LGGRTC LOGO

 

Magnus Ilmjäru, ESTIJOS UŽSIENIO POLITIKA 1939–1940 m.

 

Molotovo-Ribbentropo paktas ir Estijos paklusimas 1939 m. rugsėjo mėnesį

Dar ir šiandien, praslinkus 50-ai metų Baltijos šalys žino, jog 1939 m. rudenį prasidėjo tragiška Baltijos šalims era, kai kažkas toli daugiau kaip 50-ai metų nulėmė jų likimus. Dažnas mūsų šiandien tiriantys ir rašantys apie 1939/1940 metų įvykius esame protingi atbuline data. Kitaip tariant, svarstome “kas būtų buvę, jeigu būtų buvę”. Iki šiol vyrauja nuomonė, jog tuometiniai Estijos ir kitų Baltijos valstybių vadovai negalėjo nieko pakeisti ir priėmė vieną geriausių sprendimų, kokį tik buvo galima priimti išeinant iš to meto situacijos, ir jeigu jie būtų pasielgę kitaip, tai visos pasekmės būtų buvę dar blogesnės. Šis požiūris grindžiamas Estijos ir kitų Baltijos valstybių geografine padėtimi ir tuo, kad jos priklauso mažosioms, o ne didžiosioms valstybėms. Negalime neigti to fakto, jog nepriklausomų Baltijos valstybių susikūrimas sukėlė daugybę politinių pokyčių. Šie pokyčiai atsirado dėl Baltijos valstybių noro ir siekių, kurie ir išsipildė, tapti nepriklausomomis, ir priskiriami prie subjektyviųjų politinių pokyčių faktorių. Savo ruožtu, nepriklausomybės praradimas taip pat sąlygojo daugybę politinių pokyčių, bet jie nepriklauso prie subjektyviųjų politinių pasikeitimų faktorių, kurie sąlygojo nepriklausomų Baltijos valstybių susikūrimą. Savaime aišku, negalima ignoruoti sudėtingos to meto situacijos. Kaip bebūtų, veikimo kryptys buvo pasirinktos Taline, Rygoje ir Kaune, ir sprendimai pasiduoti nesipriešinant buvo priimti ne rugpjūčio 23 d. ir ne Maskvoje. Be abejo, visuotinis šokas, ištikęs mus 1939 m. rudenį, dar ilgai įtakos mūsų pasaulio suvokimą (suvokimą apie pasaulį). Aišku ir tai, jog diskusijos apie 1939/1940 įvykius tęsis ir nepaliks mūsų iki pat šio šimtmečio pabaigos, o gali būti, kad ir didesnę kito šimtmečio pusę. Atmeskime taip vadinamą mūsų ‘gudrumą po laiko” ir pasvarstykime kas gi iš tikrųjų atsitiko ir panagrinėkime tų įvykių priežastis bei pasekmes.

Šį pranešimą sudaro trys dalys. Pirmiausia, kalbėsiu apie tai, kas buvo žinoma Talinui apie Molotovo-Ribbentropo Pakto slaptuosius protokolus. Vėliau pereisiu prie Estijos užsienio politikos 1939 m.rugsėjo mėnesį ir Žiemos karo metu. Savo pranešimą užbaigsiu trečiojo dešimtmečio antros pusės užsienio politikos apžvalga ir palyginsiu susidariusią situaciją Estijoje su įvykiais Suomijoje.

Taigi, ką Talinas ir Ryga žinojo apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. įvykius Maskvoje? Pirmieji pranašavimai, jog Vokietija ir Sovietų Sąjunga pradės derybas dėl kaimyninių valstybių pasaulio spaudoje pasirodė jau 1920 metais. Baltijos valstybės ir Suomija klausė savęs kokia kaina ir kieno sąskaita buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Archyvinė medžiaga ir memuarai patvirtina, jog informuoti Rygos, Talino ir Helsinkio sluoksniai žinojo, jog pagal Molotovo-Ribbentropo paktą Latvija, Estija ir Suomija buvo paliktos Sovietų Sąjungos įtakos sferai.

Reikia turėti galvoje, jog Sovietų Sąjunga ir Vokietija sutarė neskelbti protokolų, susietų su kaimyninių valstybių pasidalijimu. Oficialioji Vokietijos užsienio politika šio susitarimo laikėsi, o neoficialioji pusė visiškai neslėpė, ką Molotovo-Ribbentropo paktas lėmė Baltijos šalims. Kyla savaime suprantami klausimai: kokiu tikslu Berlynas atskleidė protokolų turinį, ir jeigu Baltijos valstybės žinojo, kokią grėsmę jų saugumui kėlė pasirašyta sutartis, kodėl jos nesiėmė jokių prevencijos veiksmų ir nekoordinavo savo užsienio politikos bei karinių veiksmų? Ar galima tai pateisinti? Kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės melavo savo žmonėms teigdami, jog didžiosios valstybės pripažino Baltijos valstybių neutralitetą.

Nežiūrint to, kad Molotovo-Ribbentropo paktas aiškiai kėsinosi į kaimyninių valstybių saugumą, Baltijos valstybės ir Suomija pasyviai laukė tolimesnių Rusijos veiksmų ir taip pat nekoordinavo nei savo užsienio politikos nei karinių veiksmų. Kuo galima ir tai paaiškinti?

Pirmosiomis II-jo pasaulinio karo savaitėmis Lietuva ir Latvija mobilizavo atitinkamą skaičių rezervistų. Rugsėjo 17 d. Lietuva paskelbė visuotinę mobilizaciją. Kai kurie sluoksniai Lietuvoje norėjo jėga išspręsti Vilniaus klausimą, ir Vokietija skatino Lietuvą tai įgyvendinti. O štai Estija, nedarė nieko dėl savo saugumo išsaugojimo. Buvo paskelbtas naivus pareiškimas, būk tai Sovietų Sąjunga mobilizaciją supras kaip nukreiptą prieš ją ir to pasėkoje užpultų Estiją. Toks Estijos karinių pajėgų vadų neveiklumas perša mintį, kad jau rugsėjo pradžioje jie buvo nutarę pasiduoti Sovietų Sąjungai. Visi paskesni Estijos veiksmai buvo vien tik bandymas išvengti bet kokio susidūrimo su Sovietų Sąjunga, kitaip tariant, taikiai susitarti ir taip sulaukti karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos.

Internuoto Lenkijos povandeninio laivo “Orzel” pabėgimas iš Talino uosto rugsėjo 18 d., tapo pretekstu Sovietams pradėti savo ekspansiją į Baltijos valstybes. Jau kitą dieną Sovietų kariniai laivai įplaukė į Estijos teritorinius vandenis. Estijos vyriausybė nepareiškė jokio protesto. Jai buvo pareikšta jog Sovietų karinis laivynas atstovauja neutralę valstybę, ir ėmėsi visų priemonių, kad būtų sulaikytas Lenkų piratinis laivas. Pažiūrėkime, kaip elgėsi Estijos vadovybė, kai krizė, prieš pasirašant paktą dėl karinių bazių dislokavimo, buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Dar prieš lenkų laivo “Orzel” pabėgimą, užsienio spauda rašė, jog Sovietai ruošiasi užkariauti Rygą ir inkorporuoti Estiją bei Latviją. Laivui pabėgus, užsienio laikraščiai pranešė, jog Sovietų laivynas pradėjo Talino jūrų uosto blokadą. Kaipgi sureagavo Estijos vyriausybė į tokius spaudos pareiškimus? Estijos karinių pajėgų štabo ir propagandos biuro įsakymu Estijos spauda apkaltino savo užsienio kolegas, kad pastarieji skleidžia tendencingą informaciją. Užsienio laikraščiai buvo konfiskuoti ir jų įvežimas į Estiją buvo uždraustas. Estijos spauda ir toliau teikė klaidingą informaciją. Rugsėjo 24 d. Ministras Pirmininkas Eenpalu kreipėsi į Estijos gyventojus kviesdamas juos ramiai laikytis, nes Estijai niekas negresia. Ministras pirmininkas pareiškė, jog bus imtasi atitinkamų priemonių prieš tuos, kurie skleis gandus. Jis turėjo galvoje asmenis, kurie kalbėjo apie greitą Raudonosios armiją pasirodymą ir artėjantį Estijos nepriklausomybės praradimą. Estijos gyventojai buvo raginami šnipinėti ir pranešinėti politinei policijai apie asmenis, kurie skleidė kalbas apie Raudonosios armijos atėjimą. Politinė policija gavo nurodymą gaudyti tokius piliečius ir juos bausti. Krizei pasiekus aukščiausią laipsnį Estijos diplomatinės tarnybos užsienyje buvo informuotos, jog Sovietinės armijos daliniai atsitraukė nuo Estijos valstybinės sienos ir kad Sovietinis laivynas paliko Estijos teritorinius vandenis. Sužinoję apie taip vadinamo abipusės pagalbos pakto rengimą, daugelis Estijos ambasadorių užsienyje negalėjo patikėti, jog esant tokiai situacijai jų vyriausybė galėjo leistis į derybas.

Rugsėjo 20 d. vyriausybės posėdyje buvo nutarta pasiųsti užsienio reikalų ministrą Karlą Selterį į Maskvą, kad šis išsiaiškintų Sovietų Sąjungos pageidavimus. Iki tol Estijos vadovai laukė, kad Sovietų Sąjunga pateikts savo reikalavimus. Netgi po “Orzelo” dingimo, nebuvo pareikšti jokie reikalavimai. Iš pasitarimo, kuriame buvo priimti sprendimai, nulėmę ne tik Estijos, bet ir kitų Baltijos valstybių likimus, išliko tiktai vyriausybės sprendimas, pasirašytas kai kurių vyriausybės narių. Vyriausybė nutarė kreiptis į Prezidentą, kad jis pritartų Estijos-Sovietų Sąjungos prekybos sutarčiai ir įpareigotų užsienio reikalų ministrą ją pasirašyti. Sekančią dieną Selteris kreipėsi į Rusijos ambasadorių Taline dėl pakvietimo į Maskvą. Taigi iniciatyvos spręsti reikalus ėmėsi Estijos vyriausybė. Ji gerai žinojo kokia bus derybų Maskvoje tema. Oficialiai buvo pranešta, jog Selteris išvyko į Maskvą pasirašyti prekybos sutarties. Kai kurių memuarų autorių ir ambasadorių tvirtinamai, jog Estija siekė Vokietijos, Suomijos ir Latvijos pagalbos, pasirodo yra klaidingi. Vyriausiojo kariuomenės vado generolo Johano Laidonerio pakvietimą, išsiųstą rugsėjo antroje pusėje Latvijos karo ministrui Janiui Balodis, reikėtų traktuoti kaip politinį manevrą. Šiuo manevru buvo siekiama suklaidinti tuos Estijos karinius vadovus, kurie rėmė aktyvaus nepriklausomybės gynimo idėją. Be to Estija atmetė Lietuvos pasiūlymą organizuoti nepaprastąją Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferenciją Baltijos valstybių užsienio politikos unifikavimo klausimais, nors jau rugpjūčio mėnesį Estijai buvo visiškai aišku, kad iš Vokietijos nesulauks jokios pagalbos.

Rugsėjo 24 d. vakare Estijos užsienio reikalų ministras buvo įteiktas reikalavimas sudaryti abipusės pagalbos sutartį ir leisti įkurti karines bazes. Užsienio reikalų ministras pasiūlė karines bazes dislokuoti Saaremaa, Hiiumaa ir Paldinski salose vietoj Talino ir Piarnu, kaip kad reikalavo Molotovas. Šis faktas rodo, jog bazių klausimą Estai buvo aptarę prieš tai. Estijos užsienio reikalų ministras į Maskvą išvyko rugsėjo 24 d. ir 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė abipusės pagalbos sutartį. Ši sutartis tapo pavyzdžiu Latvijai ir Lietuvai. Užsienyje gyvenantis Estijos istorikas Evaldas Uustalu pavadino Estijos užsienio ministrą Maskvos Kremliaus Hacha. Čia turimas galvoje Čekoslovakijos prezidentas Emilis Hacha, kuris 1939 m. kovo mėn. Berlyne pasirašė aktą ir Čekoslovakija prarado savo nepriklausomybę. Galima su tuo sutikti ar nesutikti. Tarp kitko, vienas Estijos į Maskvą delegacijos narių, profesorius Ants Piip, panašiai galvojo. Štai ką Piip rašė apie delegacijos narių diskusiją, kuri vyko Maskvoje rugsėjo 27 d. vakarą. “Ką daryti?… Gal priimti sovietų okupaciją savanoriškai …būtų neišmintinga priešintis tokiai jėgai. Kas žino, gal būt, istorija išteisins Hachą. Bazių ir įgulų įvedimas reiškia ne ką kitą, kaip atiduoti savo likimą į svetimas rankas. Bet ar yra kokia nors kita išeitis? Gal pasirinkti betiksles žudynės ir šalies sugriovimą? Pirmu atveju bent jau išsaugotume savo tautą, o kas bus vėliau - laikas parodys” Estijos delegacija Sovietų Sąjungos reikalavimus traktavo kaip gamtos primestą katastrofą, o nesipriešinimą jai kaip istorinę neišvengiamybę.

Ketvirtajame dešimtmetyje Estijos vadovai ne kartą savo kalbose yra viešai pareiškę, kad Estija yra pasirengusi ginkluotam pasipriešinimui bet kokiam priešui. Likus trims dienom iki Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Prezidentas Pats savo kalboje pareiškė, “Šiandien neatsiras nei vieno esto vyro, nei vienos estės moters, kuri suabejotų stoti ginti savo gimtosios šalies iškilus pavojui…” Bet kai agresorius ištiesė savo leteną, per ją niekas taip ir nesudavė. Štai pasirašius taip vadinamą abipusės pagalbos paktą kitoje savo kalboje Prezidentas pareiškė, kad Sovietų Sąjungos reikalavimai nėra neįprasti, kadangi visa Estijos istorija, jos geografinė padėtis ir politinė situacija verčia Estiją bendradarbiauti su Sovietų Sąjunga. O ką gi Estų tauta galvojo tuo lemtingu šaliai momentu? Reikia pripažinti, kad kai politinės partijos buvo uždraustos, o armijos viršūnės bei politinė policija veikė ranka rankon prieš pasipriešinimą Sovietams, tautai neliko jokių galimybių protestuoti. Parlamentas, išrinktas nedemokratiniais pagrindais, buvo paklusnus ir neprotestavo. Atsirado organizacijų ir atskirų asmenų, kurie siuntė pritarimo telegramas Prezidentui. Bet buvo ir tokių, kurie nepritarė tai idėjai. Norėčiau pacituoti vieno moksleivio laišką Prezidentui, rašytą 1939 m. spalio mėnesį: “Nematau jokio pagrindo pritarti Jūsų politikams ir juos sveikinti …Labai gaila, kad Jūs neinformavote savo tautos, kokią prekybos sutartį su Maskva buvo ketinama pasirašyti …Dar tik vakar už užgirstą pokalbį kavinėje arba turguje buvo galima gauti 3.000 kronų, o šiandien tie pokalbiai tapo realybe… Jūs iš tikrųjų apgynėte mus nuo nepriklausomybės mažiausiai ketvirčiui amžiaus…”

Pasidavimas be ginkluoto pasipriešinimo atitiko Vokietijos užsienio politikos ir militaristinius interesus. 1939 m. ir vėliau Berlynas žodžiu žadėjo, jog Vokietija, išeidama iš savo ekonominių interesų, kontroliuos Sovietų Sąjungą, kad jos bazės Baltijos valstybėse neįtakotų tų valstybių politines sistemas. Baltijos valstybių vyriausybėms buvo duota suprasti, jog taika Rytuose yra suinteresuoti visi, išskyrus Rusus ir, kad Sovietų Sąjungos bazės yra viso tik laikinas reiškinys. Karinis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Baltijos valstybių būtų sutrikdęs vakarinę Sovietų Sąjungos transporto sistemą. Konfliktui užsitęsus, būtų nutrūkusi Vokietijos prekyba tiek su Sovietų Sąjungų tiek ir su Baltijos valstybėmis. O tai reikštų, jog Vokietija būtų atkirsta nuo savo tiekėjų. Reikia atminti, jog Vokietija buvo pasiruošusi trumpalaikiam karui, kurio pagrindą sudarė eilė “blitz” atakų.

Tuo tarpu Estijos, Latvijos ir Lietuvos kariniai sluoksniai Sovietų dalinių dislokavimą šiose Baltijos valstybėse kariniu požiūriu traktavo kaip uždelstą mūšį. Vienintele nepriklausomybės gynimo viltimi liko Savanorių formuotės. Kai Vokietija užėmė Lenkiją ir nei Anglija , nei Prancūzija, nei Vokietija nepasirašė taikos sutarčių, o spėjama Vokietijos ekspansija į Vakarus neįvyko, tai uždelstas mūšis Baltijos valstybėse tęsėsi toliau. Baltijos valstybių šansai savo pačių jėgomis apginti nepriklausomybę priartėjo prie nulio 1940 birželio mėn., kai jų šalyse įsikūrusios Sovietų bazės išplėtė savo karinių dalinių kontingentą.

Didžioji Britanija siūlė Suomijai kooperuotis su Baltijos valstybėmis. Nežiūrint to, Suomija kaip Estija ir Latvija taip pat nieko nedarė, kad sudarytų frontą prieš Sovietų Sąjungą. Ji ramiai stebėjo įvykius Baltijos valstybėse. Suomijos vadovų optimizmas rėmėsi Berlyno pažadais paremti juos derybose su Sovietų Sąjunga, o jeigu kiltų karas, suteikti jiems karinę pagalbą. Lapkričio 29 d. prasidėjo karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos (Žiemos karas).

Žiemos karas nepakeitė Estijos požiūrio į Sovietų Sąjungą. Baltijos šalys balsuojant dėl Sovietų Sąjungos veiksmų pasmerkimo Tautų Lygoje susilaikė. Tačiau Baltijos vyriausybių požiūris į įvykius Suomijoje neatspindėjo Baltijos tautų požiūrio. Viešoji nuomonė palaikė Suomių pusę.

Žiemos karas iš visų Baltijos valstybių labiausiai palietė Estiją - Suomijos kaimynę. Sovietų bazės Estijoje buvo naudojamos karui prieš Suomiją. Pagal Abipusės pagalbos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Estijos Sovietai galėjo naudoti bazes tuo atveju, jeigu ją užpultų kokia nors didžioji Europos valstybė, o ne mažos kaip antai Suomija valstybės naikinimui. Vykstant karui sovietų lėktuvai dažnai priverstinai nutūpdavo Estijos teritorijoje esančiose bazėse. Taigi Estija neišvengdavo bombardavimų. Nežiūrint to, Estija nesiėmė jokių veiksmų prieš Sovietų Sąjungą dėl karo su Suomija. Vyriausybė bijojo, jog ir mažiausias protestas dėl sutarties sąlygų pažeidimo, išprovokuotų naujus Sovietų reikalavimus Estijai ir dar labiau apribotų Estijos nepriklausomybę. Vis dar buvo tikima, jog rami laikysena lyg užuovėja leis sulaukti karo tarp Sovietų ir Vokietijos. O bazių panaudojimas prieš Suomiją buvo oficialiai neigiamas.

Dėl bazių, esančių Estijos teritorijoje, buvo pasikeista notomis tarp Suomijos ir Estijos. Suomiai reikalavo, kad Estija laikytųsi neutraliteto principų. Kadangi kariaujančios šalys oficialiai nebuvo paskelbusios viena kitai karo, tai Estija traktavo Žiemos karą, kaip vienos šalies agresiją prieš kitą šalį ir pareiškė, kad tokiu atveju neutraliteto principai netaikomi. Tarptautinės teisės požiūriu toks traktavimas buvo teisingas. Be to, kariniu požiūriu Suomija buvo daug geresnėje situacijoje nei jos pietiniai kaimynai. Baltijos valstybės, išsidėsčiusios tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, po Lenkijos užėmimo liko atkirstos nuo likusio pasaulio. Tačiau ir Suomijos viltys sulaukti pagalbos iš užsienio žlugo. Savaime aišku, kad tokia nedidelė šalis kaip Suomija būtų nepajėgusi ilgai priešintis Sovietų Sąjungai. Tuoj po to, kai prasidėjo Žiemos karas kai kurie sluoksniai Suomijoje žiūrėjo į Estiją, Latviją ir Lietuvą kaip galimus sąjungininkus. Tuo tikslu buvo pradėtos transliuoti radijo laidos iš Suomijos į Estiją. Radijas ragino pradėti pasipriešinimą prieš Sovietų Sąjungą. 1940 m. sausio mėn. į Estiją atvyko lingvistikos profesorius Lauri Kettunen. Jis turėjo ištirti Estijos įsijungimo į Žiemos karą galimybes ir išsiaiškinti ar Estija negalėtų atlikti daikdario misijos.

Skirtingai nei Estija, Latvijos ir Lietuvos vyriausybių atstovai neabejodami parodė Sovietų atstovams, jog jie palaiko Suomijos pusę ir išreiškė pasipiktinimą dėl Sovietų agresijos. Čia reikėtų paminėti Latvijos užsienio reikalų ministrą Wilhelms Munters ir karo ministrą Janis Balodis bei Lietuvos ambasadorių Rygoje Pranu Dailid.

Baltijos valstybių reakcija į Žiemos karo pamokas aukščiausią laipsnį pasiekė 1940 m. vasario pradžioje. Tuo metu Sovietų Sąjunga baigė sutelkti dideles karines pajėgas prieš Suomiją, įskaitant ir divizijas dislokuotas prie Baltijos valstybių sienų. Karinių bazių veiksmus stabdė blogi orai. Trijų Baltijos Respublikų kariniai sluoksniai reiškė didžiulį nepasitenkinimą savo vyriausybėms dėl jų ir toliau vykdomos pro-sovietinės politikos nežiūrint to, kad sovietų veiksmai prieš Suomiją visam pasauliui atvėrė akis. Sklido gandai, jog Baltijos valstybės ruošiasi atakuoti Sovietines bazes. Estijos karo vadai atmetė šią idėja, net ir tuo atveju, jeigu Latvija būtų sutikusi imtis tokių veiksmų. Strateginė padėtis turėjo lemiamos reikšmės Europos valstybėms - jeigu būtų prasidėję kokie nors kariniai veiksmai Rytų Baltijos šalyse, tai Vokietija būtų likusi atkirsta nuo žaliavų šaltinių. Estijai reikėjo tęsti uždelstą mūšį ir kantriai kęsti Sovietinių bazių buvimą iki prasidės karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Žiemos karui pasibaigus Baltijos šalių vyriausybiniuose sluoksniuose vyravo nuomonė, jog Suomijai reikėjo nusileisti Sovietų 1939 m. lapkričio mėn. reikalavimams. Ir toliau buvo peršama mintis, jog jeigu Suomija būtų pasekusi Baltijos šalių pavyzdžiu tai ji, kaip ir Baltijos valstybės, būtų išlošusi laiko pasiruošti lemiamam mūšiui.

1939 m.rugsėjo mėnesio įvykiai Estijoje labai dažnai lyginami su įvykiais Suomijoje. Po Žiemos karo prasidėjusios represijos ir Baltijos valstybių pasidavimas kelia klausimą - ar išmintingai buvo pasielgta pasirašius taip vadinamą abipusės pagalbos paktą? Per II-ą pasaulinį karą apie 25,000 Estijos kareivių žuvo vilkėdami svetimą uniformą. Per penkerius metus nuo 1940 iki 1945 m. Estija prarado 21% savo gyventojų. Teoriškai paskaičiavus trijų Baltijos šalių karinės pajėgos būtų sudariusios gana didelę karinę jėgą, kurios potencialas būtų buvęs nepalyginamai didesnis nei Suomijos. Suomijos gyventojų buvo dvigubai mažiau, nei Baltijos valstybėse. Nors Suomijos valstybinė siena su Sovietų Sąjunga buvo dvigubai ilgesnė už Baltijos valstybių sienas kartu paėmus, bet ji gamtinių sąlygų dėka buvo daug geriau apsaugota. Visuotinės mobilizacijos atveju Estija būtų surinkusi 100,000 vyrų, o Latvija ir Lietuva kartu paėmus - 500,000 vyrų, taigi viso - 600,000 kareivių. Ginkluotas pasipriešinimas galėjo būti viena iš alternatyvų išeinant iš to meto situacijos. Jis nebūtų ilgai trukęs. Kadangi ginkluoto pasipriešinimo nebuvo, tai jis negali būti mokslinės analizės objektu. Reikia atminti, jog Baltijos valstybės per visą tarpukario laikotarpį niekada nesutarė užsienio ir gynybos klausimais. Diskusijos, kurios vyko tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos 3-e dešimtmetyje Rytų Europos saugumo klausimais, aiškiai parodė, kad šių trijų Baltijos valstybių pozicijos tuo klausimu buvo nesuderinamos. Jų požiūriai ir interesai labai skyrėsi. Lietuvos santykiai su Lenkija ir Vokietija buvo įtempti dėl Vilniaus ir Memelio (Klaipėdos). Sovietų Sąjunga buvo laikoma Lietuvos sąjungininke. Latvija į Vokietiją ir Sovietų Sąjunga žiūrėjo labai įtartinai.. Ji svajojo apie glaudesnius ryšius su Skandinavijos šalimis. Estija labiausiai niekino ir tuo pačiu labiausiai bijojo Sovietų sąjungos, o jos santykiai Lenkija ir Vokietija buvo geri. 1934 m. rugsėjo 12 d. Estija, Latvija ir Lietuva Ženevoje pasirašė tarpusavio santarvės ir bendradarbiavimo sutartį. Pirmasis pakto punktas įpareigojo trijų valstybių vyriausybes koordinuoti veiksmus trišalio suinteresuotumo užsienio politikos klausimus. Tačiau ši sutartis buvo negyva. Trečiajame sutarties punkte buvo išdėstyti ypatingos situacijos, kurių atveju pirmasis pakto straipsnis nustoja savo galios. Nei viename sutarties punkte nebuvo kalbama karinio bendradarbiavimo klausimais. 1923 metais pasirašytas karinio bendradarbiavimo paktas tarp Estijos ir Latvijos liko galioti. Kai tik susikūrė Tautų Lyga Lietuva ėmėsi žygių sudaryti trijų Baltijos respublikų karinę sąjungą. Estija atmetė Lietuvos insinuacijas manydama, jog tokia karinė sąjunga pakenktų Estijos-Vokietijos ir Estijos-Lenkijos santykiams. Suomijos politika trijų Baltijos valstybių atžvilgiu, Tautų Lygos veiklos neefektyvumas ir Vokietijos įtakos Europoje augimas vertė estus gynybos klausimais orientuotis į Vokietiją. 1936 m.birželio m. buvęs Estijos ambasadorius Berlyne Friedrichas Akelis buvo paskirtas šalies užsienio reikalų ministru. Tai reiškė, kad Estijos užsienio politika savo orientaciją nukreipė į Vokietiją. Po Akelio paskyrimo Estijos karinių pajėgų vadai pradėjo lankytis Vokietijoje ir dalyvauti Vokietijos karinių pajėgų manevruose. 1936 m. Estijos karinė vadovybė buvo įsitikinusi, jog tik Vokietija būtų galėjusi padėti Baltijos valstybėms Sovietų Sąjungos užpuolimo atveju. Vokietijos užsienio politikos ir kariniai lyderiai savo ruožtu žadėjo padėti vakariniams Sovietų Sąjungos kaimynams, jeigu Rusija panaudotų karinę jėga prieš juos. Estija buvo įsitikinusi, jog Europoje egzistuoja tik viena valstybė, kuri galėtų garantuoti jos saugumą.

Lietuva ir Latvija nepasitikėjo Vokietija. Miuncheno paktas ir po jo pasirašymo nuolat auganti Vokietijos įtaka pasaulinėje politikoje vertė Latviją ir Lietuvą peržiūrėti savo užsienio politiką. Iki tol, Lietuvos ir Latvijos užsienio politika beveik niekuo nesiskyrė nuo Čekoslovakijos užsienio politikos. Lietuvos užsienio politikos kertiniais akmenimis buvo Tautų Lygos ir kolektyvinio saugumo principai. Kauno užsienio politika buvo grindžiama pasitikėjimu Sovietų Sąjunga bei draugiškais santykiais su Anglija ir Prancūzija. Lietuva tikėjo, jog reikalui esant jai bus suteikta pagalba. 1939 m. Baltijos valstybės, spaudžiamos Vokietijos, pareiškė, jog pasilieka sau teisę dėl Tautų Lygos Statuto 16 straipsnio taikymo, o tai reiškė, kad Latvija ir Lietuva atsisako savo ankstesnės politikos. 1938 m. Baltijos valstybės susitarė dėl neutralumo principų. Visiško neutralumo principas atitiko Vokietijos interesus. Neutralumo politika - tai taikos meto politika. Savo piliečių ir pasaulio akimis žiūrint tokia politika šaliai buvo nekenksminga. Kilus karui ji turėjo būti pakeista karo meto politika. Nei Maskva nei Berlynas neslėpė to fakto, jog Baltijos šalims nepavyks išvengti karo, nes gili užfrontė užtikrina karinių operacijų bazę. Vokietijai tokia karinių operacijų baze karui su Sovietų Sąjunga buvo Suomijos ir Baltijos valstybių teritorijos.

1939 m.pradžioje Estija, nežiūrint Baltijos valstybių susitarimo Miunchene koordinuoti šalių užsienio politiką, pasitraukė iš bendradarbiavimo. Faktiškai tai reiškė, jog Estija suspenduoja Tautų Lygą. Estija nuogastavo, jog Vokietija ir Lenkija tranzito klausimus spręs Lietuvos ir Latvijos naudai. Be to Estijos karo vadai baiminosi, kad latviai ir lietuviai ginkluotai priešinsis Vokietijai, o Sovietų Sąjunga juos rems.

Priešingai nei Baltijos valstybės, Suomija turėjo šaltinį karinių žaliavų įsigijimui, t.y. - Švediją. O Baltijos valstybės, Vokietijai bendradarbiaujant su Sovietų Sąjunga, tokio užnugario neturėjo. Vokietijos užsienio politika skatino Baltijos valstybės nesipriešinti Sovietų Sąjungai. O kas link Suomijos, tai Vokietija vedė dvejopą politiką - oficialiąją ir neoficialiąją. Oficialioji politika pabrėžtinai reikšdavo,jogVokietija neturi jokių interesų Suomijoje. O neoficialioji užsienio politika, visaip skatino Suomiją nenusileisti Rusijos reikalavimams. Berlynas nuogąstavo, kad Suomijai patenkinus Sovietų Sąjungos reikalavimus, geležės rūdos eksportas iš Švedijos, nuo kurio priklausė Vokietijos karinė pramonė, atsidurs pavojuje. Be to egzistavo dar kitas rizikos faktorius. Būtent, kai tik Sovietų Sąjunga susitvarkys su Suomija, tai ji savo užsienio politiką nukreips į Balkanus. Taigi Vokietija patarė Suomijai derėtis su Rusais tik dėl Suomijai priklausančių salų Baltijos jūroje ir dėl rytinių Suomijos teritorijų. Suomija visaip vilkino derybas su Sovietų Sąjunga tikėdamasi, kad tai padės užvilkinti karo pradžią iki 1940 metų pavasario. Ji vylėsi jog iki to laiko pasikeis karinė ir politinė situacija Europoje. Deja, situacija Europoje tapo nebekontroliuojama.

Būtų neteisinga teigti, jog pagrindine Estijos ir kitų Baltijos valstybių savanoriško pasidavimo priežastimi buvo susiklosčiusi tarptautine situacija. 1939 m. Estijos ir Lietuvos vyriausybės, priešingai Suomijai, neatstovavo savo piliečių interesų. Nepriklausomybės praradimą apsprendė vidaus situacija susidariusi šalyse tuo metu, kai vyriausybės pakeitė užsienio politikos kursą ir įteisino nepriklausomybės likvidavimą. To meto autoritariniai režimai, neleido Baltijos valstybių tautoms išreikši savo apsisprendimą dėl tautos ateities. Štai, pavyzdžiui, Latvijoje tuo metu nebuvo parlamento. Mažųjų valstybių užsienio politikos sėkmę lemia sėkminga vidaus politika.

Šiandien, praslinkus daugiau nei 50-ai metų, mes vis dar susiduriame su problema, kaip vertinti tylų Estijos pasidavimą ir jos vadovų veiksmus 1939/1940 m.m. Viena aišku, nėra vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. Štai, dauguma pasitraukusių į Vakarus politikų 1939/1940 m.m. vyriausybės veiksmus įvardina kaip išdavystę, nes okupacija buvo įvykdyta pasirašius dvišales sutartis. Antra vertus, niekas negali pasakyti, kas būtų atsitikę, jeigu 1939 m. rugsėjo mėnesį Talinas būtų pasirinkęs kitą kelią. Taigi galima sutikti ir su tais, kurie teigia, jog nesipriešinimo politika neišsaugojo Estijos valstybės, bet išsaugojo dalį Estijos žmonių, kurie praslinkus 50-ai sugebėjo ją atkurti.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras