo nuteisti ir laukė, kada bus išvežimo.

Didžiausios kalinių grupės iš Lietuvos į GULAG’o lagerius buvo išgabentos 1941 m. balandžio 20–30, birželio 6 ir 16 d. Balandžio mėn. enkavėdistai iš Lietuvos išgabeno pirmą tikrai didelę kalinių grupę – ne mažiau kaip 777 žmones (tikslus skaičius nežinomas). Birželio 6 d. buvo išsiųsti dar 628 kaliniai, o birželio 16 d. – 747. GULAG’o statistikoje lietuviams skirtoje skiltyje skaičiai iki tol nelabai keitėsi.

1939 m. sausio 1 d. duomenimis, lageriuose buvo įkalinta 1050 lietuvių, 1940 m. sausio 1 d. – 1344, 1941 m. sausio 1 d. – 1245 lietuviai.

Negalima pamiršti, kad GULAG’o statistikoje neatsispindėjo visas kalinių skaičius – buvo dar ir pataisos darbų kolonijų kaliniai. Tiesa, ten lietuvių buvo mažai, nes juos dažniau kaltino „kontrrevoliucija“ ir laikė griežtojo režimo lageriuose. Kalėjimuose lietuvių kalinių buvo gerokai daugiau. Kaip kito kalinių skaičius (kartu ir nuteistų kalinių skaičius), matyti toliau pateikiamoje lentelėje.

Nors 1941 m. iki karo pradžios į Sovietų Sąjungos gilumą buvo išvežta ne mažiau kaip 2,2 tūkst. kalinių, vis tiek Lietuvos kalėjimuose jų akivaizdžiai daugėjo. Dar keletas šimtų tardytų kalinių (tikslus skaičius nežinomas) buvo laikoma NKVD vidaus kalėjimuose ir kamerose (jose buvo 590 vietų).

Trėmimai

Masiškai naikinti lietuvių tautą vadovaujantis komunistine ideologija, buvo rengiamasi nuo 1939 m. Kadangi pagal v/s ltn. B. Zaidenvurmo nuostatą turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių tautinių partijų ir organizacijų narių, tai kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. Jau po dviejų dienų (gegužės 23 d.) Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaras P. Gladkovas išleido visiškai slaptą įsakymą Nr. 0037 apie išvežimo operacijos parengimą.

1941 m. birželio 4 d. V. Merkulovo pavaduotojas Ivanas Serovas NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Šį kartą turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors „kompromituojančios medžiagos“: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštų valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir pan.

Taip numatytų suimti žmonių skaičius gerokai sumažėjo – nuo 19 610 (jiems gegužės 12 d. dar nebuvo sudaryta bylų) iki 8598 (jiems jau buvo sudarytos apskaitos bylos), o suimamų šeimos narių padaugėjo nuo 2954 iki 13 652. Dėl tokių pasikeitimų bendras skaičius nedaug sumažėjo – nuo 22 564 iki 22 252. NKGB visą mėnesį stropiausiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su savo vyrais, tėvais. Pasikeitimas aiškus – dabar dėmesys sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt.

Kalinių skaičiaus kitimas 1941 m. sausio–birželio mėn.

Data Kalinių skaičius Iš jų
tardomų nuteistų
Sausio 1 d.
Vasario 1 d.
Kovo 1 d.
Balandžio 1 d.
Gegužės 1 d.
Birželio 1 d.
Birželio 10 d.

4452
5493
5842
6200
5708
6095
5900

3075
3481
3898
3892
4193
4245
4149

1377
2012
1944
2308
1515
1850
1751

Lentelė sudaryta remiantis: LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 34, 51, 75, 100, 131, 148; SSSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininko M. Nikolskio 1941 m. birželio 22 d. sudarytas kalinių evakuacijos planas, RFVA, f. 9413, ap. 1v, b. 10, l. 301. Sausio 1 d. duomenys neapima kalėjimų Nr. 8–12, todėl kalinių skaičiaus kitimas galėjo būti kitoks.

Trėmimai prasidėjo birželio 14 d. 3 val. ryto. Kadangi dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, atvykusios trėmimų vykdytojų operatyvinės grupės užmegzdavo ryšį su vietos aktyvistais ir nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ir namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Padarius kratą, tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Jeigu kas nors mėgindavo bėgti, būdavo šaudoma. Vienas svarbiausių trėmimų tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga, todėl pagal I. Serovo instrukciją tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per visą jų gyvenimą užgyvento turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto, o kaimo gyventojams – dar ir kirvių, pjūklų bei kito smulkaus inventoriaus. Viskas priklausė nuo trėmimų vykdytojų grupės narių ir vietinių kolaborantų malonės. Tremtinių atsiminimų apie tai detalės kiek skiriasi, tačiau visi patvirtina, kad enkavėdistai ir kolaborantai visur elgėsi nežmoniškai.

Oficialiose SSRS NKVD rugsėjo–spalio mėn. ataskaitose suskaičiuoti 12 682 tremtiniai lietuviai (be tų, kurie buvo suimti ir išvežti į lagerius). Kadangi iš Lietuvos į Kazachijos SSR Gurjevo sritį išvežtos vadinamosios prostitutės (ne daugiau kaip 488) buvo priskirtos prie latvių tremtinių, bendras lietuvių tremtinių skaičius buvo 13 170, o pridėjus suimtus žmones – 18 093. Tikrąjį trėmimų mastą padeda atskleisti genocido aukų vardynas. Jame yra suregistruoti 14 595 žinomi 1941 m. birželio 14–18 d. tremtiniai, kurie pasiekė tremties vietas, ir 2957 vyrai, kuriuos tuo metu atskyrė nuo šeimų ir išvežė į lagerius. Bendras birželio 14–18 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių skaičius siektų mažiausiai 18 500. Bet šio skaičiaus patvirtinimo neverta ieškoti NKVD ir NKGB dokumentuose. Anksčiau minėtoje P. Gladkovo ataskaitoje buvo rašoma apie 17 485 žmonių ištrėmimą. Tokia tariamai tikslia ataskaita siekta nuslėpti tikrąjį tremtinių skaičių. Be to, viršijus planą turėjo būti kompensuotos visos tremtinių netektys, o į Sibirą atgabenta tiek XX a. vergų, kiek reikėjo. Tai ir buvo padaryta.

Lietuvių naikinimas pirmomis karo dienomis

Kilęs Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas sovietiniams okupantams ir juos rėmusiems kolaborantams sutrukdė įgyvendinti lietuvių tautos naikinimo planus. NKVD ir NKGB iš karto susirūpino savo nusikaltimų slėpimu, o ypač kalinių ir archyvų išgabenimu.

Pirmąją karo dieną SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku pafrontės vietovėse, taigi ir Lietuvoje, buvo paskelbta karo padėtis. Kitu įsaku nustatyta, kad valstybės saugumo ir gynybos funkcijos pereina karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Visos politinių kalinių bylos perduodamos karo tribunolams, kurie tuomet dažniausiai pasmerkdavo kalinius aukščiausiajai bausmei – sušaudymui. Tokia buvo oficialioji politika. Iš tikrųjų visiška laisvė buvo suteikta vietinėms NKVD ir NKGB įstaigoms ir kalinių apsaugos (konvojinės kariuomenės) kariams. NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama evakuacija pagal I kategoriją.

Dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas E. Rozauskas kreipėsi į valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotoją D. Bykovą ir pasiūlė: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Tokių kalinių, E. Rozausko apskaičiavimu, buvo net 400 (kas penktas kalinys). Bet sparčiai keičiantis fronto padėčiai okupantai ir kolaborantai buvo priversti bėgti.

Į Rusijos gilumą iki liepos 20 d. buvo nuvežta mažiau negu 25 proc. Lietuvoje kalintų žmonių (1363 kaliniai). Jie buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo alinančio darbo sovietiniuose lageriuose. Kitų kalinių likimas buvo dvejopas: vieni išsivadavo, o kiti buvo išžudyti.

Kaip aiškėja iš jau minėtų dokumentų, pirmiausia buvo numatyta išžudyti kalintus „kontrrevoliucionierius“. Kalinio statusas – nuteistas ar tik tardomas – neturėjo reikšmės. Apie žudynes, vykusias Lietuvoje, NKVD dokumentuose yra bene mažiausiai duomenų.

P. Gladkovas savo ataskaitose užsiminė tik apie 15 žmonių sušaudymą Panevėžyje, 4 – Zarasuose ir apie 15 mirtininkų iš Kauno kalėjimo sušaudymą evakuacijos metu. Apie Pravieniškių ir Rainių žudynes NKVD ir NKGB dokumentuose nėra nė užuominos. Tik po egzekucijų likę gyvi kaliniai ir nužudytųjų ekshumavimas galėjo paliudyti NKVD bei NKGB darbuotojų ir vietinių kolaborantų žvėriškumą.

Červenės žudynės vienintelės atitiko „I kategorijos evakuacijos“ schemą. P. Gladkovo teigimu, iš Kauno kalėjimo 1941 m. birželio 23 d. naktį buvo išvežta 90 kalinių. Liudytojų atsiminimuose minima, kad iš 4-ojo skyriaus buvo išvesta 118 kalinių. Juos nugabeno į Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti ir sušaudyti mirtininkai B. Kantauskas (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 11 d.), V. Pranckonienė, ats. plk. S. Rusteika, kpt. Švarplaitis (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 18 d.) ir kt. Birželio 25 d. visi kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkst. kalinių. Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje (čia pateikti kalinių evakavimo duomenys) apie šiuos kalinius yra parašyta tik keletas eilučių: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (t. y. buvo sušaudyti).

Iš Kauno kalėjimo kalinių, išvarytų iš Minsko kalėjimo (apie 100 kalinių, nes 15 ar 17 mirtininkų buvo sušaudyti dar anksčiau), gyvų liko apie 40 (Jonas Dambrauskas, kpt. Stasys Jasiunskas, Vaclovas Kaušas, prof. Ignas Končius, Pavlas Lašas, plk. Jonas Petruitis, plk. Antanas Šova, plk. Juozas Tumas, plk. Giliaras Urbonas, kpt. Osvaldas Žadvydas Antanas Žebrauskas, Juozas Žičkus, Petras Žičkus, ir kt.). Visi kiti buvo nužudyti. Tarp jų – plk. Balys Giedraitis, mjr. Vladas Opulskis, plk. Juozas Šarauskas, mjr. Jonas Špokevičius ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų ar paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų. Iš Kauno kalėjimo buvo išvežtas ir vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Kazys Bizauskas. Bet ir jis Minsko kalėjimo nepasiekė. Nežinia kokiomis aplinkybėmis jie atsidūrė Gudijoje, Polocko rajone ir netoli Bigosovo stoties buvo sušaudyti.

Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. Vėliau Ptras Raslanas teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę, paskui juos vieną ant kito suguldė sunkvežimuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį. Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. Domas Rocius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyta. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir liko neatpažinti. Rainių miškelyje rasti 73 kalinių palaikai. Dar trys mėginę bėgti kaliniai buvo nužudyti ir užkasti ties Džiuginėnais.

Kita genocido akcija buvo įvykdyta Pravieniškių lageryje. Nuo kitų žudynių ji skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis. Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotosios vielos tvoros, kalėjo 444–451 žmogus. Čia kalinti jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas, daugiausia 2–4 metai. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų, 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageris nuo kitų kalinimo vietų skyrėsi ir tuo, kad čia visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai.

Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti (taip elgtasi ne tik Lietuvoje, bet ir Gudijoje, Ukrainoje). Lagerio sargyba buvo sustiprinta ir buvę kaliniai uždaryti barakuose. Birželio 26 d. į lagerį atvyko raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Likusių gyvų kalinių liudijimu, sušaudymo iniciatorius buvo karui prasidėjus iš lagerio išleistas ltn. Kiseliovas (toje vietoje traukėsi 11-osios armijos 5-oji divizija, ir galima manyti, kad leitenantas atvyko su tos divizijos karių daliniu). Jo kerštu galima paaiškinti prižiūrėtojų ir jų šeimų sušaudymą. Buvo nužudyta 21 lagerio tarnautojas, 6 moterys ir 13 bei 16 metų mergaitės. Kauno miesto komendantūros karininko M. Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sarašuose – 444 žmonės. Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Dalis jų evakuojant mirė“(dėl siautusių apsuptų raudonarmiečių greitosios pagalbos mašina iš Kauno atvyko tik birželio 28 d.). Vadinasi, apie 260 žmonių tapo šios genocido akcijos aukomis (nurodomas ir kitas skaičius – apie 400 žmonių).

Kitose Lietuvos vietose nedidelės kalinių grupės buvo žudomos kartu su civiliais gyventojais. Juos savo iniciatyva žudė ne tik NKVD ir NKGB darbuotojai ar raudonarmiečiai, bet ir sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien įtarus, kad rėmė partizanus, arba pagal komunistų skundus. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Rastas šaulio ženklas, iškabinta tautinė ar balta vėliava, radijo klausymasis tapdavo pagrindu paskelbti mirties nuosprendį. Pagaliau bėgę raudonarmiečiai daug gyventojų nužudė mėgindami pagrobti dviračius, arklius, drabužius. Bet dauguma šių žmonių buvo nužudyta kolaborantų (sovietinių ir partinių aktyvistų) tiesioginiu nurodymu kaip nelojalūs ar priešiški sovietų valdžiai asmenys. Antai birželio 22 d. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Girininkų kaime buvo nukankinta 14 žmonių, Trakų apskrities Kaišiadorių valsčiaus Krušonių kaime – 5. Iš viso būta beveik keturių dešimčių grupinių žudynių.

Kovodami su plėšikavusiais ir žudžiusiais raudonarmiečiais, enkavėdistais bei sovietiniais aktyvistais, žuvo nemažai partizanų – birželio 23 d. prasidėjusio sukilimo prieš bolševikus dalyvių. 1942 m. partizanais buvo laikomi žmonės, partizanais tapę prieš įžengiant Vokietijos kariuomenei, savo vardo nesuteršę svetimo turto grobimu ir savo veikla komunistų viešpatavimo laikais nekenkę tautos interesams, o 1941 m. partizanu buvo laikomas kiekvienas, atvirai pasipriešinęs bolševikams pirmomis karo dienomis. Žuvusių kovose partizanų skaičius nėra tiksliai nustatytas. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad žuvo 2 tūkst. partizanų, tačiau išliko tik 371 žuvusiojo pavardė. Dėl įvairių priežasčių nemažai partizanų aukų liko neregistruota.

Po kelių savaičių P. Gladkovas, rašydamas savo ataskaitą, nepamiršo paminėti, kad Zarasuose sušaudyti 4 suimtieji (ir 4 liko nesušaudyti). Paminėjo ir tai, kad 15 žmonių, suimtų likviduojant partizanų būrį, sušaudyta Panevėžyje. Iš tikrųjų čia buvo sušaudyta 19 žmonių. Ne taip, kaip kitur, čia liko žudynių liudytojų. Vienas jų papasakojo, kad į egzekucijos vietą atvažiavo „kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių. <...> mašinos sustojusios prie iškastos duobė <...>. Paskui du čekistai atidarę kalėjimo mašiną, į ją įšokę ir iš jos metę į duobę žmones. Į metamuosius iš pistoletų šaudę čekistai ir vyresnieji politrukai. <...> Tą darbą atlikę labai greitai, maždaug per 10–15 minučių“. Žudynės įvyko birželio 25 d. už 300–400 metrų nuo cukraus fabriko. Tarp nužudytųjų buvo 15 kupiškėnų (dar dviejų dėl sužalojimų nepavyko atpažinti), išvakarėse suimtų Kupiškio valsčiuje ir atgabentų į Panevėžį.

Panevėžyje žudynės nesibaigė iki pat Raudonosios armijos pasitraukimo. Birželio 26 d. Panevėžyje, Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje, buvo ypač žiauriai nukankinti trys Panevėžio apskrities gydytojai: Antanas Gudonis, S. Mačiulis, ats. plk. Juozas Žemgulys. Tame pat rūsyje nukankinta ir ligoninės gailestingoji sesuo Zinaida Kanevičienė bei dar trys panevėžiečiai.

Kaip matyti iš jau pateiktų pavyzdžių, komunistai pasinaudojo tuo, kad prasidėjo karas, ir naikino kitokių pažiūrų žmones, buvusių lietuviškų tautinių organizacijų narius. Kas laukė lietuvių, jei Raudonoji armija būtų ilgiau išsilaikiusi okupuotoje Lietuvoje, parodė Estijos pavyzdys. Beveik visi kaliniai iš ten buvo išvežti lėtai mirčiai į Sovietų Sąjungos lagerius, o Tartu kalėjime buvo sušaudyti 205 kaliniai. Bet Talino kalėjimas vis vien buvo pilnas. 1941 m. liepos 4 d. ten buvo 1,2 tūkst. žmonių, kuriuos NKVD ir NKGB suėmė pirmomis karo dienomis ir taip pat ketino išgabenti į lagerius. Tuo tarpu Lietuvoje iš 6 tūkst. kalinių, kuriuos komunistinė valdžia kalino dvylikoje kalėjimų, devyniuose vidaus kalėjimuose ir Pravieniškių lageryje, pasinaudoję sukilimu ir pereinamojo iš vienos okupacijos į kitą laikotarpio sąmyšiu, išsivadavo mažiausiai 3336 kaliniai, tarp kurių buvo apie 2,5 tūkst. lietuvių, 718 lenkų, 168 žydai, 81 rusas (tai apytikriai duomenys, nes kalinių buvo daugiau). NKVD ir NKGB pareigūnai ir kariai nužudė apie 400 kalinių ir 1365 išvežė į Rusiją.

Taip baigėsi paskutinė ir pati kraupiausia sovietinės okupacijos savaitė. Nužudę 1,1 tūkst. (be žuvusių partizanų) lietuvių, vieni okupantai užleido vietą kitiems. Pasikeitė teroro ideologija, bet Lietuvos gyventojai tebebuvo naikinami.

Lietuvių tautos nuostoliai 1940–1941 m.

1940–1941 m. paliko vieną tragiškiausių pėdsakų Lietuvos istorijoje. Sovietiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai naikino viską, kas Lietuvos valstybės buvo sukurta. Lietuvių tautos kultūra, švietimas, ūkis atsidūrė komunistinės ideologijos gniaužtuose. Vietinių kolaborantų sluoksnis nebuvo didelis, bet, su okupantų parama suėmęs visus valdžios (ir prievartos) svertus, galėjo jėga vykdyti Maskvos planus.

Pradėta nuo lietuvių tautos politinio ir karinio elito naikinimo 1940 m. liepos mėn. ir baigta masiniu tam tikrų gyventojų sluoksnių naikinimu 1941 m. birželio mėn. Pasirinkti teroro būdai (įkalinimas, trėmimas) nereiškė, kad žmonės iš karto bus fiziškai sunaikinti, bet jų ateitis buvo aiški – mirtis kalėjimuose, lageriuose, tremtyje.

Vertinant pagal Genocido konvenciją, šiems žmonėms, kad ir kokie buvo jų represavimo būdai, buvo sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. To padarinys – dalinis arba visiškas jų sunaikinimas.

Tiksliai nėra žinoma, kiek žmonių 1940–1941 m. tapo genocido aukomis, tik surinkti dokumentai ir sudaromi aukų vardynai leido bent iš dalies tai nustatyti. Daugiausia klaidingų išvadų atsirado dėl prieštaringo dokumentų vertinimo. Ypač tai pasakytina apie didžiausios aukų dalies – tremtinių – skaičių.

Skelbiami nauji skaičiai, nors ir pagrįsti dokumentais, taip pat nėra visiškai tikslūs. Nežinoma, kiek kalinių paleista iš kalėjimų, kad repatrijuotų į Vokietiją (1941 m. vasario–kovo mėn.), nėra tiksliai suskaičiuoti pirmomis karo dienomis žuvę civiliai asmenys ir partizanai. Beveik kiekvieną skaičių dar galima tikslinti. Aišku, kad apie 23 tūkst. žmonių (tai šiek tiek daugiau negu suregistruota Savitarpio pagalbos žinių biuro sąrašuose) atsidūrė toli nuo Lietuvos kaip tremtiniai ir kaliniai. Labiausiai nukentėjo ūkininkai, tarnautojai ir darbininkai. Jie sudarė 60 proc. visų aukų. Vien tai, kad tarp teroro aukų – 1187 mokytojai ir 79 kunigai, rodo, jog buvo numatyta planingai naikinti lietuvių kultūrą, švietimą, Bažnyčią. Turėjo išnykti keletas tūkstančių iš Lietuvos visuomenės prievarta išplėštų kultūringiausių, labiausiai apsišvietusių šeimų. Baigti naikinti ir Lietuvos kariuomenės likučiai. 1941 m. birželio 22 d. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnavo 7–8 tūkst. lietuvių karių. Iki tol buvo suimta ne mažiau kaip 834 kariai (į kalėjimus sukišta ir tūkstančiai atsargos karininkų, puskarininkių bei kareivių, bet jie įtraukti į bendrą suimtųjų skaičių). Karo pradžioje daugiau kaip 5,5 tūkst. lietuvių karių ginklu išsilaisvino iš sovietinių karių priežiūros ir liko Lietuvoje. Išsilaisvindami žuvo arba dingo be žinios 120 lietuvių karių. Ir vis dėlto dar 1931 karys vėliau pateko į dingusiųjų be žinios sąrašus. Kai kurie jų buvo nužudyti ne Lietuvoje arba suimti ir nugabenti į lagerius. Kiti žuvo tarnaudami Raudonosios armijos daliniuose ir tik mažuma jų 1945 m. grįžo į Lietuvą.

Lietuvių tauta, kaip pagrindinė savo nepriklausomos valstybės kūrėja, nukentėjo labiausiai, tačiau ir tautinės mažumos buvo neatskiriama Lietuvos visuomenės dalis. Iš tautinių mažumų sovietinis teroras labiau palietė lenkus ir žydus. Tarp jų buvo nemažai karo pabėgėlių iš Lenkijos. Tiksliausiai sovietinį terorą patyrusių žmonių tautinė sudėtis atsispindi šiame papildytame vardyne. Čia, be lietuvių, suregistruota 3924 lenkai, 2052 žydai, 258 rusai, 78 gudai, 40 vokiečių. Vien per 1941 m. birželio 14 –18 d. trėmimus ištremta 1430 pabėgėlių iš buvusios Lenkijos ir suimta 337 (sunku pasakyti, kiek tarp jų buvo žydų tautybės žmonių, bet per birželio mėn. trėmimus žydų buvo ištremta mažiau negu tūkstantis). Dalis Lietuvoje kalintų karo pabėgėlių lenkų tapo Pravieniškių ir Červenės žudynių aukomis.

Kalbant apie bendrą gyventojų nuostolį kol kas galima pasakyti, kad 1940–1941 m. sovietinio genocido aukomis tapo per 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 2 tūkst. žuvo arba buvo nužudyti Lietuvoje (partizanai, kariai ir kaliniai bei civiliai gyventojai). Totalitarinėms valstybėms perkeliant gyventojus (organizuojant repatriacijas), Lietuva neteko dar dešimčių tūkstančių savo žmonių. Prasidėjęs karas nutraukė lietuvių tautos naikinimo akciją. Jos organizatoriai ir dauguma genocido vykdytojų pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą.

Lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje 1941–1944 m.

Į lagerius ir tremtį 1939–1941 m. pateko apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tremtinių niekas neskirtė pagal tautybes, visi buvo priskirti „tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Tik prasidėjęs karas šiek tiek pakoregavo tautinę tremtinių sudėtį.

Lenkijos vyriausybė (Londone) ir Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos 30 d. sudarė sutartį, pagal kurią rugpjūčio 12 d. buvo paskelbta Lenkijos piliečių amnestija. Iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleistas 389 041 buvęs Lenkijos pilietis. Pabėgėliai iš buvusios Lenkijos (lenkai ir žydai), suimti ir ištrtmti kartu su lietuviais, taip pat buvo paleidžiami. Taip sumažėjus lenkų ir žydų tremtinių bei kalinių skaičiui, nuo 1941 m. rugsėjo lietuviai jau sudarė didesnę iš Lietuvos išvežtų žmonių dalį negu pirmomis trėmimų dienomis. Jų kelias į Golgotą tuomet dar tik prasidėjo.

Į Altajaus kraštą atvežtus žmones čia dar kartą apiplėšdavo vietiniai enkavėdistai. Jie susirinkdavo pinigus, fotoaparatus ir kitus vertingesnius daiktus. 7,5 tūkst. Bijske ir Barnaule išlaipintų tremtinių lietuvių pasidalijo statybų ir gamyklų atstovai. Tremtinių prisiminimai apie tenykštį gyvenimą labai įvairūs. Net NKVD dokumentuose pažymėta, kad „specialiųjų tremtinių gyvenimo ir buities sąlygos kiekviename rajone labai skirtingos“. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, nors juose buvo galima gyventi tik vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, bado sirgo ir mirė vaikai. Tremtinės A. Vederatės liudijimu, „pradėjo plisti dizenterija ir maliarija. <...> Išgulė pusė žmonių <...>. Mirė daug mažų vaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom“. Kitaip ir negalėjo būti. Kelis kartus apiplėšti, likę be jokio turto, tremtiniai turėjo tenkintis menku, ne visada duodamu duonos (ji buvo kepama iš prosų miltų ir pelų) daviniu. Tačiau tuo kančios nesibaigė. Jau 1942 m. birželio mėn. beveik pusė lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai į Jakutijos ASSR. Žinomos ten patekusių 2785 lietuvių pavardės. Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą grįžo tik 1157 žmonės.

Atvežti lietuviai buvo išskirstyti į Tit Arų salą (Lenos upės žiotyse), Bykovo pusiasalį (prie Laptevų jūros), Janos upės žiotis ir kitur. Tundroje lietuviams išgyventi buvo labai sunku. Tremtinys K. Svitkauskas prisimena: „Tų maisto produktų, kuriuos mums skyrė pagal korteles, neturėjom už ką nusipirkti. Mes nieko neuždirbdavom. Duonos normą gaudavom, bet ir tai ne visada ją kepdavo. <…> Prasidėjo badas. Mirti pradėjo ne tik seni, bet ir jauni“.

Novosibirsko srityje tremtinių lietuvių buvo įkurdinta beveik 4 tūkst., apie 40 proc. jų – vaikai. Visus tremties sunkumus jie turėjo pakelti kartu su suaugusiaisiais. Vyrų tarp tremtinių buvo apie dešimtadalis, daugelis jų – seneliai. Visa šeimos išlaikymo našta teko moterims.

Daugelis tremtinių neilgai gyvendavo vienoje tremties vietoje. Enkavėdistai ne tik perkeldavo juos į kitas vietas už tūkstančių kilometrų (pavyzdžiui, iš Altajaus į Jakutiją), bet ir dažnai kilnodavo pačiame krašte, srityje ir net rajone. Dėl to tremtinių gyvenimas dar labiau pasunkėdavo, ir visose tremties vietose atsirado daugybė jų kapų. Tuo tarpu GULAG’o Darbo ir specialiųjų tremtinių skyrius net nefiksavo tremtinių skaičiaus kitimo dėl mirties: 85 716 tremtinių, atvežtų iš okupuotų Baltijos valstybių, Vakarų Ukrainos ir Vakarų Gudijos, užfiksuota ir 1941 m. rugsėjo 29 d., ir 1943 m. sausio 26 d. dokumentuose (NKVD duomenimis, tiek jų buvo atvežta). NKVD „rūpinimasis“ tremtiniais turėjo likti nepastebimas. Falsifikuoti dokumentai slėpė tūkstančių žmonių sunaikinimą nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis.

Dar sunkesnė buvo iš Lietuvos išvežtų kalinių ir nuo šeimų atskirtų vyrų padėtis. Per vienus okupacijos metus Sovietų Sąjunga savo mirties lagerius papildė net 8,5 tūkst. (apytikris skaičius) Lietuvos gyventojų. Dar apie 700 (apytikris skaičius) Rytų Lietuvos gyventojų į lagerius pateko iki 1940 m. birželio 15 d.

1941 m. birželio 14–19 d. pagal Lietuvos NKVD sąrašus išvežti 1274 žmonės pateko į Bellagą (Karelijoje) ir Oneglagą (Archangelsko sr.). Koks buvo jų likimas, beveik nežinoma. Prasidėjus karui, daugelis lagerių (ir minėtieji) buvo likviduojami, o kaliniai šimtus kilometrų pėsčiomis varomi į kitus lagerius. Šimtai kalinių nepasiekė naujų kalinimo vietų ir pakeliui mirė.

Duomenų apie nuo šeimų atskirtus vyrus išliko daugiau. Pirmiausia jie pateko į Starobelsko ir Juchnovo (čia kalėjo lietuvių kariai) karo belaisvių lagerius. Prasidėjus karui, iš Starobelsko lagerio lietuviai buvo išskirstyti į įvairius lagerius – Karlagą, Vorkutlagą (Komijos ASSR), Siblagą (Kemerovo sr.), Sevurallagą (tuomet – Sverdlovsko sr.) ir Kraslagą (Krasnojarsko kr., Rešiotų m.).

Kiek kitaip klostėsi 1941 m. birželio 19 d. Juchnovo lageryje atsidūrusių karių likimas. NKVD dokumentuose nurodyta, jog ešelonas į Babynino stotį (šalia Juchnovo lagerio) vežė 256 žmones, tačiau liudytojai teigia (remiamasi ir įkalintų karių sąrašu), kad lageryje buvo įkalinta apie 340 karių (dar 14 prisidėjo Kraslage). Savitarpio pagalbos žinių biuras nustatė, kad buvo išvežti 426 kariai (kai kurie jų galėjo patekti į kitus ešelonus arba iš pradžių pateko į Vilniaus kalėjimą). Šiaip ar taip, dokumentų painiava padėdavo NKVD nuslėpti tikrąjį genocido aukų skaičių. Prasidėjus karui, Juchnovo lageryje kalinti lietuvių, latvių ir estų kariai (apie tūkstantis žmonių) buvo išvežti į Sibirą. 1941 m. liepos 15 d. lietuvių kariai buvo nuvežti į Kraslagą. Liepos 28 d. į baržą sugrūsti lietuvių karininkai buvo nugabenti į Dudinką. Iš čia rugpjūčio 10 d. jie pateko į Norilsko lagerį (į 7-ąjį lagerio punktą). Naujieji kaliniai čia gavo „lagerininkų drabužius, čiužinio užvalkalą, pagalviukui užvalkalą, antklodę, medinį šaukštą ir tokį pat dubenėlį“. Kaliniai dirbo Norilsko gamyklų rajone. Išsekinti lietuvių kariai greitai pradėjo mirti. Toliau į rytus nuo Norilsko, ties Lamos ežeru, buvo įkalinti į „tobulinimosi kursus“ išvežti aukštesnieji karininkai: 14 lietuvių, 13 latvių ir 15 estų. 1940 m. pradėtas Lietuvos kariuomenės naikinimas buvo baigtas Norilsko lageriuose.

Įkalinti lietuviai dar sparčiau buvo naikinami 1942 m. žiemą. Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintų lietuvių formaliai tebebuvo tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joks Sovietų Rusijos BK straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941–1942 m. žiemą. Toli nuo tėvynės įkalintų lietuvių kančios dar labiau padidėjo prasidėjus tardymams. Atgaline data sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius už akių nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 5–25 metams, kai kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas. Norilske buvo sušaudyti ltn. Bakšys, kpt. Stasys Gromnickas, j. ltn. Jasinskas, ltn. Antanas Kvedaras, plk. ltn. Juozas Lavinskas, ltn. Antanas Levinas, j. ltn. Vladas Pukys-Pukelevičius, kpt. Bronius Salikas, plk. Antanas Sidabras, ltn. Romas Žikorius, eiliniai Kazimieras Bartkevičius, Stasys Mikalavičius ir A. Švirinas. Iš 604 kalinių, 1941 m. liepos 3 d. patekusių į Gorkio kalėjimą (iš pradžių – į paskirstymo punktą, liepos 15 d. – į kalėjimą), tik 114 buvo nuteisti Lietuvoje. Visi kiti dar buvo tardomi. O juk vien dėl kalinimo sąlygų kaliniai patirdavo daugybę fizinių kančių. Ten kalėjęs Kazimieras Umbražiūnas prisimena: „Kamera buvo skirta 27 žmonėms, o joje gulėjo, sėdėjo ir stovėjo 50 kalinių. Naktį žmonės gulėdavo ant gultų ir po gultais, ant takelio prie kampe stovinčio kubilo „parašos“, kiti ant jos ir sėdėdavo. Nebuvo jokio patalo. <...> Visus kankino alkis. <...> Kai kurie kaliniai alkį malšindavo sūdytu vandeniu, nuo kurio baisiai ištino“. Po tardymų Maskvos karinės apygardos karinis tribunolas nubaudė mirties bausme gen. št. mjr. Vytautą Bulvičių, Pavilnio geležinkelio stoties viršininką Jurgį Gobį, teisininką ir ats. ltn. Aleksandrą Kamantauską, kpt. Juozą Kilių, mokytoją S. Mockaitį, ltn. Juozą Sadzevičių, mokytoją ir rašytoją Antaną Skripkauską, karo lakūną Leoną Žemkalnį. Visi pasmerktieji iki suėmimo mėgino suorganizuoti pasipriešinimą okupantams, už tai jiems ir buvo žiauriai atkeršyta. 1941 m. gruodžio 18 d. jie visi buvo sušaudyti Gorkio kalėjime. Be minėtų lietuvių kalinių, dar buvo sušaudyti: Motiejus Adlieris (Sol Ilecke), Augustinas Paltarokas, kpt. Antanas Petruškevičius (Gorkio kalėjime), Vytautas Pliuškevičius-Pliuškonis (Sverdlovsko sr.), Juozas Rėklaitis (Archangelsko sr.), Stasys Riautas (Sverdlovsko sr.), buvęs valstybės kontrolierius Zigmas Starkus (Sverdlovske), Domicelė Virkutienė (Gorkio kalėjime) ir kt. Lageriuose nuteisti lietuviai sudarė didelę 1941–1944 m. nuteistų kalinių dalį. Iš viso 1941–1944 m. SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas nuteisė 96 006 lageriuose įkalintus žmones, iš jų 10 087 – mirties bausme. Lietuvių buvo nuteista apie 5 tūkst., iš jų apie 500 – sušaudyta (apie 500 Lietuvoje įkalintų lenkų atsidūrė tarp paleistų iš lagerių 43 tūkst. lenkų).

Vis dėlto ne visi lietuviai buvo iš karto nuteisti. Kai kurie daugelį metų laukė SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuosprendžio. Išskirtine tapo buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio byla, kurioje buvo kaltinama net 18 žmonių. Visi jie nuo 1941 m. birželio mėn. buvo laikomi Kraslage, bet dauguma nuosprendžio taip ir nesulaukė, nes SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas savo bausmes nekaltiems žmonėms paskyrė tik 1952 m. vasario 27 d. Beveik 11 metų iškalintiems plk. Antanui Pošiūnui, mjr. Jonui Pranculiui, A. Stulginskiui, buvusiam teisingumo ministrui Stasiui Šilingui, buvusiam švietimo ministrui Juozui Tonkūnui, buvusiam pasienio policininkui P. Vizgirdui buvo pridėta dar po 25 metus. Net 10 žmonių nesulaukė 1952 m. ir fiktyvios bylos formalaus sudarymo.

GULAG’o dokumentuose toks žmonių naikinimas buvo vadinamas:

„a) kalinių izoliavimo stiprinimu ir kova su antisovietinėmis apraiškomis.
b) kalinių fizinės būklės išlaikymu ir visišku darbiniu jų panaudojimu“.

Kalinių fizinio naikinimo rezultatai jau 1942 m. buvo ryškūs. NKVD vertinimu, 1940 m. 35,6 proc. kalinių tiko sunkiam darbui, 25,2 proc. – vidutiniam, 15,6 proc. – lengvam ir 23,6 proc. buvo invalidai. 1942 m. visų šių kategorijų kalinių buvo atitinkamai 19,2 proc., 17 proc., 38,2 proc. ir 25,5 proc.

Į lagerius dažniausiai patekdavo sveiki žmonės. Per vienus ar dvejus metus jie pereidavo visas minėtas kategorijas ir tik retas lageriuose išgyveno 1941–1944 m. Tuomet per trejus metus lageriuose buvo įkalinta daugiau kaip 4 mln. žmonių (karo pradžioje buvo 2,3 mln., 1944 m. liepos 1 d. – 1,2 mln. kalinių), bet daugiau kaip ketvirtadalis atgulė šimtuose GULAG’o lagerių ir kolonijų kapinynų. Kiek tarp jų buvo lietuvių, NKVD dokumentai nenurodo.

Dokumentai slėpė tikrąjį žudynių mastą. 1941 m. sausio–birželio mėn. į NKVD lagerius, kalėjimus ir kolonijas, kur jau kalėjo 1245 lietuviai (1941 m. sausio 1 d. duomenimis), buvo išgabenta ne mažiau kaip 8,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bet 1942 m. sausio 1 d. lageriuose buvo tik 3074 lietuviai (daugiau kaip tūkstantis žmonių galėjo būti įkalinta Gorkio ir Sol Ilecko kalėjimuose, o keletas šimtų – kolonijose). Net jei turėsime galvoje Lietuvoje įkalintų lenkų amnestavimą (apie 500 žmonių 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn.) ir tai, kad žydai ar kitų tautybių kaliniai iš Lietuvos NKVD ataskaitose buvo įrašyti atitinkamų tautybių skiltyse (apie 500 žmonių), vis tiek išeina, kad iš 1941 m. 8,7 tūkst. kalintų lietuvių tautybės žmonių apie 4 tūkst. buvo sunaikinta.

Kai kuriuose iš minėtų lagerių mirtingumas buvo toks didelis, kad per metus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado ir nuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, gerai pažinojusio ir kalinių gyvenimą, A. Šerėno, „lagerių medikai šią ligą apibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas), demencija (silpnaprotystė)“. Nors karo metais tremtiniai maitinosi panašiai kaip kaliniai, bet nuo pelagros mirdavo retai. Jie galėdavo maitintis dilgėlėmis, grybais, uogomis. Kaliniai tokių galimybių neturėjo.

Beje, negalima pamiršti, kad lagerių ir kalėjimų sanitarijos skyriai dažnai surašydavo fiktyvius mirties liudijimus. Taip buvo nuslepiamos tikrosios mirties priežastys ( pavyzdžiui, enkavėdistų nukankinti kaliniai) ir siekiama, kad lageris ar kalėjimas labai neviršytų nustatyto mirtingumo vidurkio. Pavyzdžiui, 1941 m. mirtingumo vidurkis kalėjimuose buvo 0,21 proc., 1942 m. – 1 proc., 1943 m. – 0,8 proc., bet šie procentai reiškia, kad buvo sunaikinti tūkstančiai žmonių. Ir pirmiausia tai pasakytina apie lietuvius (taip pat latvius ir estus). Mat pagal NKVD nustatytas žmogaus atsparumo formules net penktadalis kalėjimuose mirusių žmonių buvo kalinta mažiau kaip mėnesį. Dauguma mirdavo nepakėlę NKVD kalėjimuose ir vienų metų. O lietuviai patekdavo į kalėjimus kaip tik tada, kai sąlygos būdavo pačios sunkiausios. 1942 m. kalinių mirtingumas net oficialiuose NKVD dokumentuose pažymėtas dešimteriopai didesnis negu 1940 m.

1941–1944 m. žuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip ir liko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimo būdas: „Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į morgą. <...> Morge lavonai užpilami 20% kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai, 128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje“. Žuvę kaliniai iš sausakimšų kamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose. Enkavėdistai vengė smulkiai aprašyti, kaip išniekinamos jų aukos. Juk dažnai mirusiuosius užkasdavo bet kur arba visai neužkasdavo (šiaurės ir Sibiro lageriuose), ir taip dar kartą būdavo pasityčiojama iš kalinių. Geležinkelių ar gamyklų statybose, akmenų skaldyklose ar miško kirtimuose išsekinti ir mirę kaliniai komunizmo kūrėjams ir enkavėdistams tebuvo darbiniai gyvuliai. NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose 1941–1944 m. atgulė apie 8 tūkst. pirmųjų lietuvių kalinių.

Tai, kad 1944 m. sausio 1 d. lageriuose ir kolonijose kalėjo 2407 lietuviai, dar nereiškė, jog tiek jų išliko nuo 1941 m. Žuvusiųjų vietas užėmė kiti įkalinti lietuviai. SSRS NKVD sričių ir kraštų valdyboms vykdant nacionalistų paieškos planus buvo sudaromos bylos lietuviams tremtiniams. 1944 m. jie sudarė apie 40 proc. visų įkalintų lietuvių. Pasibaigus kalinimo laikui, retas kuris grįžo į Lietuvą. Likę gyvi 1941 m. kaliniai dar papildydavo tremtinių gretas. Ir tik perėjus visą Golgotą į Lietuvą buvo lemta grįžti vos dešimtadaliui pirmųjų kalinių.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras